Skaityti daugiau
Spektaklis „Lagaminas“ pagal Sergey Davlatov apsakymus – pirmą kartą Vilniuje
2025 m. spalio 20 d. Vilniuje, koncertų salėje „Compensa“, įvyks išskirtinis teatro įvykis – premjerinis spektaklis „Lagaminas“, sukurtas pagal garsaus rašytojo Sergey Davlatov apsakymų motyvus. Vienintelį vakarą Lietuvos žiūrovai galės išvysti jautrų ir ironišką pasakojimą apie išsiskyrimą, atmintį, praeitį ir mus formuojančius išgyvenimus.Kasdienybės komedija „Puolę dievai”
Rolando Atkočiūno režisuota premjera „Puolę dievai“ – istorija apie keturis menininkus, susitikusius pensione praleisti savo senatvės.Šiemet „Sirenose“ – Avinjono festivalio meno vadovo Tiago Rodrigueso spektakliai
Naują trimetę programą tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ pradeda šūkiu „Teatras yra ginklas“ ir pristato aktualiausias, bet ne visada patogias visuomenės dilemas nagrinėjančius spektaklius. Šįmet festivalio dėmesio taikiklyje – humanisto, Avinjono teatro festivalio meno vadovo Tiago Rodrigueso kūryba, queer temos ir jas atskleidžiantys lietuvių scenos darbai bei Baltijos ir Šiaurės šalių kūrėjų forumai ir susitikimai.Bilietai.lt valdanti įmonių grupė PLG įsigijo Čekijos ir Slovakijos rinkos lyderę Ticketportal
Lietuvoje Bilietai.lt prekinį ženklą valdanti AS Piletilevi PLG žengė reikšmingą istorinį žingsnį – įsigijo Ticketportal, didžiausią bilietų platinimo platformą Čekijoje ir Slovakijoje. Po šio sandorio Piletilevi PLG metinė bilietų apyvarta padvigubės ir pasieks beveik 600 mln. eurų. Sandoris buvo užbaigtas birželio 12 d. Prahoje.LNDT kviečia į sezono uždarymą ir rudens premjeras „Ronja plėšiko duktė“ bei „Velnio nuotaka“
Lietuvos nacionalinis dramos teatras ruošiasi 86-ajam sezonui ir šiandien po pietų pradeda bilietų į naujas premjeras bei repertuarinius spektaklius prekybą. Rudenį numatytos dvi svarbios premjeros – po ilgos pertraukos į Didžiąją sceną grįžta spektaklis vaikams – premjerą pagal garsiąją Astridos Lindgren knygą „Ronja plėšiko duktė“ pristatys režisierė Eglė Švedkauskaitė, o lapkričio mėnesį režisierius Naubertas Jasinskas pakvies į savo parašytą „Velnio nuotakos“ impresiją, įkvėptą keturių šaltinių. Spektaklyje žiūrovai išvys teatro ir kino legendą Vaivą Mainelytę – tik jau kitame amplua.„Bilietai.lt“ pristato naują logotipą ir šūkį – žengia į vizualiai šiuolaikišką erą
Lietuvos bilietų platinimo lyderis „Bilietai.lt“ pristato atnaujintą vizualinį identitetą – naują logotipą ir šūkį „Akimirkos vertos prisiminimų“. Šie pokyčiai žymi reikšmingą žingsnį įmonės istorijoje ir atspindi tiek vietinį atpažįstamumą, tiek tarptautinį kontekstą. Greitu metu atsinaujins ir pati svetainė – www.bilietai.lt, kuri perims naująją vizualinę kalbą.Atviras interviu su Emilija Finagėjevaite – apie santykius, darbą su sužadėtiniu ir sėkmingo projekto tęsinį
„Palinkėčiau sau nurimti ir suprasti, kas gyvenime svarbiausia“, – sako dešimčiai skirtingų veiklų laiko randanti operos solistė Emilija Finagėjevaitė. Atvirame interviu moteris papasakojo apie santykius, intensyvų gyvenimo ritmą bei darbą prie naujo miuziklo Lietuvoje kartu su sužadėtiniu Jonu Sakalausku.Karščiausi birželio renginiai: Justin Timberlake, Kylie Minogue ir pirmieji „Katarsio“ šou po „Eurovizijos“
Birželį Lietuvoje netrūks įspūdingų renginių. Kauną drebins pasaulinio lygio žvaigždės Justinas Timberlake'as ir Kylie Minogue, Vilniuje didžiulius šou po atviru dangumi surengs „Daddy was a Milkman“ ir Gabrielė Vilkickytė, o Lietuvai atstovavęs „Katarsis“ surengs pirmuosius koncertus po „Eurovizijos“.Karščiausia vasara Lietuvoje: pasaulinio lygio žvaigždės ir ryškiausi lietuvių atlikėjai kviečia į nepamirštamą muzikinį sezoną
2025 m. vasara Lietuvoje žada būti karščiausia – šalyje vyks gausybė didelio masto koncertų ir festivalių, kurie pritrauks tūkstančius žiūrovų iš visos Lietuvos ir užsienio. Didžiausiose koncertų erdvėse – nuo stadionų, arenų ar parkų – pasirodys pasaulinio lygio žvaigždės ir ryškiausi Lietuvos atlikėjai.Vasaros muzika po atviru dangumi: 9 nepamirštami vasaros koncertai Kalnų parke
2025 metų vasara Vilniaus Kalnų parke žada tapti ypatinga – viena gražiausių sostinės erdvių sugrįžta kaip didžiausių gyvos muzikos renginių centras. Čia vyks net 9 koncertai, kuriuose pasirodys garsiausi Lietuvos ir užsienio atlikėjai.LVSO VAIKAMS | ''LAUKINĖ SIMFONIJA''
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pristato nuostabią premjerą vaikams ir visai šeimai – kultinio amerikiečių rašytojo, bestselerių „Angelai ir Demonai“, „Da Vinči kodas“ ir „Inferno“ autoriaus Dano Browno (g. 1964) kūrinį vaikams „Laukinė simfonija“ (angl. „Wild Symphony“).Žemaitė pastebėta sostinės gatvėse!
