Skaityti daugiau
Kova dėl šlovės ir intrigos: spektaklio „Taip gimė žvaigždė“ premjeroje – garsūs aktoriai ir netikėtas Paulos Valentaitės debiutas
Lietuvos teatro scenoje įvyko naujos muzikinio spektaklio „Taip gimė žvaigždė“ premjera. Režisieriaus Mykolo Vildžiūno spektaklis, kuriame susipina ambicijos, meilė, pavydas, išdavystės ir gyvai atliekamos dainos, po pirmojo susitikimo su žiūrovais tęsia kelionę po Lietuvą – iš viso spektaklis aplankys 18 šalies miestų.Tarp šviesos ir tamsos: Vilniaus tango teatras pristato hipnotizuojantį šou „Entre la Luz“
Tango daugeliui pirmiausia yra šokis, tačiau Vilniaus tango teatro spektaklyje „Entre la Luz“ jis tampa kur kas daugiau – išpažintimi, drama ir kelione į žmogaus vidinį pasaulį. Kiekvienas žingsnis čia primena balansavimą ant plonytės, nematomos linijos tarp šviesos ir tamsos.Buenos Airių gatvių aistra Vilniuje: tango šou „En La Yeca“ kviečia į intriguojantį pasimatymą
Provokuojantis žvilgsnis, nedrąsus prisilietimas, pirmasis apsikabinimas ir viską užliejanti aistra – Vilniaus tango teatro spektaklyje „En La Yeca“ tango atgyja taip, lyg gimtų tiesiog žiūrovų akyse.LNDT tęsia skaitymus regionuose – laukia renginiai Pabradėje, Musteikoje, Oniškyje ir kitur
Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pastaraisiais metais ieško būdų stiprinti ryšį su žiūrovais visoje Lietuvoje. Viena iš tokių iniciatyvų tapo lietuvių literatūros skaitymai regionuose – nemokami renginiai, kuriuose teatro aktoriai pristato savo pasirinktų lietuvių autorių kūrybą. Šie susitikimai vyksta miesteliuose ir gyvenvietėse, kur ne visada yra galimybių parodyti LNDT spektaklius, tačiau galima sukurti gyvą susitikimą su literatūra, diskusiją apie šalies autorius ir pasimatymą su menininkais iš sostinės.Mantas Jankavičius pristato jautrų dainos „Drugeliai laisvi“ klipą
Yra dainų, kurios nesensta. Keičiasi metai, scenos ir žmonės, o jos lieka tarsi atrama, prie kurios vis sugrįžtama. Prieš daugiau nei dešimtmetį sukurta Manto Jankavičiaus daina „Drugeliai laisvi“ – būtent tokia. Dainininkas pristato švelnumo kupiną, jausmingą jos vaizdo klipą. Pasirodo jis neatsitiktinai: jau spalį į sceną grįžta muzikinis spektaklis „Laisvi drugeliai“, kuriam ši daina ir buvo sukurta.LNDT pristatė 87 sezoną ir kviečia susipažinti su naująja LNDT meno taryba
Vakar per rudens lygiadienį Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pristatė 87-ajį sezoną „Virš esamojo laiko“, kuriame numatytos šešios premjeros, nagrinėjančios laiko cikliškumą ir amžinai pasikartojančią dabartį. Naujo sezono meninę programą kūrė LNDT meno taryba, pradėjusi veikti kartu su nauja generalinio direktoriaus Martyno Budraičio kadencija.„Urban Essentials“ grįžta į Vilnių: penkios dienos hiphopo šokio ir kultūros
Lapkričio 11–15 d. Vilnių užlies šokio, muzikos ir kūrybos energija – mieste vyks tarptautinis hiphopo šokio ir kultūros festivalis „Urban Essentials“. Programoje – įspūdingos šokio kovos, kūrybinės diskusijos ir seminarai su tarptautiniais šokėjais bei choreografais, DJ pasirodymai ir net dvi pasaulinės gatvės šokio spektaklių premjeros Lietuvoje. Renginiai vyks įvairiose Vilniaus erdvėse.„Platforma ateičiai“ pristato penkis „Low Air“ alumnų šokio darbus: nuo kintančio kūno ir undinės mito iki maišto ir troškimo būti matomam
„Šiemet grįžtame prie žmonių, su kuriais augome kartu – „Low Air“ alumnų, kurie šiandien patys kuria, moko, buria bendruomenes ir savo darbais augina Lietuvos šokio lauką“, – sako Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ bendraįkūrėjas Laurynas Žakevičius. Spalio 24–25 d. Menų spaustuvėje vyks „Platforma ateičiai“, kurioje bus pristatyti penki jaunosios kartos šokio kūrėjų darbai – nuo šiuolaikinio šokio iki popping ir waacking šokio stilių.Muzikinė drama „Emilija“ grįžta į Kauną – pagrindinį vaidmenį kurs Monika Pundziūtė
Didžiąsias Lietuvos arenas užkariavusi valstybinio ansamblio „Lietuva“ muzikinė drama „Emilija“ sugrįžta vieninteliam vakarui. 2027 m. vasario 10 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje karžygės Emilijos Pliaterytės istorija bus pristatyta su nauja pagrindinio vaidmens atlikėja – Monika Pundziūte.„Lietuva“ pristato premjerą apie legendinę žvalgę Marcelę Kubiliūtę
Valstybinis ansamblis „Lietuva“ pristato naują šokio spektaklį „Marcelė. Nematoma fronto linija“, įkvėptą vienos paslaptingiausių XX amžiaus Lietuvos moterų – žvalgės Marcelės Kubiliūtės – gyvenimo ir vidinės laikysenos. Premjera įvyks 2027 m. balandžio 21 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, o balandžio 28 d. spektaklis bus parodytas Nacionaliniame Kauno dramos teatre.Vilniaus mažajame teatre – Gabrielės Tuminaitės režisuota premjera „Vasarotojų karštinė“
Rugsėjo 24–26 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyks režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklio „Vasarotojų karštinė“ premjera. Tai pirmoji Carlo Goldonio „Vasarotojų trilogijos“ dalis – dviejų dalių komedija apie žmonių santykius, tuštybę, pavydą ir desperatišką norą pabėgti nuo savo gyvenimo.John Malkovich grįžta į Lietuvą – Vilniuje pristatys išskirtinį „The Music Critic“ šou
Vienas ryškiausių pasaulio kino ir teatro aktorių Johnas Malkovichius grįžta į Lietuvą. 2027 m. balandžio 7 dieną Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje jis surengs vienintelį pasirodymą Lietuvoje – „The Music Critic“, kuriame susitinka klasikinė muzika, teatras ir kandus humoras.Kaune – kalėdinė baleto klasika „Spragtukas“ su „Ukrainian Classical Ballet“
Gruodžio 21 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje pirmą kartą pasirodys „Ukrainian Classical Ballet“ trupė, Lietuvos publikai pristatysianti vieną garsiausių kalėdinio laikotarpio baletų – Piotro Čaikovskio „Spragtuką“. Pasakiška istorija, klasikinė muzika, choreografija, kostiumai ir scenografija žiūrovus nukels į stebuklingą pasaulį, kuriame žaislai atgyja, o tikrovė susipina su fantazija.Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – premjera „Vienišieji vakarai“
Lapkričio 21 ir 22 dienomis Valstybinis Šiaulių dramos teatras pristatys premjerą „Vienišieji vakarai“. Režisieriaus Rolando Dovydaičio kuriama tragikomiška dviejų dalių drama pagal Martino McDonagh kūrybą pasakos apie sudėtingus šeimos ryšius, vienatvę, kaltę ir pastangas atleisti žmogui, su kuriuo, regis, susikalbėti jau nebeįmanoma.„Pažadinkime milžinus“: ansamblio „Lietuva“ naujas sezonas su pilietine kampanija ir pokyčiais komandoje
