Skaityti daugiau
New Baltic Dance keičia formatą ir 31 sezoną pradės vasarį
Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „New Baltic Dance“ (NBD) Vilniuje prasidės vasarį ir tęsis iki kovo pradžios. Pasikeitęs laikas sutampa su platesniu pokyčiu: NBD pristatomas kaip sezonas, kurio pagrindiniu įvykiu išlieka festivalis, o programą per metus papildys festivalio rengėjo Lietuvos šokio centro ir partnerių veiklos bei renginiai.„New Baltic Dance“ keičia laiką ir plečia formatą: festivalis tampa sezonu
Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „New Baltic Dance“ (NBD) 2027 m. vasario 8–kovo 4 d. Vilniuje vyks jau 31-ąjį kartą ir pradės „NBD 31“ sezoną. Įprastą pavasario laiką į žiemos pabaigą keičiantis festivalis žiūrovus pasitiks šokančio kūno kuriamu karščiu, energija ir gyvybe.Naujo spektaklio dalimi tampanti sociologė Milda Pivoriūtė apie šiuolaikinio žmogaus paradoksą: „Vis laukiame tikrojo gyvenimo“
Dešimt metų gyvename nuomojamame bute, bet vis dar neperkame gražesnės lempos, nes čia esame tik laikinai. Penkiolika metų dirbame darbą, kurį vadiname tarpiniu karjeros etapu. Svarbius pokalbius, keliones ar sumanymus atidedame geresniam laikui. O kas, jeigu tas tikrasis gyvenimas, kuriam taip ilgai ruošiamės, jau vyksta? Apie šį paradoksą kalba sociologė dr. Milda Pivoriūtė, kuri spalio 30 d. taps Vilniaus kūrybinėje erdvėje „Smala“ pristatomo režisieriaus Pauliaus Markevičiaus spektaklio „Pas mus šventė“ dalimi.„Laisvi drugeliai“ atskrido į sostinę: raudonuoju kilimu žengė būrys žinomų žmonių
Spalio 22-osios vakarą Vilniaus COMPENSA koncertų salėje sostinės žiūrovams pristatytas atnaujintas muzikinis spektaklis „Laisvi drugeliai“, kurį publika pirmą kartą išvydo prieš penkiolika metų. Naujojo pastatymo premjera įvyko spalio 21 d. Kėdainiuose, o sostinėje į vakarą susirinko ir būrys žinomų žmonių. Scenoje Dono vaidmenį vėl kūrė Mantas Jankavičius, o Džilą – aktorė Gabrielė Malinauskaitė.Pasaulinio baleto žvaigždės Vilniuje pristatys legendinį „Spragtuką“
Gruodžio 28–29 d. Vilniaus lenkų kultūros namuose atgis viena gražiausių kalėdinių istorijų – baletas „Spragtukas“. Jį pristatys tarptautinė kompanija „L’Etoile“, vienijanti Paryžiaus operos, Milano „La Scala“, Londono Karališkojo baleto ir kitų pirmaujančių teatrų solistus.Lapkritį LNDT Didžiojoje salėje – Kamilės Gudmonaitės režisuota „Antigonė“
87 sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia žiūrovus pakilti virš esamojo laiko ir gilintis į amžinąsias temas. Viena tokių temų – teisingumo ir paklusnumo įstatymams santykis, nagrinėjamas Sofoklio tragedijoje „Antigonė“. Buvusi šio teatro meno vadovė, režisierė Kamilė Gudmonaitė susitelkia į pirmąją tragedijos dalį, sąmoningai atsisakydama paskutiniosios (rodomi įvykiai iki Antigonės mirties) ir savo kuriamą spektaklį žiūrovams pristatys jau lapkričio 19, 20 dienomis.„Auksiniu liūtu“ apdovanotas dainuojantis paplūdimys „Saulė ir jūra“ – Kaune
Gruodžio 18–20 dienomis Kauno BLC verslo centre bus rodomas visame pasaulyje pripažintas menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės kūrinys „Saulė ir jūra“. Dainuojantį paplūdimį žiūrovai stebės iš viršaus – tarsi iš pačios saulės perspektyvos.Gyvenimas ir teatras – kaip mandala. Aktoriui Algirdui Dainavičiui – 60
Algirdas Dainavičius: Visi žmonės gyvena savo pasauliuose. Jie ten gyvena, o aš važiuoju pro šalį. Visas gyvenimas – mandalos dėliojimas: dėlioji, dėlioji, o vėjas ją ima ir nupučia. Žmogui kartais užtenka labai nedaug. Gali gatvėje stovinčiai močiutei duoti pinigėlį, repeticijų kambaryje palaistyti džiūstančią gėlę. Svarbiausia, kad to reikėtų man, o ne kažkam kitam.Kova dėl šlovės ir intrigos: spektaklio „Taip gimė žvaigždė“ premjeroje – garsūs aktoriai ir netikėtas Paulos Valentaitės debiutas
Lietuvos teatro scenoje įvyko naujos muzikinio spektaklio „Taip gimė žvaigždė“ premjera. Režisieriaus Mykolo Vildžiūno spektaklis, kuriame susipina ambicijos, meilė, pavydas, išdavystės ir gyvai atliekamos dainos, po pirmojo susitikimo su žiūrovais tęsia kelionę po Lietuvą – iš viso spektaklis aplankys 18 šalies miestų.Tarp šviesos ir tamsos: Vilniaus tango teatras pristato hipnotizuojantį šou „Entre la Luz“
