Skaityti daugiau
Kauniečiai bus kviečiami įsilieti į šokio vyksmą
Dekreacija, arba beasmeniškumo fenomenas – tarsi priešnuodinis šiuolaikinei individualizmo ir narcisizmo idėjų vedamai visuomenei. Tokią mintį ir kvietimą „nusinulinti“ nuo pasaulį valgančių ideologijų po šešerių metų pertraukos į Kauną atsiveža šokėjas, choreografas, pedagogas Vytis Jankauskas kartu su savo šokio teatro pastatymu „Dekreacija“, kuri bus rodoma balandžio 30 d. BLC verslo centro erdvėje, Kaune.PREMJEROS „ORFĖJAS“ PAGRINDINIS AKTORIUS TOMAS RINKŪNAS: „AŠ KURIU NE PERSONAŽĄ, O ŽMOGŲ“
Balandžio 26, 27 d. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras žiūrovus pakvies į režisieriaus, audiovizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ įkūrėjo ir meno vadovo Žilvino Vingelio premjerą „Orfėjas“ pagal prancūzų rašytojo Jeano Cocteau pjesę „Orfėjas“. Pagrindinį – Orfėjo – vaidmenį spektaklyje atlieka puikiai žiūrovams pažįstamas VVMT trupės aktorius Tomas Rinkūnas. Apie repeticijas, kūrybinius premjeros procesus, darbą su režisieriumi ir J. Cocteau kūrybą su Tomu Rinkūnu kalbėjosi Valstybinio Vilniaus mažojo teatro komunikacijos koordinatorė Kornelija Anelauskaitė.PREMJEROS „ORFĖJAS“ REŽISIERIUS ŽILVINAS VINGELIS: „TEATRAS – KAIP KOLEKTYVINIO MĄSTYMO INSTRUMENTAS“
Balandžio 26, 27 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyks režisieriaus, audiovizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ įkūrėjo ir meno vadovo Žilvino Vingelio premjera „Orfėjas“ pagal prancūzų rašytojo, poeto, dramaturgo Jeano Cocteau pjesę „Orfėjas“. Apie artėjančią premjerą, kūrybinius spektaklio procesus ir Jeano Cocteau asmenybę kalbėjosi Valstybinio Vilniaus mažojo teatro literatūrinės dalies vedėja Kristina Noreikienė.Tarptautinės teatro dienos proga apdovanoti geriausi metų aktoriai
Kovo 29 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvyko šventinis renginys, skirtas Tarptautinei teatro dienai. Jo metu pagerbti geriausieji praėjusio sezono teatro kūrėjai. Kiekvienais metais inicijuojami apdovanojimai tapo gražia tradicija, kuria siekiama pažymėti svarbiausius praėjusių metų teatrinius įvykius. Šventinio vakaro metu apdovanoti teatro kūrėjai už įsimintiniausius, reikšmingiausius bei labiausiai publiką sužavėjusius darbus.Auksinio scenos kryžiaus laureatas Kirilas Glušajevas: „Išmokęs griežtoje disciplinoje jaustis gerai, aš jaučiuosi laisvas“
Teatro ir kino aktorius, režisierius, improvizacijos teatro KITAS KAMPAS meno vadovas ir improvizatorius Kirilas Glušajevas kovo 27 d. pelnė pirmąjį Auksinį scenos kryžių. Aktorius apdovanotas Nepagrindinio vaidmens nominacijoje už sukurtą Žano vaidmenį Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Raganosiai“. Tą pačią dieną didžiausias Lietuvoje bilietų platintojas „Bilietai.lt“ paskelbė, kad per pastaruosius metus populiariausias spektaklis Lietuvoje buvo Kirilo Glušajevo režisuoti „Nuostabūs dalykai“.Įdomiausi balandžio renginiai Lietuvoje: Pasaulio ledo ritulio čempiontas, „69 Danguje“ sugrįžimas ir atsinaujinusi LVSO koncertų salė
Atšventę Velykas Lietuvoje džiaugsimės tiek gerėjančiais orais, tiek didžiule renginių įvairove. Balandį renginių mylėtojus kvies į sceną vienam vakarui sugrįžtančios „69 danguje“ merginos ir tarptautinis džiazo festivalis „Kaunas Jazz“, o Vilniuje išvysime pasaulio ledo čempionato kovas.Šiuolaikinio cirko festivalyje „Cirkuliacija“ – trys pasaulinės premjeros