Kas mes istorijos lūžiuose? Iš kur semiamės įkvėpimo ieškodami drąsos ir stiprybės? Šūkiu „Pažadinkime milžinus“ valstybinis ansamblis „Lietuva“ kviečia pažvelgti į istoriją naujai – per stipriausias istorines asmenybes, per jų poveikį valstybės kūrimuisi, jų įtaką mums ir mūsų kartoms. Naują kūrybinį sezoną skelbianti pilietinė kampanija apjungs esamas ir būsimas istorines-muzikines programas, scenoje prikels iškilias asmenybes, iš dabarties perspektyvos prilygstančias milžinams, kvies semtis drąsos ir kartu – atrasti milžiną savyje.„Madam Bovari“ režisierius Frljić: teatras man yra atradimo, o ne iliustravimo procesas
Liko lygiai dvi savaitės iki pirmosios Lietuvos nacionalinio dramos teatro naujo sezono premjeros. Spektaklį „Madam Bovari“ Mažojoje salėje rugsėjo 16, 17 dienomis pristatys bosnių ir kroatų kilmės režisierius Oliveris Frljićas. Gimtojoje šalyje jo meninė veikla dažnai susidurdavo su cenzūra ir teisėsauga.95-metį minintis Valstybinis Šiaulių dramos teatras pristato pirmojo pusmečio premjeras
2026-ieji Valstybiniam Šiaulių dramos teatrui – ypatingi. Rugsėjo 23 dieną antrasis profesionalus Lietuvos teatras minės 95-ąsias įkūrimo metines. Jubiliejinius metus teatras pasitinka ne tik reikšmingomis premjeromis, bet ir kviečia atsigręžti į teatro istoriją bei atrasti naujas teatro formas.LNDT sezoną pradės spektakliu apie primestus troškimus „Madam Bovari“
87-ąjį sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pasitinka šūkiu „Virš esamojo laiko“. Numatytos iš viso šešios premjeros, dvi iš jų – pirmą sezono pusmetį, kitos keturios – 2027-ųjų žiemą ir pavasarį. Pirmoji 87-ojo LNDT sezono premjera – „Madam Bovari“, kurią kroatų režisierius Oliver Frljić kuria pagal Gustave'o Flaubert'o romano adaptaciją. Šiuo metu aktoriai jau repetuoja LNDT Mažojoje salėje, premjera įvyks rugsėjo 16, 17 d.Virš esamojo laiko. Apie vertikalią tėkmę ir nuolatinį žmogų
Turbūt visi pastaraisiais metais kaip niekad įdėmiai stebime sociologų ir filosofų pastangą nusakyti, kas vyksta su mūsų laiku. Prieš penketą metų antraštėse mirgėjo išgąstis dėl technologijų pagreičio ir gilėjančio mūsų svetimumo vienas kitam, o šiandien visuomenės procesų vertintojai kelia klausimus, kodėl mūsų vizijas keičia nuovargis, kodėl taip ilgai statytose bendruomenių pilyse kyla vienatvės bokštai, kaip saugumo iliuzija akimirksniu virto grėsmės nuojauta. Kartais atrodo, kad esamasis laikas mus nubloškė į nuolatinę krizę. Atrodo, kad mes nebematysime jos pabaigos – įtampos, kasdieniai sukrėtimai tęsis be atvangos ir niekad nesibaigs.Pasaulinio baleto žvaigždės Vilniuje pristatys legendinę „Drakulos“ istoriją
Lapkričio 8 d. Vilniuje žiūrovų laukia paslaptinga meilės, tamsos ir nemirtingumo istorija – Vilniaus lenkų kultūros namuose bus parodytas baletas „Drakula“. Spektaklį pristatys tarptautinė kompanija L'ETOILE, vienijanti Paryžiaus operos, Milano „La Scala“, Karališkojo baleto ir kitų žinomų teatrų solistus.„Tai bent koncertas“ – didžiausia kalėdinė dovana visai šeimai atvyksta į Plungę ir Kėdainius
Artėjant gražiausioms metų šventėms, mažųjų ir jų tėvelių laukia ypatinga dovana – muzikinis spektaklis „Tai bent koncertas“, kuriame į sceną žengs puikiai pažįstami Stebuklingo Kalėdų miško herojai. Gruodį šis nuotaikingas reginys džiugins žiūrovus Plungėje ir Kėdainiuose.„Bilietai.lt“ valdanti PLG grupė įsigyja vieną žinomiausių Rumunijos bilietų platinimo platformų
PLG grupė, kuriai Lietuvoje priklauso bilietų platinimo platforma „Bilietai.lt“, pasirašė susitarimą įsigyti gerai žinomą Rumunijos bilietų platinimo platformą „iaBilet“. Viena iš žinomų bilietų platinimo grupių Baltijos šalyse ir Centrinėje Europoje „iaBilet“ įsigyja iš vienos didžiausių Vidurio ir Rytų Europos privataus kapitalo bendrovių „Resource Partners“ bei bendrovės įkūrėjų. Įkūrėjai ir toliau liks aktyviai įsitraukę į įmonės veiklą ir, kaip tikimasi, prisidės prie jos plėtros, taip pat ir valdybos lygmeniu.Prodiuserė Rusnė Kregždaitė: kaip užauginti teatrą neturint savo scenos
Kas lemia nepriklausomo teatro sėkmę – kūrybinė intuicija, strateginis planavimas ar gebėjimas nuolat prisitaikyti? MMLAB (Meno ir mokslo laboratorija) prodiuserė dr. Rusnė Kregždaitė sako, kad už kiekvieno spektaklio slypi ne tik kūrėjai, bet ir tie, kurie sukuria sąlygas jam atsirasti. Jubiliejinį dešimtąjį sezoną mininčios MMLAB įkūrėja pasakoja apie nepriklausomo teatro augimą, darbą su jaunaisiais kūrėjais, tarptautinę plėtrą ir kultūros politikos iššūkius. Pašnekovę kalbina Monika Augustaitytė-Mickūnienė.„Nuostabūs dalykai“ – jautri ir šviesi istorija apie tai, dėl ko verta gyventi
Šį rudenį teatras „Kitas kampas“ žiūrovus kviečia į spektaklį „Nuostabūs dalykai“ – jautrią, šmaikščią ir nepaprastai žmogišką istoriją, sukurtą pagal britų dramaturgo Duncano Macmillano pjesę. Režisieriaus Kirilo Glušajevo pastatyme pagrindinį vaidmenį kuria aktorius Martynas Nedzinskas, kiekvieną spektaklį papildydamas improvizacijos elementais ir gyvu ryšiu su publika.VŠDT premjera „Ovalas“ – dokumentinė drama apie regbį, pasirinkimus ir gyvenimo kainą
Rugsėjo 24 ir 25 dienomis Valstybinis Šiaulių dramos teatras pristatys sezono premjerą – dviejų dalių dokumentinę dramą „Ovalas“, kurią pagal dramaturgo Rimanto Kmitos pjesę stato vienas ryškiausių Latvijos teatro režisierių Valters Sīlis. Spektaklis kvies pažvelgti ne tik į regbio pasaulį, bet ir į žmogaus pasirinkimus, atsidavimo kainą bei tai, kas iš tiesų suteikia gyvenimui prasmę.„Geismas“ – nauja LNDT premjera apie troškimus, senėjimą ir neišsipildžiusias svajones
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatoma premjera „Geismas“, kurią kuria tarptautinį pripažinimą pelnęs režisierius iš Čilės Marco Layera. Spektaklis pastatytas pagal dramaturgo Juano Pablo Troncoso pjesę, įkvėptą garsiojo Tennessee Williamso kūrinio „Geismų tramvajus“, tačiau šią istoriją perkelia į šiandienos Lietuvą ir kviečia pažvelgti į mūsų visuomenės skaudulius iš netikėtos perspektyvos.Yanos Ross spektaklis „Apmąstant omarą“ kviečia permąstyti mūsų moralines ribas
Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje žiūrovų laukia vienos ryškiausių šiuolaikinio teatro kūrėjų Yanos Ross spektaklis „Apmąstant omarą“, sukurtas pagal amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace'o esė ir kitus jo tekstus. Tai kūrinys, kuris ne tiek pateikia atsakymus, kiek provokuoja užduoti nepatogius klausimus apie mus pačius, mūsų vertybes ir kasdienius pasirinkimus.Kafkos „Metamorfozė“ šiuolaikinei Europai: Oliverio Frljić spektaklis LNDT scenoje
