Skaityti daugiau
LNDT geriausiais sezono aktoriais išrinko Rimantę Valiukaitę ir Šarūną Rapolą Meliešių
Tarptautinės teatro dienos proga apdovanojimai vyko ne tik „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje – Lietuvos nacionalinis dramos teatras už geriausius sezono vaidmenis apdovanojo savo trupės aktorius. Įvertinimų ir padėkų sulaukė ir kiti LNDT darbuotojai.Teatro lankytojo portretas 2025-aisiais kada, kaip ir kas renkasi teatrą
Minint Tarptautinę teatro dieną, didžiausias bilietų platintojas Lietuvoje „Bilietai.lt“ pristato teatro lankytojo portretą, leidžiantį pažvelgti į besikeičiančius žiūrovų įpročius ir teatro vartojimo tendencijas.Klaipėdos jaunimo teatro spektakliui „Danse Macabre“ – „Padėkos kaukė“
Tarptautinės teatro dienos išvakarėse Klaipėdoje vykusiuose prestižiniuose miesto teatralų apdovanojimuose „Padėkos kaukės“ įvertintas Klaipėdos jaunimo teatro muzikinis patyriminis spektaklis „Danse Macabre“. Kūrinys pelnė „Sruogos“ nominaciją, skiriamą už išskirtinį, eksperimentinį ir naujas teatro formas tyrinėjantį metų reiškinį.Naujo LNDT spektaklio režisierius Karolis Kaupinis: viskas šiame materialiame pasaulyje susiję su laiko ėjimu
Naujas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ pristato grupę teatro kūrėjų, bandančių atkurti legendinį spektaklį ir taip sugrąžinti pilnatvę į savo pačių ir teatro dabartį. Tačiau darbas einasi sunkiai – aktoriai sprendžia meilės ir asmeninio išsipildymo klausimus, senstantis režisierius vaikosi savo praeinančios šlovės, ir nei spektaklyje, nei užkulisiuose nepavyksta ilgiau nei sekundei užfiksuoti sėkmės ir laimės akimirkų.Draugystės anatomija scenoje: „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Balandžio 25 d. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje žiūrovai kviečiami į jautrų ir atvirą šokio spektaklį „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“, kurį pristato režisierė ir choreografė Greta Grinevičiūtė. Tai jau ketvirtasis menininkės darbas, tęsiantis jos kuriamą spektaklių seriją, skirtą konkrečiam ar abstrakčiam objektui bei artimam žmogui – jo idėjai, prisiminimui ar emocijai.LNDT ragina visus teatrus galvoti apie tvarumą ir kviečia į trečiąjį forumą
Lietuvos nacionalinis dramos teatras balandžio 22 d. organizuoja jau trečiąjį tvarumo forumą, kuris šiemet turės itin praktinę kryptį. Teatro profesionalams bus pristatyta visai neseniai į lietuvių kalbą išversta ir mūsų šalies teatro laukui pritaikyta „Teatro žalioji knyga“. Renginys nemokamas, bet būtina registracija.Šiaulių dramos teatrui – net šešios „Auksinių scenos kryžių“ nominacijos
Valstybinio Šiaulių dramos teatro kūrėjai šiemet sulaukė išskirtinio įvertinimo – visi 2025 metais teatre sukurti spektakliai nominuoti prestižiniams „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimams. Iš viso teatro menininkai pretenduoja į apdovanojimus net šešiose skirtingose kategorijose.Klaipėdoje – premjera patiems mažiausiems: muzikinis spektaklis kūdikiams „A-Ū!“
Kovo 13 dieną Klaipėdos kultūros fabrike įvyks Klaipėdos jaunimo teatro premjera patiems mažiausiems žiūrovams – muzikinis spektaklis kūdikiams „A-Ū!“, skirtas 6–24 mėnesių vaikams ir jų tėvams.Tarp meilės, genialumo ir beprotybės: šokio spektaklio premjera prikėlė jautrią Sofijos istoriją
