Skaityti daugiau
Gatvės teatro spektaklis ''Beton, beton I love you''
Gatvės teatro spektaklis ,,Beton, beton I love you'' yra paremtas tikromis istorijomis apie vaikystės ir paauglystės prisiminimus. Istorijos yra surinktos iš žmonių kurie augo 2000-ųjų pradžioje. Šie žmonės, kurių pasakojimus aktoriai įkūnija, gyveno blokinių pastatų kiemuose, kuriuose vyko kiemų mūšiai, vaikiškos pramogos gatvėje, laiko leidimas laiptinėse, smėlio dėžėje. O kasdienybę paženklino kieme ir rajone sutikti žmonės, kurie sukūrė pasaulį su savo taisyklėmis.Vilniaus tango teatras - Kai tango prabyla lietuviškai
Jau seniai brendo mintis atgaivinti tarpukaryje Lietuvoje skambėjusius tango kūrinius Vilniaus tango teatro scenoje. Tango, gimęs Argentinoje, perskrodęs vandenyną ir klajojęs po Europą, XX a. pradžioje užklydo ir į Lietuvą. Čia jis buvo sutiktas dviprasmiškai – juo ir žavėtasi, ir piktintasi, kaip ir visur kitur.Atviras interviu su Sakalu Uždaviniu – apie vaikystę, baimes, aviaciją ir naują premjerą
„Esu geras pavyzdys, kaip nedaryti“, – sako Lietuvos kino ir teatro aktorius Sakalas Uždavinys, šiuo metu besiruošiantis naujo sklandymo sezono startui ir pirmojo Baltijos šalyse miuziklo „Mažasis Princas“ premjerai, kurioje taip pat įkūnys Pilotą. Atvirame interviu aktorius papasakojo apie vaikystę, meilę aviacijai, vidines baimes, naująjį vaidmenį ir sėkmingos literatūros paslaptis.Vienišo žmogaus tyla spektaklyje „Chroma“: pokalbis su Naubertu Jasinsku
Šį savaitgalį Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB) kartu su Valstybiniu Jaunimo teatru pakvies į premjerą „Chroma“. Spektaklį apie vienatvę, tylą ir ryšio ilgesį kuria Naubertas Jasinskas ir Maksymas Teterukas. Įkvėpta Thomo Manno ir Dereko Jarmano kūrybos, „Chroma“ kviečia pabūti – ne skubėti, ne ieškoti atsakymų, o išbūti akimirką, kurioje daug tylos, bet dar daugiau jausmo. Artėjant premjerai – pokalbis su vienu iš spektaklio kūrėjų, režisieriumi Naubertu Jasinsku.Įdomiausi balandžio renginiai: Džordana Butkutė, britų legenda Rodas Stewartas ir „Delfinų“ sugrįžimas
Balandį Lietuvoje mėgausimės renginių gausa. Kauną drebins britų legenda Rodas Stewartas, Džordana Butkutė ir po 20-ies metų grįžtantys „Delfinai“, o Vilniuje pasirodys JAV muzikos superžvaigždė Alecas Benjaminas.Aktorė Nijolė Mirončikaitė apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“
Kovo 28-ąją, minint Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija, kurioje įvertinti geriausi praėjusių metų teatro scenos darbai ir kūrėjai. Šiemet nominacijoje nepagrindinis moters vaidmuo „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota VŠDT aktorė Nijolė Mirončikaitė. „Auksinis scenos kryžius“ jai skirtas už įtaigų ir jaudinantį penkiametės Majos vaidmenį spektaklyje „Migla“ (rež. A. Špilevoj). Tai pirmas „Auksinis scenos kryžius“, kurį pelno daugiau nei šešis dešimtmečius Valstybiniame Šiaulių dramos teatre kurianti aktorė.„Auksiniais scenos kryžiais“ pagerbti geriausi 2024 metų scenos menininkai
Kovo 28-ąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įteiktos Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno premijos ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“, „Boriso Dauguviečio auskaras“ ir Padėkos premija.Teatro lankytojų portretas 2024-aisiais: kas, kada ir kaip domisi teatru?