Tango daugeliui pirmiausia yra šokis, tačiau Vilniaus tango teatro spektaklyje „Entre la Luz“ jis tampa kur kas daugiau – išpažintimi, drama ir kelione į žmogaus vidinį pasaulį. Kiekvienas žingsnis čia primena balansavimą ant plonytės, nematomos linijos tarp šviesos ir tamsos.Buenos Airių gatvių aistra Vilniuje: tango šou „En La Yeca“ kviečia į intriguojantį pasimatymą
Provokuojantis žvilgsnis, nedrąsus prisilietimas, pirmasis apsikabinimas ir viską užliejanti aistra – Vilniaus tango teatro spektaklyje „En La Yeca“ tango atgyja taip, lyg gimtų tiesiog žiūrovų akyse.Mantas Jankavičius pristato jautrų dainos „Drugeliai laisvi“ klipą
Yra dainų, kurios nesensta. Keičiasi metai, scenos ir žmonės, o jos lieka tarsi atrama, prie kurios vis sugrįžtama. Prieš daugiau nei dešimtmetį sukurta Manto Jankavičiaus daina „Drugeliai laisvi“ – būtent tokia. Dainininkas pristato švelnumo kupiną, jausmingą jos vaizdo klipą. Pasirodo jis neatsitiktinai: jau spalį į sceną grįžta muzikinis spektaklis „Laisvi drugeliai“, kuriam ši daina ir buvo sukurta.LNDT pristatė 87 sezoną ir kviečia susipažinti su naująja LNDT meno taryba
Vakar per rudens lygiadienį Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pristatė 87-ajį sezoną „Virš esamojo laiko“, kuriame numatytos šešios premjeros, nagrinėjančios laiko cikliškumą ir amžinai pasikartojančią dabartį. Naujo sezono meninę programą kūrė LNDT meno taryba, pradėjusi veikti kartu su nauja generalinio direktoriaus Martyno Budraičio kadencija.„Urban Essentials“ grįžta į Vilnių: penkios dienos hiphopo šokio ir kultūros
Lapkričio 11–15 d. Vilnių užlies šokio, muzikos ir kūrybos energija – mieste vyks tarptautinis hiphopo šokio ir kultūros festivalis „Urban Essentials“. Programoje – įspūdingos šokio kovos, kūrybinės diskusijos ir seminarai su tarptautiniais šokėjais bei choreografais, DJ pasirodymai ir net dvi pasaulinės gatvės šokio spektaklių premjeros Lietuvoje. Renginiai vyks įvairiose Vilniaus erdvėse.Muzikinė drama „Emilija“ grįžta į Kauną – pagrindinį vaidmenį kurs Monika Pundziūtė
Didžiąsias Lietuvos arenas užkariavusi valstybinio ansamblio „Lietuva“ muzikinė drama „Emilija“ sugrįžta vieninteliam vakarui. 2027 m. vasario 10 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje karžygės Emilijos Pliaterytės istorija bus pristatyta su nauja pagrindinio vaidmens atlikėja – Monika Pundziūte.„Lietuva“ pristato premjerą apie legendinę žvalgę Marcelę Kubiliūtę
Valstybinis ansamblis „Lietuva“ pristato naują šokio spektaklį „Marcelė. Nematoma fronto linija“, įkvėptą vienos paslaptingiausių XX amžiaus Lietuvos moterų – žvalgės Marcelės Kubiliūtės – gyvenimo ir vidinės laikysenos. Premjera įvyks 2027 m. balandžio 21 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, o balandžio 28 d. spektaklis bus parodytas Nacionaliniame Kauno dramos teatre.Vilniaus mažajame teatre – Gabrielės Tuminaitės režisuota premjera „Vasarotojų karštinė“
Rugsėjo 24–26 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyks režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklio „Vasarotojų karštinė“ premjera. Tai pirmoji Carlo Goldonio „Vasarotojų trilogijos“ dalis – dviejų dalių komedija apie žmonių santykius, tuštybę, pavydą ir desperatišką norą pabėgti nuo savo gyvenimo.John Malkovich grįžta į Lietuvą – Vilniuje pristatys išskirtinį „The Music Critic“ šou
Vienas ryškiausių pasaulio kino ir teatro aktorių Johnas Malkovichius grįžta į Lietuvą. 2027 m. balandžio 7 dieną Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje jis surengs vienintelį pasirodymą Lietuvoje – „The Music Critic“, kuriame susitinka klasikinė muzika, teatras ir kandus humoras.Kaune – kalėdinė baleto klasika „Spragtukas“ su „Ukrainian Classical Ballet“
Gruodžio 21 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje pirmą kartą pasirodys „Ukrainian Classical Ballet“ trupė, Lietuvos publikai pristatysianti vieną garsiausių kalėdinio laikotarpio baletų – Piotro Čaikovskio „Spragtuką“. Pasakiška istorija, klasikinė muzika, choreografija, kostiumai ir scenografija žiūrovus nukels į stebuklingą pasaulį, kuriame žaislai atgyja, o tikrovė susipina su fantazija.Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – premjera „Vienišieji vakarai“
