Skaityti daugiau
„Laisvi drugeliai“ atskrido į sostinę: raudonuoju kilimu žengė būrys žinomų žmonių
Spalio 22-osios vakarą Vilniaus COMPENSA koncertų salėje sostinės žiūrovams pristatytas atnaujintas muzikinis spektaklis „Laisvi drugeliai“, kurį publika pirmą kartą išvydo prieš penkiolika metų. Naujojo pastatymo premjera įvyko spalio 21 d. Kėdainiuose, o sostinėje į vakarą susirinko ir būrys žinomų žmonių. Scenoje Dono vaidmenį vėl kūrė Mantas Jankavičius, o Džilą – aktorė Gabrielė Malinauskaitė.Pasaulinio baleto žvaigždės Vilniuje pristatys legendinį „Spragtuką“
Gruodžio 28–29 d. Vilniaus lenkų kultūros namuose atgis viena gražiausių kalėdinių istorijų – baletas „Spragtukas“. Jį pristatys tarptautinė kompanija „L’Etoile“, vienijanti Paryžiaus operos, Milano „La Scala“, Londono Karališkojo baleto ir kitų pirmaujančių teatrų solistus.Lapkritį LNDT Didžiojoje salėje – Kamilės Gudmonaitės režisuota „Antigonė“
87 sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia žiūrovus pakilti virš esamojo laiko ir gilintis į amžinąsias temas. Viena tokių temų – teisingumo ir paklusnumo įstatymams santykis, nagrinėjamas Sofoklio tragedijoje „Antigonė“. Buvusi šio teatro meno vadovė, režisierė Kamilė Gudmonaitė susitelkia į pirmąją tragedijos dalį, sąmoningai atsisakydama paskutiniosios (rodomi įvykiai iki Antigonės mirties) ir savo kuriamą spektaklį žiūrovams pristatys jau lapkričio 19, 20 dienomis.„Auksiniu liūtu“ apdovanotas dainuojantis paplūdimys „Saulė ir jūra“ – Kaune
Gruodžio 18–20 dienomis Kauno BLC verslo centre bus rodomas visame pasaulyje pripažintas menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės kūrinys „Saulė ir jūra“. Dainuojantį paplūdimį žiūrovai stebės iš viršaus – tarsi iš pačios saulės perspektyvos.Gyvenimas ir teatras – kaip mandala. Aktoriui Algirdui Dainavičiui – 60
Algirdas Dainavičius: Visi žmonės gyvena savo pasauliuose. Jie ten gyvena, o aš važiuoju pro šalį. Visas gyvenimas – mandalos dėliojimas: dėlioji, dėlioji, o vėjas ją ima ir nupučia. Žmogui kartais užtenka labai nedaug. Gali gatvėje stovinčiai močiutei duoti pinigėlį, repeticijų kambaryje palaistyti džiūstančią gėlę. Svarbiausia, kad to reikėtų man, o ne kažkam kitam.Jaunosios šokio kartos kūrėjos Barbora Groblytė ir Beatričė Šaltenytė: ar švelnumas gali būti šlykštus?
„Kartu kurti – tai lyg koks stebuklas nutikęs, viskas taip lengva, kaip meilėje – drugeliai pilve“, – sako jaunosios kartos šokio kūrėjos Barbora Groblytė ir Beatričė Šaltenytė. Jų šokio spektaklis „Rujoja. Dusliai loja. Dvesia“ – tai intensyvus ir kūniškas pasakojimas apie meilę, instinktą ir artumą. Kūrėjos judesio kalba tyrinėja meilę per kūną, jo impulsus ir instinktus. Ar švelnumas gali būti šlykštus? Artumas atstumti? O agresyvumas – būti žaismingas? Darbas gimė iš to paties pavadinimo šokio filmo ir jau pelnė apdovanojimą LMTA scenos meno konkurse „Balkono okupacija“, taip pat buvo pristatytas tarptautiniuose festivaliuose Bratislavoje ir Valmieroje.Kova dėl šlovės ir intrigos: spektaklio „Taip gimė žvaigždė“ premjeroje – garsūs aktoriai ir netikėtas Paulos Valentaitės debiutas
Lietuvos teatro scenoje įvyko naujos muzikinio spektaklio „Taip gimė žvaigždė“ premjera. Režisieriaus Mykolo Vildžiūno spektaklis, kuriame susipina ambicijos, meilė, pavydas, išdavystės ir gyvai atliekamos dainos, po pirmojo susitikimo su žiūrovais tęsia kelionę po Lietuvą – iš viso spektaklis aplankys 18 šalies miestų.Tarp šviesos ir tamsos: Vilniaus tango teatras pristato hipnotizuojantį šou „Entre la Luz“
Tango daugeliui pirmiausia yra šokis, tačiau Vilniaus tango teatro spektaklyje „Entre la Luz“ jis tampa kur kas daugiau – išpažintimi, drama ir kelione į žmogaus vidinį pasaulį. Kiekvienas žingsnis čia primena balansavimą ant plonytės, nematomos linijos tarp šviesos ir tamsos.Buenos Airių gatvių aistra Vilniuje: tango šou „En La Yeca“ kviečia į intriguojantį pasimatymą
Provokuojantis žvilgsnis, nedrąsus prisilietimas, pirmasis apsikabinimas ir viską užliejanti aistra – Vilniaus tango teatro spektaklyje „En La Yeca“ tango atgyja taip, lyg gimtų tiesiog žiūrovų akyse.Mantas Jankavičius pristato jautrų dainos „Drugeliai laisvi“ klipą
Yra dainų, kurios nesensta. Keičiasi metai, scenos ir žmonės, o jos lieka tarsi atrama, prie kurios vis sugrįžtama. Prieš daugiau nei dešimtmetį sukurta Manto Jankavičiaus daina „Drugeliai laisvi“ – būtent tokia. Dainininkas pristato švelnumo kupiną, jausmingą jos vaizdo klipą. Pasirodo jis neatsitiktinai: jau spalį į sceną grįžta muzikinis spektaklis „Laisvi drugeliai“, kuriam ši daina ir buvo sukurta.LNDT pristatė 87 sezoną ir kviečia susipažinti su naująja LNDT meno taryba
Vakar per rudens lygiadienį Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pristatė 87-ajį sezoną „Virš esamojo laiko“, kuriame numatytos šešios premjeros, nagrinėjančios laiko cikliškumą ir amžinai pasikartojančią dabartį. Naujo sezono meninę programą kūrė LNDT meno taryba, pradėjusi veikti kartu su nauja generalinio direktoriaus Martyno Budraičio kadencija.„Urban Essentials“ grįžta į Vilnių: penkios dienos hiphopo šokio ir kultūros
Lapkričio 11–15 d. Vilnių užlies šokio, muzikos ir kūrybos energija – mieste vyks tarptautinis hiphopo šokio ir kultūros festivalis „Urban Essentials“. Programoje – įspūdingos šokio kovos, kūrybinės diskusijos ir seminarai su tarptautiniais šokėjais bei choreografais, DJ pasirodymai ir net dvi pasaulinės gatvės šokio spektaklių premjeros Lietuvoje. Renginiai vyks įvairiose Vilniaus erdvėse.„Platforma ateičiai“ pristato penkis „Low Air“ alumnų šokio darbus: nuo kintančio kūno ir undinės mito iki maišto ir troškimo būti matomam