Minint Tarptautinę teatro dieną, tradiciškai pristatomas teatro lankytojo portretas, atskleidžiantis, kaip keičiasi žiūrovų įpročiai ir kokie spektakliai sulaukia didžiausio populiarumo. 2024 metais, remiantis „Bilietai.lt“ ir „Teatrai.lt“ duomenimis, šias platformas, ieškodami informacijos apie teatro renginius ir įsigydami bilietus į spektaklius, aplankė daugiau nei 1,1 mln. žmonių. Tai rodo, kad teatras Lietuvoje išlieka itin paklausia kultūros sritimi.PLG tęsia strateginę plėtrą ir įsitvirtina kaip lyderė Centrinėje Europoje
Tarptautinė bilietų platinimo įmonių grupė PLG, valdanti „Bilietai.lt“ ir veikianti septyniose Europos šalyse, toliau plečiasi Centrinėje Europoje. Kartu su Čekijos partneriu „GoOut“ ji įsigijo „Ticketstream“ – antrą pagal dydį bilietų platinimo įmonę Čekijos rinkoje. PLG grupei priklauso tokie prekių ženklai kaip „Bilietai.lt“, „Bilešu Serviss“, „Piletilevi“, „Bilete.ro“, „Entertix.ro“, „Myticket.ro“, „GoOut.net“, „Kicket“ ir „Biletomat“. Šiuo metu PLG yra didžiausia bilietų platinimo bendrovė Vidurio Europoje.Šokio spektaklį apie Žemaitę įvertinusi proproproanūkė: „Šiandien ji vėl aktualiai persitransformuoja“
„Vienas iš tų retesnių atvejų, kai scenoje galima išvysti ne Žemaitės kūrybos, o jos asmeninio gyvenimo interpretaciją“, – sako Žemaitės proproproanūkė Vaida Račiūnaitė-Čepkienė. Įpusėjus šokio spektaklio „Žemaitė N.18(0)“ turui po Lietuvą, ji džiaugiasi, kaip įtaigiai ir šiandieniniam žmogui aktualia kalba gali atgimti garsios rašytojos istorija. Naujas ansamblio „Lietuva“ projektas jau spėjo sulaukti teigiamo žiūrovų įvertinimo, o drąsiu žvilgsniu ir meniniais sprendimais nustebino tiek ištikimiausius Žemaitės gerbėjus, tiek tuos, kurie ją buvo įpratę matyti visai kitokią.Baletas vaikams ''Karlas ir gėlės''
"Karlas ir gėlės", tai Baltijos baleto teatro (BBT) spektaklis mažiesiems žiūrovams . Balete skamba nepakartojama Patrick Doyle muzika, iš "Hario Poterio" filmų garso takelių. Pagrindinis herojus Karlas, atlieka magiškus burtų triukus, stebindamas visus žiūrovus ne tik efektinga baleto technika, bet ir smagiais pokštais. Pasaka iliustruojama vaizdo instaliacijomis, kurios padeda vaikams aiškiai suprasti baleto libretą.Nesuvaržytos aistros: naujas šokio spektaklis prikels garsiosios Žemaitės fenomeną Naujas šokio spektaklis – apie visas po Žemaitės skara kunkuliavusias aistras
Meilei ir kūrybai amžiaus cenzo nėra: ansamblis „Lietuva“ pristato premjerą – šokio spektaklį „Žemaitė N.18(0)“ apie moterį, akivaizdžiai pralenkusią laiką. Nauja programa bus pristatoma vasario 21 d. Vilniaus Šokio teatre, vėliau turas tęsis kituose Lietuvos miestuose. Pasak kūrėjų, rašytojos Žemaitės fenomenas su visais intriguojančiais jos gyvenimo faktais verti atskiro dėmesio, todėl specialiai Žemaitės metams skirtas projektas į garsiąją lietuvių klasikę kvies pažvelgti visai kitaip.Judesio ir dramos spektaklis ''Mėlyni pelenai''
Judesio ir dramos spektaklio „Mėlyni pelenai“ siužetas grįstas Holokaustą patyrusios olandų laikrodininkės, rašytojos Corrie ten Bom autobiografija.Broliai Sakalauskai pristato pirmą Lietuvoje „Mažojo princo“ miuziklą
Lietuvos teatro ir muzikos pasaulyje puikiai pažįstami broliai Jonas ir Rimas Sakalauskai balandžio 27 dieną Vilniuje pristatys Antoine de Saint-Exupéry pasakos įkvėptą miuziklą „Mažasis princas“, kuriame žinomi atlikėjai pasirodys su savo atžalomis, o tarp jų išvysime ir Jono vaikus Vakarę bei Dobilą.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.VMT PREMJEROS „KATĖ ANT ĮKAITUSIO SKARDINIO STOGO“ REŽISIERIUS C. WEISE: „PASAULIS KEIČIASI IR MANO DARBAS YRA PABANDYTI JĮ SUPRASTI“
Naująjį sezoną spalio 3, 4, 5 d. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras pradės neįprasta režisūrine kalba išsiskiriančio šiuolaikinio vokiečių režisieriaus Christiano Weise’ės premjeriniu spektakliu „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pagal amerikiečių dramaturgo T. Williamso pjesę. Kartu su režisieriumi Ch. Weise spektaklį kuria plačiai pripažinta Vokietijos scenografė Julia Oschatz. Apie kūrybinius iššūkius, artėjančią premjerą ir darbą su kūrėjais Mažajame teatre kalbėjosi VMT komunikacijos skyriaus vadovė Augustė Gittins.
