Skaityti daugiau
To Lietuvoje dar nebuvo: J. Sakalausko sukurtame miuzikle – pasirodys oro akrobatės
Praėjusiais metais debiutavęs miuziklas „Mažasis princas“ ir toliau stebina žiūrovus netikėtais sceniniais sprendimais. Šiemet jautrus ir vizualiai įspūdingas muzikinis pasakojimas pirmą kartą Lietuvoje į sceną pakvies ir oro akrobates – jos taps neatsiejama spektaklio dalimi bei sustiprins magišką kūrinio atmosferą.„Appassionante“ Vilniuje: pasaulinio garso italių trio sugrįžta su nauju turu
2026 m. lapkričio 13 dieną Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, įvyks išskirtinis muzikinis vakaras - Lietuvos publikai koncertą surengs pasaulinio garso italių trio „Appassionante“. Tai vienas ryškiausių pop-opera žanro projektų Europoje, jau daugiau nei du dešimtmečius pelnantis publikos simpatijas visame pasaulyje.Valio Pūkuotukui!: miuziklas visai šeimai kviečia į Šimtamylę girią
Spalio 10 dieną Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, žiūrovus suburs spalvingas ir nuotaikingas miuziklas „Valio Pūkuotukui!“. Šis ypatingas pasirodymas skirtas visai šeimai ir kviečia kartu švęsti Mikės Pūkuotuko šimtmečio jubiliejų.Acis ir Galatėja Vilniuje: Händelio opera sugrįžta nauju, šiuolaikišku pavidalu
Birželio 19 ir 20 dienomis Vilniaus senajame teatre įvyks Georgo Friedricho Händelio operos „Acis ir Galatėja“ premjera. Tai bendras „Operomanijos“ ir Vilniaus senojo teatro pastatymas, kviečiantis patirti baroko muziką naujai – per šiuolaikinės scenos kalbą ir vizualinę estetiką.„Snieguolės“ baletas sužavėjo žiūrovus: klasika ir šiuolaikiškumas scenoje sulaukė gausių ovacijų
Gegužės 1 dieną Vilniuje įvykęs „Naujosios operos“ baletas visai šeimai „Snieguolė ir septyni nykštukai“ nepaliko abejingų – salė prisipildė žiūrovų, o pasirodymas buvo palydėtas gausiais aplodismentais ir šiltais atsiliepimais.„Romeo ir Džuljeta“ Lietuvoje: legendinė meilės istorija atgyja baleto scenoje
Lapkričio 6–9 dienomis Lietuvos miestus aplankys įspūdingas klasikinio baleto pastatymas „Romeo ir Džuljeta“, kurį pristato Worldwide Ballet Theatre. Garsiausia visų laikų meilės istorija, sukurta pagal Sergei Prokofiev muziką, žiūrovus pakvies į emocijų kupiną kelionę.„Naujoji opera“ su „Snieguolės“ baletu griauna stereotipus: ar baleto menas aktualus ir šiuolaikinei jaunajai kartai?
Menas yra svarbi ugdymo proceso dalis – jis lavina kūrybiškumą, padeda pažinti istoriją ir perteikia kultūrinį kontekstą. Vis dėlto šiandien, kai technologijų progresas trumpina dėmesio trukmę iki sekundžių, ilgesni nei valandos scenos pasirodymai jaunajai kartai gali atrodyti kaip iššūkis.Tarptautinė šokio diena: menas, kuris kalba be žodžių
Balandžio 29-ąją visame pasaulyje minima Tarptautinė šokio diena – proga sustoti ir įvertinti vieną universaliausių meno formų, jungiančių skirtingas kultūras, kartas ir patirtis. Ši diena švenčiama nuo 1982 metų UNESCO iniciatyva ir yra skirta prancūzų baletmeisterio Žano Žoržo Noverio gimtadieniui paminėti. Jis laikomas šiuolaikinio baleto tėvu, reformavusiu choreografijos meną ir suteikusiu jam naują, emocijomis grįstą kryptį.A|CH šokio spektaklis „Jaunystė“ – viena stipriausių pastarųjų metų teatro patirčių
Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklis „Jaunystė, arba scenarijai pagal kuriuos gyvena tėvai ir vaikai“ tęsia savo sėkmingą kelionę per Lietuvos scenas ir žiūrovų širdis. Per pastaruosius metus fenomenalaus populiarumo sulaukęs kūrinys net du kartus iš eilės buvo pripažintas žiūrimiausiu šokio spektakliu Lietuvoje.„Naujas gyvenimas“ – komedija apie chaosą, santykius ir sprendimus, kurių niekas neprašė
Kas nutinka, kai ramus ir patogus gyvenimas staiga ima byrėti? Komedija „Naujas gyvenimas“ kviečia pažvelgti į kasdienybę, kurioje viskas gali apsiversti per vieną rytą – ir dažniausiai visai ne pagal planą.LNDT geriausiais sezono aktoriais išrinko Rimantę Valiukaitę ir Šarūną Rapolą Meliešių
Tarptautinės teatro dienos proga apdovanojimai vyko ne tik „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje – Lietuvos nacionalinis dramos teatras už geriausius sezono vaidmenis apdovanojo savo trupės aktorius. Įvertinimų ir padėkų sulaukė ir kiti LNDT darbuotojai.Teatro lankytojo portretas 2025-aisiais kada, kaip ir kas renkasi teatrą
Minint Tarptautinę teatro dieną, didžiausias bilietų platintojas Lietuvoje „Bilietai.lt“ pristato teatro lankytojo portretą, leidžiantį pažvelgti į besikeičiančius žiūrovų įpročius ir teatro vartojimo tendencijas.Klaipėdos jaunimo teatro spektakliui „Danse Macabre“ – „Padėkos kaukė“
Tarptautinės teatro dienos išvakarėse Klaipėdoje vykusiuose prestižiniuose miesto teatralų apdovanojimuose „Padėkos kaukės“ įvertintas Klaipėdos jaunimo teatro muzikinis patyriminis spektaklis „Danse Macabre“. Kūrinys pelnė „Sruogos“ nominaciją, skiriamą už išskirtinį, eksperimentinį ir naujas teatro formas tyrinėjantį metų reiškinį.Šiaulių dramos teatrui – net šešios „Auksinių scenos kryžių“ nominacijos
Valstybinio Šiaulių dramos teatro kūrėjai šiemet sulaukė išskirtinio įvertinimo – visi 2025 metais teatre sukurti spektakliai nominuoti prestižiniams „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimams. Iš viso teatro menininkai pretenduoja į apdovanojimus net šešiose skirtingose kategorijose.Tarp meilės, genialumo ir beprotybės: šokio spektaklio premjera prikėlė jautrią Sofijos istoriją
