„Kazanova“ – meilės, laisvės ir žmogaus pasirinkimų istorija Klaipėdoje
2026 m. balandžio 18 d. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje žiūrovai kviečiami į išskirtinį teatro vakarą – spektaklį „Kazanova“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Artūras Smoljaninovas. Tai režisieriaus Konstantino Kamenskio autorinė sceninė versija, sukurta pagal Marinos Cvetaevos pjeses „Feniksas“ ir „Nuotykis“.Eiti žingsnis po žingsnio. Pokalbis apie tvaraus teatro praktikas Azijoje
Lietuvos nacionalinis dramos teatras tęsią naują straipsnių seriją „Tvarumas teatre“. Joje atskleidžiami jau įgyvendinti patvarūs, tausojantys sprendimai scenos menų organizacijose, menininkų požiūris į tvaresnius veiklos principus ir gamybos pasirinkimus bei pokyčiai, kurie dar tik laukia.Spektaklio „Mokyk mane“ aktoriai – apie vaidmenis ir savo mokyklines patirtis
Jau kitą savaitę Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks trečioji 86 sezono premjera. Provokuojantį spektaklį apie mokyklą „Mokyk mane“ Naujojoje salėje pristatys režisierė Laura Kutkaitė, pati rašanti ir pjesę. Naujame pastatyme vasario 26–28 dienomis žiūrovai išvys aktorius Rimantę Valiukaitę, Dalią Michelevičiūtę, Vitaliją Mockevičiūtę, Rytį Saladžių, Aistę Zabotkaitę, Kamilę Petruškevičiūtę, Martyną Berulį ir Martyną Mockevičių.Prie improvizacijos teatro „Kitas Kampas“ prisijungia naujas aktorius
Vienintelis Lietuvoje profesionalus improvizacijos teatras „Kitas Kampas“ pradeda naują kūrybinį etapą – prie puikiai pažįstamos teatro trupės prisijungia teatro ir kino aktorius, dainų autorius bei atlikėjas Mantas Bendžius.LIUDVIKAS. KITOJ MIŠKO PUSĖJ
Poezijos ir muzikos programa, skirta poetui Liudvikui Jakimavičiui (1959–2022).Komedija „Man viskas gerai“
Balandžio 26 dieną Vilniaus lenkų kultūros namuose nepriklausomas Europos teatras „Chaika“ pristato komedijos „Man viskas gerai!“ premjerą.Poetinis stand-up „Apie vamzdį ir mus“ – Taško teatro premjera, kurioje klausimas paprastas: kodėl vamzdis?
Vasario 14-ąją Taško teatras kviečia į poetinį stand-up spektaklį „Apie vamzdį ir mus“, kurį režisuoja Balys Ivanauskas ir Artūras Dubaka. Tai vienos valandos trukmės vyksmas, kuriame poezija, muzika, judesys ir gyvi pasakojimai susilieja į netikėtą, emociškai intensyvią patirtį.Dviguba dovana: Valentino dienai - bilietai, Moters dienai – romantiškas vakaras su Alanu Chošnau Klaipėdoje
Pajūris moka laukti laivų ir legendinių balsų – tų, kurie sugrįžta ramiai, užtikrintai, ir jau pirmu akordu primena, koks brangus yra gyvas susitikimas. Kovo 7-ąją, Moters dienos išvakarėse, Klaipėdoje prasidės garsaus muzikos kūrėjo ir atlikėjo Alano Chošnau pavasario koncertų turas „Akustiškai“ – jaukūs ir romantiški vakarai, kur visiems puikiai pažįstamos jo dainos priartės prie klausytojų taip arti, lyg būtų skirtos tik jiems.30 metų be saugių sprendimų: „New Baltic Dance’26“ programa
Šiuolaikinio šokio festivalis „New Baltic Dance“ (NBD) Vilniuje vyks jau 30-ąjį kartą vasario 26 - balandžio 29 dienomis. Festivalis, kaip neatsiejama šiuolaikinio šokio ekosistemos dalis, šiandien klausia – kokią vietą valstybėje užima šiuolaikinis šokis ir kokios šios srities ateities perspektyvos?Vilniuje – išskirtinis „Gulbių ežeras“: pirmą kartą pasirodys Ballet Académique de Naples
2026 m. balandžio 10 d. Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, vienintelį kartą Lietuvoje pasirodys prestižinis italų teatras Ballet Académique de Naples, pristatysiantis vieną garsiausių klasikinio baleto šedevrų – Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“.Vilniuje – jautrus spektaklis paaugliams ir jaunimui „Šaukštaveidė“
2026 m. vasario 27 d. Vilniuje, Meno erdvėse VILEIŠIO18, bus pristatytas spektaklis paaugliams ir jaunimui „Šaukštaveidė“, sukurtas pagal britų dramaturgo Lee Hall pjesę „Spoonface Steinberg“. Spektaklį stato Teatro studija II, režisierė – Indrė Stonytė.Marius Ivaškevičius pristato teatrinį kerštą totalitarizmui, sukrėtusį Taliną