„Šiemet grįžtame prie žmonių, su kuriais augome kartu – „Low Air“ alumnų, kurie šiandien patys kuria, moko, buria bendruomenes ir savo darbais augina Lietuvos šokio lauką“, – sako Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ bendraįkūrėjas Laurynas Žakevičius. Spalio 24–25 d. Menų spaustuvėje vyks „Platforma ateičiai“, kurioje bus pristatyti penki jaunosios kartos šokio kūrėjų darbai – nuo šiuolaikinio šokio iki popping ir waacking šokio stilių.Muzikinė drama „Emilija“ grįžta į Kauną – pagrindinį vaidmenį kurs Monika Pundziūtė
Didžiąsias Lietuvos arenas užkariavusi valstybinio ansamblio „Lietuva“ muzikinė drama „Emilija“ sugrįžta vieninteliam vakarui. 2027 m. vasario 10 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje karžygės Emilijos Pliaterytės istorija bus pristatyta su nauja pagrindinio vaidmens atlikėja – Monika Pundziūte.„Lietuva“ pristato premjerą apie legendinę žvalgę Marcelę Kubiliūtę
Valstybinis ansamblis „Lietuva“ pristato naują šokio spektaklį „Marcelė. Nematoma fronto linija“, įkvėptą vienos paslaptingiausių XX amžiaus Lietuvos moterų – žvalgės Marcelės Kubiliūtės – gyvenimo ir vidinės laikysenos. Premjera įvyks 2027 m. balandžio 21 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, o balandžio 28 d. spektaklis bus parodytas Nacionaliniame Kauno dramos teatre.Vilniaus mažajame teatre – Gabrielės Tuminaitės režisuota premjera „Vasarotojų karštinė“
Rugsėjo 24–26 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyks režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklio „Vasarotojų karštinė“ premjera. Tai pirmoji Carlo Goldonio „Vasarotojų trilogijos“ dalis – dviejų dalių komedija apie žmonių santykius, tuštybę, pavydą ir desperatišką norą pabėgti nuo savo gyvenimo.John Malkovich grįžta į Lietuvą – Vilniuje pristatys išskirtinį „The Music Critic“ šou
Vienas ryškiausių pasaulio kino ir teatro aktorių Johnas Malkovichius grįžta į Lietuvą. 2027 m. balandžio 7 dieną Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje jis surengs vienintelį pasirodymą Lietuvoje – „The Music Critic“, kuriame susitinka klasikinė muzika, teatras ir kandus humoras.Kaune – kalėdinė baleto klasika „Spragtukas“ su „Ukrainian Classical Ballet“
Gruodžio 21 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje pirmą kartą pasirodys „Ukrainian Classical Ballet“ trupė, Lietuvos publikai pristatysianti vieną garsiausių kalėdinio laikotarpio baletų – Piotro Čaikovskio „Spragtuką“. Pasakiška istorija, klasikinė muzika, choreografija, kostiumai ir scenografija žiūrovus nukels į stebuklingą pasaulį, kuriame žaislai atgyja, o tikrovė susipina su fantazija.Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – premjera „Vienišieji vakarai“
Lapkričio 21 ir 22 dienomis Valstybinis Šiaulių dramos teatras pristatys premjerą „Vienišieji vakarai“. Režisieriaus Rolando Dovydaičio kuriama tragikomiška dviejų dalių drama pagal Martino McDonagh kūrybą pasakos apie sudėtingus šeimos ryšius, vienatvę, kaltę ir pastangas atleisti žmogui, su kuriuo, regis, susikalbėti jau nebeįmanoma.„Pažadinkime milžinus“: ansamblio „Lietuva“ naujas sezonas su pilietine kampanija ir pokyčiais komandoje
Kas mes istorijos lūžiuose? Iš kur semiamės įkvėpimo ieškodami drąsos ir stiprybės? Šūkiu „Pažadinkime milžinus“ valstybinis ansamblis „Lietuva“ kviečia pažvelgti į istoriją naujai – per stipriausias istorines asmenybes, per jų poveikį valstybės kūrimuisi, jų įtaką mums ir mūsų kartoms. Naują kūrybinį sezoną skelbianti pilietinė kampanija apjungs esamas ir būsimas istorines-muzikines programas, scenoje prikels iškilias asmenybes, iš dabarties perspektyvos prilygstančias milžinams, kvies semtis drąsos ir kartu – atrasti milžiną savyje.„Nenoriu numirti scenoje“. Pokalbis su režisierių asistente Regina Garuolyte
Režisierių asistentė Regina Garuolytė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dirba jau pusę amžiaus, o rugpjūčio 29 d. jai sukanka 70 metų. Šių dviejų jubiliejų proga su Regina, kalbamės apie teatrą, jo užkulisius, sutiktus žmones ir įgytą patirtį.95-metį minintis Valstybinis Šiaulių dramos teatras pristato pirmojo pusmečio premjeras
2026-ieji Valstybiniam Šiaulių dramos teatrui – ypatingi. Rugsėjo 23 dieną antrasis profesionalus Lietuvos teatras minės 95-ąsias įkūrimo metines. Jubiliejinius metus teatras pasitinka ne tik reikšmingomis premjeromis, bet ir kviečia atsigręžti į teatro istoriją bei atrasti naujas teatro formas.LNDT sezoną pradės spektakliu apie primestus troškimus „Madam Bovari“
87-ąjį sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pasitinka šūkiu „Virš esamojo laiko“. Numatytos iš viso šešios premjeros, dvi iš jų – pirmą sezono pusmetį, kitos keturios – 2027-ųjų žiemą ir pavasarį. Pirmoji 87-ojo LNDT sezono premjera – „Madam Bovari“, kurią kroatų režisierius Oliver Frljić kuria pagal Gustave'o Flaubert'o romano adaptaciją. Šiuo metu aktoriai jau repetuoja LNDT Mažojoje salėje, premjera įvyks rugsėjo 16, 17 d.Virš esamojo laiko. Apie vertikalią tėkmę ir nuolatinį žmogų
Turbūt visi pastaraisiais metais kaip niekad įdėmiai stebime sociologų ir filosofų pastangą nusakyti, kas vyksta su mūsų laiku. Prieš penketą metų antraštėse mirgėjo išgąstis dėl technologijų pagreičio ir gilėjančio mūsų svetimumo vienas kitam, o šiandien visuomenės procesų vertintojai kelia klausimus, kodėl mūsų vizijas keičia nuovargis, kodėl taip ilgai statytose bendruomenių pilyse kyla vienatvės bokštai, kaip saugumo iliuzija akimirksniu virto grėsmės nuojauta. Kartais atrodo, kad esamasis laikas mus nubloškė į nuolatinę krizę. Atrodo, kad mes nebematysime jos pabaigos – įtampos, kasdieniai sukrėtimai tęsis be atvangos ir niekad nesibaigs.Pasaulinio baleto žvaigždės Vilniuje pristatys legendinę „Drakulos“ istoriją