Jautri, įtaigi, šokio simbolių ir atpažįstamų motyvų kupina kelionė per M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimo istoriją. Tokie atgarsiai po ansamblio „Lietuva“ premjeros – šokio spektaklio „Sofija. Genijaus šešėly“ lydi iki šiol. Pirmieji pasirodymai Vilniuje subūrė pilnas sales žiūrovų ir nustebino savita kūrėjų interpretacija, estetiniais sprendimais, išraiškingais choreografiniais ir muzikiniais paveikslais, solistų ekspresyvumu bei moderniai atgimusiu „Mišku“, „Jūra“ ir „Beauštančia aušrele“.LNDT organizuojamą Europos rezidencijų programos konkursą laimėjo Domas Raibys
Lietuvos nacionalinis dramos teatras, siekdamas skatinti naujų tekstų scenai atsiradimą, jau ketvirtus metus su partneriais iš Prancūzijos, Ispanijos, Belgijos ir Kroatijos rengia Europos rezidencijų programos konkursą. Kiekvienas partneris išrenka savo šaliai atstovausiantį žmogų. Šiemet konkursą Lietuvoje, nurungęs 11 kitų kandidatų, laimėjo komikas ir rašytojas Domas Raibys, komisijai pristatęs juodosios komedijos apie paukščius idėją.„Kazanova“ – meilės, laisvės ir žmogaus pasirinkimų istorija Klaipėdoje
2026 m. balandžio 18 d. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje žiūrovai kviečiami į išskirtinį teatro vakarą – spektaklį „Kazanova“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Artūras Smoljaninovas. Tai režisieriaus Konstantino Kamenskio autorinė sceninė versija, sukurta pagal Marinos Cvetaevos pjeses „Feniksas“ ir „Nuotykis“.Komedija „Man viskas gerai“
Balandžio 26 dieną Vilniaus lenkų kultūros namuose nepriklausomas Europos teatras „Chaika“ pristato komedijos „Man viskas gerai!“ premjerą.30 metų be saugių sprendimų: „New Baltic Dance’26“ programa
Šiuolaikinio šokio festivalis „New Baltic Dance“ (NBD) Vilniuje vyks jau 30-ąjį kartą vasario 26 - balandžio 29 dienomis. Festivalis, kaip neatsiejama šiuolaikinio šokio ekosistemos dalis, šiandien klausia – kokią vietą valstybėje užima šiuolaikinis šokis ir kokios šios srities ateities perspektyvos?TEATRO KLUBAS – nauja erdvė dialogui apie teatrą, kultūrą ir visuomenę
Valstybinis Šiaulių dramos teatras pradeda naują renginių ciklą TEATRO KLUBAS, skirtą visiems, norintiems giliau pažinti šiuolaikinį teatrą, kultūrą ir visuomenę. Tai bus įvairius formatus ir temas apjungianti renginių erdvė, kviečianti ne tik stebėti ir klausytis, bet diskutuoti, klausti bei reflektuoti.Monospektaklis „Melo Gibsono draugas“ – ironiškas žvilgsnis į aktoriaus šlovę ir jos kainą
Rugsėjo 10 dieną Vilniaus lenkų kultūros namų Teatro salėje bus pristatytas monospektaklis „Melo Gibsono draugas“, sukurtas pagal Tomasz Jachimek tekstą ir režisuotas Sławomir Gaudyn. Tai nuotaikinga, bet kartu ir taikli komedija, kviečianti pažvelgti į menininko gyvenimą iš arti – su visais jo paradoksais, ambicijomis ir netikėtais posūkiais.Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly
Laikas atsigręžti į moterį, kuri geriausiai suprato ir giliausiai išjautė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genialumą jo gyvenamuoju laiku. Į žmogų, kuris, kūrėjų požiūriu, nepelnytai liko didžiojo menininko šešėlyje. Šokio spektaklis „Sofija | Genijaus šešėly“ kviečia pažvelgti į Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vidinį pasaulį ir jos likimą šalia genijaus.Baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ sugrįžta į sceną: šiuolaikiškai atgimusi pasaka visai šeimai
Po sėkmingos premjeros ir didžiulio žiūrovų susidomėjimo baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ dar kartą kviečia į gyvą, šiuolaikiškai atgimusią pasaką. Gegužės 1 d. 12 val. šis spektaklis bus rodomas Vilniaus COMPENSA koncertų salėje.„Sniegas*“ – drąsus spektaklis paaugliams ir jaunimui apie tai, apie ką negalima tylėti
Sniegas* – tai jautrus ir atviras spektaklis paaugliams bei jaunimui, kviečiantis kalbėti apie temas, kurios dažnai lieka nutylėtos. Kartais, norint papasakoti savo istoriją, reikia labai daug drąsos – būtent apie tai ir yra šis Teatro studijos II darbas.Naujasis teatras: „Nepažintas Mačernis | Aš atnešiau Jums saulės patekėjimą“
Vytauto Mačernio prozos pristatymas kviečia iš naujo pažinti vieną ryškiausių lietuvių literatūros asmenybių – per mažai girdėtą, bet itin gilią jo kūrybos pusę. Šiame kameriniame pasirodyme aktorė Sonata Visockaitė atveria Mačernio prozą – tekstus, kuriuose keliami esminiai filosofiniai ir egzistenciniai klausimai, grįžtama prie pamatinių, amžinųjų vertybių.„Glaistas“ – garso patirtis Vilniaus gete
Nuo 2026 m. balandžio 16 d. iki gegužės 24 d. Vilniuje vyks „Glaistas“ – unikali garso kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją. Šio kūrinio pagrindas – keturių Holokaustą išgyvenusių asmenų balsai, užfiksuoti 2019 m. interviu Tel Avive, Jeruzalėje ir Haifoje. Kiekvienai erdvei sukurtos muzikos kompozicijos kartu su binauraliniais įrašais kuria įtraukiančią patirtį, leidžiančią klausytojui pajusti vietos istoriją ir jos atmintį.Interaktyvus spektaklis vaikams „Šunyčių nuotykiai“
Ar gali būti, kad net šunyčiams pasitaiko nuobodžių dienų? Pasirodo – taip! Tačiau šįkart nuobodulys ilgai neužsibūna, nes herojus pasiekia netikėtas draugo skambutis, kviečiantis leistis į nuotykių kupiną misiją. Šunyčių laukia kelionė į paslaptingą negyvenamą salą ir dingusio lobio paieškos.SPEKTAKLIS „MADE IN ODESSA“ – BALANDŽIO 25 D. VILNIUJE
Į Vilnių pirmą kartą atvyksta išskirtinis, šilumos ir gero humoro kupinas spektaklis „MADE IN ODESSA“, kurį pristato nepakartojami Odesos aktoriai. Balandžio 25 d. 18:00 val. Vilniaus lenkų kultūros namuose žiūrovų lauks džiaugsminga, gyvybinga ir žaisminga istorija, įkūnijanti tikrąjį šio legendinio miesto charakterį.NAUJAS GYVENIMAS – TEATRO KOMEDIJA APIE MEILĘ, CHAOSĄ IR ANTRO ŠANSO DRĄSĄ
Į Lietuvos scenas atkeliauja premjera, kuri nepaliks abejingų – šmaikšti, aštri ir netikėtumų kupina teatro komedija „Naujas gyvenimas“. Tai istorija apie santykių ribas, rutinos griūtį ir jausmus, kurie kartais ateina ne laiku – bet būtent tada pakeičia viską.„Banketas Paryžiuje“ – elegantiška komedija apie meilę, santuoką ir… viską, kas lieka tarp jų
2026 m. balandžio 24 d. Vilniaus lenkų kultūros namuose žiūrovai kviečiami į išskirtinę Brodvėjaus klasikos interpretaciją – komediją „Banketas Paryžiuje“, pastatytą pagal garsiojo dramaturgo Neilo Simono pjesę. Tai spektaklis rusų kalba, žavingai ir ironiškai nagrinėjantis santykius, jų trapumą, aistras bei amžinus žmogiškus paradoksus.Šokio ir gyvos muzikos spektaklis „Metų laikai“ | Šeiko šokio teatras
