Skaityti daugiau
VIENA KOJA HOLLYWOODE
Debiutinėje aktoriaus Manto Vaitiekūno pjesėje „VIENA KOJA HOLIVUDE“ vaizduojama specifinė, bet kartu ir universali situacija – aktorių atranka į siaubo filmą. Į peržiūrų kambarį, vienas po kito ateina vis nauji aktoriai su tikslu tapti kino žvaigždėmis.MANO NAMAI
Kino filmų „Vyras už pinigus“, „Draugų lažybos“, „Vyrų svajonės“ ir spektaklio „DIDELI PINIGAI“ prodiuseriai pristato naują teatro komediją „MANO NAMAI“!Artėja spektaklis apie karžygę E. Pliaterytę: prie Monikos Liu jungiasi žinomi aktoriai
Artėjant muzikinės dramos „Emilija“ premjerai, skelbiama pagrindinė aktorių ir atlikėjų trijulė. Ambicingame ansamblio „Lietuva“ projekte kartu su Monika Liu dalyvaus ir istorinius herojus įkūnys Mantas Zemleckas ir Jovita Jankelaitytė. Prie jų netrukus prisijungs garsūs operos solistai ir bardas. Šį rudenį didžiausiose šalies arenose atgims muzikinis epas apie Lietuvos ir Lenkijos karžygę Emiliją Pliaterytę, iškeliantis lyderystę bei laužantis stereotipus, kai net trapiausia asmenybė kovai už laisvę gali suburti ištisas kariaunas, įkvėpti ne tik moteris, bet ir vyrus.Vaidmuo – kas vakarą iš naujo kuriama mandala. Aktoriui Mariui Repšiui – 40
Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Marius Repšys kažkada iššovė kaip strėlė. Buvo ryškus režisieriaus Gintaro Varno mokinys, pastebimas dar studentiškuose spektakliuose, bet kai 2011 metais sukūrė Vandalą garsiajame Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme“, kurį režisavo Oskaras Koršunovas, tapo aišku, kad tai yra aktorius – fantomas. Toks jis išliko iki šiandien, tokio jo trokšta publika. Marius gali vaidinti teatre, gali „Siemens“ arenoje, visur žiūrovai plūsta, nes jo vaidmenyse atpažįsta save. Ne kartą teko girdėti, kaip įsiūčio ar švelnių jausmų sklidini replikuoja Mariui, kartais neatpažindami vaidmens, o jo žodžius priskirdami pačiam aktoriui.Visoje Vakarų Lietuvoje rudenį vyksiantis Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“ kvies žiūrovus pažinti šiuolaikinio meno įvairovę
Jau 18-ą kartą šį rudenį pasitiksime su Tarptautiniu menų festivaliu „Plartforma“. Šokis, teatras, garsas, cirkas ir visi žanrai tarp- kvies žiūrovus patirti nepatirta, pajusti nejusta, išgyventi netikėta... Visa jausmų ir menų paletė šiemet skleisis rugsėjo-lapkričio mėnesiais ne tik Klaipėdoje, bet ir Vakarų Lietuvoje: Priekulėje, Šilutėje, Kretingoje.Teatro „Kitas kampas“ 16-tas sezonas: dvi premjeros, naujos erdvės ir gastrolės užsienyje
Vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas“ rugsėjo 18 d. žengia į nuotaikingą ir premjerų kupiną 16-tą teatro sezoną. Improvizatoriai naują etapą pasitinka šūkiu FRESH & FUNKY, kuris atspindi teatro aktorių nuolatinį virsmą, tobulėjimą, atsinaujinimą bei autentišką stilių.Didžiausi rugsėjo renginiai: komiko Jimmy Carro šou, trys festivaliai ir Kauną drebinsianti „Pink Floyd“ muzika
Skaičiuojame paskutines vasaros dienas. Kartu su naujais mokslo metais netrukus startuos ir naujas renginių sezonas, kuris rugsėjį visoje Lietuvoje pasiūlys labai platų renginių asortimentą ir net tris ne muzikos festivalius.Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras viešėjo Baltijos šalių orkestrų festivalyje Latvijoje
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, tęsia Baltijos šalių orkestrų festivalio tradiciją. Pirmasis festivalio koncertas šiemet surengtas rugpjūčio pabaigoje Latvijoje, Rėzeknės mieste, kur Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kartu su pianistu Luku Geniušu pradėjo 10-ąjį Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro vasaros festivalį „LNSO vasara“.VILNIAUS MAŽASIS TEATRAS PRADEDA 36-ĄJĮ SEZONĄ SU ŠŪKIU: „PAMIRŠTI SIUŽETAI. NEPAMIRŠTAMOS ISTORIJOS“
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras skelbia naujojo – 36-ojo – sezono pradžią, kurį pristato šūkiu: „Pamiršti siužetai. Nepamirštamos istorijos“. Žiūrovai bus kviečiami iš naujo atrasti gal kiek primirštus, bet šiandien vėl aktualius siužetus, kurie virs nepamirštamomis istorijomis, pamatyti ir pajusti scenos magiją, atpažinti tai, kas jau patirta, ir atrasti kai ką nauja, susipažinti su naujomis sceninės raiškos formomis. Per šį sezoną žiūrovai išvys premjerinį vokiečių režisieriaus Christian’o Weise`ės spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pagal Tennessee`io Williamso pjesę, režisieriaus Oskaro Koršunovo premjerą „Kantas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę ir jaunosios kartos režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus premjerą pagal Gerharto Hauptmanno pjesę „Žiurkės“.Edo Sheerano ir didžiųjų renginių įtaka Lietuvos ekonomikai
Pasaulinio lygio muzikos žvaigždžių koncertai ir išskirtiniai sporto renginiai į Lietuvą pritraukia tūkstančius užsienio turistų bei skatina judėjimą šalies viduje. Artimiausias toks renginys – Edo Sheerano koncertas Kaune šią savaitę. Panagrinėkime, kokią įtaką renginių turizmas turi mūsų šalies ekonomikai?SIRENOS24 LT vitrina: DILETANTAS (rež. Ž. Vingelis) | PREMJERA
Jean’as Cocteau - sunkiai aprėpiama, vargiai iki galo perprantama asmenybė, kurio diletantizmas skirtingose meno srityse liejosi, kaip ypatingai tiršto poetinio pasaulio fragmentai – neišbaigti, neištobulinti, skuboti, nieko neprimenantys, į nieką nepanašūs.Naujas meškinų muziejus ”PLUSHY B 55” Raganiukės teatre!
