Skaityti daugiau
„Romeo ir Džuljeta“ Lietuvoje: legendinė meilės istorija atgyja baleto scenoje
Lapkričio 6–9 dienomis Lietuvos miestus aplankys įspūdingas klasikinio baleto pastatymas „Romeo ir Džuljeta“, kurį pristato Worldwide Ballet Theatre. Garsiausia visų laikų meilės istorija, sukurta pagal Sergei Prokofiev muziką, žiūrovus pakvies į emocijų kupiną kelionę.„Naujoji opera“ su „Snieguolės“ baletu griauna stereotipus: ar baleto menas aktualus ir šiuolaikinei jaunajai kartai?
Menas yra svarbi ugdymo proceso dalis – jis lavina kūrybiškumą, padeda pažinti istoriją ir perteikia kultūrinį kontekstą. Vis dėlto šiandien, kai technologijų progresas trumpina dėmesio trukmę iki sekundžių, ilgesni nei valandos scenos pasirodymai jaunajai kartai gali atrodyti kaip iššūkis.Tarptautinė šokio diena: menas, kuris kalba be žodžių
Balandžio 29-ąją visame pasaulyje minima Tarptautinė šokio diena – proga sustoti ir įvertinti vieną universaliausių meno formų, jungiančių skirtingas kultūras, kartas ir patirtis. Ši diena švenčiama nuo 1982 metų UNESCO iniciatyva ir yra skirta prancūzų baletmeisterio Žano Žoržo Noverio gimtadieniui paminėti. Jis laikomas šiuolaikinio baleto tėvu, reformavusiu choreografijos meną ir suteikusiu jam naują, emocijomis grįstą kryptį.A|CH šokio spektaklis „Jaunystė“ – viena stipriausių pastarųjų metų teatro patirčių
Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklis „Jaunystė, arba scenarijai pagal kuriuos gyvena tėvai ir vaikai“ tęsia savo sėkmingą kelionę per Lietuvos scenas ir žiūrovų širdis. Per pastaruosius metus fenomenalaus populiarumo sulaukęs kūrinys net du kartus iš eilės buvo pripažintas žiūrimiausiu šokio spektakliu Lietuvoje.„Drugelių cirkas“ – jautri istorija apie drąsą būti savimi
Vaiko dienai skirtas spektaklis „Drugelių cirkas“ kviečia į jautrią ir įkvepiančią kelionę, paremtą to paties pavadinimo kino istorija. Tai pasakojimas apie žmones, kurie kadaise buvo laikomi keistenybėmis ir rodomi „išsigimėlių šou“, tačiau už išorės slypi kur kas daugiau – vidinės kovos, abejonės ir troškimas būti priimtiems.„Naujas gyvenimas“ – komedija apie chaosą, santykius ir sprendimus, kurių niekas neprašė
Kas nutinka, kai ramus ir patogus gyvenimas staiga ima byrėti? Komedija „Naujas gyvenimas“ kviečia pažvelgti į kasdienybę, kurioje viskas gali apsiversti per vieną rytą – ir dažniausiai visai ne pagal planą.LNDT geriausiais sezono aktoriais išrinko Rimantę Valiukaitę ir Šarūną Rapolą Meliešių
Tarptautinės teatro dienos proga apdovanojimai vyko ne tik „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje – Lietuvos nacionalinis dramos teatras už geriausius sezono vaidmenis apdovanojo savo trupės aktorius. Įvertinimų ir padėkų sulaukė ir kiti LNDT darbuotojai.Teatro lankytojo portretas 2025-aisiais kada, kaip ir kas renkasi teatrą
Minint Tarptautinę teatro dieną, didžiausias bilietų platintojas Lietuvoje „Bilietai.lt“ pristato teatro lankytojo portretą, leidžiantį pažvelgti į besikeičiančius žiūrovų įpročius ir teatro vartojimo tendencijas.Klaipėdos jaunimo teatro spektakliui „Danse Macabre“ – „Padėkos kaukė“
Tarptautinės teatro dienos išvakarėse Klaipėdoje vykusiuose prestižiniuose miesto teatralų apdovanojimuose „Padėkos kaukės“ įvertintas Klaipėdos jaunimo teatro muzikinis patyriminis spektaklis „Danse Macabre“. Kūrinys pelnė „Sruogos“ nominaciją, skiriamą už išskirtinį, eksperimentinį ir naujas teatro formas tyrinėjantį metų reiškinį.Naujo LNDT spektaklio režisierius Karolis Kaupinis: viskas šiame materialiame pasaulyje susiję su laiko ėjimu
Naujas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ pristato grupę teatro kūrėjų, bandančių atkurti legendinį spektaklį ir taip sugrąžinti pilnatvę į savo pačių ir teatro dabartį. Tačiau darbas einasi sunkiai – aktoriai sprendžia meilės ir asmeninio išsipildymo klausimus, senstantis režisierius vaikosi savo praeinančios šlovės, ir nei spektaklyje, nei užkulisiuose nepavyksta ilgiau nei sekundei užfiksuoti sėkmės ir laimės akimirkų.Šiaulių dramos teatrui – net šešios „Auksinių scenos kryžių“ nominacijos