Lapkričio 21 ir 22 dienomis Valstybinis Šiaulių dramos teatras pristatys premjerą „Vienišieji vakarai“. Režisieriaus Rolando Dovydaičio kuriama tragikomiška dviejų dalių drama pagal Martino McDonagh kūrybą pasakos apie sudėtingus šeimos ryšius, vienatvę, kaltę ir pastangas atleisti žmogui, su kuriuo, regis, susikalbėti jau nebeįmanoma.„Pažadinkime milžinus“: ansamblio „Lietuva“ naujas sezonas su pilietine kampanija ir pokyčiais komandoje
Kas mes istorijos lūžiuose? Iš kur semiamės įkvėpimo ieškodami drąsos ir stiprybės? Šūkiu „Pažadinkime milžinus“ valstybinis ansamblis „Lietuva“ kviečia pažvelgti į istoriją naujai – per stipriausias istorines asmenybes, per jų poveikį valstybės kūrimuisi, jų įtaką mums ir mūsų kartoms. Naują kūrybinį sezoną skelbianti pilietinė kampanija apjungs esamas ir būsimas istorines-muzikines programas, scenoje prikels iškilias asmenybes, iš dabarties perspektyvos prilygstančias milžinams, kvies semtis drąsos ir kartu – atrasti milžiną savyje.„Madam Bovari“ režisierius Frljić: teatras man yra atradimo, o ne iliustravimo procesas
Liko lygiai dvi savaitės iki pirmosios Lietuvos nacionalinio dramos teatro naujo sezono premjeros. Spektaklį „Madam Bovari“ Mažojoje salėje rugsėjo 16, 17 dienomis pristatys bosnių ir kroatų kilmės režisierius Oliveris Frljićas. Gimtojoje šalyje jo meninė veikla dažnai susidurdavo su cenzūra ir teisėsauga.„Nenoriu numirti scenoje“. Pokalbis su režisierių asistente Regina Garuolyte
Režisierių asistentė Regina Garuolytė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dirba jau pusę amžiaus, o rugpjūčio 29 d. jai sukanka 70 metų. Šių dviejų jubiliejų proga su Regina, kalbamės apie teatrą, jo užkulisius, sutiktus žmones ir įgytą patirtį.95-metį minintis Valstybinis Šiaulių dramos teatras pristato pirmojo pusmečio premjeras
2026-ieji Valstybiniam Šiaulių dramos teatrui – ypatingi. Rugsėjo 23 dieną antrasis profesionalus Lietuvos teatras minės 95-ąsias įkūrimo metines. Jubiliejinius metus teatras pasitinka ne tik reikšmingomis premjeromis, bet ir kviečia atsigręžti į teatro istoriją bei atrasti naujas teatro formas.LNDT sezoną pradės spektakliu apie primestus troškimus „Madam Bovari“
87-ąjį sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pasitinka šūkiu „Virš esamojo laiko“. Numatytos iš viso šešios premjeros, dvi iš jų – pirmą sezono pusmetį, kitos keturios – 2027-ųjų žiemą ir pavasarį. Pirmoji 87-ojo LNDT sezono premjera – „Madam Bovari“, kurią kroatų režisierius Oliver Frljić kuria pagal Gustave'o Flaubert'o romano adaptaciją. Šiuo metu aktoriai jau repetuoja LNDT Mažojoje salėje, premjera įvyks rugsėjo 16, 17 d.Virš esamojo laiko. Apie vertikalią tėkmę ir nuolatinį žmogų
Turbūt visi pastaraisiais metais kaip niekad įdėmiai stebime sociologų ir filosofų pastangą nusakyti, kas vyksta su mūsų laiku. Prieš penketą metų antraštėse mirgėjo išgąstis dėl technologijų pagreičio ir gilėjančio mūsų svetimumo vienas kitam, o šiandien visuomenės procesų vertintojai kelia klausimus, kodėl mūsų vizijas keičia nuovargis, kodėl taip ilgai statytose bendruomenių pilyse kyla vienatvės bokštai, kaip saugumo iliuzija akimirksniu virto grėsmės nuojauta. Kartais atrodo, kad esamasis laikas mus nubloškė į nuolatinę krizę. Atrodo, kad mes nebematysime jos pabaigos – įtampos, kasdieniai sukrėtimai tęsis be atvangos ir niekad nesibaigs.Pasaulinio baleto žvaigždės Vilniuje pristatys legendinę „Drakulos“ istoriją
Lapkričio 8 d. Vilniuje žiūrovų laukia paslaptinga meilės, tamsos ir nemirtingumo istorija – Vilniaus lenkų kultūros namuose bus parodytas baletas „Drakula“. Spektaklį pristatys tarptautinė kompanija L'ETOILE, vienijanti Paryžiaus operos, Milano „La Scala“, Karališkojo baleto ir kitų žinomų teatrų solistus.„Tai bent koncertas“ – didžiausia kalėdinė dovana visai šeimai atvyksta į Plungę ir Kėdainius
Artėjant gražiausioms metų šventėms, mažųjų ir jų tėvelių laukia ypatinga dovana – muzikinis spektaklis „Tai bent koncertas“, kuriame į sceną žengs puikiai pažįstami Stebuklingo Kalėdų miško herojai. Gruodį šis nuotaikingas reginys džiugins žiūrovus Plungėje ir Kėdainiuose.„Nuostabūs dalykai“ – jautri ir šviesi istorija apie tai, dėl ko verta gyventi
