Skaityti daugiau
SIRENOS24 LT vitrina: DILETANTAS (rež. Ž. Vingelis) | PREMJERA
Jean’as Cocteau - sunkiai aprėpiama, vargiai iki galo perprantama asmenybė, kurio diletantizmas skirtingose meno srityse liejosi, kaip ypatingai tiršto poetinio pasaulio fragmentai – neišbaigti, neištobulinti, skuboti, nieko neprimenantys, į nieką nepanašūs.Naujas meškinų muziejus ”PLUSHY B 55” Raganiukės teatre!
Kviečiame atvykti į kerintį meškiukų muziejų Raganiukės teatre, kur įnoringas žavesys atitinka istorinę reikšmę. Pasinerkite į švelnių lokių pasaulį ir tyrinėkite turtingą šios unikalios vietos erdves. Atraskite įspūdingą šių mylimų žaislų, kurie jau daugiau nei šimtmetį užkariauja širdis, istoriją ir kultūrinę reikšmę.VMT UŽDARO SEZONĄ: IŠ NAUJO ATRASTAS MAŽASIS TEATRAS IR AMBICINGI 36-OJO SEZONO PLANAI
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras užbaigė 35-ąjį sezoną, kurio repertuarą papildė premjeros „Neištikimoji“ (rež. Naubertas Jasinskas), „Orfėjas“ (rež. Žilvinas Vingelis) ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Kantas“ eskizas-skaitymai (rež. Oskaras Koršunovas). Pasak teatro vadovo Simono Keblo, šis sezonas buvo sėkmingas, įdomus ir kalbantis apie bendrą nuojautą, kurioje mes visi atsidūrėme.Didžiausi liepos renginiai: muzikos festivaliai Vilniuje, šimtmetį mininti Lietuvos dainų šventė ir jubiliejinės 1006 km lenktynės
Liepą dauguma didžiausių renginių Lietuvoje vyks sostinėje ir pajūryje. Žiūrovai Vilniuje minės Lietuvos dainų šventės 100-metį ir mėgausis muzikos festivaliais, o Palangoje autosporto mėgėjus sutrauks jubiliejinės 1006 km lenktynės.Kurti erdvę diskusijoms – pristatoma įvairiapusė „Sirenų“ Lietuvos teatro vitrina
Kokius geriausius per pastarąjį sezoną Lietuvoje sukurtus spektaklius parodyti „Sirenų“ užsienio svečiams ir dar jų nespėjusiems atrasti šalies žiūrovams? Kaip juos atrinkti? Peržiūrėjusios beveik 50 spektaklių tai sprendė dvi skirtingų kartų ir skirtingas mokyklas baigusios teatrologės Alma Braškytė ir Kristina Steiblytė – šių metų Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ Lietuvos teatro vitrinos kuratorės.20 metų Lietuvos renginių rinkoje: nuo eilių kasose iki skaitmeninio perversmo
Didžiausias šalies bilietų pardavimo tinklas „Bilietai.lt“ šiemet mini 20-ąjį jubiliejų. Įmonės vadovo Ramūno Šaučikovo teigimu, šiandieninė renginių pasiūla Lietuvoje, lyginant su gyventojų skaičiumi, yra labai plati ir kokybiška, o rinkos pokyčius diktuoja kintantys vartotojų įpročiai.Sutikite didžiausias metų žiemos šventes ir Naujus metus „pasakiškai“
Jauni, žavūs ir talentingi atlikėjai – Vakarė Jarmalavičiūtė ir Orestas Vyšniauskas, įkūnys gražiausią pasakų porą - Pelenę ir Princą, kompozitoriaus Mariaus Matulevičiaus ir tekstų autorės Viktorijos M Anangen muzikinėje pasakoje „Riešutėliai Pelenei “Režisierius Dainius Kazlauskas apie naują spektaklį: pjesę parašiau tam, kad suskambėtų mylima daina
Vos praėjusiais metais į teatro sceną po beveik 12 metų pertraukos sugrįžęs režisierius Dainius Kazlauskas pristato naujausią savo darbą – muzikinį spektaklį „Kurortinis romanas“, kuriame kartu su žymiais Lietuvos aktoriais vaidins ir pats. Istorija pasakos apie vyro bei moters santykį ir nukels žiūrovus į praėjusio amžiaus antrąją pusę, į miestą, kuriame kone kiekvienas turi šiltų prisiminimų ir sentimentų – Palangą.Festivalis „Sirenos“ skelbia tarptautinę programą
