Skaityti daugiau
Psichologinis trileris „Našlaičiai“ kviečia pažvelgti į moralės ir šeimos ribas
Rugsėjo 25 ir spalio 23 dienomis Klaipėdos kultūros fabrike žiūrovai kviečiami į Taško teatro psichologinį trilerį „Našlaičiai“, sukurtą pagal vieno ryškiausių šiuolaikinių britų dramaturgų Denniso Kelly pjesę „Orphans“. Spektaklį režisuoja Tadas Montrimas.„Low Air“ 15-mečio programoje – išskirtinis „Vienudu“ pasirodymas su gyvai atliekama muzika
Rugpjūčio 20 dieną Sapiegų rūmuose Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“, minintis 15 metų kūrybinės veiklos jubiliejų, kviečia į ypatingą vakarą. Žiūrovų laukia šokio spektaklis „Vienudu“, kurį šįkart papildys gyvai atliekama kompozitorės ir elektroninės muzikos kūrėjos Agnės Matulevičiūtės bei pianistės Martos Finkelštein muzika.„Bilietai.lt“ valdanti PLG grupė įsigyja vieną žinomiausių Rumunijos bilietų platinimo platformų
PLG grupė, kuriai Lietuvoje priklauso bilietų platinimo platforma „Bilietai.lt“, pasirašė susitarimą įsigyti gerai žinomą Rumunijos bilietų platinimo platformą „iaBilet“. Viena iš žinomų bilietų platinimo grupių Baltijos šalyse ir Centrinėje Europoje „iaBilet“ įsigyja iš vienos didžiausių Vidurio ir Rytų Europos privataus kapitalo bendrovių „Resource Partners“ bei bendrovės įkūrėjų. Įkūrėjai ir toliau liks aktyviai įsitraukę į įmonės veiklą ir, kaip tikimasi, prisidės prie jos plėtros, taip pat ir valdybos lygmeniu.„Nuostabūs dalykai“ – jautri ir šviesi istorija apie tai, dėl ko verta gyventi
Šį rudenį teatras „Kitas kampas“ žiūrovus kviečia į spektaklį „Nuostabūs dalykai“ – jautrią, šmaikščią ir nepaprastai žmogišką istoriją, sukurtą pagal britų dramaturgo Duncano Macmillano pjesę. Režisieriaus Kirilo Glušajevo pastatyme pagrindinį vaidmenį kuria aktorius Martynas Nedzinskas, kiekvieną spektaklį papildydamas improvizacijos elementais ir gyvu ryšiu su publika.VŠDT premjera „Ovalas“ – dokumentinė drama apie regbį, pasirinkimus ir gyvenimo kainą
Rugsėjo 24 ir 25 dienomis Valstybinis Šiaulių dramos teatras pristatys sezono premjerą – dviejų dalių dokumentinę dramą „Ovalas“, kurią pagal dramaturgo Rimanto Kmitos pjesę stato vienas ryškiausių Latvijos teatro režisierių Valters Sīlis. Spektaklis kvies pažvelgti ne tik į regbio pasaulį, bet ir į žmogaus pasirinkimus, atsidavimo kainą bei tai, kas iš tiesų suteikia gyvenimui prasmę.Eglės Vertelytės spektaklis „Šok, Edita, šok“ kviečia į kelionę tarp kino
Valstybinis Šiaulių dramos teatras pristato spektaklį „Šok, Edita, šok“ – tragikomišką istoriją apie meilę, tapatybės paieškas ir bandymą suprasti savo vietą pasaulyje. Kino režisierės Eglės Vertelytės režisuotas pastatymas, sukurtas pagal dramaturgo Rimanto Kmitos pjesę, po sėkmingos premjeros keliauja po Lietuvos scenas.VALSTYBINIS JAUNIMO TEATRAS PRISTATO 62-ĄJĮ SEZONĄ: KURIAME PATIRTIS
Valstybinis jaunimo teatras pristato 62-ąjį sezoną, kurio motto – „Kuriame patirtis“. Naujajame sezone žiūrovų laukia keturios didžiosios premjeros, jaunųjų kūrėjų darbai ir tarptautiniai projektai.„Raudonkepurė“ – šiuolaikiška pasaka visai šeimai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia mažuosius žiūrovus ir jų tėvus į jautrų, žaismingą ir interaktyvų spektaklį „Raudonkepurė“, sukurtą pagal vieno žymiausių šiuolaikinių prancūzų dramaturgų Joëlio Pommerat pjesę. Režisieriaus Pauliaus Tamolės interpretacijoje gerai pažįstama pasaka atgyja naujai ir tampa pasakojimu apie vaikystę, vienatvę, artumą bei šeimos ryšius.„Geismas“ – nauja LNDT premjera apie troškimus, senėjimą ir neišsipildžiusias svajones
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatoma premjera „Geismas“, kurią kuria tarptautinį pripažinimą pelnęs režisierius iš Čilės Marco Layera. Spektaklis pastatytas pagal dramaturgo Juano Pablo Troncoso pjesę, įkvėptą garsiojo Tennessee Williamso kūrinio „Geismų tramvajus“, tačiau šią istoriją perkelia į šiandienos Lietuvą ir kviečia pažvelgti į mūsų visuomenės skaudulius iš netikėtos perspektyvos.20-etį švenčiantis Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“ kvies Vakarų Lietuvos žiūrovus pažinti scenos menų įvairovę
