logo
Pasirinkite periodą
Paieška žemėlapyje
Meniu
Paieška žemėlapyje
Pasirinkite periodą
Dmitry Krymov: „Teatras nėra muziejus“
Skaityti daugiau

Jaunimui pagalbos ranką tiesia projektas „Meilės eliksyras“

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre prasidėjo netikėto G. Donizetti komiškos operos „Meilės eliksyras“ pastatymo kūrybinis procesas. Netikėto, nes šį projektą teatras įgyvendina kartu su Klaipėdos pedagogine psichologine tarnyba. Spektaklių metu jaunuoliai ne tik bus supažindinami su klasikinės operos specifika, bet ir kviečiami aktyviai įsijungti į spektaklį, drauge ieškant spektaklio herojus kankinančių bėdų sprendimo būdų.

Mažųjų spektaklių ciklas „Sveika, opera! Labas, šoki!” leidžiasi į kelionę po Lietuvą!

Jei jums sudėtinga pasiekti pajūrį ir pamatyti pripažintus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklius, pasidomėkite - gal jau netrukus susitiksime jūsų mieste? Į kelionę po Lietuvą ruošiasi naujas KVMT projektas – mažųjų spektaklių ciklas „Sveika, opera! Labas, šoki!”.

Trupė „Les Ballets Trockadero de Monte Carlo“ atvyksta į Lietuvą – jiems plojo ir pati karalienė Elžbieta II

Pirmą kartą Lietuvos gyventojai klasikinius baleto kūrinius galės išvysti iš visiškai naujos perspektyvos – į mūsų šalį atvyksta visame pasaulyje žinoma baleto trupė „Les Ballets Trockadero de Monte Carlo“, rugpjūčio 23-iosios vakarą savo pasirodymą surengsianti Vilniaus koncertų salėje „Compensa“.

Įteikti Muzikinio teatro apdovanojimai „Pagauk bangą“

Didžiausius kūrybinius iššūkius įveikę bei aukščiausių meno bangų keteras 2022 m. pasiekę Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) kūrėjai ir darbuotojai tradiciškai įvertinti profesionalaus teatro kūrėjų apdovanojimuose „Pagauk bangą“. Ceremonijos netikėtumas: vienai iš solisčių atiteko net du apdovanojimai!

Artūro Areimos teatro premjera „Arti / Близько”: nepakeliama dabartis ir kolektyvinis išgyvenimas

Gegužės 5,6 dienomis (Alytaus Miesto teatre) bei Birželio 7 dieną (Menų Spaustuvėje, Vilniuje) Artūro Areimos teatro trupė pristato spektaklio „Arti / Близько” premjerą.

Artūro Areimos teatro spektaklio „Arti / Близько” kūrėjai: negalime leisti sau pamiršti, jog vyksta karas

Gegužės 5,6 dienomis (Alytaus Miesto teatre) bei Birželio 7 dieną (Menų Spaustuvėje, Vilniuje) Artūro Areimos teatro trupė pristato spektaklio „Arti / Близько” premjerą.

Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai

Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.

Dmitry Krymov: „Teatras nėra muziejus“

Šiuo metu Klaipėdos dramos teatre spektaklį kuria tarptautiniu mastu plačiai žinomas režisierius Dmitry Krymov. Ne vienerius metus kalbintas kurti Klaipėdoje, jis galiausiai čia, o jau kovo 21֪–22 dienomis vyks ir jo režisuojamo spektaklio „Fragmentas“ (A. Čechovo „Trijų seserų“ trečiojo veiksmo motyvais) premjera. Prieš atvykdamas į Lietuvą paskutinį spektaklį, taip pat A. Čechovo motyvais, praėjusį pavasarį pristatė JAV, Filadelfijoje. Režisierius šiuo metu gyvena Niujorke, vadovauja savo įkurtai teatro laboratorijai „Krymov Lab NYC“.
Susitikus su D. Krymovu krinta į akis jo laikysena – jis kalba tyliu, švelniu balsu, atrodo labai santūrus, net melancholiškas, nors netikėtai nustebina staigaus ir aštraus humoro šuoru. Režisierius kalbėdamas apie savą teatro sampratą akcentuoja būtinybę kalbėti šiandieniam žmogui esminės svarbos klausimais, bet tuo pat metu netapti publicistikos erdve.