Istorija gyva – ji atgimsta čia pat, tarp mūsų ir pačiais netikėčiausiais ženklais. Ypač legendomis apipintame Vilniuje, kur iš tiesų galite sutikti pažįstamus veidus – net ir šokio žingsniu besisukančią garsiąją rašytoją. Žemaitės skveras, Užupis, senamiesčio takai… Kiek daug atvirų erdvių patirti, kiek progų įsikvėpti, tuo pačiu – gėrėtis pavasariu ir aktyviu laisvalaikiu.Vilniuje žinomi žmonės su vaikais stebėjo pirmojo Lietuvoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjerą
Sekmadienį Vilniuje vyko pirmojo Lietuvos istorijoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjera. Žymiosios Antoine de Saint-Exupéry pasakos įkvėpto spektaklio nepraleido žinomi šalies žmonės, tarp jų – Žilvinas Žvagulis, Viktorija Siegel, Nerijus Juška, Indrė Anankaitė-Kalašnikovienė, Austėja Lukaitė ir kiti.Vilniuje – labdaringa „Mažojo Princo“ miuziklo išankstinė premjera
Trečiadienį Vilniuje vyko ypatinga miuziklo „Mažasis Princas“ išankstinė premjera, kurią nemokamai stebėjo daugiau nei 1000 iššūkius patiriančių žmonių, tarp kurių – 500 vaikų, globojamų labdaros organizacijų Maltiečiai, „Gelbėkit vaikus“, „Pagalbos paaugliams iniciatyva“ bei „SOS Vaikų kaimai“, kuriems bilietus dovanojo prekybos tinklas „Maxima“.Aktorė Nijolė Mirončikaitė apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“
Kovo 28-ąją, minint Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija, kurioje įvertinti geriausi praėjusių metų teatro scenos darbai ir kūrėjai. Šiemet nominacijoje nepagrindinis moters vaidmuo „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota VŠDT aktorė Nijolė Mirončikaitė. „Auksinis scenos kryžius“ jai skirtas už įtaigų ir jaudinantį penkiametės Majos vaidmenį spektaklyje „Migla“ (rež. A. Špilevoj). Tai pirmas „Auksinis scenos kryžius“, kurį pelno daugiau nei šešis dešimtmečius Valstybiniame Šiaulių dramos teatre kurianti aktorė.„Auksiniais scenos kryžiais“ pagerbti geriausi 2024 metų scenos menininkai
Kovo 28-ąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įteiktos Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno premijos ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“, „Boriso Dauguviečio auskaras“ ir Padėkos premija.Teatro lankytojų portretas 2024-aisiais: kas, kada ir kaip domisi teatru?
Minint Tarptautinę teatro dieną, tradiciškai pristatomas teatro lankytojo portretas, atskleidžiantis, kaip keičiasi žiūrovų įpročiai ir kokie spektakliai sulaukia didžiausio populiarumo. 2024 metais, remiantis „Bilietai.lt“ ir „Teatrai.lt“ duomenimis, šias platformas, ieškodami informacijos apie teatro renginius ir įsigydami bilietus į spektaklius, aplankė daugiau nei 1,1 mln. žmonių. Tai rodo, kad teatras Lietuvoje išlieka itin paklausia kultūros sritimi.PLG tęsia strateginę plėtrą ir įsitvirtina kaip lyderė Centrinėje Europoje
Tarptautinė bilietų platinimo įmonių grupė PLG, valdanti „Bilietai.lt“ ir veikianti septyniose Europos šalyse, toliau plečiasi Centrinėje Europoje. Kartu su Čekijos partneriu „GoOut“ ji įsigijo „Ticketstream“ – antrą pagal dydį bilietų platinimo įmonę Čekijos rinkoje. PLG grupei priklauso tokie prekių ženklai kaip „Bilietai.lt“, „Bilešu Serviss“, „Piletilevi“, „Bilete.ro“, „Entertix.ro“, „Myticket.ro“, „GoOut.net“, „Kicket“ ir „Biletomat“. Šiuo metu PLG yra didžiausia bilietų platinimo bendrovė Vidurio Europoje.Šokio spektaklį apie Žemaitę įvertinusi proproproanūkė: „Šiandien ji vėl aktualiai persitransformuoja“
„Vienas iš tų retesnių atvejų, kai scenoje galima išvysti ne Žemaitės kūrybos, o jos asmeninio gyvenimo interpretaciją“, – sako Žemaitės proproproanūkė Vaida Račiūnaitė-Čepkienė. Įpusėjus šokio spektaklio „Žemaitė N.18(0)“ turui po Lietuvą, ji džiaugiasi, kaip įtaigiai ir šiandieniniam žmogui aktualia kalba gali atgimti garsios rašytojos istorija. Naujas ansamblio „Lietuva“ projektas jau spėjo sulaukti teigiamo žiūrovų įvertinimo, o drąsiu žvilgsniu ir meniniais sprendimais nustebino tiek ištikimiausius Žemaitės gerbėjus, tiek tuos, kurie ją buvo įpratę matyti visai kitokią.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Auksinio scenos kryžiaus laureatas Kirilas Glušajevas: „Išmokęs griežtoje disciplinoje jaustis gerai, aš jaučiuosi laisvas“
Teatro ir kino aktorius, režisierius, improvizacijos teatro KITAS KAMPAS meno vadovas ir improvizatorius Kirilas Glušajevas kovo 27 d. pelnė pirmąjį Auksinį scenos kryžių. Aktorius apdovanotas Nepagrindinio vaidmens nominacijoje už sukurtą Žano vaidmenį Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Raganosiai“. Tą pačią dieną didžiausias Lietuvoje bilietų platintojas „Bilietai.lt“ paskelbė, kad per pastaruosius metus populiariausias spektaklis Lietuvoje buvo Kirilo Glušajevo režisuoti „Nuostabūs dalykai“.
Apie dvigubą šventę, pirmąjį Auksinį scenos kryžių, Žano personažą, neseniai iškeliavusį režisierių Rimą Tuminą, režisūrą bei netrukus pasirodysiančią ilgos formos improvizacijos spektaklio premjerą kalbėjomės su K. Glušajevu.
Kirilai, laimėjote Auksinį scenos kryžių Nepagrindinio vaidmens nominacijoje už Žano vaidmenį spektaklyje „Raganosiai“. Kaip jautėtės sulaukęs žinios, kad esate nominuotas? Ar tai pirmoji Jūsų nominacija?