Šiemet Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“ vyks jau 20-ąjį kartą. Minėdama jubiliejų, kūrybinė komanda sukvietė festivalyje jau dalyvavusius kūrėjus bei trupes su jų naujausiais darbais. „Reaguojant į šiandienos geopolitines aktualijas, konceptualiai festivalio linijai parinkta gyvenimo trapumo tema: ką reiškia kai vienu metu ir kuriame pasaulį, ir jį griauname; planuojame ateitį, bet čia pat kariaujame?“ – pasakoja festivalio sumanytoja ir vadovė Goda Giedraitytė. Visa klausimų ir menų paletė šiemet skleisis rugsėjo 9 – spalio 7 d. Klaipėdoje ir Vakarų Lietuvoje: Priekulėje, Šilutėje, Kretingoje.Yanos Ross spektaklis „Apmąstant omarą“ kviečia permąstyti mūsų moralines ribas
Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje žiūrovų laukia vienos ryškiausių šiuolaikinio teatro kūrėjų Yanos Ross spektaklis „Apmąstant omarą“, sukurtas pagal amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace'o esė ir kitus jo tekstus. Tai kūrinys, kuris ne tiek pateikia atsakymus, kiek provokuoja užduoti nepatogius klausimus apie mus pačius, mūsų vertybes ir kasdienius pasirinkimus.„Išvarymas“ – spektaklis, tapęs kartos istorija
Marius Ivaškevičiaus „Išvarymas“, režisuotas Oskaro Koršunovo, jau seniai peržengė teatro spektaklio ribas ir tapo vienu svarbiausių nepriklausomos Lietuvos scenos kūrinių. Tai istorija apie emigraciją, tapatybės paieškas ir žmogaus pastangas išlikti savimi pasaulyje, kuriame tenka pradėti gyvenimą iš naujo.Kafkos „Metamorfozė“ šiuolaikinei Europai: Oliverio Frljić spektaklis LNDT scenoje
Kas nutinka, kai žmogus staiga tampa svetimu savo artimiesiems, visuomenei ir net pačiam sau? Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į vieno ryškiausių Europos režisierių Oliverio Frljić spektaklį „Metamorfozė“, sukurtą pagal Franzo Kafkos kūrybą. Tai provokuojantis, aktualus ir šiandienos pasauliui nepatogius klausimus keliantis scenos kūrinys apie žmogaus ribas, empatiją ir nužmoginimą.„QUANTA“ – kai laikas praranda savo taisykles
Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į vieną ambicingiausių pastarųjų metų scenos kūrinių – lenkų dramaturgės Joannos Bednarczyk spektaklį „QUANTA“, kurį režisavo tarptautinį pripažinimą pelnęs kūrėjas Łukasz Twarkowski. Tai ne tik spektaklis, bet ir įtraukianti kelionė į pasaulį, kuriame ima byrėti mums įprastos laiko, atminties ir tikrovės ribos.LNDT pakvietė žiūrovus akis į akį pasikalbėti apie būsimas premjeras
Lietuvos nacionalinis dramos teatras šiandien paskelbė būsimas rudens premjeras ir apie naują sezoną žiūrovus pakvietė pasikalbėti akis į akį renginyje „Vienas su kitu“. Renginio pavadinimas dalinai atliepia besibaigiančio LNDT 86-ojo sezono šūkį „Mes negalime vienas be kito“.LNDT skelbia vasaros akciją: bilietams – nuolaidos iki 40 proc., premjeroms – specialios kainos
Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia pasiruošti naujajam sezonui iš anksto ir pristato vasaros akciją, kurios metu žiūrovų laukia išskirtinės kainos bilietams į repertuarinius spektaklius bei būsimas 87-ojo sezono premjeras.Klaipėdoje gimsta vizualus spektaklis apie moterų vaidmenį partizaniniame kare
Klaipėdos jaunimo teatras vasaros pradžią pasitinka jautria ir vizualiai poetiška premjera – birželio 18 dieną 19 valandą Kultūros fabrike žiūrovams pirmą kartą bus pristatytas Mildos Mičiulytės režisuotas muzikinis objektų spektaklis „Juodvarnių seserys“. Spektaklyje veiks aktorės Laima Akstinaitė, Elzbieta Girkantaitė, Vaiva Kvederavičiūtė, Rugilė Latvėnaitė, Ieva Pakštytė bei Evelina Šimelionė.Muzikinio spektaklio vaikams „Pelėda Drūlija“ kūrėjai skelbia džiugią žinią – šių metų pabaigoje į sceną sugrįžta trečioji istorijos dalis „Pelėda Drūlija 3 | diena NE“. Po didelio žiūrovų susidomėjimo sulaukusių pirmųjų dviejų spektaklių, mažųjų pamėgta pelėdžiukė ir jos draugai vėl kvies leistis į nuotaikingą, muzikos ir vaizduotės kupiną kelionę.