Valstybinio Šiaulių dramos teatro kūrėjai šiemet sulaukė išskirtinio įvertinimo – visi 2025 metais teatre sukurti spektakliai nominuoti prestižiniams „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimams. Iš viso teatro menininkai pretenduoja į apdovanojimus net šešiose skirtingose kategorijose.Tarp meilės, genialumo ir beprotybės: šokio spektaklio premjera prikėlė jautrią Sofijos istoriją
Jautri, įtaigi, šokio simbolių ir atpažįstamų motyvų kupina kelionė per M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimo istoriją. Tokie atgarsiai po ansamblio „Lietuva“ premjeros – šokio spektaklio „Sofija. Genijaus šešėly“ lydi iki šiol. Pirmieji pasirodymai Vilniuje subūrė pilnas sales žiūrovų ir nustebino savita kūrėjų interpretacija, estetiniais sprendimais, išraiškingais choreografiniais ir muzikiniais paveikslais, solistų ekspresyvumu bei moderniai atgimusiu „Mišku“, „Jūra“ ir „Beauštančia aušrele“.LNDT organizuojamą Europos rezidencijų programos konkursą laimėjo Domas Raibys
Lietuvos nacionalinis dramos teatras, siekdamas skatinti naujų tekstų scenai atsiradimą, jau ketvirtus metus su partneriais iš Prancūzijos, Ispanijos, Belgijos ir Kroatijos rengia Europos rezidencijų programos konkursą. Kiekvienas partneris išrenka savo šaliai atstovausiantį žmogų. Šiemet konkursą Lietuvoje, nurungęs 11 kitų kandidatų, laimėjo komikas ir rašytojas Domas Raibys, komisijai pristatęs juodosios komedijos apie paukščius idėją.TEATRO KLUBAS – nauja erdvė dialogui apie teatrą, kultūrą ir visuomenę
Valstybinis Šiaulių dramos teatras pradeda naują renginių ciklą TEATRO KLUBAS, skirtą visiems, norintiems giliau pažinti šiuolaikinį teatrą, kultūrą ir visuomenę. Tai bus įvairius formatus ir temas apjungianti renginių erdvė, kviečianti ne tik stebėti ir klausytis, bet diskutuoti, klausti bei reflektuoti.Monospektaklis „Melo Gibsono draugas“ – ironiškas žvilgsnis į aktoriaus šlovę ir jos kainą
Rugsėjo 10 dieną Vilniaus lenkų kultūros namų Teatro salėje bus pristatytas monospektaklis „Melo Gibsono draugas“, sukurtas pagal Tomasz Jachimek tekstą ir režisuotas Sławomir Gaudyn. Tai nuotaikinga, bet kartu ir taikli komedija, kviečianti pažvelgti į menininko gyvenimą iš arti – su visais jo paradoksais, ambicijomis ir netikėtais posūkiais.Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly
Laikas atsigręžti į moterį, kuri geriausiai suprato ir giliausiai išjautė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genialumą jo gyvenamuoju laiku. Į žmogų, kuris, kūrėjų požiūriu, nepelnytai liko didžiojo menininko šešėlyje. Šokio spektaklis „Sofija | Genijaus šešėly“ kviečia pažvelgti į Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vidinį pasaulį ir jos likimą šalia genijaus.Baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ sugrįžta į sceną: šiuolaikiškai atgimusi pasaka visai šeimai
Po sėkmingos premjeros ir didžiulio žiūrovų susidomėjimo baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ dar kartą kviečia į gyvą, šiuolaikiškai atgimusią pasaką. Gegužės 1 d. 12 val. šis spektaklis bus rodomas Vilniaus COMPENSA koncertų salėje.„Sniegas*“ – drąsus spektaklis paaugliams ir jaunimui apie tai, apie ką negalima tylėti
Sniegas* – tai jautrus ir atviras spektaklis paaugliams bei jaunimui, kviečiantis kalbėti apie temas, kurios dažnai lieka nutylėtos. Kartais, norint papasakoti savo istoriją, reikia labai daug drąsos – būtent apie tai ir yra šis Teatro studijos II darbas.Naujasis teatras: „Nepažintas Mačernis | Aš atnešiau Jums saulės patekėjimą“
Vytauto Mačernio prozos pristatymas kviečia iš naujo pažinti vieną ryškiausių lietuvių literatūros asmenybių – per mažai girdėtą, bet itin gilią jo kūrybos pusę. Šiame kameriniame pasirodyme aktorė Sonata Visockaitė atveria Mačernio prozą – tekstus, kuriuose keliami esminiai filosofiniai ir egzistenciniai klausimai, grįžtama prie pamatinių, amžinųjų vertybių.„Glaistas“ – garso patirtis Vilniaus gete
Nuo 2026 m. balandžio 16 d. iki gegužės 24 d. Vilniuje vyks „Glaistas“ – unikali garso kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją. Šio kūrinio pagrindas – keturių Holokaustą išgyvenusių asmenų balsai, užfiksuoti 2019 m. interviu Tel Avive, Jeruzalėje ir Haifoje. Kiekvienai erdvei sukurtos muzikos kompozicijos kartu su binauraliniais įrašais kuria įtraukiančią patirtį, leidžiančią klausytojui pajusti vietos istoriją ir jos atmintį.NAUJAS GYVENIMAS – TEATRO KOMEDIJA APIE MEILĘ, CHAOSĄ IR ANTRO ŠANSO DRĄSĄ