Auksiniuose kryžiuose tai buvo pirmoji mano nominacija. Diena, kai sužinojau, kad esu nominuotas, buvo viena iš tų dienų, kai ruošėmės režisieriaus Rimo Tumino išlydėjimui. Režisierius buvo ir mano pirmasis teatro Mokytojas, norisi pabrėžti, kad tai buvo Mokytojas iš didžiosios M, todėl, kai sužinojau apie nominaciją, kilo labai prieštaringi jausmai. Iš vienos pusės, tai buvo pakankamai netikėta, iš kitos pusės, galvojau apie tai, kad tą pačią dieną ruošiesi didžiausio Mokytojo išlydėjimui ir tuo pačiu sužinai, kad esi nominuojamas kaip aktorius, o juk tai ir yra būtent šio Mokytojo ir kitų dėstytojų nuopelnas. Jutau prieštaringas ir intensyvias emocijas, bet jos buvo įkvepiančios, užpildančios, nors dažniausiai gyvenime į komplimentus, apdovanojimus ar nominacijas reaguoju rezervuotai, santūriai, o dažnai net nežinau, kaip reaguoti arba išreikšti ką tuo metu jaučiu.
Kokį rėžį Jūsų gyvenime paliko režisierius, mokytojas Rimas Tuminas? Ką išsinešėte iš pažinties ir galimybės mokytis su juo?
Aš labai džiaugiuosi, kad man pasisekė ateiti į studijas, nepažįstant Rimo Tumino kaip režisieriaus, ir pirmiausia susipažinti su juo kaip su asmenybe, kaip su pedagogu. Tik vėliau aš pradėjau atrasti Vilniaus mažąjį teatrą ir R. Tuminą kaip režisierių. Dėl to mano pažintis pirmiausia su juo buvo ne kaip su menininku, o kaip su asmenybe, todėl tolimesnėje kelionėje, tiek studijose, tiek po studijų, man jis visų pirma buvo asmenybė. Galimybė būti šalia jo studijuojant, vėliau režisuojant ir statant spektaklius jo įkurtame teatre, vėliau būnant jo pavaduotoju kūrybiniais klausimais Vilniaus mažajame teatre, dar vėliau užimant kūrybinės dalies vadovo pareigas, leido su juo bendrauti ir apimti daugiau klausimų, negu tik spektaklių statymas arba kūryba. Dėl to indėlis, kurį paliko R. Tuminas kaip asmenybė ir kūrėjas, yra didžiulis ir labiausiai aš vertinu, branginu ir naudojuosi tuo, ką išmokau iš jo, pirmiausia, kaip žmogus. Kasdienybė yra tam tikra filosofija, tam tikra vertybių, principų, įsitikinimų, gyvenimo būdų, reakcijų į tikrovę, būdų santykiauti su tikrove visuma. Tai labai padėjo sustiprėti, išdrąsėti ir šiaip ne taip atsistoti ant savo kojų, pradėti eiti savo keliu ir būtent tai, kaip jis matė gyvenimą, kaip jis gyveno, mane įkvėpdavo. Net ir tuomet, kai mes nesimatydavome, aš stebėdavau, klausydavau visų jo interviu, dažnu atveju sunkiomis man akimirkomis prisimindavau, ko jis mokė. Tai yra vienas iš tų žmonių, kurį gali vadinti ne tikru, bet tėvu – kūrybiniu tėvu, vedliu, Mokytoju. Ir labai džiaugiuosi, kad, prieš pat prasidedant pandemijai, mes turėjome susitikimą, kurio metu aš galėjau jam atsiverti ir pasidalinti pirmiausia tuo, dėl ko aš jo bijodavau, būdamas studentas, dėl ko ant jo pykdavau, būdamas jaunas režisierius, o vėliau, ką iš jo pradėjau pasiimti sau. Tas pokalbis užsibaigė mano padėka jam ir atsiprašymu, jei kas buvo ne taip. Dėl to jutausi ir iki šiol jaučiuosi labai ramus, nieko neskolingas, o tik buvau ir būsiu labai, labai dėkingas.
Prisiminkime laikotarpį, kai buvo statomas spektaklis „Raganosiai“. Koks buvo didžiausias iššūkis kuriant Žano vaidmenį, už kurį ir gavote Auksinį scenos kryžių?
Didžiausias iššūkis – kurti vaidmenį. Net ir labai patyrę aktoriai, su kuriais teko dirbti, visuomet sako, kad, jei atsakingai žiūri į darbą, kurti vaidmenį yra iššūkis. Aš teatre pagrinde dirbu arba režisuodamas, arba improvizuodamas, arba dėstydamas. Draminių vaidmenų anksčiau turėjau daugiau, bet ilgainiui atsisakiau ir esu jų pasilikęs labai nedaug. Vaidmuo „Raganosiuose“ buvo netikėtas pirmiausia dėl to, kad aš vasario mėnesį ir kovo mėnesio pusę planavau rašyti magistro darbą, o pakliuvau į intensyvų kūrybinį procesą, todėl tai buvo didžiulis planų keitimas. Antra, mano akimis tai buvo didelės apimties vaidmuo, kurį reikėjo sukurti greitai ir, žinoma, kokybiškai, nes spektaklis didelis, komanda puiki. Trečia, didelis iššūkis, aišku, buvo partneriauti su Martynu Nedzinsku, kuris yra TOP aktorius. Iš vienos pusės, buvo lengva dėl to, kad vis tiek visa atsakomybė teko Martynui, nes jis atliko pagrindinį vaidmenį, o iš kitos pusės, būnant šalia jo, reikia pačiam neatsilikti, kad dueto kokybė būtų gera. Tai visa šita visuma ir buvo vienas didžiulis iššūkis.
Spektaklyje Jūsų ir Martyno personažai taip pat yra draugai. Kaip tai palengvino, o gal atvirkščiai – apsunkino vaidmens kūrimą?
Martynas yra ir mano spektaklių aktorius. Su juo mes kūrėme mano diplominį spektaklį „Batraištis“, kuriame Martynas vaidino vieną pagrindinių vaidmenų. Praėjus beveik dešimtmečiui atsirado pjesė, kurią atlikti irgi pasiūliau būtent jam, nes jį, kaip kurso draugas, labai gerai žinau kaip aktorių ir žinau, kad negaliu jam siūlyti bet ko. Esame ir kurso bei nuolatiniai gastrolių draugai, ir vienas kitą labai gerai žinome kaip kūrėjai. Tad, kalbant apie Žano vaidmenį, labai norėjosi nepavesti, neapsunkinti, nesugadinti, stengtis. Tame ir yra tas teatro grožis, kad galima augti ir mokytis iš meistrų, būnant šalia.