„Totalitarinis romanas“ – naujausia Mariaus Ivaškevičiaus pjesė, pastatyta 2024 metais Estijos Dramos teatre ir jau antrą sezoną renkanti sausakimšas sales Taline. Tai politiškai aštrus, asmeniškas ir kartu universaliai paveikus kūrinys, kalbantis apie menininko likimą totalitarinių režimų gniaužtuose, apie baimę, pasirinkimus ir sielos kainą. Spektaklis balandžio 10 – 11 dienomis bus pristatytas ir Lietuvos publikai.TEATRO KLUBAS – nauja erdvė dialogui apie teatrą, kultūrą ir visuomenę
Valstybinis Šiaulių dramos teatras pradeda naują renginių ciklą TEATRO KLUBAS, skirtą visiems, norintiems giliau pažinti šiuolaikinį teatrą, kultūrą ir visuomenę. Tai bus įvairius formatus ir temas apjungianti renginių erdvė, kviečianti ne tik stebėti ir klausytis, bet diskutuoti, klausti bei reflektuoti.Monospektaklis „Melo Gibsono draugas“ – ironiškas žvilgsnis į aktoriaus šlovę ir jos kainą
Rugsėjo 10 dieną Vilniaus lenkų kultūros namų Teatro salėje bus pristatytas monospektaklis „Melo Gibsono draugas“, sukurtas pagal Tomasz Jachimek tekstą ir režisuotas Sławomir Gaudyn. Tai nuotaikinga, bet kartu ir taikli komedija, kviečianti pažvelgti į menininko gyvenimą iš arti – su visais jo paradoksais, ambicijomis ir netikėtais posūkiais.Svarbiausi vasario renginiai – „Eurovizijos“ atrankos finalas, M.A.M.A. apdovanojimai ir Karaliaus Mindaugo taurės kulminacija
Priešingai nei oras už lango, vasaris Lietuvos renginių rinkoje bus itin karštas. Kauną drebins kasmetiniai M.A.M.A. apdovanojimai, Šiauliuose vyks krepšinio sirgalių pamiltas Karaliaus Mindaugo taurės finalo ketvertas, o Vilniuje paaiškės, kas šiemet atstovaus Lietuvai „Eurovizijos“ dainų konkurse Austrijoje.„Grammy“ laimėtojas Michailas Pletnevas pasirodys Lietuvoje
Vienu iškiliausių mūsų laikų pianistų laikomas Michailas Pletnevas šiemet pirmą kartą surengs solinį pasirodymą Lietuvoje. Žymusis pianistas, dirigentas, kompozitorius ir prestižinio „Grammy“ apdovanojimo laimėtojas kovo 31 dieną surengs išskirtinį fortepijono pasirodymą Vilniaus LVSO koncertų salėje.Išankstinė šokio spektaklio ''KOTRYNA'' premjera
2026 metais minint 500-ąsias Kotryna Jogailaitė gimimo metines, Vilniuje pristatomas išskirtinis meninis projektas – šokio spektaklis „KOTRYNA“. Išankstinė spektaklio premjera vyks kovo 6 d. „Hobiverse – Sostinės vaikų ir jaunimo centre“.VMT premjera | KANTAS. KAMBARYS, KURIAME NEGALVOJAMA
Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre pristatoma nauja dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus ir režisieriaus Oskaro Koršunovo kūrybinė premjera – „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“.Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly
Laikas atsigręžti į moterį, kuri geriausiai suprato ir giliausiai išjautė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genialumą jo gyvenamuoju laiku. Į žmogų, kuris, kūrėjų požiūriu, nepelnytai liko didžiojo menininko šešėlyje. Šokio spektaklis „Sofija | Genijaus šešėly“ kviečia pažvelgti į Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vidinį pasaulį ir jos likimą šalia genijaus.Teatro dienos koncertas
Kovo 27 d., minint Tarptautinę teatro dieną, Keistuolių teatre vyks ypatingas koncertas, kuriame po ilgesnės pertraukos į sceną sugrįš dainos iš roko fantasmagorijos „EDIS AGREGATAS arba NEMIRŠTANČIO OPTIMISTO GYVENIMAS IR MIRTIS“.Spektaklis „Išgijimas“ – premjera Vilniuje
Kovo 13 d. Vilniuje pirmą kartą bus pristatyta spektaklio „Išgijimas“ premjera. Tai naujas, įtemptas ir psichologiškai stiprus kūrinys, kuriame susitinka dvi ryškios teatro žvaigždės – Chulpan Khamatova ir Yuliya Aug.Baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ sugrįžta į sceną: šiuolaikiškai atgimusi pasaka visai šeimai
Po sėkmingos premjeros ir didžiulio žiūrovų susidomėjimo baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ dar kartą kviečia į gyvą, šiuolaikiškai atgimusią pasaką. Gegužės 1 d. 12 val. šis spektaklis bus rodomas Vilniaus COMPENSA koncertų salėje.Premjera: monospektaklis „Bėgantis aštuonkojis“ – jautri vidinė kelionė apie savęs priėmimą
