logo
Pasirinkite periodą
Paieška žemėlapyje
Meniu
Skaityti daugiau

PREMJEROS „ORFĖJAS“ REŽISIERIUS ŽILVINAS VINGELIS: „TEATRAS – KAIP KOLEKTYVINIO MĄSTYMO INSTRUMENTAS“

Balandžio 26, 27 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyks režisieriaus, audiovizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ įkūrėjo ir meno vadovo Žilvino Vingelio premjera „Orfėjas“ pagal prancūzų rašytojo, poeto, dramaturgo Jeano Cocteau pjesę „Orfėjas“. Apie artėjančią premjerą, kūrybinius spektaklio procesus ir Jeano Cocteau asmenybę kalbėjosi Valstybinio Vilniaus mažojo teatro literatūrinės dalies vedėja Kristina Noreikienė.

Tarptautinės teatro dienos proga apdovanoti geriausi metų aktoriai

Kovo 29 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvyko šventinis renginys, skirtas Tarptautinei teatro dienai. Jo metu pagerbti geriausieji praėjusio sezono teatro kūrėjai. Kiekvienais metais inicijuojami apdovanojimai tapo gražia tradicija, kuria siekiama pažymėti svarbiausius praėjusių metų teatrinius įvykius. Šventinio vakaro metu apdovanoti teatro kūrėjai už įsimintiniausius, reikšmingiausius bei labiausiai publiką sužavėjusius darbus.

Įdomiausi balandžio renginiai Lietuvoje: Pasaulio ledo ritulio čempiontas, „69 Danguje“ sugrįžimas ir atsinaujinusi LVSO koncertų salė

Atšventę Velykas Lietuvoje džiaugsimės tiek gerėjančiais orais, tiek didžiule renginių įvairove. Balandį renginių mylėtojus kvies į sceną vienam vakarui sugrįžtančios „69 danguje“ merginos ir tarptautinis džiazo festivalis „Kaunas Jazz“, o Vilniuje išvysime pasaulio ledo čempionato kovas.

Šiuolaikinio cirko festivalyje „Cirkuliacija“ – trys pasaulinės premjeros

Trys savaitgaliai ir šešios asmeniškos cirko kalba papasakotos istorijos. Iš jų – trys pasaulinės premjeros. Visa tai galės pamatyti, patirti, pajausti gegužės 30–birželio 16 dienomis jau aštuntą kartą Lietuvoje vyksiančio tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ žiūrovai.

„Auksiniais scenos kryžiais“ pagerbti geriausi 2023 metų scenos menininkai

Kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos dramos teatre įteiktos Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno premijos ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“, „Boriso Dauguviečio auskaras“ ir Padėkos premija.

Atskleisti teatro lankytojų įpročiai ir populiariausi 2023 m. spektakliai

2023 metais Lietuvos teatro rinka išlaikė stabilią paklausą. Tarptautinės teatro dienos proga, didžiausias Lietuvos bilietų platinimo tinklas „Bilietai.lt“ ir jų teatro bilietų platinimo platforma „Teatrai.lt“ atskleidė, kad praėjusiais metais šiuos portalus aplankė virš 1 mln. lankytojų, o populiariausiu metų spektakliu tapo „Nuostabūs dalykai“.

Spektaklis „Mano anūkas Veniaminas“ atvyksta į Lietuvą

Puikios naujienos teatro gerbėjams – gegužės mėnesį Vilniuje ir Klaipėdoje pirmą kartą bus rodomas populiarusis spektaklis „Mano anūkas Veniaminas“ su talentingąja aktore Lija Achedžakova priešakyje.

Skelbiami „Auksinių scenos kryžių“ nominantai

Profesionaliojo scenos meno vertinimo komisija iš 93-ių pateiktų pasiūlymų išrinko „Auksinių scenos kryžių“ nominantus už 2023 m. kūrybą pagal atskiras kategorijas.

VILNIAUS MAŽOJO TEATRO AKTORIUS ARVYDAS DAPŠYS APDOVANOTAS VYRIAUSYBĖS KULTŪROS IR MENO PREMIJA

Kovo 8 d. Vyriausybės rūmų Didžiojoje salėje įvyko Vyriausybės kultūros ir meno premijų laureatų pagerbimo renginys, tarp kurių buvo apdovanotas ir Valstybinio Vilniaus mažojo teatro trupės aktorius, režisierius Arvydas Dapšys. Premijos skiriamos Lietuvos, taip pat pasaulio lietuvių kultūros ir meno kūrėjams ir veikėjams už svarų indėlį į kultūrą ir meną bei ypatingus šios srities nuopelnus.