Muzikinio spektaklio vaikams „Pelėda Drūlija“ kūrėjai skelbia džiugią žinią – šių metų pabaigoje į sceną sugrįžta trečioji istorijos dalis „Pelėda Drūlija 3 | diena NE“. Po didelio žiūrovų susidomėjimo sulaukusių pirmųjų dviejų spektaklių, mažųjų pamėgta pelėdžiukė ir jos draugai vėl kvies leistis į nuotaikingą, muzikos ir vaizduotės kupiną kelionę.ConTempo festivalyje – premjera apie kūną, tapatybę ir nuolat kintančią realybę
Rugpjūčio 4 dieną tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ pakvies į jaunosios kūrėjos Ugnės Irenos Laurinavičiūtės solo darbą „ON SEEN“ – šiuolaikinio šokio ir performanso kūrinį apie kūną, jo matomumą ir nuolat vykstantį virsmą.„ConTempo“ festivalyje – muzikinė kelionė į 90-uosius su Karolio Kaupinio „Dainų švente“
Rugpjūčio 4 dieną tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ Kaune bus parodytas režisieriaus Karolio Kaupinio muzikinis koliažas „Dainų šventė“ – nostalgiškas ir jautrus žvilgsnis į pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį.„ConTempo“ festivalyje – netikėtas meno ir karaokės susidūrimas
Rugpjūčio 2 ir 8 dienomis Kaune vyks vienas netradiciškiausių tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ renginių – „Karaoke (ART)“, kurį pristato amerikiečių kilmės menininkas Davis Freeman ir jo kūrybinė kompanija „Random Scream“.Edgaras Montvidas ir LVSO kviečia pasitikti Kalėdas su programa „Kalėdų žvaigždė“
Gruodžio 16 dieną LVSO koncertų salėje klausytojų laukia ypatingas šventinio laukimo koncertas – vienas ryškiausių Lietuvos tenorų Edgaras Montvidas kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru pristatys naują programą „Kalėdų žvaigždė“. Koncertui diriguos maestro Gintaras Rinkevičius.LVSO kviečia šeimas į muzikinį nuotykį „Laukinė simfonija“ pagal Dano Browno kūrinį
Spalio 3 dieną Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras mažiesiems klausytojams ir jų šeimoms pristatys ypatingą muzikinę premjerą – koncertą „Laukinė simfonija“, sukurtą pagal pasaulinio garso amerikiečių rašytojo Dano Browno knygą vaikams.„ConTempo“ festivalio atidarymą Kaune pažymės įspūdingas prancūzų trupės „Gratte Ciel“ pasirodymas
Rugpjūčio 1–2 dienomis Kaune vyksiantis tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ žiūrovus pakvies į išskirtinį atidarymo renginį – prancūzų trupės „Gratte Ciel“ spektaklį-instaliaciją „RoZéO“. Net keturi pasirodymai vyks „Kauno grūdų“ gamyklos kieme ir taps viena ryškiausių festivalio pradžios patirčių.Opera, žvaigždės ir simfoniniai šedevrai: LVSO paskelbė naujojo sezono koncertus
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento maestro Gintaro Rinkevičiaus, paskelbė naujojo 38-ojo sezono rudens-žiemos koncertus. Šį rudenį klausytojai turės progą išgirsti išskirtines programas su Lietuvos ir užsienio žvaigždėmis: nuo ispaniškos operos ir simfoninės muzikos šedevrų iki koncertų vaikams ir naujų šventinio laikotarpio programų.Festivalyje HELIUM – įtampos kupinas ispanų spektaklis „QOROQ“
Rugsėjo 16 dieną MENŲ SPAUSTUVĖJE šiuolaikinio cirko festivalio HELIUM publika bus pakviesta į intensyvią ir įtraukiančią patirtį – Ispanijos trupės „Kolektiv Lapso Cirk“ spektaklį „QOROQ“. Tai kūrinys apie pusiausvyrą, riziką ir pasitikėjimą, kuriame žiūrovai tampa ne stebėtojais, o pačios įtampos dalimi.Įsivaizduojama M. K. Čiurlionio opera „Jūratė“ kvies išgirsti neįgyvendintą lietuvių genijaus svajonę
Rugsėjo 11 ir 12 dienomis Vilniaus senajame teatre žiūrovų laukia išskirtinis scenos įvykis – įsivaizduojama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio opera „Jūratė“. Tai unikalus šiuolaikinės operos projektas, gimęs iš nebaigtos M. K. Čiurlionio svajonės sukurti lietuvišką operą ir paremtas jo laiškais, eskizais, kūrybinėmis idėjomis bei legenda apie Jūratę ir Kastytį.Festivalyje HELIUM – poetiškas belgų spektaklis apie laiką „TOUT / RIEN“
Rugsėjo 18 dieną MENŲ SPAUSTUVĖJE šiuolaikinio cirko festivalio HELIUM publika išvys išskirtinį Belgijos trupės „Modo Grosso“ spektaklį „TOUT / RIEN“ („Viskas / nieko“) – hipnotizuojantį objektų cirko kūrinį, kviečiantį pažvelgti į laiką kaip į apčiuopiamą ir gyvą reiškinį.„Strauss Magic Vienna Orchestra“ gruodį surengs pasirodymus Vilniuje ir Kaune
Gruodžio mėnesį į Lietuvą atvyksta naujas Vienos muzikos kolektyvas „Strauss Magic Vienna Orchestra“, žadantis publikai ne tik klasikinės muzikos koncertą, bet ir išskirtinę teatrališką bei interaktyvią patirtį. Koncertai vyks gruodžio 6 dieną Vilniuje, LVSO koncertų salėje, ir gruodžio 12 dieną Kaune, VDU Didžiojoje salėje.„Appassionante“ Vilniuje: pasaulinio garso italių trio sugrįžta su nauju turu
2026 m. lapkričio 13 dieną Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, įvyks išskirtinis muzikinis vakaras - Lietuvos publikai koncertą surengs pasaulinio garso italių trio „Appassionante“. Tai vienas ryškiausių pop-opera žanro projektų Europoje, jau daugiau nei du dešimtmečius pelnantis publikos simpatijas visame pasaulyje.Valio Pūkuotukui!: miuziklas visai šeimai kviečia į Šimtamylę girią
Spalio 10 dieną Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, žiūrovus suburs spalvingas ir nuotaikingas miuziklas „Valio Pūkuotukui!“. Šis ypatingas pasirodymas skirtas visai šeimai ir kviečia kartu švęsti Mikės Pūkuotuko šimtmečio jubiliejų.„Snieguolės“ baletas sužavėjo žiūrovus: klasika ir šiuolaikiškumas scenoje sulaukė gausių ovacijų
Gegužės 1 dieną Vilniuje įvykęs „Naujosios operos“ baletas visai šeimai „Snieguolė ir septyni nykštukai“ nepaliko abejingų – salė prisipildė žiūrovų, o pasirodymas buvo palydėtas gausiais aplodismentais ir šiltais atsiliepimais.„Romeo ir Džuljeta“ Lietuvoje: legendinė meilės istorija atgyja baleto scenoje