Kviečiame atvykti į kerintį meškiukų muziejų Raganiukės teatre, kur įnoringas žavesys atitinka istorinę reikšmę. Pasinerkite į švelnių lokių pasaulį ir tyrinėkite turtingą šios unikalios vietos erdves. Atraskite įspūdingą šių mylimų žaislų, kurie jau daugiau nei šimtmetį užkariauja širdis, istoriją ir kultūrinę reikšmę.VMT UŽDARO SEZONĄ: IŠ NAUJO ATRASTAS MAŽASIS TEATRAS IR AMBICINGI 36-OJO SEZONO PLANAI
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras užbaigė 35-ąjį sezoną, kurio repertuarą papildė premjeros „Neištikimoji“ (rež. Naubertas Jasinskas), „Orfėjas“ (rež. Žilvinas Vingelis) ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Kantas“ eskizas-skaitymai (rež. Oskaras Koršunovas). Pasak teatro vadovo Simono Keblo, šis sezonas buvo sėkmingas, įdomus ir kalbantis apie bendrą nuojautą, kurioje mes visi atsidūrėme.Kurti erdvę diskusijoms – pristatoma įvairiapusė „Sirenų“ Lietuvos teatro vitrina
Kokius geriausius per pastarąjį sezoną Lietuvoje sukurtus spektaklius parodyti „Sirenų“ užsienio svečiams ir dar jų nespėjusiems atrasti šalies žiūrovams? Kaip juos atrinkti? Peržiūrėjusios beveik 50 spektaklių tai sprendė dvi skirtingų kartų ir skirtingas mokyklas baigusios teatrologės Alma Braškytė ir Kristina Steiblytė – šių metų Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ Lietuvos teatro vitrinos kuratorės.20 metų Lietuvos renginių rinkoje: nuo eilių kasose iki skaitmeninio perversmo
Didžiausias šalies bilietų pardavimo tinklas „Bilietai.lt“ šiemet mini 20-ąjį jubiliejų. Įmonės vadovo Ramūno Šaučikovo teigimu, šiandieninė renginių pasiūla Lietuvoje, lyginant su gyventojų skaičiumi, yra labai plati ir kokybiška, o rinkos pokyčius diktuoja kintantys vartotojų įpročiai.Sutikite didžiausias metų žiemos šventes ir Naujus metus „pasakiškai“
Jauni, žavūs ir talentingi atlikėjai – Vakarė Jarmalavičiūtė ir Orestas Vyšniauskas, įkūnys gražiausią pasakų porą - Pelenę ir Princą, kompozitoriaus Mariaus Matulevičiaus ir tekstų autorės Viktorijos M Anangen muzikinėje pasakoje „Riešutėliai Pelenei “Festivalis „Sirenos“ skelbia tarptautinę programą
Erdvė, kurioje gimsta teatras – žiūrovo vaizduotė. Fizinė scena – tai tik pradžia, atspirties taškas, vedantis į neapčiuopiamą ir begalinę atminties, patirčių ir įpročių teritoriją. Šių metų Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ siūlo atsigręžti į tai, ką šiuolaikiniame teatre reiškia erdvė, kokią ją kuria gyvai spektaklyje dalyvaujantys žmonės, kiekvienas atsinešdamas savo mintis ir kontekstus. VšĮ „Teatro informacijos centras” ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“ rengiamas didžiausias šalyje teatro festivalis vyks jau dvidešimt pirmą kartą – nuo rugsėjo 25 iki spalio 13 dienos.Vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos sukurti personažai Domas ir Tomas debiutuos miuziklo scenoje
Vieno populiariausių mūsų šalies vaikų rašytojų Tomo Dirgėlos sukurti personažai – Domas ir Tomas – išlipa iš knygų puslapių ir kviečia vaikus bei jų tėvelius susitikti miuzikle „Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“. Susitikimai su vaikų mylimais herojais įvyks net devyniuose Lietuvos miestuose.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Atskleisti teatro lankytojų įpročiai ir populiariausi 2023 m. spektakliai
2023 metais Lietuvos teatro rinka išlaikė stabilią paklausą. Tarptautinės teatro dienos proga, didžiausias Lietuvos bilietų platinimo tinklas „Bilietai.lt“ ir jų teatro bilietų platinimo platforma „Teatrai.lt“ atskleidė, kad praėjusiais metais šiuos portalus aplankė virš 1 mln. lankytojų, o populiariausiu metų spektakliu tapo „Nuostabūs dalykai“.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.PREMJEROS „ORFĖJAS“ REŽISIERIUS ŽILVINAS VINGELIS: „TEATRAS – KAIP KOLEKTYVINIO MĄSTYMO INSTRUMENTAS“
Balandžio 26, 27 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyks režisieriaus, audiovizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ įkūrėjo ir meno vadovo Žilvino Vingelio premjera „Orfėjas“ pagal prancūzų rašytojo, poeto, dramaturgo Jeano Cocteau pjesę „Orfėjas“. Apie artėjančią premjerą, kūrybinius spektaklio procesus ir Jeano Cocteau asmenybę kalbėjosi Valstybinio Vilniaus mažojo teatro literatūrinės dalies vedėja Kristina Noreikienė.