Šį rudenį teatras „Kitas kampas“ žiūrovus kviečia į spektaklį „Nuostabūs dalykai“ – jautrią, šmaikščią ir nepaprastai žmogišką istoriją, sukurtą pagal britų dramaturgo Duncano Macmillano pjesę. Režisieriaus Kirilo Glušajevo pastatyme pagrindinį vaidmenį kuria aktorius Martynas Nedzinskas, kiekvieną spektaklį papildydamas improvizacijos elementais ir gyvu ryšiu su publika.„Geismas“ – nauja LNDT premjera apie troškimus, senėjimą ir neišsipildžiusias svajones
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatoma premjera „Geismas“, kurią kuria tarptautinį pripažinimą pelnęs režisierius iš Čilės Marco Layera. Spektaklis pastatytas pagal dramaturgo Juano Pablo Troncoso pjesę, įkvėptą garsiojo Tennessee Williamso kūrinio „Geismų tramvajus“, tačiau šią istoriją perkelia į šiandienos Lietuvą ir kviečia pažvelgti į mūsų visuomenės skaudulius iš netikėtos perspektyvos.Yanos Ross spektaklis „Apmąstant omarą“ kviečia permąstyti mūsų moralines ribas
Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje žiūrovų laukia vienos ryškiausių šiuolaikinio teatro kūrėjų Yanos Ross spektaklis „Apmąstant omarą“, sukurtas pagal amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace'o esė ir kitus jo tekstus. Tai kūrinys, kuris ne tiek pateikia atsakymus, kiek provokuoja užduoti nepatogius klausimus apie mus pačius, mūsų vertybes ir kasdienius pasirinkimus.Kafkos „Metamorfozė“ šiuolaikinei Europai: Oliverio Frljić spektaklis LNDT scenoje
Kas nutinka, kai žmogus staiga tampa svetimu savo artimiesiems, visuomenei ir net pačiam sau? Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į vieno ryškiausių Europos režisierių Oliverio Frljić spektaklį „Metamorfozė“, sukurtą pagal Franzo Kafkos kūrybą. Tai provokuojantis, aktualus ir šiandienos pasauliui nepatogius klausimus keliantis scenos kūrinys apie žmogaus ribas, empatiją ir nužmoginimą.Edgaras Montvidas ir LVSO kviečia pasitikti Kalėdas su programa „Kalėdų žvaigždė“
Gruodžio 16 dieną LVSO koncertų salėje klausytojų laukia ypatingas šventinio laukimo koncertas – vienas ryškiausių Lietuvos tenorų Edgaras Montvidas kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru pristatys naują programą „Kalėdų žvaigždė“. Koncertui diriguos maestro Gintaras Rinkevičius.Opera, žvaigždės ir simfoniniai šedevrai: LVSO paskelbė naujojo sezono koncertus
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento maestro Gintaro Rinkevičiaus, paskelbė naujojo 38-ojo sezono rudens-žiemos koncertus. Šį rudenį klausytojai turės progą išgirsti išskirtines programas su Lietuvos ir užsienio žvaigždėmis: nuo ispaniškos operos ir simfoninės muzikos šedevrų iki koncertų vaikams ir naujų šventinio laikotarpio programų.„Strauss Magic Vienna Orchestra“ gruodį surengs pasirodymus Vilniuje ir Kaune
Gruodžio mėnesį į Lietuvą atvyksta naujas Vienos muzikos kolektyvas „Strauss Magic Vienna Orchestra“, žadantis publikai ne tik klasikinės muzikos koncertą, bet ir išskirtinę teatrališką bei interaktyvią patirtį. Koncertai vyks gruodžio 6 dieną Vilniuje, LVSO koncertų salėje, ir gruodžio 12 dieną Kaune, VDU Didžiojoje salėje.„Appassionante“ Vilniuje: pasaulinio garso italių trio sugrįžta su nauju turu
2026 m. lapkričio 13 dieną Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, įvyks išskirtinis muzikinis vakaras - Lietuvos publikai koncertą surengs pasaulinio garso italių trio „Appassionante“. Tai vienas ryškiausių pop-opera žanro projektų Europoje, jau daugiau nei du dešimtmečius pelnantis publikos simpatijas visame pasaulyje.„Romeo ir Džuljeta“ Lietuvoje: legendinė meilės istorija atgyja baleto scenoje
Lapkričio 6–9 dienomis Lietuvos miestus aplankys įspūdingas klasikinio baleto pastatymas „Romeo ir Džuljeta“, kurį pristato Worldwide Ballet Theatre. Garsiausia visų laikų meilės istorija, sukurta pagal Sergei Prokofiev muziką, žiūrovus pakvies į emocijų kupiną kelionę.Tarptautinė šokio diena: menas, kuris kalba be žodžių