20 populiariausių 2023 metų renginių Lietuvoje: didžiausias koncertas per 30 metų ir nesustabdoma Jessica Shy

Didžiausias šalies bilietų pardavimo tinklas „Bilietai.lt“ skelbia populiariausių 2023 metų renginių dvidešimtuką. Praėjusiais metais Vilnių aplankiusi grupė „Imagine Dragons“ surengė didžiausią mokamą koncertą nepriklausomos Lietuvos istorijoje, o atlikėja Jessica Shy užėmė daugiausiai sąrašo pozicijų.

Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai

Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.

70-ąjį jubiliejų pasitinkantis Rimantas Giedraitis: būti reikalingam – didžiausia laimė

Kovo 7 d. 70-ąjį gimtadienį švenčia fleitininkas Rimantas Giedraitis – aranžuotojas, kompozitorius ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro muzikantas.

„Mažvydo“ turo kulminacija Vilniuje: tarp svečių – garsūs istorikai ir prezidentas G.Nausėda

„Tokie kūriniai yra nemirtingi“, – sostinėje šeštadienį koliažinę operą „Mažvydas“ apibendrino gausus būrys žiūrovų. Vienas didžiausių ansamblio „Lietuva“ projektų po anšlaginio turo darkart sugrįžo į Vilniaus „Compensa“ koncertų salę. Sėkmingą įvertinimą pelniusi drama pagal Justiną Marcinkevičių sutraukė ir žinomus šalies istorikus bei garbius svečius, tarp kurių – į renginį atvykęs Prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja šalies ponia Diana.

Kviečia naujausias šalyje Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras: skelbiami 2024 m. repertuaro renginiai!

Iš miesto ir jo istorijos, iš meno amžinybės alsavimo ir gamtos begalybės įkvėpimo semiasi ne tik žmonės, bet ir kūrybinės įstaigos. Jau netrukus, balandžio 20 d., naujojo pastato duris atversiantis moderniausias šalyje Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) pristato 2024-ųjų repertuarą.

„EMBank“ tapo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro generaliniu rėmėju

„European Merchant Bank“ („EMBank“) pasirašė partnerystės sutartį su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (LVSO) ir tapo generaliniu jo rėmėju.

Moderniausias šalyje Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras - miesto identiteto ir pajūrio kraštovaizdžio dalis

Balandžio 20 d. duris atversiantis naujasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) pastatas taps moderniausia menininkų poreikius įprasminančia profesionalaus meno įstaiga šalyje. Teatro kuriamas kokybės ženklas – amžinasis meno alsavimas, vienijantis istorinių įvykių suformuotą Klaipėdos miesto veidą ir pajūrio kraštovaizdį. Muzikinio teatro veikla - lyg bangavimas, nepaliaujamas amžinybės, kūrybos ir skambesio pojūtis!

Per amžius - Dainų šventės 100-mečiui skirta programa

Artėjant skambiausiam šimtmečio įvykiui, ansamblis „Lietuva“ kviečia pradėti švęsti su koncertine programa „Per amžius“. Nes per amžius keičiasi pasaulis, bet ne vertybės. Per amžius žaliuoja giria, o lapais skleidžiasi gyvybė – iš žmogaus į žmogų, iš atminties – į ateitį. Tradicija, kuri toliau mus vienija bei augina per amžius, o nenutrūkstama daina stiprina mus kaip bendruomenę. Dar iki būsimo renginio kviečiama prisiminti istoriją, prasidėjusią 1924-aisiais su pirma Dainų švente ir skaičiuojančią 100 metų.

Festivalyje „Kaunas Jazz“ koncertuos kylanti Brazilijos žvaigždė Dora Morelenbaum

Pavasarį vyksiantis 34-asis festivalis „Kaunas Jazz“ skelbia dar vieną šių metų programos vardą.

Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.

Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“

Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!

Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai

Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.