Kuo tau, kaip režisieriui, menininkui, įdomi J. Cocteau asmenybė ir kūryba?
Jeaną Cocteau aš jau seniai nusižiūrėjęs, nes domiuosi tarp sapno ir realybės gyvenančiais kūrėjais, rašytojais, dramaturgais ir multitalentais, tarpdisciplininiais menininkais, o Cocteau – ir tas, ir tas. Juolab kad jis yra ne tik autorius, bet ir labai sunkiai aprėpiama, iki galo nesuprantama asmenybė. Jis ir dramaturgas, ir poetas, dailininkas, piešėjas, grafikos dizaineris, muzikos prodiuseris, bokso vadybininkas, aristokratas, nuo opiumo priklausomas narkomanas, veltėdis, darboholikas, atvirai homoseksualus, bet turėjęs santykių su paskutiniojo Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II pirmojo pussesere, mirtinai susipykęs su André Bretonu, bet geriausias Igorio Stravinskio, Eriko Satie, Pablo Picasso draugas... Reikia pasakyti, kad gebėjimas vienam menininkui užimti tiek erdvės, sukelti tiek prieštaravimų, taip pat skirtingų amatų meistrystė XX a. pirmoje pusėje nebuvo labai gerbiama. Todėl žmonės dažnai Cocteau mistifikuodavo arba žemindavo jį. Juk jis galėjo parašyti sartrišką, pakankamai egzistencinį tekstą, dekadentišką eilėraštį ir čia pat susukti visiškai sapnišką siurrealistinį filmą... Šalia viso to, visai netikėtai, didelę įtaką jam padarė katalikybė. Kai J. Cocteau buvo dar vaikas, nusižudė jo tėvas, šeima buvo labai turtinga ir labai tikinti.
Esama pasakojimų, kad jis dviem savaitėms užsidarydavo, vartodavo opiumą, o tuomet išeidavo visiškai pakeitęs stilių, profesiją, toną, laikyseną... Tai mitai, kurie atskleidžia ne tiek biografiją, kiek jo vaidmenį XX a. pirmosios pusės Paryžiaus kultūroje. Tie, kurie jo nekentė, sakė, kad jis savo paveikslus vogė iš Picasso arba nebaigtus Picasso eskizus nusisavino kaip savo... Dabar nėra abejonės, kad Cocteau buvo viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės Paryžiaus asmenybių, besikeičiančio pasaulio pilietis. Meno istorijos kontekste sakoma, kad tik po jo provokacijų mes galime priimti kitos kartos menininkus, tokius kaip Andy’is Warholas, Bobas Wilsonas, Davidas Lynchas ir pan., kurie nebėra vienos srities stiprūs profesionalai, o tiesiog laisvos asmenybės, menininkai, kuriantys savo visatą įvairiais formatais ir skirtingose disciplinose. Toks buvo ir Cocteau. Kone visose meno srityse galima įžvelgti Cocteau šešėlį, jis visada provokuodavo visuomenę, būdavo žingsniu priekyje. Universalų menininką Cocteau šiandien mes atvirai įvardijame kaip klasikinį dramaturgą, nuostabų kino režisierių. Na, o kalbant apie Orfėją, Cocteau sukūrė visą Orfėjo filmų trilogiją: „Poeto kraujas“ (1930), „Orfėjas“ (1950) ir „Orfėjo Testamentas“ (1960). Taigi Orfėjo mitas yra pagrindinis Cocteau savęs perkūrimo pavyzdys, meninio identiteto prototipas, kūrybinės karštligės objektas, alter ego, vidinių (ir išorinių?) transformacijų ir metamorfozių projektas, kurį pirmą kartą atrado, kurdamas šią pjesę 1925 m. Prieš pat Cocteau mirtį prasidėjo jo garbinimas, jis paliko šį pasaulį jau pripažintas, tačiau iškeliavo dramatiškai: menininką ištiko miokardo infarktas, sužinojus apie geriausios draugės Édit Piaf mirtį.
Kokios pjesėje atskleidžiamos temos tau atrodo svarbiausios?
Pjesėje jungiami iš pažiūros nesuderinami dalykai: antikinis mitas čia supinamas su to meto Paryžiaus gyvenimu, šiuolaikinio žmogaus ambicijomis ir aklumu. Orfėjas vaizduojamas kaip žinomas to laiko poetas ir dainius – šiandien jį būtų galima suprasti kaip popmuzikos žvaigždę. Orfėjas gyvena su Euridike, buvusia bakchante, kuri atsisakė audringos savo praeities, tačiau atsidavusi žmona poetui menkai terūpi. Jis apsėstas minties parašyti eilėraštį, pertvarkyti poeziją ir sudalyvauti Trakijos poetų konkurse. Cocteau į pjesę įveda svarbų personažą – arklį, siurrealistų mėgstamą dadaistinį pegasą, Cocteau opiumo priklausomybės įkūnijimą, kuris, belsdamas į grindis, diktuoja Orfėjui žodžius, kuriuos šis užrašinėja ir laiko eilėraščiais. Taigi, kalbant apie pagrindines pjesės temas, reikia pasakyti, jog jau pirmojoje scenoje atsiskleidžia Cocteau humoras, bet kartu ir rimtumas, misticizmas, taip pat – psichologinio realizmo ir radikalaus siurrealizmo šokis, neturintis aiškių ribų. Kita pjesės ašis yra aistringos meilės tarp dviejų žmonių, patiriančių buitinių, kūrybinio gyvenimo ir kt. išbandymų, tema. Taigi tai asmenybės, menininko santykis su visuomene, su bendruomene, kuriai jis kuria, realybės ir nerealybės santykis ir tam tikra kvaila ambicija kažką nustebinti. Kol vaikaisi šios ambicijos, galbūt prarandi tai, kas svarbiausia, ir kai susigrąžini tai, ko tavo akys pasiilgo, negali tuo džiaugtis.