Lapkričio 6–9 dienomis Lietuvos miestus aplankys įspūdingas klasikinio baleto pastatymas „Romeo ir Džuljeta“, kurį pristato Worldwide Ballet Theatre. Garsiausia visų laikų meilės istorija, sukurta pagal Sergei Prokofiev muziką, žiūrovus pakvies į emocijų kupiną kelionę.Tarptautinė šokio diena: menas, kuris kalba be žodžių
Balandžio 29-ąją visame pasaulyje minima Tarptautinė šokio diena – proga sustoti ir įvertinti vieną universaliausių meno formų, jungiančių skirtingas kultūras, kartas ir patirtis. Ši diena švenčiama nuo 1982 metų UNESCO iniciatyva ir yra skirta prancūzų baletmeisterio Žano Žoržo Noverio gimtadieniui paminėti. Jis laikomas šiuolaikinio baleto tėvu, reformavusiu choreografijos meną ir suteikusiu jam naują, emocijomis grįstą kryptį.A|CH šokio spektaklis „Jaunystė“ – viena stipriausių pastarųjų metų teatro patirčių
Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklis „Jaunystė, arba scenarijai pagal kuriuos gyvena tėvai ir vaikai“ tęsia savo sėkmingą kelionę per Lietuvos scenas ir žiūrovų širdis. Per pastaruosius metus fenomenalaus populiarumo sulaukęs kūrinys net du kartus iš eilės buvo pripažintas žiūrimiausiu šokio spektakliu Lietuvoje.Tarp meilės, genialumo ir beprotybės: šokio spektaklio premjera prikėlė jautrią Sofijos istoriją
Jautri, įtaigi, šokio simbolių ir atpažįstamų motyvų kupina kelionė per M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimo istoriją. Tokie atgarsiai po ansamblio „Lietuva“ premjeros – šokio spektaklio „Sofija. Genijaus šešėly“ lydi iki šiol. Pirmieji pasirodymai Vilniuje subūrė pilnas sales žiūrovų ir nustebino savita kūrėjų interpretacija, estetiniais sprendimais, išraiškingais choreografiniais ir muzikiniais paveikslais, solistų ekspresyvumu bei moderniai atgimusiu „Mišku“, „Jūra“ ir „Beauštančia aušrele“.Monospektaklis „Melo Gibsono draugas“ – ironiškas žvilgsnis į aktoriaus šlovę ir jos kainą
Rugsėjo 10 dieną Vilniaus lenkų kultūros namų Teatro salėje bus pristatytas monospektaklis „Melo Gibsono draugas“, sukurtas pagal Tomasz Jachimek tekstą ir režisuotas Sławomir Gaudyn. Tai nuotaikinga, bet kartu ir taikli komedija, kviečianti pažvelgti į menininko gyvenimą iš arti – su visais jo paradoksais, ambicijomis ir netikėtais posūkiais.Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly
Laikas atsigręžti į moterį, kuri geriausiai suprato ir giliausiai išjautė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genialumą jo gyvenamuoju laiku. Į žmogų, kuris, kūrėjų požiūriu, nepelnytai liko didžiojo menininko šešėlyje. Šokio spektaklis „Sofija | Genijaus šešėly“ kviečia pažvelgti į Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vidinį pasaulį ir jos likimą šalia genijaus.Naujasis teatras: „Nepažintas Mačernis | Aš atnešiau Jums saulės patekėjimą“
Vytauto Mačernio prozos pristatymas kviečia iš naujo pažinti vieną ryškiausių lietuvių literatūros asmenybių – per mažai girdėtą, bet itin gilią jo kūrybos pusę. Šiame kameriniame pasirodyme aktorė Sonata Visockaitė atveria Mačernio prozą – tekstus, kuriuose keliami esminiai filosofiniai ir egzistenciniai klausimai, grįžtama prie pamatinių, amžinųjų vertybių.Ką dovanojame šiandien? Ir kodėl prasmingiausios dovanos nebūtinai telpa į dėžutę
Artėjant šventėms kiekvienais metais prasideda tas pats ritualas – ieškoti dovanos, kuri ne tik pradžiugintų, bet ir būtų iš tiesų prasminga. Mes lankome parduotuves, tikriname internetinius puslapius, stengiamės pataikyti pagal žmogaus skonį, pomėgius arba bent jau nesuklysti renkant dydį.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Prodiuserė Rusnė Kregždaitė: kaip užauginti teatrą neturint savo scenos
Kas lemia nepriklausomo teatro sėkmę – kūrybinė intuicija, strateginis planavimas ar gebėjimas nuolat prisitaikyti? MMLAB (Meno ir mokslo laboratorija) prodiuserė dr. Rusnė Kregždaitė sako, kad už kiekvieno spektaklio slypi ne tik kūrėjai, bet ir tie, kurie sukuria sąlygas jam atsirasti. Jubiliejinį dešimtąjį sezoną mininčios MMLAB įkūrėja pasakoja apie nepriklausomo teatro augimą, darbą su jaunaisiais kūrėjais, tarptautinę plėtrą ir kultūros politikos iššūkius. Pašnekovę kalbina Monika Augustaitytė-Mickūnienė.
MMLAB mini jau dešimtąjį sezoną. Kokie tai buvo metai?
Visko buvo labai daug: nauji pastatymai, tarptautiniai renginiai Lietuvoje ir užsienyje, gastrolės, darbas su jaunaisiais kūrėjais. Sezoną pradėjome nuo Baltijos dramos forumo. Tai kasmetinis teatro teoretikus ir praktikus suburiantis renginys, šiemet sugrįžęs į Lietuvą. Svarbiausias mūsų konferencijos svečias buvo teatro režisierė Katie Mitchell iš Jungtinės Karalystės, o man asmeniškai labai svarbi forume įvykusi diskusija apie kultūros ekonomiką ir prodiusavimą, šiuolaikinę teatro ekosistemą.
Dešimtąjį sezoną turėjome tris premjeras. Pradėjome nuo Linos Lapelytės spektaklio „Kosminiai namai“, kurį kūrėme bendradarbiaudami su Varšuvos TR teatru. Tuomet įvyko koprodukcija su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru – Nauberto Jasinsko „Velnio nuotaka“. O trečioji premjera – Dianos Gutautės ir Grėtės Vosiliūtės debiutinis performansas „dis|connect“, išaugęs iš MMLAB erdvės, bet kurtas kartu su „Open Frame Creative“. Taip pat šiemet turėjome didžiules gastroles Japonijoje. Dvejose skirtingose erdvėse pristatėme Agnės Matulevičiūtės spektaklį „Sayonakidori“, o Lenkijoje MMLAB vitrinoje savo spektaklius rodėme tris dienas iš eilės.