Erdvė, kurioje gimsta teatras – žiūrovo vaizduotė. Fizinė scena – tai tik pradžia, atspirties taškas, vedantis į neapčiuopiamą ir begalinę atminties, patirčių ir įpročių teritoriją. Šių metų Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ siūlo atsigręžti į tai, ką šiuolaikiniame teatre reiškia erdvė, kokią ją kuria gyvai spektaklyje dalyvaujantys žmonės, kiekvienas atsinešdamas savo mintis ir kontekstus. VšĮ „Teatro informacijos centras” ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“ rengiamas didžiausias šalyje teatro festivalis vyks jau dvidešimt pirmą kartą – nuo rugsėjo 25 iki spalio 13 dienos.Vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos sukurti personažai Domas ir Tomas debiutuos miuziklo scenoje
Vieno populiariausių mūsų šalies vaikų rašytojų Tomo Dirgėlos sukurti personažai – Domas ir Tomas – išlipa iš knygų puslapių ir kviečia vaikus bei jų tėvelius susitikti miuzikle „Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“. Susitikimai su vaikų mylimais herojais įvyks net devyniuose Lietuvos miestuose.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.LNDT KAMPANIJA „NEIK Į TEATRĄ“ PRIPAŽINTA GERIAUSIA ĮVAIZDINE KAMPANIJA
84-ąjį Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną pristačiusi reklaminė kampanija „Neik į teatrą“, kurią sukūrė reklamos agentūra TRUTH, gegužės 7 d. „Verslo žinių“ organizuojamuose „Password“ apdovanojimuose pelnė prizą kaip efektyviausia mažo biudžeto įvaizdinė rinkodaros kampanija.Populiariausio spektaklio Lietuvoje režisierius – apie sėkmės paslaptį
Daugiausiai bilietų Lietuvoje pardavusiu praėjusių metų teatro spektakliu tapo „Nuostabūs dalykai“, kuriame vaidina vos vienas aktorius, o spektaklio režisierius Kirilas Glušajevas pasidalino mintimis apie sėkmės paslaptį bei iššūkius, kuriuos reikia įveikti norint sudominti žiūrovus.Atskleisti teatro lankytojų įpročiai ir populiariausi 2023 m. spektakliai
2023 metais Lietuvos teatro rinka išlaikė stabilią paklausą. Tarptautinės teatro dienos proga, didžiausias Lietuvos bilietų platinimo tinklas „Bilietai.lt“ ir jų teatro bilietų platinimo platforma „Teatrai.lt“ atskleidė, kad praėjusiais metais šiuos portalus aplankė virš 1 mln. lankytojų, o populiariausiu metų spektakliu tapo „Nuostabūs dalykai“.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Šokio spektaklis „Altorių šešėly“ pasiruošęs atskleisti nepranokto lietuviško psichologinio romano paslaptis
Publikai belaukiant vieno populiariausių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kūrinių – šokio spektaklio „Altorių šešėly“, skirto Vinco Mykolaičio-Putino 130-osioms gimimo metinėms, poeto, prozininko ir dramaturgo kūrybos ir gyvenimo vingius aptariame su Aldona Ruseckaite neseniai pristačiusia biografinį romaną „Emmi. Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys“.
Choreografo Aurelijaus Liškausko sukurtas šokio spektaklis „Altorių šešėly“ vasario 22 dieną 18.30 valandą pristatomas Žvejų rūmuose. Jūsų laukia unikali galimybė Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo knygą perskaityti vos per vieną vakarą!