Ruošdamasis spektaklio premjerai, bendradarbiauji su skirtingų humanitarinių sričių specialistais, padedančiais atskleisti J. Cocteau kūrybos ir asmenybės reikšmę, įvairiapusiškumą. Kodėl tau svarbu medžiagą išanalizuoti keliais pjūviais, pažvelgti iš skirtingų perspektyvų?
Dirbant teatre, man rūpi spektaklio estetinė ir garsinė plotmės, artimas tarpdiscipliniškumas, stipri vizualiųjų menų įtaka, įdomių asmenybių ieškojimas, medijų ir aktoriaus santykių suvokimas kaip polifoniškų, vienas kitą papildančių, bendravimas su kitų profesijų žmonėmis, nuo filosofų iki inžinierių, programuotojų ir pan. Man atrodo, kad darbas įgauna prasmę, kai jį kurdamas susiduri su kitu lauku, todėl būtina dalytis patirtimi. Matau didžiulę naudą, kai žmonės, tyrinėjantys konkretų dalyką, gali įkvėpti menininkus apie tai kalbėti ir praplėsti jų akiratį, bet taip pat matau ir atvirkščią naudą – laikyti mąstytojus, humanitarinio pasaulio atstovus arti teatro, įkvėpti juos skirti dėmesio teatrui, dėstyti apie teatrą, jį permąstyti. Yra ne kartą atsitikę, kad renginiuose dalyvavę lektoriai vėliau šias temas įtraukia į savo paskaitas – taip spektaklis tampa paskaitos turiniu arba jį papildo. Pvz., ir šiame procese, ruošdamasis repeticijoms, konsultavausi su prof. dr. filosofu Gintautu Mažeikiu, o jau pradėjus dirbti Gintautas visai komandai padovanojo specialią paskaitą ir diskusiją. Manau, mes esame tiek sėkmingi, kiek sugebame suvokti, kad mūsų susitikimas yra prasmingesnis už mus savaime, kitaip tariant, mūsų dialogas yra protingesnis ir daugiau atskleidžiantis už mus paskirai. Keli konponentai, veikdami kartu, sukuria daugiau nei jie patys. Tikiu, kad ir su žmonėmis taip pat. Tai atrandu su savo kūrybine komanda, aktoriais. Todėl man artimesnis bendruomeniškas, bet ne kolektyvinis kūrimas. Manau, kad režisierius turėtų neapsibrėžti savo pažinimo ir darbo metodo ribų, mokėti pamatyti potencialą pasiūlymuose, greit orientuotis ir spontaniškus atradimus čia pat konvertuoti į spektaklio kalbą. Režisierius privalo iškelti bendrą mįslę, užkrėsti aistra ją įminti, paskatinti žmones kurti, sukurti atmosferą, kurioje jie jaučiasi laisvai ir kūrybiškai, inicijuoti dialogus ir į dramaturginę proceso organizavimo struktūrą sudėlioti tą procese ir dialoge gimusią minčių ir idėjų polifoniją. Esu įsitikinęs, kad spektaklis priklauso nuo to, kokios yra repeticijos. Taigi, siekiant daugiadiscipliniškumo ir „atvirų langų“, mes permąstome, kas mums yra teatras, ar jis reikalingas, kiek mes kuriame iš inercijos ar dėl to, kad esame taip išmokę, o kiek tai iš tiesų reikalinga, artima. Juk dažnai, kurdami „uždarais langais“, galime savo galvose susikurti iliuziją, kad tai įdomu, bet tiesą sužinosime tik susitikę su kitu. Juolab kad gilinantis į tokio kaip Cocteau kūrybą, esama daugybės skirtingų kontekstų ir požiūrio kampų. Kuriant svarbu suprasti ir atrasti vis daugiau, tuomet spektaklis bus nuolat gyvas, besikeičiantis, tobulėjantis, nes mes ne tiesiog statome spektaklį, o mąstome šia tema. Taigi teatras čia tampa kolektyviniu mąstymo instrumentu, kuris turi tęstis ir po premjeros.
Kokią spektaklio viziją turi? Kokius uždavinius keli kūrybinei komandai?
Pirmiausia labai svarbu pabrėžti, kad mes viską kuriame kartu, vienu metu: projekcijas, scenografiją, muziką – manau, kad visa istorija, vaizdas, garsynas turi būti kuriami kartu su aktorių vaidyba. Pastaruoju metu savo kūrybiniame darbe nemažai eksperimentavau su medijomis, garso menu, instaliacijomis. Jaučiu džiaugsmą galėdamas grįžti į aktorinio teatro teritoriją ir bandydamas šiuos atradimus sujungti su savo tikrąja profesija – teatro režisūra ir darbu su aktoriais. Man patinka komplikuoti erdvę, žaisti su fizikinėmis taisyklėmis, kuriant tam tikrą iliuzionisto, mago teatrą, kai žiūrovui nėra lengva perprasti ribą, kur prasideda viena ir baigiasi kita, kai, derinant aktorinį meistriškumą ir įtaigą su medijomis, personažai nejučia pratęsiami. Taigi kiekvienas spektaklio kūrybinės komandos narys ne tik turi konkrečią užduotį, bet ir privalo pagelbėti kitam. Pvz., muzikos daug kuriama dirbant su aktoriais, įrašinėjant jų garsus ir iš jų kuriant garso dizainą. Bendras spektaklio turinys gali susidėti iš gyvos aktorių vaidybos, objektų teatro, kaukių teatro, vaizdo projekcijų, garsų dizaino, muzikos (įrašytos ar atliekamos gyvai), bet svarbiausia yra, kokią atmosferą šie komponentai kuria kartu. Visos šios detalės pasakoja ne tik pjesės autoriaus sumanytą istoriją, bet atkuria ir jo kūrybinį pasaulėvaizdį, inicijuoja giminystę tarp heterogeniškų įvaizdžių, įsteigia nepažintą erdvę, greitina ir stabdo laiko tėkmę. Taigi mūsų uždavinys – įsigilinti į Cocteau pasaulį, kuris turi realybės momentų, bet gali staiga pereiti į siurrealybę, tačiau tuos „perjungimus“ paslėpti, sulieti, kad žiūrovas galėtų keliauti šiais struktūriniais lygmenimis, nepatirdamas grubių slenksčių purtymo.