Trys savaitgaliai ir šešios asmeniškos cirko kalba papasakotos istorijos. Iš jų – trys pasaulinės premjeros. Visa tai galės pamatyti, patirti, pajausti gegužės 30–birželio 16 dienomis jau aštuntą kartą Lietuvoje vyksiančio tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ žiūrovai.„Auksiniais scenos kryžiais“ pagerbti geriausi 2023 metų scenos menininkai
Kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos dramos teatre įteiktos Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno premijos ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“, „Boriso Dauguviečio auskaras“ ir Padėkos premija.Atskleisti teatro lankytojų įpročiai ir populiariausi 2023 m. spektakliai
2023 metais Lietuvos teatro rinka išlaikė stabilią paklausą. Tarptautinės teatro dienos proga, didžiausias Lietuvos bilietų platinimo tinklas „Bilietai.lt“ ir jų teatro bilietų platinimo platforma „Teatrai.lt“ atskleidė, kad praėjusiais metais šiuos portalus aplankė virš 1 mln. lankytojų, o populiariausiu metų spektakliu tapo „Nuostabūs dalykai“.Spektaklis „Mano anūkas Veniaminas“ atvyksta į Lietuvą
Puikios naujienos teatro gerbėjams – gegužės mėnesį Vilniuje ir Klaipėdoje pirmą kartą bus rodomas populiarusis spektaklis „Mano anūkas Veniaminas“ su talentingąja aktore Lija Achedžakova priešakyje.Skelbiami „Auksinių scenos kryžių“ nominantai
Profesionaliojo scenos meno vertinimo komisija iš 93-ių pateiktų pasiūlymų išrinko „Auksinių scenos kryžių“ nominantus už 2023 m. kūrybą pagal atskiras kategorijas.VILNIAUS MAŽOJO TEATRO AKTORIUS ARVYDAS DAPŠYS APDOVANOTAS VYRIAUSYBĖS KULTŪROS IR MENO PREMIJA
Kovo 8 d. Vyriausybės rūmų Didžiojoje salėje įvyko Vyriausybės kultūros ir meno premijų laureatų pagerbimo renginys, tarp kurių buvo apdovanotas ir Valstybinio Vilniaus mažojo teatro trupės aktorius, režisierius Arvydas Dapšys. Premijos skiriamos Lietuvos, taip pat pasaulio lietuvių kultūros ir meno kūrėjams ir veikėjams už svarų indėlį į kultūrą ir meną bei ypatingus šios srities nuopelnus.20 populiariausių 2023 metų renginių Lietuvoje: didžiausias koncertas per 30 metų ir nesustabdoma Jessica Shy
Didžiausias šalies bilietų pardavimo tinklas „Bilietai.lt“ skelbia populiariausių 2023 metų renginių dvidešimtuką. Praėjusiais metais Vilnių aplankiusi grupė „Imagine Dragons“ surengė didžiausią mokamą koncertą nepriklausomos Lietuvos istorijoje, o atlikėja Jessica Shy užėmė daugiausiai sąrašo pozicijų.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.„Mažvydo“ turo kulminacija Vilniuje: tarp svečių – garsūs istorikai ir prezidentas G.Nausėda
„Tokie kūriniai yra nemirtingi“, – sostinėje šeštadienį koliažinę operą „Mažvydas“ apibendrino gausus būrys žiūrovų. Vienas didžiausių ansamblio „Lietuva“ projektų po anšlaginio turo darkart sugrįžo į Vilniaus „Compensa“ koncertų salę. Sėkmingą įvertinimą pelniusi drama pagal Justiną Marcinkevičių sutraukė ir žinomus šalies istorikus bei garbius svečius, tarp kurių – į renginį atvykęs Prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja šalies ponia Diana.Kviečia naujausias šalyje Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras: skelbiami 2024 m. repertuaro renginiai!