Balandžio 29-ąją visame pasaulyje minima Tarptautinė šokio diena – proga sustoti ir įvertinti vieną universaliausių meno formų, jungiančių skirtingas kultūras, kartas ir patirtis. Ši diena švenčiama nuo 1982 metų UNESCO iniciatyva ir yra skirta prancūzų baletmeisterio Žano Žoržo Noverio gimtadieniui paminėti. Jis laikomas šiuolaikinio baleto tėvu, reformavusiu choreografijos meną ir suteikusiu jam naują, emocijomis grįstą kryptį.Tarp meilės, genialumo ir beprotybės: šokio spektaklio premjera prikėlė jautrią Sofijos istoriją
Jautri, įtaigi, šokio simbolių ir atpažįstamų motyvų kupina kelionė per M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimo istoriją. Tokie atgarsiai po ansamblio „Lietuva“ premjeros – šokio spektaklio „Sofija. Genijaus šešėly“ lydi iki šiol. Pirmieji pasirodymai Vilniuje subūrė pilnas sales žiūrovų ir nustebino savita kūrėjų interpretacija, estetiniais sprendimais, išraiškingais choreografiniais ir muzikiniais paveikslais, solistų ekspresyvumu bei moderniai atgimusiu „Mišku“, „Jūra“ ir „Beauštančia aušrele“.Naujasis teatras: „Nepažintas Mačernis | Aš atnešiau Jums saulės patekėjimą“
Vytauto Mačernio prozos pristatymas kviečia iš naujo pažinti vieną ryškiausių lietuvių literatūros asmenybių – per mažai girdėtą, bet itin gilią jo kūrybos pusę. Šiame kameriniame pasirodyme aktorė Sonata Visockaitė atveria Mačernio prozą – tekstus, kuriuose keliami esminiai filosofiniai ir egzistenciniai klausimai, grįžtama prie pamatinių, amžinųjų vertybių.Ką dovanojame šiandien? Ir kodėl prasmingiausios dovanos nebūtinai telpa į dėžutę
Artėjant šventėms kiekvienais metais prasideda tas pats ritualas – ieškoti dovanos, kuri ne tik pradžiugintų, bet ir būtų iš tiesų prasminga. Mes lankome parduotuves, tikriname internetinius puslapius, stengiamės pataikyti pagal žmogaus skonį, pomėgius arba bent jau nesuklysti renkant dydį.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Scenografė Barbora Šulniūtė „Antigonėje“ remiasi galios architektūra
Scenografė Barbora Šulniūtė su režisiere Kamile Gudmonaite kuria jau seniai. Lapkričio 19, 20 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje kartu pristatys „Antigonę“ – tai jau dešimtas jų kartu kuriamas spektaklis. Spektaklyje nagrinėjamas skirtingoms politinėms kryptims atstovaujančių veikėjų – Antigonės ir Kreonto – susidūrimas. Tai itin šiems laikams aktualus kūrinys.
Scenografė pasakoja, kad pagrindinė scenovaizdžio statybinė medžiaga – akmuo. Tai viena svarbiausių medžiagų architektūroje, iš kurios statomi namai, šventyklos ir monumentai.
„Kurdama „Antigonės“ scenografiją remiuosi keliais pagrindiniais motyvais: galios architektūra, kuri konstruojama įsikvėpiant modernistine, brutualistine architektūra, Antikinės Graikijos, Sovietų sąjungos, nacistinės Vokietijos galios architektūros fragmentais“, – atskleidžia Barbora Šulniūtė.
Aušra Pociūtė
Barbora, galima sakyti viena premjera veja kitą. Vos LNDT išleidusi „Geismą“, kur kūrei scenografiją čiliečio režisieriaus Marco Layera spektakliui, iškart turėjai imtis darbų spektaklyje „Antigonė“. Gal įžvelgi panašumų tarp šių kūrinių?
Taip, nors šie kūriniai gan skirtingi, panašumų tikrai galima įžvelgti. Abiejų spektaklių protagonistės yra stiprios moterys, individualios, stichiškos, veikiančios virš sistemos ribų ir nepavaldžios jai. Kalbant apie scenografiją, kurioje jos veikia, erdviškumas skiriasi, nes terpės į kurias jos patenka yra skirtingos. „Geismo“ pagrindinės veikėjos Blanšos atveju, ji uždaroma į senelių namus – terpę, ribojamą sienų ir griežtų taisyklių, kur jos nevaldomas charakteris pradeda griauti erdvės ribas.
Antigonės atveju ji, nors taip pat yra apribota sistemos, pati yra tos erdvės dalis. Čia veikia nesuvaldomas vidinis peizažas, kuriame siautėja stichijos tarp monumentalios, brutualistinės architektūros fragmentų ir tūkstantmečių olų nuotrupų.
Kokioje aplinkoje apgyvendinsi Antigonę ir Kreontą bei kitus veikėjus? Ką išvysime scenoje?
Aplinka, kurioje vyksta veiksmas bus lakoniška, kiek šalta ir monumentali, lydima nuolatinio judėjimo. Savo kūryboje mėgstu jungti kelis laikmečius vienoje erdvėje, taip piešiant laiko skerspjūvį tarp skirtingų epochų. Šiame spektaklyje bus nuorodų į ateitį, dabartį ir praeitį.