Šeiko šokio teatras kviečia į unikalų šokio ir gyvos muzikos spektaklį „Metų laikai“, kuris savo debiutą patyrė bendradarbiaujant su Mindaugo Bačkaus vadovaujamu Klaipėdos violončelių kvartetu. Spektaklis sujungia keturių metų laikų simboliką su keturių violončelių garsais ir keturių skirtingų šokėjų išraiška, suteikdamas klasikiniam Vivaldi kūriniui „Keturi metų laikai“ naują, dekonstruotą dimensiją.Ką dovanojame šiandien? Ir kodėl prasmingiausios dovanos nebūtinai telpa į dėžutę
Artėjant šventėms kiekvienais metais prasideda tas pats ritualas – ieškoti dovanos, kuri ne tik pradžiugintų, bet ir būtų iš tiesų prasminga. Mes lankome parduotuves, tikriname internetinius puslapius, stengiamės pataikyti pagal žmogaus skonį, pomėgius arba bent jau nesuklysti renkant dydį.Nijolė Narmontaitė ir Arnas Švilpauskas – „Madinga pora“: meilė tarp vyresnės ir jauno?
Ar meilė įmanoma tarp vyresnės, turtingos moters ir jauno, tik gražaus vyro? Naujas muzikinis spektaklis „Madinga pora“ kviečia žiūrovus pasijuokti, padainuoti ir pamąstyti apie santykius tarp vyrų ir moterų.Geriausių XXI a. pasaulio kūrinių sąraše – opera-performansas „Saulė ir jūra“
Viena įtakingiausių pasaulio šiuolaikinio meno platformų „Frieze“ paskelbė pastarojo amžiaus reikšmingiausių meno kūrinių sąrašą. Tarp iškiliausiųjų – ir lietuvių menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės bei Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, 2019 m. Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Auksiniu liūtu“.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Režisierė Ieva Tamoševičiūtė – apie tylos svorį premjeroje „Tyliai tyliai“
„Net jei atrodo, kad gyventi kartais sunkiau nei negyventi, tai yra tik momentas. Jis praeina“, – sako režisierė Ieva Tamoševičiūtė. Jos spektaklio „Tyliai tyliai“ premjera įvyks birželio 19 ir 20 d., ją Menų spaustuvėje rengia Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB). Pirmą kartą šis darbas buvo pristatytas MMLAB erdvėje kaip eskizas „Punktas“, o šiandien jis jau išaugęs į jautrų, drąsų pasakojimą apie tylą, vienišumą ir pasirinkimą likti.
Spektaklio „Tyliai tyliai“ dramaturgiją kūrė Orestas Razumas, kūrybinio proceso mentorė – režisierė Uršulė Bartoševičiūtė. Vaidina aktoriai Sofija Gedgaudaitė ir Šarūnas Zenkevičius. Scenografiją ir kostiumus spektakliui sukūrė Kotryna K. Rupainytė, muziką – Nikita Kiriuchinas, projekcijų autorius – Tomas Šukelovič. Už šviesas spektaklyje atsakingas Ignas Rulevičius, prodiusavo Rusnė Kregždaitė.
Artėjant premjerai, režisierė I. Tamoševičiūtė dalinasi mintimis apie spektaklį.
Prieš metus baigei teatro režisūros studijas. Ką reiškia pradėti savo kūrybinį kelią – ką jau atradai, o ką dar reikia perprasti, išsiaiškinti?
Jaučiu, kad su studijomis niekas nepasibaigė – priešingai, atsivėrė labai platus laukas ir labai aiškiai supratau, kiek dar daug reikia mokytis. Studijos davė tvirtą pagrindą, bet kiekvienas naujas procesas atveria naujus klodus – dalykus, apie kuriuos studijuojant net nesusimąstydavau arba kurie tuo metu neatrodė problema.
