Skaityti daugiau
Teatro dienos akcija: kviečiame į teatrą palankesnėmis kainomis
Minint Tarptautinę teatro dieną, kovo 27–29 dienomis „Bilietai.lt“ kviečia pasinaudoti specialia Teatro dienos akcija ir atrasti scenos meną iš naujo.Klaipėdos jaunimo teatro spektakliui „Danse Macabre“ – „Padėkos kaukė“
Tarptautinės teatro dienos išvakarėse Klaipėdoje vykusiuose prestižiniuose miesto teatralų apdovanojimuose „Padėkos kaukės“ įvertintas Klaipėdos jaunimo teatro muzikinis patyriminis spektaklis „Danse Macabre“. Kūrinys pelnė „Sruogos“ nominaciją, skiriamą už išskirtinį, eksperimentinį ir naujas teatro formas tyrinėjantį metų reiškinį.Naujo LNDT spektaklio režisierius Karolis Kaupinis: viskas šiame materialiame pasaulyje susiję su laiko ėjimu
Naujas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ pristato grupę teatro kūrėjų, bandančių atkurti legendinį spektaklį ir taip sugrąžinti pilnatvę į savo pačių ir teatro dabartį. Tačiau darbas einasi sunkiai – aktoriai sprendžia meilės ir asmeninio išsipildymo klausimus, senstantis režisierius vaikosi savo praeinančios šlovės, ir nei spektaklyje, nei užkulisiuose nepavyksta ilgiau nei sekundei užfiksuoti sėkmės ir laimės akimirkų.Draugystės anatomija scenoje: „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Balandžio 25 d. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje žiūrovai kviečiami į jautrų ir atvirą šokio spektaklį „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“, kurį pristato režisierė ir choreografė Greta Grinevičiūtė. Tai jau ketvirtasis menininkės darbas, tęsiantis jos kuriamą spektaklių seriją, skirtą konkrečiam ar abstrakčiam objektui bei artimam žmogui – jo idėjai, prisiminimui ar emocijai.LNDT ragina visus teatrus galvoti apie tvarumą ir kviečia į trečiąjį forumą
Lietuvos nacionalinis dramos teatras balandžio 22 d. organizuoja jau trečiąjį tvarumo forumą, kuris šiemet turės itin praktinę kryptį. Teatro profesionalams bus pristatyta visai neseniai į lietuvių kalbą išversta ir mūsų šalies teatro laukui pritaikyta „Teatro žalioji knyga“. Renginys nemokamas, bet būtina registracija.Šiaulių dramos teatrui – net šešios „Auksinių scenos kryžių“ nominacijos
Valstybinio Šiaulių dramos teatro kūrėjai šiemet sulaukė išskirtinio įvertinimo – visi 2025 metais teatre sukurti spektakliai nominuoti prestižiniams „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimams. Iš viso teatro menininkai pretenduoja į apdovanojimus net šešiose skirtingose kategorijose.Klaipėdoje – premjera patiems mažiausiems: muzikinis spektaklis kūdikiams „A-Ū!“
Kovo 13 dieną Klaipėdos kultūros fabrike įvyks Klaipėdos jaunimo teatro premjera patiems mažiausiems žiūrovams – muzikinis spektaklis kūdikiams „A-Ū!“, skirtas 6–24 mėnesių vaikams ir jų tėvams.Tarp meilės, genialumo ir beprotybės: šokio spektaklio premjera prikėlė jautrią Sofijos istoriją
Jautri, įtaigi, šokio simbolių ir atpažįstamų motyvų kupina kelionė per M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimo istoriją. Tokie atgarsiai po ansamblio „Lietuva“ premjeros – šokio spektaklio „Sofija. Genijaus šešėly“ lydi iki šiol. Pirmieji pasirodymai Vilniuje subūrė pilnas sales žiūrovų ir nustebino savita kūrėjų interpretacija, estetiniais sprendimais, išraiškingais choreografiniais ir muzikiniais paveikslais, solistų ekspresyvumu bei moderniai atgimusiu „Mišku“, „Jūra“ ir „Beauštančia aušrele“.LNDT organizuojamą Europos rezidencijų programos konkursą laimėjo Domas Raibys
Lietuvos nacionalinis dramos teatras, siekdamas skatinti naujų tekstų scenai atsiradimą, jau ketvirtus metus su partneriais iš Prancūzijos, Ispanijos, Belgijos ir Kroatijos rengia Europos rezidencijų programos konkursą. Kiekvienas partneris išrenka savo šaliai atstovausiantį žmogų. Šiemet konkursą Lietuvoje, nurungęs 11 kitų kandidatų, laimėjo komikas ir rašytojas Domas Raibys, komisijai pristatęs juodosios komedijos apie paukščius idėją.Balandį LNDT Didžiojoje salėje – pirmas Karolio Kaupinio dramos spektaklis
Šiuo metu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre repetuoja kino režisierius ir scenaristas Karolis Kaupinis, kuris jau balandžio 10–12 dienomis žiūrovams pristatys spektaklį pagal savo parašytą pjesę „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“. Nors yra sukūręs kelis muzikinius spektaklius, tai bus pirmasis jo režisuotas dramos kūrinys teatre.Auksiniais scenos kryžiais apdovanotas LNDT spektaklis – Kaune
Auksiniais scenos kryžiais apdovanotas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ (rež. Eglė Švedkauskaitė) balandžio 14 d. 19 val. atvyksta į Kauno kultūros centrą „Girstutis“, kur bus rodomas festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris“ programoje. Dviem Auksiniais scenos kryžiais apdovanotame spektaklyje nagrinėjami vaikų ir tėvų santykiai, susitaikymas su praradimais ir komiškumas, o vaidmenis kuria žiūrovams puikiai pažįstami aktoriai – Vitalija Mockevičiūtė ir Karolis Kasperavičius.„Kazanova“ – meilės, laisvės ir žmogaus pasirinkimų istorija Klaipėdoje
2026 m. balandžio 18 d. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje žiūrovai kviečiami į išskirtinį teatro vakarą – spektaklį „Kazanova“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Artūras Smoljaninovas. Tai režisieriaus Konstantino Kamenskio autorinė sceninė versija, sukurta pagal Marinos Cvetaevos pjeses „Feniksas“ ir „Nuotykis“.Eiti žingsnis po žingsnio. Pokalbis apie tvaraus teatro praktikas Azijoje
Lietuvos nacionalinis dramos teatras tęsią naują straipsnių seriją „Tvarumas teatre“. Joje atskleidžiami jau įgyvendinti patvarūs, tausojantys sprendimai scenos menų organizacijose, menininkų požiūris į tvaresnius veiklos principus ir gamybos pasirinkimus bei pokyčiai, kurie dar tik laukia.Komedija „Man viskas gerai“
Balandžio 26 dieną Vilniaus lenkų kultūros namuose nepriklausomas Europos teatras „Chaika“ pristato komedijos „Man viskas gerai!“ premjerą.Poetinis stand-up „Apie vamzdį ir mus“ – Taško teatro premjera, kurioje klausimas paprastas: kodėl vamzdis?