Kurdama „Antigonės“ scenografiją remiuosi keliais pagrindiniais motyvais: galios architektūra, kuri konstruojama įsikvėpiant modernistine, brutualistine architektūra, Antikinės Graikijos, Sovietų sąjungos, nacistinės Vokietijos galios architektūros fragmentais.
Pagrindinė scenografijos statybinė medžiaga – akmuo. Tai viena svarbiausių medžiagų architektūroje, iš kurios statomi namai, šventyklos ir monumentai, todėl jis tampa galios ir pastovumo simboliu. Tačiau pjesėje akmuo pasirodo ir kitoje būsenoje – kaip natūrali, neapdirbta uola, tampanti ritualo, užribio, laidotuvių vieta. Valdžios reprezentacinė architektūra ir laidojimo uola yra tos pačios materijos skirtingos būsenos. Spektaklyje veikia abi jo formos – apdirbta ir natūrali, suvaldyta ir nesuvaldoma. Ši priešprieša atspindi spektaklio dichotomiją, konfliktą tarp žmogaus kuriamos tvarkos ir gamtos, tarp kontrolės ir to, kas lieka jai nepavaldu.
Scenografijoje veikia ir antikinių laiptų motyvas, kaip replika moderniosios scenografijos pradininkui Adolphine Appia, ir linkėjimai Graikijos miestams. Taip pat svarbus scenografijos akcentas – stichijos, tai kas pirmapradiška, nevaldoma galios struktūrų.
Ar tau asmeniškai aktualios spektaklio temos, ar svarbi Antigonės kova už papročius ir brolio garbės išsaugojimą? Ar pati save laikai kovotoja?
Manau jog yra tam tikros esminės tiesos, kurios laiko pasaulio tinklą, ir iš pagarbos joms ir mums, svarbu išlaikyti su jomis balansą. Tuo pat suprantu, kad gyvename laike, kur mitas veikia kiek kitokiais atspalviais, būdamas nematomas, dažnai neįsisamonintas, jis – kaip archeologinis pasaulio pamatas, ant kurio statomi nauji miestų sluoksniai. Kaip ir visur, manau, kad daug kas priklauso nuo rakurso ir pozicijos iš kurios yra žiūrima. Ritualas svarbu, jei tiki jo neišvengiamybe, o jei netiki, manau kad jo nebuvimas nesustabdys mirusiojo nuo tos kelionės, kuri jo laukia po mirties.
O jei asmeniškai, tai visada turėjau polinkį atrasti sistemoje įtrūkių ir kvėpuoti pro juos patenkančiu grynu oru.
Kurdama scenografiją „Antigonei“ prisiminiau Michel de Certeau miesto teoriją. Jis teigia, kad miestą formuoja įtampa tarp institucijų kuriamų strategijų ir kasdienių žmonių taktikų. Strategijos kuria tvarkingą, kontroliuojamą erdvę, o žmonių veiksmai ją nuolat perrašo ir paverčia gyva vieta. Ši mintis man primena Antigonės konfliktą su valdžia – individualų veiksmą griežtos sistemos akivaizdoje. Todėl scenografijoje svarbi ne tik valdžios kuriama tvarka, bet ir žmogaus galimybė ją subtiliai peržengti.
Ar tiki, kad blogi dalykai pasaulyje prasideda mažais žingsneliais, kurių kiti nevertina kaip blogų, o jiems dauginantis, darosi sunku visa tai sustabdyti?
Tikiu, kad blogi dalykai prasideda iš nesąmoningumo, ir turbut priklausomai nuo katalizatoriaus kalibro, auga jų žingsnių intensyvumas. Manau kad iš prigimties nėra blogų žmonių, yra tik sužeisti žmonės, nesąmoningi, pasiduodantys baimei.
Hannah Arendt, nagrinėdama holokaustą, kalbėjo apie „blogio banalumą“, ji rašė, kad siaubingi dalykai gali būti daromi ne iš demoniškumo, o iš mąstymo stokos ir aklo paklusnumo sistemai.
Koks dažniausiai būna Jūsų darbas su režisiere Kamile Gudmonaite? Kaip dalinatės vizijomis, sumanymais, dalykais, ką norite matyti scenoje?
„Antigonė“ yra mūsų 10-asis spektaklis kartu su Kamile. Per tiek metų bendros kūrybos, pramintų kelių Lietuvoje ir Vokietijoje, yra susikūręs tam tikras darbo metodas, kuris yra labai organiškas ir intuityvus. Konceptualumo ir estetikos prasme dažnai atrodo, kad esame ant tos pačios bangos ir tai labai lengvina procesus, paprasčiau surezonuojame ir susikalbame. Turbūt vienas pagrindinių motyvų, kuris lydi bendroje kūryboje yra tai, kad jaučiu atvirą erdvę ir didžiulę laisvę kurti taip, kaip norisi.
Mūsų kūrybiniuose procesuose galėčiau išskirti du tipus: Tai draminiai spektakliai, kuomet jau turime medžiagą su kuria dirbsime, tokiu atveju kūrybinė laisvė daugiau mažiau turi savo apibrėžtas ribas.