Žinoma, personažai nėra žmonės, jie yra „žmonijos kaimynai“. Jie yra labai panašūs į žmones, bet jie yra kitokie. Todėl teatre nėra svarbu, ar gyvenime esate draugai, ar tik kolegos. Kartais tai gali kažkaip gelbėti, bet gelbėti tik iš tam tikros pusės. Šiuo atveju, kad mes su Martynu esame draugai, leido atviriau vienas su kitu kažkuo pasidalinti, galbūt kažkur išvengti nereikalingos įtampos ar nesusikalbėjimo. Kai kuriuose procesuose tas artumas kartais kenkia, gal ne šiuo konkrečiu mūsų atveju, bet bendrai teatre. Iš esmės, personažus kuriame atsispirdami nuo to, ko reikalauja pjesė, nuo to, ko reikia režisieriui, o ne nuo to, kaip mes, kaip draugai, įsivaizduojame, kaip reikia vaidinti draugystę. Šiuo atveju, mano akimis, tokia Žano ir Beranžė dueto draugystė realiam gyvenime sunkiai galėtų gyvuoti, nes tai yra totaliai skirtingi žmonės. Mes žinome, kad būna tokių duetų, būna tokių porų ir gyvenime, bet jos neretai yra tik tam tikrame kontekste, kaip du kokie nors „vakarėlių liūtai“, tam tikros bendruomenės nariai, studentai ir panašiai. Tačiau pastebėjau, kad realiame gyvenime, žmonėms subrendus, suaugus, pradedant gyventi savo gyvenimą, tai tampa sunkiai pakenčiama kasdienybėje. O būtent teatre tos priešingybės yra būtinos, nes čia mes visuomet ieškome įtampos tarp personažų, kurie spektaklyje, atrodo, yra draugai, bet iš tiesų jie yra antipodai, priešingybės, todėl mes turime vaidmenį ir kontravaidmenį.
Personažas Žanas spektaklio metu susiduria su asmeninės laisvės klausimu. Kaip Jums, Kirilui, atrodo, kaip šiais laikais jaustis ir būti laisvu?
Laisvės klausimas yra vienas esminių egzistencinių klausimų. Toks, koks svarbus gyvenimo ir mirties klausimas, nes visi esame mirtingi, tačiau iki savo mirties galime padaryti labai daug. Lygiai taip pat visuomet kyla prasmės ir beprasmybės klausimai, tačiau prasmę randame ten, kur mes patys nusprendžiame, kad jos ieškosime. Ir dar vienas klausimas – kiek aš esu laisvas ir kiek aš esu ribotas. Kalbant konkrečiais pavyzdžiais, tai ilgus metus profesionaliai užsiimu improvizacija ir kaip improvizatorius, ir kaip improvizacinio teatro kūrėjas bei režisierius, galiu pasakyti, kad improvizacija yra viena nepatogiausių sceninės kūrybos formų, viena labiausiai nepatogių žmogui gyvybės formų, gyvenimo būdų bei gyvenimiškų situacijų struktūrų – neapibrėžtumas, nežinomybė, tai, kas vyksta ne pagal susitarimą. Išmokęs improvizuotose situacijose jaustis gerai, aš jaučiuosi laisvas. Kai jaučiuosi patogiai nepatogume, kai esu ramus audroje. Režisierius Oskaras Koršunovas dažnai aktoriams prieš spektaklius cituoja šią frazę iš „Hamleto“: „Būkite ramūs audroje“. Tai labai konkretus, apčiuopiamas pavyzdys, kai improvizacijos metu nežinomybėje aš jaučiuosi gerai – man tai ir yra laisvė. Arba išmokęs griežtoje disciplinoje jaustis gerai, aš irgi jaučiuosi laisvas. Tad, turbūt, laisvė man yra apie tam tikrą savo ribų suvokimo procesą ir apie savo ribų įveikimo procesą. Kaip sako išmintis „Tik tas, kuris gerai suvokia savo ribas, tampa beribiu“. Tad man laisvė labai asocijuojasi su žinojimu, kur yra ribos, kiek tu gali, kiek tu negali, suvokimu, ko tu nori, ir ko tu nenori. Laisvė, šiuo atveju, yra apie aukščiausio lygio pasirinkimų sąmoningumą. Lygiai taip pat, žiūrint egzistencialiai, mirtis yra neišvengiama, bet aš esu laisvas pasirinkti, kaip aš ją priimsiu.
Laisvė scenoje – kaip pačiam labiau patinka dirbti, ar kai scenoje yra daug laisvės ir improvizuojate su teatru „Kitas kampas“, ar, visgi, kai vaidinate pagal parašytą pjesę, kur improvizacijos beveik nėra?
Aš jaučiu malonumą, kai galiu atskirti ir suprasti, ko reikalauja viena arba kita situacija. Kuomet aš esu improvizacijos teatre ir yra vaidinamas ilgos formos (angl. „long form“) spektaklis, aš žinau, kad didžiausia dovana ir didžiausias grožis yra nuoseklume ir laipsniškume – kaip viena iš kitos išplaukia situacijos, kaip vieni iš kitų išauga čia pat improvizuojami įvykiai. Tai yra chaosas, kuris turi savo kryptį ir tampa tam tikra tvarka. Jeigu spektaklius vaidinu pagal pjesę, man malonumas yra „groti“ pačią pjesę, jos tekstą. Jeigu pjesės kontekste leidžiama improvizuoti ir žaisti su tekstu, tuomet man yra malonumas pildyti esamą tekstą žodinėmis improvizacijomis, bet, žinoma, į temą. Kaip sakė vienas menininkas, tai yra švara ir grynumas pasirinkto žanro taisyklėse. Jeigu mes improvizuojame, tai turi būti maksimaliai gryna improvizacija, o jeigu mes vaidiname pjesę – maksimaliai tikslus pjesės išpildymas. Jei tai yra spektaklis, kuris skirtas plačiai auditorijai ir mes kviečiame į tam tikrą, labai atvirą kūrinį, tai turi būti padaryta pagal to žanro taisykles, jeigu tai yra kūrinys, kuris skirtas mažesnei grupei žmonių arba tam tikros meno rūšies žinovams, kaip pavyzdys, poezijos skaitymai jos mėgėjams, tada tame turi būti irgi taikomi tam tikri šiam žanrui būdingi dėsniai. Žinojimas, išmanymas ir mokėjimas atpažinti, atrakinti, užčiuopti, atkoduoti ir yra pats didžiausias malonumas.