Vasario 14-ąją Taško teatras kviečia į poetinį stand-up spektaklį „Apie vamzdį ir mus“, kurį režisuoja Balys Ivanauskas ir Artūras Dubaka. Tai vienos valandos trukmės vyksmas, kuriame poezija, muzika, judesys ir gyvi pasakojimai susilieja į netikėtą, emociškai intensyvią patirtį.30 metų be saugių sprendimų: „New Baltic Dance’26“ programa
Šiuolaikinio šokio festivalis „New Baltic Dance“ (NBD) Vilniuje vyks jau 30-ąjį kartą vasario 26 - balandžio 29 dienomis. Festivalis, kaip neatsiejama šiuolaikinio šokio ekosistemos dalis, šiandien klausia – kokią vietą valstybėje užima šiuolaikinis šokis ir kokios šios srities ateities perspektyvos?Vilniuje – išskirtinis „Gulbių ežeras“: pirmą kartą pasirodys Ballet Académique de Naples
2026 m. balandžio 10 d. Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, vienintelį kartą Lietuvoje pasirodys prestižinis italų teatras Ballet Académique de Naples, pristatysiantis vieną garsiausių klasikinio baleto šedevrų – Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“.Vilniuje – jautrus spektaklis paaugliams ir jaunimui „Šaukštaveidė“
2026 m. vasario 27 d. Vilniuje, Meno erdvėse VILEIŠIO18, bus pristatytas spektaklis paaugliams ir jaunimui „Šaukštaveidė“, sukurtas pagal britų dramaturgo Lee Hall pjesę „Spoonface Steinberg“. Spektaklį stato Teatro studija II, režisierė – Indrė Stonytė.Marius Ivaškevičius pristato teatrinį kerštą totalitarizmui, sukrėtusį Taliną
„Totalitarinis romanas“ – naujausia Mariaus Ivaškevičiaus pjesė, pastatyta 2024 metais Estijos Dramos teatre ir jau antrą sezoną renkanti sausakimšas sales Taline. Tai politiškai aštrus, asmeniškas ir kartu universaliai paveikus kūrinys, kalbantis apie menininko likimą totalitarinių režimų gniaužtuose, apie baimę, pasirinkimus ir sielos kainą. Spektaklis balandžio 10 – 11 dienomis bus pristatytas ir Lietuvos publikai.TEATRO KLUBAS – nauja erdvė dialogui apie teatrą, kultūrą ir visuomenę
Valstybinis Šiaulių dramos teatras pradeda naują renginių ciklą TEATRO KLUBAS, skirtą visiems, norintiems giliau pažinti šiuolaikinį teatrą, kultūrą ir visuomenę. Tai bus įvairius formatus ir temas apjungianti renginių erdvė, kviečianti ne tik stebėti ir klausytis, bet diskutuoti, klausti bei reflektuoti.Monospektaklis „Melo Gibsono draugas“ – ironiškas žvilgsnis į aktoriaus šlovę ir jos kainą
Rugsėjo 10 dieną Vilniaus lenkų kultūros namų Teatro salėje bus pristatytas monospektaklis „Melo Gibsono draugas“, sukurtas pagal Tomasz Jachimek tekstą ir režisuotas Sławomir Gaudyn. Tai nuotaikinga, bet kartu ir taikli komedija, kviečianti pažvelgti į menininko gyvenimą iš arti – su visais jo paradoksais, ambicijomis ir netikėtais posūkiais.„Grammy“ laimėtojas Michailas Pletnevas pasirodys Lietuvoje
Vienu iškiliausių mūsų laikų pianistų laikomas Michailas Pletnevas šiemet pirmą kartą surengs solinį pasirodymą Lietuvoje. Žymusis pianistas, dirigentas, kompozitorius ir prestižinio „Grammy“ apdovanojimo laimėtojas kovo 31 dieną surengs išskirtinį fortepijono pasirodymą Vilniaus LVSO koncertų salėje.VMT premjera | KANTAS. KAMBARYS, KURIAME NEGALVOJAMA
Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre pristatoma nauja dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus ir režisieriaus Oskaro Koršunovo kūrybinė premjera – „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“.Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly
Laikas atsigręžti į moterį, kuri geriausiai suprato ir giliausiai išjautė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genialumą jo gyvenamuoju laiku. Į žmogų, kuris, kūrėjų požiūriu, nepelnytai liko didžiojo menininko šešėlyje. Šokio spektaklis „Sofija | Genijaus šešėly“ kviečia pažvelgti į Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vidinį pasaulį ir jos likimą šalia genijaus.Teatro dienos koncertas
Kovo 27 d., minint Tarptautinę teatro dieną, Keistuolių teatre vyks ypatingas koncertas, kuriame po ilgesnės pertraukos į sceną sugrįš dainos iš roko fantasmagorijos „EDIS AGREGATAS arba NEMIRŠTANČIO OPTIMISTO GYVENIMAS IR MIRTIS“.Baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ sugrįžta į sceną: šiuolaikiškai atgimusi pasaka visai šeimai
Po sėkmingos premjeros ir didžiulio žiūrovų susidomėjimo baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ dar kartą kviečia į gyvą, šiuolaikiškai atgimusią pasaką. Gegužės 1 d. 12 val. šis spektaklis bus rodomas Vilniaus COMPENSA koncertų salėje.„Sniegas*“ – drąsus spektaklis paaugliams ir jaunimui apie tai, apie ką negalima tylėti