Kitas, laisvesnis, bet sunkesnis kelias – tai dokumentiniai spektakliai, kuomet pradedame nuo idėjos, o forma, dramaturgija ir spektaklio karkasas kuriamas eigoje.
Nekart yra buvę, kad Kamilė sugalvoja idėją ir skambina man, tuomet kartu mąstome apie spektaklio formą, atmosferą, aktorių veikimo principus. Pastarasis atvejis yra įdomus tuo, jog jaučiu kad galiu atsiduoti vaizduotei kurdama vietas ir atmosferas, kuriose vyksta veiksmas, piešti spektaklio vaizdinę dramaturgiją. Yra buvę ir tokių atvėjų, kai jau reikia teatrams pristatyti scenografiją, o dar neturime dramaturgijos, nes ji kuriama vietoje, proceso metu, tuomet scenografija tampa svarbiu spektaklio dėmeniu, kuris pasufleruoja ir režisūrinius sprendimus.
Kartu su kūrybine komanda (Dominykas Digimas, Mantas Stabačinskas) dažnai pasidžiaugiam kūryba kartu su Kamile, kartu su vienas kitu, nes toks malonus susikalbėjimas yra retas.
Spektaklio „Antigonė“, rež. Kamilė Gudmonaitė, premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks lapkričio 19, 20 dienomis, kiti rodymai – 2027 m. sausio 14, 15 dienomis.
Scenografė pasakoja, kad pagrindinė scenovaizdžio statybinė medžiaga – akmuo. Tai viena svarbiausių medžiagų architektūroje, iš kurios statomi namai, šventyklos ir monumentai.
„Kurdama „Antigonės“ scenografiją remiuosi keliais pagrindiniais motyvais: galios architektūra, kuri konstruojama įsikvėpiant modernistine, brutualistine architektūra, Antikinės Graikijos, Sovietų sąjungos, nacistinės Vokietijos galios architektūros fragmentais“, – atskleidžia Barbora Šulniūtė.
Aušra Pociūtė
Barbora, galima sakyti viena premjera veja kitą. Vos LNDT išleidusi „Geismą“, kur kūrei scenografiją čiliečio režisieriaus Marco Layera spektakliui, iškart turėjai imtis darbų spektaklyje „Antigonė“. Gal įžvelgi panašumų tarp šių kūrinių?
Taip, nors šie kūriniai gan skirtingi, panašumų tikrai galima įžvelgti. Abiejų spektaklių protagonistės yra stiprios moterys, individualios, stichiškos, veikiančios virš sistemos ribų ir nepavaldžios jai. Kalbant apie scenografiją, kurioje jos veikia, erdviškumas skiriasi, nes terpės į kurias jos patenka yra skirtingos. „Geismo“ pagrindinės veikėjos Blanšos atveju, ji uždaroma į senelių namus – terpę, ribojamą sienų ir griežtų taisyklių, kur jos nevaldomas charakteris pradeda griauti erdvės ribas.
Antigonės atveju ji, nors taip pat yra apribota sistemos, pati yra tos erdvės dalis. Čia veikia nesuvaldomas vidinis peizažas, kuriame siautėja stichijos tarp monumentalios, brutualistinės architektūros fragmentų ir tūkstantmečių olų nuotrupų.
Kokioje aplinkoje apgyvendinsi Antigonę ir Kreontą bei kitus veikėjus? Ką išvysime scenoje?
Aplinka, kurioje vyksta veiksmas bus lakoniška, kiek šalta ir monumentali, lydima nuolatinio judėjimo. Savo kūryboje mėgstu jungti kelis laikmečius vienoje erdvėje, taip piešiant laiko skerspjūvį tarp skirtingų epochų. Šiame spektaklyje bus nuorodų į ateitį, dabartį ir praeitį.
Kurdama „Antigonės“ scenografiją remiuosi keliais pagrindiniais motyvais: galios architektūra, kuri konstruojama įsikvėpiant modernistine, brutualistine architektūra, Antikinės Graikijos, Sovietų sąjungos, nacistinės Vokietijos galios architektūros fragmentais.
Pagrindinė scenografijos statybinė medžiaga – akmuo. Tai viena svarbiausių medžiagų architektūroje, iš kurios statomi namai, šventyklos ir monumentai, todėl jis tampa galios ir pastovumo simboliu. Tačiau pjesėje akmuo pasirodo ir kitoje būsenoje – kaip natūrali, neapdirbta uola, tampanti ritualo, užribio, laidotuvių vieta. Valdžios reprezentacinė architektūra ir laidojimo uola yra tos pačios materijos skirtingos būsenos. Spektaklyje veikia abi jo formos – apdirbta ir natūrali, suvaldyta ir nesuvaldoma. Ši priešprieša atspindi spektaklio dichotomiją, konfliktą tarp žmogaus kuriamos tvarkos ir gamtos, tarp kontrolės ir to, kas lieka jai nepavaldu.
Scenografijoje veikia ir antikinių laiptų motyvas, kaip replika moderniosios scenografijos pradininkui Adolphine Appia, ir linkėjimai Graikijos miestams. Taip pat svarbus scenografijos akcentas – stichijos, tai kas pirmapradiška, nevaldoma galios struktūrų.