Tai vis tik kurioje barikadų pusėje būti įdomiau – režisuoti spektaklį ar jame vaidinti?
Tai yra skirtingos tos pačios profesijos pusės ir režisūrą aš visą laiką lyginu su šachmatais, kuriuose yra svarbu gebėti analizuoti, planuoti, tuo pačiu reaguoti į esamą situaciją ir iš to daryti sprendimus. Kaip sakė Ch. L. Borchesas, režisūra yra aritmetika + ugnis. Būnant aktoriaus pozicijoje, turi pilnai būti įsijungęs, susiliejęs su tuo procesu, kuris vyksta. Tad, kurioje pusėje jaučiuosi įdomiau, negaliu pasakyti. Abejose jaučiuosi gyvas, įtraukas, bet režisūroje yra daugiau atsakomybės už daugybinius veiksnius, o aktorystėje yra daugiau įsipareigojimų.
Netrukus su improvizacijos teatru „Kitas kampas“ pristatysite premjerą – ilgos formos (angl. „long form“) improvizacijos spektaklį „Ieškau žmogaus“. Ko gali tikėtis žiūrovai? Į ką kviečiate?
Kviečiame žiūrovą į improvizacijos teatro šventę, kurioje bus galima mėgautis ir džiaugtis improvizacijos menu jo pilniausioje formoje. Tai yra tokia improvizacijos rūšis, kurioje yra vietos ir džiaugsmui, ir intrigai, ir netikėtoms siužetinėms peripetijoms, ir įsimintiniems personažams, kurie patiria transformaciją. Tai yra unikalus junginys tarp dramos teatro vaidybos ir išsamumo, kuris išgaunamas čia ir dabar improvizacinio meistriškumo dėka. Ilgoji forma improvizacijos teatre laikoma aukščiausia kategorija, nes šią formą labai sunku įgyvendinti, tai reikalauja ir dramaturginio išmanymo, t.y. istorijos kūrimo, personažo visapusiškumo, vientisumo išmanymo. Improvizuoti ilgos formos improvizacijos spektaklyje geba labai nedaug aktorių, nes dažniausiai improvizacija, dėl savo greito ir neretai paviršutiniško efekto, pasaulyje yra suvokiama kaip laidų „Whose Line Is It Anyway?“ arba kitų tik „Freestyle“ formatą pristatančių grupių. Mes šį formatą mes esame įvaldę puikiai, turime skirtingų jo atmainų savo teatro repertuare, tačiau ilgoji forma yra būtent tas improvizacinis lygis, kuriam išgauti reikia gerai ištreniruotų, pasiruošusių aktorių, profesionalų. Ir mes esame ilgą formą darę jau nuo senų laikų teatre „Kitas kampas“. Ji turėjo didelį pasisekimą ir susidomėjimą. Po to ilgainiui turėjome pertrauką dėl pasikeitimų komandoje, bet dabar jau kuris laikas mes sėkmingai, nedidelėms žiūrovų grupėms vėl pristatėme ilgąją formą, tačiau dabar radome dar įdomesnių būdų ja mėgautis ir tai jau yra vaidinama, jau yra paklausu, publika jau džiaugiasi ir išperka visus bilietus į šitą formatą. Tik dabar, galima sakyti, kad oficialiai švęsime premjerą.
Kuo ši ilgos formos improvizacija skirsis nuo kitų Jūsų improvizacijos šou, tokių kaip „Gero juoko dozė“?
„Gero juoko dozė“ priklauso „Freestyle“ formatui, kuriame mes turime daug trumpų žaidimų, kurie sužavi publiką greičiu, galimybe per trumpą laiką turėti daug trumpos apimties situacijų, tačiau tai yra kaip pavieniai saldainiai. O štai „Ilgoji forma“ sujungia savyje visa tai, ką turi ir „Freestyle“ formatas, bet ji labiau pakelia improvizaciją dar į kitą lygį, kur atsiranda ir intriga, ir vietos ryškesniems, spalvingesniems išgyvenimams pačioje publikoje. „Ilgos formos“ improvizacijų šou – tai daugiausiai meistriškumo reikalaujantis improvizacijos žanras, kuomet aktoriai be repeticijos ir scenarijaus sukuria ir suvaidina vientisą istoriją, tęsdami vieną siužeto liniją.
Ar improvizatoriams reikia repetuoti? Ar repetuojate su teatru „Kitas kampas“?
Žodis „repeticija“ reiškia pakartojimą. Tai pakartotinis šlifavimas, pakartotina idealios, išbaigtos formos paieška, kuriant spektaklį. Kai sakome, kad spektaklis yra surepetuotas, tai reiškia, kad jau yra surasta spektaklio forma, struktūra, kurios viduje, žinoma, aktoriai kiekvieną kartą įneša kažką naujo, bet repeticijų metu jau yra suformuoti ėjimai, suformuoti jų variantai, ir tam, kad spektaklis būtų ilgą laiką eksploatuojamas, ir eksploatuojamas sėkmingai, ir kad jo meninė vertė nekristų, yra reikalingos repeticijos. Repeticija – tai užtvirtinimas. O improvizacijos teatre aktoriai improvizatoriai treniruojasi – tai yra procesas labiau panašus į sportą. Yra atidirbamos technikos, atidirbinėjamos tam tikros galimos struktūros, kurios galbūt pasireikš, pasimatys arba bus reikalingos žaidimo metu. Tačiau pačiam žaidimui prasidėjus, tiek technika, tiek struktūros ištirpsta ir kaip skraidys kamuolys mes nebežinome. Dėl to mes turėsime prisitaikyti ir keistis, vėl prisitaikyti ir vėl keistis. Dėl viso to improvizacijos teatre mes sakome, kad mes treniruojamės. Improvizatoriams reikia treniruotis, kaip ir bet kuriam kitam sportininkui arba žaidimo žaidėjui.
Apie dvigubą šventę, pirmąjį Auksinį scenos kryžių, Žano personažą, neseniai iškeliavusį režisierių Rimą Tuminą, režisūrą bei netrukus pasirodysiančią ilgos formos improvizacijos spektaklio premjerą kalbėjomės su K. Glušajevu.