Iš miesto ir jo istorijos, iš meno amžinybės alsavimo ir gamtos begalybės įkvėpimo semiasi ne tik žmonės, bet ir kūrybinės įstaigos. Jau netrukus, balandžio 20 d., naujojo pastato duris atversiantis moderniausias šalyje Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) pristato 2024-ųjų repertuarą.„EMBank“ tapo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro generaliniu rėmėju
„European Merchant Bank“ („EMBank“) pasirašė partnerystės sutartį su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (LVSO) ir tapo generaliniu jo rėmėju.Moderniausias šalyje Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras - miesto identiteto ir pajūrio kraštovaizdžio dalis
Balandžio 20 d. duris atversiantis naujasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) pastatas taps moderniausia menininkų poreikius įprasminančia profesionalaus meno įstaiga šalyje. Teatro kuriamas kokybės ženklas – amžinasis meno alsavimas, vienijantis istorinių įvykių suformuotą Klaipėdos miesto veidą ir pajūrio kraštovaizdį. Muzikinio teatro veikla - lyg bangavimas, nepaliaujamas amžinybės, kūrybos ir skambesio pojūtis!Per amžius - Dainų šventės 100-mečiui skirta programa
Artėjant skambiausiam šimtmečio įvykiui, ansamblis „Lietuva“ kviečia pradėti švęsti su koncertine programa „Per amžius“. Nes per amžius keičiasi pasaulis, bet ne vertybės. Per amžius žaliuoja giria, o lapais skleidžiasi gyvybė – iš žmogaus į žmogų, iš atminties – į ateitį. Tradicija, kuri toliau mus vienija bei augina per amžius, o nenutrūkstama daina stiprina mus kaip bendruomenę. Dar iki būsimo renginio kviečiama prisiminti istoriją, prasidėjusią 1924-aisiais su pirma Dainų švente ir skaičiuojančią 100 metų.Festivalyje „Kaunas Jazz“ koncertuos kylanti Brazilijos žvaigždė Dora Morelenbaum
Pavasarį vyksiantis 34-asis festivalis „Kaunas Jazz“ skelbia dar vieną šių metų programos vardą.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Spektaklyje „Storas sąsiuvinis“ rašomas žmogiškumo išsaugojimo dienoraštis
Jų pasaulis žiaurus, tad norėdami jame išlikti jie turi savo sielas išvalyti nuo švelnaus sentimentalumo. Su aklu užsispyrimu jie alina savo kūnus sunkiais fiziniais pratimais ir mokosi gyventi neveikiami jausmų. Jei kažkam reikia maisto – jie pasidalins, jei kažkas norės mirti – jie taip pat padės. Tokie yra iki šiol skaitytojų vaizduotę jaudinantys broliai dvyniai iš Agotos Kristof romano „Storas sąsiuvinis“. Režisierius Jokūbas Brazys pagal šį modernios klasikos kūrinį kuria spektaklį Klaipėdos dramos teatre, o įspūdinguosius brolius scenoje įkūnys aktoriai Saulius Ambrozaitis ir Džiugas Grinys. Likus savaitei iki premjeros jie dalinasi savo mintimis apie „Storą sąsiuvinį“, savo personažus ir darbą su J. Braziu.
Papasakokite apie pirmą susitikimą su knyga – kokį ji įspūdį paliko? Kas labiausiai įstrigo ją skaitant?
– Saulius Ambrozaitis: Knygą susiveikiau vos pakalbėjęs su režisieriumi ir gavęs kvietimą vaidinti šiame spektaklyje. Perskaičiau ją vienu prisėdimu. Skaitydamas drebėjau, savo kūnu jutau baimę. Knyga sukrėtė, labiausiai įstrigo dvynių atliekamos pratybos.
– Džiugas Grinys: Kai Jokūbas pasakė, kad statys „Storą sąsiuvinį“, smalsumo vedamas pasiėmiau romaną ir vienu atokvėpiu perskaičiau. Skaičiau su gumulu gerklėje. Stipriausiai veikė tai, kad visą kraupią karo realybę, išvalytą nuo bet kokių pagražinimų, girdėjau sklindant iš vaikų lūpų, vaikų, kurie pasiekė kažką dieviško ir išsivadavę iš visko, kas kamuoja žmogų – skausmo, alkio, šalčio ir t. t., patys ėmėsi vykdyti Dievo teisingumą. Buvo įdomu, kas slypi po jų sąsiuvinyje dėstomais faktais, ką jie iš tikrųjų jautė, ko neužrašė vengdami žodžių, apibrėžiančių jausmus ir aprašinėdami tik tai, ką mato, girdi, veikia. Kilo didelis noras toliau narplioti kūrinį.
Kaip priėmėte režisieriaus pasirinkimą dirbti tiesiai su knyga ir kaip tai atrodė tikrovėje?