Christianai, kiekvienam kūrėjui būdingas savitas braižas. Kaip susiformavo jūsiškis?
Ernsto Buscho ramos meno akademijoje Berlyne studijavau vaidybą, tačiau mane visuomet supo lėlių teatras. Lėlės ir objektai tarytum įaugo į mane, paliko gilų įspaudą sieloje, o į mane supančią aplinką kūryboje išmokau žiūrėti lyg iš šono. Nedirbu pagal tradicinę teatro sistemą, kurdamas stebiu pasaulį ir visus jo sluoksnius. Taip susibūrė aktorių ir režisierių grupė, su kuriais dešimt metų kūrėme lėlių teatrą – aš buvau vienas iš lėlininkų. Spektaklius kūrėme kartu, mūsų trupė buvo demokratinė. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad teatras turi turėti bent kiek hierarchijos. Aktorius neturėtų ieškoti sprendimų stovėdamas ant scenos. Tai turi daryti režisierius, stebintis procesą iš šalies. Esminis dalykas yra kūrybinės komandos pasitikėjimas vieni kitais. Man reikia pasitikėjimo žmonėmis, su kuriais dirbu. Štai kodėl aš visada dirbu su ta pačia komanda, kuriu panašią šeimą, kokioje praleidau kūrybos dešimtmetį. Mes netgi turėjome teatrą Frankfurte, tačiau jam užsidarius supratau, kad nenoriu eiti į kitą teatrą ir skųstis sėdint valgykloje. Ne, man atėjo metas persėsti į režisieriaus kėdę! Pasaulį stebiu per atstumą, vertinu jį. Pastebiu pasaulio komediją – viskas čia gali būti juokinga, ar tai kelionė traukiniu, ar šeimos santykiai, žmonių tragedijos. Galų gale, viskas yra juokinga. Būtent dėl to man patinka kurti pagal didžiuosius, klasikinius kūrinius kitokiu, savitu kampu.
Ar kada esate pajautęs, kad žmonės humorą teatre vertina nerimtai, lyg komedijos forma užgožtų pjesės esmę ir prasmę?
Tai žinoma. Žmonės turi lūkesčių – tiek žiūrovai, tiek kritikai. Bus įdomu pamatyti lietuvių kritikų reakcijas. Jums puikiai pažįstamas ir žinomas natūralistinis teatras, klasikinės pjesės. Tai, ką su Tennessee‘io Williamso pjese kursiu aš, bus kažkas labai kitokio. Tiek vaizdu, tiek turiniu. Belieka tikėtis, kad kritikams patiks. Vokietijoje mano spektakliai surenka pilnas sales. Žiūrovai – ne kritikai. Kartais jie sako – „Dieve, tai taip juokinga“. Tai neturėtų būti taip juokinga ir aš išvis nežinau, kas tai, taigi jie kartais jaučiasi lyg įžeisti, tarsi nepateisinau jų lūkesčių.
Tačiau žmonės dabar apskritai labai lengvai įsižeidžia. Ar tai dėl padidėjusio žmonijos egocentriškumo?
Tikrai taip. Be to, žmonės nėra atviri. Kartą Vokietijoje teatro technikai pasakė – tu esi teatro Timas Burtonas. Man patiko šis palyginimas. Burtonas – taip pat lėlininkas, jo sukurti personažai yra komiški ir jis sugeba filmuose sukurti vis kitą naują pasaulį. Aš darau tą patį. Džiaugiuosi kaskart dirbdamas su dailininke Julija Oschsatz, ji savo rankomis tapo scenografiją mano spektakliams. Kiekvienas paveikslas scenoje kalba, kuria pasaulį prie kurio prisijungia aktoriai. Man neįdomu lipdyti spektaklį iš aktorių tuščioje scenoje. Nesakau, kad tai blogai, jokiu būdu. Tačiau aš dirbu šiek tiek kitaip. Man svarbu, kad aktoriai prasidėjus repeticijoms atmintinai mokėtų savo tekstus – kitaip dirbti aš negaliu. Kuriu pasaulį, kuriuo žaviuosi, pakviečiu juos būti to pasaulio dalimi. Jei personažas dėvi didžiulį storulio kostiumą, ar peruką, ar ypatingą grimą, tai lemia vaidybą, personažo judesį. Atsiranda aktorių, kurie ima kovoti, nesupranta tokios darbo specifikos. Tai nėra smagu, bet jei pavyksta suprasti personažą, pradėti juo gyventi ir dar įdėti dalelę savęs – įvyksta magija. To aš negaliu padaryti už juos. Esu tiek pat priklausomas nuo aktorių, kaip jie priklausomi nuo manęs. Visi į spektaklį turime įdėti savą sielą ir šviesą. Mano teatras veikia šitaip.