Kirilai, laimėjote Auksinį scenos kryžių Nepagrindinio vaidmens nominacijoje už Žano vaidmenį spektaklyje „Raganosiai“. Kaip jautėtės sulaukęs žinios, kad esate nominuotas? Ar tai pirmoji Jūsų nominacija?
Auksiniuose kryžiuose tai buvo pirmoji mano nominacija. Diena, kai sužinojau, kad esu nominuotas, buvo viena iš tų dienų, kai ruošėmės režisieriaus Rimo Tumino išlydėjimui. Režisierius buvo ir mano pirmasis teatro Mokytojas, norisi pabrėžti, kad tai buvo Mokytojas iš didžiosios M, todėl, kai sužinojau apie nominaciją, kilo labai prieštaringi jausmai. Iš vienos pusės, tai buvo pakankamai netikėta, iš kitos pusės, galvojau apie tai, kad tą pačią dieną ruošiesi didžiausio Mokytojo išlydėjimui ir tuo pačiu sužinai, kad esi nominuojamas kaip aktorius, o juk tai ir yra būtent šio Mokytojo ir kitų dėstytojų nuopelnas. Jutau prieštaringas ir intensyvias emocijas, bet jos buvo įkvepiančios, užpildančios, nors dažniausiai gyvenime į komplimentus, apdovanojimus ar nominacijas reaguoju rezervuotai, santūriai, o dažnai net nežinau, kaip reaguoti arba išreikšti ką tuo metu jaučiu.
Kokį rėžį Jūsų gyvenime paliko režisierius, mokytojas Rimas Tuminas? Ką išsinešėte iš pažinties ir galimybės mokytis su juo?
Aš labai džiaugiuosi, kad man pasisekė ateiti į studijas, nepažįstant Rimo Tumino kaip režisieriaus, ir pirmiausia susipažinti su juo kaip su asmenybe, kaip su pedagogu. Tik vėliau aš pradėjau atrasti Vilniaus mažąjį teatrą ir R. Tuminą kaip režisierių. Dėl to mano pažintis pirmiausia su juo buvo ne kaip su menininku, o kaip su asmenybe, todėl tolimesnėje kelionėje, tiek studijose, tiek po studijų, man jis visų pirma buvo asmenybė. Galimybė būti šalia jo studijuojant, vėliau režisuojant ir statant spektaklius jo įkurtame teatre, vėliau būnant jo pavaduotoju kūrybiniais klausimais Vilniaus mažajame teatre, dar vėliau užimant kūrybinės dalies vadovo pareigas, leido su juo bendrauti ir apimti daugiau klausimų, negu tik spektaklių statymas arba kūryba. Dėl to indėlis, kurį paliko R. Tuminas kaip asmenybė ir kūrėjas, yra didžiulis ir labiausiai aš vertinu, branginu ir naudojuosi tuo, ką išmokau iš jo, pirmiausia, kaip žmogus. Kasdienybė yra tam tikra filosofija, tam tikra vertybių, principų, įsitikinimų, gyvenimo būdų, reakcijų į tikrovę, būdų santykiauti su tikrove visuma. Tai labai padėjo sustiprėti, išdrąsėti ir šiaip ne taip atsistoti ant savo kojų, pradėti eiti savo keliu ir būtent tai, kaip jis matė gyvenimą, kaip jis gyveno, mane įkvėpdavo. Net ir tuomet, kai mes nesimatydavome, aš stebėdavau, klausydavau visų jo interviu, dažnu atveju sunkiomis man akimirkomis prisimindavau, ko jis mokė. Tai yra vienas iš tų žmonių, kurį gali vadinti ne tikru, bet tėvu – kūrybiniu tėvu, vedliu, Mokytoju. Ir labai džiaugiuosi, kad, prieš pat prasidedant pandemijai, mes turėjome susitikimą, kurio metu aš galėjau jam atsiverti ir pasidalinti pirmiausia tuo, dėl ko aš jo bijodavau, būdamas studentas, dėl ko ant jo pykdavau, būdamas jaunas režisierius, o vėliau, ką iš jo pradėjau pasiimti sau. Tas pokalbis užsibaigė mano padėka jam ir atsiprašymu, jei kas buvo ne taip. Dėl to jutausi ir iki šiol jaučiuosi labai ramus, nieko neskolingas, o tik buvau ir būsiu labai, labai dėkingas.
Prisiminkime laikotarpį, kai buvo statomas spektaklis „Raganosiai“. Koks buvo didžiausias iššūkis kuriant Žano vaidmenį, už kurį ir gavote Auksinį scenos kryžių?
Didžiausias iššūkis – kurti vaidmenį. Net ir labai patyrę aktoriai, su kuriais teko dirbti, visuomet sako, kad, jei atsakingai žiūri į darbą, kurti vaidmenį yra iššūkis. Aš teatre pagrinde dirbu arba režisuodamas, arba improvizuodamas, arba dėstydamas. Draminių vaidmenų anksčiau turėjau daugiau, bet ilgainiui atsisakiau ir esu jų pasilikęs labai nedaug. Vaidmuo „Raganosiuose“ buvo netikėtas pirmiausia dėl to, kad aš vasario mėnesį ir kovo mėnesio pusę planavau rašyti magistro darbą, o pakliuvau į intensyvų kūrybinį procesą, todėl tai buvo didžiulis planų keitimas. Antra, mano akimis tai buvo didelės apimties vaidmuo, kurį reikėjo sukurti greitai ir, žinoma, kokybiškai, nes spektaklis didelis, komanda puiki. Trečia, didelis iššūkis, aišku, buvo partneriauti su Martynu Nedzinsku, kuris yra TOP aktorius. Iš vienos pusės, buvo lengva dėl to, kad vis tiek visa atsakomybė teko Martynui, nes jis atliko pagrindinį vaidmenį, o iš kitos pusės, būnant šalia jo, reikia pačiam neatsilikti, kad dueto kokybė būtų gera. Tai visa šita visuma ir buvo vienas didžiulis iššūkis.
Spektaklyje Jūsų ir Martyno personažai taip pat yra draugai. Kaip tai palengvino, o gal atvirkščiai – apsunkino vaidmens kūrimą?