Kalbiname rašytoją, poetę, ilgametę Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorę Aldoną Ruseckaitę, kuri savo knygoje atskleidė ne tik klasiko Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimą, kūrybą, bet ir romano “Altorių šešėly”, kuriuo remiantis sukurtas šokio spektaklis, užkulisius.
„Manau, jog šokio spektaklio variantas labai tinkamas. Judesys yra gana subtili, bet daugiareikšmė priemonė, ji negali įžeisti. Romane išties daug jausmų, emocijų, o tuos jausmus šokiu tikrai galima išreikšti. Žinoma, labai norėčiau šį spektaklį pamatyti, tikiuosi, jog ir pavyks. Linkiu spektaklio kūrėjams kuo didžiausios sėkmės ir žiūrovų pripažinimo!“,- sako A. Ruseckaitė.
Šokio spektaklio „Altorių šešėly“ kūrėjai nagrinėja pašaukimo ieškojimo ir žmogiškosios meilės pažinimo temas. Kokios šio kūrinio svarbiausios ašys jūsų manymu? Kodėl jis nepraranda populiarumo ir praėjus daugeliui dešimtmečių?
Šįmet minint V.Mykolaičio-Putino 130 metų sukaktį, vėl aktyviau į literatūrą ir kultūrą grįžta klasiko kūryba. Kai auditorijose bendrauju su klausytojais, beveik visi įvairaus amžiaus žmonės geriausiai žino rašytojo romaną „Altorių šešėly“, bet priežastis čia gana banali – tai mokyklinis kūrinys, nors dabartiniam jaunimui jį perskaityti, pripažinkime, yra gana sunku. Galbūt jie paskaito romano santrauką ar fragmentus, kad bent stilių pajaustų. Įsivaizduoju, jog V.Mykolaitis bet kokia šio romano santrauka nebūtų patenkintas, nes kai sesuo Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė, gyvendama Australijoje, siekė išleisti šį romaną anglų kalba ir ieškojo prityrusio vertėjo, jai kažkas pasiūlė kūrinį trumpinti, dalį teksto praleisti, nes anglakalbis žmogus vargu ar turės kantrybės tokį storą perskaityti. Tuomet sesuo apie tai parašė laiške broliui Vincui, kad ji rastų ir kas sutrumpintų, fragmentuotų „Altorių šešėly“, tačiau autoriaus verdiktas buvo griežtas ir neatšaukiamas, jis atsakė: „Liktų kažkokie griaučiai, nelabai įdomus siužetas, nepatraukli kalba...“ Trumpinti neleido.
Šis romanas nėra vien veiksmo kūrinys, tad jeigu mums reiktų jo turinį trumpai perpasakoti, tilptume į vieną puslapį. Žinoma, V.Mykolaičiui siužetas buvo svarbus, bet ne svarbiausias, jis siekė atskleisti žmogaus kelią į laisvę, į pašaukimą, į individualumą. Didžiausias kūrinio konfliktas – tai pasirinkimas tarp suveržtų konfesinių pareigų ir laisvo menininko, tai sudėtingas, labai vingiuotas kelias į savąjį „aš“. Juk paauglys berniukas sielojosi, kad tėvai jį prievarta nukreipė į Seinų kunigų seminariją, o jis dar taip troško lankyti Marijampolės gimnaziją, kurioje būtų geriau pasiruošęs rašytojo pašaukimui... Rašytojo! Ką jis tada išmanė apie rašytojo pašaukimą, o pasąmonėje tas pašaukimas kaip svarbiausias gyvenimo tikslas jau šmėžavo... Po to reikėjo ilgų metų išsivaduoti.