Lapkričio 8 d. Vilniuje žiūrovų laukia paslaptinga meilės, tamsos ir nemirtingumo istorija – Vilniaus lenkų kultūros namuose bus parodytas baletas „Drakula“. Spektaklį pristatys tarptautinė kompanija L'ETOILE, vienijanti Paryžiaus operos, Milano „La Scala“, Karališkojo baleto ir kitų žinomų teatrų solistus.„Tai bent koncertas“ – didžiausia kalėdinė dovana visai šeimai atvyksta į Plungę ir Kėdainius
Artėjant gražiausioms metų šventėms, mažųjų ir jų tėvelių laukia ypatinga dovana – muzikinis spektaklis „Tai bent koncertas“, kuriame į sceną žengs puikiai pažįstami Stebuklingo Kalėdų miško herojai. Gruodį šis nuotaikingas reginys džiugins žiūrovus Plungėje ir Kėdainiuose.„Bilietai.lt“ valdanti PLG grupė įsigyja vieną žinomiausių Rumunijos bilietų platinimo platformų
PLG grupė, kuriai Lietuvoje priklauso bilietų platinimo platforma „Bilietai.lt“, pasirašė susitarimą įsigyti gerai žinomą Rumunijos bilietų platinimo platformą „iaBilet“. Viena iš žinomų bilietų platinimo grupių Baltijos šalyse ir Centrinėje Europoje „iaBilet“ įsigyja iš vienos didžiausių Vidurio ir Rytų Europos privataus kapitalo bendrovių „Resource Partners“ bei bendrovės įkūrėjų. Įkūrėjai ir toliau liks aktyviai įsitraukę į įmonės veiklą ir, kaip tikimasi, prisidės prie jos plėtros, taip pat ir valdybos lygmeniu.Prodiuserė Rusnė Kregždaitė: kaip užauginti teatrą neturint savo scenos
Kas lemia nepriklausomo teatro sėkmę – kūrybinė intuicija, strateginis planavimas ar gebėjimas nuolat prisitaikyti? MMLAB (Meno ir mokslo laboratorija) prodiuserė dr. Rusnė Kregždaitė sako, kad už kiekvieno spektaklio slypi ne tik kūrėjai, bet ir tie, kurie sukuria sąlygas jam atsirasti. Jubiliejinį dešimtąjį sezoną mininčios MMLAB įkūrėja pasakoja apie nepriklausomo teatro augimą, darbą su jaunaisiais kūrėjais, tarptautinę plėtrą ir kultūros politikos iššūkius. Pašnekovę kalbina Monika Augustaitytė-Mickūnienė.„Nuostabūs dalykai“ – jautri ir šviesi istorija apie tai, dėl ko verta gyventi
Šį rudenį teatras „Kitas kampas“ žiūrovus kviečia į spektaklį „Nuostabūs dalykai“ – jautrią, šmaikščią ir nepaprastai žmogišką istoriją, sukurtą pagal britų dramaturgo Duncano Macmillano pjesę. Režisieriaus Kirilo Glušajevo pastatyme pagrindinį vaidmenį kuria aktorius Martynas Nedzinskas, kiekvieną spektaklį papildydamas improvizacijos elementais ir gyvu ryšiu su publika.VŠDT premjera „Ovalas“ – dokumentinė drama apie regbį, pasirinkimus ir gyvenimo kainą
Rugsėjo 24 ir 25 dienomis Valstybinis Šiaulių dramos teatras pristatys sezono premjerą – dviejų dalių dokumentinę dramą „Ovalas“, kurią pagal dramaturgo Rimanto Kmitos pjesę stato vienas ryškiausių Latvijos teatro režisierių Valters Sīlis. Spektaklis kvies pažvelgti ne tik į regbio pasaulį, bet ir į žmogaus pasirinkimus, atsidavimo kainą bei tai, kas iš tiesų suteikia gyvenimui prasmę.„Geismas“ – nauja LNDT premjera apie troškimus, senėjimą ir neišsipildžiusias svajones
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatoma premjera „Geismas“, kurią kuria tarptautinį pripažinimą pelnęs režisierius iš Čilės Marco Layera. Spektaklis pastatytas pagal dramaturgo Juano Pablo Troncoso pjesę, įkvėptą garsiojo Tennessee Williamso kūrinio „Geismų tramvajus“, tačiau šią istoriją perkelia į šiandienos Lietuvą ir kviečia pažvelgti į mūsų visuomenės skaudulius iš netikėtos perspektyvos.Yanos Ross spektaklis „Apmąstant omarą“ kviečia permąstyti mūsų moralines ribas
Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje žiūrovų laukia vienos ryškiausių šiuolaikinio teatro kūrėjų Yanos Ross spektaklis „Apmąstant omarą“, sukurtas pagal amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace'o esė ir kitus jo tekstus. Tai kūrinys, kuris ne tiek pateikia atsakymus, kiek provokuoja užduoti nepatogius klausimus apie mus pačius, mūsų vertybes ir kasdienius pasirinkimus.Kafkos „Metamorfozė“ šiuolaikinei Europai: Oliverio Frljić spektaklis LNDT scenoje
Kas nutinka, kai žmogus staiga tampa svetimu savo artimiesiems, visuomenei ir net pačiam sau? Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į vieno ryškiausių Europos režisierių Oliverio Frljić spektaklį „Metamorfozė“, sukurtą pagal Franzo Kafkos kūrybą. Tai provokuojantis, aktualus ir šiandienos pasauliui nepatogius klausimus keliantis scenos kūrinys apie žmogaus ribas, empatiją ir nužmoginimą.LNDT pakvietė žiūrovus akis į akį pasikalbėti apie būsimas premjeras
Lietuvos nacionalinis dramos teatras šiandien paskelbė būsimas rudens premjeras ir apie naują sezoną žiūrovus pakvietė pasikalbėti akis į akį renginyje „Vienas su kitu“. Renginio pavadinimas dalinai atliepia besibaigiančio LNDT 86-ojo sezono šūkį „Mes negalime vienas be kito“.Klaipėdoje gimsta vizualus spektaklis apie moterų vaidmenį partizaniniame kare
Klaipėdos jaunimo teatras vasaros pradžią pasitinka jautria ir vizualiai poetiška premjera – birželio 18 dieną 19 valandą Kultūros fabrike žiūrovams pirmą kartą bus pristatytas Mildos Mičiulytės režisuotas muzikinis objektų spektaklis „Juodvarnių seserys“. Spektaklyje veiks aktorės Laima Akstinaitė, Elzbieta Girkantaitė, Vaiva Kvederavičiūtė, Rugilė Latvėnaitė, Ieva Pakštytė bei Evelina Šimelionė.Edgaras Montvidas ir LVSO kviečia pasitikti Kalėdas su programa „Kalėdų žvaigždė“
Gruodžio 16 dieną LVSO koncertų salėje klausytojų laukia ypatingas šventinio laukimo koncertas – vienas ryškiausių Lietuvos tenorų Edgaras Montvidas kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru pristatys naują programą „Kalėdų žvaigždė“. Koncertui diriguos maestro Gintaras Rinkevičius.Opera, žvaigždės ir simfoniniai šedevrai: LVSO paskelbė naujojo sezono koncertus