Ar tau asmeniškai aktualios spektaklio temos, ar svarbi Antigonės kova už papročius ir brolio garbės išsaugojimą? Ar pati save laikai kovotoja?
Manau jog yra tam tikros esminės tiesos, kurios laiko pasaulio tinklą, ir iš pagarbos joms ir mums, svarbu išlaikyti su jomis balansą. Tuo pat suprantu, kad gyvename laike, kur mitas veikia kiek kitokiais atspalviais, būdamas nematomas, dažnai neįsisamonintas, jis – kaip archeologinis pasaulio pamatas, ant kurio statomi nauji miestų sluoksniai. Kaip ir visur, manau, kad daug kas priklauso nuo rakurso ir pozicijos iš kurios yra žiūrima. Ritualas svarbu, jei tiki jo neišvengiamybe, o jei netiki, manau kad jo nebuvimas nesustabdys mirusiojo nuo tos kelionės, kuri jo laukia po mirties.
O jei asmeniškai, tai visada turėjau polinkį atrasti sistemoje įtrūkių ir kvėpuoti pro juos patenkančiu grynu oru.
Kurdama scenografiją „Antigonei“ prisiminiau Michel de Certeau miesto teoriją. Jis teigia, kad miestą formuoja įtampa tarp institucijų kuriamų strategijų ir kasdienių žmonių taktikų. Strategijos kuria tvarkingą, kontroliuojamą erdvę, o žmonių veiksmai ją nuolat perrašo ir paverčia gyva vieta. Ši mintis man primena Antigonės konfliktą su valdžia – individualų veiksmą griežtos sistemos akivaizdoje. Todėl scenografijoje svarbi ne tik valdžios kuriama tvarka, bet ir žmogaus galimybė ją subtiliai peržengti.
Ar tiki, kad blogi dalykai pasaulyje prasideda mažais žingsneliais, kurių kiti nevertina kaip blogų, o jiems dauginantis, darosi sunku visa tai sustabdyti?
Tikiu, kad blogi dalykai prasideda iš nesąmoningumo, ir turbut priklausomai nuo katalizatoriaus kalibro, auga jų žingsnių intensyvumas. Manau kad iš prigimties nėra blogų žmonių, yra tik sužeisti žmonės, nesąmoningi, pasiduodantys baimei.
Hannah Arendt, nagrinėdama holokaustą, kalbėjo apie „blogio banalumą“, ji rašė, kad siaubingi dalykai gali būti daromi ne iš demoniškumo, o iš mąstymo stokos ir aklo paklusnumo sistemai.
Koks dažniausiai būna Jūsų darbas su režisiere Kamile Gudmonaite? Kaip dalinatės vizijomis, sumanymais, dalykais, ką norite matyti scenoje?
„Antigonė“ yra mūsų 10-asis spektaklis kartu su Kamile. Per tiek metų bendros kūrybos, pramintų kelių Lietuvoje ir Vokietijoje, yra susikūręs tam tikras darbo metodas, kuris yra labai organiškas ir intuityvus. Konceptualumo ir estetikos prasme dažnai atrodo, kad esame ant tos pačios bangos ir tai labai lengvina procesus, paprasčiau surezonuojame ir susikalbame. Turbūt vienas pagrindinių motyvų, kuris lydi bendroje kūryboje yra tai, kad jaučiu atvirą erdvę ir didžiulę laisvę kurti taip, kaip norisi.
Mūsų kūrybiniuose procesuose galėčiau išskirti du tipus: Tai draminiai spektakliai, kuomet jau turime medžiagą su kuria dirbsime, tokiu atveju kūrybinė laisvė daugiau mažiau turi savo apibrėžtas ribas.
Kitas, laisvesnis, bet sunkesnis kelias – tai dokumentiniai spektakliai, kuomet pradedame nuo idėjos, o forma, dramaturgija ir spektaklio karkasas kuriamas eigoje.
Nekart yra buvę, kad Kamilė sugalvoja idėją ir skambina man, tuomet kartu mąstome apie spektaklio formą, atmosferą, aktorių veikimo principus. Pastarasis atvejis yra įdomus tuo, jog jaučiu kad galiu atsiduoti vaizduotei kurdama vietas ir atmosferas, kuriose vyksta veiksmas, piešti spektaklio vaizdinę dramaturgiją. Yra buvę ir tokių atvėjų, kai jau reikia teatrams pristatyti scenografiją, o dar neturime dramaturgijos, nes ji kuriama vietoje, proceso metu, tuomet scenografija tampa svarbiu spektaklio dėmeniu, kuris pasufleruoja ir režisūrinius sprendimus.
Kartu su kūrybine komanda (Dominykas Digimas, Mantas Stabačinskas) dažnai pasidžiaugiam kūryba kartu su Kamile, kartu su vienas kitu, nes toks malonus susikalbėjimas yra retas.
Spektaklio „Antigonė“, rež. Kamilė Gudmonaitė, premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks lapkričio 19, 20 dienomis, kiti rodymai – 2027 m. sausio 14, 15 dienomis.
Paieška nedavė rezultatų