Jautri, įtaigi, šokio simbolių ir atpažįstamų motyvų kupina kelionė per M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimo istoriją. Tokie atgarsiai po ansamblio „Lietuva“ premjeros – šokio spektaklio „Sofija. Genijaus šešėly“ lydi iki šiol. Pirmieji pasirodymai Vilniuje subūrė pilnas sales žiūrovų ir nustebino savita kūrėjų interpretacija, estetiniais sprendimais, išraiškingais choreografiniais ir muzikiniais paveikslais, solistų ekspresyvumu bei moderniai atgimusiu „Mišku“, „Jūra“ ir „Beauštančia aušrele“.LNDT organizuojamą Europos rezidencijų programos konkursą laimėjo Domas Raibys
Lietuvos nacionalinis dramos teatras, siekdamas skatinti naujų tekstų scenai atsiradimą, jau ketvirtus metus su partneriais iš Prancūzijos, Ispanijos, Belgijos ir Kroatijos rengia Europos rezidencijų programos konkursą. Kiekvienas partneris išrenka savo šaliai atstovausiantį žmogų. Šiemet konkursą Lietuvoje, nurungęs 11 kitų kandidatų, laimėjo komikas ir rašytojas Domas Raibys, komisijai pristatęs juodosios komedijos apie paukščius idėją.Monospektaklis „Melo Gibsono draugas“ – ironiškas žvilgsnis į aktoriaus šlovę ir jos kainą
Rugsėjo 10 dieną Vilniaus lenkų kultūros namų Teatro salėje bus pristatytas monospektaklis „Melo Gibsono draugas“, sukurtas pagal Tomasz Jachimek tekstą ir režisuotas Sławomir Gaudyn. Tai nuotaikinga, bet kartu ir taikli komedija, kviečianti pažvelgti į menininko gyvenimą iš arti – su visais jo paradoksais, ambicijomis ir netikėtais posūkiais.Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly
Laikas atsigręžti į moterį, kuri geriausiai suprato ir giliausiai išjautė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genialumą jo gyvenamuoju laiku. Į žmogų, kuris, kūrėjų požiūriu, nepelnytai liko didžiojo menininko šešėlyje. Šokio spektaklis „Sofija | Genijaus šešėly“ kviečia pažvelgti į Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vidinį pasaulį ir jos likimą šalia genijaus.Naujasis teatras: „Nepažintas Mačernis | Aš atnešiau Jums saulės patekėjimą“
Vytauto Mačernio prozos pristatymas kviečia iš naujo pažinti vieną ryškiausių lietuvių literatūros asmenybių – per mažai girdėtą, bet itin gilią jo kūrybos pusę. Šiame kameriniame pasirodyme aktorė Sonata Visockaitė atveria Mačernio prozą – tekstus, kuriuose keliami esminiai filosofiniai ir egzistenciniai klausimai, grįžtama prie pamatinių, amžinųjų vertybių.„Glaistas“ – garso patirtis Vilniaus gete
Nuo 2026 m. balandžio 16 d. iki gegužės 24 d. Vilniuje vyks „Glaistas“ – unikali garso kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją. Šio kūrinio pagrindas – keturių Holokaustą išgyvenusių asmenų balsai, užfiksuoti 2019 m. interviu Tel Avive, Jeruzalėje ir Haifoje. Kiekvienai erdvei sukurtos muzikos kompozicijos kartu su binauraliniais įrašais kuria įtraukiančią patirtį, leidžiančią klausytojui pajusti vietos istoriją ir jos atmintį.Šokio ir gyvos muzikos spektaklis „Metų laikai“ | Šeiko šokio teatras
Šeiko šokio teatras kviečia į unikalų šokio ir gyvos muzikos spektaklį „Metų laikai“, kuris savo debiutą patyrė bendradarbiaujant su Mindaugo Bačkaus vadovaujamu Klaipėdos violončelių kvartetu. Spektaklis sujungia keturių metų laikų simboliką su keturių violončelių garsais ir keturių skirtingų šokėjų išraiška, suteikdamas klasikiniam Vivaldi kūriniui „Keturi metų laikai“ naują, dekonstruotą dimensiją.Ką dovanojame šiandien? Ir kodėl prasmingiausios dovanos nebūtinai telpa į dėžutę
Artėjant šventėms kiekvienais metais prasideda tas pats ritualas – ieškoti dovanos, kuri ne tik pradžiugintų, bet ir būtų iš tiesų prasminga. Mes lankome parduotuves, tikriname internetinius puslapius, stengiamės pataikyti pagal žmogaus skonį, pomėgius arba bent jau nesuklysti renkant dydį.Geriausių XXI a. pasaulio kūrinių sąraše – opera-performansas „Saulė ir jūra“
Viena įtakingiausių pasaulio šiuolaikinio meno platformų „Frieze“ paskelbė pastarojo amžiaus reikšmingiausių meno kūrinių sąrašą. Tarp iškiliausiųjų – ir lietuvių menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės bei Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, 2019 m. Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Auksiniu liūtu“.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Naujo LNDT spektaklio režisierius Karolis Kaupinis: viskas šiame materialiame pasaulyje susiję su laiko ėjimu
Naujas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ pristato grupę teatro kūrėjų, bandančių atkurti legendinį spektaklį ir taip sugrąžinti pilnatvę į savo pačių ir teatro dabartį. Tačiau darbas einasi sunkiai – aktoriai sprendžia meilės ir asmeninio išsipildymo klausimus, senstantis režisierius vaikosi savo praeinančios šlovės, ir nei spektaklyje, nei užkulisiuose nepavyksta ilgiau nei sekundei užfiksuoti sėkmės ir laimės akimirkų.
Spektaklio „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ autorius ir režisierius – Karolis Kaupinis. Šio kūrinio premjera LNDT Didžiojoje salėje numatyta balandžio 10–12 dienomis. Daivai Šabasevičienei režisierius pasakoja, kas jį atvedė iki spektaklio temų.