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento maestro Gintaro Rinkevičiaus, paskelbė naujojo 38-ojo sezono rudens-žiemos koncertus. Šį rudenį klausytojai turės progą išgirsti išskirtines programas su Lietuvos ir užsienio žvaigždėmis: nuo ispaniškos operos ir simfoninės muzikos šedevrų iki koncertų vaikams ir naujų šventinio laikotarpio programų.„Strauss Magic Vienna Orchestra“ gruodį surengs pasirodymus Vilniuje ir Kaune
Gruodžio mėnesį į Lietuvą atvyksta naujas Vienos muzikos kolektyvas „Strauss Magic Vienna Orchestra“, žadantis publikai ne tik klasikinės muzikos koncertą, bet ir išskirtinę teatrališką bei interaktyvią patirtį. Koncertai vyks gruodžio 6 dieną Vilniuje, LVSO koncertų salėje, ir gruodžio 12 dieną Kaune, VDU Didžiojoje salėje.„Appassionante“ Vilniuje: pasaulinio garso italių trio sugrįžta su nauju turu
2026 m. lapkričio 13 dieną Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, įvyks išskirtinis muzikinis vakaras - Lietuvos publikai koncertą surengs pasaulinio garso italių trio „Appassionante“. Tai vienas ryškiausių pop-opera žanro projektų Europoje, jau daugiau nei du dešimtmečius pelnantis publikos simpatijas visame pasaulyje.„Romeo ir Džuljeta“ Lietuvoje: legendinė meilės istorija atgyja baleto scenoje
Lapkričio 6–9 dienomis Lietuvos miestus aplankys įspūdingas klasikinio baleto pastatymas „Romeo ir Džuljeta“, kurį pristato Worldwide Ballet Theatre. Garsiausia visų laikų meilės istorija, sukurta pagal Sergei Prokofiev muziką, žiūrovus pakvies į emocijų kupiną kelionę.Tarptautinė šokio diena: menas, kuris kalba be žodžių
Balandžio 29-ąją visame pasaulyje minima Tarptautinė šokio diena – proga sustoti ir įvertinti vieną universaliausių meno formų, jungiančių skirtingas kultūras, kartas ir patirtis. Ši diena švenčiama nuo 1982 metų UNESCO iniciatyva ir yra skirta prancūzų baletmeisterio Žano Žoržo Noverio gimtadieniui paminėti. Jis laikomas šiuolaikinio baleto tėvu, reformavusiu choreografijos meną ir suteikusiu jam naują, emocijomis grįstą kryptį.Tarp meilės, genialumo ir beprotybės: šokio spektaklio premjera prikėlė jautrią Sofijos istoriją
Jautri, įtaigi, šokio simbolių ir atpažįstamų motyvų kupina kelionė per M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimo istoriją. Tokie atgarsiai po ansamblio „Lietuva“ premjeros – šokio spektaklio „Sofija. Genijaus šešėly“ lydi iki šiol. Pirmieji pasirodymai Vilniuje subūrė pilnas sales žiūrovų ir nustebino savita kūrėjų interpretacija, estetiniais sprendimais, išraiškingais choreografiniais ir muzikiniais paveikslais, solistų ekspresyvumu bei moderniai atgimusiu „Mišku“, „Jūra“ ir „Beauštančia aušrele“.Naujasis teatras: „Nepažintas Mačernis | Aš atnešiau Jums saulės patekėjimą“
Vytauto Mačernio prozos pristatymas kviečia iš naujo pažinti vieną ryškiausių lietuvių literatūros asmenybių – per mažai girdėtą, bet itin gilią jo kūrybos pusę. Šiame kameriniame pasirodyme aktorė Sonata Visockaitė atveria Mačernio prozą – tekstus, kuriuose keliami esminiai filosofiniai ir egzistenciniai klausimai, grįžtama prie pamatinių, amžinųjų vertybių.Ką dovanojame šiandien? Ir kodėl prasmingiausios dovanos nebūtinai telpa į dėžutę
Artėjant šventėms kiekvienais metais prasideda tas pats ritualas – ieškoti dovanos, kuri ne tik pradžiugintų, bet ir būtų iš tiesų prasminga. Mes lankome parduotuves, tikriname internetinius puslapius, stengiamės pataikyti pagal žmogaus skonį, pomėgius arba bent jau nesuklysti renkant dydį.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.„Madam Bovari“ režisierius Frljić: teatras man yra atradimo, o ne iliustravimo procesas
Liko lygiai dvi savaitės iki pirmosios Lietuvos nacionalinio dramos teatro naujo sezono premjeros. Spektaklį „Madam Bovari“ Mažojoje salėje rugsėjo 16, 17 dienomis pristatys bosnių ir kroatų kilmės režisierius Oliveris Frljićas. Gimtojoje šalyje jo meninė veikla dažnai susidurdavo su cenzūra ir teisėsauga.
Oliveris Frljićas studijavo filosofiją ir teatro režisūrą. Eidamas Kroatijos nacionalinio teatro Rijekoje direktoriaus pareigas, Frljićas yra sulaukęs grasinimų nužudyti, dėl to galiausiai buvo priverstas išvykti iš Kroatijos. Jo spektakliai buvo rodomi kai kuriuose svarbiausiuose Europos ir tarptautiniuose teatro festivaliuose, tarp jų „Wiener Festwochen“, „Kunstenfestivaldesarts“, „Festival TransAmériques“ ir „Festival Iberoamericano de Teatro de Bogotá“.
Frljićo kūryba apima platų temų spektrą – nuo socialinių ir politinių traumų iki intymių tapatybės, šeimos ir atminties klausimų. Jo kūrybai būdingas nuolatinis teatro išraiškos ribų tyrinėjimas, vyraujančių socialinių naratyvų kvestionavimas ir intensyvus ryšys su publika. Dėl savo meninio nuoseklumo ir išskirtinio autorinio balso jis įsitvirtino kaip vienas iš žymiausių savo kartos režisierių ir vienas iš tarptautiniu mastu labiausiai pripažintų teatro menininkų iš Balkanų.
Frljićo ankstyvuosiuose kūriniuose daug dėmesio buvo skiriama trauminiam Jugoslavijos karų palikimui. Pastaraisiais metais jo kūryboje vis daugiau dėmesio skiriama teatro kalbos trapumui ir teatro vaizdavimo politikai.
Lietuvos žiūrovai turėjo progą susipažinti su Frljićo kūryba tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje. Prieš trejus metus jis sukūrė pirmą spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – „Metamorfozė“ pagal Franzo Kafkos kūrinį. Šį sezoną jis grįžta į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą su nauju spektakliu, įkvėptu Gustave’o Flauberto romano „Madam Bovari“.
