logo
Pasirinkite periodą
Paieška žemėlapyje
Meniu
Skaityti daugiau

PREMJEROS „ORFĖJAS“ PAGRINDINIS AKTORIUS TOMAS RINKŪNAS: „AŠ KURIU NE PERSONAŽĄ, O ŽMOGŲ“

Balandžio 26, 27 d. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras žiūrovus pakvies į režisieriaus, audiovizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ įkūrėjo ir meno vadovo Žilvino Vingelio premjerą „Orfėjas“ pagal prancūzų rašytojo Jeano Cocteau pjesę „Orfėjas“. Pagrindinį – Orfėjo – vaidmenį spektaklyje atlieka puikiai žiūrovams pažįstamas VVMT trupės aktorius Tomas Rinkūnas. Apie repeticijas, kūrybinius premjeros procesus, darbą su režisieriumi ir J. Cocteau kūrybą su Tomu Rinkūnu kalbėjosi Valstybinio Vilniaus mažojo teatro komunikacijos koordinatorė Kornelija Anelauskaitė.

PREMJEROS „ORFĖJAS“ REŽISIERIUS ŽILVINAS VINGELIS: „TEATRAS – KAIP KOLEKTYVINIO MĄSTYMO INSTRUMENTAS“

Balandžio 26, 27 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyks režisieriaus, audiovizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ įkūrėjo ir meno vadovo Žilvino Vingelio premjera „Orfėjas“ pagal prancūzų rašytojo, poeto, dramaturgo Jeano Cocteau pjesę „Orfėjas“. Apie artėjančią premjerą, kūrybinius spektaklio procesus ir Jeano Cocteau asmenybę kalbėjosi Valstybinio Vilniaus mažojo teatro literatūrinės dalies vedėja Kristina Noreikienė.

Tarptautinės teatro dienos proga apdovanoti geriausi metų aktoriai

Kovo 29 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvyko šventinis renginys, skirtas Tarptautinei teatro dienai. Jo metu pagerbti geriausieji praėjusio sezono teatro kūrėjai. Kiekvienais metais inicijuojami apdovanojimai tapo gražia tradicija, kuria siekiama pažymėti svarbiausius praėjusių metų teatrinius įvykius. Šventinio vakaro metu apdovanoti teatro kūrėjai už įsimintiniausius, reikšmingiausius bei labiausiai publiką sužavėjusius darbus.

Auksinio scenos kryžiaus laureatas Kirilas Glušajevas: „Išmokęs griežtoje disciplinoje jaustis gerai, aš jaučiuosi laisvas“

Teatro ir kino aktorius, režisierius, improvizacijos teatro KITAS KAMPAS meno vadovas ir improvizatorius Kirilas Glušajevas kovo 27 d. pelnė pirmąjį Auksinį scenos kryžių. Aktorius apdovanotas Nepagrindinio vaidmens nominacijoje už sukurtą Žano vaidmenį Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Raganosiai“. Tą pačią dieną didžiausias Lietuvoje bilietų platintojas „Bilietai.lt“ paskelbė, kad per pastaruosius metus populiariausias spektaklis Lietuvoje buvo Kirilo Glušajevo režisuoti „Nuostabūs dalykai“.

Įdomiausi balandžio renginiai Lietuvoje: Pasaulio ledo ritulio čempiontas, „69 Danguje“ sugrįžimas ir atsinaujinusi LVSO koncertų salė

Atšventę Velykas Lietuvoje džiaugsimės tiek gerėjančiais orais, tiek didžiule renginių įvairove. Balandį renginių mylėtojus kvies į sceną vienam vakarui sugrįžtančios „69 danguje“ merginos ir tarptautinis džiazo festivalis „Kaunas Jazz“, o Vilniuje išvysime pasaulio ledo čempionato kovas.

Šiuolaikinio cirko festivalyje „Cirkuliacija“ – trys pasaulinės premjeros

Trys savaitgaliai ir šešios asmeniškos cirko kalba papasakotos istorijos. Iš jų – trys pasaulinės premjeros. Visa tai galės pamatyti, patirti, pajausti gegužės 30–birželio 16 dienomis jau aštuntą kartą Lietuvoje vyksiančio tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ žiūrovai.