Aš kartais stebiuosi, kad toks uždaras, vienišius autorius, kaip V.Mykolaitis, parašė gana atvirą, iš dalies autobiografinį romaną, atvėrė autentiškų dalykų, sukūrė siužeto intrigų, nebijojo to meto aplinkos ir visų kolizijų, nors puikiai jautė, kas vyks, kai knyga išeis... Bet rašytojo laisvė buvo svarbiau už viską. Meilės pažinimas? Galbūt jaunystėje pamatė tą Nepažįstamąją, vėliau metai, aprašyti parapijose, daugiau vaizduotės vaisius, o į Auksę šiek tiek įsikūnijo ilgametė bičiulė, vėliau žmona Emilija. Taip, tos „Altorių šešėly“ moterys yra fatališkos, gana įdomios, bet nė viena nesuteikė Liudui Vasariui pilnatvės...
Kodėl nepraėjęs romano populiarumas? Nes tai gera stipri knyga, tai iki šiol nepralenktas psichologinis tekstas. Galiausiai skaitytojams įdomi tematika: atveriama daug dvasininkų gyvenimo paslapčių, sukurtas laikotarpio kontekstas, meilės linijos, moterų paveikslai... Liudo Vasario drąsus išsilaisvinimas – lyg viltis mums visiems, jog reikia nepamesti savo talento, nes net sunkiausiose situacijose yra išeitis...
Romanas „Altorių šešėly“ sutiktas nevienareikšmiškai, sulaukė nemažai kritikos, apkalbų. Patį rašytoją šios kalbos ir juokino, ir nuvildavo, ir slėgė, tačiau šiandien jau vargiai rastumėm šios knygos neskaičiusio ar apie ją negirdėjusio tautiečio. Nepaisant to, šis Mykolaičio-Putino kūrinys virsmų iš literatūrinės formos į sceninę patyrė vos keletą: jo autorius atkakliai saugojo romaną nuo bet kokių bandymų ekranizuoti, inscenizuoti, net versti į kitas kalbas. Atsisakymus lydėdavo kategoriškas rašytojo argumentas: „taip nesunku nukrypti į banalumą“. Tad pirmosios romano „Altorių šešėly“ sceninės versijos pasirodė tik po 1992 m., pasibaigus autoriaus teisių galiojimo laikui. Ir tik Klaipėdos muzikiniame teatre galima išvysti šią istoriją 2014 m. virtusią šokio spektakliu. Kodėl autorius vengė to „banalumo“, jo manymu? Gal jam šis kūrinys buvo tarsi dienoraštis?
Taip, V.Mykolaitis labai bijojo banalumo, saugojo save ir savo kūrinį nuo jo. Kai romanas 1933 m. išėjo, buvo be galo daug triukšmo, visokiausios kritikos, puolė dvasininkijos valdžia, rašė į spaudą kritiškus straipsnius, skaitė kiekvienas, kas tik mokėjo skaityti – „Altorių šešėly“ tapo tikra literatūrinė bomba. Tuomet autorius pavargo, savo seseriai Magdalenai prisipažino, jog esą skaudu, kad romano nesupranta nei kritikai, nei skaitytojai, jei galėtų, jis dabar surinktų visą „Altorių šešėly“ tiražą ir sumestų į ugnį. Žinoma, buvo puikių recenzijų, vertinančių kaip europinio lygio psichologinį intelektualinį romaną, pirmą tokį reikšmingą lietuvių literatūrai. Kai neramios bangos nuslūgo, kai 1935 metais populiariausia ir geriausia knyga buvo išrinkta „Altorių šešėly“, V. Mykolaitis irgi aprimo. Bet visą laiką bijojo visų, kurie galėjo kišti rankas prie šio romano ir jį paversti buitiniu sentimentaliu kūriniu, palikti pliką siužetą su pikantiškomis meilės istorijomis – ne dėl jų juk rašė šį kūrinį. Iš tikrųjų sunku įsivaizduoti filmą ar netgi spektaklį, kuris atvertų svarbiausias „Altorių šešėly“ temas – kur tilptų visos Liudo Vasario dvejonės, ieškojimai, svarstymai, kūryba – visi šie dalykai tikrai nėra sceniški, jie reikalauja tylos. Šis kūrinys labai asmeniškas, jame gana daug klasiko autentiško gyvenimo linijų. Žinome, kad po V.Mykolaičio mirties Lietuvos kino studija ketino statyti filmą pagal šį romaną, tuomet bičiulė Irena Kostkevičiūtė daug pastangų įdėjo, kad tai neįvyktų. Būtų labai sunku pastatyti filmą, kuris „atitiktų“ V.Mykolaitį – Putiną. Kaip įsikūnytų jo mąstymai, svarstymai, jo filosofija? Dėl vertimų į kitas kalbas metamorfozė įvyko – iš pradžių autorius manė, jog kitos tautos žmonės nesupras jo romano, jo idėjų ir siekių, tačiau po pirmųjų vertimų, kai kitose šalyse romanas buvo labai gerai įvertintas, autorius susitaikė ir vertimams pritarė.