Nuo 2022 m. Frljićas yra Maksimo Gorkio teatro Berlyne vienas iš meno vadovų. 2027 m. jis planuoja užbaigti teatro režisieriaus karjerą. Jo paties žodžiais tariant, „Pasaulyje, kuriame realybės hiperteatralizacija pačią realybę daro vis labiau teatrališką, teatras prarado gebėjimą vaizduoti realybę.“
Kviečiame skaityti Daivos Šabasevičienės pokalbį su režisieriumi.
Visų pirma norėčiau padėkoti už tai, kad sugrįžote į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą. Po spektaklio „Metamorfozė“ Jus pamilo ne tik LNDT aktoriai, bet ir žiūrovai. Ką Jums reiškia šis teatras, ypač lyginant su plačia Jūsų spektaklių geografija?
Ačiū už kvietimą vėl čia apsilankyti! Manau, LNDT ir jo aktoriai yra labai atviri įvairiems meniniams požiūriams, ir tai labai vertinu. Tai ypač svarbu šiais laikais, kai teatras tampa vis konservatyvesnis, dažnai pamiršdamas savo istoriją ir galimybes, kurias vis dar turi. Šį atvirumą matau Lietuvos turtingos teatro tradicijos kontekste ir įvairių kartų bei meninių stilių iškilių režisierių kūryboje. Taip pat džiaugiuosi galėdamas susipažinti su naujais teatro kūrėjais.
Gustave’as Flaubert’as Prancūzijoje vis dar laikomas didžiausiu kalbos meistru. Akivaizdu, kad tai susiję ne tik su jo rašymo stiliumi, bet ir su vidine kūrinio logika. Kadangi romaną „Ponia Bovari“ renkatės jau ne pirmą kartą, suprantama, kad jo temos taip lengvai neišsemiamos ir norisi jas pratęsti naujajame pastatyme. Moterų portretams yra skirta daug literatūros kūrinių, o kodėl pasirinkote šį 1857 metais parašytą romaną?
Flaubert’as kartą apie Shakespeare’ą pasakė: „Jis buvo ne žmogus, o žemynas.“ Tada pridūrė: „Tokie rašytojai kaip jis neturi jaudintis dėl stiliaus; jie galingi nepaisant visų savo trūkumų ir būtent dėl jų. Bet mūsų, paprastų žmonių, vertė priklauso nuo tobulai atlikto darbo.“ Man Flaubert’as taip pat yra žemynas – kraštovaizdis, kuriuo keliauju nuo mokyklos laikų, tačiau kurio horizontai vis tolsta, kai prie jų priartėju. Mane labiausiai žavi jo naudojamas indirect libre stilius, dėl kurio sunku nustatyti, kas iš tikrųjų kalba, kas slepiasi už balso, pasakojančio istoriją. Šia prasme Flaubert’as atrodo nepaprastai šiuolaikiškas. Mes gyvename pasaulyje, kuriame gausu balsų, visame tame „triukšme ir įniršyje“, kur teiginiai sklinda vis greičiau, o jų tikrumas vis mažėja. Flaubert’as mums primena, kad kiekvienas balsas savyje turi kitą balsą, o supratimas prasideda nuo klausimo, kas kalba ir iš kur. Be to, yra ir Flaubert’o paradoksali ambicija parašyti „Ponia Bovari“ kaip knygą apie nieką. Retai kada meniniai iššūkiai būna radikalesni. Pastatyti katedrą aplink tuštumą; priversti kasdienybę virpėti likimo intensyvumu. Bandydamas nieko nepasakyti, Flaubert’as kažkaip sugebėjo pasakyti beveik viską.
Iš pradžių romanas atrodo lėtas, ne teatrinis, bet įsibėgėjus nesinori jo pabaigti. Jūs pats adaptuosite šį kūrinį. Kokias pagrindines užduotis keliate, pasirinkdamas šį kelią?
„Ponia Bovari“ turi kitokį draminį potencialą nei daugelis to laikotarpio romanų, kuriuos mes linkę sterilizuoti ir suvienodinti po realizmo etikete. Flaubert’o pasakojimo strategija nuolat griauna pačias prielaidas, kuriomis tariamai grindžiamas realizmas. Jo kalba atrodo aprašanti objektyvią tikrovę, bet iš tiesų ją konstruoja. Tuo pačiu metu romane nagrinėjamas kalbos ribotumas ir jos nesugebėjimas visapusiškai perteikti tikrovės. Flaubert’o realizmas nepriklauso nuo tikslių detalių perteikimo. Romanas sukuria tikrovės įspūdį, kartu keldamas klausimą apie mechanizmus, kuriais tikrovė vaizduojama. Flaubert’o realizmas kupinas išdavysčių. Romanas sukuria objektyvaus pasaulio iliuziją tik tam, kad atskleistų, koks trapus yra tas objektyvumas. Kuo labiau atrodo, kad jis priartėja prie tikrovės, tuo labiau tikrovė įslysta į kalbą.
Spektakliui rinktis dramaturgiją visomis prasmėmis paprasčiau, bet Jūsų režisūriniam braižui – anaiptol, prozos kūriniai „patogesni“. Kodėl?
Pjesė jau turi teatrinę struktūrą, o romanas – ne. Prozai adaptuoti reikia kitokio darbo. Tai reiškia skaitymą ir perskaitymą, įsiklausymą į teksto ritmą, jo įtampų ir prieštaravimų atpažinimą bei laipsnišką atradimą, kokia teatrinė forma iš jų galėtų iškilti. Romano adaptavimas suteikia man galimybę itin lėtai ir atidžiai skaityti – tai, ką retai galima sau leisti šiame pasaulyje, kur kultūra virsta greituoju maistu, paruoštu greitai vartoti ir dar greičiau virškinti. Kas gali žinoti, kokias pasekmes tai turi mūsų virškinimo sistemai. Romanui skaityti reikia kitokio metabolizmo. Tam reikia lėtumo, kartojimo ir dėmesio. Šia prasme skaitymas man tapo pasipriešinimo forma, popieriniu skydu, kuris apsaugo mane nuo visos nepageidaujamos informacijos, kuria mane nuolat bombarduoja.
Sudėtingos moters portretas, akivaizdu, pasiduoda šiuolaikinei interpretacijai, bet norėtųsi, kad Jūs praskleistumėte savo pagrindinę idėją, dėl kurios statomas šis kūrinys.
Žinoma, „Ponią Bovari“ galima skaityti kaip vidinio patriarchato istoriją, ir ši perspektyva šiandien tebėra labai aktuali. Tačiau yra ir ta garsi frazė, teisingai ar neteisingai priskiriama Flaubert’ui: Madame Bovary, c’est moi („Madam Bovari – tai aš“). Dėl jos kiekviena tvirta interpretacija pradeda byrėti. Ribos tarp autoriaus ir personažo, stebėtojo ir stebimojo, vyro ir moters tampa ne tokios aiškios, kaip norėtume. Būtent tai mane labiausiai domina šiame romane. Užuot patvirtinęs vienintelį aiškinimą, jis nuolat komplikuoja mūsų interpretacijas. Kiekviena interpretacija ką nors apšviečia, bet tuo pačiu metu kažką palieka šešėlyje. Repeticijų salėje jaučiuosi geriausiai, kai tiksliai nežinau, kuria linkme vystosi kūrinys. Ne todėl, kad atmetu interpretaciją, o todėl, kad teatras man yra atradimo, o ne iliustravimo procesas. Įdomiausi momentai atsiranda tada, kai kūrinys pradeda priešintis koncepcijoms, kurias paruošėme.