Auksinio scenos kryžiaus laureatas Kirilas Glušajevas: „Išmokęs griežtoje disciplinoje jaustis gerai, aš jaučiuosi laisvas“

Teatro ir kino aktorius, režisierius, improvizacijos teatro KITAS KAMPAS meno vadovas ir improvizatorius Kirilas Glušajevas kovo 27 d. pelnė pirmąjį Auksinį scenos kryžių. Aktorius apdovanotas Nepagrindinio vaidmens nominacijoje už sukurtą Žano vaidmenį Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Raganosiai“. Tą pačią dieną didžiausias Lietuvoje bilietų platintojas „Bilietai.lt“ paskelbė, kad per pastaruosius metus populiariausias spektaklis Lietuvoje buvo Kirilo Glušajevo režisuoti „Nuostabūs dalykai“.

Apie dvigubą šventę, pirmąjį Auksinį scenos kryžių, Žano personažą, neseniai iškeliavusį režisierių Rimą Tuminą, režisūrą bei netrukus pasirodysiančią ilgos formos improvizacijos spektaklio premjerą kalbėjomės su K. Glušajevu.

Kirilai, laimėjote Auksinį scenos kryžių Nepagrindinio vaidmens nominacijoje už Žano vaidmenį spektaklyje „Raganosiai“. Kaip jautėtės sulaukęs žinios, kad esate nominuotas? Ar tai pirmoji Jūsų nominacija?
Auksiniuose kryžiuose tai buvo pirmoji mano nominacija. Diena, kai sužinojau, kad esu nominuotas, buvo viena iš tų dienų, kai ruošėmės režisieriaus Rimo Tumino išlydėjimui. Režisierius buvo ir mano pirmasis teatro Mokytojas, norisi pabrėžti, kad tai buvo Mokytojas iš didžiosios M, todėl, kai sužinojau apie nominaciją, kilo labai prieštaringi jausmai. Iš vienos pusės, tai buvo pakankamai netikėta, iš kitos pusės, galvojau apie tai, kad tą pačią dieną ruošiesi didžiausio Mokytojo išlydėjimui ir tuo pačiu sužinai, kad esi nominuojamas kaip aktorius, o juk tai ir yra būtent šio Mokytojo ir kitų dėstytojų nuopelnas. Jutau prieštaringas ir intensyvias emocijas, bet jos buvo įkvepiančios, užpildančios, nors dažniausiai gyvenime į komplimentus, apdovanojimus ar nominacijas reaguoju rezervuotai, santūriai, o dažnai net nežinau, kaip reaguoti arba išreikšti ką tuo metu jaučiu.

Kokį rėžį Jūsų gyvenime paliko režisierius, mokytojas Rimas Tuminas? Ką išsinešėte iš pažinties ir galimybės mokytis su juo?
Aš labai džiaugiuosi, kad man pasisekė ateiti į studijas, nepažįstant Rimo Tumino kaip režisieriaus, ir pirmiausia susipažinti su juo kaip su asmenybe, kaip su pedagogu. Tik vėliau aš pradėjau atrasti Vilniaus mažąjį teatrą ir R. Tuminą kaip režisierių. Dėl to mano pažintis pirmiausia su juo buvo ne kaip su menininku, o kaip su asmenybe, todėl tolimesnėje kelionėje, tiek studijose, tiek po studijų, man jis visų pirma buvo asmenybė. Galimybė būti šalia jo studijuojant, vėliau režisuojant ir statant spektaklius jo įkurtame teatre, vėliau būnant jo pavaduotoju kūrybiniais klausimais Vilniaus mažajame teatre, dar vėliau užimant kūrybinės dalies vadovo pareigas, leido su juo bendrauti ir apimti daugiau klausimų, negu tik spektaklių statymas arba kūryba. Dėl to indėlis, kurį paliko R. Tuminas kaip asmenybė ir kūrėjas, yra didžiulis ir labiausiai aš vertinu, branginu ir naudojuosi tuo, ką išmokau iš jo, pirmiausia, kaip žmogus. Kasdienybė yra tam tikra filosofija, tam tikra vertybių, principų, įsitikinimų, gyvenimo būdų, reakcijų į tikrovę, būdų santykiauti su tikrove visuma. Tai labai padėjo sustiprėti, išdrąsėti ir šiaip ne taip atsistoti ant savo kojų, pradėti eiti savo keliu ir būtent tai, kaip jis matė gyvenimą, kaip jis gyveno, mane įkvėpdavo. Net ir tuomet, kai mes nesimatydavome, aš stebėdavau, klausydavau visų jo interviu, dažnu atveju sunkiomis man akimirkomis prisimindavau, ko jis mokė. Tai yra vienas iš tų žmonių, kurį gali vadinti ne tikru, bet tėvu – kūrybiniu tėvu, vedliu, Mokytoju. Ir labai džiaugiuosi, kad, prieš pat prasidedant pandemijai, mes turėjome susitikimą, kurio metu aš galėjau jam atsiverti ir pasidalinti pirmiausia tuo, dėl ko aš jo bijodavau, būdamas studentas, dėl ko ant jo pykdavau, būdamas jaunas režisierius, o vėliau, ką iš jo pradėjau pasiimti sau. Tas pokalbis užsibaigė mano padėka jam ir atsiprašymu, jei kas buvo ne taip. Dėl to jutausi ir iki šiol jaučiuosi labai ramus, nieko neskolingas, o tik buvau ir būsiu labai, labai dėkingas.