„Auksiniais scenos kryžiais“ pagerbti geriausi 2023 metų scenos menininkai

Kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos dramos teatre įteiktos Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno premijos ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“, „Boriso Dauguviečio auskaras“ ir Padėkos premija.

Atskleisti teatro lankytojų įpročiai ir populiariausi 2023 m. spektakliai

2023 metais Lietuvos teatro rinka išlaikė stabilią paklausą. Tarptautinės teatro dienos proga, didžiausias Lietuvos bilietų platinimo tinklas „Bilietai.lt“ ir jų teatro bilietų platinimo platforma „Teatrai.lt“ atskleidė, kad praėjusiais metais šiuos portalus aplankė virš 1 mln. lankytojų, o populiariausiu metų spektakliu tapo „Nuostabūs dalykai“.

Spektaklis „Mano anūkas Veniaminas“ atvyksta į Lietuvą

Puikios naujienos teatro gerbėjams – gegužės mėnesį Vilniuje ir Klaipėdoje pirmą kartą bus rodomas populiarusis spektaklis „Mano anūkas Veniaminas“ su talentingąja aktore Lija Achedžakova priešakyje.

Skelbiami „Auksinių scenos kryžių“ nominantai

Profesionaliojo scenos meno vertinimo komisija iš 93-ių pateiktų pasiūlymų išrinko „Auksinių scenos kryžių“ nominantus už 2023 m. kūrybą pagal atskiras kategorijas.

VILNIAUS MAŽOJO TEATRO AKTORIUS ARVYDAS DAPŠYS APDOVANOTAS VYRIAUSYBĖS KULTŪROS IR MENO PREMIJA

Kovo 8 d. Vyriausybės rūmų Didžiojoje salėje įvyko Vyriausybės kultūros ir meno premijų laureatų pagerbimo renginys, tarp kurių buvo apdovanotas ir Valstybinio Vilniaus mažojo teatro trupės aktorius, režisierius Arvydas Dapšys. Premijos skiriamos Lietuvos, taip pat pasaulio lietuvių kultūros ir meno kūrėjams ir veikėjams už svarų indėlį į kultūrą ir meną bei ypatingus šios srities nuopelnus.

20 populiariausių 2023 metų renginių Lietuvoje: didžiausias koncertas per 30 metų ir nesustabdoma Jessica Shy

Didžiausias šalies bilietų pardavimo tinklas „Bilietai.lt“ skelbia populiariausių 2023 metų renginių dvidešimtuką. Praėjusiais metais Vilnių aplankiusi grupė „Imagine Dragons“ surengė didžiausią mokamą koncertą nepriklausomos Lietuvos istorijoje, o atlikėja Jessica Shy užėmė daugiausiai sąrašo pozicijų.

Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai

Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.

70-ąjį jubiliejų pasitinkantis Rimantas Giedraitis: būti reikalingam – didžiausia laimė

Kovo 7 d. 70-ąjį gimtadienį švenčia fleitininkas Rimantas Giedraitis – aranžuotojas, kompozitorius ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro muzikantas.

„Mažvydo“ turo kulminacija Vilniuje: tarp svečių – garsūs istorikai ir prezidentas G.Nausėda

„Tokie kūriniai yra nemirtingi“, – sostinėje šeštadienį koliažinę operą „Mažvydas“ apibendrino gausus būrys žiūrovų. Vienas didžiausių ansamblio „Lietuva“ projektų po anšlaginio turo darkart sugrįžo į Vilniaus „Compensa“ koncertų salę. Sėkmingą įvertinimą pelniusi drama pagal Justiną Marcinkevičių sutraukė ir žinomus šalies istorikus bei garbius svečius, tarp kurių – į renginį atvykęs Prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja šalies ponia Diana.

Kviečia naujausias šalyje Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras: skelbiami 2024 m. repertuaro renginiai!

Iš miesto ir jo istorijos, iš meno amžinybės alsavimo ir gamtos begalybės įkvėpimo semiasi ne tik žmonės, bet ir kūrybinės įstaigos. Jau netrukus, balandžio 20 d., naujojo pastato duris atversiantis moderniausias šalyje Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) pristato 2024-ųjų repertuarą.