Kaip „atrakinti“ aktorius, nepasiduodančius jūsų kuriamam žaidimui?
Daug vaidinu pats, parodau kitiems. Mat esu be galo juokingas, aktoriams nelieka nieko kito, tik įsitraukti. Nenoriu jiems parodyti visko, tik stumteliu teisinga kryptimi. Visi giliai viduje mėgstame žaisti ir į mano kūrybinį procesą reikia ateiti atvira širdimi. Jei aktorius išleidžia pažaisti savo vidinį vaiką, jam pavyksta sukurti personažą.
Su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdamas kitose šalyse? Ar šalies kultūra daro įtaką kūrybiniam procesui?
Tas mane labai domina. Pasaulis keičiasi ir mano darbas pabandyti jį suprasti. Vilniuje susitikau su Ghoete instituto atstovais, jie man padovanojo keletą istorinių knygų – stengiuosi į šalį pažvelgti iš skirtingų pusių. Aš gimiau šalies rytinėje dalyje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Šiaip visose Baltijose šalyse jaučiuosi taip lyg žmonės savo rūsiuose slėptų sunkią istoriją. Įdomu ir juokinga, kiek daug amerikietiškos kultūros yra Lietuvoje. Noriu pabandyti šį jausmą perkelti ir ant scenos. Man patinka pjesėje kloti sluoksnius, atpažįstamus būtent toje kultūroje gyvenantiems žmonėms. Tai, ką žmonės atpažįsta, juos paliečia stipriausiai. Net jei ir nesupranti to sluoksnio iki galo, į jį nesąmoningai sureaguoja tavo kūnas ir veiksmas scenoje tampa daug asmeniškesnis.
Aktorių atranka spektakliui vyko kelias dienas. Kokį ispūdį jums paliko aktoriai?
Atranka baigėsi surinkus puikią spektaklio komandą. Jau buvau juos matęs video įrašuose, džiugu buvo pasimatyti gyvai – tai juk visai kitas jausmas. Aktoriai pasirodė tviri, žaismingi. Nekantrauju pradėti su jais dirbti ir viliuosi sukurti dar vieną glaudžią šeimą. Atsirinkti buvo sunku, nes aktorių daug ir jie puikūs. Be to, renkantis aktorius dar kilo daug klausimų – kokie bus personažai, kaip atrodys scena? Kartu su Julia turėjome tris itin intensyvias pasiruošimo dienas, ji vakarais vietoje tapydavo eskizus dekoracijoms, bandė realizuoti skirtingas idėjas. Galiausiai viskas susidėliojo savas vietas.
Kokias svarbiausias mintis, idėjas norite perteikti šiuo spektakliu?
Pjesės veiksmas sukasi apie šeimą ir palikimą. Taip pat – slepiamą homoseksualumą. Bandau suprasti Lietuvą, jos visuomenę, ką žmonės mąsto. Rasti simbolius, kurie būtų pažįstami jūsų tautai ir galėtų atsispindėti scenografijoje. Esu gėjus. Du kartus buvau Lietuvoje – atrodo, jog čia kita orientacija neegzistuoja. Gyvenu Berlyne, ten dabar visi daugiau ar mažiau yra LGBTQ+. Man šis kultūrinis aspektas atrodo įdomus, to stipraus tradicinės šeimos paveikslo visuomenėje. Moteris, vyras, du vaikai. Šis paveikslas Vokietijoje gerokai išbluko per pastaruosius trisdešimt metų. Nors jis ir neišnyko, tačiau miestuose, kur gyvena visuomenės kultūrinis sluoksnis, jo beveik nebelikę. Žmonės apie tai daug kalba, diskutuoja, šia tema laikraščiai mirga. O tuomet atvažiuoji į Lietuvą ir nustembi – čia, rodos, nėra nei kitos rasės žmonių, nei atviros LGBTQ+ bendruomenės. Žinote, žmonės skirtingi ir įvairūs. Viskas. Net ir Lietuvoje teks įprasti prie įvairių žmonių. Štai kodėl įdomu turėti tokį šeimos paveikslą, kurį pjesėje nutapė Tennessee‘is Williamsas. Tame paveiksle viskas ne savo vietose – jis yra gėjus ir nenori to sakyti, jai tas nerūpi, nes ji tiesiog norisi turėti vaiką, kad gautų palikimą ir negyventų skurde, tėvas mano, kad liks gyventi amžinai, bet serga vėžiu. Šeimoje vyksta daug dalykų, apie kuriuos niekas iš tikrųjų nekalba.