Prisiminkime laikotarpį, kai buvo statomas spektaklis „Raganosiai“. Koks buvo didžiausias iššūkis kuriant Žano vaidmenį, už kurį ir gavote Auksinį scenos kryžių?
Didžiausias iššūkis – kurti vaidmenį. Net ir labai patyrę aktoriai, su kuriais teko dirbti, visuomet sako, kad, jei atsakingai žiūri į darbą, kurti vaidmenį yra iššūkis. Aš teatre pagrinde dirbu arba režisuodamas, arba improvizuodamas, arba dėstydamas. Draminių vaidmenų anksčiau turėjau daugiau, bet ilgainiui atsisakiau ir esu jų pasilikęs labai nedaug. Vaidmuo „Raganosiuose“ buvo netikėtas pirmiausia dėl to, kad aš vasario mėnesį ir kovo mėnesio pusę planavau rašyti magistro darbą, o pakliuvau į intensyvų kūrybinį procesą, todėl tai buvo didžiulis planų keitimas. Antra, mano akimis tai buvo didelės apimties vaidmuo, kurį reikėjo sukurti greitai ir, žinoma, kokybiškai, nes spektaklis didelis, komanda puiki. Trečia, didelis iššūkis, aišku, buvo partneriauti su Martynu Nedzinsku, kuris yra TOP aktorius. Iš vienos pusės, buvo lengva dėl to, kad vis tiek visa atsakomybė teko Martynui, nes jis atliko pagrindinį vaidmenį, o iš kitos pusės, būnant šalia jo, reikia pačiam neatsilikti, kad dueto kokybė būtų gera. Tai visa šita visuma ir buvo vienas didžiulis iššūkis.