Pristatydamas būsimą premjerą įvardinote jos atsiradimo pagrindinę priežastį – egzistencinį nerimą, kurį pastaruoju metu išgyvena didžioji visuomenės dalis. Ši būsena labiausiai susijusi su karo grėsme. Akivaizdu, kad menininkai egzistencinę įtampą jaučia visą gyvenimą. Gal galėtumėte smulkiau pristatyti savo kelionę į spektaklį „Lietuvių mirties pranešimai: vieno spektaklio istorija“?
Jau anksčiau apie tai galvojau, kad kuriant meną negalima jo paversti pragyvenimo šaltiniu: „Kuriu, nes turiu užsidirbti pragyvenimui.“ Jeigu pavyksta iš to gyventi – puiku, bet tai neturi tapti „reikia ką nors sukurti, kad turėčiau iš ko gyventi“. Idealu kurti tuomet, kai tikrai to nori. Tada jau nesvarbu, kiek laiko tai užtruks. Svarbiausia išlieka idėja. Man taip buvo ir filmą kuriant, ir dabar – spektaklį. Aš neskubu. Noriu tikrai tikėti kūriniu. Taip dažnai būna rašantiems disertaciją: pasirenka temą, o po trijų mėnesių jau būna išsekę nuo tos idėjos, nes ji nėra ta idėja, kuria degtų trejus metus. O idėja, su kuria gali gyventi kelerius metus, tau tampa ta pirma ir gal net paskutine idėja. Kaskart darai tarsi jau paskutinį savo darbą. Dėl to leidi sau neskubėt, kiek išeina. Ilgai kūriau ir abu filmus, ir šis spektaklis gimsta jau ne pirmi metai.
Šiuo atveju tai susiję ir su mano žmona, ir su jos šeima. Iki to aš buvau tik spektaklių stebėtojas, o vedęs kiek giliau pakliuvau į teatro pasaulį: dažnesni apsilankymai teatre dėl žmonos darbo, paskui jau nuvažiavus pas Paulės tėvus (aktorę Daivą Stubraitę ir scenografą Sergejų Bocullo) – begalinės kalbos apie teatrą. Kaip mano – pedagogų šeimoje, taip ir teatralų šeimoje yra tos didžiosios refleksijos. Arba mažosios istorijos, įvairūs anekdotai...
Nuvažiavęs į Kauną tarytum teatro knygą vartyčiau; jie aktyviai tame dalyvauja, o aš šiek tiek iš šalies klausau. Tai, kas tose istorijose dominuoja, yra nuolatinis bandymas kažką restauruoti, papasakoti, kaip buvo. Įvertinti – save, kitus bendroje mūsų teatro ir apskritai mūsų kultūros istorijoje. Tą bestebėdamas išgyvenau iki tokio savo amžiaus, kai vis dažniau susiduriu su žmogaus mirtingumu: artimesnių žmonių mirtimis, savo paties laikinumo supratimu. Vis dažniau imu galvoti apie egzistenciją.
Ankstyvoje jaunystėje atrodo, kad visas gyvenimas dar prieš akis, o nuo kokių trisdešimt penkerių tas „prieš akis“ ima vis trauktis, supranti, kad kai kas jau už tavęs. Iš čia ir gimė žmogaus laikinumo tema ir begalinis žmogaus noras tą laikinumą įveikti, kai tik jis tave paliečia. Dar prisidėjo pandemija, karas. Tai pirmas fundamentalus susidūrimas su egzistencine išnykimo grėsme. Pandemijos pradžioje atrodė, kad gali vos ne visi numirti, kad tai kaip naujas maras, o karo pradžioje – kad mūsų tautą tuoj ims ir nušluos viską naikinanti imperija. Neliks nei aplinkos, nei artimųjų, nei mūsų atsiminimų. Todėl šeimos kalbos apie teatro legendas, egzistencinis nerimas ir asmeninis laikinumo supratimas – šie trys atskiri dalykai tapo vienu dariniu, kurio junginį sumaniau sukurti praėjusio sezono „Versmės“ festivaliui. Lig tol nesupratau, kodėl reiktų rinktis teatrą. Apskritai aš dažnai teatre netikiu tuo, ką žiūriu. Didelį įspūdį padarė Łukaszo Twarkowskio „Lokis“ (LNDT, 2017). Man patiko, kaip režisierius naudojo mediją. Nors nemažai kas sakė, kad tai ne teatras, bet buvo aišku, kad nei kine, nei skaitydamas knygą to nepatirčiau, kaip žiūrint „Lokį“. Kaip išnaudojama realybė – kas tikra ir netikra, kaip viskas jungiama...
Misija – pagauti ne tik teatro laikinumą, bet ir paties gyvenimo akimirką. Spektaklio tema ir siužetas bando atsakyti į prasmės klausimą. Konkreti spektaklio materija su aktorių pagalba prabils apie tai, kas efemeriška – laikina. Kokios mintys ir temos išprovokavo šio kūrinio atsiradimą?
Tarytum egzistuoja dieviškoji kūryba ir žmogaus bandymas sukurti dieviškąjį pasaulį. Eini ir kartais labiau, kartais mažiau priartėji. Norisi to rojaus – amžino, tobulo, nuostabaus, pilnatvės jausmo... Pavyksta, nepavyksta, kartais išgyveni, kartais mažiau išgyveni. Žmogaus bendras siekis – laimė. Su Paule perskaitę Antano Maceinos „Jobo dramą“ supratome, kad laike laimė yra neįmanoma todėl, kad laimė pagal apibrėžtį yra tai, kas nesibaigia. Viskas, ką vadiname laime, nėra laimė. Dažniausiai tai yra malonumas, laimės erzacas, nes laimė turėtų nesibaigti, o malonumas baigiasi. Tad tikra laimė turėtų būti ten, kur nebėra laiko, o jo nebėra tik anapus, nes viskas šiame materialiame pasaulyje susiję su laiko ėjimu. Esu tikintis žmogus – tikiu Dievo esybe ir tikiu, kad yra materialus pasaulis šiapus ir nematerialus anapus. O tikint tuo, visas pasaulio vertinimas yra kitoks.