MMLAB yra vienas sėkmingiausių NVO pavyzdžių scenos menų srityje. Kas padėjo šiam teatrui užaugti, išlaikyti stabilumą bei pasiekti tokių gerų rezultatų?
Esame nevyriausybinis teatras, todėl dešimt sezonų mums iš tiesų yra labai daug – ne visi tiek pasiekia. Labai įdomu, kiek dar galime padaryti ir kur yra NVO ribos. Manau, prie sėkmės labai prisidėjo įprotis susidėlioti strategiją ir galvoti į priekį. Aišku, NVO lauke sunku turėti ilgalaikių planų, nes nuolatos esi priklausomas nuo projektinio finansavimo. Sakyčiau, kad nevyriausybinei organizacijai reikia gebėti prisitaikyti prie to, kas vyksta šalyje, prie valstybinių prioritetų. Pavyzdžiui, 2023 metais MMLAB turėjo renginių, susijusių su Vilniaus gimtadieniu, o dabar atsiranda gastrolės, susijusios su Lietuvos pimininkavimo ES Tarybai renginiais.
Didelis postūmis į priekį mums įvyko 2019 metais, kai tapome Vilniaus miesto trupe, o vėliau – Vilniaus miesto teatru. Finansinė injekcija, galimybė naudotis savivaldybės resursais bei žinojimas, kad miestas mus palaiko, tikrai labai gelbėjo. Veiklos pradžioje buvusio darželio patalpose (Vokiečių gatvėje) turėjome savo erdvę. Tai buvo puiki galimybė mažais formatais išsibandyti įvairių menininkų iniciatyvas: instaliacijas, mažos formos scenos meno ir muzikos renginius.
Viena iš pamatinių jūsų misijų – darbas su jaunaisiais kūrėjais. Kaip atpažįstate, į kurį augantį menininką verta investuoti?
Neturiu aiškios formulės, kaip atpažinti jauną kūrėją, į kurį verta investuoti, nors turbūt visi norėtų atrasti kitą svarbios premijos laureatą dar pačioje kelio pradžioje. Mano patirtys buvo labai įvairios. Kartais tai prasideda nuo matyto kūrinio, kuriame dar galbūt ne viskas iki galo suvaldyta, bet aiškiai jaučiasi savitas mąstymas, drąsa ar jautrumas. Kartais tai būna pokalbis, mintis ar net pojūtis, kad žmogus galėtų sėkmingai išmėginti ir kitą veiklos sritį, nes jo intuicija, vaizduotė ar santykis su kūryba atrodo plačiau nei viena konkreti profesinė trajektorija. Man svarbus ir noras eksperimentuoti, bet ne dėl paties naujumo, o dėl tikro poreikio ieškoti formos, rizikuoti, tikrinti idėjas ir iš to augti.
Kartu labai svarbi darbo etika. Teatre talentas vienas pats nieko negarantuoja, nes kūryba vyksta kartu su kitais žmonėmis. Man svarbu, ar kūrėjas prisiima atsakomybę, gerbia kitų laiką, sugeba pastebėti ir vertinti visus komandos narius, o ne tik savo idėją ar galutinį rezultatą. Galiausiai labiausiai pasitikiu tais jaunais kūrėjais, kuriuose matau ne tik talentą ar įdomų mąstymą, bet ir gebėjimą augti kartu su kitais.
Kaip manote, kas padeda pasiekti, kad Lietuvos menininkas būtų pamatytas ir įvertintas užsienio scenose?
Man pačiai tai yra labai svarbus klausimas. Nuolat galvoju, kaip pristatyti jaunąjį kūrėją, kad jis būtų įdomus, matomas ir vėliau turėtų galimybes savo karjerą vystyti vienoje ar kitoje šalyje. Dirbu su labai stipriais kūrėjais, kurie dar nėra plačiai žinomi tarptautinėje rinkoje, todėl tai, kaip juos pristatysiu, yra svarbu. Tam padeda geri santykiai su institucijomis, kurios irgi suinteresuotos pristatyti jaunus lietuvių menininkus, bei aktualių temų pasirinkimas. Pavyzdžiui, dabar po Europą keliauja Lauros Kutkaitės „tremolo“ – mažos formos, lengvai prie aplinkos adaptuojamas spektaklis, kuriame kalbama apie požiūrį į moterį, moterų poreikius bei seksualinę sveikatą. Pastebėjome, kad tai, kas aktualu mūsų šalies kontekste, sulaukia atgarsio ir visur kitur.
Aktyviai mezgate tarptautinius ryšius, net vykstate į šalis, kuriose Lietuvos scenos menas pristatomas rečiau – nuo Japonijos iki Pakistano. Kodėl renkatės egzotiškas kryptis ir kokias patirtis tai atneša?
Tai yra plati kultūrinė diplomatija, galimybė pristatyti Lietuvos menininkus, plėsti rinką. Pakistane rodėme Gretos Grinevičiūtės spektaklį „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“. Ten – visai kita kultūra, kitoks meno suvokimas ir aš jaučiau pasididžiavimą, kad mes, nevyriausybinis teatras iš mažos šalies, galime parodyti tai, ko jie dar nebuvo matę. Pakistaniečių teatro suvokimas yra klasikinis. Jie neturi profesionalaus teatro, neturi aktorių paruošimo. Važiavome į Pakistaną norėdami parodyti, koks scenos menas gali būti: kad gali būti kitos temos, formos, kiti būdai kalbėtis su publika. Šalia to turėjome ir kūrybines dirbtuves. Sulaukėme didelio publikos susidomėjimo: žmonės mūsų laukdavo po spektaklių, norėdavo pasikalbėti. Manau, tikrai ten grįšime. O dabar planuojame turą po Pietryčių Aziją.