Bėgantis aštuonkojis – naujas, tylus ir jautrus monospektaklis, pasakojantis apie tai, kas nutinka, kai gyvenime sutinki savo sielos brolį. Kartais tada pasidaro lengviau kvėpuoti – supranti, kad nesi vienintelis toks keistas, netikėtas ar kitoks, net jei to žmogaus niekada nebuvai sutikęs gyvai.„Sniegas*“ – drąsus spektaklis paaugliams ir jaunimui apie tai, apie ką negalima tylėti
Sniegas* – tai jautrus ir atviras spektaklis paaugliams bei jaunimui, kviečiantis kalbėti apie temas, kurios dažnai lieka nutylėtos. Kartais, norint papasakoti savo istoriją, reikia labai daug drąsos – būtent apie tai ir yra šis Teatro studijos II darbas.VMT spektaklis „Dėdė Vania“ – emocinė Čechovo klasikos interpretacija
Dėdė Vania – viena emocionaliausių Antonas Čechovas pjesių, kurioje su stipria menine jėga atskleidžiama pati žmogiško gyvenimo esmė: didžiausi troškimai, prarastos viltys ir karčiausi nusivylimai. Pats autorius šį kūrinį pavadino „keturių veiksmų scenomis iš kaimo gyvenimo“, kuriose organiškai susipina komedija, drama ir tragedija.Naujasis teatras: „Nepažintas Mačernis | Aš atnešiau Jums saulės patekėjimą“
Vytauto Mačernio prozos pristatymas kviečia iš naujo pažinti vieną ryškiausių lietuvių literatūros asmenybių – per mažai girdėtą, bet itin gilią jo kūrybos pusę. Šiame kameriniame pasirodyme aktorė Sonata Visockaitė atveria Mačernio prozą – tekstus, kuriuose keliami esminiai filosofiniai ir egzistenciniai klausimai, grįžtama prie pamatinių, amžinųjų vertybių.„Glaistas“ – garso patirtis Vilniaus gete
Nuo 2026 m. balandžio 16 d. iki gegužės 24 d. Vilniuje vyks „Glaistas“ – unikali garso kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją. Šio kūrinio pagrindas – keturių Holokaustą išgyvenusių asmenų balsai, užfiksuoti 2019 m. interviu Tel Avive, Jeruzalėje ir Haifoje. Kiekvienai erdvei sukurtos muzikos kompozicijos kartu su binauraliniais įrašais kuria įtraukiančią patirtį, leidžiančią klausytojui pajusti vietos istoriją ir jos atmintį.„miške“. Oratorija Sapiegų rūmuose
2026 m. balandžio 11 d. 18.00 val. Sapiegų rūmų Menėje Vilniuje skambės Alberto Navicko oratorija „miške“ – kūrinys, atveriantis naują žvilgsnį į pastarojo šimtmečio Lietuvos istoriją per simbolinį miško vaizdinį.Interaktyvus spektaklis vaikams „Šunyčių nuotykiai“
Ar gali būti, kad net šunyčiams pasitaiko nuobodžių dienų? Pasirodo – taip! Tačiau šįkart nuobodulys ilgai neužsibūna, nes herojus pasiekia netikėtas draugo skambutis, kviečiantis leistis į nuotykių kupiną misiją. Šunyčių laukia kelionė į paslaptingą negyvenamą salą ir dingusio lobio paieškos.SPEKTAKLIS „MADE IN ODESSA“ – BALANDŽIO 25 D. VILNIUJE
Į Vilnių pirmą kartą atvyksta išskirtinis, šilumos ir gero humoro kupinas spektaklis „MADE IN ODESSA“, kurį pristato nepakartojami Odesos aktoriai. Balandžio 25 d. 18:00 val. Vilniaus lenkų kultūros namuose žiūrovų lauks džiaugsminga, gyvybinga ir žaisminga istorija, įkūnijanti tikrąjį šio legendinio miesto charakterį.NAUJAS GYVENIMAS – TEATRO KOMEDIJA APIE MEILĘ, CHAOSĄ IR ANTRO ŠANSO DRĄSĄ
Į Lietuvos scenas atkeliauja premjera, kuri nepaliks abejingų – šmaikšti, aštri ir netikėtumų kupina teatro komedija „Naujas gyvenimas“. Tai istorija apie santykių ribas, rutinos griūtį ir jausmus, kurie kartais ateina ne laiku – bet būtent tada pakeičia viską.„Banketas Paryžiuje“ – elegantiška komedija apie meilę, santuoką ir… viską, kas lieka tarp jų
2026 m. balandžio 24 d. Vilniaus lenkų kultūros namuose žiūrovai kviečiami į išskirtinę Brodvėjaus klasikos interpretaciją – komediją „Banketas Paryžiuje“, pastatytą pagal garsiojo dramaturgo Neilo Simono pjesę. Tai spektaklis rusų kalba, žavingai ir ironiškai nagrinėjantis santykius, jų trapumą, aistras bei amžinus žmogiškus paradoksus.Šokio ir gyvos muzikos spektaklis „Metų laikai“ | Šeiko šokio teatras
Šeiko šokio teatras kviečia į unikalų šokio ir gyvos muzikos spektaklį „Metų laikai“, kuris savo debiutą patyrė bendradarbiaujant su Mindaugo Bačkaus vadovaujamu Klaipėdos violončelių kvartetu. Spektaklis sujungia keturių metų laikų simboliką su keturių violončelių garsais ir keturių skirtingų šokėjų išraiška, suteikdamas klasikiniam Vivaldi kūriniui „Keturi metų laikai“ naują, dekonstruotą dimensiją.Ką dovanojame šiandien? Ir kodėl prasmingiausios dovanos nebūtinai telpa į dėžutę