Esate akyliausias socialinio lauko tyrinėtojas, kritikas, analitikas. Kokius procesus matote šiandien?
Gyvename vis labiau beprecedentės socialinės ir psichologinės kontrolės amžiuje. Ši kontrolė nėra represyvi tradicine prasme. Ji yra subtili, išsklaidyta ir dažnai savanoriška. Ji veikia per platformas, kurios sukuriamos taip, kad būtų patrauklios, patogios ir iš pažiūros nemokamos, o iš tiesų paverčia dėmesį, emocijas ir elgesį išmatuojamais bei prekybai tinkamais ištekliais. Šių platformų logika dažnai traktuoja žmogaus dėmesį kaip išgautiną išteklių. Tuo pačiu metu technologijų įmonės turi beprecedentes galimybes nustatyti mūsų psichologines būsenas: nuotaiką, nerimą, vienatvę, susijaudinimą ar nuovargį. Jos stebi ne tik tai, ką mes darome, bet ir kaip mes dvejojame, ką pasirenkame, kiek laiko užsibūname prie vieno informacijos fragmento. Mane neramina ne tik stebėjimas klasikine prasme, bet ir nuolatinio buvimo prie ekrano ilgalaikis poveikis suvokimui ir dėmesiui. Kai kurie tyrėjai net apibūdina tokius reiškinius kaip „virtualusis autizmas“, nurodydami pasikeitusius dėmesio ir socialinės sąveikos modelius aplinkoje, kurioje dominuoja ekranai. Elgesio tyrimai, susiję su priklausomybe, rodo, kad staiga atėmus galimybę naudotis tokiomis sistemomis kai kurie asmenys gali patirti į abstinenciją panašias reakcijas, įskaitant susijaudinimą ir labai dažnai agresyvų elgesį.
Kaip suformavote spektaklio „Madam Bovari“ trupę? Atrinkote pagal įsivaizduojamas veikėjų charakteristikas ar daugiau lėmė pačių aktorių savybės?
Stengiausi suburti aktorius, kuriuos Flaubert’as galėtų sudominti ne tik įprasta, tradicine jo interpretacija. Susitikdamas su žmonėmis labiau pasikliauju intuicija nei racionaliais skaičiavimais. Labai dažnai įdomiausias meninis potencialas atsiskleidžia būtent tada, kai nėra akivaizdaus „suderinamumo“, kai tarp aktoriaus ir personažo nėra aiškios atitikties. Daugelis dalykų, kuriuos bandau tyrinėti teatre, egzistuoja už racionalaus kategorizavimo ribų, už reikalavimo iš anksto paaiškinti ar pagrįsti kiekvieną meninį sprendimą.
Kokias užduotis keliate vaizdą kuriantiems žmonėms – dailininkams ir muzikos dizaineriui?
Turiu pasakyti, kad šįkart mane labai įkvėpė tai, ką pasiūlė mano kolegos, atsakingi už scenografiją ir kostiumus. Kai Christophas Marthaleris dirbdavo su Anna Viebrock, jie pradėdavo nuo scenografijos ir bandydavo išsiaiškinti, kokie žmonės (arba personažai) galėtų apgyvendinti tą erdvę. Tai visiškai kitoks procesas nei tas, kuriame tekstas lieka spektaklio centre.
Kaip Jūs suderinate ypač intensyvų savo darbą prie įvairių pastatymų, dirbamas be atvangos? Iš kur semiatės jėgų?
Laikui bėgant mano darbas palaipsniui pakeitė beveik viską – socialinį gyvenimą, poilsį, atstumus, netgi mintis jį palikti. Nors teatras ir išsiurbia mano energiją, jis taip pat mane maitina, leidžia pamatyti tikrovę už jos suprogramuoto pavidalo ribų. Vis dažniau pastebiu, kad mano sapnai, kai jie mane aplanko (o tai vyksta vis rečiau), yra geriausias teatras, kokį pažįstu. Jie nesilaiko jokios logikos, nepaisant mūsų nuolatinių bandymų juos įtraukti į įvairius psichoanalitinius, psichopolitinius ar kitus interpretacinius rėmus. Vaidmenys, kuriuos sapnuose priskiriame į juos įsiskverbiantiems realybės fragmentams, yra nepanašūs į nieką kitą. Man lieka klausimas, kodėl mes labiau vertiname realybę, kurioje pabundame, nei tą, kurią patiriame sapnuose.
Dirbdamas įvairiuose teatruose, stebite įvairius procesus, teatro ir šalies tradicijas. Kurį teatrą ar šalį laikytumėte sau priimtiniausia kūrybos atžvilgiu ir kodėl?
Sunku atsakyti į šį klausimą, nieko neįžeidžiant. Nežinau. Aš nuolat keliauju, dažniausiai būdamas už tos kalbos ribų, kuria man patogiausia kalbėti. Buvimas už kalbos ribų paaštrina mano suvokimą, kas yra teatras ir kuo jis dar galėtų tapti. Norėčiau įsikurti, bet vos tik įsikuriu, vėl noriu keliauti toliau. Kaip rašo Charles’is Baudelaire’as: „Bet kur! Bet kur! Tik kad būtų ne šiame pasaulyje!“ Bet tada lieka klausimas: kas atsitinka, kai ten iš tikrųjų atsiduri?
Ką apskritai manote apie dabartines teatro tendencijas pasaulyje? Ar turite laiko sekti šiuolaikinę režisūrą pasauliniame kontekste?
Nelabai seku tas tendencijas. Tai sukuria savotišką kultūrinio kolonializmo situaciją, kai dėmesys nuolat nukreipiamas į keletą pripažintų centrų, o viskas, kas yra už jų ribų, laikoma periferiniais ar antraeiliais dalykais. Mane labiau domina tai, kas išslysta iš šios logikos.
Oliveris Frljićas studijavo filosofiją ir teatro režisūrą. Eidamas Kroatijos nacionalinio teatro Rijekoje direktoriaus pareigas, Frljićas yra sulaukęs grasinimų nužudyti, dėl to galiausiai buvo priverstas išvykti iš Kroatijos. Jo spektakliai buvo rodomi kai kuriuose svarbiausiuose Europos ir tarptautiniuose teatro festivaliuose, tarp jų „Wiener Festwochen“, „Kunstenfestivaldesarts“, „Festival TransAmériques“ ir „Festival Iberoamericano de Teatro de Bogotá“.
Frljićo kūryba apima platų temų spektrą – nuo socialinių ir politinių traumų iki intymių tapatybės, šeimos ir atminties klausimų. Jo kūrybai būdingas nuolatinis teatro išraiškos ribų tyrinėjimas, vyraujančių socialinių naratyvų kvestionavimas ir intensyvus ryšys su publika. Dėl savo meninio nuoseklumo ir išskirtinio autorinio balso jis įsitvirtino kaip vienas iš žymiausių savo kartos režisierių ir vienas iš tarptautiniu mastu labiausiai pripažintų teatro menininkų iš Balkanų.