Jūsų romane paminimas įdomus faktas, kad rašytojas, paskatintas mūzos Irenos, galvojo parašyti ir ketvirtąją romano „Altorių šešėly“ dalį. Kodėl pradėta rašyti ketvirtoji dalis taip ir liko nerealizuota? Apie ką joje būtume sužinoję?
„Altorių šešėly“ 4-osios dalies liko parašyti tik 23 rankraščio puslapiai. Juos perskaitė žmona Emilija, kilo konfliktas... Buvo 1958 metai, kankino visokios ligos, dar buvo įvairių kitų darbų, V. Mylokaitis-Putinas tuo metu rašė daug eilėraščių, tad prie „Altorių šešėly“ klasikas nebegrįžo. Išties šis V.Mykolaičio sumanymas gana keistas, sunkiai suprantamas. Jis sugalvojo, jog Liudas Vasaris mirė, ir štai V.Mykolaitis-Putinas įtraukiamas į komisiją, kuri tvarkys Vasario palikimą ir tuo pačiu autorius aprašys paties Putino gyvenimą. Atseit, skaitytojai jo vis klausinėja, kaip toliau susiklostė Liudo Vasario likimas. Taigi, Vasaris tarsi persikūnija į Putiną, o šis ima pasakoti savo tikslą dėl tos ketvirtosios dalies: „Joje tilptų visa mano gyvenimo sintezė, apibendrinimas...“ Tame tekste, kurį spėjo parašyti, pareiškė, jog jo žmona Emilija – tai visai ne Auksės prototipas, o paprasta kaimo mergaitė, apie kurią jis dar būtinai plačiau papasakos. Prisipažįsta, jog dėl vedybų suklydo - menininkui šeimyninis gyvenimas kliudo... Dar spėja paminėti, jog žmona nesugebėjo jam įkvėpti „naujų kūrybinių galimybių, platesnių horizontų... Ji jų nepasigedo ir neieškojo...“ Sunku suprasti, kodėl uždarasis suvalkietis V.Mykolaitis panoro atvirai išrašyti savo gyvenimą? Galbūt skatino Irena, gal ir kiti bičiuliai... Tikriausiai gerai, kad daugiau nebeparašė – „Altorių šešėly“ būtų praradęs savo paslaptis...
Kodėl verta išvysti „Altorių šešėly“ scenoje? Gal ir jums įdomu būtų pamatyti KVMT šokio spektaklį?
Manau, jog šokio spektaklio variantas labai tinkamas. Judesys yra gana subtili, bet daugiareikšmė priemonė, ji negali įžeisti. Romane išties daug jausmų, emocijų, o tuos jausmus šokiu tikrai galima išreikšti. Žinoma, labai norėčiau šį spektaklį pamatyti, tikiuosi, jog ir pavyks. Linkiu spektaklio kūrėjams kuo didžiausios sėkmės ir žiūrovų pripažinimo!
Kalbino Žaneta Skersytė
.jpg)
.jpg)
Choreografo Aurelijaus Liškausko sukurtas šokio spektaklis „Altorių šešėly“ vasario 22 dieną 18.30 valandą pristatomas Žvejų rūmuose. Jūsų laukia unikali galimybė Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo knygą perskaityti vos per vieną vakarą!