Julia, pirmiausia jūs – menininkė, tapytoja. Ką jums gyvenime reiškia teatras?
Vieno atsakymo nėra – tai priklauso nuo mano nuotaikos. Kartais kai per daug užsibūnu teatre, pasiilgstu laiko savo studijoje. O kai teatre nebūnu, pasiilgstu jame esančių žmonių, veiksmo, net ir streso. Dirbdama teatre daug supratau apie vaidybos meną. Koks jausmas būti scenoje, kai į tave žiūri pilna salė žiūrovų? Kaip jie tave mato? Galbūt mane žavi ir akimirkos buvimas, kuris mene kartais yra labiau idealistiškas, egzistuojantis fone. Kurdama savo meną piešiu, darau video performansus, žaidžiu su kaukėmis. Taigi teatras, apskritai, turi įtakos mano darbui bei kaip aš jį pati pristatau.
Visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad menas gimsta vien iš kūrybos – mažai kalbama apie sunkų darbą, kad menas įvyktų.
Savo viduje turime kūrybinę gyslą, meno kūrimo variklį. Tačiau dirbame be galo daug, taip esame pratę – jaučiu nerimą, kai nedirbu. Spektaklio kūrimas yra geras dalykas tuo, kad turi aiškią pabaigos datą, tikslą. Su Christianu kartu dirbame jau ilgą laiką ir turime panašų humoro jausmą – tai tikrai padeda, kai pasidaro sunku. Be to, puikiai pažįstame, jaučiame vienas kitą.
Su Christianu Weise spektaklius statėte didžiausiuose Vokietijos teatruose. Koks jausmas iš didžiulių teatro organizmų patekti į Vilniaus mažąjį teatrą?
Pirmiausia – man visuomet įdomu dirbti kitoje kultūrinėje aplinkoje, su kita kalba. Vilniaus mažojo teatro scena yra ypatinga ir unikali. Teatre jaučiamės labai šiltai priimti, tačiau keista justi alia esančio karo nuotaiką, Berlyne to nejaučiame taip stipriai.
Kokią žinutę spektaklyje perteiks jūsų kuriama scenografija?
Tai visada gana sunku nusakyti žodžiais. Pjesės „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ autorius Tennessee’is Williamsas paliko komentarų pektaklio scenografijai. Jis rašė, kad kambarys turi prikelti kai kuriuos vaiduoklius. Kad namai turi atrodyti lyg praūžus audrai, o scenografija atlieptų personažų psichologinę būseną, santykių baigtį. Kai tapau scenoje, užfiksuoju momentą, būseną – tai kuria naują realybę. Tuomet pieštas krėslas, lova, daiktai atgyja ir netikra tampa realu. Mano tikslas rankomis tapant spektaklio dekoracijas – kad jos ne tik blaškytų vaizdą, bet ir kad po jomis slypėtų jausmas.
Trumpai apie spektaklį
Pjesėje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pasakojama apie JAV pietuose gyvenantį plantacijos savininką Tėtušį, su visa šeima švenčiantį savo gimtadienį. Tėtušis mirtinai serga, bet to dar nežino. Todėl tarp jo palikuonių prasideda kova dėl palikimo. Kol sūnus Guperis, jo žmona Mėjė ir išlepinti vaikai prieš Tėtušį vaidina laimingą šeimą, Megė bando įtikinti savo alkoholiką vyrą Briką dalyvauti grumtynėse dėl Tėtušio aukso puodų. Premjeriniame spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai: Teklė Baroti – Margreta, Šarūnas Januškevičius – Brikas, Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva – Mėjė, Ilona Kvietkutė – Motušė, Tomas Rinkūnas – Tėtušis, Balys Latėnas – Tėvas Tukeris, Tomas Kliukas – Guperis, Tomas Stirna – Daktaras Bo, Larisa Kalpokaitė – Mergytė, Jonas Braškys ir Mindaugas Capas – Maži berniukai.