Kas nutinka, kai žmogus staiga tampa svetimu savo artimiesiems, visuomenei ir net pačiam sau? Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į vieno ryškiausių Europos režisierių Oliverio Frljić spektaklį „Metamorfozė“, sukurtą pagal Franzo Kafkos kūrybą. Tai provokuojantis, aktualus ir šiandienos pasauliui nepatogius klausimus keliantis scenos kūrinys apie žmogaus ribas, empatiją ir nužmoginimą.LNDT pakvietė žiūrovus akis į akį pasikalbėti apie būsimas premjeras
Lietuvos nacionalinis dramos teatras šiandien paskelbė būsimas rudens premjeras ir apie naują sezoną žiūrovus pakvietė pasikalbėti akis į akį renginyje „Vienas su kitu“. Renginio pavadinimas dalinai atliepia besibaigiančio LNDT 86-ojo sezono šūkį „Mes negalime vienas be kito“.Klaipėdoje gimsta vizualus spektaklis apie moterų vaidmenį partizaniniame kare
Klaipėdos jaunimo teatras vasaros pradžią pasitinka jautria ir vizualiai poetiška premjera – birželio 18 dieną 19 valandą Kultūros fabrike žiūrovams pirmą kartą bus pristatytas Mildos Mičiulytės režisuotas muzikinis objektų spektaklis „Juodvarnių seserys“. Spektaklyje veiks aktorės Laima Akstinaitė, Elzbieta Girkantaitė, Vaiva Kvederavičiūtė, Rugilė Latvėnaitė, Ieva Pakštytė bei Evelina Šimelionė.Muzikinio spektaklio vaikams „Pelėda Drūlija“ kūrėjai skelbia džiugią žinią – šių metų pabaigoje į sceną sugrįžta trečioji istorijos dalis „Pelėda Drūlija 3 | diena NE“. Po didelio žiūrovų susidomėjimo sulaukusių pirmųjų dviejų spektaklių, mažųjų pamėgta pelėdžiukė ir jos draugai vėl kvies leistis į nuotaikingą, muzikos ir vaizduotės kupiną kelionę.
Muzikinio spektaklio vaikams „Pelėda Drūlija“ kūrėjai skelbia džiugią žinią – šių metų pabaigoje į sceną sugrįžta trečioji istorijos dalis „Pelėda Drūlija 3 | diena NE“. Po didelio žiūrovų susidomėjimo sulaukusių pirmųjų dviejų spektaklių, mažųjų pamėgta pelėdžiukė ir jos draugai vėl kvies leistis į nuotaikingą, muzikos ir vaizduotės kupiną kelionę.Edgaras Montvidas ir LVSO kviečia pasitikti Kalėdas su programa „Kalėdų žvaigždė“
Gruodžio 16 dieną LVSO koncertų salėje klausytojų laukia ypatingas šventinio laukimo koncertas – vienas ryškiausių Lietuvos tenorų Edgaras Montvidas kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru pristatys naują programą „Kalėdų žvaigždė“. Koncertui diriguos maestro Gintaras Rinkevičius.Opera, žvaigždės ir simfoniniai šedevrai: LVSO paskelbė naujojo sezono koncertus
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento maestro Gintaro Rinkevičiaus, paskelbė naujojo 38-ojo sezono rudens-žiemos koncertus. Šį rudenį klausytojai turės progą išgirsti išskirtines programas su Lietuvos ir užsienio žvaigždėmis: nuo ispaniškos operos ir simfoninės muzikos šedevrų iki koncertų vaikams ir naujų šventinio laikotarpio programų.„Strauss Magic Vienna Orchestra“ gruodį surengs pasirodymus Vilniuje ir Kaune
Gruodžio mėnesį į Lietuvą atvyksta naujas Vienos muzikos kolektyvas „Strauss Magic Vienna Orchestra“, žadantis publikai ne tik klasikinės muzikos koncertą, bet ir išskirtinę teatrališką bei interaktyvią patirtį. Koncertai vyks gruodžio 6 dieną Vilniuje, LVSO koncertų salėje, ir gruodžio 12 dieną Kaune, VDU Didžiojoje salėje.„Appassionante“ Vilniuje: pasaulinio garso italių trio sugrįžta su nauju turu
2026 m. lapkričio 13 dieną Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, įvyks išskirtinis muzikinis vakaras - Lietuvos publikai koncertą surengs pasaulinio garso italių trio „Appassionante“. Tai vienas ryškiausių pop-opera žanro projektų Europoje, jau daugiau nei du dešimtmečius pelnantis publikos simpatijas visame pasaulyje.„Romeo ir Džuljeta“ Lietuvoje: legendinė meilės istorija atgyja baleto scenoje
Lapkričio 6–9 dienomis Lietuvos miestus aplankys įspūdingas klasikinio baleto pastatymas „Romeo ir Džuljeta“, kurį pristato Worldwide Ballet Theatre. Garsiausia visų laikų meilės istorija, sukurta pagal Sergei Prokofiev muziką, žiūrovus pakvies į emocijų kupiną kelionę.Tarptautinė šokio diena: menas, kuris kalba be žodžių
Balandžio 29-ąją visame pasaulyje minima Tarptautinė šokio diena – proga sustoti ir įvertinti vieną universaliausių meno formų, jungiančių skirtingas kultūras, kartas ir patirtis. Ši diena švenčiama nuo 1982 metų UNESCO iniciatyva ir yra skirta prancūzų baletmeisterio Žano Žoržo Noverio gimtadieniui paminėti. Jis laikomas šiuolaikinio baleto tėvu, reformavusiu choreografijos meną ir suteikusiu jam naują, emocijomis grįstą kryptį.Tarp meilės, genialumo ir beprotybės: šokio spektaklio premjera prikėlė jautrią Sofijos istoriją
Jautri, įtaigi, šokio simbolių ir atpažįstamų motyvų kupina kelionė per M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimo istoriją. Tokie atgarsiai po ansamblio „Lietuva“ premjeros – šokio spektaklio „Sofija. Genijaus šešėly“ lydi iki šiol. Pirmieji pasirodymai Vilniuje subūrė pilnas sales žiūrovų ir nustebino savita kūrėjų interpretacija, estetiniais sprendimais, išraiškingais choreografiniais ir muzikiniais paveikslais, solistų ekspresyvumu bei moderniai atgimusiu „Mišku“, „Jūra“ ir „Beauštančia aušrele“.Naujasis teatras: „Nepažintas Mačernis | Aš atnešiau Jums saulės patekėjimą“
Vytauto Mačernio prozos pristatymas kviečia iš naujo pažinti vieną ryškiausių lietuvių literatūros asmenybių – per mažai girdėtą, bet itin gilią jo kūrybos pusę. Šiame kameriniame pasirodyme aktorė Sonata Visockaitė atveria Mačernio prozą – tekstus, kuriuose keliami esminiai filosofiniai ir egzistenciniai klausimai, grįžtama prie pamatinių, amžinųjų vertybių.Ką dovanojame šiandien? Ir kodėl prasmingiausios dovanos nebūtinai telpa į dėžutę
Artėjant šventėms kiekvienais metais prasideda tas pats ritualas – ieškoti dovanos, kuri ne tik pradžiugintų, bet ir būtų iš tiesų prasminga. Mes lankome parduotuves, tikriname internetinius puslapius, stengiamės pataikyti pagal žmogaus skonį, pomėgius arba bent jau nesuklysti renkant dydį.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.„Nenoriu numirti scenoje“. Pokalbis su režisierių asistente Regina Garuolyte
Režisierių asistentė Regina Garuolytė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dirba jau pusę amžiaus, o rugpjūčio 29 d. jai sukanka 70 metų. Šių dviejų jubiliejų proga su Regina, kalbamės apie teatrą, jo užkulisius, sutiktus žmones ir įgytą patirtį.