Spektaklyje Jūsų ir Martyno personažai taip pat yra draugai. Kaip tai palengvino, o gal atvirkščiai – apsunkino vaidmens kūrimą?
Martynas yra ir mano spektaklių aktorius. Su juo mes kūrėme mano diplominį spektaklį „Batraištis“, kuriame Martynas vaidino vieną pagrindinių vaidmenų. Praėjus beveik dešimtmečiui atsirado pjesė, kurią atlikti irgi pasiūliau būtent jam, nes jį, kaip kurso draugas, labai gerai žinau kaip aktorių ir žinau, kad negaliu jam siūlyti bet ko. Esame ir kurso bei nuolatiniai gastrolių draugai, ir vienas kitą labai gerai žinome kaip kūrėjai. Tad, kalbant apie Žano vaidmenį, labai norėjosi nepavesti, neapsunkinti, nesugadinti, stengtis. Tame ir yra tas teatro grožis, kad galima augti ir mokytis iš meistrų, būnant šalia.
Žinoma, personažai nėra žmonės, jie yra „žmonijos kaimynai“. Jie yra labai panašūs į žmones, bet jie yra kitokie. Todėl teatre nėra svarbu, ar gyvenime esate draugai, ar tik kolegos. Kartais tai gali kažkaip gelbėti, bet gelbėti tik iš tam tikros pusės. Šiuo atveju, kad mes su Martynu esame draugai, leido atviriau vienas su kitu kažkuo pasidalinti, galbūt kažkur išvengti nereikalingos įtampos ar nesusikalbėjimo. Kai kuriuose procesuose tas artumas kartais kenkia, gal ne šiuo konkrečiu mūsų atveju, bet bendrai teatre. Iš esmės, personažus kuriame atsispirdami nuo to, ko reikalauja pjesė, nuo to, ko reikia režisieriui, o ne nuo to, kaip mes, kaip draugai, įsivaizduojame, kaip reikia vaidinti draugystę. Šiuo atveju, mano akimis, tokia Žano ir Beranžė dueto draugystė realiam gyvenime sunkiai galėtų gyvuoti, nes tai yra totaliai skirtingi žmonės. Mes žinome, kad būna tokių duetų, būna tokių porų ir gyvenime, bet jos neretai yra tik tam tikrame kontekste, kaip du kokie nors „vakarėlių liūtai“, tam tikros bendruomenės nariai, studentai ir panašiai. Tačiau pastebėjau, kad realiame gyvenime, žmonėms subrendus, suaugus, pradedant gyventi savo gyvenimą, tai tampa sunkiai pakenčiama kasdienybėje. O būtent teatre tos priešingybės yra būtinos, nes čia mes visuomet ieškome įtampos tarp personažų, kurie spektaklyje, atrodo, yra draugai, bet iš tiesų jie yra antipodai, priešingybės, todėl mes turime vaidmenį ir kontravaidmenį.

Personažas Žanas spektaklio metu susiduria su asmeninės laisvės klausimu. Kaip Jums, Kirilui, atrodo, kaip šiais laikais jaustis ir būti laisvu?
Laisvės klausimas yra vienas esminių egzistencinių klausimų. Toks, koks svarbus gyvenimo ir mirties klausimas, nes visi esame mirtingi, tačiau iki savo mirties galime padaryti labai daug. Lygiai taip pat visuomet kyla prasmės ir beprasmybės klausimai, tačiau prasmę randame ten, kur mes patys nusprendžiame, kad jos ieškosime. Ir dar vienas klausimas – kiek aš esu laisvas ir kiek aš esu ribotas. Kalbant konkrečiais pavyzdžiais, tai ilgus metus profesionaliai užsiimu improvizacija ir kaip improvizatorius, ir kaip improvizacinio teatro kūrėjas bei režisierius, galiu pasakyti, kad improvizacija yra viena nepatogiausių sceninės kūrybos formų, viena labiausiai nepatogių žmogui gyvybės formų, gyvenimo būdų bei gyvenimiškų situacijų struktūrų – neapibrėžtumas, nežinomybė, tai, kas vyksta ne pagal susitarimą. Išmokęs improvizuotose situacijose jaustis gerai, aš jaučiuosi laisvas. Kai jaučiuosi patogiai nepatogume, kai esu ramus audroje. Režisierius Oskaras Koršunovas dažnai aktoriams prieš spektaklius cituoja šią frazę iš „Hamleto“: „Būkite ramūs audroje“. Tai labai konkretus, apčiuopiamas pavyzdys, kai improvizacijos metu nežinomybėje aš jaučiuosi gerai – man tai ir yra laisvė. Arba išmokęs griežtoje disciplinoje jaustis gerai, aš irgi jaučiuosi laisvas. Tad, turbūt, laisvė man yra apie tam tikrą savo ribų suvokimo procesą ir apie savo ribų įveikimo procesą. Kaip sako išmintis „Tik tas, kuris gerai suvokia savo ribas, tampa beribiu“. Tad man laisvė labai asocijuojasi su žinojimu, kur yra ribos, kiek tu gali, kiek tu negali, suvokimu, ko tu nori, ir ko tu nenori. Laisvė, šiuo atveju, yra apie aukščiausio lygio pasirinkimų sąmoningumą. Lygiai taip pat, žiūrint egzistencialiai, mirtis yra neišvengiama, bet aš esu laisvas pasirinkti, kaip aš ją priimsiu.