Kaip jūs suvokiate savo, kaip teatro prodiuserės, rolę ir atsakomybę?
Aš stengiuosi atskirti prodiuserio ir vadybininko sąvokas. Prodiuseris ateina su finansavimu ir kūrybine vizija. Teatro prodiuseriai matomi vis labiau – po truputėlį suprantama, kad nuo jų priklauso teatro ekosistema. Labai svarbu prodiuseriui ir režisieriui susitarti, kas kokius sprendimus priims. Aš tikrai nemažai būnu prie turinio, idėjų generavimo, dalyvauju formuojant kūrybinę komandą, komentuoju kūrinį. Kadangi žiūriu labai daug spektaklių (seku tendencijas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje), kartais galiu iš anksto numatyti tam tikras pavojaus zonas, apie kurias pranešu režisieriui. Tą galima priimti, kaip norą kištis į turinį, arba galima priimti, kaip rizikų valdymą. Bet viskas yra susitarimo reikalas.
Labai svarbu pažymėti, kad dažnu atveju meno kūrinys kuriamas už valstybės pinigus. Prieš visuomenę, kritikus už meno kūrinį atsako kūrėjas, tačiau reikia nepamiršti, kad yra nematomas sluoksnis. Atsakomybę už tai, kaip efektyviai šios lėšos bus panaudotos ir koks gausis rezultatas, prisiima prodiuseris. Prodiuseriai kreipia meno lauką. Galbūt mažiau apie tai kalbame, mažiau galvojame, bet svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad yra ne tik tie, kurie kūrinius kuria, bet ir tie, kurie sukuria sąlygas tiems kūriniams atsirasti.
Ar geras prodiuseris turi būti strategas ar jam svarbiau vadovautis intuicija?
Man atrodo, geras prodiuseris turi būti abu. Vien strategija teatre neveikia, nes menas nėra verslo planas, kurį gali tiesiog mechaniškai įgyvendinti. Bet vien intuicija irgi nėra pakankama, nes tada viskas tampa priklausoma nuo emocijos, momento ar atsitiktinumo. Prodiuseris turi jausti kūrėją, laiką, auditoriją, kontekstą, bet kartu labai blaiviai matyti finansus, institucijas, terminus, rizikas ir ilgalaikę kryptį. Man prodiusavimas yra nuolatinis balansavimas tarp kūrybinės nuojautos ir labai konkrečios struktūros. Gal net sakyčiau, kad intuicija padeda atpažinti, į ką verta eiti, o strategija padeda ten nueiti.
Esate ne tik prodiuserė, bet ir kultūros ekonomikos tyrėja. Kodėl jums norisi dirbti būtent kultūros lauke?
Kai pradėjau domėtis kultūros ekonomika, man atsivėrė labai gyvas laukas, kuriame susitinka menas, žmonių darbas, institucijos, auditorijos, finansavimo sistemos ir kultūros politika. Kiekvieną kartą dalyvaudama tarptautinėse konferencijose ar diskusijose labai įsikvepiu, nes matau, kad klausimai, kurie mums atrodo labai praktiniai, iš tiesų yra aktualūs daug platesniame tarptautiniame kontekste. Svarbiausia, kad šios žinios nelieka akademinėje erdvėje. Jas kasdien pritaikau praktikoje dirbdama prodiusere, vertindama projektus kaip ekspertė, dalyvaudama įvairių institucijų darbo grupėse ir prisidėdama prie kultūros politikos sprendimų. Man svarbu, kad tyrimai padėtų ne tik geriau suprasti kultūros lauką, bet ir jį keisti.
Į kultūros lauką atsinešiau ekonominį mąstymą ir iki šiol su juo dirbu: atlieku tyrimus, dalyvauju tarptautinėse konferencijose, dėstau kultūros ekonomiką studentams. Tik man ekonomika čia nėra apie tai, kaip meną paversti skaičiais. Labiau apie tai, kaip kalbant kiekybine kalba atrasti argumentų, kurie padeda geriau suprasti kultūros sektoriaus vertę ir priimti pagrįstus finansavimo bei kultūros politikos sprendimus.
Ką, jūsų nuomone, reikėtų keisti sistemoje, kad nepriklausomi teatrai veiktų ne tik išgyvenimo, bet klestėjimo režimu?
Kad laukas galėtų augti, reikia finansavimo ir infrastruktūros. Scenos menai Vilniuje turi „Menų spaustuvę“, bet visų poreikių ji neužpildo. Čia reiktų kalbėti apie rezidavimą ar koprodukcijų mechanizmą. Valstybiniai teatrai dažniausiai turi stiprią techninę bazę, infrastruktūrą, sales, gamybinius pajėgumus. Apjungus NVO idėjas ir valstybinių teatrų resursus tai būtų investicija į bendrą sinergiją ir didesnius, kokybiškesnius pastatymus.
Šiuo metu mažėjantis Kultūros tarybos finansavimas labiausiai veikia būtent NVO sektorių. Ministerijoje labai trūksta skyriaus arba specialistų, kurie sektų šio lauko poreikius, stebėtų, kur reikalingos investicijos. Būtų gerai, jei NVO kultūros sektorius dalyvautų kultūros politikos formavime bei valdyme.
Kalbėjosi ir užrašė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
MMLAB mini jau dešimtąjį sezoną. Kokie tai buvo metai?
Visko buvo labai daug: nauji pastatymai, tarptautiniai renginiai Lietuvoje ir užsienyje, gastrolės, darbas su jaunaisiais kūrėjais. Sezoną pradėjome nuo Baltijos dramos forumo. Tai kasmetinis teatro teoretikus ir praktikus suburiantis renginys, šiemet sugrįžęs į Lietuvą. Svarbiausias mūsų konferencijos svečias buvo teatro režisierė Katie Mitchell iš Jungtinės Karalystės, o man asmeniškai labai svarbi forume įvykusi diskusija apie kultūros ekonomiką ir prodiusavimą, šiuolaikinę teatro ekosistemą.