Į Lietuvos scenas atkeliauja premjera, kuri nepaliks abejingų – šmaikšti, aštri ir netikėtumų kupina teatro komedija „Naujas gyvenimas“. Tai istorija apie santykių ribas, rutinos griūtį ir jausmus, kurie kartais ateina ne laiku – bet būtent tada pakeičia viską.Šokio ir gyvos muzikos spektaklis „Metų laikai“ | Šeiko šokio teatras
Šeiko šokio teatras kviečia į unikalų šokio ir gyvos muzikos spektaklį „Metų laikai“, kuris savo debiutą patyrė bendradarbiaujant su Mindaugo Bačkaus vadovaujamu Klaipėdos violončelių kvartetu. Spektaklis sujungia keturių metų laikų simboliką su keturių violončelių garsais ir keturių skirtingų šokėjų išraiška, suteikdamas klasikiniam Vivaldi kūriniui „Keturi metų laikai“ naują, dekonstruotą dimensiją.Ką dovanojame šiandien? Ir kodėl prasmingiausios dovanos nebūtinai telpa į dėžutę
Artėjant šventėms kiekvienais metais prasideda tas pats ritualas – ieškoti dovanos, kuri ne tik pradžiugintų, bet ir būtų iš tiesų prasminga. Mes lankome parduotuves, tikriname internetinius puslapius, stengiamės pataikyti pagal žmogaus skonį, pomėgius arba bent jau nesuklysti renkant dydį.Nijolė Narmontaitė ir Arnas Švilpauskas – „Madinga pora“: meilė tarp vyresnės ir jauno?
Ar meilė įmanoma tarp vyresnės, turtingos moters ir jauno, tik gražaus vyro? Naujas muzikinis spektaklis „Madinga pora“ kviečia žiūrovus pasijuokti, padainuoti ir pamąstyti apie santykius tarp vyrų ir moterų.Geriausių XXI a. pasaulio kūrinių sąraše – opera-performansas „Saulė ir jūra“
Viena įtakingiausių pasaulio šiuolaikinio meno platformų „Frieze“ paskelbė pastarojo amžiaus reikšmingiausių meno kūrinių sąrašą. Tarp iškiliausiųjų – ir lietuvių menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės bei Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, 2019 m. Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Auksiniu liūtu“.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.VMT PREMJEROS „KATĖ ANT ĮKAITUSIO SKARDINIO STOGO“ REŽISIERIUS C. WEISE: „PASAULIS KEIČIASI IR MANO DARBAS YRA PABANDYTI JĮ SUPRASTI“
Naująjį sezoną spalio 3, 4, 5 d. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras pradės neįprasta režisūrine kalba išsiskiriančio šiuolaikinio vokiečių režisieriaus Christiano Weise’ės premjeriniu spektakliu „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pagal amerikiečių dramaturgo T. Williamso pjesę. Kartu su režisieriumi Ch. Weise spektaklį kuria plačiai pripažinta Vokietijos scenografė Julia Oschatz. Apie kūrybinius iššūkius, artėjančią premjerą ir darbą su kūrėjais Mažajame teatre kalbėjosi VMT komunikacijos skyriaus vadovė Augustė Gittins.
Christianai, kiekvienam kūrėjui būdingas savitas braižas. Kaip susiformavo jūsiškis?
Ernsto Buscho ramos meno akademijoje Berlyne studijavau vaidybą, tačiau mane visuomet supo lėlių teatras. Lėlės ir objektai tarytum įaugo į mane, paliko gilų įspaudą sieloje, o į mane supančią aplinką kūryboje išmokau žiūrėti lyg iš šono. Nedirbu pagal tradicinę teatro sistemą, kurdamas stebiu pasaulį ir visus jo sluoksnius. Taip susibūrė aktorių ir režisierių grupė, su kuriais dešimt metų kūrėme lėlių teatrą – aš buvau vienas iš lėlininkų. Spektaklius kūrėme kartu, mūsų trupė buvo demokratinė. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad teatras turi turėti bent kiek hierarchijos. Aktorius neturėtų ieškoti sprendimų stovėdamas ant scenos. Tai turi daryti režisierius, stebintis procesą iš šalies. Esminis dalykas yra kūrybinės komandos pasitikėjimas vieni kitais. Man reikia pasitikėjimo žmonėmis, su kuriais dirbu. Štai kodėl aš visada dirbu su ta pačia komanda, kuriu panašią šeimą, kokioje praleidau kūrybos dešimtmetį. Mes netgi turėjome teatrą Frankfurte, tačiau jam užsidarius supratau, kad nenoriu eiti į kitą teatrą ir skųstis sėdint valgykloje. Ne, man atėjo metas persėsti į režisieriaus kėdę! Pasaulį stebiu per atstumą, vertinu jį. Pastebiu pasaulio komediją – viskas čia gali būti juokinga, ar tai kelionė traukiniu, ar šeimos santykiai, žmonių tragedijos. Galų gale, viskas yra juokinga. Būtent dėl to man patinka kurti pagal didžiuosius, klasikinius kūrinius kitokiu, savitu kampu.