Kaip jaučiatės Klaipėdoje? Teko girdėti, kad lietuviškas pajūris jums nėra svetimas?
Lietuva man labai miela, visą vaikystę praleidau Lietuvoje, su tėvais stovyklaudavome prie ežerų, nakvodavome palapinėse, plaukiojome baidarėmis. Čia niekada nepatyriau nieko blogo. Lietuvoje turėjome daug draugų ir su jais praleidome nemažai laiko. Grįžtu čia kaip į savo vaikystės šalį. Be to, čia turėjau progą pamatyti savo tėtį (žymų teatro režisierių Anatolijų Efrosą – aut. past.) visai kitokį, negu jį mačiau jo darbo vietoje Maskvoje.

Grįžtate savotišku nostalgijos maršrutu?
Lietuvių režisieriai Maskvoje dar visai neseniai buvo pirmose gretose, labai gerbiami. E. Nekrošius, M. Karbauskis, O. Koršunovas, R. Tuminas – Maskvos teatriniame pasaulyje jie buvo labai vertinami ir priimami kaip savi.
Viskas, apie ką kalbu, liečia laikotarpį iki karo. Tai irgi tam tikros nostalgijos ženklas.

Skaitant įvairias jūsų spektaklių apžvalgas, priėjus iki „New York Times“ ir supratus jūsų veiklos apimtis, gal iš mažos šalies komplekso, bet kyla klausimas – kaip nutiko, kad esate Klaipėdoje? Kas lėmė, kad atvykote į šį nedidelį, nedidelės šalies miestą?
Mane pakvietė Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys. Kvietė jau seniai, bet vis negalėjau, nes buvau labai užimtas Maskvoje. Turėjau kokius penkis pradėtus darbus, o tai reiškia planus dviem trims metams į priekį. Bet tada viskas labai staigiai pasikeitė. Iki to momento jau buvau spėjęs atvažiuoti į Klaipėdą, susipažinti su teatru ir aktoriais. Man čia labai patiko. Tomas tuo vizitu buvo paspendęs labai gerus spąstus. Kai viskas Rusijoje apsivertė, Tomas buvo pirmas žmogus, su kuriuo santykiai prasitęsė labai natūraliai. Gerbiu jį ne tik dėl to, kad yra simpatiškas žmogus, puikaus teatro vadovas, bet ir dėl to, kad tuo sunkiu metu nesakė „palaukim“, „ne dabar, tu gi supranti“ – taip daug kas kalbėjo – o jis, priešingai, sakė „nagi, darom, aš čia“. Ir tai buvo toks draugiškas gestas, kad tą akimirką vedė iki ašarų, emociškai palietė labai giliai. Dabar džiaugiuosi, kad taip susiklostė. Nežinau, koks gausis spektaklis. Bet labai džiaugiuosi, kad suėmiau šią draugišką ranką.

Paskutinio jūsų spektaklio premjera pernai pavasarį vyko JAV. Smalsu, kaip apibūdintumėte teatro JAV specifiką, teko girdėti įdomų apibūdinimą, kad ten vyrauja sekimas tekstu, o Europa išsiskiria kur kas didesne režisūrine laisve. Kokia jūsų patirtis? Šiuolaikinį teatrą kuria režisierius ir spektaklį jis gali kurti remdamasis tiesiog įkvėpimu, iš nieko, o gali remtis tekstu. Tai, tiesą sakant, dvidešimto amžiaus išradimas ir jis puikiai veikia. Viskas, ką matome labai gero teatre, sukurta būtent remiantis šiuo principu. Tuo tarpu JAV, būdama pirmaujanti šalis daugybėje sričių, teatro sferoje kažkodėl atsilieka. Taip jau yra.
Žinote, iš tiesų, net ir Rusijoje nekurdavau spektaklių pagal šiuolaikinių dramaturgų pjeses, tik pagal tų, kurie jau nebegali paprieštarauti, sakyti, kad „ne, keiti mane, nesutinku su tuo“.
Nekuriu pagal šiuolaikinius autorius. Ne man dalinti patarimus, bet manau, kad jei jau yra tokios ribojančios nuostatos, nereikia laukti kol jos pasikeis, o dirbti su medžiaga, kurią galima modifikuoti. O amerikiečiai kažkodėl daugiausia dirba su šiuolaikiniais kūriniais, jiems teatras nemaža dalimi reiškia kažką panašaus kaip publicistika: „Šiandien spektaklis tokia tema, pagal tokią pjesę.“ – „O kas režisierius?“ – „Net nežinom...“
To neteko girdėti Rusijoje.
Beje, kaskart, kai paminiu Rusiją, kalbu apie tai, kas buvo.