Dažnai vadinta „mama“, „pagrindine teatro mūza“, Garuolytė išliko ištikima savo teatro regulai. Ilgai be jos neįvykdavo nė vienas didelis spektaklis, režisieriai ją rinkdavosi, kai reikėdavo nuoseklumo, ilgo sėdėjimo repeticijose. Savo darbą teatre ji pradėjo prie režisieriaus Henriko Vancevičiaus, kuris net 24 metus buvo vyriausiasis Lietuvos akademinio dramos teatro režisierius.
Regina, nusprendėte palikti teatrą. Pasirinkote labai simbolinę datą – paskutinį spektaklio „Didysis kelias“ rodymą. Kodėl?
Viskam yra pradžia ir pabaiga. Visą gyvenimą pati sprendžiu, kaip aš gyvenu ir ką darau. Kitaip nemoku. „Didysis kelias“ – tai pabaiga tos epochos, į kurią įėjau kaip jos bendraamžė. Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas – mano bendraamžiai. Nesvarbu, kad jie šiek tiek vyresni už mane, bet tai – mano karta, mano teatras, mano psichologija, jausmai. „Didysis kelias“ man apskritai yra labai simbolinis kūrinys. Jo repeticijų metu aš antrą kartą gimiau: netikėtai man atrado aneurizmą ir turėjau operuotis. Pamenu, po operacijos gydytojai griežtai uždraudė bent dešimt dienų ką nors daryti, o aš – tiesiai į Kino klasteryje vykusias repeticijas. Tuo metu tos patalpos net nešildomas buvo. Vaitkus, kaip Tuminas ar Nekrošius, yra mano oda, kūnas... Dėl to aš ir dirbau teatre – dėl tokio pat teatro supratimo, matymo... Dėl to ir pasirinkau tokį simbolišką išėjimą – atsisveikinimą su sau brangaus režisieriaus spektakliu. Atsisveikinimas su Nekrošiaus „Borisu Godunovu“ jau įvyko šiek tiek anksčiau. O „Atžalyną“ dar pasiliksiu savo globoje, – grįšiu, kai jis bus vaidinamas.
Ar galėtumėte charakterizuotis pagrindinius skirtumus nuo savo gyvenimo šiame teatre pradžios iki dabar?
Kai rankinį stabdį nuspaudžiau, supratau, kad teatre praleidau daugiau nei pusę amžiaus, ir man plaukai piestu atsistojo. Galima sakyti, pro mano akis praėjo trys skirtingi teatrai. Kai 1975 m. rugpjūčio mėnesį atėjau į tuometinį Akademinį dramos teatrą, kuris dėl vykdomos pirmosios jo rekonstrukcijos glaudėsi Basanavičiaus gatvėje, pradėjau dirbti su režisieriumi Vytautu Matula, kuris tuo metu repetavo Aleksandro Vampilovo „Vyresnįjį sūnų“. Šiame spektaklyje vaidino jaunimas: Vytautas Rumšas, Eglė Gabrėnaitė, Vaiva Mainelytė, Romas Ramanauskas, Jonas Braškys. Puikiai pamenu Tėvą vaidinantį Joną Kavaliauską ir daug kitų aktorių. Šiame teatre tai buvo mano pirmas žingsnis. Pamenu tuščią teatrą, nes visi tuo metu gastroliavo po Lietuvą, palikę jauną Matulą. Kaip tik tais metais rudenį teatras atšventė savo 35-etį. Sunku dabar susitaikyti, kad taip greit praėjo tie metai. Juk šįmet – jau 87 sezonas!
Nors tuo metu šis teatras buvo dar visai jaunas teatriukas, bet savo dvasia jis buvo tikras akademinis, „dvaro“ teatras. Jame – griežčiausia subordinacija, vyriausiasis režisierius – tai dievų dievas Dzeusas. Jam – jokio prieštaravimo. Jeigu tik kas nors truputį ne taip, tai – tik galvos palenkimas, ir nesvarbu, ar tu esi paprastas, ar nusipelnęs liaudies artistas. Tuo metu teatre statė Irena Bučienė, Algirdas Lapėnas. Jie dievai buvo savo pastatymuose, bet tik ne teatre. Jaunimėlis apskritai pasieniais vaikščiojo. Pamatai ateinant vyresnį, tai sustoji, praleidi, galvelę nulenki... Tuo metu dar klestėjo mada – sutikus moterį, pabučiuoti jos ranką. Tai buvo privalomas dalykas.
Teatro-dvaro metu po premjerų aptarnaujantis personalas niekada prie bendro stalo nedalyvaudavo, jų niekas nekviesdavo. Jie atskirai rūsy „baliavodavo“. Gastrolėse viešbučių jiems niekas neskirdavo, jie nakvodavo teatre ant sudedamų lovelių ar „matrasiukų“.
Viskas pasikeitė po vieno aptarimo. Poilsio kambary kolektyvas aptarinėjo Henriko Vancevičiaus „Žiurkių“ premjerą (1988), Regimantas Adomaitis atsistojo ir režisieriui pasakė: „Jūsų traukinys jau nuvažiavo“. Tai buvo panašu į bombos sprogimą. Tokius žodžius pasakyti vyriausiam režisieriui! O tai buvo Sąjūdžio laikų pradžia. Teatre prasidėjo „revoliucija“. Teatras labai susiskaldė. Tuminas dar buvo Mažojo teatro neįkūręs, nors jau buvo pasitraukęs į šoną su savo aktoriais. Bet dalis aktorių nenorėjo, kad jis taptų vyriausiuoju režisieriumi. Tada buvo pakviestas Vaitkus. Po jo sėkmingai sukurto Antano Škėmos „Pabudimo“ ir šio spektaklio gastrolių Amerikoje dalis aktorių mąstė vienaip, dalis – kitaip. Prasidėjo maištas – „revoliucija“, atsirado net jos vedlys. O kai trupė susiskaldė, teatre prasidėjo anarchija. Prasidėjo reorganizacija: su ministerijos žinia trupė paleista, lojalūs sugrįžo, o išdidūs išėjo. Kadangi sugrįžo tik pusė, o etatų buvo labai daug, virš 70, todėl į tuščias vietas Vaitkus pakvietė savo studentus. Tuo metu teatre prasidėjo visiškas atgimimas. Struktūra išlikusi sena, vertybės taip pat išlikusios, bet atsirado laisvė kalbėti, mąstyti, veikti, pasakyti... Buvo puiki atmosfera kūrybai.