Ar kada esate pajautęs, kad žmonės humorą teatre vertina nerimtai, lyg komedijos forma užgožtų pjesės esmę ir prasmę?
Tai žinoma. Žmonės turi lūkesčių – tiek žiūrovai, tiek kritikai. Bus įdomu pamatyti lietuvių kritikų reakcijas. Jums puikiai pažįstamas ir žinomas natūralistinis teatras, klasikinės pjesės. Tai, ką su Tennessee‘io Williamso pjese kursiu aš, bus kažkas labai kitokio. Tiek vaizdu, tiek turiniu. Belieka tikėtis, kad kritikams patiks. Vokietijoje mano spektakliai surenka pilnas sales. Žiūrovai – ne kritikai. Kartais jie sako – „Dieve, tai taip juokinga“. Tai neturėtų būti taip juokinga ir aš išvis nežinau, kas tai, taigi jie kartais jaučiasi lyg įžeisti, tarsi nepateisinau jų lūkesčių.
Tačiau žmonės dabar apskritai labai lengvai įsižeidžia. Ar tai dėl padidėjusio žmonijos egocentriškumo?
Tikrai taip. Be to, žmonės nėra atviri. Kartą Vokietijoje teatro technikai pasakė – tu esi teatro Timas Burtonas. Man patiko šis palyginimas. Burtonas – taip pat lėlininkas, jo sukurti personažai yra komiški ir jis sugeba filmuose sukurti vis kitą naują pasaulį. Aš darau tą patį. Džiaugiuosi kaskart dirbdamas su dailininke Julija Oschsatz, ji savo rankomis tapo scenografiją mano spektakliams. Kiekvienas paveikslas scenoje kalba, kuria pasaulį prie kurio prisijungia aktoriai. Man neįdomu lipdyti spektaklį iš aktorių tuščioje scenoje. Nesakau, kad tai blogai, jokiu būdu. Tačiau aš dirbu šiek tiek kitaip. Man svarbu, kad aktoriai prasidėjus repeticijoms atmintinai mokėtų savo tekstus – kitaip dirbti aš negaliu. Kuriu pasaulį, kuriuo žaviuosi, pakviečiu juos būti to pasaulio dalimi. Jei personažas dėvi didžiulį storulio kostiumą, ar peruką, ar ypatingą grimą, tai lemia vaidybą, personažo judesį. Atsiranda aktorių, kurie ima kovoti, nesupranta tokios darbo specifikos. Tai nėra smagu, bet jei pavyksta suprasti personažą, pradėti juo gyventi ir dar įdėti dalelę savęs – įvyksta magija. To aš negaliu padaryti už juos. Esu tiek pat priklausomas nuo aktorių, kaip jie priklausomi nuo manęs. Visi į spektaklį turime įdėti savą sielą ir šviesą. Mano teatras veikia šitaip.
Kaip „atrakinti“ aktorius, nepasiduodančius jūsų kuriamam žaidimui?
Daug vaidinu pats, parodau kitiems. Mat esu be galo juokingas, aktoriams nelieka nieko kito, tik įsitraukti. Nenoriu jiems parodyti visko, tik stumteliu teisinga kryptimi. Visi giliai viduje mėgstame žaisti ir į mano kūrybinį procesą reikia ateiti atvira širdimi. Jei aktorius išleidžia pažaisti savo vidinį vaiką, jam pavyksta sukurti personažą.
Su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdamas kitose šalyse? Ar šalies kultūra daro įtaką kūrybiniam procesui?
Tas mane labai domina. Pasaulis keičiasi ir mano darbas pabandyti jį suprasti. Vilniuje susitikau su Ghoete instituto atstovais, jie man padovanojo keletą istorinių knygų – stengiuosi į šalį pažvelgti iš skirtingų pusių. Aš gimiau šalies rytinėje dalyje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Šiaip visose Baltijose šalyse jaučiuosi taip lyg žmonės savo rūsiuose slėptų sunkią istoriją. Įdomu ir juokinga, kiek daug amerikietiškos kultūros yra Lietuvoje. Noriu pabandyti šį jausmą perkelti ir ant scenos. Man patinka pjesėje kloti sluoksnius, atpažįstamus būtent toje kultūroje gyvenantiems žmonėms. Tai, ką žmonės atpažįsta, juos paliečia stipriausiai. Net jei ir nesupranti to sluoksnio iki galo, į jį nesąmoningai sureaguoja tavo kūnas ir veiksmas scenoje tampa daug asmeniškesnis.
Aktorių atranka spektakliui vyko kelias dienas. Kokį ispūdį jums paliko aktoriai?