„EMBank“ tapo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro generaliniu rėmėju

„European Merchant Bank“ („EMBank“) pasirašė partnerystės sutartį su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (LVSO) ir tapo generaliniu jo rėmėju.

Moderniausias šalyje Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras - miesto identiteto ir pajūrio kraštovaizdžio dalis

Balandžio 20 d. duris atversiantis naujasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) pastatas taps moderniausia menininkų poreikius įprasminančia profesionalaus meno įstaiga šalyje. Teatro kuriamas kokybės ženklas – amžinasis meno alsavimas, vienijantis istorinių įvykių suformuotą Klaipėdos miesto veidą ir pajūrio kraštovaizdį. Muzikinio teatro veikla - lyg bangavimas, nepaliaujamas amžinybės, kūrybos ir skambesio pojūtis!

Per amžius - Dainų šventės 100-mečiui skirta programa

Artėjant skambiausiam šimtmečio įvykiui, ansamblis „Lietuva“ kviečia pradėti švęsti su koncertine programa „Per amžius“. Nes per amžius keičiasi pasaulis, bet ne vertybės. Per amžius žaliuoja giria, o lapais skleidžiasi gyvybė – iš žmogaus į žmogų, iš atminties – į ateitį. Tradicija, kuri toliau mus vienija bei augina per amžius, o nenutrūkstama daina stiprina mus kaip bendruomenę. Dar iki būsimo renginio kviečiama prisiminti istoriją, prasidėjusią 1924-aisiais su pirma Dainų švente ir skaičiuojančią 100 metų.

Festivalyje „Kaunas Jazz“ koncertuos kylanti Brazilijos žvaigždė Dora Morelenbaum

Pavasarį vyksiantis 34-asis festivalis „Kaunas Jazz“ skelbia dar vieną šių metų programos vardą.

Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.

Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“

Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!

Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai

Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.

Artūro Areimos teatro spektaklio „Arti / Близько” kūrėjai: negalime leisti sau pamiršti, jog vyksta karas

Gegužės 5,6 dienomis (Alytaus Miesto teatre) bei Birželio 7 dieną (Menų Spaustuvėje, Vilniuje) Artūro Areimos teatro trupė pristato spektaklio „Arti / Близько” premjerą.

2022 m. vasario mėn, prasidėjus karui Ukrainoje, dramaturgei Kristinai Marijai Kulinič bei 7-iems jaunosios kartos aktoriams (aktyviai besigilinantiems į sudėtingą karo situaciją ir remiantiems Ukrainą ar savanoriaujantiems) režisierius Artūras Areima pasiūlė pradėti kolektyvinį kūrybinį procesą ir parašyti pjesę, kuri pristatytų ne tik aktualią, kontraversišką publicistinę ir dokumentinę medžiagą, Ukrainos autorių kūrybą, bet ir esamu laiku patiriamus savo, kaip Lietuvos piliečių, jaunų karo liudininkų, išgyvenimus. Kūrybinė komanda įsitikinusi, jog kūryba, nepaisant to, kad yra bejėgė karo lauke, šiuo metu yra pagrindinis menininko įrankis, išraiškos būdas, būdas susitvarkyti su psichologine sveikata ir kuo adekvačiau reaguoti į vykstančią katastrofą.

Pjesės ir būsimo spektaklio kūrybinė komanda sąmoningai vengė naudoti autentiškus (ne poetinius) ukrainiečių tekstus, kadangi visus kūrėjus vienija įsitikinimas, jog pirmuoju asmeniu etiška kalbėti tik apie asmeninę patirtį - šiandien teatras, deja, nepajėgus įkūnyti ir perteikti žiaurių, esamu momentu vykstančių konkrečių žmonių išgyvenimų.

Būsimo spektaklio autoriai sieks priminti, pabrėžti, jog šiuo metu Ukrainą palaikančių žmonių emociniai išgyvenimai panašūs, o tai, kad egzistuoja įvairios reakcijos į vykstančius įvykius - nuo emocinio uždarumo iki perdėto įsitraukimo - yra normalu. Būsimas spektaklis turėtų žiūrovą paskatinti analizuoti asmeninį, autentišką santykį su vykstančiu karu, priimti ir suprasti negatyvius jausmus, tačiau taip pat padėti visus pojūčius išgyventi kolektyviai, bendruomeniškai, pajusti dabartiniame kontekste tokią svarbią vienybę.