Kalbiname rašytoją, poetę, ilgametę Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorę Aldoną Ruseckaitę, kuri savo knygoje atskleidė ne tik klasiko Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimą, kūrybą, bet ir romano “Altorių šešėly”, kuriuo remiantis sukurtas šokio spektaklis, užkulisius.
„Manau, jog šokio spektaklio variantas labai tinkamas. Judesys yra gana subtili, bet daugiareikšmė priemonė, ji negali įžeisti. Romane išties daug jausmų, emocijų, o tuos jausmus šokiu tikrai galima išreikšti. Žinoma, labai norėčiau šį spektaklį pamatyti, tikiuosi, jog ir pavyks. Linkiu spektaklio kūrėjams kuo didžiausios sėkmės ir žiūrovų pripažinimo!“,- sako A. Ruseckaitė.
Šokio spektaklio „Altorių šešėly“ kūrėjai nagrinėja pašaukimo ieškojimo ir žmogiškosios meilės pažinimo temas. Kokios šio kūrinio svarbiausios ašys jūsų manymu? Kodėl jis nepraranda populiarumo ir praėjus daugeliui dešimtmečių?
Šįmet minint V.Mykolaičio-Putino 130 metų sukaktį, vėl aktyviau į literatūrą ir kultūrą grįžta klasiko kūryba. Kai auditorijose bendrauju su klausytojais, beveik visi įvairaus amžiaus žmonės geriausiai žino rašytojo romaną „Altorių šešėly“, bet priežastis čia gana banali – tai mokyklinis kūrinys, nors dabartiniam jaunimui jį perskaityti, pripažinkime, yra gana sunku. Galbūt jie paskaito romano santrauką ar fragmentus, kad bent stilių pajaustų. Įsivaizduoju, jog V.Mykolaitis bet kokia šio romano santrauka nebūtų patenkintas, nes kai sesuo Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė, gyvendama Australijoje, siekė išleisti šį romaną anglų kalba ir ieškojo prityrusio vertėjo, jai kažkas pasiūlė kūrinį trumpinti, dalį teksto praleisti, nes anglakalbis žmogus vargu ar turės kantrybės tokį storą perskaityti. Tuomet sesuo apie tai parašė laiške broliui Vincui, kad ji rastų ir kas sutrumpintų, fragmentuotų „Altorių šešėly“, tačiau autoriaus verdiktas buvo griežtas ir neatšaukiamas, jis atsakė: „Liktų kažkokie griaučiai, nelabai įdomus siužetas, nepatraukli kalba...“ Trumpinti neleido.
Šis romanas nėra vien veiksmo kūrinys, tad jeigu mums reiktų jo turinį trumpai perpasakoti, tilptume į vieną puslapį. Žinoma, V.Mykolaičiui siužetas buvo svarbus, bet ne svarbiausias, jis siekė atskleisti žmogaus kelią į laisvę, į pašaukimą, į individualumą. Didžiausias kūrinio konfliktas – tai pasirinkimas tarp suveržtų konfesinių pareigų ir laisvo menininko, tai sudėtingas, labai vingiuotas kelias į savąjį „aš“. Juk paauglys berniukas sielojosi, kad tėvai jį prievarta nukreipė į Seinų kunigų seminariją, o jis dar taip troško lankyti Marijampolės gimnaziją, kurioje būtų geriau pasiruošęs rašytojo pašaukimui... Rašytojo! Ką jis tada išmanė apie rašytojo pašaukimą, o pasąmonėje tas pašaukimas kaip svarbiausias gyvenimo tikslas jau šmėžavo... Po to reikėjo ilgų metų išsivaduoti.