Atranka baigėsi surinkus puikią spektaklio komandą. Jau buvau juos matęs video įrašuose, džiugu buvo pasimatyti gyvai – tai juk visai kitas jausmas. Aktoriai pasirodė tviri, žaismingi. Nekantrauju pradėti su jais dirbti ir viliuosi sukurti dar vieną glaudžią šeimą. Atsirinkti buvo sunku, nes aktorių daug ir jie puikūs. Be to, renkantis aktorius dar kilo daug klausimų – kokie bus personažai, kaip atrodys scena? Kartu su Julia turėjome tris itin intensyvias pasiruošimo dienas, ji vakarais vietoje tapydavo eskizus dekoracijoms, bandė realizuoti skirtingas idėjas. Galiausiai viskas susidėliojo savas vietas.
Kokias svarbiausias mintis, idėjas norite perteikti šiuo spektakliu?
Pjesės veiksmas sukasi apie šeimą ir palikimą. Taip pat – slepiamą homoseksualumą. Bandau suprasti Lietuvą, jos visuomenę, ką žmonės mąsto. Rasti simbolius, kurie būtų pažįstami jūsų tautai ir galėtų atsispindėti scenografijoje. Esu gėjus. Du kartus buvau Lietuvoje – atrodo, jog čia kita orientacija neegzistuoja. Gyvenu Berlyne, ten dabar visi daugiau ar mažiau yra LGBTQ+. Man šis kultūrinis aspektas atrodo įdomus, to stipraus tradicinės šeimos paveikslo visuomenėje. Moteris, vyras, du vaikai. Šis paveikslas Vokietijoje gerokai išbluko per pastaruosius trisdešimt metų. Nors jis ir neišnyko, tačiau miestuose, kur gyvena visuomenės kultūrinis sluoksnis, jo beveik nebelikę. Žmonės apie tai daug kalba, diskutuoja, šia tema laikraščiai mirga. O tuomet atvažiuoji į Lietuvą ir nustembi – čia, rodos, nėra nei kitos rasės žmonių, nei atviros LGBTQ+ bendruomenės. Žinote, žmonės skirtingi ir įvairūs. Viskas. Net ir Lietuvoje teks įprasti prie įvairių žmonių. Štai kodėl įdomu turėti tokį šeimos paveikslą, kurį pjesėje nutapė Tennessee‘is Williamsas. Tame paveiksle viskas ne savo vietose – jis yra gėjus ir nenori to sakyti, jai tas nerūpi, nes ji tiesiog norisi turėti vaiką, kad gautų palikimą ir negyventų skurde, tėvas mano, kad liks gyventi amžinai, bet serga vėžiu. Šeimoje vyksta daug dalykų, apie kuriuos niekas iš tikrųjų nekalba.
Julia, pirmiausia jūs – menininkė, tapytoja. Ką jums gyvenime reiškia teatras?
Vieno atsakymo nėra – tai priklauso nuo mano nuotaikos. Kartais kai per daug užsibūnu teatre, pasiilgstu laiko savo studijoje. O kai teatre nebūnu, pasiilgstu jame esančių žmonių, veiksmo, net ir streso. Dirbdama teatre daug supratau apie vaidybos meną. Koks jausmas būti scenoje, kai į tave žiūri pilna salė žiūrovų? Kaip jie tave mato? Galbūt mane žavi ir akimirkos buvimas, kuris mene kartais yra labiau idealistiškas, egzistuojantis fone. Kurdama savo meną piešiu, darau video performansus, žaidžiu su kaukėmis. Taigi teatras, apskritai, turi įtakos mano darbui bei kaip aš jį pati pristatau.
Visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad menas gimsta vien iš kūrybos – mažai kalbama apie sunkų darbą, kad menas įvyktų.
Savo viduje turime kūrybinę gyslą, meno kūrimo variklį. Tačiau dirbame be galo daug, taip esame pratę – jaučiu nerimą, kai nedirbu. Spektaklio kūrimas yra geras dalykas tuo, kad turi aiškią pabaigos datą, tikslą. Su Christianu kartu dirbame jau ilgą laiką ir turime panašų humoro jausmą – tai tikrai padeda, kai pasidaro sunku. Be to, puikiai pažįstame, jaučiame vienas kitą.
Su Christianu Weise spektaklius statėte didžiausiuose Vokietijos teatruose. Koks jausmas iš didžiulių teatro organizmų patekti į Vilniaus mažąjį teatrą?
Pirmiausia – man visuomet įdomu dirbti kitoje kultūrinėje aplinkoje, su kita kalba. Vilniaus mažojo teatro scena yra ypatinga ir unikali. Teatre jaučiamės labai šiltai priimti, tačiau keista justi alia esančio karo nuotaiką, Berlyne to nejaučiame taip stipriai.
Kokią žinutę spektaklyje perteiks jūsų kuriama scenografija?