Trumpai apie spektaklį
Ši pjesė (originalus pavadinimas „Orphée“) – ne tik pirmasis J. Cocteau stambus kūrinys teatrui, bet ir pirmasis šio menininko bandymas imtis Orfėjo temos, vėliau lydėjusios jį visą kūrybinį gyvenimą. 1926 m. šią pjesę Paryžiuje pastatė armėnų kilmės prancūzų teatro režisierius Žoržas Pitojevas (Georges Pitoëff, tikr. Georgij Pitoev) su žmona Liudmila Pitojeva (Ludmilla Pitoëff). Premjerinio spektaklio dekoracijas kūrė rašytojo Victoro Hugo proanūkis Jeanas Hugo, o kostiumus – prancūzų dizainerė, „Chanel“ mados namų įkūrėja ir pasaulinė mados ikona Coco Chanel. Savo kūrybiniame gyvenime J. Cocteau bendradarbiavo ir kūrė su tokiais savo kartos menininkais kaip Erikas Satie, Pablo’as Picasso’as, Guillaume’as Apollinaire’as ir kiti.
Pjesės siužetas apjungia klasikinio teatro, siurrealizmo, dadaizmo ir vizualiųjų menų tradicijas. Istorinė ir menotyrinė pjesės reikšmė nenuginčijama, o jos pastatymų Lietuvos teatro istorijoje beveik nėra. Pasak rež. Ž. Vingelio, pagrindinės pjesės temos – tikrovės ir sapno, gyvenimo ir mirties, kūrybinių ambicijų ir asmeninės laimės priešprieša. Veiksmo vieta – jaunos šeimos (Orfėjo ir Euridikės) namai Trakijoje, įgaunančioje XX a. 3-iojo dešimtmečio Paryžiaus bruožų. Orfėjas, siurrealistinio sąmonės srauto poetas, siekia parašyti genialų eilėraštį artėjančiam masinio populiarumo poezijos konkursui. Jo kūrybinis metodas – namuose apsigyvenusio arklio tardymas, viliantis pertvarkyti visą poeziją. Pamiršta ir atstumta Euridikė randa paguodą stikliaus Ertebizo draugijoje. Deja, labai greitai paaiškėja, kad nei Ertebizas, nei arklys nėra tie, kuo dedasi... Spektaklyje bus galima išvysti trijų kartų aktorių ansamblį, intermedialius sceninius sprendimus, taip pat – chirurgus aukštalipius, stikliumi dirbantį Angelą Sargą, durimis Mirčiai virtusius veidrodžius ir kitus siurrealistinius įvaizdžius, tapusius J. Cocteau ir spektaklio kūrybinės komandos kuriamo pasaulio dalimi.
Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius – Žilvinas Vingelis, pjesės autorius – Jeanas Cocteau, scenografijos autorė ir kostiumų dailininkė – Dovilė Gecaitė, kompozitorius – Andrius Šiurys, videomenininkas – Rimas Sakalauskas, šviesų dailininkas – Simas Sirutavičius, choreografas – Mantas Stabačinskas, režisieriaus padėjėjas – Andrius Merkevičius. Vaidina: Tomas Rinkūnas, Agnė Šataitė, Kasparas Varanavičius, Valda Bičkutė, Arvydas Dapšys, Greta Šepliakovaitė, Tomas Stirna, Lukas Antanas Dirsė, Robertas Petraitis.
Valstybinio Vilniaus mažojo teatro premjerą „Orfėjas“ kviečiame išvysti balandžio 26, 27 d. 18.30 val. Bilietus platina bilietai.lt ir teatro kasa.
Apie režisierių Žilviną Vingelį
Žilvinas Vingelis – Lietuvos teatro režisierius, audiovizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ įkūrėjas ir meno vadovas, Vilniaus teatro „Lėlė“ kūrybinių programų koordinatorius. Nuo 2019 m. Žilvinas yra „Kosmos Theatre“ organizuojamų kasmetinių tarptautinių vizualinio teatro dirbtuvių „Kosmos LAB“ meno vadovas, o nuo 2021 m. – Vilniaus teatro „Lėlė“ organizuojamos kasmetinės šiuolaikinio lėlių ir objektų teatro laboratorijos „SurReality Check“ koordinatorius. Be vizualinio ir šiuolaikinio muzikinio teatro, Žilvinas eksperimentuoja virtualios realybės, mobiliųjų aplikacijų, instaliacijų, muzikinių eksperimentų, šiuolaikinės operos srityse, bendradarbiauja su lietuvių videomenininkais, vizualiųjų menų atstovais ir kompozitoriais tarpdisciplininiuose meno projektuose. Ž. Vingelis taip pat yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas bei meno doktorantas. 2021 m. su kūrybine komanda buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ Pandemijai atsparaus teatro kategorijoje. Rež. Žilvinas Vingelis – 2023 m. VVMT organizuojamo konkurso „DramaTest“ nugalėtojas, vertinimo komisijai pristatęs eskizą pagal J. Cocteau pjesę „Orfėjas“.