– S. Ambrozaitis: Repeticijų pradžioje buvo kiek keista, vėliau knyga tapo mano asmeniniu juodraščiu, asmeniniu storu sąsiuviniu su tik man suprantamais užrašais, pastabomis ir piešiniais. Net džiaugiuosi, jog teko repetuoti be romano adaptacijos, tai suteikė daug daugiau laisvės kūrybiniam procesui ir mums patiems.
– D. Grinys: Dėl to nekilo jokių klausimų, šio romano forma lengvai pasiduoda teatrui. Tad vietoj pjesės, repeticijose vaikščiojau su knyga.
Gal galite papasakoti apie savo personažus, kokius juos matote jau įsigilinę į jų asmenybes, kokį ryšį su jais jaučiate?
– S. Ambrozaitis: Juos reikia pamatyti, tai sunku nupasakoti. Broliai iš pažiūros gali pasirodyti apatiški, lakoniški, žiaurūs, bet įsigilinus aiškėja, kad jie yra labai mylintys, darbštūs, rūpestingi, užsispyrę, sąžiningi ir religingi berniukai. Tai stipru, jaučiu, kad po truputį suprantu juos, jų tiesas, veiksmus ir pasirinkimus.
– D. Grinys: Nors skaitant romaną atrodo priešingai, tai yra be galo jautrūs vaikai. Jautrūs žmogui, moralei ir teisybei. Jie giliai religingi, bet Dievu netikintys. Jų šaltakraujiškumas virsta priemone išsigelbėti patiems ir gelbėti kitus, pažadinti sąžinę, neleisti žmonėms nužmogėti ir rodyti kryptį, kuria veda jų moralinis kompasas. Savo gyvenimu jie aukojasi ir per tai sugeba liudyti tikrovę ir be pagražinimų fiksuoti savo storame sąsiuvinyje.
Ką reiškia kurti dvynių personažus, per ką scenoje jie tampa dvyniais?
– S. Ambrozaitis: Tai tarsi jausti brolį be žodžių, klausytis kiekvieno krustelėjimo, kvėpavimo, mėginti sujungti jų mąstymą į vienį. Mes su Džiugu nesame vizualiai nei kiek panašūs, todėl mėginame dvynius kurti per jų vidų.
– D. Grinys: Pritariu, fiziškai dvynių nesuvaidinsime, svarbiausia tai, kas juos jungia sieloje.
Nužmogėjusioje visuomenėje broliai stengiasi prisitaikyti ir teksto eigoje, rodos, virsta keistais monstrais – skaitydami „Storą sąsiuvinį“, tapdami jo veikėjais, kokį receptą matote žmogiškumo išsaugojimui, kuomet civilizuotas, įprastas gyvenimas pasiekia kritines ribas?
– S. Ambrozaitis: Nepritariu minčiai, kad jie tampa monstrais, vaikai tiesiog mėgina prisitaikyti prie karo, išgyventi. Iš jų galima pasiimti idėją, kad jei aplinkiniams kažko būtinai reikia – svarbu padėti.
– D. Grinys: Recepto nematau, jei toks būtų, gal ir kritinės ribos nebūtų pasiekiamos. Turbūt reikia tikėti žmogiškumu, žmogumi ir tą tikėjimą skleisti, o kol bus nors vienas tikintis, tol egzistuos ir tai, kuo tikima.
A. Kristof, klausiama apie knygą ir joje vaizduojamus įvykius, visada kartojo, kad beveik viskas joje – autobiografiška, ten jos vaikystė. Ar tai, kad „Storas sąsiuvinis“ savyje talpina autobiografiją, jums svarbu? Ar tai, kad medžiaga, su kuria dirbate, yra biografinė ar fikcinė, turi kažkokią reikšmę jums?
– S. Ambrozaitis: Man tai svarbu. Kai tai, kas užrašyta, yra tikra, neišgalvota – medžiaga dar labiau paliečia, jaudina. Netoli mūsų šiuo metu vyksta karas, tad suprantu, kad tai, kas aprašoma knygoje, atsispindi ir realybėje. Tas suvokimas dar labiau sustiprina, ką jaučiu.
– D. Grinys: Ne pirmą kartą dirbu su autobiografine medžiaga karo tema. Pasiruošimo vienam spektakliui metu teko bendrauti su Afganistano karo veteranais ir istorijas, kurias pasakojome scenoje, išgirsti iš jų dalyvių lūpų. Istorijų tikrumas suteikia daug papildomo svorio.