Sniegas* – tai jautrus ir atviras spektaklis paaugliams bei jaunimui, kviečiantis kalbėti apie temas, kurios dažnai lieka nutylėtos. Kartais, norint papasakoti savo istoriją, reikia labai daug drąsos – būtent apie tai ir yra šis Teatro studijos II darbas.VMT spektaklis „Dėdė Vania“ – emocinė Čechovo klasikos interpretacija
Dėdė Vania – viena emocionaliausių Antonas Čechovas pjesių, kurioje su stipria menine jėga atskleidžiama pati žmogiško gyvenimo esmė: didžiausi troškimai, prarastos viltys ir karčiausi nusivylimai. Pats autorius šį kūrinį pavadino „keturių veiksmų scenomis iš kaimo gyvenimo“, kuriose organiškai susipina komedija, drama ir tragedija.Naujasis teatras: „Nepažintas Mačernis | Aš atnešiau Jums saulės patekėjimą“
Vytauto Mačernio prozos pristatymas kviečia iš naujo pažinti vieną ryškiausių lietuvių literatūros asmenybių – per mažai girdėtą, bet itin gilią jo kūrybos pusę. Šiame kameriniame pasirodyme aktorė Sonata Visockaitė atveria Mačernio prozą – tekstus, kuriuose keliami esminiai filosofiniai ir egzistenciniai klausimai, grįžtama prie pamatinių, amžinųjų vertybių.„Glaistas“ – garso patirtis Vilniaus gete
Nuo 2026 m. balandžio 16 d. iki gegužės 24 d. Vilniuje vyks „Glaistas“ – unikali garso kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją. Šio kūrinio pagrindas – keturių Holokaustą išgyvenusių asmenų balsai, užfiksuoti 2019 m. interviu Tel Avive, Jeruzalėje ir Haifoje. Kiekvienai erdvei sukurtos muzikos kompozicijos kartu su binauraliniais įrašais kuria įtraukiančią patirtį, leidžiančią klausytojui pajusti vietos istoriją ir jos atmintį.„miške“. Oratorija Sapiegų rūmuose
2026 m. balandžio 11 d. 18.00 val. Sapiegų rūmų Menėje Vilniuje skambės Alberto Navicko oratorija „miške“ – kūrinys, atveriantis naują žvilgsnį į pastarojo šimtmečio Lietuvos istoriją per simbolinį miško vaizdinį.Interaktyvus spektaklis vaikams „Šunyčių nuotykiai“
Ar gali būti, kad net šunyčiams pasitaiko nuobodžių dienų? Pasirodo – taip! Tačiau šįkart nuobodulys ilgai neužsibūna, nes herojus pasiekia netikėtas draugo skambutis, kviečiantis leistis į nuotykių kupiną misiją. Šunyčių laukia kelionė į paslaptingą negyvenamą salą ir dingusio lobio paieškos.SPEKTAKLIS „MADE IN ODESSA“ – BALANDŽIO 25 D. VILNIUJE
Į Vilnių pirmą kartą atvyksta išskirtinis, šilumos ir gero humoro kupinas spektaklis „MADE IN ODESSA“, kurį pristato nepakartojami Odesos aktoriai. Balandžio 25 d. 18:00 val. Vilniaus lenkų kultūros namuose žiūrovų lauks džiaugsminga, gyvybinga ir žaisminga istorija, įkūnijanti tikrąjį šio legendinio miesto charakterį.NAUJAS GYVENIMAS – TEATRO KOMEDIJA APIE MEILĘ, CHAOSĄ IR ANTRO ŠANSO DRĄSĄ
Į Lietuvos scenas atkeliauja premjera, kuri nepaliks abejingų – šmaikšti, aštri ir netikėtumų kupina teatro komedija „Naujas gyvenimas“. Tai istorija apie santykių ribas, rutinos griūtį ir jausmus, kurie kartais ateina ne laiku – bet būtent tada pakeičia viską.„Banketas Paryžiuje“ – elegantiška komedija apie meilę, santuoką ir… viską, kas lieka tarp jų
2026 m. balandžio 24 d. Vilniaus lenkų kultūros namuose žiūrovai kviečiami į išskirtinę Brodvėjaus klasikos interpretaciją – komediją „Banketas Paryžiuje“, pastatytą pagal garsiojo dramaturgo Neilo Simono pjesę. Tai spektaklis rusų kalba, žavingai ir ironiškai nagrinėjantis santykius, jų trapumą, aistras bei amžinus žmogiškus paradoksus.Šokio ir gyvos muzikos spektaklis „Metų laikai“ | Šeiko šokio teatras
Šeiko šokio teatras kviečia į unikalų šokio ir gyvos muzikos spektaklį „Metų laikai“, kuris savo debiutą patyrė bendradarbiaujant su Mindaugo Bačkaus vadovaujamu Klaipėdos violončelių kvartetu. Spektaklis sujungia keturių metų laikų simboliką su keturių violončelių garsais ir keturių skirtingų šokėjų išraiška, suteikdamas klasikiniam Vivaldi kūriniui „Keturi metų laikai“ naują, dekonstruotą dimensiją.Ką dovanojame šiandien? Ir kodėl prasmingiausios dovanos nebūtinai telpa į dėžutę
Artėjant šventėms kiekvienais metais prasideda tas pats ritualas – ieškoti dovanos, kuri ne tik pradžiugintų, bet ir būtų iš tiesų prasminga. Mes lankome parduotuves, tikriname internetinius puslapius, stengiamės pataikyti pagal žmogaus skonį, pomėgius arba bent jau nesuklysti renkant dydį.Premjera Keistuolių teatre: „Pelėkautai“ – šiuolaikiškas žvilgsnis į Hamleto istoriją
2025 m. gruodžio 16 d. Keistuolių teatre įvyks premjera, kviečianti žiūrovus į naują, drąsią ir aštrių klausimų kupiną kelionę. Režisierės Ievos Stundžytės spektaklis „Pelėkautai“, pastatytas pagal Williamo Shakespeare’o „Hamletą“, klasikinę istoriją perkuria per šiuolaikinio jauno žmogaus optiką, leisdamas pažvelgti į esminius kūrinio konfliktus visiškai kitu kampu.Nijolė Narmontaitė ir Arnas Švilpauskas – „Madinga pora“: meilė tarp vyresnės ir jauno?