Tai visada gana sunku nusakyti žodžiais. Pjesės „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ autorius Tennessee’is Williamsas paliko komentarų pektaklio scenografijai. Jis rašė, kad kambarys turi prikelti kai kuriuos vaiduoklius. Kad namai turi atrodyti lyg praūžus audrai, o scenografija atlieptų personažų psichologinę būseną, santykių baigtį. Kai tapau scenoje, užfiksuoju momentą, būseną – tai kuria naują realybę. Tuomet pieštas krėslas, lova, daiktai atgyja ir netikra tampa realu. Mano tikslas rankomis tapant spektaklio dekoracijas – kad jos ne tik blaškytų vaizdą, bet ir kad po jomis slypėtų jausmas.
Trumpai apie spektaklį
Pjesėje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pasakojama apie JAV pietuose gyvenantį plantacijos savininką Tėtušį, su visa šeima švenčiantį savo gimtadienį. Tėtušis mirtinai serga, bet to dar nežino. Todėl tarp jo palikuonių prasideda kova dėl palikimo. Kol sūnus Guperis, jo žmona Mėjė ir išlepinti vaikai prieš Tėtušį vaidina laimingą šeimą, Megė bando įtikinti savo alkoholiką vyrą Briką dalyvauti grumtynėse dėl Tėtušio aukso puodų. Premjeriniame spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai: Teklė Baroti – Margreta, Šarūnas Januškevičius – Brikas, Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva – Mėjė, Ilona Kvietkutė – Motušė, Tomas Rinkūnas – Tėtušis, Balys Latėnas – Tėvas Tukeris, Tomas Kliukas – Guperis, Tomas Stirna – Daktaras Bo, Larisa Kalpokaitė – Mergytė, Jonas Braškys ir Mindaugas Capas – Maži berniukai.
Premjerinį spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ žiūrovai gali išvysti spalio 3, 4, 5 d. ir lapkričio 26, 27 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre. Bilietai platinami bilietai.lt ir teatro kasoje.
Parengta Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui bendradarbiaujant su Lietuvos Goethe'ės institutu, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Christianai, kiekvienam kūrėjui būdingas savitas braižas. Kaip susiformavo jūsiškis?
Ernsto Buscho ramos meno akademijoje Berlyne studijavau vaidybą, tačiau mane visuomet supo lėlių teatras. Lėlės ir objektai tarytum įaugo į mane, paliko gilų įspaudą sieloje, o į mane supančią aplinką kūryboje išmokau žiūrėti lyg iš šono. Nedirbu pagal tradicinę teatro sistemą, kurdamas stebiu pasaulį ir visus jo sluoksnius. Taip susibūrė aktorių ir režisierių grupė, su kuriais dešimt metų kūrėme lėlių teatrą – aš buvau vienas iš lėlininkų. Spektaklius kūrėme kartu, mūsų trupė buvo demokratinė. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad teatras turi turėti bent kiek hierarchijos. Aktorius neturėtų ieškoti sprendimų stovėdamas ant scenos. Tai turi daryti režisierius, stebintis procesą iš šalies. Esminis dalykas yra kūrybinės komandos pasitikėjimas vieni kitais. Man reikia pasitikėjimo žmonėmis, su kuriais dirbu. Štai kodėl aš visada dirbu su ta pačia komanda, kuriu panašią šeimą, kokioje praleidau kūrybos dešimtmetį. Mes netgi turėjome teatrą Frankfurte, tačiau jam užsidarius supratau, kad nenoriu eiti į kitą teatrą ir skųstis sėdint valgykloje. Ne, man atėjo metas persėsti į režisieriaus kėdę! Pasaulį stebiu per atstumą, vertinu jį. Pastebiu pasaulio komediją – viskas čia gali būti juokinga, ar tai kelionė traukiniu, ar šeimos santykiai, žmonių tragedijos. Galų gale, viskas yra juokinga. Būtent dėl to man patinka kurti pagal didžiuosius, klasikinius kūrinius kitokiu, savitu kampu.
Ar kada esate pajautęs, kad žmonės humorą teatre vertina nerimtai, lyg komedijos forma užgožtų pjesės esmę ir prasmę?
Tai žinoma. Žmonės turi lūkesčių – tiek žiūrovai, tiek kritikai. Bus įdomu pamatyti lietuvių kritikų reakcijas. Jums puikiai pažįstamas ir žinomas natūralistinis teatras, klasikinės pjesės. Tai, ką su Tennessee‘io Williamso pjese kursiu aš, bus kažkas labai kitokio. Tiek vaizdu, tiek turiniu. Belieka tikėtis, kad kritikams patiks. Vokietijoje mano spektakliai surenka pilnas sales. Žiūrovai – ne kritikai. Kartais jie sako – „Dieve, tai taip juokinga“. Tai neturėtų būti taip juokinga ir aš išvis nežinau, kas tai, taigi jie kartais jaučiasi lyg įžeisti, tarsi nepateisinau jų lūkesčių.
Tačiau žmonės dabar apskritai labai lengvai įsižeidžia. Ar tai dėl padidėjusio žmonijos egocentriškumo?