Pernai „TheATRIUM“ kalbant su vienu iš JAV atvykusių skautų, jis kalbėjo, kad teatras Europoje jį kaskart pribloškia ir to, ką randa čia, nesutinka namuose.
Būtent dėl tos priežasties. JAV režisierius iki galo nesijaučia burtininkas, jo ranką su burtų lazdele laiko autorius ir leidžia ją judinti tik tam tikra siaura judesio amplitude.
Jau seniai turiu meistriškumo klasę Jeilio universitete, tai – kaip ir geriausias JAV universitetas. Ką tuo noriu pasakyti, kodėl tai išskiriu? Kartu su studentais praleidžiame šešias savaites ir tik kokią trečią prasideda virsmas – jie supranta, kad galima būti laisviems, persilaužia ir tada kuria nepaprastai įdomius kūrinius. Taigi reikia išsiveržti iš ribojančios tradicijos. Ir tai nereiškia, kad esu priešiškai nusiteikęs dramaturgų atžvilgiu, tikrai ne, juk iš jų – ar tai V. Šekspyras, ar A. Čechovas, pasiimu pagrindinę savo kūrinio emociją. Ne žodžius, bet emociją, nors kartais ir žodžius. Jie mane stumia į tikslą.

Gal galite pasidalinti, kokie kūrybiniai principai jums pačiam yra svarbiausi?
Teatras ir kodėl juo užsiimu? Nes teatru galima pasakyti kažką labai stipraus, pasiekiančio širdies, sielos, proto ir intelekto gelmes. Teatras labai įdomus instrumentas. Daug metų tapiau, tai – dieviškas užsiėmimas, kažką reiškia, kai už savo nugaros jauti Rembrandtą, Matissą, Chagallą, Picassą. Bet teatras turi didesnes poveikio galimybes, jis nėra amžinas, jis greitas. Bet tame ir yra jo stiprybė.
Man atrodo, kad iki galo dar nepažinau ir neperpratau teatro instrumento, jis man tebėra paslaptingas. Žinoma, daug išmokau per tuos 20 metų, kai dirbu režisieriumi, bet vis dar turiu jausmą, kad prieš mane visa eilė tamsių kambarių. Ir tai labai įdomu.
Štai toks vaikiškas atsakymas į klausimą, kodėl kuriu teatrą – nes tai man labai įdomu.

Labai įdomu, kad galite atsiremti tiek į dailininko, tiek į režisieriaus patirtį, pats išsakote ir vieną svarbų epizodą – dailės kūrinio ilgalaikiškumą ir teatro kūrinio laikinumą. Kiek jums svarbus jūsų kūrybos išliekamumas?
Tai nėra svarbiausia. Mane labai traukia tie ką tik minėti tamsūs kambariai. Įeini į juos, eini per juos ir su kiekvienu žingsniu kažkas atsiskleidžia, nedaug, bet atsiskleidžia. Ir į tai galima išmainyti amžinybę.

Grįžkime į Klaipėdą, atspirties tašku pasirinkote A. Čechovą, beje, su jo medžiaga dirbate jau ne pirmą kartą. Kodėl būtent šis autorius, kuo jis jus traukia?
Tiesa, sukūriau jau keturis ar penkis spektaklius pagal A. Čechovą. Jis keistas autorius. Nežinau kuo tai paaiškinti, bet su juo nenuobodu. Kažkada tėtis pasakojo, kad baigė kurti spektaklį pagal „Tris seseris“ ir iškart būtų galėjęs kurti dar vieną spektaklį pagal „Tris seseris“ tik visiškai kitaip. Tada negalėjau to suprasti, bet dabar jau suprantu.
A. Čechovas keistas, arba tokiu tapo po didžiulių eksperimentų su jo kūryba visame pasaulyje – nuo labai realistinių pastatymų iki, pavyzdžiui, vokiško ekspresionizmo. Jis jau seniai tapo teatrinių bandymų lauku. Lygiai taip pat galima žiūrėti į „Hamletą“ – su „Hamletu“ nenuobodu. Jis nuolat kitoks – prieš dešimt metų „Hamletas“ buvo vienoks, po dešimt metų – kitoks, o dabar pats jo imiesi ir tai vėl visiškai nauja, ir prieš tave nauji klausimai, į kuriuos su publika ieškai atsakymų. Ieškai su šiuolaikine publika, o ne ta, kuri jį žiūrėjo prieš vieną ar kitą dešimtmetį.
Visa A. Čechovo dramaturgija susideda iš momentų, kuriuos galima apibūdinti kaip neįmanomus bandymus pasiekti laimę, ir jie amžini, bent jau mano nuomone.