Ar meilė įmanoma tarp vyresnės, turtingos moters ir jauno, tik gražaus vyro? Naujas muzikinis spektaklis „Madinga pora“ kviečia žiūrovus pasijuokti, padainuoti ir pamąstyti apie santykius tarp vyrų ir moterų.A|CH šokio teatro premjera „Karalių pasaka“ – epinė istorija apie Čiurlionį šokio kalba
Anželikos Cholinos šokio teatras tęsia savo 26-ąjį sezoną visoje Lietuvoje. Anželikos Cholinos šokio teatras kviečia susipažinti su naujausiu kūriniu – įspūdingu, poetišku spektakliu „Karalių pasaka“, sukurtu pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir kitų lietuvių kompozitorių muziką. Tai – epinė šokio poema, kviečianti pažvelgti į genialaus menininko gyvenimą ir kūrybą naujai, jautriai ir vizualiai turtingai.Geriausių XXI a. pasaulio kūrinių sąraše – opera-performansas „Saulė ir jūra“
Viena įtakingiausių pasaulio šiuolaikinio meno platformų „Frieze“ paskelbė pastarojo amžiaus reikšmingiausių meno kūrinių sąrašą. Tarp iškiliausiųjų – ir lietuvių menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės bei Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, 2019 m. Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Auksiniu liūtu“.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Naujo LNDT spektaklio aktoriai: „Teatras – labai gera vieta laiko temai“
Liko mažiau nei mėnuo iki Karolio Kaupinio režisuojamos premjeros Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Balandžio 10–12 dienomis jis pristatys spektaklį pagal savo pjesę „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“.
Kūrinyje vaizduojama grupė teatro kūrėjų, bandančių atkurti legendinį spektaklį ir taip sugrąžinti pilnatvę į savo pačių ir teatro dabartį. Tačiau darbas einasi sunkiai – aktoriai sprendžia meilės ir asmeninio išsipildymo klausimus, senstantis režisierius vaikosi savo praeinančios šlovės, ir nei spektaklyje, nei užkulisiuose nepavyksta ilgiau nei sekundei užfiksuoti sėkmės ir laimės akimirkų. Viltis, kad laikiname pasaulyje įmanoma pasiekti amžiną laimę, kūrėjus po truputį įkalina pragaru virstančiame teatre – amžinai laikiname spektaklyje.
Spektaklyje „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ vaidina Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Vaidotas Martinaitis, Juozas Budraitis, Nelė Savičenko, Šarūnas Rapolas Meliešius, Vaidilė Juozaitytė, Aistė Zabotkaitė ir Marius Čižauskas ir artėjant premjerai dalinasi mintimis apie kūrinį.
Kaip apibūdintumėte svarbiausią spektaklio temą?
Juozas Budraitis: Pastaruoju metu daugiausia galvoju apie tai, ką aš galėsiu įnešti į struktūrą to sudėtingo statinio, kuris Kaupinio ruošiamas. Spektaklis kuriamas skrupulingai, dėmesingai, jis turėtų veikti. Bet kai ieškai savęs pateisinimo toje egzistencijos terpėje, tai visą laiką neapleidžia mintys, kaip aš turėčiau šiame statiny egzistuoti.
Nelė Savičenko: Tema – teatras ir mirtis. Tarp šių dviejų sąvokų – gyvenimas ir meilė
Dainius Gavenonis: Gal laikas. Mums skirtas laikas. Bėgantis laikas gyvenime, o ypač teatre, neišvengiamai kelia klausimą – ką mes čia veikiame, kokia viso to prasmė? Turbūt nėra didesnių smėlio pilių statytojų kaip teatralai.
Aistė Zabotkaitė: Galiu atsakyti vienu žodžiu – gyvenimas.
Šarūnas Rapolas Meliešius: Kol spektaklis nebaigtas, sukonkretinti sunku. Man jis apie laikinumą arba žmones, bandančius priešintis pabaigai. Pjesės veiksmas vystosi teatre. Teatras – labai gera vieta laiko temai, nes čia kartais seni vaidina jaunus, jauni – senus, jaunas personažas vykstant spektakliui užauga, ir net tas pats spektaklis vienam žiūrovui gali atrodyti kaip kankynė, kuri trunka amžinybę, o kitam – toks džiaugsmas, kad pasižada darkart ateiti. Vaidiname toje pačioje scenoje, kurioje jau tūkstančiai aktorių vaidino ir, tikiuosi, dar tūkstančiai vaidins. Ir tikriausiai kiekvienas iš jų stengiasi būti ypatingas, geresnis nei jo mokytojai, o dar kita karta jaunųjų menininkų tų mokytojų net nežinos...
Ką galvojate apie mirtį?
Nelė Savičenko: Gal negalvočiau dažnai, bet mirtis nuolat save primena, pasiimdama artimuosius, kolegas, pažįstamus. Akademijoje, kurioje dėstau, sukaupta daugybė nuotraukų: vaidybos kursų studentai, baigimo metinių sukaktys... Žiūriu – kiek daug jau išėjusių! Bet šalia verda gyvenimas: jauni, trokštantys įgyti aktoriaus profesiją! Gyvenimas!..
Dainius Gavenonis: Mirtis, kokia dažna bebūtų, veikia pagal mums nežinomus dėsnius, todėl nepasiginčysi. Žmogus kol gyvas galvos apie mirtį. Mirties niekada nebūna per mažai, jos visada per daug, nes ji nepažini. Tai viena iš didžiausių paslapčių žmogaus gyvenime, todėl viena iš pagrindinių temų teatre.
Aistė Zabotkaitė: Šiaip negalvoju daug apie mirtį. Galbūt dėl to, kad nedažnai ir ne artimai su ja susitinku. Buvo metai, kai daug buvo mirties aplink. Bet gal esu per jauna ir per gyva, kad apie ją galvočiau? Atrodo, kad kažkokie saugikliai blokuoja šią temą. Gal baimė. Poetinėje plotmėje, meno formose fantazuoju apie ją. Sapnuoju. Bet labai abstrakčiai. Esu „mirus“ scenoje, ir ne kartą, tarp kitko... Bet prisimenu, kai pirmąkart perskaičiau vieną paskutinių scenų ir pamačiau vieną vaizdo įrašą, kuriame kalba tokia aktorė. Jis bus ir spektaklyje, neišduosiu apie ką jis. Bet pravirkau. Negalėjau susilaikyti. Atrodo, kad atsakė į mano klausimus, kurių bijojau paklausti jau labai ilgai. Ir tas klausimas rūpi mums visiems. Tai kviečiu ateiti į spektaklį ir apie tai pagalvoti.