Kartu su Paule – spektaklio bendraautore – ėmėme ieškoti siužetinės linijos ir, regis, ji sugalvojo bandymą atkurti praėjusią legendą. Pakartoti tai, kas praėjo. Tada bandėme ieškoti to legendinio spektaklio, kurį visi laikytų tuo „esminiu legendiniu lietuvių spektakliu“. Paklausinėjus visi kritikai surašė skirtingus spektaklius. Viskas yra subjektyvu. Tada atsirėmiau į savo patirtį ir apsistojau ties Oskaro Koršunovo „Įstabiąja ir graudžiąja Romeo ir Džuljetos istorija“ (2003), nes gerai pamenu tą spektaklį kaip man, paaugliui, palikusį didelį įspūdį.
Ką slepia ar atskleidžia kūrinio pavadinimas? Vien žodis „pranešimai“ byloja apie labai konkrečią mintį. Kokia ji?
Būnant Čikagoje, kai kelis kartus važiavau į Ameriką pristatyti filmo ar kitais reikalais, lietuvių bendruomenės vis nusivesdavo į kapines. Ir man vis įvykdavo atradimas – čia atskira Lietuva, čia tiek daug jau numirusių lietuvių... Čia visa atskira istorija! Radau ir seniausius laidojimo namus Čikagoje – „Petkus and Sons“. Jie kitados susikūrė feisbuko puslapį – „Lietuvių mirties pranešimai“. Daugiau ten nieko nėra, tik vardas, pavardė, o komentare – nekrologiukas. Ši paskyra buvo sukurta tam, kad lietuvių bendruomenė praneštų apie netektį, nes dažniausiai senesnio amžiaus žmonėms jau sunku susekti visas netektis. Keistas jausmas apima, kai skrolini per tą puslapį ir matai nesibaigiančias lietuviškas pavardes. Nė vienos jų nespėji įsidėmėti, viskas dingsta, kaip dažniausiai su feisbuku būna. Ir aš kas kokias tris savaites vis įsijungiu tą puslapį, pažiūriu, kiek lietuvių per šį laiką vėl numirė.
Man labai patiko pats principas, tas „bėgimas“, kaip būna prie didelių karo memorialų. Tu prieini prie eilėmis išrašytų pavardžių, pavyzdžiui, panteone Baryje „Sacrario dei caduti d’oltremare di Bari“, vaikštai ir regi tas nesibaigiančias pavardes. Mane labai sudomino bandymas įamžinti visą tautą. Ir aš galvoju: iš kur tai ateina? Bandymas pavardėmis surašyti visą tautą? O tai ateina iš nuogąsčio, kad greitai gali jos nelikti. Didžiosios Europos tautos nepatiria egzistencinio nerimo, kad jų tiesiog neliks. O mes jį patiriame. „Lietuvių mirties pranešimai“ – net pagal skambesį – praneša mums mūsų pabaigą, mirtį. Statant spektaklį norėčiau, kad jis ir šitą toną sukurtų – ar jau skelbiama mūsų mirtis? Ar jau artėja mūsų pabaiga? Tikrai?
Pjesėje fikcija jungiasi su konkrečiais Lietuvos teatro istorijos įvykiais, personalijomis. Įdomu, kad šiame pasakojimo pasakojime ir literatūrinė, ir filosofinė prasmės vienodai svarbios ir labai ryškios. Kaip kilo mintis daryti tokius junginius?
Mėgstu archyvą kaip medžiagą, man jis labai patinka. Kai kelis kartus nufilmuoji vaidybinį metrą, matai, kokia tai mašinerija, kiek pinigų, kaip sunkiai tas darosi, kiek daug pastangų reikia, kad būtų sukurtas paprastas kadras, ir tada galvoji, ar tikrai to reikia, ar jau nėra viso to nufilmuota? Ir dėstydamas LMTA studentams nuolat kartoju, kad jie galvotų apie tai. Nes jeigu kas nors jau yra nufilmuota, gal galima naudoti tai, gal nieko naujo filmuoti nebereikia?
Kai paskaičiau „Lietuvių teatro istoriją“, supratau, kad teatro istoriją daugiausiai sudaro mačiusiųjų įspūdžiai apie spektaklius, aktorių patirtys ir t. t., bet aš nieko negaliu patikrinti. Kine gali nueiti ir pažiūrėti kadaise sukurtą filmą. Dalį lietuviškų spektaklių, kurių buvau nematęs būdamas 18–24 metų, žiūrėjau Atviros Lietuvos fondo bibliotekoje Didžiojoje gatvėje. Ten žiūrėdavau senus filmus, kino klasiką ir lietuviškus spektaklius – tai, kas buvo statyta 1989–1990 metais, viską, ko buvau nematęs ir matyt negalėjau. Bet žiūrėti spektaklio įrašus – kankinanti patirtis, ypač kai esi knygoje paskaitęs liaupsinančius įspūdžius apie spektaklį.
Vis galvodavau, kad kažko nesuprantu, nes man tai atrodė tiesiog prastas spektaklis, prasta vaidyba. Aš supratau, kad iš vaizdajuosčių neatkursiu tos patirties, kad teatras yra „čia ir dabar“, ir labai svarbus visas kontekstas. Tada nusprendžiau ne spektaklių įrašus žiūrėti, o paklausyti, pažiūrėti senas laidas apie teatrą, kurių taip pat yra daug. Ir tose teatro laidose buvo labai daug kalbų apie laiką: „ėjo“, „praėjo“, „deja, buvo taip“... Tuomet supratau, kad man viskas susiveda. Kadangi teatras laikinas, pašalina spektaklį ir lieka tik rekvizitas, tai visi tie menininkai, teatrologai – visos tos kalbančios galvos – esmę geriausiai ir pasako. Tada peržiūrėjau ir Valentino Masalskio interviu su Kristupu Saboliumi, kuriame Masalskis pasakė, kodėl teatre jis nemėgsta vaizdo įrašų (nes susimaišo tai, kas yra „čia ir dabar“, ir tai, kas yra miręs laikas). Ir tai man atrakino spektaklio formą.
Mane asmeniškai labiausiai jaudina Jūsų itin pagarbus požiūris į daugelį žemišką gyvenimą jau palikusių Lietuvos teatro menininkų. Jūs taip išauklėtas, ar tai susiję su Jūsų gyvenimo patirtimi?