Aš kartais stebiuosi, kad toks uždaras, vienišius autorius, kaip V.Mykolaitis, parašė gana atvirą, iš dalies autobiografinį romaną, atvėrė autentiškų dalykų, sukūrė siužeto intrigų, nebijojo to meto aplinkos ir visų kolizijų, nors puikiai jautė, kas vyks, kai knyga išeis... Bet rašytojo laisvė buvo svarbiau už viską. Meilės pažinimas? Galbūt jaunystėje pamatė tą Nepažįstamąją, vėliau metai, aprašyti parapijose, daugiau vaizduotės vaisius, o į Auksę šiek tiek įsikūnijo ilgametė bičiulė, vėliau žmona Emilija. Taip, tos „Altorių šešėly“ moterys yra fatališkos, gana įdomios, bet nė viena nesuteikė Liudui Vasariui pilnatvės...
Kodėl nepraėjęs romano populiarumas? Nes tai gera stipri knyga, tai iki šiol nepralenktas psichologinis tekstas. Galiausiai skaitytojams įdomi tematika: atveriama daug dvasininkų gyvenimo paslapčių, sukurtas laikotarpio kontekstas, meilės linijos, moterų paveikslai... Liudo Vasario drąsus išsilaisvinimas – lyg viltis mums visiems, jog reikia nepamesti savo talento, nes net sunkiausiose situacijose yra išeitis...
Romanas „Altorių šešėly“ sutiktas nevienareikšmiškai, sulaukė nemažai kritikos, apkalbų. Patį rašytoją šios kalbos ir juokino, ir nuvildavo, ir slėgė, tačiau šiandien jau vargiai rastumėm šios knygos neskaičiusio ar apie ją negirdėjusio tautiečio. Nepaisant to, šis Mykolaičio-Putino kūrinys virsmų iš literatūrinės formos į sceninę patyrė vos keletą: jo autorius atkakliai saugojo romaną nuo bet kokių bandymų ekranizuoti, inscenizuoti, net versti į kitas kalbas. Atsisakymus lydėdavo kategoriškas rašytojo argumentas: „taip nesunku nukrypti į banalumą“. Tad pirmosios romano „Altorių šešėly“ sceninės versijos pasirodė tik po 1992 m., pasibaigus autoriaus teisių galiojimo laikui. Ir tik Klaipėdos muzikiniame teatre galima išvysti šią istoriją 2014 m. virtusią šokio spektakliu. Kodėl autorius vengė to „banalumo“, jo manymu? Gal jam šis kūrinys buvo tarsi dienoraštis?
Taip, V.Mykolaitis labai bijojo banalumo, saugojo save ir savo kūrinį nuo jo. Kai romanas 1933 m. išėjo, buvo be galo daug triukšmo, visokiausios kritikos, puolė dvasininkijos valdžia, rašė į spaudą kritiškus straipsnius, skaitė kiekvienas, kas tik mokėjo skaityti – „Altorių šešėly“ tapo tikra literatūrinė bomba. Tuomet autorius pavargo, savo seseriai Magdalenai prisipažino, jog esą skaudu, kad romano nesupranta nei kritikai, nei skaitytojai, jei galėtų, jis dabar surinktų visą „Altorių šešėly“ tiražą ir sumestų į ugnį. Žinoma, buvo puikių recenzijų, vertinančių kaip europinio lygio psichologinį intelektualinį romaną, pirmą tokį reikšmingą lietuvių literatūrai. Kai neramios bangos nuslūgo, kai 1935 metais populiariausia ir geriausia knyga buvo išrinkta „Altorių šešėly“, V. Mykolaitis irgi aprimo. Bet visą laiką bijojo visų, kurie galėjo kišti rankas prie šio romano ir jį paversti buitiniu sentimentaliu kūriniu, palikti pliką siužetą su pikantiškomis meilės istorijomis – ne dėl jų juk rašė šį kūrinį. Iš tikrųjų sunku įsivaizduoti filmą ar netgi spektaklį, kuris atvertų svarbiausias „Altorių šešėly“ temas – kur tilptų visos Liudo Vasario dvejonės, ieškojimai, svarstymai, kūryba – visi šie dalykai tikrai nėra sceniški, jie reikalauja tylos. Šis kūrinys labai asmeniškas, jame gana daug klasiko autentiško gyvenimo linijų. Žinome, kad po V.Mykolaičio mirties Lietuvos kino studija ketino statyti filmą pagal šį romaną, tuomet bičiulė Irena Kostkevičiūtė daug pastangų įdėjo, kad tai neįvyktų. Būtų labai sunku pastatyti filmą, kuris „atitiktų“ V.Mykolaitį – Putiną. Kaip įsikūnytų jo mąstymai, svarstymai, jo filosofija? Dėl vertimų į kitas kalbas metamorfozė įvyko – iš pradžių autorius manė, jog kitos tautos žmonės nesupras jo romano, jo idėjų ir siekių, tačiau po pirmųjų vertimų, kai kitose šalyse romanas buvo labai gerai įvertintas, autorius susitaikė ir vertimams pritarė.