Juozas Budraitis: Apie mirtį labai gražiai rašė Julianas Barnesas. Knygoje „Nėra ko bijoti“, remdamasis garsių žmonių mintimis, jis aprašo mirties egzistavimą. Žmogus turi su mirtimi gyventi, pratintis prie jos. Kai jo paklausė, ar jis tiki, atsakymas buvo: „Ne, netikiu, bet man Dievo trūksta.“ Tada jam buvo 60 metų. Jis labai gražiai aprašo, kaip Michelis de Montaigne’is svajojo numirti kopūstų lauke, bet numirė tada, kai gulėjo lovoje, atėjo kunigas, laimino, o jis tuo metu ir užgeso. Barnesas parašė nemažai puikių kūrinių. Šiuo metu jam 80 metų, pasirodė jo dar viena knyga, nors jis labai serga.
Yra toks prancūzų poetas Jules’is Renard’as, kuris ciniškai į mirtį žiūrėjo. Jį daug cituoja tas pats Barnesas. Kiek žmonių, tiek atspalvių. Ir kiekvienas mirtį priima vis kitaip.
Kai esame jauni, mes labai toli nuo mirties. Ji mums negresia. Bet ji su kiekviena diena pamažu sėlina, jos šešėlis vis artėja, didėja, jis vis daugiau ant tavęs užslenka. Pradžioje nuo kojų ir nagų, vėliau vis aukščiau aukščiau... Plinta, plinta, ir tu pajauti, kad esi jos glėbyje ir tu turi su ja šnekėtis. Ji bet kada gali tave paimti ir paguldyti. Kaip kad kažkas sakė, jog pati mirtis nebaisi, baisu tas mirties procesas. Aš turiu gulėti, kentėti, laukti ar nelaukti... Ir man baisiausias dalykas – atsidurti ligoninėje ir gulėti badomam adatų, tarp įvairių kvėpavimo vamzdelių ir pan. Manau, kad tada sąmonė atsijungia, tu jau nebegalvoji apie savo gijimą. Tokios mintys jau neegzistuoja. Bet pats baisiausias dalykas sąmoningam ir pakankamai sveikam žmogui – pats išnykimas. Nieko nelieka. Ir tai – natūralu, taip turi būti. Rodos, tai supranti, bet vis tiek nesupranti.
Šarūnas Rapolas Meliešius: Stengiuosi labiau galvoti apie gyvenimą, tačiau mintys apie mirtį neišvengiamos. Apie susitaikymą su mirtimi dar negaliu kalbėti, nes susitaikymo nepasiekiau – ir tuo džiaugiuosi. Man atrodo, kad baimė mirti skatina daug ką nuveikti, patirti, neiššvaistyti laiko. Kol kas šis variklis mane nuvedė prie patirčių, kurių jokiu būdu nenorėčiau pakeisti.
Kuo ypatingas darbas su režisieriumi Karoliu Kaupiniu?
Šarūnas Rapolas Meliešius: Mane žavi ir įkvepia režisieriaus pagarba ir pastabumas žmogui. Jis dirba nuoširdžiai ir daug, o šalia tokių žmonių gera būti.
Nelė Savičenko: Karolis Kaupinis turi labai stiprią gyvenimišką poziciją, principus, o dirbdamas su aktoriais jis yra dėmesingas, jautrus. Tai reta.
Juozas Budraitis: Su juo labai įdomu, jis jaučia, ką nori pasakyti, įdiegti, įgyvendinti. Karolis – labai jautrus žmogus, kuris stebi kiekvieną krustelėjimą ir bando į savo konstrukciją įtraukti kiekvieną elementarų žmogaus judesį, mintį. Jis bando registruoti esmę, esančią čia ir dabar. Man svarbu nenuvilti jo kaip žmogaus. Man patinka, kaip jis pats save per mus realizuoja, sudeda į visumą, kurią jaučia ir mato. Man įdomu, kad jis nė vieno grubaus, egoistiško ar įžeidžiančio žodžio nėra aktoriams pasakęs. Kaupinis labai myli žmogų.
Dainius Gavenonis: Karolis Kaupinis – drąsus, tiesus ir atviras žmogus. Kaip režisierius, jis labai gerai žino, apie ką nori kalbėti teatre šiandien. Klausimas tiktai – kaip? Kokiomis priemonėmis? Todėl, kol jis neiščiupinės teatro kaip Šv. Tomas žaizdos, kol nesupras, iš ko tai padaryta, tol nepatikės, tol nenusiramins.
Aistė Zabotkaitė: Visų pirma Karolis yra tiesiog labai įdomus žmogus. Protingas, jautrus, sąmojingas, turi gerą humoro jausmą. Su juo labai įdomu kalbėtis. Tai jo pirmasis spektaklis teatre, todėl jis plačiai atsimerkęs ir įtempęs ausis. Labai nori. Tas nebėra taip dažna teatre. Jam labai įdomus teatro mechanizmas, ir patį procesą jis organizuoja labai detaliai, jautriai, grynai. Ir dar jis yra ir teksto autorius, todėl visada labai įdomu suprasti, kas yra už teksto. Tai aktoriui atveria dar vieną plotmę kūrybai, fantazijai.
Kuo šis spektaklis išsiskirs dabartiniame Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuare?
Dainius Gavenonis: Turbūt bus ypatingas viskuo: ir dramaturgija, ir vaidmenimis, ir režisūra, ir požiūriu į teatrą. Nieko panašaus dar nebuvo. O ar mums pavyks, premjera parodys.