Martynas yra ir mano spektaklių aktorius. Su juo mes kūrėme mano diplominį spektaklį „Batraištis“, kuriame Martynas vaidino vieną pagrindinių vaidmenų. Praėjus beveik dešimtmečiui atsirado pjesė, kurią atlikti irgi pasiūliau būtent jam, nes jį, kaip kurso draugas, labai gerai žinau kaip aktorių ir žinau, kad negaliu jam siūlyti bet ko. Esame ir kurso bei nuolatiniai gastrolių draugai, ir vienas kitą labai gerai žinome kaip kūrėjai. Tad, kalbant apie Žano vaidmenį, labai norėjosi nepavesti, neapsunkinti, nesugadinti, stengtis. Tame ir yra tas teatro grožis, kad galima augti ir mokytis iš meistrų, būnant šalia.
Žinoma, personažai nėra žmonės, jie yra „žmonijos kaimynai“. Jie yra labai panašūs į žmones, bet jie yra kitokie. Todėl teatre nėra svarbu, ar gyvenime esate draugai, ar tik kolegos. Kartais tai gali kažkaip gelbėti, bet gelbėti tik iš tam tikros pusės. Šiuo atveju, kad mes su Martynu esame draugai, leido atviriau vienas su kitu kažkuo pasidalinti, galbūt kažkur išvengti nereikalingos įtampos ar nesusikalbėjimo. Kai kuriuose procesuose tas artumas kartais kenkia, gal ne šiuo konkrečiu mūsų atveju, bet bendrai teatre. Iš esmės, personažus kuriame atsispirdami nuo to, ko reikalauja pjesė, nuo to, ko reikia režisieriui, o ne nuo to, kaip mes, kaip draugai, įsivaizduojame, kaip reikia vaidinti draugystę. Šiuo atveju, mano akimis, tokia Žano ir Beranžė dueto draugystė realiam gyvenime sunkiai galėtų gyvuoti, nes tai yra totaliai skirtingi žmonės. Mes žinome, kad būna tokių duetų, būna tokių porų ir gyvenime, bet jos neretai yra tik tam tikrame kontekste, kaip du kokie nors „vakarėlių liūtai“, tam tikros bendruomenės nariai, studentai ir panašiai. Tačiau pastebėjau, kad realiame gyvenime, žmonėms subrendus, suaugus, pradedant gyventi savo gyvenimą, tai tampa sunkiai pakenčiama kasdienybėje. O būtent teatre tos priešingybės yra būtinos, nes čia mes visuomet ieškome įtampos tarp personažų, kurie spektaklyje, atrodo, yra draugai, bet iš tiesų jie yra antipodai, priešingybės, todėl mes turime vaidmenį ir kontravaidmenį.
Personažas Žanas spektaklio metu susiduria su asmeninės laisvės klausimu. Kaip Jums, Kirilui, atrodo, kaip šiais laikais jaustis ir būti laisvu?
Laisvės klausimas yra vienas esminių egzistencinių klausimų. Toks, koks svarbus gyvenimo ir mirties klausimas, nes visi esame mirtingi, tačiau iki savo mirties galime padaryti labai daug. Lygiai taip pat visuomet kyla prasmės ir beprasmybės klausimai, tačiau prasmę randame ten, kur mes patys nusprendžiame, kad jos ieškosime. Ir dar vienas klausimas – kiek aš esu laisvas ir kiek aš esu ribotas. Kalbant konkrečiais pavyzdžiais, tai ilgus metus profesionaliai užsiimu improvizacija ir kaip improvizatorius, ir kaip improvizacinio teatro kūrėjas bei režisierius, galiu pasakyti, kad improvizacija yra viena nepatogiausių sceninės kūrybos formų, viena labiausiai nepatogių žmogui gyvybės formų, gyvenimo būdų bei gyvenimiškų situacijų struktūrų – neapibrėžtumas, nežinomybė, tai, kas vyksta ne pagal susitarimą. Išmokęs improvizuotose situacijose jaustis gerai, aš jaučiuosi laisvas. Kai jaučiuosi patogiai nepatogume, kai esu ramus audroje. Režisierius Oskaras Koršunovas dažnai aktoriams prieš spektaklius cituoja šią frazę iš „Hamleto“: „Būkite ramūs audroje“. Tai labai konkretus, apčiuopiamas pavyzdys, kai improvizacijos metu nežinomybėje aš jaučiuosi gerai – man tai ir yra laisvė. Arba išmokęs griežtoje disciplinoje jaustis gerai, aš irgi jaučiuosi laisvas. Tad, turbūt, laisvė man yra apie tam tikrą savo ribų suvokimo procesą ir apie savo ribų įveikimo procesą. Kaip sako išmintis „Tik tas, kuris gerai suvokia savo ribas, tampa beribiu“. Tad man laisvė labai asocijuojasi su žinojimu, kur yra ribos, kiek tu gali, kiek tu negali, suvokimu, ko tu nori, ir ko tu nenori. Laisvė, šiuo atveju, yra apie aukščiausio lygio pasirinkimų sąmoningumą. Lygiai taip pat, žiūrint egzistencialiai, mirtis yra neišvengiama, bet aš esu laisvas pasirinkti, kaip aš ją priimsiu.
Laisvė scenoje – kaip pačiam labiau patinka dirbti, ar kai scenoje yra daug laisvės ir improvizuojate su teatru „Kitas kampas“, ar, visgi, kai vaidinate pagal parašytą pjesę, kur improvizacijos beveik nėra?
Aš jaučiu malonumą, kai galiu atskirti ir suprasti, ko reikalauja viena arba kita situacija. Kuomet aš esu improvizacijos teatre ir yra vaidinamas ilgos formos (angl. „long form“) spektaklis, aš žinau, kad didžiausia dovana ir didžiausias grožis yra nuoseklume ir laipsniškume – kaip viena iš kitos išplaukia situacijos, kaip vieni iš kitų išauga čia pat improvizuojami įvykiai. Tai yra chaosas, kuris turi savo kryptį ir tampa tam tikra tvarka. Jeigu spektaklius vaidinu pagal pjesę, man malonumas yra „groti“ pačią pjesę, jos tekstą. Jeigu pjesės kontekste leidžiama improvizuoti ir žaisti su tekstu, tuomet man yra malonumas pildyti esamą tekstą žodinėmis improvizacijomis, bet, žinoma, į temą. Kaip sakė vienas menininkas, tai yra švara ir grynumas pasirinkto žanro taisyklėse. Jeigu mes improvizuojame, tai turi būti maksimaliai gryna improvizacija, o jeigu mes vaidiname pjesę – maksimaliai tikslus pjesės išpildymas. Jei tai yra spektaklis, kuris skirtas plačiai auditorijai ir mes kviečiame į tam tikrą, labai atvirą kūrinį, tai turi būti padaryta pagal to žanro taisykles, jeigu tai yra kūrinys, kuris skirtas mažesnei grupei žmonių arba tam tikros meno rūšies žinovams, kaip pavyzdys, poezijos skaitymai jos mėgėjams, tada tame turi būti irgi taikomi tam tikri šiam žanrui būdingi dėsniai. Žinojimas, išmanymas ir mokėjimas atpažinti, atrakinti, užčiuopti, atkoduoti ir yra pats didžiausias malonumas.