Artėjant šventėms kiekvienais metais prasideda tas pats ritualas – ieškoti dovanos, kuri ne tik pradžiugintų, bet ir būtų iš tiesų prasminga. Mes lankome parduotuves, tikriname internetinius puslapius, stengiamės pataikyti pagal žmogaus skonį, pomėgius arba bent jau nesuklysti renkant dydį.Premjera Keistuolių teatre: „Pelėkautai“ – šiuolaikiškas žvilgsnis į Hamleto istoriją
2025 m. gruodžio 16 d. Keistuolių teatre įvyks premjera, kviečianti žiūrovus į naują, drąsią ir aštrių klausimų kupiną kelionę. Režisierės Ievos Stundžytės spektaklis „Pelėkautai“, pastatytas pagal Williamo Shakespeare’o „Hamletą“, klasikinę istoriją perkuria per šiuolaikinio jauno žmogaus optiką, leisdamas pažvelgti į esminius kūrinio konfliktus visiškai kitu kampu.MY FAIR LADY | Kamerinis spektaklis
Kovo 8-osios popietę Užutrakio dvaro sodybos rūmuose žiūrovai kviečiami į elegantišką, kamerinę ir jautriai interpretuotą miuziklo „My Fair Lady“ versiją, sukurtą pagal A. J. Lernerio ir F. Loewe klasikinį Brodvėjaus šedevrą. Tai – minimalistinis, jaukioje erdvėje atliekamas pastatymas, kuriame atskleidžiami ryškiausi kūrinio personažų jausmai, vidiniai virsmai ir dviejų pasaulių susidūrimas.Nijolė Narmontaitė ir Arnas Švilpauskas – „Madinga pora“: meilė tarp vyresnės ir jauno?
Ar meilė įmanoma tarp vyresnės, turtingos moters ir jauno, tik gražaus vyro? Naujas muzikinis spektaklis „Madinga pora“ kviečia žiūrovus pasijuokti, padainuoti ir pamąstyti apie santykius tarp vyrų ir moterų.Nuostabūs dalykai – spektaklis, kuris priverčia pamatyti gyvenimo grožį iš naujo
Pagal britų dramaturgo Duncano Macmillano pjesę sukurtas spektaklis „Nuostabūs dalykai“ – tai jautri, šviesi ir kartu prajuokinanti istorija apie žmogų, kuris po skaudžių išgyvenimų atranda, kad gyvenimo džiaugsmas slypi mažuose, kasdieniuose dalykuose.A|CH šokio teatro premjera „Karalių pasaka“ – epinė istorija apie Čiurlionį šokio kalba
Anželikos Cholinos šokio teatras tęsia savo 26-ąjį sezoną visoje Lietuvoje. Anželikos Cholinos šokio teatras kviečia susipažinti su naujausiu kūriniu – įspūdingu, poetišku spektakliu „Karalių pasaka“, sukurtu pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir kitų lietuvių kompozitorių muziką. Tai – epinė šokio poema, kviečianti pažvelgti į genialaus menininko gyvenimą ir kūrybą naujai, jautriai ir vizualiai turtingai.LNDT skelbia premjerą: Naubertas Jasinskas dekonstruoja mitą „Velnio nuotaka“
Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pristato naują Nauberto Jasinsko muzikinės dramos „Velnio nuotaka“ interpretaciją. Spektaklis, įkvėptas įvairių šaltinių – nuo Arūno Žebriūno kultinio filmo ir Kazio Borutos apysakos „Baltaragio malūnas“ iki aktorės Vaivos Mainelytės gyvenimo linijos ir Johno Cassaveteso intymios kino kalbos, žada tapti šiuolaikine refleksija apie amžinybę, aistrą ir kolektyvinių mitų įtaką mūsų tapatybėms.Geriausių XXI a. pasaulio kūrinių sąraše – opera-performansas „Saulė ir jūra“
Viena įtakingiausių pasaulio šiuolaikinio meno platformų „Frieze“ paskelbė pastarojo amžiaus reikšmingiausių meno kūrinių sąrašą. Tarp iškiliausiųjų – ir lietuvių menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės bei Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, 2019 m. Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Auksiniu liūtu“.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Režisierė Kamilė Gudmonaitė: „Praradimo jausmui galiojimo laiko nėra“
Režisierės Kamilės Gudmonaitės, kompozitoriaus Dominyko Digimo ir scenografės Barboros Šulniūtės kuriama taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. Spektaklį drauge pristato trys bendradarbiaujantys partneriai: Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) ir prodiuserinė kompanija „Operomanija“. Daiva Šabasevičienė kalbina režisierę Kamilę Gudmonaitę.