Aistė Zabotkaitė: Pirmiausia savo forma. Teatras teatre. Spektaklis apie kuriamą spektaklį. Aktoriai, vaidinantys žmones, kurie yra kaip ir jie patys, bet gyvena kitus gyvenimus, tikri, bet kažkokiame meta lygmenyje. Antra – tai yra spektaklis, skirtas būtent teatrui, talpinantis savyje daug Lietuvos teatro ir būtent konkretaus mūsų teatro istorijos. Jame daug dokumentinės medžiagos. O trečia – tai yra kūrinys apie mus. Apie mus plačiąja prasme, ne tik apie teatro bendruomenę, bet apie mūsų gyvenimus, kuriuose iš esmės yra daug teatro.
Juozas Budraitis: Klasikiniame teatre yra žiūrovai, yra artistai. Eidavome klausyti, kaip kalba Stepas Jukna, Henrikas Kurauskas. Žinojome visą spektaklio judėjimo trajektoriją, veiksmo chronologiją... Viskas buvo labai aišku. Dabar teatras yra toks, kad sunku suprasti, kodėl taip viskas pasikeitė. Aktoriai nebekalba be mikrofono. Repetuojant kai kurie taip tyliai, natūraliai šneka, lyg kalbėdami su savimi. Tarytum šnabždėtų. Nesu retrogradas, bet suku suprasti, kur link teatras dabar juda. Ne visai sutinku su žmonėmis, kurie sako, kad dabar teatras blogas. Tikrai taip nėra. Dabar teatre gali jaudinti patys keisčiausi dalykai.
Nelė Savičenko: Spektaklis kalba apie nepaprastai trumpą spektaklių gyvenimo laiką, aktorystės trumpą laiką. Momentinis buvimas, lyg meteoritas, sušvinta ir išnyksta. Jei nepamatei, joks pasakojimas neperteiks įspūdžio. Tai ryškiai juntama režisieriaus surinktoje vaizdo medžiagoje.
Kuo remiatės, kurdami vaidmenis šiame spektaklyje?
Dainius Gavenonis: Kai perskaičiau šitą Kaupinio pjesę, supratau, kad beveik neturiu galimybės nepriimti šito pasiūlymo. Pažiūrėję spektaklį suprasite. O šiaip, visada remiuosi tais pačiais receptoriais – profesine ir asmenine patirtimi.
Juozas Budraitis: Kaip bebūtų, vis tiek savo gyvenimo gabalą susiejau su šiuo spektakliu, kuriame noriu būti. Esu tas senas žmogus, kuriam liepia gulėti ir gulėti. Nors nemėgstu trečiaeilių vaidmenų, bet čia liepia gulėti ir guliu. Be abejo, dabar vyksta seno žmogaus savianalizė – juda tam tikra kryptimi. Pavyzdžiui, aš nustebau gavęs režisieriaus asistentės laišką, kuriame prašoma suderinti ateinančio gruodžio spektaklių datas. Tik nusijuokiau...
Nelė Savičenko: Mano vaidmuo visiškai paremtas dokumentine vaizdo medžiaga. O toliau – jau kaip seksis.
Aistė Zabotkaitė: Nesiremiu niekuo. Remiuosi nebent į save ir partnerius-kūrėjus, į medžiagą, duotas aplinkybes, temas. Fantazuoju medžiagą, stengiuosi ją suprasti ir ieškoti būdų ją įveiksminti, išjausti. Stengiuosi surasti, kas man – Aistei, žmogui – yra svarbu ir surasti erdvės tą pasakyti. Pripildyti spektaklį savo jausmo, savo prasmės. Nes medžiaga tam labai palanki. Ji apie mus. Apie mūsų visų gyvenimus ir laimės paieškas. Šių veikėjų scenarijus mes visi išgyvename vienaip ar kitaip. Dalyvauju procese ne tik kaip aktorė, kurianti savo vaidmenį. Man svarbu, kaip sukurti šią Karolio parašytą pjesę scenoje. Visi kiekvieną dieną aktyviai dalyvaujame, kurdami paveikslą po paveikslo, jungdami juos kartu. Mano galva, mes labiau kuriame ne vaidmenis, o visi kartu stengiamės papasakoti istoriją.
Kūrinyje vaizduojama grupė teatro kūrėjų, bandančių atkurti legendinį spektaklį ir taip sugrąžinti pilnatvę į savo pačių ir teatro dabartį. Tačiau darbas einasi sunkiai – aktoriai sprendžia meilės ir asmeninio išsipildymo klausimus, senstantis režisierius vaikosi savo praeinančios šlovės, ir nei spektaklyje, nei užkulisiuose nepavyksta ilgiau nei sekundei užfiksuoti sėkmės ir laimės akimirkų. Viltis, kad laikiname pasaulyje įmanoma pasiekti amžiną laimę, kūrėjus po truputį įkalina pragaru virstančiame teatre – amžinai laikiname spektaklyje.
Spektaklyje „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ vaidina Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Vaidotas Martinaitis, Juozas Budraitis, Nelė Savičenko, Šarūnas Rapolas Meliešius, Vaidilė Juozaitytė, Aistė Zabotkaitė ir Marius Čižauskas ir artėjant premjerai dalinasi mintimis apie kūrinį.
Kaip apibūdintumėte svarbiausią spektaklio temą?
Juozas Budraitis: Pastaruoju metu daugiausia galvoju apie tai, ką aš galėsiu įnešti į struktūrą to sudėtingo statinio, kuris Kaupinio ruošiamas. Spektaklis kuriamas skrupulingai, dėmesingai, jis turėtų veikti. Bet kai ieškai savęs pateisinimo toje egzistencijos terpėje, tai visą laiką neapleidžia mintys, kaip aš turėčiau šiame statiny egzistuoti.
Nelė Savičenko: Tema – teatras ir mirtis. Tarp šių dviejų sąvokų – gyvenimas ir meilė
Dainius Gavenonis: Gal laikas. Mums skirtas laikas. Bėgantis laikas gyvenime, o ypač teatre, neišvengiamai kelia klausimą – ką mes čia veikiame, kokia viso to prasmė? Turbūt nėra didesnių smėlio pilių statytojų kaip teatralai.
Aistė Zabotkaitė: Galiu atsakyti vienu žodžiu – gyvenimas.