O trečias periodas prasidėjo, kai aktoriai tapo vadovais. Tai – tik mano nuomonė. Nieko neturiu prieš aktorius-vadovus, tuo labiau, kad visi – mano draugai. Bet tikrai kažkas ne taip. Prasideda kažkokie giminių reikalai.
Kažkada vėl sulaukėme šviežio oro gūsio. Bet dabar jauni žmonės tiek skuba ir lekia, kad bijoma sustoti, apmąstyti. Kūryba skubant neįmanoma. Jeigu menininkas sustos apmąstymui, kitas jį peršoks ir užims jo vietą. Dabar toks laikas ir yra. Gal tai yra laikmečio atitikmuo, nes teatras yra tas pulsas, kurį jaučiame už jo sienų.
Į šį teatrą atėjau, kai Jūs ne tik dirbdavote iki išnaktų, bet premjeros dieną aktoriams spėdavote pagaminti ir kokį gardėsį. Čia buvo iš kartos į kartą perduodama tradicija, ar Jūsų asmeninis dėmesys?
Apie teatrą nesvajojau, pati į jį nėjau. Aš užaugau su baletu, opera, nuo 10 metų kliedėjau operete... Mylimiausias teatras buvo Kauno muzikinis teatras. Dramos spektaklio nė vieno nebuvau mačiusi. Rokiškyje teko matyti vieną spektaklį vaikams, bet jis manęs visiškai nesudomino. Bet atsirado mano autoritetai, kurie manyje įžvelgė aktorę. Galima sakyti, atsitiktinai atsidūriau teatre, todėl ėjau tokiais punktyrais. Kai pradėjau dirbti, tai galvodavau: „tik vieną sezoną“, ir taip – kiekvienais metais. Aš teatrui buvau reikalinga, ne jis man. Niekaip nesuprasdavau, už ką mane taip giria, kodėl jie mane kviečia... Pamenu, kai antrais mano darbo metais teatras gavo paskyrimą menininkui į režisūros studijas Maskvoje, direktorius Pranas Treinys mane išsiuntė į mokslus. Bet vos tik ten nuvyksi apsižodžiavau nacionaliniais klausimais ir grįžusi vėl tęsiau režisierių padėjėjos darbą.
Pamenu, kai 1977 m. Petras Bielskis statė spektaklį „Žaidžiame kates“, o ten visos primadonos dirbo: Kazimiera Kymantaitė, Monika Mironaitė, Marija Rasteikaitė, Lidija Kupstaitė, Aldona Kupstaitė, Janina Berūkštytė, ir kitos „slibino galvos“. Vargšui režisieriui ne pyragai buvo. Labai daug teksto, visiems vaidmenims – dubliai, todėl didelė konkurencija, galingos vidinės aistros... Dirbau su malonumu, visiems viską sakydama, jų nebijodama, nes žinojau, kad sezono gale iš teatro išeisiu. Ir pamenu, kai po premjeros pakvietė mane jau prie aktorių stalo į bufetą, nereikėjo leistis žemyn, ir visi tik dėkojo už darbą, dėkojo...
Henrikas Vancevičius manęs bijojo, bet privaloma tvarka statydamas tarybinio autoriaus Leonido Leonovo pjesę „Aukso karieta“ (1982), labai nervavosi ir paskyrė savo padėjėja. Finale vėl susilaukiau didelių padėkų. Todėl įspūdis, kad aš reikalinga teatrui, išliko ilgam.
Ir dabar prisimenu, kaip aš bijojau darbo su Vaitkumi ar Koršunovu. Bet ir vienas, ir kitas rado progų pakviesti į savo spektaklius. Pamenu, kai Oskaras, eidamas pro šoną, pasakė: „Regina, reikia tavęs“.
O mišraines aktoriams po premjerų pagamindavau tik pajutusi situaciją, tiesiog tada, kai suprasdavau, kad to reikia. Aš nemėgstu gaminti, manęs mama to neišmokė, bet jei reikėdavo, tai ir pagamindavau. Svarbiausia, kad būtų gera atmosfera, kad visi būtų patenkinti.
Nors Jūsų pareigos – „režisierių asistentė“, bet dažnai „advokatavote“ ir aktoriams. Kaip pasiskirstė Jūsų dėmesys vieniems ir kitiems?
Diplomatiškumo reikėjo labai daug, nes tarnavau ir režisieriams, ir aktoriams. Teatre svarbiausia – kūrybinė atmosfera. Ir buvo atvejų, kai aktorius reikėjo tikrąja to žodžio prasme gelbėti, kad nebūtų išmesti iš teatro. Buvo ir taip, kad keldavausi šeštą ryto ir gaudydavau vadovą, kad galėčiau apginti aktorių, nes žinojau, kad vėliau jau gali būti per vėlu. Visko būdavo. Gerai atsimenu, kai vienam aktoriui vaistus nuo skausmo leisdavau, nes per repeticijas taip smarkiai susidaužydavo. Ir visa tai dariau dėl to, kad vyktų kūryba.
Kartais aktoriai per mane norėdavo ką nors režisieriui pasakyti. Sykį vienam patariau kreiptis tiesiogiai, tai susilaukiau atsakymo: „Tu esi pilkasis teatro kardinolas, todėl tavęs geriau klauso.“ Aktoriai ir naktimis skambindavo, ir aš paskambindavau, kai reikėdavo. Ypač režisieriams, kurie kolegoms „pagalius“ imdavo kaišioti. Tada primindavau, kaip jie patys dar taip neseniai nuo panašių dalykų kentėjo.
Anksčiau Jūsų pareigybė buvo „režisierių padėjėja“. Kodėl pakito pavadinimas, kai esmė nepakito?
Prieš išeinant iš teatro Vancevičius įsteigė vyriausiojo padėjėjo etatą. Vėliau Vaitkus visus pavadino tik padėjėjais. Bet, pasitikėdamas, apkraudavo papildomais darbais – inscenizacijų rašymu, aktorių „iš gatvės“ parinkimu ir pan. Vaitkus repetuodavo vienas scenas, o aš lygiagrečiai „apminkydavau“ kitas ir jam priduodavau. Nuo čia viskas ir prasidėjo, tai buvo „Brolių Karamazovų“ repeticijos.
Padėjėjas yra tas, kuris atlieka daugiau techninius dalykus. Nors jis ir sėdi repeticijose, bet yra tik padėjėjas. O asistentai savarankiškai daro įvedimus, jais pasitiki aktoriai. Jie mėgsta repetuoti kartu. Asistentas žino, ko nori režisierius. Tik žinant režisieriaus reikalavimus, aktoriui galima pasakyti pastabą.
Ar galėtumėte paaiškinti, kada ir dėl ko įvyko didieji teatro sampratos lūžiai?
Dabar spektakliai ne kuriami, o statomi. Kūrinio nepastatysi. Mažiausio spektaklio sukūrimui reikalingi 3–5 mėnesiai. Repeticijose turėtų dalyvauti visi aktoriai. Visi susirenka, diskutuoja, ir tik tada gimsta kūrybinės mintys. O dabar – visi skuba.
Kokiu teatru Jūs tikite?