Tavo premjera atidarys Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją salę, ką tau reiškia šis teatras?
Šis teatras man reiškia labai daug, nes savo kaip režisierės karjerą pradėjau būtent čia. Tai buvo Augusto Strindbergo „Sapnas“. Tuomet tos visos teatro dulkės („Sapną“ kūrėme dar prieš teatro rekonstrukciją, 2014 m.), teatro koridoriai... Kiek naktų čia praleista, kiek ilgai mes repetuodavom... Dar buvome studentai, todėl viską lėmė jaunatviškas užsidegimas. Daug atsitiktinumų, repeticijų ne pagal grafiką, daugybė nuotykių berepetuojant... Tuomet susipažinau su teatro magija. Pirmasis spektaklis buvo ir yra šventas, todėl šis teatras man – šventa vieta. Tai lyg tam tikros įsčios.
Kuo Tau svarbi šio teatro Didžioji scena? Kokie šioje scenoje matyti spektakliai Tau įsimintiniausi?
Šioje scenoje pamačiau vienus iš stipriausių darbų, sukurtų Lietuvos teatre. Jie mane formavo ir augino nuo pat studijų metų.
Ir Oskaro Koršunovo darbai, ir Jono Vaitkaus „Visuomenės priešas“ – studijų metais mane gana stipriai paveikęs spektaklis. Bet kaip didžiausius įvykius vertinu du spektaklius, transformavusius mano patirtis: tai Romeo Castellucci gastrolės (2009, 2012) Didžiojoje scenoje. Tai buvo „Pragaras“ ir „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Šie du darbai man priminė, dėl ko aš noriu eiti į teatrą. Pamatęs tokius kūrinius, jų negali pamiršti ir supranti, kad scena yra gyva, ji gyvena: tai erdvė „fantazmams“, kurių negali paaiškinti, bet jie tave negrįžtamai pakeičia. Tai buvo tam tikros liminalios rituališkos patirtys. Apskritai man įdomūs ritualų tyrinėjimai: domiuosi, kaip konstruojamas ritualas, ką jis reiškia bendruomenei, kas yra ta liminali terpė, kuri vadinama tarpine, labilia būsena, į kurią ritualo metu patenka jo dalyvis. Man įdomu, kaip bendruomenėje kuriamas pokytis, ir kurdama mąstau apie tai, kaip spektaklis gali įsiterpti į realybę ir ją sujudinti.
Kamilė Gudmonaitė. Agnės Papievytės nuotr.
Ar pameni, kada ir ką šioje scenoje pamatei pirmą kartą, dar būdama maža?
Kai buvau šešiolikmetė, šiame teatre pažiūrėjau Sauliaus Mykolaičio režisuotą „Mažąjį princą“ (2006). Jo metu mano pirmoji meilė paėmė mane už rankos. Nuo tol mūsų pasimatymai vykdavo teatre: čia susitikdavome ir kartu žiūrėdavome spektaklius.
Didžiosios scenos atidarymui rengi taksofono operą „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. Kodėl dramos teatre nusprendei sukurti operą?
„Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ – tarpdisciplininio žanro kūrinys. Tai net ne visai opera ir ne visai dramos spektaklis. Tai – įdomus žanras. Jame yra ir dokumentikos sluoksnis, autentiški žmonių įrašai, svarbi ir garso dimensija. Heineris Goebbelsas savo spektaklius yra pavadinęs music theatre. Anglų kalba jis taip įvardijo savo spektaklių žanrą. Ko gero, tai yra artimiausia ir šiam spektakliui, tačiau muzikinis teatras Lietuvoje turi šiek tiek kitas konotacijas. Dėl to naująjį kūrinį vadiname šiuolaikine opera, o dar tiksliau – taksofono opera.