Tai gal ir auklėjimo rezultatas, bet ir pats augimas tokį suformavo. Daug laiko leidau su vyresniais už save žmonėmis. Vaikystėje labiau mėgau suaugusiuosius nei kitus vaikus, mėgau suaugusiųjų kompaniją. Pavyzdžiui, kai vasaras leisdavau kaime, mane pasiimdavo močiutės brolis ir mes eidavome pas kaimynus kombaino taisyti. Ir aš būdavau su tais šešiasdešimtmečiais–septyniasdešimtmečiais vyrais. Aš sėdėdavau, klausydavau ir man patikdavo. Iš vyresnio žmogaus visada gali išgirsti ką nors įdomaus.
Kitas dalykas: daug malonių patirčių esu turėjęs su Vakarų europiečiais, amerikiečiais. Supratau, kad bendraujant su vyresniais žmonėmis iš ten laikas tarsi pranyksta, nes ten man artimesni atrodo už mane gerokai vyresni žmonės nei mano bendraamžiai. Gal taip yra todėl, kad vyresnės kartos ten yra arčiau didžiųjų sukrėtimų, didžiųjų istorinių lūžių. Mano kartos žmogus Italijoje nuo jų toli, o aš – pirma karta po Sovietų Sąjungos žlugimo, tad man įdomiau kalbėti su žmogumi iš Italijos, kuris yra pirma karta, pvz., po Antrojo pasaulinio karo. Tai pastebėjęs galvoju, kad jaunas ne tas, kas jaunas, dėl to ir laikas pranyksta. Jaunystė savaime – nei pranašumas, nei trūkumas. Tas jaunystės kultas – „atėjo jaunoji karta“... Na, ji tuoj pat praeis. Tai tas pats užsiliūliavimas, trunkantis vos kelerius metus. Kažkas iš paskos visada eina. Lygiai taip pat vyresni turi pripažinti savo laikinumą: juk negyvensi amžinai. Žmogus, kuris desperatiškai kabinasi į viršūnę laikiname pasaulyje, man kelia pasidygėjimą, atrodytų, jis pasaulyje nesupranta savo vietos ir buvimo čia prasmės.
Kodėl Jūs pats sau parašėte pjesę? Rodos, šiais laikais netrūksta dramaturgų, bet režisieriai vis dažniau jų atsisako.
Gal dėl to, kad aš nesu režisierius. Aš esu kūrėjas, todėl ir kuriu nuo pradžių iki galo.
Pjesę rašėte 2024-aisiais. Dalyvavote LNDT organizuotoje dramaturgų rezidencijoje, pjesė buvo vystoma Madride, Briuselyje ir Berlyne. Gal galėtumėte trumpai pristatyti šį procesą.
Programa, kurioje dalyvavau, man labai patiko. Vien dėl to, kad aš neturiu galimybės važinėti po Europą ir žiūrėti, ką rodo teatrai. Tarkim, per savaitę Madride buvo galimybė nueiti į kelis spektaklius ir pažiūrėti, ką rodo jų nacionalinis teatras. Tas pats Briusely. Kita vertus, puiku, kad galėjome su kolegėmis iš kitų šalių – Kroatijos, Ispanijos – daug bendrauti. Ir joms buvo svarbu suprasti, kuo aš gyvenu.
Atsimenu, į Madridą atskridau tiesiai po šaulių sunkių pratybų. Buvau nusiskutęs galvą, nes tose pratybose plaukai buvo labai užknisę, – labai nepatogu. Daug klausinėjo, joms buvo sunku suprasti, kad menininkas gali tai daryti. Arba tu kareivis, arba menininkas. Ispanijoje, jei eini savo noru šaudyti, tai turbūt „nacis“. Iš tų kalbų vieni apie kitus nemažai sužinojome, kuo gyvename. Per tą savaitę spėji pastebėti, kokia susiskaldžiusi jų visuomenė. Išorės priešo neturi, dėl to vieni kitiems geroki priešai. Lyginiesi su savo šalimi. Tokie trumpi pastebėjimai leidžia gerai suprasti, kokiame kontekste Europos lygmeniu kuri. Todėl šios rezidencijos labai naudingos. Tai ne rašymo, o patirties rezidencijos. Norint rašymo rezidencijos, reikia išvažiuoti mėnesiui, užsidaryti ir nekreipti dėmesio į aplinką, susikoncentruoti į popierių. O čia važiuoji, prisikaupi, grįžęs rašai.
Kas buvo svarbiausia renkantis aktorius?
Apie dalį aktorių jau galvojau rašydamas pjesę. „Romeo ir Džuljetos“ kontekste atsirado Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis. Pasispendžiau spąstus, suprasdamas, kad jeigu jie nesutiks, turėsiu viską perrašyti. Ačiū Dievui, sutiko. Su Vaidotu Martinaičiu pažįstami nuo filmo „Nova Lituania“ (2019), paskui į šaulių skyrių atėjo pas mane, kartu būname pratybose, todėl jį neblogai pažįstu. O galvojant apie vyresnės kartos aktorių, galintį būti savimi, būti scenoje ir vien dėl to turėti svorį, tai Juozas Budraitis atrodė natūralus pasirinkimas, juolab kad jį labai rekomendavo ir Dainius, tarp jų geras santykis.
Marius Čižauskas taip pat labai tinka, nes jis iki galo nėra aktorius. Jis daro viską, ką sugalvoja, kas jam patinka. Ir man patinka ši savybė. Tai rizikinga, bet tuomet žmogus labai laisvas. Šarūnas Meliešius man atrodo labai gilus, jautrus žmogus, o kartu labai paslankus aktorius. Aistė Zabotkaitė man labai patinka dėl psichofizikos, charizmos. Vaidilė Juozaitytė man labai patiko Jernejaus Lorenci spektaklyje „Svetimas“, ji turi labai daug laisvės. O Nelė Savičenko man yra gyva legenda, su kuria tiesiog garbė dirbti kartu. Bet visus šiuos žmones visų pirma vienija kažkoks gilus humanizmas. Aš nelabai mėgstu dirbti tais, kurie gerai daro savo amatą, bet yra atstumiantys žmonės. Galiu pakęsti, jeigu reikia, bet malonumo būti kartu nėra. O čia tiesiog mėgaujuosi kiekviena repeticija, noriu į jas eiti.
Spektaklio „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“, rež. Karolis Kaupinis, premjera LNDT Didžiojoje salėje įvyks balandžio 10–12 dienomis.
Spektaklio „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ autorius ir režisierius – Karolis Kaupinis. Šio kūrinio premjera LNDT Didžiojoje salėje numatyta balandžio 10–12 dienomis. Daivai Šabasevičienei režisierius pasakoja, kas jį atvedė iki spektaklio temų.