Tikrai taip. Be to, žmonės nėra atviri. Kartą Vokietijoje teatro technikai pasakė – tu esi teatro Timas Burtonas. Man patiko šis palyginimas. Burtonas – taip pat lėlininkas, jo sukurti personažai yra komiški ir jis sugeba filmuose sukurti vis kitą naują pasaulį. Aš darau tą patį. Džiaugiuosi kaskart dirbdamas su dailininke Julija Oschsatz, ji savo rankomis tapo scenografiją mano spektakliams. Kiekvienas paveikslas scenoje kalba, kuria pasaulį prie kurio prisijungia aktoriai. Man neįdomu lipdyti spektaklį iš aktorių tuščioje scenoje. Nesakau, kad tai blogai, jokiu būdu. Tačiau aš dirbu šiek tiek kitaip. Man svarbu, kad aktoriai prasidėjus repeticijoms atmintinai mokėtų savo tekstus – kitaip dirbti aš negaliu. Kuriu pasaulį, kuriuo žaviuosi, pakviečiu juos būti to pasaulio dalimi. Jei personažas dėvi didžiulį storulio kostiumą, ar peruką, ar ypatingą grimą, tai lemia vaidybą, personažo judesį. Atsiranda aktorių, kurie ima kovoti, nesupranta tokios darbo specifikos. Tai nėra smagu, bet jei pavyksta suprasti personažą, pradėti juo gyventi ir dar įdėti dalelę savęs – įvyksta magija. To aš negaliu padaryti už juos. Esu tiek pat priklausomas nuo aktorių, kaip jie priklausomi nuo manęs. Visi į spektaklį turime įdėti savą sielą ir šviesą. Mano teatras veikia šitaip.
Kaip „atrakinti“ aktorius, nepasiduodančius jūsų kuriamam žaidimui?
Daug vaidinu pats, parodau kitiems. Mat esu be galo juokingas, aktoriams nelieka nieko kito, tik įsitraukti. Nenoriu jiems parodyti visko, tik stumteliu teisinga kryptimi. Visi giliai viduje mėgstame žaisti ir į mano kūrybinį procesą reikia ateiti atvira širdimi. Jei aktorius išleidžia pažaisti savo vidinį vaiką, jam pavyksta sukurti personažą.
Su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdamas kitose šalyse? Ar šalies kultūra daro įtaką kūrybiniam procesui?
Tas mane labai domina. Pasaulis keičiasi ir mano darbas pabandyti jį suprasti. Vilniuje susitikau su Ghoete instituto atstovais, jie man padovanojo keletą istorinių knygų – stengiuosi į šalį pažvelgti iš skirtingų pusių. Aš gimiau šalies rytinėje dalyje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Šiaip visose Baltijose šalyse jaučiuosi taip lyg žmonės savo rūsiuose slėptų sunkią istoriją. Įdomu ir juokinga, kiek daug amerikietiškos kultūros yra Lietuvoje. Noriu pabandyti šį jausmą perkelti ir ant scenos. Man patinka pjesėje kloti sluoksnius, atpažįstamus būtent toje kultūroje gyvenantiems žmonėms. Tai, ką žmonės atpažįsta, juos paliečia stipriausiai. Net jei ir nesupranti to sluoksnio iki galo, į jį nesąmoningai sureaguoja tavo kūnas ir veiksmas scenoje tampa daug asmeniškesnis.
Aktorių atranka spektakliui vyko kelias dienas. Kokį ispūdį jums paliko aktoriai?
Atranka baigėsi surinkus puikią spektaklio komandą. Jau buvau juos matęs video įrašuose, džiugu buvo pasimatyti gyvai – tai juk visai kitas jausmas. Aktoriai pasirodė tviri, žaismingi. Nekantrauju pradėti su jais dirbti ir viliuosi sukurti dar vieną glaudžią šeimą. Atsirinkti buvo sunku, nes aktorių daug ir jie puikūs. Be to, renkantis aktorius dar kilo daug klausimų – kokie bus personažai, kaip atrodys scena? Kartu su Julia turėjome tris itin intensyvias pasiruošimo dienas, ji vakarais vietoje tapydavo eskizus dekoracijoms, bandė realizuoti skirtingas idėjas. Galiausiai viskas susidėliojo savas vietas.
Kokias svarbiausias mintis, idėjas norite perteikti šiuo spektakliu?
Pjesės veiksmas sukasi apie šeimą ir palikimą. Taip pat – slepiamą homoseksualumą. Bandau suprasti Lietuvą, jos visuomenę, ką žmonės mąsto. Rasti simbolius, kurie būtų pažįstami jūsų tautai ir galėtų atsispindėti scenografijoje. Esu gėjus. Du kartus buvau Lietuvoje – atrodo, jog čia kita orientacija neegzistuoja. Gyvenu Berlyne, ten dabar visi daugiau ar mažiau yra LGBTQ+. Man šis kultūrinis aspektas atrodo įdomus, to stipraus tradicinės šeimos paveikslo visuomenėje. Moteris, vyras, du vaikai. Šis paveikslas Vokietijoje gerokai išbluko per pastaruosius trisdešimt metų. Nors jis ir neišnyko, tačiau miestuose, kur gyvena visuomenės kultūrinis sluoksnis, jo beveik nebelikę. Žmonės apie tai daug kalba, diskutuoja, šia tema laikraščiai mirga. O tuomet atvažiuoji į Lietuvą ir nustembi – čia, rodos, nėra nei kitos rasės žmonių, nei atviros LGBTQ+ bendruomenės. Žinote, žmonės skirtingi ir įvairūs. Viskas. Net ir Lietuvoje teks įprasti prie įvairių žmonių. Štai kodėl įdomu turėti tokį šeimos paveikslą, kurį pjesėje nutapė Tennessee‘is Williamsas. Tame paveiksle viskas ne savo vietose – jis yra gėjus ir nenori to sakyti, jai tas nerūpi, nes ji tiesiog norisi turėti vaiką, kad gautų palikimą ir negyventų skurde, tėvas mano, kad liks gyventi amžinai, bet serga vėžiu. Šeimoje vyksta daug dalykų, apie kuriuos niekas iš tikrųjų nekalba.