Jūsų romane paminimas įdomus faktas, kad rašytojas, paskatintas mūzos Irenos, galvojo parašyti ir ketvirtąją romano „Altorių šešėly“ dalį. Kodėl pradėta rašyti ketvirtoji dalis taip ir liko nerealizuota? Apie ką joje būtume sužinoję?
„Altorių šešėly“ 4-osios dalies liko parašyti tik 23 rankraščio puslapiai. Juos perskaitė žmona Emilija, kilo konfliktas... Buvo 1958 metai, kankino visokios ligos, dar buvo įvairių kitų darbų, V. Mylokaitis-Putinas tuo metu rašė daug eilėraščių, tad prie „Altorių šešėly“ klasikas nebegrįžo. Išties šis V.Mykolaičio sumanymas gana keistas, sunkiai suprantamas. Jis sugalvojo, jog Liudas Vasaris mirė, ir štai V.Mykolaitis-Putinas įtraukiamas į komisiją, kuri tvarkys Vasario palikimą ir tuo pačiu autorius aprašys paties Putino gyvenimą. Atseit, skaitytojai jo vis klausinėja, kaip toliau susiklostė Liudo Vasario likimas. Taigi, Vasaris tarsi persikūnija į Putiną, o šis ima pasakoti savo tikslą dėl tos ketvirtosios dalies: „Joje tilptų visa mano gyvenimo sintezė, apibendrinimas...“ Tame tekste, kurį spėjo parašyti, pareiškė, jog jo žmona Emilija – tai visai ne Auksės prototipas, o paprasta kaimo mergaitė, apie kurią jis dar būtinai plačiau papasakos. Prisipažįsta, jog dėl vedybų suklydo - menininkui šeimyninis gyvenimas kliudo... Dar spėja paminėti, jog žmona nesugebėjo jam įkvėpti „naujų kūrybinių galimybių, platesnių horizontų... Ji jų nepasigedo ir neieškojo...“ Sunku suprasti, kodėl uždarasis suvalkietis V.Mykolaitis panoro atvirai išrašyti savo gyvenimą? Galbūt skatino Irena, gal ir kiti bičiuliai... Tikriausiai gerai, kad daugiau nebeparašė – „Altorių šešėly“ būtų praradęs savo paslaptis...
Kodėl verta išvysti „Altorių šešėly“ scenoje? Gal ir jums įdomu būtų pamatyti KVMT šokio spektaklį?
Manau, jog šokio spektaklio variantas labai tinkamas. Judesys yra gana subtili, bet daugiareikšmė priemonė, ji negali įžeisti. Romane išties daug jausmų, emocijų, o tuos jausmus šokiu tikrai galima išreikšti. Žinoma, labai norėčiau šį spektaklį pamatyti, tikiuosi, jog ir pavyks. Linkiu spektaklio kūrėjams kuo didžiausios sėkmės ir žiūrovų pripažinimo!
Kalbino Žaneta Skersytė
Paieška nedavė rezultatų