Gal galite pasidalinti Klaipėdoje kuriamo spektaklio ištakų istorija – kodėl būtent šis A. Čechovo kūrinys, kuo jis jus kvietė ir ką jame įskaitėte? Ar idėją atsinešėte su savimi ar ji atsirado susipažinus su Klaipėdos dramos teatru ir jo aktoriais?
Spektaklio idėja atėjo kartu su manimi. Jei dabar pažiūrėsite į spektaklį, tai jo santykį su A. Čechovu galima sulyginti su anūko santykiu su seneliu – bandote sugretinti jų portretus ir lyg matyti kažkoks panašumas, bet iš tiesų jie labai skirtingi. Lyg ir galima nujausti giminišką ryšį, bet tai jau kitas žmogus.
Nežinau, kuo tai baigsis, bet aktoriams net pasiūliau vadinti vienas kitą savo tikrais vardais – Regina, Darius... Tai ne „Trys seserys“, tai kartais kažkodėl panašu į „Tris seseris“. Tai – mažas epizodas, dėl to ir spektaklio pavadinimas „Fragmentas“. Šiame epizode kažkas atsispindi iš „Trijų seserų“, bet nėra tiesioginio jų siužeto. Atsispindi kažkokios nuotaikos, noras išsigelbėti artėjant katastrofai, nors apskritai tas noras yra beviltiškas ir liūdnas. Ir štai klausimas, kaip tą bejėgiškumą atspindėti šiandien.
Bejėgiškumas išliko, laimės troškimas išliko, laimės trūkumas taip pat išliko. Bet kaip tai išreikšti, kad publika žiūrėtų kūrinį apie save? Ji ateina žiūrėti A. Čechovo, bet iš tiesų nori matyti save. Ji neateina į muziejų, teatras nėra muziejus, čia, aišku, kalbu apie teatrą, kuris man įdomus. Žmogus ateina žiūrėti spektaklio apie save. Jis ryte atsikelia ir skaito arba žiūri naujienas, nuo kurių dreba visu vidumi, esu tikras, visi ir visur tą daro, aš taip pat. Ir tada tas žmogus ateina į teatrą. Ir jei atėjęs į teatrą jis jau dairosi, kada pradės veikti bufetas– tuomet reiškia, kad teatras neveikia.

Kodėl pasirinkote būtent gaisro momentą?
Tai klausimas apie tai, kaip gimsta idėja. Atsakymo nėra. Idėjos kažkaip atsiranda, įkvėpimas materializuojasi. Nežinau, negaliu atsekti, tai tiesiog atėjo į galvą. Bet ji subrendo po susitikimo su Klaipėdos dramos teatro aktoriais.

Jūsų karjera teatre prasidėjo ne nuo režisūros, bet nuo scenografijos. Ir dabar kalbinti aktoriai minėjo, jog scenografija scenoje yra lygiavertės svarbos su visais žmogiškais personažais. Kaip jūs įvardintumėte, kas jums yra spektaklyje scenografija, kokią galią ji turi? Ir nuo visumos pereinant į detalę – kokį vaidmenį patikite scenografijai „Fragmente“?
Jei aktoriai ją jaučia kaip partnerį – labai gerai.
Geriausia dekoracija šiandien – tuščia scena. Nes kas vyks, nežinau.
Viskas atsiranda dirbant ir tokia kūrybos paslaptis reikalinga dėl publikos, kad ji patikėtų prieš jos akis vykstančiu žaidimu. Kad patikėtų, jog tai ne klastotė. Publika turi patikėti sumaniai sugalvotu žaidimu, vykstančiu prieš jos akis.
Grįžtant prie „Fragmento“, šiame spektaklyje scena nėra tuščia, kartu su scenografe Irina Komissarova prigalvojome visai nemažai. Bet labai tikiuosi, kad netikėtumo momentas veiks, scenografija vystysis kartu su spektakliu, būtent dėl to ją aktoriai ir laiko partneriu.