Dešimtąjį sezoną turėjome tris premjeras. Pradėjome nuo Linos Lapelytės spektaklio „Kosminiai namai“, kurį kūrėme bendradarbiaudami su Varšuvos TR teatru. Tuomet įvyko koprodukcija su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru – Nauberto Jasinsko „Velnio nuotaka“. O trečioji premjera – Dianos Gutautės ir Grėtės Vosiliūtės debiutinis performansas „dis|connect“, išaugęs iš MMLAB erdvės, bet kurtas kartu su „Open Frame Creative“. Taip pat šiemet turėjome didžiules gastroles Japonijoje. Dvejose skirtingose erdvėse pristatėme Agnės Matulevičiūtės spektaklį „Sayonakidori“, o Lenkijoje MMLAB vitrinoje savo spektaklius rodėme tris dienas iš eilės.
MMLAB yra vienas sėkmingiausių NVO pavyzdžių scenos menų srityje. Kas padėjo šiam teatrui užaugti, išlaikyti stabilumą bei pasiekti tokių gerų rezultatų?
Esame nevyriausybinis teatras, todėl dešimt sezonų mums iš tiesų yra labai daug – ne visi tiek pasiekia. Labai įdomu, kiek dar galime padaryti ir kur yra NVO ribos. Manau, prie sėkmės labai prisidėjo įprotis susidėlioti strategiją ir galvoti į priekį. Aišku, NVO lauke sunku turėti ilgalaikių planų, nes nuolatos esi priklausomas nuo projektinio finansavimo. Sakyčiau, kad nevyriausybinei organizacijai reikia gebėti prisitaikyti prie to, kas vyksta šalyje, prie valstybinių prioritetų. Pavyzdžiui, 2023 metais MMLAB turėjo renginių, susijusių su Vilniaus gimtadieniu, o dabar atsiranda gastrolės, susijusios su Lietuvos pimininkavimo ES Tarybai renginiais.
Didelis postūmis į priekį mums įvyko 2019 metais, kai tapome Vilniaus miesto trupe, o vėliau – Vilniaus miesto teatru. Finansinė injekcija, galimybė naudotis savivaldybės resursais bei žinojimas, kad miestas mus palaiko, tikrai labai gelbėjo. Veiklos pradžioje buvusio darželio patalpose (Vokiečių gatvėje) turėjome savo erdvę. Tai buvo puiki galimybė mažais formatais išsibandyti įvairių menininkų iniciatyvas: instaliacijas, mažos formos scenos meno ir muzikos renginius.
Viena iš pamatinių jūsų misijų – darbas su jaunaisiais kūrėjais. Kaip atpažįstate, į kurį augantį menininką verta investuoti?
Neturiu aiškios formulės, kaip atpažinti jauną kūrėją, į kurį verta investuoti, nors turbūt visi norėtų atrasti kitą svarbios premijos laureatą dar pačioje kelio pradžioje. Mano patirtys buvo labai įvairios. Kartais tai prasideda nuo matyto kūrinio, kuriame dar galbūt ne viskas iki galo suvaldyta, bet aiškiai jaučiasi savitas mąstymas, drąsa ar jautrumas. Kartais tai būna pokalbis, mintis ar net pojūtis, kad žmogus galėtų sėkmingai išmėginti ir kitą veiklos sritį, nes jo intuicija, vaizduotė ar santykis su kūryba atrodo plačiau nei viena konkreti profesinė trajektorija. Man svarbus ir noras eksperimentuoti, bet ne dėl paties naujumo, o dėl tikro poreikio ieškoti formos, rizikuoti, tikrinti idėjas ir iš to augti.
Kartu labai svarbi darbo etika. Teatre talentas vienas pats nieko negarantuoja, nes kūryba vyksta kartu su kitais žmonėmis. Man svarbu, ar kūrėjas prisiima atsakomybę, gerbia kitų laiką, sugeba pastebėti ir vertinti visus komandos narius, o ne tik savo idėją ar galutinį rezultatą. Galiausiai labiausiai pasitikiu tais jaunais kūrėjais, kuriuose matau ne tik talentą ar įdomų mąstymą, bet ir gebėjimą augti kartu su kitais.
Kaip manote, kas padeda pasiekti, kad Lietuvos menininkas būtų pamatytas ir įvertintas užsienio scenose?
Man pačiai tai yra labai svarbus klausimas. Nuolat galvoju, kaip pristatyti jaunąjį kūrėją, kad jis būtų įdomus, matomas ir vėliau turėtų galimybes savo karjerą vystyti vienoje ar kitoje šalyje. Dirbu su labai stipriais kūrėjais, kurie dar nėra plačiai žinomi tarptautinėje rinkoje, todėl tai, kaip juos pristatysiu, yra svarbu. Tam padeda geri santykiai su institucijomis, kurios irgi suinteresuotos pristatyti jaunus lietuvių menininkus, bei aktualių temų pasirinkimas. Pavyzdžiui, dabar po Europą keliauja Lauros Kutkaitės „tremolo“ – mažos formos, lengvai prie aplinkos adaptuojamas spektaklis, kuriame kalbama apie požiūrį į moterį, moterų poreikius bei seksualinę sveikatą. Pastebėjome, kad tai, kas aktualu mūsų šalies kontekste, sulaukia atgarsio ir visur kitur.
Aktyviai mezgate tarptautinius ryšius, net vykstate į šalis, kuriose Lietuvos scenos menas pristatomas rečiau – nuo Japonijos iki Pakistano. Kodėl renkatės egzotiškas kryptis ir kokias patirtis tai atneša?