Tai vis tik kurioje barikadų pusėje būti įdomiau – režisuoti spektaklį ar jame vaidinti?
Tai yra skirtingos tos pačios profesijos pusės ir režisūrą aš visą laiką lyginu su šachmatais, kuriuose yra svarbu gebėti analizuoti, planuoti, tuo pačiu reaguoti į esamą situaciją ir iš to daryti sprendimus. Kaip sakė Ch. L. Borchesas, režisūra yra aritmetika + ugnis. Būnant aktoriaus pozicijoje, turi pilnai būti įsijungęs, susiliejęs su tuo procesu, kuris vyksta. Tad, kurioje pusėje jaučiuosi įdomiau, negaliu pasakyti. Abejose jaučiuosi gyvas, įtraukas, bet režisūroje yra daugiau atsakomybės už daugybinius veiksnius, o aktorystėje yra daugiau įsipareigojimų.
Netrukus su improvizacijos teatru „Kitas kampas“ pristatysite premjerą – ilgos formos (angl. „long form“) improvizacijos spektaklį „Ieškau žmogaus“. Ko gali tikėtis žiūrovai? Į ką kviečiate?
Kviečiame žiūrovą į improvizacijos teatro šventę, kurioje bus galima mėgautis ir džiaugtis improvizacijos menu jo pilniausioje formoje. Tai yra tokia improvizacijos rūšis, kurioje yra vietos ir džiaugsmui, ir intrigai, ir netikėtoms siužetinėms peripetijoms, ir įsimintiniems personažams, kurie patiria transformaciją. Tai yra unikalus junginys tarp dramos teatro vaidybos ir išsamumo, kuris išgaunamas čia ir dabar improvizacinio meistriškumo dėka. Ilgoji forma improvizacijos teatre laikoma aukščiausia kategorija, nes šią formą labai sunku įgyvendinti, tai reikalauja ir dramaturginio išmanymo, t.y. istorijos kūrimo, personažo visapusiškumo, vientisumo išmanymo. Improvizuoti ilgos formos improvizacijos spektaklyje geba labai nedaug aktorių, nes dažniausiai improvizacija, dėl savo greito ir neretai paviršutiniško efekto, pasaulyje yra suvokiama kaip laidų „Whose Line Is It Anyway?“ arba kitų tik „Freestyle“ formatą pristatančių grupių. Mes šį formatą mes esame įvaldę puikiai, turime skirtingų jo atmainų savo teatro repertuare, tačiau ilgoji forma yra būtent tas improvizacinis lygis, kuriam išgauti reikia gerai ištreniruotų, pasiruošusių aktorių, profesionalų. Ir mes esame ilgą formą darę jau nuo senų laikų teatre „Kitas kampas“. Ji turėjo didelį pasisekimą ir susidomėjimą. Po to ilgainiui turėjome pertrauką dėl pasikeitimų komandoje, bet dabar jau kuris laikas mes sėkmingai, nedidelėms žiūrovų grupėms vėl pristatėme ilgąją formą, tačiau dabar radome dar įdomesnių būdų ja mėgautis ir tai jau yra vaidinama, jau yra paklausu, publika jau džiaugiasi ir išperka visus bilietus į šitą formatą. Tik dabar, galima sakyti, kad oficialiai švęsime premjerą.
Kuo ši ilgos formos improvizacija skirsis nuo kitų Jūsų improvizacijos šou, tokių kaip „Gero juoko dozė“?
„Gero juoko dozė“ priklauso „Freestyle“ formatui, kuriame mes turime daug trumpų žaidimų, kurie sužavi publiką greičiu, galimybe per trumpą laiką turėti daug trumpos apimties situacijų, tačiau tai yra kaip pavieniai saldainiai. O štai „Ilgoji forma“ sujungia savyje visa tai, ką turi ir „Freestyle“ formatas, bet ji labiau pakelia improvizaciją dar į kitą lygį, kur atsiranda ir intriga, ir vietos ryškesniems, spalvingesniems išgyvenimams pačioje publikoje. „Ilgos formos“ improvizacijų šou – tai daugiausiai meistriškumo reikalaujantis improvizacijos žanras, kuomet aktoriai be repeticijos ir scenarijaus sukuria ir suvaidina vientisą istoriją, tęsdami vieną siužeto liniją.
Ar improvizatoriams reikia repetuoti? Ar repetuojate su teatru „Kitas kampas“?
Žodis „repeticija“ reiškia pakartojimą. Tai pakartotinis šlifavimas, pakartotina idealios, išbaigtos formos paieška, kuriant spektaklį. Kai sakome, kad spektaklis yra surepetuotas, tai reiškia, kad jau yra surasta spektaklio forma, struktūra, kurios viduje, žinoma, aktoriai kiekvieną kartą įneša kažką naujo, bet repeticijų metu jau yra suformuoti ėjimai, suformuoti jų variantai, ir tam, kad spektaklis būtų ilgą laiką eksploatuojamas, ir eksploatuojamas sėkmingai, ir kad jo meninė vertė nekristų, yra reikalingos repeticijos. Repeticija – tai užtvirtinimas. O improvizacijos teatre aktoriai improvizatoriai treniruojasi – tai yra procesas labiau panašus į sportą. Yra atidirbamos technikos, atidirbinėjamos tam tikros galimos struktūros, kurios galbūt pasireikš, pasimatys arba bus reikalingos žaidimo metu. Tačiau pačiam žaidimui prasidėjus, tiek technika, tiek struktūros ištirpsta ir kaip skraidys kamuolys mes nebežinome. Dėl to mes turėsime prisitaikyti ir keistis, vėl prisitaikyti ir vėl keistis. Dėl viso to improvizacijos teatre mes sakome, kad mes treniruojamės. Improvizatoriams reikia treniruotis, kaip ir bet kuriam kitam sportininkui arba žaidimo žaidėjui.
Paieška nedavė rezultatų