Šarūnas Rapolas Meliešius: Kol spektaklis nebaigtas, sukonkretinti sunku. Man jis apie laikinumą arba žmones, bandančius priešintis pabaigai. Pjesės veiksmas vystosi teatre. Teatras – labai gera vieta laiko temai, nes čia kartais seni vaidina jaunus, jauni – senus, jaunas personažas vykstant spektakliui užauga, ir net tas pats spektaklis vienam žiūrovui gali atrodyti kaip kankynė, kuri trunka amžinybę, o kitam – toks džiaugsmas, kad pasižada darkart ateiti. Vaidiname toje pačioje scenoje, kurioje jau tūkstančiai aktorių vaidino ir, tikiuosi, dar tūkstančiai vaidins. Ir tikriausiai kiekvienas iš jų stengiasi būti ypatingas, geresnis nei jo mokytojai, o dar kita karta jaunųjų menininkų tų mokytojų net nežinos...
Ką galvojate apie mirtį?
Nelė Savičenko: Gal negalvočiau dažnai, bet mirtis nuolat save primena, pasiimdama artimuosius, kolegas, pažįstamus. Akademijoje, kurioje dėstau, sukaupta daugybė nuotraukų: vaidybos kursų studentai, baigimo metinių sukaktys... Žiūriu – kiek daug jau išėjusių! Bet šalia verda gyvenimas: jauni, trokštantys įgyti aktoriaus profesiją! Gyvenimas!..
Dainius Gavenonis: Mirtis, kokia dažna bebūtų, veikia pagal mums nežinomus dėsnius, todėl nepasiginčysi. Žmogus kol gyvas galvos apie mirtį. Mirties niekada nebūna per mažai, jos visada per daug, nes ji nepažini. Tai viena iš didžiausių paslapčių žmogaus gyvenime, todėl viena iš pagrindinių temų teatre.
Aistė Zabotkaitė: Šiaip negalvoju daug apie mirtį. Galbūt dėl to, kad nedažnai ir ne artimai su ja susitinku. Buvo metai, kai daug buvo mirties aplink. Bet gal esu per jauna ir per gyva, kad apie ją galvočiau? Atrodo, kad kažkokie saugikliai blokuoja šią temą. Gal baimė. Poetinėje plotmėje, meno formose fantazuoju apie ją. Sapnuoju. Bet labai abstrakčiai. Esu „mirus“ scenoje, ir ne kartą, tarp kitko... Bet prisimenu, kai pirmąkart perskaičiau vieną paskutinių scenų ir pamačiau vieną vaizdo įrašą, kuriame kalba tokia aktorė. Jis bus ir spektaklyje, neišduosiu apie ką jis. Bet pravirkau. Negalėjau susilaikyti. Atrodo, kad atsakė į mano klausimus, kurių bijojau paklausti jau labai ilgai. Ir tas klausimas rūpi mums visiems. Tai kviečiu ateiti į spektaklį ir apie tai pagalvoti.
Juozas Budraitis: Apie mirtį labai gražiai rašė Julianas Barnesas. Knygoje „Nėra ko bijoti“, remdamasis garsių žmonių mintimis, jis aprašo mirties egzistavimą. Žmogus turi su mirtimi gyventi, pratintis prie jos. Kai jo paklausė, ar jis tiki, atsakymas buvo: „Ne, netikiu, bet man Dievo trūksta.“ Tada jam buvo 60 metų. Jis labai gražiai aprašo, kaip Michelis de Montaigne’is svajojo numirti kopūstų lauke, bet numirė tada, kai gulėjo lovoje, atėjo kunigas, laimino, o jis tuo metu ir užgeso. Barnesas parašė nemažai puikių kūrinių. Šiuo metu jam 80 metų, pasirodė jo dar viena knyga, nors jis labai serga.
Yra toks prancūzų poetas Jules’is Renard’as, kuris ciniškai į mirtį žiūrėjo. Jį daug cituoja tas pats Barnesas. Kiek žmonių, tiek atspalvių. Ir kiekvienas mirtį priima vis kitaip.
Kai esame jauni, mes labai toli nuo mirties. Ji mums negresia. Bet ji su kiekviena diena pamažu sėlina, jos šešėlis vis artėja, didėja, jis vis daugiau ant tavęs užslenka. Pradžioje nuo kojų ir nagų, vėliau vis aukščiau aukščiau... Plinta, plinta, ir tu pajauti, kad esi jos glėbyje ir tu turi su ja šnekėtis. Ji bet kada gali tave paimti ir paguldyti. Kaip kad kažkas sakė, jog pati mirtis nebaisi, baisu tas mirties procesas. Aš turiu gulėti, kentėti, laukti ar nelaukti... Ir man baisiausias dalykas – atsidurti ligoninėje ir gulėti badomam adatų, tarp įvairių kvėpavimo vamzdelių ir pan. Manau, kad tada sąmonė atsijungia, tu jau nebegalvoji apie savo gijimą. Tokios mintys jau neegzistuoja. Bet pats baisiausias dalykas sąmoningam ir pakankamai sveikam žmogui – pats išnykimas. Nieko nelieka. Ir tai – natūralu, taip turi būti. Rodos, tai supranti, bet vis tiek nesupranti.
Šarūnas Rapolas Meliešius: Stengiuosi labiau galvoti apie gyvenimą, tačiau mintys apie mirtį neišvengiamos. Apie susitaikymą su mirtimi dar negaliu kalbėti, nes susitaikymo nepasiekiau – ir tuo džiaugiuosi. Man atrodo, kad baimė mirti skatina daug ką nuveikti, patirti, neiššvaistyti laiko. Kol kas šis variklis mane nuvedė prie patirčių, kurių jokiu būdu nenorėčiau pakeisti.
Kuo ypatingas darbas su režisieriumi Karoliu Kaupiniu?
Šarūnas Rapolas Meliešius: Mane žavi ir įkvepia režisieriaus pagarba ir pastabumas žmogui. Jis dirba nuoširdžiai ir daug, o šalia tokių žmonių gera būti.
Nelė Savičenko: Karolis Kaupinis turi labai stiprią gyvenimišką poziciją, principus, o dirbdamas su aktoriais jis yra dėmesingas, jautrus. Tai reta.