Aš teatre dirbau tik dėl repeticijų, nes jų metu įvykdavo daug stebuklų ir netikėtumų. Teatre aš visada laukiu stebuklo: vizualaus, muzikinio, – tokio, kuris virpesį sukelia. Man labai gaila dabar esančių jaunų kūrėjų, nepatiriančių tikro katarsio. Pamenu premjeras, kai ašaros plūsdavo iš to gerumo – „įvyko!“
Apie ką iš su Jumis buvusių teatro kolegų dažniausiai galvojate? Kurie menininkai arčiausiai Jūsų ir kodėl?
Teatre aš visą laiką buvau „saugos sienelė“. Į viską žiūrėjau truputį iš šono. Man kiekvienas esantis scenoje yra tolygus. Man neegzistuoja „myliu nemyliu“. Jaučiuosi kaip višta perekšlė, todėl atsakau už visus.
Jūs labai tikslai „diagnozuojate“ aktorius. Rodos, aktorius dar visai jaunas, bet Jūs nuspėdama jo ateitį pataikote tarytum pirštu į akį. Ar visa tai susiję su Jūsų patirtimi?
Mane, vienturtę, tėvai labai mylėjo. Jie buvo nuostabūs žmonės, labai kūrybingi, tad tekdavo visur dalyvauti. Dar būdama dešimties mėnesių dalyvavau didžiulėse vestuvėse. Kartais, kai papuldavau tik į suaugusiųjų šventes, man duodavo didžiulius albumus įvairiausių nuotraukų, ir aš nuolat žiūrėdavau. Kai kuriuos portretus iš tų albumų aš iki šiol pamenu. Pamenu ir mokytojus, kurie pamokas vesdavo rodydami paveikslėlius. O man tai buvo didžiausios pamokos. Aš išmokau ir pamatyti, ir atskirti.
O dabar viskas vyksta intuityviai, todėl manimi kai kurie režisieriai iškart pasitiki. Jeigu reikia kokį įvedimą padaryti, jie iškart sako – „sakyk, ką siūlai“. Man labai įdomus pats žmogus, dėl to ir aktorius labai įdomus.
Sukūrėte ne vieną vaidmenį, taip pat esate nemažai režisavusi – spektaklių, skaitymų, bet išlikote ištikima savo pareigoms. Kodėl nesiekėte kitokios karjeros?
Viešumo baimė. Labai nemėgstu viešumo. Man niekada nepatiko žurnalistų skambučiai ir įvairūs klausimai po kai kurių režisūrinių darbų. Man įdomiausia repetuoti.
Ne kartą Jums buvo siūloma tapti trupės vadove, bet visada atsisakydavote. Kodėl?
Dėl to paties. Daug kartų siūlė, bet visada atsisakydavau.
Jūs – Didžiosios scenos asistentė. Kaip Jus veikia teatro erdvės?
Erdvės manęs lyg ir neveikia, bet pastebėjau, kad būtent Didžiojoje scenoje aš galiu plačiai kvėpuoti. „Demonai“, „Sapnas“, „Pati pradžios pradžia“, „Visuomenės priešas“ – daug masinių scenų... Tai – mano spektakliai, aš juos žinojau iki mažiausių smulkmenų. Labai sunku perimti kito asistento spektaklius. Spektakliai gali būti ir nesudėtingi, bet jei tu prie jų ištakų nedirbai, tai ir vėliau visai kita atsakomybė. Pavyzdžiui, perimdama „Išvarymą“, spektaklio įrašą peržiūrėjau šešis kartus, o tada įvedant kelis aktorius daug kartų peržiūrėjau atskiras jų scenas. Dirbant nuo pradžių, spektaklis tampa „tavo“. Aš žinau kiekvieną smulkmeną, kaip kas turi būti. Dirbant nuo pirmos minutės, spektaklį imi jausti labai gerai.
Ar neliūdna palikti teatrą? Ko daugiausiai ilgėsitės?
Man labai liūdna, kad ateina senatvė. Kai kas sako: „Aš nebijau senatvės“. Bet iš tikrųjų labai liūdna žinant, kad reikia su viskuo atsisveikinti. Išeiti iš teatro, išeiti į pensiją, – tai yra atsisveikinimas su gyvenimu. Galima dirbti iki mirties, pokšt – ir numirti scenoje. Bet pagalvojau, tai – nepadoru. Gal ir gražu, bet žinau, kokį tai krūvį uždeda šalia esančiam jaunam žmogui. Aš pati kadaise globojau vyresnio amžiaus aktores. Todėl pagalvojau, kad su teatru turiu atsisveikinti graži ir neišprotėjusi. Nuo to nepabėgsi. Aišku, šį savo apsisprendimą pati priėmiau skausmingai, bet pamažu jau susitaikiau.
Dažnai vadinta „mama“, „pagrindine teatro mūza“, Garuolytė išliko ištikima savo teatro regulai. Ilgai be jos neįvykdavo nė vienas didelis spektaklis, režisieriai ją rinkdavosi, kai reikėdavo nuoseklumo, ilgo sėdėjimo repeticijose. Savo darbą teatre ji pradėjo prie režisieriaus Henriko Vancevičiaus, kuris net 24 metus buvo vyriausiasis Lietuvos akademinio dramos teatro režisierius.
Regina, nusprendėte palikti teatrą. Pasirinkote labai simbolinę datą – paskutinį spektaklio „Didysis kelias“ rodymą. Kodėl?
Viskam yra pradžia ir pabaiga. Visą gyvenimą pati sprendžiu, kaip aš gyvenu ir ką darau. Kitaip nemoku. „Didysis kelias“ – tai pabaiga tos epochos, į kurią įėjau kaip jos bendraamžė. Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas – mano bendraamžiai. Nesvarbu, kad jie šiek tiek vyresni už mane, bet tai – mano karta, mano teatras, mano psichologija, jausmai. „Didysis kelias“ man apskritai yra labai simbolinis kūrinys. Jo repeticijų metu aš antrą kartą gimiau: netikėtai man atrado aneurizmą ir turėjau operuotis. Pamenu, po operacijos gydytojai griežtai uždraudė bent dešimt dienų ką nors daryti, o aš – tiesiai į Kino klasteryje vykusias repeticijas. Tuo metu tos patalpos net nešildomas buvo. Vaitkus, kaip Tuminas ar Nekrošius, yra mano oda, kūnas... Dėl to aš ir dirbau teatre – dėl tokio pat teatro supratimo, matymo... Dėl to ir pasirinkau tokį simbolišką išėjimą – atsisveikinimą su sau brangaus režisieriaus spektakliu. Atsisveikinimas su Nekrošiaus „Borisu Godunovu“ jau įvyko šiek tiek anksčiau. O „Atžalyną“ dar pasiliksiu savo globoje, – grįšiu, kai jis bus vaidinamas.
Ar galėtumėte charakterizuotis pagrindinius skirtumus nuo savo gyvenimo šiame teatre pradžios iki dabar?
Kai rankinį stabdį nuspaudžiau, supratau, kad teatre praleidau daugiau nei pusę amžiaus, ir man plaukai piestu atsistojo. Galima sakyti, pro mano akis praėjo trys skirtingi teatrai. Kai 1975 m. rugpjūčio mėnesį atėjau į tuometinį Akademinį dramos teatrą, kuris dėl vykdomos pirmosios jo rekonstrukcijos glaudėsi Basanavičiaus gatvėje, pradėjau dirbti su režisieriumi Vytautu Matula, kuris tuo metu repetavo Aleksandro Vampilovo „Vyresnįjį sūnų“. Šiame spektaklyje vaidino jaunimas: Vytautas Rumšas, Eglė Gabrėnaitė, Vaiva Mainelytė, Romas Ramanauskas, Jonas Braškys. Puikiai pamenu Tėvą vaidinantį Joną Kavaliauską ir daug kitų aktorių. Šiame teatre tai buvo mano pirmas žingsnis. Pamenu tuščią teatrą, nes visi tuo metu gastroliavo po Lietuvą, palikę jauną Matulą. Kaip tik tais metais rudenį teatras atšventė savo 35-etį. Sunku dabar susitaikyti, kad taip greit praėjo tie metai. Juk šįmet – jau 87 sezonas!