Pasirinkimą kurti tokį darbą šiame teatre lėmė kelios priežastys: pirmiausia, šio teatro publika puikiai gali suprasti tokį kūrinį, taip pat ji yra atvira naujiems požiūriams, tarpdisciplininio žanro kūriniams. Tai sutampa ir su noru praplėsti suvokimą, kas yra teatras ir koks jis apskritai gali būti. Šis kūrinys taip pat yra puikus pirmą kartą Lietuvoje vykstančio bendradarbiavimo pavyzdys: Lietuvos nacionalinis dramos teatras susijungia su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru bei „Operomanija“. Tokiai sąjungai atnaujinta dramos teatro didžioji scena puikiai tinkama, nes tai turėtų būti erdvė, kurioje susitinka skirtingi požiūriai ir kultūrinės kryptys.
Kuo skiriasi operos režisūra nuo dramos spektaklio?
Didelė operos kūrybos dalis vyksta prieš lipant į sceną, prieš susitinkant su artistais, atlikėjais. Taksofono operą „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ mes kuriame jau dvejus metus. Tai itin ilgas procesas. Paprastai, kai dirbi su pjese, daug kas gimsta ir atsiskleidžia per aktorius ir darbą su jais. Operoje nemažai elementų privaloma sukurti iš anksto: muziką, vizualinius sprendimus. Tačiau kadangi tai tarpžanrinis kūrinys, čia kuriama ir apmąstant elementus iš anksto, ir improvizuojant su aktoriais bei choro dalyviais, leidžiant atsirasti erdvės ir tokiai kūrybai, kuri iš esmės artima draminiam spektakliui. Nors didelę dalį sprendimų jau esame priėmę, visgi leidžiame sau ieškoti ir improvizuoti, kurdami su aktoriais. Tai yra tarpdraminių elementų ir operos junginys. Įdomus eksperimentas.
Ar ši opera susijusi su naujos teatro kalbos paieškomis?
Taip. Šiame kūrinyje jungiu skirtingus elementus, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nesuderinami: dokumentinė medžiaga, realus balsas, tikras įrašas iš taksofono būdelės čia derinami su meninėmis priemonėmis – vizualiais paveikslais, metaforomis, kūnišku aktorių buvimu scenoje, simfoniniu orkestru, kuriam diriguoja dirigentas. Esu dirbusi su dokumentine medžiaga įvairiausiais būdais, bet šis man pačiai – naujas.
Ar Tavo kūrinį galima vertinti kaip Tavo mokytojo režisieriaus Gintaro Varno darbų tąsą? Juk jis yra bene ryškiausias šiuolaikinės operos režisierius. Ar studijuodama su tuo susidūrei, ar galvojai apie tai?
Dar studijų metais buvau linkusi į garso ir vaizdo sintezę. Bet su Gintaru Varnu mes amžinai diskutuodavome, kas yra teatras, o kas – ne. Apie pirmuosius mano bandymus visuomet buvo sakoma, kad tai nėra teatras. Todėl galima sakyti, kad ne tiek seku savo mokytoją, bet esu nuolatiniame dialoge. Ypač todėl, kad jis pats stato operas. Tad šiuo atveju jis labiau yra kaip diskusijos dalyvis. Bet, be abejo, jo meilė muzikai, stipriems režisūros sprendimams, dėmesys konceptams – kaip įveiksminamas scenovaizdis, kaip vaizdu kuriamos prasmės, kaip aktorius gali atskleisti mintį – tai ir yra Gintaro Varno mokykla. Iš jo daug išmokau ir manau, kad vidinis dialogas su mokytoju mane toliau įkvepia kurti.
Tu ir pati turi gerą muzikinį išsilavinimą.
Taip, iš tiesų, pirmiausia pradėjau kurti muziką, o tada pamilau teatrą. Todėl man visada atrodė, kad muzika ir teatras susipina, kad teatras iš esmės ir yra muzika, tačiau turinti ir kūnišką dimensiją. Tačiau mane domina skirtingos teatro formos – man artimas ir psichologiškai grįstas teatras, kuris remiasi istorija ir jos pasakojimu, ir toks, kuris kuriamas iš, kaip aš vadinu, antropologinių tyrinėjimų – interviu, tyrimo, jungiantis naujas perspektyvas, tačiau visada kūrinio centre – žmogus, jo pažeidžiamumas, skausmas, juokingumas. Mane jaudina tai, ko mes negalime vienas kitam pasakyti ir taip pat kiek daug ko nepasakome sau.
Ką Tau reiškia operos žanras apskritai?