Pristatydamas būsimą premjerą įvardinote jos atsiradimo pagrindinę priežastį – egzistencinį nerimą, kurį pastaruoju metu išgyvena didžioji visuomenės dalis. Ši būsena labiausiai susijusi su karo grėsme. Akivaizdu, kad menininkai egzistencinę įtampą jaučia visą gyvenimą. Gal galėtumėte smulkiau pristatyti savo kelionę į spektaklį „Lietuvių mirties pranešimai: vieno spektaklio istorija“?
Jau anksčiau apie tai galvojau, kad kuriant meną negalima jo paversti pragyvenimo šaltiniu: „Kuriu, nes turiu užsidirbti pragyvenimui.“ Jeigu pavyksta iš to gyventi – puiku, bet tai neturi tapti „reikia ką nors sukurti, kad turėčiau iš ko gyventi“. Idealu kurti tuomet, kai tikrai to nori. Tada jau nesvarbu, kiek laiko tai užtruks. Svarbiausia išlieka idėja. Man taip buvo ir filmą kuriant, ir dabar – spektaklį. Aš neskubu. Noriu tikrai tikėti kūriniu. Taip dažnai būna rašantiems disertaciją: pasirenka temą, o po trijų mėnesių jau būna išsekę nuo tos idėjos, nes ji nėra ta idėja, kuria degtų trejus metus. O idėja, su kuria gali gyventi kelerius metus, tau tampa ta pirma ir gal net paskutine idėja. Kaskart darai tarsi jau paskutinį savo darbą. Dėl to leidi sau neskubėt, kiek išeina. Ilgai kūriau ir abu filmus, ir šis spektaklis gimsta jau ne pirmi metai.
Šiuo atveju tai susiję ir su mano žmona, ir su jos šeima. Iki to aš buvau tik spektaklių stebėtojas, o vedęs kiek giliau pakliuvau į teatro pasaulį: dažnesni apsilankymai teatre dėl žmonos darbo, paskui jau nuvažiavus pas Paulės tėvus (aktorę Daivą Stubraitę ir scenografą Sergejų Bocullo) – begalinės kalbos apie teatrą. Kaip mano – pedagogų šeimoje, taip ir teatralų šeimoje yra tos didžiosios refleksijos. Arba mažosios istorijos, įvairūs anekdotai...
Nuvažiavęs į Kauną tarytum teatro knygą vartyčiau; jie aktyviai tame dalyvauja, o aš šiek tiek iš šalies klausau. Tai, kas tose istorijose dominuoja, yra nuolatinis bandymas kažką restauruoti, papasakoti, kaip buvo. Įvertinti – save, kitus bendroje mūsų teatro ir apskritai mūsų kultūros istorijoje. Tą bestebėdamas išgyvenau iki tokio savo amžiaus, kai vis dažniau susiduriu su žmogaus mirtingumu: artimesnių žmonių mirtimis, savo paties laikinumo supratimu. Vis dažniau imu galvoti apie egzistenciją.
Ankstyvoje jaunystėje atrodo, kad visas gyvenimas dar prieš akis, o nuo kokių trisdešimt penkerių tas „prieš akis“ ima vis trauktis, supranti, kad kai kas jau už tavęs. Iš čia ir gimė žmogaus laikinumo tema ir begalinis žmogaus noras tą laikinumą įveikti, kai tik jis tave paliečia. Dar prisidėjo pandemija, karas. Tai pirmas fundamentalus susidūrimas su egzistencine išnykimo grėsme. Pandemijos pradžioje atrodė, kad gali vos ne visi numirti, kad tai kaip naujas maras, o karo pradžioje – kad mūsų tautą tuoj ims ir nušluos viską naikinanti imperija. Neliks nei aplinkos, nei artimųjų, nei mūsų atsiminimų. Todėl šeimos kalbos apie teatro legendas, egzistencinis nerimas ir asmeninis laikinumo supratimas – šie trys atskiri dalykai tapo vienu dariniu, kurio junginį sumaniau sukurti praėjusio sezono „Versmės“ festivaliui. Lig tol nesupratau, kodėl reiktų rinktis teatrą. Apskritai aš dažnai teatre netikiu tuo, ką žiūriu. Didelį įspūdį padarė Łukaszo Twarkowskio „Lokis“ (LNDT, 2017). Man patiko, kaip režisierius naudojo mediją. Nors nemažai kas sakė, kad tai ne teatras, bet buvo aišku, kad nei kine, nei skaitydamas knygą to nepatirčiau, kaip žiūrint „Lokį“. Kaip išnaudojama realybė – kas tikra ir netikra, kaip viskas jungiama...
Misija – pagauti ne tik teatro laikinumą, bet ir paties gyvenimo akimirką. Spektaklio tema ir siužetas bando atsakyti į prasmės klausimą. Konkreti spektaklio materija su aktorių pagalba prabils apie tai, kas efemeriška – laikina. Kokios mintys ir temos išprovokavo šio kūrinio atsiradimą?
Tarytum egzistuoja dieviškoji kūryba ir žmogaus bandymas sukurti dieviškąjį pasaulį. Eini ir kartais labiau, kartais mažiau priartėji. Norisi to rojaus – amžino, tobulo, nuostabaus, pilnatvės jausmo... Pavyksta, nepavyksta, kartais išgyveni, kartais mažiau išgyveni. Žmogaus bendras siekis – laimė. Su Paule perskaitę Antano Maceinos „Jobo dramą“ supratome, kad laike laimė yra neįmanoma todėl, kad laimė pagal apibrėžtį yra tai, kas nesibaigia. Viskas, ką vadiname laime, nėra laimė. Dažniausiai tai yra malonumas, laimės erzacas, nes laimė turėtų nesibaigti, o malonumas baigiasi. Tad tikra laimė turėtų būti ten, kur nebėra laiko, o jo nebėra tik anapus, nes viskas šiame materialiame pasaulyje susiję su laiko ėjimu. Esu tikintis žmogus – tikiu Dievo esybe ir tikiu, kad yra materialus pasaulis šiapus ir nematerialus anapus. O tikint tuo, visas pasaulio vertinimas yra kitoks.