Nors tuo metu šis teatras buvo dar visai jaunas teatriukas, bet savo dvasia jis buvo tikras akademinis, „dvaro“ teatras. Jame – griežčiausia subordinacija, vyriausiasis režisierius – tai dievų dievas Dzeusas. Jam – jokio prieštaravimo. Jeigu tik kas nors truputį ne taip, tai – tik galvos palenkimas, ir nesvarbu, ar tu esi paprastas, ar nusipelnęs liaudies artistas. Tuo metu teatre statė Irena Bučienė, Algirdas Lapėnas. Jie dievai buvo savo pastatymuose, bet tik ne teatre. Jaunimėlis apskritai pasieniais vaikščiojo. Pamatai ateinant vyresnį, tai sustoji, praleidi, galvelę nulenki... Tuo metu dar klestėjo mada – sutikus moterį, pabučiuoti jos ranką. Tai buvo privalomas dalykas.
Teatro-dvaro metu po premjerų aptarnaujantis personalas niekada prie bendro stalo nedalyvaudavo, jų niekas nekviesdavo. Jie atskirai rūsy „baliavodavo“. Gastrolėse viešbučių jiems niekas neskirdavo, jie nakvodavo teatre ant sudedamų lovelių ar „matrasiukų“.
Viskas pasikeitė po vieno aptarimo. Poilsio kambary kolektyvas aptarinėjo Henriko Vancevičiaus „Žiurkių“ premjerą (1988), Regimantas Adomaitis atsistojo ir režisieriui pasakė: „Jūsų traukinys jau nuvažiavo“. Tai buvo panašu į bombos sprogimą. Tokius žodžius pasakyti vyriausiam režisieriui! O tai buvo Sąjūdžio laikų pradžia. Teatre prasidėjo „revoliucija“. Teatras labai susiskaldė. Tuminas dar buvo Mažojo teatro neįkūręs, nors jau buvo pasitraukęs į šoną su savo aktoriais. Bet dalis aktorių nenorėjo, kad jis taptų vyriausiuoju režisieriumi. Tada buvo pakviestas Vaitkus. Po jo sėkmingai sukurto Antano Škėmos „Pabudimo“ ir šio spektaklio gastrolių Amerikoje dalis aktorių mąstė vienaip, dalis – kitaip. Prasidėjo maištas – „revoliucija“, atsirado net jos vedlys. O kai trupė susiskaldė, teatre prasidėjo anarchija. Prasidėjo reorganizacija: su ministerijos žinia trupė paleista, lojalūs sugrįžo, o išdidūs išėjo. Kadangi sugrįžo tik pusė, o etatų buvo labai daug, virš 70, todėl į tuščias vietas Vaitkus pakvietė savo studentus. Tuo metu teatre prasidėjo visiškas atgimimas. Struktūra išlikusi sena, vertybės taip pat išlikusios, bet atsirado laisvė kalbėti, mąstyti, veikti, pasakyti... Buvo puiki atmosfera kūrybai.
O trečias periodas prasidėjo, kai aktoriai tapo vadovais. Tai – tik mano nuomonė. Nieko neturiu prieš aktorius-vadovus, tuo labiau, kad visi – mano draugai. Bet tikrai kažkas ne taip. Prasideda kažkokie giminių reikalai.
Kažkada vėl sulaukėme šviežio oro gūsio. Bet dabar jauni žmonės tiek skuba ir lekia, kad bijoma sustoti, apmąstyti. Kūryba skubant neįmanoma. Jeigu menininkas sustos apmąstymui, kitas jį peršoks ir užims jo vietą. Dabar toks laikas ir yra. Gal tai yra laikmečio atitikmuo, nes teatras yra tas pulsas, kurį jaučiame už jo sienų.
Į šį teatrą atėjau, kai Jūs ne tik dirbdavote iki išnaktų, bet premjeros dieną aktoriams spėdavote pagaminti ir kokį gardėsį. Čia buvo iš kartos į kartą perduodama tradicija, ar Jūsų asmeninis dėmesys?
Apie teatrą nesvajojau, pati į jį nėjau. Aš užaugau su baletu, opera, nuo 10 metų kliedėjau operete... Mylimiausias teatras buvo Kauno muzikinis teatras. Dramos spektaklio nė vieno nebuvau mačiusi. Rokiškyje teko matyti vieną spektaklį vaikams, bet jis manęs visiškai nesudomino. Bet atsirado mano autoritetai, kurie manyje įžvelgė aktorę. Galima sakyti, atsitiktinai atsidūriau teatre, todėl ėjau tokiais punktyrais. Kai pradėjau dirbti, tai galvodavau: „tik vieną sezoną“, ir taip – kiekvienais metais. Aš teatrui buvau reikalinga, ne jis man. Niekaip nesuprasdavau, už ką mane taip giria, kodėl jie mane kviečia... Pamenu, kai antrais mano darbo metais teatras gavo paskyrimą menininkui į režisūros studijas Maskvoje, direktorius Pranas Treinys mane išsiuntė į mokslus. Bet vos tik ten nuvyksi apsižodžiavau nacionaliniais klausimais ir grįžusi vėl tęsiau režisierių padėjėjos darbą.
Pamenu, kai 1977 m. Petras Bielskis statė spektaklį „Žaidžiame kates“, o ten visos primadonos dirbo: Kazimiera Kymantaitė, Monika Mironaitė, Marija Rasteikaitė, Lidija Kupstaitė, Aldona Kupstaitė, Janina Berūkštytė, ir kitos „slibino galvos“. Vargšui režisieriui ne pyragai buvo. Labai daug teksto, visiems vaidmenims – dubliai, todėl didelė konkurencija, galingos vidinės aistros... Dirbau su malonumu, visiems viską sakydama, jų nebijodama, nes žinojau, kad sezono gale iš teatro išeisiu. Ir pamenu, kai po premjeros pakvietė mane jau prie aktorių stalo į bufetą, nereikėjo leistis žemyn, ir visi tik dėkojo už darbą, dėkojo...
Henrikas Vancevičius manęs bijojo, bet privaloma tvarka statydamas tarybinio autoriaus Leonido Leonovo pjesę „Aukso karieta“ (1982), labai nervavosi ir paskyrė savo padėjėja. Finale vėl susilaukiau didelių padėkų. Todėl įspūdis, kad aš reikalinga teatrui, išliko ilgam.
Ir dabar prisimenu, kaip aš bijojau darbo su Vaitkumi ar Koršunovu. Bet ir vienas, ir kitas rado progų pakviesti į savo spektaklius. Pamenu, kai Oskaras, eidamas pro šoną, pasakė: „Regina, reikia tavęs“.
O mišraines aktoriams po premjerų pagamindavau tik pajutusi situaciją, tiesiog tada, kai suprasdavau, kad to reikia. Aš nemėgstu gaminti, manęs mama to neišmokė, bet jei reikėdavo, tai ir pagamindavau. Svarbiausia, kad būtų gera atmosfera, kad visi būtų patenkinti.
Nors Jūsų pareigos – „režisierių asistentė“, bet dažnai „advokatavote“ ir aktoriams. Kaip pasiskirstė Jūsų dėmesys vieniems ir kitiems?