Mane traukia temos, kuriomis dažniausiai kuriama klasikinėje operoje. Tai tam tikri archetipiniai naratyvai, kurie labai giliai liečia mūsų gyvenimą: herojų kelionės į mirtį, meilę, susitikimą su savimi. O garsas yra tyriausia forma, galinti išreikšti neišreiškiamus turinius, slypinčius žmoguje. Jis paaiškina tai, ko negalime paaiškinti žodžiais. Kai aš nežinau, kaip ką nors pasakyti, aš dainuoju. Operos žanre susijungia šie dalykai ir tai yra tobula.
Apie ką šis kūrinys?
Jis sukurtas iš tikrų žmonių pokalbių su tais, kurių nebėra. Tai savotiškas meilės laiškas į anapus, žvilgsnis į geografines teritorijas mūsų viduje, kurios atsiveria, kai ką nors prarandame. Ir nors šis kūrinys tiria gedėjimą, visgi tai yra žvilgsnis į patį gyvenimą: mes nežinome, iš kur atėjome ir kur einame. Tam tikra prasme tai yra šventimas to, kad esame gyvi ir susitinkame čia trumpam laikui. Praradimas yra mūsų egzistavimo sąlyga ir atveria neišmatuojamai daug erdvės pačiam gyvenimui ir tam, kaip mes jį suvokiame.
Kuo ši tema svarbi šiandien, kai pasaulį krečia karas?
Tą savaitę, kai ketinome instaliuoti taksofono būdelę, prasidėjo karas. Be abejo, buvome sukrėsti ir svarstėme, ar reikia tai daryti. Galvojome: kam reikalingas menas, kokia jo prasmė, kai pasaulyje vyksta tokie dalykai? Nusprendėme, kad tai – geriausias metas, nes būtent tuo metu visuomenė turėjo naujai atsakyti į šį klausimą. Šiandien kyla minčių, ką mums daryti su skausmu, kaip jį apskritai galime suvokti. Kada jis pasibaigs? Kaip mums reikės gyventi toliau, su didele trauma ir begaliniu praradimu? Karas, kuris vyksta, vyksta ir žmonių viduje. Jie gyvens su karu ir negalės jo pamiršti. Nežinia, kiek metų truks gijimas, tačiau mes visi esame į tai įtraukti.
Taksofono būdelė – tai bandymas suteikti erdvės tiems, kurie neturi vietos savo liūdesiui. Tai kvietimas suvokti save skausmo teritorijoje, neužsidaryti, išmokti gyventi toliau – šis procesas ilgas ir sudėtingas. Deja, kai kurios žaizdos gyja ilgai ar neužgyja niekada. Praradimas neturi pabaigos, praradimas neturi galiojimo laiko. Mums svarbu pasižiūrėti į tas teritorijas ir bandyti gyventi toliau – su praradimu, apkabinant savo skausmą. Kito kelio nėra – tik gyventi, ir gyventi kartu su liūdesiu, kuris yra gyvenimo dalis. Kai leidžiame skausmui būti, jis padeda pamatyti, koks pilnas visko ir gražus yra gyvenimas ir kokia svarbi yra gyvybė.
Barbora Šulniūtė, Kamilė Gudmonaitė, Dominykas Digimas. Ilmės Vyšniauskaitės nuotr.
Ar esi pati išgyvenusi skausmingą atsisveikinimą?
Be abejo, ir skiriu šį spektaklį visiems tiems, kuriuos praradau. Nes praradęs meilę pradedi žiūrėti į mirtį. Ji priartėja kaip tam tikras atsisveikinimas. Viskas praeina ir gyvenimą aš patiriu kaip daugybę pabaigų, kurias mokausi priimti, nes tikiu, kad galiausiai mes patys esam mokomi praeiti.
Man artima mitinė herojaus kelionė į anapus, nes neabejoju, kad iš anapus mes galime labai daug išmokti. Kartais tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savo mitą, kuriame jis gyvena. Iš graikų mitų perspektyvos, aš turbūt būčiau žmogus, kuris leidžiasi į požemius, į Hadą, kad parsivestų savo Euridikę. Kas yra Euridikė – dar nežinau, bet kartais atrodo, kad tai mano gyvenimo misija. Orfėjas Euridikės negali susigrąžinti, nes neištveria ir pasižiūri į ją, tačiau ką gi jis atsineša į žmonių pasaulį? Ar jis leidžiasi į požemius ir parneša tai, kad viskas praeina? Šitos temos mane traukia kaip Hado žiotys.
Muzikiniame teatre kompozitoriaus vaidmuo išskirtinis. Gal galėtum plačiau pristatyti Dominyką Digimą?
Su Dominyku Digimu kuriame jau kurį laiką – tai didžiulė bendrystė. Absoliučiai pasitikiu juo ir esu įkvėpta, kaip giliai ir profesionaliai jis žvelgia į kuriamų temų procesus. Jis labai jautrus kūrėjas ir dirbant visada lydi jausmas, kad kuriame kartu, išvien, vienas kitą girdėdami, o jo, kaip kompozitoriaus, dalyvavimas ir šiame kūrinyje yra ypatingos reikšmės – tai yra opera, taigi, muzika užima čia bene svarbiausią vietą.