Apie kūrybinį procesą kalba kūrybinės komandos aktoriai Eglė Grigaliūnaitė, Monika Poderytė, Šarūnas Datenis, Eglė Špokaitė, Gytis Laskovas, Kristina Marija Kulinič ir Modesta Jakeliūnaitė.

Kaip prasidėjo jūsų kelionė šio spektaklio procese? Ar tai pirmasis jūsų darbas su Artūru Areima?

Eglė Grigaliūnaitė:

Pirmąkart dirbau su Artūru 2015 m. spektaklyje „Mechaninė širdis”. Tai man buvo vienas iš pirmųjų spektaklių profesionalioje teatro scenoje, ir aš jį iki šiol labai giliai širdyje nešiojuosi kaip vieną brangiausių procesų ir rezultatų. Artūras turi dovaną sukurti aplinką, kur aktorius nebijo klysti, kur galima daryti absoliučias nesąmones ir nesijausti, kad būsi supeiktas. Tokiame atsipalaidavime kyla drąsiausi eksperimentai, galime nustebinti patys save, o tada jau Artūras kryptingai suvairuoja visą laivą reikiama kryptimi. Man labai patinka taip dirbti - remiantis atsipalaidavimu, pasitikėjimu ir pagarba. Po to mūsų keliai ilgai nesusikirto, man atrodo, kad po daugybės metų aš pati išdrįsau parašyti, kad kada nors dar labai norėčiau padirbėti kartu, o kai prasidėjus karui Artūras pakvietė kartu pabūti toje temoje, nė akimirkos nedvejojau nei dėl temos, nei dėl komandos.

Šarūnas Datenis:

Procesas šiame darbe prasidėjo praėjusį pavasarį, kaip tik labai nedaug laiko praėjus nuo karo pradžios. Buvo suteikta daug laisvės mums patiems kalbėti apie tai, kas vyksta. Ir tai šiek tiek slėgė pradžioje, nes neaišku, ar išvis turi teisę apie tai kalbėti, ir kaip apie tai kalbėti. Bet proceso metu, daug kalbėjomes ir viskas pradėjo aiškėti. Tai jau antras mano darbas su Artūru, šis labai skiriasi nuo pirmojo - ir tai džiugina.


Eglė Špokaitė:

Šio darbo kūrybiniame procese atsidūriau, kai praėjus mėnesiui po rusijos invazijos sulaukiau žinutės nuo A. Areimos, kviečiančios prisidėti prie idėjinio kūrybinio proceso – kolektyvinio pjesės rašymo apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Tuo metu, kaip tikriausiai ir dauguma sveiko proto žmonių, išgyvenau įvairiausius  jausmus dėl šalia vykstančio beprasmio karo ir žmonių gyvenimų naikinimo, o dar sunkiau buvo priimti suvokimą, jog neturiu jokių materialių įrankių, kuriais galėčiau bent kiek prisidėti prie karo stabdymo. Ta apimanti bejėgystė, matant nestabdomą žiaurumą, sunkiai slėgė. Tačiau sudalyvavusi keliose meninėse akcijose, vienaip ar kitaip skirtose Ukrainos palaikymui, suvokiau savo pasipriešinimo ir pagalbos kalbą, konstruojamą iš kūrybos. Todėl su dideliu noru prisijungiau prie spektaklio kūrybinio proceso, džiaugdamasi atsiradusia galimybe kalbėti. Ne tik sau, ne tik abstrakčiai pasidalijant svarbia informacija socialinėse platformose, bet ir nuo scenos, nuo ten, kur jaučiuosi stipriausia ir paveikiausia kitiems. Kadangi su A. Areima jau esu dirbusi anksčiau, nors ir pakankamai seniai, kuriant tikėjausi jautraus, atidaus ir labai tikro proceso, kuris, manau, jau pats savaime yra vertybė.