Kuo tau, kaip režisieriui, menininkui, įdomi J. Cocteau asmenybė ir kūryba?
Jeaną Cocteau aš jau seniai nusižiūrėjęs, nes domiuosi tarp sapno ir realybės gyvenančiais kūrėjais, rašytojais, dramaturgais ir multitalentais, tarpdisciplininiais menininkais, o Cocteau – ir tas, ir tas. Juolab kad jis yra ne tik autorius, bet ir labai sunkiai aprėpiama, iki galo nesuprantama asmenybė. Jis ir dramaturgas, ir poetas, dailininkas, piešėjas, grafikos dizaineris, muzikos prodiuseris, bokso vadybininkas, aristokratas, nuo opiumo priklausomas narkomanas, veltėdis, darboholikas, atvirai homoseksualus, bet turėjęs santykių su paskutiniojo Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II pirmojo pussesere, mirtinai susipykęs su André Bretonu, bet geriausias Igorio Stravinskio, Eriko Satie, Pablo Picasso draugas... Reikia pasakyti, kad gebėjimas vienam menininkui užimti tiek erdvės, sukelti tiek prieštaravimų, taip pat skirtingų amatų meistrystė XX a. pirmoje pusėje nebuvo labai gerbiama. Todėl žmonės dažnai Cocteau mistifikuodavo arba žemindavo jį. Juk jis galėjo parašyti sartrišką, pakankamai egzistencinį tekstą, dekadentišką eilėraštį ir čia pat susukti visiškai sapnišką siurrealistinį filmą... Šalia viso to, visai netikėtai, didelę įtaką jam padarė katalikybė. Kai J. Cocteau buvo dar vaikas, nusižudė jo tėvas, šeima buvo labai turtinga ir labai tikinti.
Esama pasakojimų, kad jis dviem savaitėms užsidarydavo, vartodavo opiumą, o tuomet išeidavo visiškai pakeitęs stilių, profesiją, toną, laikyseną... Tai mitai, kurie atskleidžia ne tiek biografiją, kiek jo vaidmenį XX a. pirmosios pusės Paryžiaus kultūroje. Tie, kurie jo nekentė, sakė, kad jis savo paveikslus vogė iš Picasso arba nebaigtus Picasso eskizus nusisavino kaip savo... Dabar nėra abejonės, kad Cocteau buvo viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės Paryžiaus asmenybių, besikeičiančio pasaulio pilietis. Meno istorijos kontekste sakoma, kad tik po jo provokacijų mes galime priimti kitos kartos menininkus, tokius kaip Andy’is Warholas, Bobas Wilsonas, Davidas Lynchas ir pan., kurie nebėra vienos srities stiprūs profesionalai, o tiesiog laisvos asmenybės, menininkai, kuriantys savo visatą įvairiais formatais ir skirtingose disciplinose. Toks buvo ir Cocteau. Kone visose meno srityse galima įžvelgti Cocteau šešėlį, jis visada provokuodavo visuomenę, būdavo žingsniu priekyje. Universalų menininką Cocteau šiandien mes atvirai įvardijame kaip klasikinį dramaturgą, nuostabų kino režisierių. Na, o kalbant apie Orfėją, Cocteau sukūrė visą Orfėjo filmų trilogiją: „Poeto kraujas“ (1930), „Orfėjas“ (1950) ir „Orfėjo Testamentas“ (1960). Taigi Orfėjo mitas yra pagrindinis Cocteau savęs perkūrimo pavyzdys, meninio identiteto prototipas, kūrybinės karštligės objektas, alter ego, vidinių (ir išorinių?) transformacijų ir metamorfozių projektas, kurį pirmą kartą atrado, kurdamas šią pjesę 1925 m. Prieš pat Cocteau mirtį prasidėjo jo garbinimas, jis paliko šį pasaulį jau pripažintas, tačiau iškeliavo dramatiškai: menininką ištiko miokardo infarktas, sužinojus apie geriausios draugės Édit Piaf mirtį.
Kokios pjesėje atskleidžiamos temos tau atrodo svarbiausios?
Pjesėje jungiami iš pažiūros nesuderinami dalykai: antikinis mitas čia supinamas su to meto Paryžiaus gyvenimu, šiuolaikinio žmogaus ambicijomis ir aklumu. Orfėjas vaizduojamas kaip žinomas to laiko poetas ir dainius – šiandien jį būtų galima suprasti kaip popmuzikos žvaigždę. Orfėjas gyvena su Euridike, buvusia bakchante, kuri atsisakė audringos savo praeities, tačiau atsidavusi žmona poetui menkai terūpi. Jis apsėstas minties parašyti eilėraštį, pertvarkyti poeziją ir sudalyvauti Trakijos poetų konkurse. Cocteau į pjesę įveda svarbų personažą – arklį, siurrealistų mėgstamą dadaistinį pegasą, Cocteau opiumo priklausomybės įkūnijimą, kuris, belsdamas į grindis, diktuoja Orfėjui žodžius, kuriuos šis užrašinėja ir laiko eilėraščiais. Taigi, kalbant apie pagrindines pjesės temas, reikia pasakyti, jog jau pirmojoje scenoje atsiskleidžia Cocteau humoras, bet kartu ir rimtumas, misticizmas, taip pat – psichologinio realizmo ir radikalaus siurrealizmo šokis, neturintis aiškių ribų. Kita pjesės ašis yra aistringos meilės tarp dviejų žmonių, patiriančių buitinių, kūrybinio gyvenimo ir kt. išbandymų, tema. Taigi tai asmenybės, menininko santykis su visuomene, su bendruomene, kuriai jis kuria, realybės ir nerealybės santykis ir tam tikra kvaila ambicija kažką nustebinti. Kol vaikaisi šios ambicijos, galbūt prarandi tai, kas svarbiausia, ir kai susigrąžini tai, ko tavo akys pasiilgo, negali tuo džiaugtis.