Atvykote su idėja, bet nemažai vietos palikote improvizacijai, kaip pats sakote, žaidimui, kiek spektaklio išauga tokia laisva forma? Ir ar pats žinote, kuo viskas baigsis?
85 procentais žinau. Mano atsivežta pjesė, ką joje surašiau, neleidžia nuklysti, tai – karkasas, bet jo viduje labai daug erdvės improvizacijai. Pati improvizacija yra labai viliojantis dalykas ir kartu pavojingas. Viskas priklauso nuo to, kas ja užsiima. Sumani improvizacija yra nuostabus dalykus.

Kokie yra sumanios improvizacijos bruožai?
Ji neturi visiškai atsitraukti nuo ištakų, žinote, palyginti galima su jėgos aitvarais. Jie atsiplėšia nuo bangos, pakyla, bet kiek pasklendę vėl lenta paliečia bangą. Taigi improvizacija yra žaidimas su klasikais, kartu su jais, kaip su draugais. Mums reikia pakilti, bet ir vėl paliesti bangą.

Jūsų nuomone, kaip „Fragmento“ aktoriams sekasi improvizuoti?
Savęs nuo aktorių neatskiriu, nors ir nesuprantu kalbos, mes improvizuojame kartu. Vertėjas verčia, bet iš tiesų nujaučiu, ką aktoriai kalba. Klausausi ir perklausiu, „ar jie kalba apie tai?“ – „Taip.“
Reguliuoju degiklį, kad ugnis būtų stipresnė arba silpnesnė.
Kol kas didžiąja dalimi man tai teikia malonumą. Aktoriai noriai dalyvauja, aš jiems paprasčiausiai siūlau temą ir jie ją vysto. Jei reikia, paprašau vystyti ilgiau, tą ar aną pridurti, patrumpinti. Jūsų aktoriai labai atvirai priėmė šį darbo būdą.

Priešpaskutiniu klausimu norisi dar kartą grįžti prie gaisro, minėjote, kad idėja tiesiog materializavosi, bet vis tik didžiulio gaisro įvaizdis šiandien labai skaudžiai artimas, ar matote kokias nors prošvaistes jo gesinimui?
Nežinau. Spektaklis yra mano būdas ieškoti atsakymų į tuos klausimus, ir net jei kurčiau apie Raudonkepuraitę, Senelę ir Vilką – vis tiek tai būtų apie šiandien.

Kam nusiteikti į „Fragmentą“ ateisiantiems žiūrovams?
Būti atviriems nuotykiui. Man svarbu, kad niekas nežinotų, kas vyks ateinančią minutę. Pradžia neturi išduoti, kas vyks kitą minutę, antra minutė turi neišduoti trečios ir taip toliau iki pat pabaigos, iki visiškai nenuspėjamo galo.
Pabaigoje publika turi klausti. „Ir viskas?“ – „Taip, viskas.“ – „O kodėl?“ – „Tiesiog viskas. Todėl.“


Spektaklio „Fragmentas“ premjera vyks kovo 21–22 dienomis Klaipėdos dramos teatre.

Spektaklio idėja, kompozicija, pastatymas Dmitry Krymov, prodiuserė Inna Krymova, scenografė Irina Komissarova, garso režisierius Edvinas Vasiljevas, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, vaizdo projekcijų meninis pastatymas Artūras Lepiochinas, vertėjas Gintaras Grajauskas, režisieriaus asistentai: Alius Veverskis ir Marius Pažereckas, scenografės asistentė Anna Titova-Tubash.

Spektaklyje vaidina: Samanta Pinaitytė, Darius Meškauskas, Regina Šaltenytė, Sigutė Gaudušytė, Toma Gailiutė, Digna Kulionytė, Jonas Baranauskas, Mikalojus Urbonas, Jonas Viršilas, Artūras Lepiochinas, Karolis Maiskis.

Scenoje dirba: Zigmas Tarlovas, Darius Matevičius, Linas Bagdonas, Antanas Razgauskis, Rokas Tomaševičius, Dovydas Tertelis, Paulius Aleknavičius, Rytis Veverskis



Domo Rimeikos nuotr.

 
Paieška nedavė rezultatų
Loading...
Perkrauti