Kristina Marija Kulinič.:

Praėjusį pavasarį Artūras man parašė žinutę, kurioje pakvietė prisijungti. Tai pirmas mano, kaip dramaturgės, darbas AAT, tačiau su Artūru jau esu dirbus anksčiau kaip aktorė.


Gytis Laskovas:

Kelionė prasidėjo paskambinus režisieriui, kuris pakvietė prisijungti prie komandos ir sukurti pjesę, kurioje atsispindėtų mūsų asmeniniai patyrimai ir išgyvenimai apie nūdienos įvykius. Kažką asmeniško ir jautraus. Ir visgi šita kelionė turbūt prasidėjo 2022-02-24,  rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą. Su Artūru iki šiol kūrybinio proceso neturėjau, tiesa, vaidinau viename jo spektaklyje, bet buvau įvestinis aktorius, tai to teatro stebuklo paieškų neteko patirti.


Modesta Jakeliūnaitė:

Praėjus šiek tiek laiko po Ukrainos karo pradžios, Artūras parašė, kad nori susitikti ir pabandyti kurti apie tai, kas vyksta šiuo metu. Galiausiai susitikome visi, ir dalinomės, kaip jaučiamės. Tai buvo pradžia.


Monika Poderytė:

Procesas prasidėjo dar 2022 m. pavasarį, praėjus vos mėnesiui, ar net mažiau nuo karo Ukrainoje pradžios. Pamenu, jaučiau didžiulį nerimo jausmą, negalėdavau užmigti naktimis, o užmigus atsibusdavau su telefonu rankoje ir informacijos ieškančiomis akimis – kas dabar vyksta, kas dedasi Ukrainoje, ar jau branduolinis karas? Ar jau bombos skrenda ir link Baltijos šalių? Gavusi kvietimą kurti ir kalbėti apie tai, ką kiekvienas jaučiame ir norime šaukti iš vidaus dėl tokio masto tragedijos ir neteisybės, nedvejojau. Šis procesas gydo ir verčia jokiu būdu nepamiršti.


Kokie jausmai / mintys dažniausiai kilo kuriant šį spektaklį? Ar jie buvo prieštaringi?

E.G.:

Pirmieji mėnesiai, kai vyko karas ir mes susitikdavome apie tai kalbėtis, bent man buvo kaip terapija. Man atrodo, kad dauguma mūsų jautė neįtikėtiną siaubą, baimę, žiaurų liūdesį, apatiją, ir tas leidimas sau kelias valandas pabūti vien toje temoje, pasidalinti visais kilusiais jausmais, pajausti, kad esi tame ne vienas, buvo labai svarbūs ir reikalingi. Pasaulį ir mus visus ištiko viena ir ta pati tragedija, ir mes kartu galėjome dėl to gedėti. Na, ne tik gedėti. Tiesiog kartu... būti tame. O minčių kilo begalė, ir be galo prieštaringų, manau, kad apie tai mes ir kalbėsime spektaklio metu, nes kiekvienas sukvestionavo savo iki tol gana tvirtus įsitikinimus, kiekvieno iki tol egzistavęs pasaulio suvokimas buvo daugiau ar mažiau supurtytas. Svarstėm, kokia išvis to meno funkcija karo akivaizdoje, apie ką turime teisę kalbėti, o kas jau būtų neetiška. Dabar, karui taip ilgai tebesitęsiant, šis procesas man padeda apie jį nepamiršti. Spektaklyje kalbame ir apie tai. Kaip atbunkame, bet ir negalime sau leisti atbukti. Net kai karas baigsis, šis spektaklis bus reikalingas. Mes negalime sau leisti to pamiršti.