Julia, pirmiausia jūs – menininkė, tapytoja. Ką jums gyvenime reiškia teatras?
Vieno atsakymo nėra – tai priklauso nuo mano nuotaikos. Kartais kai per daug užsibūnu teatre, pasiilgstu laiko savo studijoje. O kai teatre nebūnu, pasiilgstu jame esančių žmonių, veiksmo, net ir streso. Dirbdama teatre daug supratau apie vaidybos meną. Koks jausmas būti scenoje, kai į tave žiūri pilna salė žiūrovų? Kaip jie tave mato? Galbūt mane žavi ir akimirkos buvimas, kuris mene kartais yra labiau idealistiškas, egzistuojantis fone. Kurdama savo meną piešiu, darau video performansus, žaidžiu su kaukėmis. Taigi teatras, apskritai, turi įtakos mano darbui bei kaip aš jį pati pristatau.
Visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad menas gimsta vien iš kūrybos – mažai kalbama apie sunkų darbą, kad menas įvyktų.
Savo viduje turime kūrybinę gyslą, meno kūrimo variklį. Tačiau dirbame be galo daug, taip esame pratę – jaučiu nerimą, kai nedirbu. Spektaklio kūrimas yra geras dalykas tuo, kad turi aiškią pabaigos datą, tikslą. Su Christianu kartu dirbame jau ilgą laiką ir turime panašų humoro jausmą – tai tikrai padeda, kai pasidaro sunku. Be to, puikiai pažįstame, jaučiame vienas kitą.
Su Christianu Weise spektaklius statėte didžiausiuose Vokietijos teatruose. Koks jausmas iš didžiulių teatro organizmų patekti į Vilniaus mažąjį teatrą?
Pirmiausia – man visuomet įdomu dirbti kitoje kultūrinėje aplinkoje, su kita kalba. Vilniaus mažojo teatro scena yra ypatinga ir unikali. Teatre jaučiamės labai šiltai priimti, tačiau keista justi alia esančio karo nuotaiką, Berlyne to nejaučiame taip stipriai.
Kokią žinutę spektaklyje perteiks jūsų kuriama scenografija?
Tai visada gana sunku nusakyti žodžiais. Pjesės „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ autorius Tennessee’is Williamsas paliko komentarų pektaklio scenografijai. Jis rašė, kad kambarys turi prikelti kai kuriuos vaiduoklius. Kad namai turi atrodyti lyg praūžus audrai, o scenografija atlieptų personažų psichologinę būseną, santykių baigtį. Kai tapau scenoje, užfiksuoju momentą, būseną – tai kuria naują realybę. Tuomet pieštas krėslas, lova, daiktai atgyja ir netikra tampa realu. Mano tikslas rankomis tapant spektaklio dekoracijas – kad jos ne tik blaškytų vaizdą, bet ir kad po jomis slypėtų jausmas.
Trumpai apie spektaklį
Pjesėje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pasakojama apie JAV pietuose gyvenantį plantacijos savininką Tėtušį, su visa šeima švenčiantį savo gimtadienį. Tėtušis mirtinai serga, bet to dar nežino. Todėl tarp jo palikuonių prasideda kova dėl palikimo. Kol sūnus Guperis, jo žmona Mėjė ir išlepinti vaikai prieš Tėtušį vaidina laimingą šeimą, Megė bando įtikinti savo alkoholiką vyrą Briką dalyvauti grumtynėse dėl Tėtušio aukso puodų. Premjeriniame spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai: Teklė Baroti – Margreta, Šarūnas Januškevičius – Brikas, Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva – Mėjė, Ilona Kvietkutė – Motušė, Tomas Rinkūnas – Tėtušis, Balys Latėnas – Tėvas Tukeris, Tomas Kliukas – Guperis, Tomas Stirna – Daktaras Bo, Larisa Kalpokaitė – Mergytė, Jonas Braškys ir Mindaugas Capas – Maži berniukai.
Premjerinį spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ žiūrovai gali išvysti spalio 3, 4, 5 d. ir lapkričio 26, 27 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre. Bilietai platinami bilietai.lt ir teatro kasoje.
Parengta Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui bendradarbiaujant su Lietuvos Goethe'ės institutu, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Paieška nedavė rezultatų