Frljićo ankstyvuosiuose kūriniuose daug dėmesio buvo skiriama trauminiam Jugoslavijos karų palikimui. Pastaraisiais metais jo kūryboje vis daugiau dėmesio skiriama teatro kalbos trapumui ir teatro vaizdavimo politikai.
Lietuvos žiūrovai turėjo progą susipažinti su Frljićo kūryba tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje. Prieš trejus metus jis sukūrė pirmą spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – „Metamorfozė“ pagal Franzo Kafkos kūrinį. Šį sezoną jis grįžta į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą su nauju spektakliu, įkvėptu Gustave’o Flauberto romano „Madam Bovari“.
Nuo 2022 m. Frljićas yra Maksimo Gorkio teatro Berlyne vienas iš meno vadovų. 2027 m. jis planuoja užbaigti teatro režisieriaus karjerą. Jo paties žodžiais tariant, „Pasaulyje, kuriame realybės hiperteatralizacija pačią realybę daro vis labiau teatrališką, teatras prarado gebėjimą vaizduoti realybę.“
Kviečiame skaityti Daivos Šabasevičienės pokalbį su režisieriumi.
Visų pirma norėčiau padėkoti už tai, kad sugrįžote į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą. Po spektaklio „Metamorfozė“ Jus pamilo ne tik LNDT aktoriai, bet ir žiūrovai. Ką Jums reiškia šis teatras, ypač lyginant su plačia Jūsų spektaklių geografija?
Ačiū už kvietimą vėl čia apsilankyti! Manau, LNDT ir jo aktoriai yra labai atviri įvairiems meniniams požiūriams, ir tai labai vertinu. Tai ypač svarbu šiais laikais, kai teatras tampa vis konservatyvesnis, dažnai pamiršdamas savo istoriją ir galimybes, kurias vis dar turi. Šį atvirumą matau Lietuvos turtingos teatro tradicijos kontekste ir įvairių kartų bei meninių stilių iškilių režisierių kūryboje. Taip pat džiaugiuosi galėdamas susipažinti su naujais teatro kūrėjais.
Gustave’as Flaubert’as Prancūzijoje vis dar laikomas didžiausiu kalbos meistru. Akivaizdu, kad tai susiję ne tik su jo rašymo stiliumi, bet ir su vidine kūrinio logika. Kadangi romaną „Ponia Bovari“ renkatės jau ne pirmą kartą, suprantama, kad jo temos taip lengvai neišsemiamos ir norisi jas pratęsti naujajame pastatyme. Moterų portretams yra skirta daug literatūros kūrinių, o kodėl pasirinkote šį 1857 metais parašytą romaną?
Flaubert’as kartą apie Shakespeare’ą pasakė: „Jis buvo ne žmogus, o žemynas.“ Tada pridūrė: „Tokie rašytojai kaip jis neturi jaudintis dėl stiliaus; jie galingi nepaisant visų savo trūkumų ir būtent dėl jų. Bet mūsų, paprastų žmonių, vertė priklauso nuo tobulai atlikto darbo.“ Man Flaubert’as taip pat yra žemynas – kraštovaizdis, kuriuo keliauju nuo mokyklos laikų, tačiau kurio horizontai vis tolsta, kai prie jų priartėju. Mane labiausiai žavi jo naudojamas indirect libre stilius, dėl kurio sunku nustatyti, kas iš tikrųjų kalba, kas slepiasi už balso, pasakojančio istoriją. Šia prasme Flaubert’as atrodo nepaprastai šiuolaikiškas. Mes gyvename pasaulyje, kuriame gausu balsų, visame tame „triukšme ir įniršyje“, kur teiginiai sklinda vis greičiau, o jų tikrumas vis mažėja. Flaubert’as mums primena, kad kiekvienas balsas savyje turi kitą balsą, o supratimas prasideda nuo klausimo, kas kalba ir iš kur. Be to, yra ir Flaubert’o paradoksali ambicija parašyti „Ponia Bovari“ kaip knygą apie nieką. Retai kada meniniai iššūkiai būna radikalesni. Pastatyti katedrą aplink tuštumą; priversti kasdienybę virpėti likimo intensyvumu. Bandydamas nieko nepasakyti, Flaubert’as kažkaip sugebėjo pasakyti beveik viską.
Iš pradžių romanas atrodo lėtas, ne teatrinis, bet įsibėgėjus nesinori jo pabaigti. Jūs pats adaptuosite šį kūrinį. Kokias pagrindines užduotis keliate, pasirinkdamas šį kelią?
„Ponia Bovari“ turi kitokį draminį potencialą nei daugelis to laikotarpio romanų, kuriuos mes linkę sterilizuoti ir suvienodinti po realizmo etikete. Flaubert’o pasakojimo strategija nuolat griauna pačias prielaidas, kuriomis tariamai grindžiamas realizmas. Jo kalba atrodo aprašanti objektyvią tikrovę, bet iš tiesų ją konstruoja. Tuo pačiu metu romane nagrinėjamas kalbos ribotumas ir jos nesugebėjimas visapusiškai perteikti tikrovės. Flaubert’o realizmas nepriklauso nuo tikslių detalių perteikimo. Romanas sukuria tikrovės įspūdį, kartu keldamas klausimą apie mechanizmus, kuriais tikrovė vaizduojama. Flaubert’o realizmas kupinas išdavysčių. Romanas sukuria objektyvaus pasaulio iliuziją tik tam, kad atskleistų, koks trapus yra tas objektyvumas. Kuo labiau atrodo, kad jis priartėja prie tikrovės, tuo labiau tikrovė įslysta į kalbą.
Spektakliui rinktis dramaturgiją visomis prasmėmis paprasčiau, bet Jūsų režisūriniam braižui – anaiptol, prozos kūriniai „patogesni“. Kodėl?
Pjesė jau turi teatrinę struktūrą, o romanas – ne. Prozai adaptuoti reikia kitokio darbo. Tai reiškia skaitymą ir perskaitymą, įsiklausymą į teksto ritmą, jo įtampų ir prieštaravimų atpažinimą bei laipsnišką atradimą, kokia teatrinė forma iš jų galėtų iškilti. Romano adaptavimas suteikia man galimybę itin lėtai ir atidžiai skaityti – tai, ką retai galima sau leisti šiame pasaulyje, kur kultūra virsta greituoju maistu, paruoštu greitai vartoti ir dar greičiau virškinti. Kas gali žinoti, kokias pasekmes tai turi mūsų virškinimo sistemai. Romanui skaityti reikia kitokio metabolizmo. Tam reikia lėtumo, kartojimo ir dėmesio. Šia prasme skaitymas man tapo pasipriešinimo forma, popieriniu skydu, kuris apsaugo mane nuo visos nepageidaujamos informacijos, kuria mane nuolat bombarduoja.
Sudėtingos moters portretas, akivaizdu, pasiduoda šiuolaikinei interpretacijai, bet norėtųsi, kad Jūs praskleistumėte savo pagrindinę idėją, dėl kurios statomas šis kūrinys.