Ypač tai jaučiasi dirbant su dramaturgija, kai tekstas kuriamas repeticijų metu. Aktoriai repeticijose duoda daug impulsų, verčiančių keisti scenas. Aktorių intuicija dažnai stipresnė nei mūsų, stebinčių iš šono. Nesu turėjusi panašios patirties anksčiau. Kaip nebijoti tų pokyčių? Kaip perrašyti sceną taip, kad ji išlaikytų esmę? Kaip galvoti toli į priekį, kai viskas keičiasi čia ir dabar?
Studijų metu daug dirbome su klasikinėmis pjesėmis – jos tarsi nekvestionuojamos, tai savaime stiprūs tekstai. Tu jas interpretuoji, trumpini, bet nekeiti iš esmės. Dabar, kai dramaturgija gimsta procese, kartu atsiranda ir labai didelė atsakomybė. Studijų metu sprendimai atrodė kaip idėjų žemėlapis – galime vienaip, galime kitaip. Dabar viskas labai konkretu: turi eiti į priekį, galvoti apie kitą žingsnį. Ypač dirbant komandoje – pasiūlymų daug, reikia atsirinkti. Tai intensyvu, bet kartu labai augina.
Kaip atsiranda idėja – nuo vaizdo, jausmo, muzikos, erdvės? Nuo ko prasideda spektaklis tavo galvoje?
Kadangi „Tyliai tyliai“ tęsia eskizą, grįžo klausimas – kodėl man rūpi šitos temos? Tiek baigiamajame darbe, tiek eskize blaškiausi bandydama atsakyti, ką iš tiesų noriu pasakyti. Tada dar ėjau aplinkui – per save kaip žmogų, per asmeninę patirtį, per save kaip kūrėją, kol galiausiai išsigrynino jungtis: mane domina pasirinkimas gyventi arba ne. Klausimas, kurį keliu, struktūriškai labai paprastas, bet savo esme – milžiniško masto.
Iš to atsirado istorija apie merginą, kuri bandė nusižudyti, bet jos bandymas liko neišgirstas, nutylėtas. Jos gyvenime šiai patirčiai neatsirado vietos. Ji negalėjo jos įsileisti – nei sau, nei kitiems apie tai pasakyti.
Panašus buvo ir mano baigiamasis darbas – spektaklis pagal Saros Kane „4.48 Psichozę“. Tekstas be struktūros, tik minčių srautas, kurį buvo sunku paversti veikiančia scenine medžiaga. Tada labai klaidžiojau. Bet dabar jaučiu tąsą. Kai kurios idėjos grįžta, tik šįkart jos veikia. Tarsi atėjau prie to paties klausimo iš kitos pusės – šiek tiek aiškiau.
Ką šiandien jauti žvelgdama į eskizą „Punktas“ kaip į pirmą žingsnį link premjeros?
Jaučiu, kad tai buvo procesas, kuris labai gerai, kad įvyko iškart po studijų. Paraišką pildžiau dar studijuodama, o vos tik baigus studijas jau pradėjome dirbti su dramaturgija. Viskas vyko nenutrūkstamai, natūraliai, bet tuo metu tai buvo labai įtemptas, įelektrintas periodas. Čia pirmą kartą susidūriau su situacija, kad kartais gali nepavykti pasiekti tokio rezultato, kuris labiau tenkintų nei netenkintų. Bet džiaugiuosi, kad eskizas nesibaigė toje žemesnėje natoje ir atsirado galimybė sugrįžti prie šio darbo, atrasti jam vietą, atsakyti į klausimus, kurie tada liko neatsakyti. Man, kaip režisierei, tai buvo daug iššūkių keliantis procesas – gal net per daug. Dramaturgija, erdvė, visa struktūra – buvo sudėtinga visa tai suvaldyti. Bet dabar džiaugiuosi, kad šis darbas stoja ant kojų ir galiu jį tęsti visai kitokiu požiūriu.