Režisierius pasakojo, kad pirmą kartą susitikęs su aktoriais prašė eliminuoti karo temą, iškart po to tai pasidarė nebeįmanoma. Kaip esamo karo fone atrodo šis kūrinys, ir apverčiant, kuo žvilgsnį į karą papildo šis kūrinys?
– D. Grinys: Kūrinys suteikia galimybę pajusti ar bent jau apmąstyti, kiek gali pakelti, sutalpinti savyje žmogus karo, kuris vyksta visai šalia, akivaizdoje, pamatyti ribas, kurios išnyksta, vertybes, kurios kinta, visą negailestingos tikrovės siaubą. Šis romanas – liudijimas apie tai, kas vyko prieš dešimtis metų ir tai, kas dabar vyksta mūsų pasaulyje. Jis neleidžia atbukti jautrumui ir susitaikyti su esama padėtimi.
Kuo ypatingas J. Brazio režisūrinis metodas, kas, iš jūsų patirties, būdinga šiam režisieriui?
– S. Ambrozaitis: Genialumas slypi paprastume, dažnai repeticijos metu žaviuosi jo pasiūlytu sprendimu ar prisitaikymu, tai iš pažiūros gali atrodyti labai paprasti ar net nesusiję su veiksmu scenoje dalykai, bet galiausiai supranti, kad viskas susidėlioja lyg dėlionė. Jokūbas yra šachmatininkas ir realybėje, ir teatre – jis moka puikiai atskleisti aktoriaus stipriausias savybes. Tikiu juo ir pasitikiu.
– D. Grinys: Jis kapstosi ten, kur yra teatro esmė – žmoguje, aktoriuje. Nenoriu kūrybos su Jokūbu sprausti į kokio nors metodo rėmus. Kiekviename savo spektaklyje jis mane priverčia ištraukti iš savęs tai, ko nežinojau ar pamiršau esant. Jis užkrečia tikėjimu, noru kurti ir atrasti naują, neišmintą kelią.
Laiko iki premjeros labai nedaug – kam daugiausiai skiriate dėmesio, dėl ko daugiausiai nerimaujate?
– S. Ambrozaitis: Laiko tikrai mažai, visą jį leidžiame kurdami, repetuodami, tobulindami scenas. Visada taip, tik šįkart įjungta aukščiausia pavara, labai didelis tempas ir krūvis.
– D. Grinys: Nėra laiko nerimauti, visos mintys ir energija sutelktos į kūrybą.
Spektaklio „Storas sąsiuvinis“ premjera vasario 10, 11, 12, 15 dienomis Klaipėdos dramos teatre. Vasario 11 d., iškart po spektaklio, teatro II a. fojė taip pat vyks spektaklio kūrėjų susitikimas su žiūrovais.
Spektaklio režisierius Jokūbas Brazys, scenografas Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė, šviesų dailininkas Julius Kuršis, kompozitorius Mantas Mockus. Spektaklyje vaidina Saulius Ambrozaitis, Džiugas Grinys, Linas Lukošius, Vaidas Jočys, Alina Mikitavičiūtė, Digna Kulionytė, Justina Vanžodytė, Rimantas Pelakauskas, Liudas Vyšniauskas, Toma Gailiutė, Jonas Baranauskas, Artūras Lepiochinas, Jonas Viršilas, Karolis Maiskis.
Foto Domas Rimeika. Interviu rengė Kristina Sadauskienė.
Papasakokite apie pirmą susitikimą su knyga – kokį ji įspūdį paliko? Kas labiausiai įstrigo ją skaitant?
– Saulius Ambrozaitis: Knygą susiveikiau vos pakalbėjęs su režisieriumi ir gavęs kvietimą vaidinti šiame spektaklyje. Perskaičiau ją vienu prisėdimu. Skaitydamas drebėjau, savo kūnu jutau baimę. Knyga sukrėtė, labiausiai įstrigo dvynių atliekamos pratybos.