Žinoma, „Ponią Bovari“ galima skaityti kaip vidinio patriarchato istoriją, ir ši perspektyva šiandien tebėra labai aktuali. Tačiau yra ir ta garsi frazė, teisingai ar neteisingai priskiriama Flaubert’ui: Madame Bovary, c’est moi („Madam Bovari – tai aš“). Dėl jos kiekviena tvirta interpretacija pradeda byrėti. Ribos tarp autoriaus ir personažo, stebėtojo ir stebimojo, vyro ir moters tampa ne tokios aiškios, kaip norėtume. Būtent tai mane labiausiai domina šiame romane. Užuot patvirtinęs vienintelį aiškinimą, jis nuolat komplikuoja mūsų interpretacijas. Kiekviena interpretacija ką nors apšviečia, bet tuo pačiu metu kažką palieka šešėlyje. Repeticijų salėje jaučiuosi geriausiai, kai tiksliai nežinau, kuria linkme vystosi kūrinys. Ne todėl, kad atmetu interpretaciją, o todėl, kad teatras man yra atradimo, o ne iliustravimo procesas. Įdomiausi momentai atsiranda tada, kai kūrinys pradeda priešintis koncepcijoms, kurias paruošėme.
Esate akyliausias socialinio lauko tyrinėtojas, kritikas, analitikas. Kokius procesus matote šiandien?
Gyvename vis labiau beprecedentės socialinės ir psichologinės kontrolės amžiuje. Ši kontrolė nėra represyvi tradicine prasme. Ji yra subtili, išsklaidyta ir dažnai savanoriška. Ji veikia per platformas, kurios sukuriamos taip, kad būtų patrauklios, patogios ir iš pažiūros nemokamos, o iš tiesų paverčia dėmesį, emocijas ir elgesį išmatuojamais bei prekybai tinkamais ištekliais. Šių platformų logika dažnai traktuoja žmogaus dėmesį kaip išgautiną išteklių. Tuo pačiu metu technologijų įmonės turi beprecedentes galimybes nustatyti mūsų psichologines būsenas: nuotaiką, nerimą, vienatvę, susijaudinimą ar nuovargį. Jos stebi ne tik tai, ką mes darome, bet ir kaip mes dvejojame, ką pasirenkame, kiek laiko užsibūname prie vieno informacijos fragmento. Mane neramina ne tik stebėjimas klasikine prasme, bet ir nuolatinio buvimo prie ekrano ilgalaikis poveikis suvokimui ir dėmesiui. Kai kurie tyrėjai net apibūdina tokius reiškinius kaip „virtualusis autizmas“, nurodydami pasikeitusius dėmesio ir socialinės sąveikos modelius aplinkoje, kurioje dominuoja ekranai. Elgesio tyrimai, susiję su priklausomybe, rodo, kad staiga atėmus galimybę naudotis tokiomis sistemomis kai kurie asmenys gali patirti į abstinenciją panašias reakcijas, įskaitant susijaudinimą ir labai dažnai agresyvų elgesį.
Kaip suformavote spektaklio „Madam Bovari“ trupę? Atrinkote pagal įsivaizduojamas veikėjų charakteristikas ar daugiau lėmė pačių aktorių savybės?
Stengiausi suburti aktorius, kuriuos Flaubert’as galėtų sudominti ne tik įprasta, tradicine jo interpretacija. Susitikdamas su žmonėmis labiau pasikliauju intuicija nei racionaliais skaičiavimais. Labai dažnai įdomiausias meninis potencialas atsiskleidžia būtent tada, kai nėra akivaizdaus „suderinamumo“, kai tarp aktoriaus ir personažo nėra aiškios atitikties. Daugelis dalykų, kuriuos bandau tyrinėti teatre, egzistuoja už racionalaus kategorizavimo ribų, už reikalavimo iš anksto paaiškinti ar pagrįsti kiekvieną meninį sprendimą.
Kokias užduotis keliate vaizdą kuriantiems žmonėms – dailininkams ir muzikos dizaineriui?
Turiu pasakyti, kad šįkart mane labai įkvėpė tai, ką pasiūlė mano kolegos, atsakingi už scenografiją ir kostiumus. Kai Christophas Marthaleris dirbdavo su Anna Viebrock, jie pradėdavo nuo scenografijos ir bandydavo išsiaiškinti, kokie žmonės (arba personažai) galėtų apgyvendinti tą erdvę. Tai visiškai kitoks procesas nei tas, kuriame tekstas lieka spektaklio centre.
Kaip Jūs suderinate ypač intensyvų savo darbą prie įvairių pastatymų, dirbamas be atvangos? Iš kur semiatės jėgų?
Laikui bėgant mano darbas palaipsniui pakeitė beveik viską – socialinį gyvenimą, poilsį, atstumus, netgi mintis jį palikti. Nors teatras ir išsiurbia mano energiją, jis taip pat mane maitina, leidžia pamatyti tikrovę už jos suprogramuoto pavidalo ribų. Vis dažniau pastebiu, kad mano sapnai, kai jie mane aplanko (o tai vyksta vis rečiau), yra geriausias teatras, kokį pažįstu. Jie nesilaiko jokios logikos, nepaisant mūsų nuolatinių bandymų juos įtraukti į įvairius psichoanalitinius, psichopolitinius ar kitus interpretacinius rėmus. Vaidmenys, kuriuos sapnuose priskiriame į juos įsiskverbiantiems realybės fragmentams, yra nepanašūs į nieką kitą. Man lieka klausimas, kodėl mes labiau vertiname realybę, kurioje pabundame, nei tą, kurią patiriame sapnuose.
Dirbdamas įvairiuose teatruose, stebite įvairius procesus, teatro ir šalies tradicijas. Kurį teatrą ar šalį laikytumėte sau priimtiniausia kūrybos atžvilgiu ir kodėl?
Sunku atsakyti į šį klausimą, nieko neįžeidžiant. Nežinau. Aš nuolat keliauju, dažniausiai būdamas už tos kalbos ribų, kuria man patogiausia kalbėti. Buvimas už kalbos ribų paaštrina mano suvokimą, kas yra teatras ir kuo jis dar galėtų tapti. Norėčiau įsikurti, bet vos tik įsikuriu, vėl noriu keliauti toliau. Kaip rašo Charles’is Baudelaire’as: „Bet kur! Bet kur! Tik kad būtų ne šiame pasaulyje!“ Bet tada lieka klausimas: kas atsitinka, kai ten iš tikrųjų atsiduri?
Ką apskritai manote apie dabartines teatro tendencijas pasaulyje? Ar turite laiko sekti šiuolaikinę režisūrą pasauliniame kontekste?
Nelabai seku tas tendencijas. Tai sukuria savotišką kultūrinio kolonializmo situaciją, kai dėmesys nuolat nukreipiamas į keletą pripažintų centrų, o viskas, kas yra už jų ribų, laikoma periferiniais ar antraeiliais dalykais. Mane labiau domina tai, kas išslysta iš šios logikos.
Paieška nedavė rezultatų