Tai yra plati kultūrinė diplomatija, galimybė pristatyti Lietuvos menininkus, plėsti rinką. Pakistane rodėme Gretos Grinevičiūtės spektaklį „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“. Ten – visai kita kultūra, kitoks meno suvokimas ir aš jaučiau pasididžiavimą, kad mes, nevyriausybinis teatras iš mažos šalies, galime parodyti tai, ko jie dar nebuvo matę. Pakistaniečių teatro suvokimas yra klasikinis. Jie neturi profesionalaus teatro, neturi aktorių paruošimo. Važiavome į Pakistaną norėdami parodyti, koks scenos menas gali būti: kad gali būti kitos temos, formos, kiti būdai kalbėtis su publika. Šalia to turėjome ir kūrybines dirbtuves. Sulaukėme didelio publikos susidomėjimo: žmonės mūsų laukdavo po spektaklių, norėdavo pasikalbėti. Manau, tikrai ten grįšime. O dabar planuojame turą po Pietryčių Aziją.
Kaip jūs suvokiate savo, kaip teatro prodiuserės, rolę ir atsakomybę?
Aš stengiuosi atskirti prodiuserio ir vadybininko sąvokas. Prodiuseris ateina su finansavimu ir kūrybine vizija. Teatro prodiuseriai matomi vis labiau – po truputėlį suprantama, kad nuo jų priklauso teatro ekosistema. Labai svarbu prodiuseriui ir režisieriui susitarti, kas kokius sprendimus priims. Aš tikrai nemažai būnu prie turinio, idėjų generavimo, dalyvauju formuojant kūrybinę komandą, komentuoju kūrinį. Kadangi žiūriu labai daug spektaklių (seku tendencijas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje), kartais galiu iš anksto numatyti tam tikras pavojaus zonas, apie kurias pranešu režisieriui. Tą galima priimti, kaip norą kištis į turinį, arba galima priimti, kaip rizikų valdymą. Bet viskas yra susitarimo reikalas.
Labai svarbu pažymėti, kad dažnu atveju meno kūrinys kuriamas už valstybės pinigus. Prieš visuomenę, kritikus už meno kūrinį atsako kūrėjas, tačiau reikia nepamiršti, kad yra nematomas sluoksnis. Atsakomybę už tai, kaip efektyviai šios lėšos bus panaudotos ir koks gausis rezultatas, prisiima prodiuseris. Prodiuseriai kreipia meno lauką. Galbūt mažiau apie tai kalbame, mažiau galvojame, bet svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad yra ne tik tie, kurie kūrinius kuria, bet ir tie, kurie sukuria sąlygas tiems kūriniams atsirasti.
Ar geras prodiuseris turi būti strategas ar jam svarbiau vadovautis intuicija?
Man atrodo, geras prodiuseris turi būti abu. Vien strategija teatre neveikia, nes menas nėra verslo planas, kurį gali tiesiog mechaniškai įgyvendinti. Bet vien intuicija irgi nėra pakankama, nes tada viskas tampa priklausoma nuo emocijos, momento ar atsitiktinumo. Prodiuseris turi jausti kūrėją, laiką, auditoriją, kontekstą, bet kartu labai blaiviai matyti finansus, institucijas, terminus, rizikas ir ilgalaikę kryptį. Man prodiusavimas yra nuolatinis balansavimas tarp kūrybinės nuojautos ir labai konkrečios struktūros. Gal net sakyčiau, kad intuicija padeda atpažinti, į ką verta eiti, o strategija padeda ten nueiti.
Esate ne tik prodiuserė, bet ir kultūros ekonomikos tyrėja. Kodėl jums norisi dirbti būtent kultūros lauke?
Kai pradėjau domėtis kultūros ekonomika, man atsivėrė labai gyvas laukas, kuriame susitinka menas, žmonių darbas, institucijos, auditorijos, finansavimo sistemos ir kultūros politika. Kiekvieną kartą dalyvaudama tarptautinėse konferencijose ar diskusijose labai įsikvepiu, nes matau, kad klausimai, kurie mums atrodo labai praktiniai, iš tiesų yra aktualūs daug platesniame tarptautiniame kontekste. Svarbiausia, kad šios žinios nelieka akademinėje erdvėje. Jas kasdien pritaikau praktikoje dirbdama prodiusere, vertindama projektus kaip ekspertė, dalyvaudama įvairių institucijų darbo grupėse ir prisidėdama prie kultūros politikos sprendimų. Man svarbu, kad tyrimai padėtų ne tik geriau suprasti kultūros lauką, bet ir jį keisti.
Į kultūros lauką atsinešiau ekonominį mąstymą ir iki šiol su juo dirbu: atlieku tyrimus, dalyvauju tarptautinėse konferencijose, dėstau kultūros ekonomiką studentams. Tik man ekonomika čia nėra apie tai, kaip meną paversti skaičiais. Labiau apie tai, kaip kalbant kiekybine kalba atrasti argumentų, kurie padeda geriau suprasti kultūros sektoriaus vertę ir priimti pagrįstus finansavimo bei kultūros politikos sprendimus.
Ką, jūsų nuomone, reikėtų keisti sistemoje, kad nepriklausomi teatrai veiktų ne tik išgyvenimo, bet klestėjimo režimu?
Kad laukas galėtų augti, reikia finansavimo ir infrastruktūros. Scenos menai Vilniuje turi „Menų spaustuvę“, bet visų poreikių ji neužpildo. Čia reiktų kalbėti apie rezidavimą ar koprodukcijų mechanizmą. Valstybiniai teatrai dažniausiai turi stiprią techninę bazę, infrastruktūrą, sales, gamybinius pajėgumus. Apjungus NVO idėjas ir valstybinių teatrų resursus tai būtų investicija į bendrą sinergiją ir didesnius, kokybiškesnius pastatymus.
Šiuo metu mažėjantis Kultūros tarybos finansavimas labiausiai veikia būtent NVO sektorių. Ministerijoje labai trūksta skyriaus arba specialistų, kurie sektų šio lauko poreikius, stebėtų, kur reikalingos investicijos. Būtų gerai, jei NVO kultūros sektorius dalyvautų kultūros politikos formavime bei valdyme.
Kalbėjosi ir užrašė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
Paieška nedavė rezultatų