Laisvė scenoje – kaip pačiam labiau patinka dirbti, ar kai scenoje yra daug laisvės ir improvizuojate su teatru „Kitas kampas“, ar, visgi, kai vaidinate pagal parašytą pjesę, kur improvizacijos beveik nėra?
Aš jaučiu malonumą, kai galiu atskirti ir suprasti, ko reikalauja viena arba kita situacija. Kuomet aš esu improvizacijos teatre ir yra vaidinamas ilgos formos (angl. „long form“)  spektaklis, aš žinau, kad didžiausia dovana ir didžiausias grožis yra nuoseklume ir laipsniškume – kaip viena iš kitos išplaukia situacijos, kaip vieni iš kitų išauga čia pat improvizuojami įvykiai. Tai yra chaosas, kuris turi savo kryptį ir tampa tam tikra tvarka. Jeigu spektaklius vaidinu pagal pjesę, man malonumas yra „groti“ pačią pjesę, jos tekstą. Jeigu pjesės kontekste leidžiama improvizuoti ir žaisti su tekstu, tuomet man yra malonumas pildyti esamą tekstą žodinėmis improvizacijomis, bet, žinoma, į temą. Kaip sakė vienas menininkas, tai yra švara ir grynumas pasirinkto žanro taisyklėse. Jeigu mes improvizuojame, tai turi būti maksimaliai gryna improvizacija, o jeigu mes vaidiname pjesę – maksimaliai tikslus pjesės išpildymas. Jei tai yra spektaklis, kuris skirtas plačiai auditorijai ir mes kviečiame į tam tikrą, labai atvirą kūrinį, tai turi būti padaryta pagal to žanro taisykles, jeigu tai yra kūrinys, kuris skirtas mažesnei grupei žmonių arba tam tikros meno rūšies žinovams, kaip pavyzdys, poezijos skaitymai jos mėgėjams, tada tame turi būti irgi taikomi tam tikri šiam žanrui būdingi dėsniai. Žinojimas, išmanymas ir mokėjimas atpažinti, atrakinti, užčiuopti, atkoduoti ir yra pats didžiausias malonumas.

Tai vis tik kurioje barikadų pusėje būti įdomiau – režisuoti spektaklį ar jame vaidinti?
Tai yra skirtingos tos pačios profesijos pusės ir režisūrą aš visą laiką lyginu su šachmatais, kuriuose yra svarbu gebėti analizuoti, planuoti, tuo pačiu reaguoti į esamą situaciją ir iš to daryti sprendimus. Kaip sakė Ch. L. Borchesas, režisūra yra aritmetika + ugnis. Būnant aktoriaus pozicijoje, turi pilnai būti įsijungęs, susiliejęs su tuo procesu, kuris vyksta. Tad, kurioje pusėje jaučiuosi įdomiau, negaliu pasakyti. Abejose jaučiuosi gyvas, įtraukas, bet režisūroje yra daugiau atsakomybės už daugybinius veiksnius, o aktorystėje yra daugiau įsipareigojimų.

Netrukus su improvizacijos teatru „Kitas kampas“ pristatysite premjerą – ilgos formos (angl. „long form“) improvizacijos spektaklį „Ieškau žmogaus“. Ko gali tikėtis žiūrovai? Į ką kviečiate?
Kviečiame žiūrovą į improvizacijos teatro šventę, kurioje bus galima mėgautis ir džiaugtis improvizacijos menu jo pilniausioje formoje. Tai yra tokia improvizacijos rūšis, kurioje yra vietos ir džiaugsmui, ir intrigai, ir netikėtoms siužetinėms peripetijoms, ir įsimintiniems personažams, kurie patiria transformaciją. Tai yra unikalus junginys tarp dramos teatro vaidybos ir išsamumo, kuris išgaunamas čia ir dabar improvizacinio meistriškumo dėka. Ilgoji forma improvizacijos teatre laikoma aukščiausia kategorija, nes šią formą labai sunku įgyvendinti, tai reikalauja ir dramaturginio išmanymo, t.y. istorijos kūrimo, personažo visapusiškumo, vientisumo išmanymo. Improvizuoti ilgos formos improvizacijos spektaklyje geba labai nedaug aktorių, nes dažniausiai improvizacija, dėl savo  greito ir neretai paviršutiniško efekto, pasaulyje yra suvokiama kaip laidų „Whose Line Is It Anyway?“ arba kitų tik „Freestyle“ formatą pristatančių grupių. Mes šį formatą mes esame įvaldę puikiai, turime skirtingų jo atmainų savo teatro repertuare, tačiau ilgoji forma yra būtent tas improvizacinis lygis, kuriam išgauti reikia gerai ištreniruotų, pasiruošusių aktorių, profesionalų. Ir mes esame ilgą formą darę jau nuo senų laikų teatre „Kitas kampas“. Ji turėjo didelį pasisekimą ir susidomėjimą. Po to ilgainiui turėjome pertrauką dėl pasikeitimų komandoje, bet dabar jau kuris laikas mes sėkmingai, nedidelėms žiūrovų grupėms vėl pristatėme ilgąją formą, tačiau dabar radome dar įdomesnių būdų ja mėgautis ir tai jau yra vaidinama, jau yra paklausu, publika jau džiaugiasi ir išperka visus bilietus į šitą formatą. Tik dabar, galima sakyti,  kad oficialiai švęsime premjerą.