Ruošdamasis spektaklio premjerai, bendradarbiauji su skirtingų humanitarinių sričių specialistais, padedančiais atskleisti J. Cocteau kūrybos ir asmenybės reikšmę, įvairiapusiškumą. Kodėl tau svarbu medžiagą išanalizuoti keliais pjūviais, pažvelgti iš skirtingų perspektyvų?
Dirbant teatre, man rūpi spektaklio estetinė ir garsinė plotmės, artimas tarpdiscipliniškumas, stipri vizualiųjų menų įtaka, įdomių asmenybių ieškojimas, medijų ir aktoriaus santykių suvokimas kaip polifoniškų, vienas kitą papildančių, bendravimas su kitų profesijų žmonėmis, nuo filosofų iki inžinierių, programuotojų ir pan. Man atrodo, kad darbas įgauna prasmę, kai jį kurdamas susiduri su kitu lauku, todėl būtina dalytis patirtimi. Matau didžiulę naudą, kai žmonės, tyrinėjantys konkretų dalyką, gali įkvėpti menininkus apie tai kalbėti ir praplėsti jų akiratį, bet taip pat matau ir atvirkščią naudą – laikyti mąstytojus, humanitarinio pasaulio atstovus arti teatro, įkvėpti juos skirti dėmesio teatrui, dėstyti apie teatrą, jį permąstyti. Yra ne kartą atsitikę, kad renginiuose dalyvavę lektoriai vėliau šias temas įtraukia į savo paskaitas – taip spektaklis tampa paskaitos turiniu arba jį papildo. Pvz., ir šiame procese, ruošdamasis repeticijoms, konsultavausi su prof. dr. filosofu Gintautu Mažeikiu, o jau pradėjus dirbti Gintautas visai komandai padovanojo specialią paskaitą ir diskusiją. Manau, mes esame tiek sėkmingi, kiek sugebame suvokti, kad mūsų susitikimas yra prasmingesnis už mus savaime, kitaip tariant, mūsų dialogas yra protingesnis ir daugiau atskleidžiantis už mus paskirai. Keli konponentai, veikdami kartu, sukuria daugiau nei jie patys. Tikiu, kad ir su žmonėmis taip pat. Tai atrandu su savo kūrybine komanda, aktoriais. Todėl man artimesnis bendruomeniškas, bet ne kolektyvinis kūrimas. Manau, kad režisierius turėtų neapsibrėžti savo pažinimo ir darbo metodo ribų, mokėti pamatyti potencialą pasiūlymuose, greit orientuotis ir spontaniškus atradimus čia pat konvertuoti į spektaklio kalbą. Režisierius privalo iškelti bendrą mįslę, užkrėsti aistra ją įminti, paskatinti žmones kurti, sukurti atmosferą, kurioje jie jaučiasi laisvai ir kūrybiškai, inicijuoti dialogus ir į dramaturginę proceso organizavimo struktūrą sudėlioti tą procese ir dialoge gimusią minčių ir idėjų polifoniją. Esu įsitikinęs, kad spektaklis priklauso nuo to, kokios yra repeticijos. Taigi, siekiant daugiadiscipliniškumo ir „atvirų langų“, mes permąstome, kas mums yra teatras, ar jis reikalingas, kiek mes kuriame iš inercijos ar dėl to, kad esame taip išmokę, o kiek tai iš tiesų reikalinga, artima. Juk dažnai, kurdami „uždarais langais“, galime savo galvose susikurti iliuziją, kad tai įdomu, bet tiesą sužinosime tik susitikę su kitu. Juolab kad gilinantis į tokio kaip Cocteau kūrybą, esama daugybės skirtingų kontekstų ir požiūrio kampų. Kuriant svarbu suprasti ir atrasti vis daugiau, tuomet spektaklis bus nuolat gyvas, besikeičiantis, tobulėjantis, nes mes ne tiesiog statome spektaklį, o mąstome šia tema. Taigi teatras čia tampa kolektyviniu mąstymo instrumentu, kuris turi tęstis ir po premjeros.
Kokią spektaklio viziją turi? Kokius uždavinius keli kūrybinei komandai?
Pirmiausia labai svarbu pabrėžti, kad mes viską kuriame kartu, vienu metu: projekcijas, scenografiją, muziką – manau, kad visa istorija, vaizdas, garsynas turi būti kuriami kartu su aktorių vaidyba. Pastaruoju metu savo kūrybiniame darbe nemažai eksperimentavau su medijomis, garso menu, instaliacijomis. Jaučiu džiaugsmą galėdamas grįžti į aktorinio teatro teritoriją ir bandydamas šiuos atradimus sujungti su savo tikrąja profesija – teatro režisūra ir darbu su aktoriais. Man patinka komplikuoti erdvę, žaisti su fizikinėmis taisyklėmis, kuriant tam tikrą iliuzionisto, mago teatrą, kai žiūrovui nėra lengva perprasti ribą, kur prasideda viena ir baigiasi kita, kai, derinant aktorinį meistriškumą ir įtaigą su medijomis, personažai nejučia pratęsiami. Taigi kiekvienas spektaklio kūrybinės komandos narys ne tik turi konkrečią užduotį, bet ir privalo pagelbėti kitam. Pvz., muzikos daug kuriama dirbant su aktoriais, įrašinėjant jų garsus ir iš jų kuriant garso dizainą. Bendras spektaklio turinys gali susidėti iš gyvos aktorių vaidybos, objektų teatro, kaukių teatro, vaizdo projekcijų, garsų dizaino, muzikos (įrašytos ar atliekamos gyvai), bet svarbiausia yra, kokią atmosferą šie komponentai kuria kartu. Visos šios detalės pasakoja ne tik pjesės autoriaus sumanytą istoriją, bet atkuria ir jo kūrybinį pasaulėvaizdį, inicijuoja giminystę tarp heterogeniškų įvaizdžių, įsteigia nepažintą erdvę, greitina ir stabdo laiko tėkmę. Taigi mūsų uždavinys – įsigilinti į Cocteau pasaulį, kuris turi realybės momentų, bet gali staiga pereiti į siurrealybę, tačiau tuos „perjungimus“ paslėpti, sulieti, kad žiūrovas galėtų keliauti šiais struktūriniais lygmenimis, nepatirdamas grubių slenksčių purtymo.