Kiek šioje operoje bus svarbi vizualinė pusė? Kaip pasirinkai dailininkę Barborą Šulniūtę: pagal ankstesnį bendradarbiavimą, pagal jos kūrybos stilistiką?
Muzika ir vaizdas – neatsiejami dalykai, kurie lygiavertiškai svarbūs. Su Barbora Šulniūte, lygiai kaip su Dominyku, kuriame jau keletą metų: puikiai žinau jos meninį skonį, mes labai panašiai mąstome. Barbora gerai jaučia anapusybės kvapą. Ji labai jautri ir pagauli subtiliems gyvenimo ar mirties atspindžiams, o šiam kūriniui reikia ir monumentalumo, ir jautrumo. Jos vizualinė kalba reiškiasi trapiais, erdviškais ir konceptualiais sprendimais: šios operos scenografijos idėja kilo kaip replika Belgijoje esančio krematoriumo interjerui, kurį Barbora sujungė su oro uosto, kaip tarpinės stotelės, įvaizdžiu. Esame bendražygės ir gyvenime, ir kūryboje. Taip pat svarbią vietą kuriant užima ir choreografas Mantas Stabačinskas. Choreografija dirbant su Mantu niekada nėra tik šokis, veikiau tai nesibaigianti ir įdomi diskusija apie kūnų judėjimą erdvėje, laisvą ir nelaisvą kūną, jo prigimtį. Labai vertinu ir kitus kūrėjus, kurie prisideda prie šio ypatingo kūrinio gimimo ir yra be galo svarbūs: tai dirigentas Ričardas Šumila, kuris ateina iš klasikinės operos pasaulio, tačiau jautriai žvelgia į šiuolaikinę muziką, puikiai ją suprasdamas. Dramos kūrinių žiūrovams gal nėra visai aišku, kokią svarbią vietą užima dirigentas, tačiau visa, ką sukūrėme su Dominyku Digimu, scenoje transliuoja, veda ir kreipia būtent jis, lyg prie anapusybės vartų grojantis Orfėjas. Taip pat esu dėkinga dirbdama su be galo kūrybingu kostiumų dailininku Juozu Valenta, šviesų dailininku Juliumi Kuršiu, Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais, Operos ir baleto teatro choristais bei simfoniniu orkestru, taip pat svarbią vietą čia užimančiais veikėjais, kurie nėra profesionalūs aktoriai. Džiaugiuosi šia didele ir ypatinga komanda.
Scenografijos eskizas. Autorė - Barbora Šulniūtė.
Kuriate didelės apimties operą, kurioje dalyvauja dešimtys žmonių. Kas atima daugiau jėgų – darbo organizavimas ar gilinimasis į esminius kūrybos principus?
Tai yra sudėtingas procesas, bet kuriant su stipriais kūrėjais viskas tampa įdomu. Dirbu su puikiais asistentais iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, jie padeda viską organizuoti. Taip pat svarbų vaidmenį kuriant atlieka „Operomanija“ – tai yra ypatinga, be galo kūrybiška ir atvira keisčiausiems sprendimams kompanija. Be jos šio kūrinio apskritai nebūtų. Didžiausias klausimas – kaip kuriant su tiek daug žmonių nepamesti giluminio šaltinio, iš kurio ir kilo šios operos idėja. Bet tai natūrali kiekvieno spektaklio repeticijų laikotarpio baimė.
Esi viena iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovių. Kiek tai svarbu kalbant apie šią operą?
Tikiu, kad mane pakvietė į šį teatrą dėl to, ką kuriu, ir dėl to, koks yra mano žvilgsnis į patį teatrą. Galbūt tai kiek rizikinga, gal Didžiąją salę paprasčiau būtų atidaryti su klasikiniu dramos kūriniu, bet teatrą matau kaip įvairialypį dar neišbandytų teritorijų eksperimentą. Tai taip pat naujas žvilgsnis į bendradarbiavimą. Pirmą kartą teatro istorijoje bendradarbiauja du dideli teatrai, jungiasi opera ir dramos teatras kartu su nevyriausybine organizacija. Taip pat įdomi sintezė – kaip dramos teatro aktoriai gali dalyvauti tokio pobūdžio kūrinyje. Jiems suteikiama proga ir dainuoti, ir veikti kartu su choru, neprarandant kūrybiško vaidmens kokybės. Trupės įsitraukimas į šį spektaklį man buvo svarbus, surandant tam kuo tinkamesnę erdvę. „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ – didelis kūrinys, apimantis daug kūrėjų ir atlikėjų, nes žengti į anapus reikalingas antikinis mastelis (šypsosi).