E.Š.:

Kuriant tekstus, atsirenkant informaciją, klausant kitų aktorių minčių, aišku, kilo daug įvairialypių jausmų. Didžiausia vidinė prieštara kilo ir iki šiol kyla, kai bandoma rasti pateisinimą rusams, juos reabilituoti bendražmogiškąja prasme.  Kartą repeticijose nuskambėjo toks retorinis pamąstymas, kad pirkdami ginklus Ukrainai, mes juk iš esmės prisidedame prie žudymo. Mano vidinis atsakymas galvoje iškart buvo “Ir ką? Vaikai ten prievartaujami kol numiršta, bet mes leisime sau svarstyti, kiek patys tapsime žudikais, aukodami?”. Jaučiu, kad mano pyktis yra labai didelis, dėl to erzina įvairūs svarstymai, ypač privilegijas turinčių vakarietiškų visuomenių (nes juk privilegija yra filosofiškai svarstyti, kaip derėtų elgtis, kai pačiam realiai veikti neteks) kaip čia uždarius šitą amžiną, nuo antikos amžiaus besisukantį žmonijos keršto ratą... Ir tuo pačiu suvokiu, kad agresija, greičiausiai, nėra tinkamiausias atsakas, tačiau kaip kitaip galima elgtis, kai tave žudo?

Įdomu, kad labai arti ir aiškiai man iškilo ir Antrasis pasaulinis karas. Nuoširdžiai - iki šiol man tai buvo istorijos pamokų tema. Šiandien, atrodo, net fiziškai jaučiu neišspręstus, to karo paliktus klausimus ir traumas, apskritai, pradedu manyti, kad karas yra neįmanomas žmogui suvokti - neįmanoma suvokti tokio masto mirtinos agresijos.  O jei neįmanoma suvokti – ar nesupratus galima bent ko nors išmokti? Dabar dešimtys tūkstančių žmonių žudo kitus, niekina silpnesnius, ir nieko... Sunku, visa tai matant, neprarasti tikėjimo, šviesos ir kūrybos.


K.M.K.:

Man šis procesas labai svarbus, tikiu, kad toks jis yra visiems komandos nariams. Ir taip, neretai aplanko įvairios prieštaringos mintys, nemalonūs jausmai. Kartais mane apima abejonė, kaltė, net gėda - gal tai tik eilinis mūsų, menininkų, saviraiškos projektas? Ar apskritai prasminga kurti apie karą karo metu? Kita vertus, nors karas vyksta dabar, vyksta jau metus, po truputį norisi apie tai pamiršti, tačiau pamiršti juk nereikėtų. Karo pradžioje atrodė, kad priprasti prie to nebus įmanoma, bet, prisipažinsiu, pripratau, vėl užsiliūliavau taikioje savo kasdienybėje... Pastebėjau, kad šis spektaklis vis grąžina į realybę. O tai turbūt ir yra viso to prasmė. Tokios mintys keičia viena kitą, kartu stebint kolegas, jų kūrybą, girdint jų parašytus tekstus, matant kaip kaskart jie vis iš naujo išgyvena, permąsto savo ar kitų mintis apie žiaurumą kurį patiria Ukraina. Stebėdama tai ir būdama šios komandos dalimi jaučiu stiprų ryšį su kiekvienu esančiu proceso dalimi ir jaučiu meilę ir viltį.



Ką norėtum, jog žiūrovas išsineštų iš šio kūrinio? Ko linki?


E.G.

Nežinau… Norėčiau, jei galima išvis taip sakyti, kad kiekvienas rastų kažką sau. Kad gal kažkuri vieta žiūrovui surezonuotų - va, ir aš būtent taip jaučiuosi! Galbūt tokia siekiamybė. Nes tas pojūtis, kad esi ne vienas su savo jausmais yra turbūt svarbiausias pasaulyje. Bet taip gali ir nenutikti. Aš su savo linkėjimais ir norais iš savo varpinės galiu taip siaurai žiūrėti, kad kažkam gal nutiks išvis kažkokie kiti procesai, kurių aš nė įsivaizdavus nebūčiau, tad nesinori įrėminti žiūrovų patirčių savo siauru suvokimu. Vis tiek kiekvienas savaip patirs tą spektaklį. Bet jei įmanoma kažko palinkėti, visgi turbūt linkėčiau pasijusti ne vienišam. O jei išėję po spektaklio žmonės dar paaukos Ukrainai, tai ir bus geriausia, kas galėjo nutikti.


Š.D.