Premjerinį spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ žiūrovai gali išvysti spalio 3, 4, 5 d. ir lapkričio 26, 27 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre. Bilietai platinami bilietai.lt ir teatro kasoje.
Parengta Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui bendradarbiaujant su Lietuvos Goethe'ės institutu, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Christianai, kiekvienam kūrėjui būdingas savitas braižas. Kaip susiformavo jūsiškis?
Ernsto Buscho ramos meno akademijoje Berlyne studijavau vaidybą, tačiau mane visuomet supo lėlių teatras. Lėlės ir objektai tarytum įaugo į mane, paliko gilų įspaudą sieloje, o į mane supančią aplinką kūryboje išmokau žiūrėti lyg iš šono. Nedirbu pagal tradicinę teatro sistemą, kurdamas stebiu pasaulį ir visus jo sluoksnius. Taip susibūrė aktorių ir režisierių grupė, su kuriais dešimt metų kūrėme lėlių teatrą – aš buvau vienas iš lėlininkų. Spektaklius kūrėme kartu, mūsų trupė buvo demokratinė. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad teatras turi turėti bent kiek hierarchijos. Aktorius neturėtų ieškoti sprendimų stovėdamas ant scenos. Tai turi daryti režisierius, stebintis procesą iš šalies. Esminis dalykas yra kūrybinės komandos pasitikėjimas vieni kitais. Man reikia pasitikėjimo žmonėmis, su kuriais dirbu. Štai kodėl aš visada dirbu su ta pačia komanda, kuriu panašią šeimą, kokioje praleidau kūrybos dešimtmetį. Mes netgi turėjome teatrą Frankfurte, tačiau jam užsidarius supratau, kad nenoriu eiti į kitą teatrą ir skųstis sėdint valgykloje. Ne, man atėjo metas persėsti į režisieriaus kėdę! Pasaulį stebiu per atstumą, vertinu jį. Pastebiu pasaulio komediją – viskas čia gali būti juokinga, ar tai kelionė traukiniu, ar šeimos santykiai, žmonių tragedijos. Galų gale, viskas yra juokinga. Būtent dėl to man patinka kurti pagal didžiuosius, klasikinius kūrinius kitokiu, savitu kampu.
Ar kada esate pajautęs, kad žmonės humorą teatre vertina nerimtai, lyg komedijos forma užgožtų pjesės esmę ir prasmę?
Tai žinoma. Žmonės turi lūkesčių – tiek žiūrovai, tiek kritikai. Bus įdomu pamatyti lietuvių kritikų reakcijas. Jums puikiai pažįstamas ir žinomas natūralistinis teatras, klasikinės pjesės. Tai, ką su Tennessee‘io Williamso pjese kursiu aš, bus kažkas labai kitokio. Tiek vaizdu, tiek turiniu. Belieka tikėtis, kad kritikams patiks. Vokietijoje mano spektakliai surenka pilnas sales. Žiūrovai – ne kritikai. Kartais jie sako – „Dieve, tai taip juokinga“. Tai neturėtų būti taip juokinga ir aš išvis nežinau, kas tai, taigi jie kartais jaučiasi lyg įžeisti, tarsi nepateisinau jų lūkesčių.
Tačiau žmonės dabar apskritai labai lengvai įsižeidžia. Ar tai dėl padidėjusio žmonijos egocentriškumo?
Tikrai taip. Be to, žmonės nėra atviri. Kartą Vokietijoje teatro technikai pasakė – tu esi teatro Timas Burtonas. Man patiko šis palyginimas. Burtonas – taip pat lėlininkas, jo sukurti personažai yra komiški ir jis sugeba filmuose sukurti vis kitą naują pasaulį. Aš darau tą patį. Džiaugiuosi kaskart dirbdamas su dailininke Julija Oschsatz, ji savo rankomis tapo scenografiją mano spektakliams. Kiekvienas paveikslas scenoje kalba, kuria pasaulį prie kurio prisijungia aktoriai. Man neįdomu lipdyti spektaklį iš aktorių tuščioje scenoje. Nesakau, kad tai blogai, jokiu būdu. Tačiau aš dirbu šiek tiek kitaip. Man svarbu, kad aktoriai prasidėjus repeticijoms atmintinai mokėtų savo tekstus – kitaip dirbti aš negaliu. Kuriu pasaulį, kuriuo žaviuosi, pakviečiu juos būti to pasaulio dalimi. Jei personažas dėvi didžiulį storulio kostiumą, ar peruką, ar ypatingą grimą, tai lemia vaidybą, personažo judesį. Atsiranda aktorių, kurie ima kovoti, nesupranta tokios darbo specifikos. Tai nėra smagu, bet jei pavyksta suprasti personažą, pradėti juo gyventi ir dar įdėti dalelę savęs – įvyksta magija. To aš negaliu padaryti už juos. Esu tiek pat priklausomas nuo aktorių, kaip jie priklausomi nuo manęs. Visi į spektaklį turime įdėti savą sielą ir šviesą. Mano teatras veikia šitaip.