Trumpai apie spektaklį
Ši pjesė (originalus pavadinimas „Orphée“) – ne tik pirmasis J. Cocteau stambus kūrinys teatrui, bet ir pirmasis šio menininko bandymas imtis Orfėjo temos, vėliau lydėjusios jį visą kūrybinį gyvenimą. 1926 m. šią pjesę Paryžiuje pastatė armėnų kilmės prancūzų teatro režisierius Žoržas Pitojevas (Georges Pitoëff, tikr. Georgij Pitoev) su žmona Liudmila Pitojeva (Ludmilla Pitoëff). Premjerinio spektaklio dekoracijas kūrė rašytojo Victoro Hugo proanūkis Jeanas Hugo, o kostiumus – prancūzų dizainerė, „Chanel“ mados namų įkūrėja ir pasaulinė mados ikona Coco Chanel. Savo kūrybiniame gyvenime J. Cocteau bendradarbiavo ir kūrė su tokiais savo kartos menininkais kaip Erikas Satie, Pablo’as Picasso’as, Guillaume’as Apollinaire’as ir kiti.
Pjesės siužetas apjungia klasikinio teatro, siurrealizmo, dadaizmo ir vizualiųjų menų tradicijas. Istorinė ir menotyrinė pjesės reikšmė nenuginčijama, o jos pastatymų Lietuvos teatro istorijoje beveik nėra. Pasak rež. Ž. Vingelio, pagrindinės pjesės temos – tikrovės ir sapno, gyvenimo ir mirties, kūrybinių ambicijų ir asmeninės laimės priešprieša. Veiksmo vieta – jaunos šeimos (Orfėjo ir Euridikės) namai Trakijoje, įgaunančioje XX a. 3-iojo dešimtmečio Paryžiaus bruožų. Orfėjas, siurrealistinio sąmonės srauto poetas, siekia parašyti genialų eilėraštį artėjančiam masinio populiarumo poezijos konkursui. Jo kūrybinis metodas – namuose apsigyvenusio arklio tardymas, viliantis pertvarkyti visą poeziją. Pamiršta ir atstumta Euridikė randa paguodą stikliaus Ertebizo draugijoje. Deja, labai greitai paaiškėja, kad nei Ertebizas, nei arklys nėra tie, kuo dedasi... Spektaklyje bus galima išvysti trijų kartų aktorių ansamblį, intermedialius sceninius sprendimus, taip pat – chirurgus aukštalipius, stikliumi dirbantį Angelą Sargą, durimis Mirčiai virtusius veidrodžius ir kitus siurrealistinius įvaizdžius, tapusius J. Cocteau ir spektaklio kūrybinės komandos kuriamo pasaulio dalimi.
Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius – Žilvinas Vingelis, pjesės autorius – Jeanas Cocteau, scenografijos autorė ir kostiumų dailininkė – Dovilė Gecaitė, kompozitorius – Andrius Šiurys, videomenininkas – Rimas Sakalauskas, šviesų dailininkas – Simas Sirutavičius, choreografas – Mantas Stabačinskas, režisieriaus padėjėjas – Andrius Merkevičius. Vaidina: Tomas Rinkūnas, Agnė Šataitė, Kasparas Varanavičius, Valda Bičkutė, Arvydas Dapšys, Greta Šepliakovaitė, Tomas Stirna, Lukas Antanas Dirsė, Robertas Petraitis.
Valstybinio Vilniaus mažojo teatro premjerą „Orfėjas“ kviečiame išvysti balandžio 26, 27 d. 18.30 val. Bilietus platina bilietai.lt ir teatro kasa.
Apie režisierių Žilviną Vingelį
Žilvinas Vingelis – Lietuvos teatro režisierius, audiovizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ įkūrėjas ir meno vadovas, Vilniaus teatro „Lėlė“ kūrybinių programų koordinatorius. Nuo 2019 m. Žilvinas yra „Kosmos Theatre“ organizuojamų kasmetinių tarptautinių vizualinio teatro dirbtuvių „Kosmos LAB“ meno vadovas, o nuo 2021 m. – Vilniaus teatro „Lėlė“ organizuojamos kasmetinės šiuolaikinio lėlių ir objektų teatro laboratorijos „SurReality Check“ koordinatorius. Be vizualinio ir šiuolaikinio muzikinio teatro, Žilvinas eksperimentuoja virtualios realybės, mobiliųjų aplikacijų, instaliacijų, muzikinių eksperimentų, šiuolaikinės operos srityse, bendradarbiauja su lietuvių videomenininkais, vizualiųjų menų atstovais ir kompozitoriais tarpdisciplininiuose meno projektuose. Ž. Vingelis taip pat yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas bei meno doktorantas. 2021 m. su kūrybine komanda buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ Pandemijai atsparaus teatro kategorijoje. Rež. Žilvinas Vingelis – 2023 m. VVMT organizuojamo konkurso „DramaTest“ nugalėtojas, vertinimo komisijai pristatęs eskizą pagal J. Cocteau pjesę „Orfėjas“.
Paieška nedavė rezultatų