Diplomatiškumo reikėjo labai daug, nes tarnavau ir režisieriams, ir aktoriams. Teatre svarbiausia – kūrybinė atmosfera. Ir buvo atvejų, kai aktorius reikėjo tikrąja to žodžio prasme gelbėti, kad nebūtų išmesti iš teatro. Buvo ir taip, kad keldavausi šeštą ryto ir gaudydavau vadovą, kad galėčiau apginti aktorių, nes žinojau, kad vėliau jau gali būti per vėlu. Visko būdavo. Gerai atsimenu, kai vienam aktoriui vaistus nuo skausmo leisdavau, nes per repeticijas taip smarkiai susidaužydavo. Ir visa tai dariau dėl to, kad vyktų kūryba.
Kartais aktoriai per mane norėdavo ką nors režisieriui pasakyti. Sykį vienam patariau kreiptis tiesiogiai, tai susilaukiau atsakymo: „Tu esi pilkasis teatro kardinolas, todėl tavęs geriau klauso.“ Aktoriai ir naktimis skambindavo, ir aš paskambindavau, kai reikėdavo. Ypač režisieriams, kurie kolegoms „pagalius“ imdavo kaišioti. Tada primindavau, kaip jie patys dar taip neseniai nuo panašių dalykų kentėjo.
Anksčiau Jūsų pareigybė buvo „režisierių padėjėja“. Kodėl pakito pavadinimas, kai esmė nepakito?
Prieš išeinant iš teatro Vancevičius įsteigė vyriausiojo padėjėjo etatą. Vėliau Vaitkus visus pavadino tik padėjėjais. Bet, pasitikėdamas, apkraudavo papildomais darbais – inscenizacijų rašymu, aktorių „iš gatvės“ parinkimu ir pan. Vaitkus repetuodavo vienas scenas, o aš lygiagrečiai „apminkydavau“ kitas ir jam priduodavau. Nuo čia viskas ir prasidėjo, tai buvo „Brolių Karamazovų“ repeticijos.
Padėjėjas yra tas, kuris atlieka daugiau techninius dalykus. Nors jis ir sėdi repeticijose, bet yra tik padėjėjas. O asistentai savarankiškai daro įvedimus, jais pasitiki aktoriai. Jie mėgsta repetuoti kartu. Asistentas žino, ko nori režisierius. Tik žinant režisieriaus reikalavimus, aktoriui galima pasakyti pastabą.
Ar galėtumėte paaiškinti, kada ir dėl ko įvyko didieji teatro sampratos lūžiai?
Dabar spektakliai ne kuriami, o statomi. Kūrinio nepastatysi. Mažiausio spektaklio sukūrimui reikalingi 3–5 mėnesiai. Repeticijose turėtų dalyvauti visi aktoriai. Visi susirenka, diskutuoja, ir tik tada gimsta kūrybinės mintys. O dabar – visi skuba.
Kokiu teatru Jūs tikite?
Aš teatre dirbau tik dėl repeticijų, nes jų metu įvykdavo daug stebuklų ir netikėtumų. Teatre aš visada laukiu stebuklo: vizualaus, muzikinio, – tokio, kuris virpesį sukelia. Man labai gaila dabar esančių jaunų kūrėjų, nepatiriančių tikro katarsio. Pamenu premjeras, kai ašaros plūsdavo iš to gerumo – „įvyko!“
Apie ką iš su Jumis buvusių teatro kolegų dažniausiai galvojate? Kurie menininkai arčiausiai Jūsų ir kodėl?
Teatre aš visą laiką buvau „saugos sienelė“. Į viską žiūrėjau truputį iš šono. Man kiekvienas esantis scenoje yra tolygus. Man neegzistuoja „myliu nemyliu“. Jaučiuosi kaip višta perekšlė, todėl atsakau už visus.
Jūs labai tikslai „diagnozuojate“ aktorius. Rodos, aktorius dar visai jaunas, bet Jūs nuspėdama jo ateitį pataikote tarytum pirštu į akį. Ar visa tai susiję su Jūsų patirtimi?
Mane, vienturtę, tėvai labai mylėjo. Jie buvo nuostabūs žmonės, labai kūrybingi, tad tekdavo visur dalyvauti. Dar būdama dešimties mėnesių dalyvavau didžiulėse vestuvėse. Kartais, kai papuldavau tik į suaugusiųjų šventes, man duodavo didžiulius albumus įvairiausių nuotraukų, ir aš nuolat žiūrėdavau. Kai kuriuos portretus iš tų albumų aš iki šiol pamenu. Pamenu ir mokytojus, kurie pamokas vesdavo rodydami paveikslėlius. O man tai buvo didžiausios pamokos. Aš išmokau ir pamatyti, ir atskirti.
O dabar viskas vyksta intuityviai, todėl manimi kai kurie režisieriai iškart pasitiki. Jeigu reikia kokį įvedimą padaryti, jie iškart sako – „sakyk, ką siūlai“. Man labai įdomus pats žmogus, dėl to ir aktorius labai įdomus.
Sukūrėte ne vieną vaidmenį, taip pat esate nemažai režisavusi – spektaklių, skaitymų, bet išlikote ištikima savo pareigoms. Kodėl nesiekėte kitokios karjeros?
Viešumo baimė. Labai nemėgstu viešumo. Man niekada nepatiko žurnalistų skambučiai ir įvairūs klausimai po kai kurių režisūrinių darbų. Man įdomiausia repetuoti.
Ne kartą Jums buvo siūloma tapti trupės vadove, bet visada atsisakydavote. Kodėl?
Dėl to paties. Daug kartų siūlė, bet visada atsisakydavau.
Jūs – Didžiosios scenos asistentė. Kaip Jus veikia teatro erdvės?
Erdvės manęs lyg ir neveikia, bet pastebėjau, kad būtent Didžiojoje scenoje aš galiu plačiai kvėpuoti. „Demonai“, „Sapnas“, „Pati pradžios pradžia“, „Visuomenės priešas“ – daug masinių scenų... Tai – mano spektakliai, aš juos žinojau iki mažiausių smulkmenų. Labai sunku perimti kito asistento spektaklius. Spektakliai gali būti ir nesudėtingi, bet jei tu prie jų ištakų nedirbai, tai ir vėliau visai kita atsakomybė. Pavyzdžiui, perimdama „Išvarymą“, spektaklio įrašą peržiūrėjau šešis kartus, o tada įvedant kelis aktorius daug kartų peržiūrėjau atskiras jų scenas. Dirbant nuo pradžių, spektaklis tampa „tavo“. Aš žinau kiekvieną smulkmeną, kaip kas turi būti. Dirbant nuo pirmos minutės, spektaklį imi jausti labai gerai.
Ar neliūdna palikti teatrą? Ko daugiausiai ilgėsitės?
Man labai liūdna, kad ateina senatvė. Kai kas sako: „Aš nebijau senatvės“. Bet iš tikrųjų labai liūdna žinant, kad reikia su viskuo atsisveikinti. Išeiti iš teatro, išeiti į pensiją, – tai yra atsisveikinimas su gyvenimu. Galima dirbti iki mirties, pokšt – ir numirti scenoje. Bet pagalvojau, tai – nepadoru. Gal ir gražu, bet žinau, kokį tai krūvį uždeda šalia esančiam jaunam žmogui. Aš pati kadaise globojau vyresnio amžiaus aktores. Todėl pagalvojau, kad su teatru turiu atsisveikinti graži ir neišprotėjusi. Nuo to nepabėgsi. Aišku, šį savo apsisprendimą pati priėmiau skausmingai, bet pamažu jau susitaikiau.
Paieška nedavė rezultatų