– Džiugas Grinys: Kai Jokūbas pasakė, kad statys „Storą sąsiuvinį“, smalsumo vedamas pasiėmiau romaną ir vienu atokvėpiu perskaičiau. Skaičiau su gumulu gerklėje. Stipriausiai veikė tai, kad visą kraupią karo realybę, išvalytą nuo bet kokių pagražinimų, girdėjau sklindant iš vaikų lūpų, vaikų, kurie pasiekė kažką dieviško ir išsivadavę iš visko, kas kamuoja žmogų – skausmo, alkio, šalčio ir t. t., patys ėmėsi vykdyti Dievo teisingumą. Buvo įdomu, kas slypi po jų sąsiuvinyje dėstomais faktais, ką jie iš tikrųjų jautė, ko neužrašė vengdami žodžių, apibrėžiančių jausmus ir aprašinėdami tik tai, ką mato, girdi, veikia. Kilo didelis noras toliau narplioti kūrinį.
Kaip priėmėte režisieriaus pasirinkimą dirbti tiesiai su knyga ir kaip tai atrodė tikrovėje?
– S. Ambrozaitis: Repeticijų pradžioje buvo kiek keista, vėliau knyga tapo mano asmeniniu juodraščiu, asmeniniu storu sąsiuviniu su tik man suprantamais užrašais, pastabomis ir piešiniais. Net džiaugiuosi, jog teko repetuoti be romano adaptacijos, tai suteikė daug daugiau laisvės kūrybiniam procesui ir mums patiems.
– D. Grinys: Dėl to nekilo jokių klausimų, šio romano forma lengvai pasiduoda teatrui. Tad vietoj pjesės, repeticijose vaikščiojau su knyga.
Gal galite papasakoti apie savo personažus, kokius juos matote jau įsigilinę į jų asmenybes, kokį ryšį su jais jaučiate?
– S. Ambrozaitis: Juos reikia pamatyti, tai sunku nupasakoti. Broliai iš pažiūros gali pasirodyti apatiški, lakoniški, žiaurūs, bet įsigilinus aiškėja, kad jie yra labai mylintys, darbštūs, rūpestingi, užsispyrę, sąžiningi ir religingi berniukai. Tai stipru, jaučiu, kad po truputį suprantu juos, jų tiesas, veiksmus ir pasirinkimus.
– D. Grinys: Nors skaitant romaną atrodo priešingai, tai yra be galo jautrūs vaikai. Jautrūs žmogui, moralei ir teisybei. Jie giliai religingi, bet Dievu netikintys. Jų šaltakraujiškumas virsta priemone išsigelbėti patiems ir gelbėti kitus, pažadinti sąžinę, neleisti žmonėms nužmogėti ir rodyti kryptį, kuria veda jų moralinis kompasas. Savo gyvenimu jie aukojasi ir per tai sugeba liudyti tikrovę ir be pagražinimų fiksuoti savo storame sąsiuvinyje.
Ką reiškia kurti dvynių personažus, per ką scenoje jie tampa dvyniais?
– S. Ambrozaitis: Tai tarsi jausti brolį be žodžių, klausytis kiekvieno krustelėjimo, kvėpavimo, mėginti sujungti jų mąstymą į vienį. Mes su Džiugu nesame vizualiai nei kiek panašūs, todėl mėginame dvynius kurti per jų vidų.
– D. Grinys: Pritariu, fiziškai dvynių nesuvaidinsime, svarbiausia tai, kas juos jungia sieloje.
Nužmogėjusioje visuomenėje broliai stengiasi prisitaikyti ir teksto eigoje, rodos, virsta keistais monstrais – skaitydami „Storą sąsiuvinį“, tapdami jo veikėjais, kokį receptą matote žmogiškumo išsaugojimui, kuomet civilizuotas, įprastas gyvenimas pasiekia kritines ribas?
– S. Ambrozaitis: Nepritariu minčiai, kad jie tampa monstrais, vaikai tiesiog mėgina prisitaikyti prie karo, išgyventi. Iš jų galima pasiimti idėją, kad jei aplinkiniams kažko būtinai reikia – svarbu padėti.
– D. Grinys: Recepto nematau, jei toks būtų, gal ir kritinės ribos nebūtų pasiekiamos. Turbūt reikia tikėti žmogiškumu, žmogumi ir tą tikėjimą skleisti, o kol bus nors vienas tikintis, tol egzistuos ir tai, kuo tikima.
A. Kristof, klausiama apie knygą ir joje vaizduojamus įvykius, visada kartojo, kad beveik viskas joje – autobiografiška, ten jos vaikystė. Ar tai, kad „Storas sąsiuvinis“ savyje talpina autobiografiją, jums svarbu? Ar tai, kad medžiaga, su kuria dirbate, yra biografinė ar fikcinė, turi kažkokią reikšmę jums?