Kaip „atrakinti“ aktorius, nepasiduodančius jūsų kuriamam žaidimui?
Daug vaidinu pats, parodau kitiems. Mat esu be galo juokingas, aktoriams nelieka nieko kito, tik įsitraukti. Nenoriu jiems parodyti visko, tik stumteliu teisinga kryptimi. Visi giliai viduje mėgstame žaisti ir į mano kūrybinį procesą reikia ateiti atvira širdimi. Jei aktorius išleidžia pažaisti savo vidinį vaiką, jam pavyksta sukurti personažą.
Su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdamas kitose šalyse? Ar šalies kultūra daro įtaką kūrybiniam procesui?
Tas mane labai domina. Pasaulis keičiasi ir mano darbas pabandyti jį suprasti. Vilniuje susitikau su Ghoete instituto atstovais, jie man padovanojo keletą istorinių knygų – stengiuosi į šalį pažvelgti iš skirtingų pusių. Aš gimiau šalies rytinėje dalyje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Šiaip visose Baltijose šalyse jaučiuosi taip lyg žmonės savo rūsiuose slėptų sunkią istoriją. Įdomu ir juokinga, kiek daug amerikietiškos kultūros yra Lietuvoje. Noriu pabandyti šį jausmą perkelti ir ant scenos. Man patinka pjesėje kloti sluoksnius, atpažįstamus būtent toje kultūroje gyvenantiems žmonėms. Tai, ką žmonės atpažįsta, juos paliečia stipriausiai. Net jei ir nesupranti to sluoksnio iki galo, į jį nesąmoningai sureaguoja tavo kūnas ir veiksmas scenoje tampa daug asmeniškesnis.
Aktorių atranka spektakliui vyko kelias dienas. Kokį ispūdį jums paliko aktoriai?
Atranka baigėsi surinkus puikią spektaklio komandą. Jau buvau juos matęs video įrašuose, džiugu buvo pasimatyti gyvai – tai juk visai kitas jausmas. Aktoriai pasirodė tviri, žaismingi. Nekantrauju pradėti su jais dirbti ir viliuosi sukurti dar vieną glaudžią šeimą. Atsirinkti buvo sunku, nes aktorių daug ir jie puikūs. Be to, renkantis aktorius dar kilo daug klausimų – kokie bus personažai, kaip atrodys scena? Kartu su Julia turėjome tris itin intensyvias pasiruošimo dienas, ji vakarais vietoje tapydavo eskizus dekoracijoms, bandė realizuoti skirtingas idėjas. Galiausiai viskas susidėliojo savas vietas.
Kokias svarbiausias mintis, idėjas norite perteikti šiuo spektakliu?
Pjesės veiksmas sukasi apie šeimą ir palikimą. Taip pat – slepiamą homoseksualumą. Bandau suprasti Lietuvą, jos visuomenę, ką žmonės mąsto. Rasti simbolius, kurie būtų pažįstami jūsų tautai ir galėtų atsispindėti scenografijoje. Esu gėjus. Du kartus buvau Lietuvoje – atrodo, jog čia kita orientacija neegzistuoja. Gyvenu Berlyne, ten dabar visi daugiau ar mažiau yra LGBTQ+. Man šis kultūrinis aspektas atrodo įdomus, to stipraus tradicinės šeimos paveikslo visuomenėje. Moteris, vyras, du vaikai. Šis paveikslas Vokietijoje gerokai išbluko per pastaruosius trisdešimt metų. Nors jis ir neišnyko, tačiau miestuose, kur gyvena visuomenės kultūrinis sluoksnis, jo beveik nebelikę. Žmonės apie tai daug kalba, diskutuoja, šia tema laikraščiai mirga. O tuomet atvažiuoji į Lietuvą ir nustembi – čia, rodos, nėra nei kitos rasės žmonių, nei atviros LGBTQ+ bendruomenės. Žinote, žmonės skirtingi ir įvairūs. Viskas. Net ir Lietuvoje teks įprasti prie įvairių žmonių. Štai kodėl įdomu turėti tokį šeimos paveikslą, kurį pjesėje nutapė Tennessee‘is Williamsas. Tame paveiksle viskas ne savo vietose – jis yra gėjus ir nenori to sakyti, jai tas nerūpi, nes ji tiesiog norisi turėti vaiką, kad gautų palikimą ir negyventų skurde, tėvas mano, kad liks gyventi amžinai, bet serga vėžiu. Šeimoje vyksta daug dalykų, apie kuriuos niekas iš tikrųjų nekalba.