Kuo ši ilgos formos improvizacija skirsis nuo kitų Jūsų improvizacijos šou, tokių kaip „Gero juoko dozė“?
„Gero juoko dozė“ priklauso „Freestyle“ formatui, kuriame mes turime daug trumpų žaidimų, kurie sužavi publiką greičiu, galimybe per trumpą laiką turėti daug trumpos apimties situacijų, tačiau tai yra kaip pavieniai saldainiai. O štai „Ilgoji forma“ sujungia savyje visa tai, ką turi ir „Freestyle“ formatas, bet ji labiau pakelia improvizaciją dar į kitą lygį, kur atsiranda ir intriga, ir vietos ryškesniems, spalvingesniems išgyvenimams pačioje publikoje. „Ilgos formos“ improvizacijų šou – tai daugiausiai meistriškumo reikalaujantis improvizacijos žanras, kuomet aktoriai be repeticijos ir scenarijaus sukuria ir suvaidina vientisą istoriją, tęsdami vieną siužeto liniją.

Ar improvizatoriams reikia repetuoti? Ar repetuojate su teatru „Kitas kampas“?
Žodis „repeticija“ reiškia pakartojimą. Tai pakartotinis šlifavimas, pakartotina idealios, išbaigtos formos paieška, kuriant spektaklį. Kai sakome, kad spektaklis yra surepetuotas, tai reiškia, kad jau yra surasta spektaklio forma, struktūra, kurios viduje, žinoma, aktoriai kiekvieną kartą įneša kažką naujo, bet repeticijų metu jau yra suformuoti ėjimai, suformuoti jų variantai, ir tam, kad spektaklis būtų ilgą laiką eksploatuojamas, ir eksploatuojamas sėkmingai, ir kad jo meninė vertė nekristų, yra reikalingos repeticijos. Repeticija – tai užtvirtinimas. O improvizacijos teatre aktoriai improvizatoriai treniruojasi – tai yra procesas labiau panašus į sportą. Yra atidirbamos technikos, atidirbinėjamos tam tikros galimos struktūros, kurios galbūt pasireikš, pasimatys arba bus reikalingos žaidimo metu. Tačiau pačiam žaidimui prasidėjus, tiek technika, tiek struktūros ištirpsta ir kaip skraidys kamuolys mes nebežinome. Dėl to mes turėsime prisitaikyti ir keistis, vėl prisitaikyti ir vėl keistis. Dėl viso to improvizacijos teatre mes sakome, kad mes treniruojamės. Improvizatoriams reikia treniruotis, kaip ir bet kuriam kitam sportininkui arba žaidimo žaidėjui.
 
Išparduota Nuostabūs dalykai. Teatras KITAS KAMPAS IšparduotaIšparduotaNuostabūs dalykai. Teatras KITAS KAMPAS Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, Vilnius
Pirkti bilietą Nuostabūs dalykai. Teatras KITAS KAMPAS Nuostabūs dalykai. Teatras KITAS KAMPAS Kauno kino centras ROMUVA, Kaunas
Išparduota Nuostabūs dalykai. Teatras KITAS KAMPAS IšparduotaIšparduotaNuostabūs dalykai. Teatras KITAS KAMPAS Menų spaustuvė, Vilnius
Paieška nedavė rezultatų
Loading...
Perkrauti