Kiekvienas žmogus su šiuo karu turi kažkokį savo asmeninį santykį, mus kiekvieną tai palietė skirtingai. Vienų žmonių, tokių, kaip tarkim, Kauno meras - manau nepalietė niekaip arba tik teigiamai, išaugus pardavimams ir taip toliau.. Kiti žmonės, kaip pavyzdžiui Olegas Šurajevas, iš principo dalinai pakeitė savo gyvenimą, tam kad padėtų nuo karo kenčiantiems. Tai linkėčiau, po spektaklio daugiau veiksmų kaip pastarojo, o ne atvirkščiai.


E.Š.

Man atrodo, kad vienas pavojingesnių jausmų šiandienos visuomenėse yra abejingumas.             Artimo ar neartimo žmogaus išgyvenimams, savo pačių būčiai ir poreikiams. Abejingumas vaikui, gyvūnui, gamtai, planetai, politiniams procesams, žmogaus teisėms. Abejingumas kitos šalies tragedijai. Šis jausmas man atrodo labai gajus, nereiklus, ir staigiai išplintantis. Labai patogus, nes padeda gyventi ramiau. Suvyniojantis į tokią aš nieko  nelemiu” skraistę, kuri yra labai minkšta, šilta ir patraukli. Sudėtinga abejingumui įgyti atsparumą, pamatyti, kada jo yra jau per daug. O neabejingu būti sunku. Nes tada tenka klausti, analizuoti, pervargti, bandyti suprasti, ir, dažniausiai, nesurasti jokių aiškesnių atsakymų. Norėčiau, kad po šio kūrinio žiūrovai išeitų nors kiek mažiau abejingi –  ne vien tam, kas vyksta Ukrainoje dabar, bet apskritai vienas kitam, vienas žmogus kitam, šalia esančiam. 

Stebint kūrinį linkėčiau pažeidžiamumo - drąsos išbūti su viskuo, kas kils viduje. Nebėgti, bet pabūti - atpažinti, kas darosi viduje, matant vieną ar kitą sceną, klausti savęs, kodėl kyla būtent toks vidinis atsakas, ir ką tai sako apie mane? Nesitikėti atsakymų, bet priimti daug kylančių klausimų, kurie, tikiu, tikrai kils atidžiam žiūrovui.


K.M.K.

Norėčiau, kad šis spektaklis taptų galimybe būti kartu ir būti arti, to kas vyksta Ukrainoje. Vėl prisiminti, kaip trapu yra viskas, ką turime.


G.L.

Norėčiau, kad iš šio kūrinio žiūrovas išsineštų apmastymą.. Asmenini apmąstymą apie save, gyvenantį viso šio karo akivaizdoje... linkiu atverti širdis ir paklausti savęs, o kaip ten aš? Linkiu nenusisukti nuo šios temos, nuo žmonių, kurie visą tai pergyveno savo akimis.. Mylėti.


M.J.

Linkiu ateiti atvira širdimi ir „įkūnyti” šį bendrą susitikimą.



M.P.

Svajoju, jog kiekvienas kartu išgyvenęs šį kūrinį išsineštų jo dalį širdyje ir savo smegeninėje. Kaip mažą klaustuką, kabliuką ar kaip tai pavadinti. Tebūnie jis būna kiekvienam skirtingas. Vienam suteikiantis meilės prisiminimą, kitam nerimo, galbūt liūdesio, vienybės, praradimo…

//

Spektaklyje naudojamos poezijos autoriai: Halyna Kruk, Serhij Žadan, Aneta Kamińska, Oksana Lucyšyna, Lesyk Panasiuk, Iryna Šulanova

Vertėjai: Marius Burokas, Antanas A. Jonynas, Vytas Dekšnys

Kitų tekstų autoriai: Šarūnas Datenis, Kristina Marija Kulinič, Modesta Jakeliūnaitė, Monika Poderytė, Gytis Laskovas, Eglė Grigaliūnaitė, Eglė Špokaitė, Milda Naudžiūnaitė

Spektaklis įvyks gegužės 5, 6 dienomis Alytaus miesto teatre ir birželio 7 dieną Vilniuje, Menų spaustuvėje.

Daugiau informacijos: www.areimosteatras.lt



 
Paieška nedavė rezultatų
Loading...
Perkrauti