Julia, pirmiausia jūs – menininkė, tapytoja. Ką jums gyvenime reiškia teatras?
Vieno atsakymo nėra – tai priklauso nuo mano nuotaikos. Kartais kai per daug užsibūnu teatre, pasiilgstu laiko savo studijoje. O kai teatre nebūnu, pasiilgstu jame esančių žmonių, veiksmo, net ir streso. Dirbdama teatre daug supratau apie vaidybos meną. Koks jausmas būti scenoje, kai į tave žiūri pilna salė žiūrovų? Kaip jie tave mato? Galbūt mane žavi ir akimirkos buvimas, kuris mene kartais yra labiau idealistiškas, egzistuojantis fone. Kurdama savo meną piešiu, darau video performansus, žaidžiu su kaukėmis. Taigi teatras, apskritai, turi įtakos mano darbui bei kaip aš jį pati pristatau.
Visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad menas gimsta vien iš kūrybos – mažai kalbama apie sunkų darbą, kad menas įvyktų.
Savo viduje turime kūrybinę gyslą, meno kūrimo variklį. Tačiau dirbame be galo daug, taip esame pratę – jaučiu nerimą, kai nedirbu. Spektaklio kūrimas yra geras dalykas tuo, kad turi aiškią pabaigos datą, tikslą. Su Christianu kartu dirbame jau ilgą laiką ir turime panašų humoro jausmą – tai tikrai padeda, kai pasidaro sunku. Be to, puikiai pažįstame, jaučiame vienas kitą.
Su Christianu Weise spektaklius statėte didžiausiuose Vokietijos teatruose. Koks jausmas iš didžiulių teatro organizmų patekti į Vilniaus mažąjį teatrą?
Pirmiausia – man visuomet įdomu dirbti kitoje kultūrinėje aplinkoje, su kita kalba. Vilniaus mažojo teatro scena yra ypatinga ir unikali. Teatre jaučiamės labai šiltai priimti, tačiau keista justi alia esančio karo nuotaiką, Berlyne to nejaučiame taip stipriai.
Kokią žinutę spektaklyje perteiks jūsų kuriama scenografija?
Tai visada gana sunku nusakyti žodžiais. Pjesės „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ autorius Tennessee’is Williamsas paliko komentarų pektaklio scenografijai. Jis rašė, kad kambarys turi prikelti kai kuriuos vaiduoklius. Kad namai turi atrodyti lyg praūžus audrai, o scenografija atlieptų personažų psichologinę būseną, santykių baigtį. Kai tapau scenoje, užfiksuoju momentą, būseną – tai kuria naują realybę. Tuomet pieštas krėslas, lova, daiktai atgyja ir netikra tampa realu. Mano tikslas rankomis tapant spektaklio dekoracijas – kad jos ne tik blaškytų vaizdą, bet ir kad po jomis slypėtų jausmas.
Trumpai apie spektaklį
Pjesėje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pasakojama apie JAV pietuose gyvenantį plantacijos savininką Tėtušį, su visa šeima švenčiantį savo gimtadienį. Tėtušis mirtinai serga, bet to dar nežino. Todėl tarp jo palikuonių prasideda kova dėl palikimo. Kol sūnus Guperis, jo žmona Mėjė ir išlepinti vaikai prieš Tėtušį vaidina laimingą šeimą, Megė bando įtikinti savo alkoholiką vyrą Briką dalyvauti grumtynėse dėl Tėtušio aukso puodų. Premjeriniame spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai: Teklė Baroti – Margreta, Šarūnas Januškevičius – Brikas, Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva – Mėjė, Ilona Kvietkutė – Motušė, Tomas Rinkūnas – Tėtušis, Balys Latėnas – Tėvas Tukeris, Tomas Kliukas – Guperis, Tomas Stirna – Daktaras Bo, Larisa Kalpokaitė – Mergytė, Jonas Braškys ir Mindaugas Capas – Maži berniukai.
Premjerinį spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ žiūrovai gali išvysti spalio 3, 4, 5 d. ir lapkričio 26, 27 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre. Bilietai platinami bilietai.lt ir teatro kasoje.
Parengta Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui bendradarbiaujant su Lietuvos Goethe'ės institutu, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Paieška nedavė rezultatų