Juozas Budraitis: Su juo labai įdomu, jis jaučia, ką nori pasakyti, įdiegti, įgyvendinti. Karolis – labai jautrus žmogus, kuris stebi kiekvieną krustelėjimą ir bando į savo konstrukciją įtraukti kiekvieną elementarų žmogaus judesį, mintį. Jis bando registruoti esmę, esančią čia ir dabar. Man svarbu nenuvilti jo kaip žmogaus. Man patinka, kaip jis pats save per mus realizuoja, sudeda į visumą, kurią jaučia ir mato. Man įdomu, kad jis nė vieno grubaus, egoistiško ar įžeidžiančio žodžio nėra aktoriams pasakęs. Kaupinis labai myli žmogų.
Dainius Gavenonis: Karolis Kaupinis – drąsus, tiesus ir atviras žmogus. Kaip režisierius, jis labai gerai žino, apie ką nori kalbėti teatre šiandien. Klausimas tiktai – kaip? Kokiomis priemonėmis? Todėl, kol jis neiščiupinės teatro kaip Šv. Tomas žaizdos, kol nesupras, iš ko tai padaryta, tol nepatikės, tol nenusiramins.
Aistė Zabotkaitė: Visų pirma Karolis yra tiesiog labai įdomus žmogus. Protingas, jautrus, sąmojingas, turi gerą humoro jausmą. Su juo labai įdomu kalbėtis. Tai jo pirmasis spektaklis teatre, todėl jis plačiai atsimerkęs ir įtempęs ausis. Labai nori. Tas nebėra taip dažna teatre. Jam labai įdomus teatro mechanizmas, ir patį procesą jis organizuoja labai detaliai, jautriai, grynai. Ir dar jis yra ir teksto autorius, todėl visada labai įdomu suprasti, kas yra už teksto. Tai aktoriui atveria dar vieną plotmę kūrybai, fantazijai.
Kuo šis spektaklis išsiskirs dabartiniame Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuare?
Dainius Gavenonis: Turbūt bus ypatingas viskuo: ir dramaturgija, ir vaidmenimis, ir režisūra, ir požiūriu į teatrą. Nieko panašaus dar nebuvo. O ar mums pavyks, premjera parodys.
Aistė Zabotkaitė: Pirmiausia savo forma. Teatras teatre. Spektaklis apie kuriamą spektaklį. Aktoriai, vaidinantys žmones, kurie yra kaip ir jie patys, bet gyvena kitus gyvenimus, tikri, bet kažkokiame meta lygmenyje. Antra – tai yra spektaklis, skirtas būtent teatrui, talpinantis savyje daug Lietuvos teatro ir būtent konkretaus mūsų teatro istorijos. Jame daug dokumentinės medžiagos. O trečia – tai yra kūrinys apie mus. Apie mus plačiąja prasme, ne tik apie teatro bendruomenę, bet apie mūsų gyvenimus, kuriuose iš esmės yra daug teatro.
Juozas Budraitis: Klasikiniame teatre yra žiūrovai, yra artistai. Eidavome klausyti, kaip kalba Stepas Jukna, Henrikas Kurauskas. Žinojome visą spektaklio judėjimo trajektoriją, veiksmo chronologiją... Viskas buvo labai aišku. Dabar teatras yra toks, kad sunku suprasti, kodėl taip viskas pasikeitė. Aktoriai nebekalba be mikrofono. Repetuojant kai kurie taip tyliai, natūraliai šneka, lyg kalbėdami su savimi. Tarytum šnabždėtų. Nesu retrogradas, bet suku suprasti, kur link teatras dabar juda. Ne visai sutinku su žmonėmis, kurie sako, kad dabar teatras blogas. Tikrai taip nėra. Dabar teatre gali jaudinti patys keisčiausi dalykai.
Nelė Savičenko: Spektaklis kalba apie nepaprastai trumpą spektaklių gyvenimo laiką, aktorystės trumpą laiką. Momentinis buvimas, lyg meteoritas, sušvinta ir išnyksta. Jei nepamatei, joks pasakojimas neperteiks įspūdžio. Tai ryškiai juntama režisieriaus surinktoje vaizdo medžiagoje.
Kuo remiatės, kurdami vaidmenis šiame spektaklyje?
Dainius Gavenonis: Kai perskaičiau šitą Kaupinio pjesę, supratau, kad beveik neturiu galimybės nepriimti šito pasiūlymo. Pažiūrėję spektaklį suprasite. O šiaip, visada remiuosi tais pačiais receptoriais – profesine ir asmenine patirtimi.
Juozas Budraitis: Kaip bebūtų, vis tiek savo gyvenimo gabalą susiejau su šiuo spektakliu, kuriame noriu būti. Esu tas senas žmogus, kuriam liepia gulėti ir gulėti. Nors nemėgstu trečiaeilių vaidmenų, bet čia liepia gulėti ir guliu. Be abejo, dabar vyksta seno žmogaus savianalizė – juda tam tikra kryptimi. Pavyzdžiui, aš nustebau gavęs režisieriaus asistentės laišką, kuriame prašoma suderinti ateinančio gruodžio spektaklių datas. Tik nusijuokiau...
Nelė Savičenko: Mano vaidmuo visiškai paremtas dokumentine vaizdo medžiaga. O toliau – jau kaip seksis.
Aistė Zabotkaitė: Nesiremiu niekuo. Remiuosi nebent į save ir partnerius-kūrėjus, į medžiagą, duotas aplinkybes, temas. Fantazuoju medžiagą, stengiuosi ją suprasti ir ieškoti būdų ją įveiksminti, išjausti. Stengiuosi surasti, kas man – Aistei, žmogui – yra svarbu ir surasti erdvės tą pasakyti. Pripildyti spektaklį savo jausmo, savo prasmės. Nes medžiaga tam labai palanki. Ji apie mus. Apie mūsų visų gyvenimus ir laimės paieškas. Šių veikėjų scenarijus mes visi išgyvename vienaip ar kitaip. Dalyvauju procese ne tik kaip aktorė, kurianti savo vaidmenį. Man svarbu, kaip sukurti šią Karolio parašytą pjesę scenoje. Visi kiekvieną dieną aktyviai dalyvaujame, kurdami paveikslą po paveikslo, jungdami juos kartu. Mano galva, mes labiau kuriame ne vaidmenis, o visi kartu stengiamės papasakoti istoriją.
Paieška nedavė rezultatų