Kartu su Paule – spektaklio bendraautore – ėmėme ieškoti siužetinės linijos ir, regis, ji sugalvojo bandymą atkurti praėjusią legendą. Pakartoti tai, kas praėjo. Tada bandėme ieškoti to legendinio spektaklio, kurį visi laikytų tuo „esminiu legendiniu lietuvių spektakliu“. Paklausinėjus visi kritikai surašė skirtingus spektaklius. Viskas yra subjektyvu. Tada atsirėmiau į savo patirtį ir apsistojau ties Oskaro Koršunovo „Įstabiąja ir graudžiąja Romeo ir Džuljetos istorija“ (2003), nes gerai pamenu tą spektaklį kaip man, paaugliui, palikusį didelį įspūdį.
Ką slepia ar atskleidžia kūrinio pavadinimas? Vien žodis „pranešimai“ byloja apie labai konkrečią mintį. Kokia ji?
Būnant Čikagoje, kai kelis kartus važiavau į Ameriką pristatyti filmo ar kitais reikalais, lietuvių bendruomenės vis nusivesdavo į kapines. Ir man vis įvykdavo atradimas – čia atskira Lietuva, čia tiek daug jau numirusių lietuvių... Čia visa atskira istorija! Radau ir seniausius laidojimo namus Čikagoje – „Petkus and Sons“. Jie kitados susikūrė feisbuko puslapį – „Lietuvių mirties pranešimai“. Daugiau ten nieko nėra, tik vardas, pavardė, o komentare – nekrologiukas. Ši paskyra buvo sukurta tam, kad lietuvių bendruomenė praneštų apie netektį, nes dažniausiai senesnio amžiaus žmonėms jau sunku susekti visas netektis. Keistas jausmas apima, kai skrolini per tą puslapį ir matai nesibaigiančias lietuviškas pavardes. Nė vienos jų nespėji įsidėmėti, viskas dingsta, kaip dažniausiai su feisbuku būna. Ir aš kas kokias tris savaites vis įsijungiu tą puslapį, pažiūriu, kiek lietuvių per šį laiką vėl numirė.
Man labai patiko pats principas, tas „bėgimas“, kaip būna prie didelių karo memorialų. Tu prieini prie eilėmis išrašytų pavardžių, pavyzdžiui, panteone Baryje „Sacrario dei caduti d’oltremare di Bari“, vaikštai ir regi tas nesibaigiančias pavardes. Mane labai sudomino bandymas įamžinti visą tautą. Ir aš galvoju: iš kur tai ateina? Bandymas pavardėmis surašyti visą tautą? O tai ateina iš nuogąsčio, kad greitai gali jos nelikti. Didžiosios Europos tautos nepatiria egzistencinio nerimo, kad jų tiesiog neliks. O mes jį patiriame. „Lietuvių mirties pranešimai“ – net pagal skambesį – praneša mums mūsų pabaigą, mirtį. Statant spektaklį norėčiau, kad jis ir šitą toną sukurtų – ar jau skelbiama mūsų mirtis? Ar jau artėja mūsų pabaiga? Tikrai?
Pjesėje fikcija jungiasi su konkrečiais Lietuvos teatro istorijos įvykiais, personalijomis. Įdomu, kad šiame pasakojimo pasakojime ir literatūrinė, ir filosofinė prasmės vienodai svarbios ir labai ryškios. Kaip kilo mintis daryti tokius junginius?
Mėgstu archyvą kaip medžiagą, man jis labai patinka. Kai kelis kartus nufilmuoji vaidybinį metrą, matai, kokia tai mašinerija, kiek pinigų, kaip sunkiai tas darosi, kiek daug pastangų reikia, kad būtų sukurtas paprastas kadras, ir tada galvoji, ar tikrai to reikia, ar jau nėra viso to nufilmuota? Ir dėstydamas LMTA studentams nuolat kartoju, kad jie galvotų apie tai. Nes jeigu kas nors jau yra nufilmuota, gal galima naudoti tai, gal nieko naujo filmuoti nebereikia?
Kai paskaičiau „Lietuvių teatro istoriją“, supratau, kad teatro istoriją daugiausiai sudaro mačiusiųjų įspūdžiai apie spektaklius, aktorių patirtys ir t. t., bet aš nieko negaliu patikrinti. Kine gali nueiti ir pažiūrėti kadaise sukurtą filmą. Dalį lietuviškų spektaklių, kurių buvau nematęs būdamas 18–24 metų, žiūrėjau Atviros Lietuvos fondo bibliotekoje Didžiojoje gatvėje. Ten žiūrėdavau senus filmus, kino klasiką ir lietuviškus spektaklius – tai, kas buvo statyta 1989–1990 metais, viską, ko buvau nematęs ir matyt negalėjau. Bet žiūrėti spektaklio įrašus – kankinanti patirtis, ypač kai esi knygoje paskaitęs liaupsinančius įspūdžius apie spektaklį.
Vis galvodavau, kad kažko nesuprantu, nes man tai atrodė tiesiog prastas spektaklis, prasta vaidyba. Aš supratau, kad iš vaizdajuosčių neatkursiu tos patirties, kad teatras yra „čia ir dabar“, ir labai svarbus visas kontekstas. Tada nusprendžiau ne spektaklių įrašus žiūrėti, o paklausyti, pažiūrėti senas laidas apie teatrą, kurių taip pat yra daug. Ir tose teatro laidose buvo labai daug kalbų apie laiką: „ėjo“, „praėjo“, „deja, buvo taip“... Tuomet supratau, kad man viskas susiveda. Kadangi teatras laikinas, pašalina spektaklį ir lieka tik rekvizitas, tai visi tie menininkai, teatrologai – visos tos kalbančios galvos – esmę geriausiai ir pasako. Tada peržiūrėjau ir Valentino Masalskio interviu su Kristupu Saboliumi, kuriame Masalskis pasakė, kodėl teatre jis nemėgsta vaizdo įrašų (nes susimaišo tai, kas yra „čia ir dabar“, ir tai, kas yra miręs laikas). Ir tai man atrakino spektaklio formą.
Mane asmeniškai labiausiai jaudina Jūsų itin pagarbus požiūris į daugelį žemišką gyvenimą jau palikusių Lietuvos teatro menininkų. Jūs taip išauklėtas, ar tai susiję su Jūsų gyvenimo patirtimi?