– S. Ambrozaitis: Man tai svarbu. Kai tai, kas užrašyta, yra tikra, neišgalvota – medžiaga dar labiau paliečia, jaudina. Netoli mūsų šiuo metu vyksta karas, tad suprantu, kad tai, kas aprašoma knygoje, atsispindi ir realybėje. Tas suvokimas dar labiau sustiprina, ką jaučiu.
– D. Grinys: Ne pirmą kartą dirbu su autobiografine medžiaga karo tema. Pasiruošimo vienam spektakliui metu teko bendrauti su Afganistano karo veteranais ir istorijas, kurias pasakojome scenoje, išgirsti iš jų dalyvių lūpų. Istorijų tikrumas suteikia daug papildomo svorio.
Režisierius pasakojo, kad pirmą kartą susitikęs su aktoriais prašė eliminuoti karo temą, iškart po to tai pasidarė nebeįmanoma. Kaip esamo karo fone atrodo šis kūrinys, ir apverčiant, kuo žvilgsnį į karą papildo šis kūrinys?
– D. Grinys: Kūrinys suteikia galimybę pajusti ar bent jau apmąstyti, kiek gali pakelti, sutalpinti savyje žmogus karo, kuris vyksta visai šalia, akivaizdoje, pamatyti ribas, kurios išnyksta, vertybes, kurios kinta, visą negailestingos tikrovės siaubą. Šis romanas – liudijimas apie tai, kas vyko prieš dešimtis metų ir tai, kas dabar vyksta mūsų pasaulyje. Jis neleidžia atbukti jautrumui ir susitaikyti su esama padėtimi.
Kuo ypatingas J. Brazio režisūrinis metodas, kas, iš jūsų patirties, būdinga šiam režisieriui?
– S. Ambrozaitis: Genialumas slypi paprastume, dažnai repeticijos metu žaviuosi jo pasiūlytu sprendimu ar prisitaikymu, tai iš pažiūros gali atrodyti labai paprasti ar net nesusiję su veiksmu scenoje dalykai, bet galiausiai supranti, kad viskas susidėlioja lyg dėlionė. Jokūbas yra šachmatininkas ir realybėje, ir teatre – jis moka puikiai atskleisti aktoriaus stipriausias savybes. Tikiu juo ir pasitikiu.
– D. Grinys: Jis kapstosi ten, kur yra teatro esmė – žmoguje, aktoriuje. Nenoriu kūrybos su Jokūbu sprausti į kokio nors metodo rėmus. Kiekviename savo spektaklyje jis mane priverčia ištraukti iš savęs tai, ko nežinojau ar pamiršau esant. Jis užkrečia tikėjimu, noru kurti ir atrasti naują, neišmintą kelią.
Laiko iki premjeros labai nedaug – kam daugiausiai skiriate dėmesio, dėl ko daugiausiai nerimaujate?
– S. Ambrozaitis: Laiko tikrai mažai, visą jį leidžiame kurdami, repetuodami, tobulindami scenas. Visada taip, tik šįkart įjungta aukščiausia pavara, labai didelis tempas ir krūvis.
– D. Grinys: Nėra laiko nerimauti, visos mintys ir energija sutelktos į kūrybą.
Spektaklio „Storas sąsiuvinis“ premjera vasario 10, 11, 12, 15 dienomis Klaipėdos dramos teatre. Vasario 11 d., iškart po spektaklio, teatro II a. fojė taip pat vyks spektaklio kūrėjų susitikimas su žiūrovais.
Spektaklio režisierius Jokūbas Brazys, scenografas Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė, šviesų dailininkas Julius Kuršis, kompozitorius Mantas Mockus. Spektaklyje vaidina Saulius Ambrozaitis, Džiugas Grinys, Linas Lukošius, Vaidas Jočys, Alina Mikitavičiūtė, Digna Kulionytė, Justina Vanžodytė, Rimantas Pelakauskas, Liudas Vyšniauskas, Toma Gailiutė, Jonas Baranauskas, Artūras Lepiochinas, Jonas Viršilas, Karolis Maiskis.
Foto Domas Rimeika. Interviu rengė Kristina Sadauskienė.
Paieška nedavė rezultatų