Tai gal ir auklėjimo rezultatas, bet ir pats augimas tokį suformavo. Daug laiko leidau su vyresniais už save žmonėmis. Vaikystėje labiau mėgau suaugusiuosius nei kitus vaikus, mėgau suaugusiųjų kompaniją. Pavyzdžiui, kai vasaras leisdavau kaime, mane pasiimdavo močiutės brolis ir mes eidavome pas kaimynus kombaino taisyti. Ir aš būdavau su tais šešiasdešimtmečiais–septyniasdešimtmečiais vyrais. Aš sėdėdavau, klausydavau ir man patikdavo. Iš vyresnio žmogaus visada gali išgirsti ką nors įdomaus.
Kitas dalykas: daug malonių patirčių esu turėjęs su Vakarų europiečiais, amerikiečiais. Supratau, kad bendraujant su vyresniais žmonėmis iš ten laikas tarsi pranyksta, nes ten man artimesni atrodo už mane gerokai vyresni žmonės nei mano bendraamžiai. Gal taip yra todėl, kad vyresnės kartos ten yra arčiau didžiųjų sukrėtimų, didžiųjų istorinių lūžių. Mano kartos žmogus Italijoje nuo jų toli, o aš – pirma karta po Sovietų Sąjungos žlugimo, tad man įdomiau kalbėti su žmogumi iš Italijos, kuris yra pirma karta, pvz., po Antrojo pasaulinio karo. Tai pastebėjęs galvoju, kad jaunas ne tas, kas jaunas, dėl to ir laikas pranyksta. Jaunystė savaime – nei pranašumas, nei trūkumas. Tas jaunystės kultas – „atėjo jaunoji karta“... Na, ji tuoj pat praeis. Tai tas pats užsiliūliavimas, trunkantis vos kelerius metus. Kažkas iš paskos visada eina. Lygiai taip pat vyresni turi pripažinti savo laikinumą: juk negyvensi amžinai. Žmogus, kuris desperatiškai kabinasi į viršūnę laikiname pasaulyje, man kelia pasidygėjimą, atrodytų, jis pasaulyje nesupranta savo vietos ir buvimo čia prasmės.
Kodėl Jūs pats sau parašėte pjesę? Rodos, šiais laikais netrūksta dramaturgų, bet režisieriai vis dažniau jų atsisako.
Gal dėl to, kad aš nesu režisierius. Aš esu kūrėjas, todėl ir kuriu nuo pradžių iki galo.
Pjesę rašėte 2024-aisiais. Dalyvavote LNDT organizuotoje dramaturgų rezidencijoje, pjesė buvo vystoma Madride, Briuselyje ir Berlyne. Gal galėtumėte trumpai pristatyti šį procesą.
Programa, kurioje dalyvavau, man labai patiko. Vien dėl to, kad aš neturiu galimybės važinėti po Europą ir žiūrėti, ką rodo teatrai. Tarkim, per savaitę Madride buvo galimybė nueiti į kelis spektaklius ir pažiūrėti, ką rodo jų nacionalinis teatras. Tas pats Briusely. Kita vertus, puiku, kad galėjome su kolegėmis iš kitų šalių – Kroatijos, Ispanijos – daug bendrauti. Ir joms buvo svarbu suprasti, kuo aš gyvenu.
Atsimenu, į Madridą atskridau tiesiai po šaulių sunkių pratybų. Buvau nusiskutęs galvą, nes tose pratybose plaukai buvo labai užknisę, – labai nepatogu. Daug klausinėjo, joms buvo sunku suprasti, kad menininkas gali tai daryti. Arba tu kareivis, arba menininkas. Ispanijoje, jei eini savo noru šaudyti, tai turbūt „nacis“. Iš tų kalbų vieni apie kitus nemažai sužinojome, kuo gyvename. Per tą savaitę spėji pastebėti, kokia susiskaldžiusi jų visuomenė. Išorės priešo neturi, dėl to vieni kitiems geroki priešai. Lyginiesi su savo šalimi. Tokie trumpi pastebėjimai leidžia gerai suprasti, kokiame kontekste Europos lygmeniu kuri. Todėl šios rezidencijos labai naudingos. Tai ne rašymo, o patirties rezidencijos. Norint rašymo rezidencijos, reikia išvažiuoti mėnesiui, užsidaryti ir nekreipti dėmesio į aplinką, susikoncentruoti į popierių. O čia važiuoji, prisikaupi, grįžęs rašai.
Kas buvo svarbiausia renkantis aktorius?
Apie dalį aktorių jau galvojau rašydamas pjesę. „Romeo ir Džuljetos“ kontekste atsirado Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis. Pasispendžiau spąstus, suprasdamas, kad jeigu jie nesutiks, turėsiu viską perrašyti. Ačiū Dievui, sutiko. Su Vaidotu Martinaičiu pažįstami nuo filmo „Nova Lituania“ (2019), paskui į šaulių skyrių atėjo pas mane, kartu būname pratybose, todėl jį neblogai pažįstu. O galvojant apie vyresnės kartos aktorių, galintį būti savimi, būti scenoje ir vien dėl to turėti svorį, tai Juozas Budraitis atrodė natūralus pasirinkimas, juolab kad jį labai rekomendavo ir Dainius, tarp jų geras santykis.
Marius Čižauskas taip pat labai tinka, nes jis iki galo nėra aktorius. Jis daro viską, ką sugalvoja, kas jam patinka. Ir man patinka ši savybė. Tai rizikinga, bet tuomet žmogus labai laisvas. Šarūnas Meliešius man atrodo labai gilus, jautrus žmogus, o kartu labai paslankus aktorius. Aistė Zabotkaitė man labai patinka dėl psichofizikos, charizmos. Vaidilė Juozaitytė man labai patiko Jernejaus Lorenci spektaklyje „Svetimas“, ji turi labai daug laisvės. O Nelė Savičenko man yra gyva legenda, su kuria tiesiog garbė dirbti kartu. Bet visus šiuos žmones visų pirma vienija kažkoks gilus humanizmas. Aš nelabai mėgstu dirbti tais, kurie gerai daro savo amatą, bet yra atstumiantys žmonės. Galiu pakęsti, jeigu reikia, bet malonumo būti kartu nėra. O čia tiesiog mėgaujuosi kiekviena repeticija, noriu į jas eiti.
Spektaklio „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“, rež. Karolis Kaupinis, premjera LNDT Didžiojoje salėje įvyks balandžio 10–12 dienomis.
Paieška nedavė rezultatų