Ką iš „Punkto“ atsinešei į „Tyliai tyliai“ emociškai?
Iš pradžių norėjome kurti nuo nulio, nesiremdami eskizu, bet galiausiai viskas natūraliai susijungė. Radome, ką verta perkelti, ir tai įgavo naują prasmę.
Jei eskizas buvo apie eutanaziją, tai spektaklyje nagrinėjame platesnį temų lauką – savižudybės, vienišumo, tylos. Pavyko išlaikyti dviejų personažų struktūrą – ji veikė eskize, veikia ir dabar, tik kitokiu kampu. Energetikos ir technikos muziejuje – eskizo erdvėje – pati aplinka buvo didelė, vizualiai stipri, tarsi „uždaryta“ erdvė, kuri galėjo veikti kaip personažų vidus, jų sąmonė ar net minčių kalėjimas. O dabar viską statome arčiau žemės. Tačiau mano nuostabai, emocinė amplitudė – tiek pakilimai, tiek nuopuoliai – išlieka tokia pati. Nesvarbu, ar tai vyksta sufantazuotame pasaulyje, ar paprastame kambaryje, išgyvenimas yra toks pat stiprus. Šiame etape daugiau dėmesio skiriame vaidybai ir tekstui. Jei eskizo metu vizualika galėjo kurti papildomą sluoksnį, dabar esame labai arti žiūrovo. Ir pagrindiniai spektaklio komponentai – tai tekstas ir aktoriai.
Džiaugiuosi, kad galėjome tęsti darbą – pasikeitę aktoriai, nauja erdvė, nauji impulsai. Kilo kitokių iššūkių, bet tai tapo atradimu: kartais, kai nori atsitraukti, galiausiai viskas susigula ir atranda savo vietą.
„Tyliai tyliai“ kalba apie savižudybę – ne kaip sprendimą, o kaip krizės ženklą. Kaip kūryboje ieškojote būdų ne atkurti faktą, o išbūti būseną?
Labai padėjo mus konsultuojantys specialistai – psichologai Goda Nausėdaitė, Said Dadašev ir psichiatrė-psichoterapeutė Jūratė Sučylaitė. Diskutuodami ir remdamiesi rekomendacijomis supratome, kad daug didesnis emocinis krūvis slypi ne pačiame savižudybės akte, o tame, kaip su tuo būti toliau. Pasakoma faktas – bandžiau nusižudyti. Bet tada atsiveria tikroji erdvė: kaip reaguoti, kaip tai priimti, kaip su tuo būti. Atrodo paprasta – tiesiog būk. Bet tada išlenda žmogiški refleksai – bėgimas, neigimas, noras sušvelninti, sumenkinti. Juolab, kad mergina liko gyva, todėl atsiranda pagunda sakyti: „Tai gal nebuvo taip blogai.“ Ir būtent šis tarpas tarp įvykio ir to, kas vyksta po, pasirodė labai stiprus.
Kaip saugotės nuo rizikos sužeisti žiūrovą?
Spektaklyje mergina sako: „Aš nenorėjau mirti. Aš norėjau, kad viskas tiesiog pasibaigtų.“ Ir tai – esminis skirtumas. Priemonė, kurią ji pasirinko, buvo kraštutinė, bet ne troškimas mirti, o troškimas pabėgti. Tai norėjome parodyti be romantizavimo, be dramatiško virsmo, nes pasaulis, kaip buvo, taip ir lieka. Tai labai subtilus momentas. Siekėme situacijos nenuromantizuoti. Neatsiveria dangus. Pasaulis lieka toks pat – dažnai neidealus, nepatogus.
Ir kartu žinojome: auditorijoje gali būti žmonių, kurie šiuo metu išgyvena krizę. Neturi prasprūsti jokia žinutė, kad savižudybė – tai pasirinkimas. Tai nėra pasirinkimas. Ir visada reikia kreiptis pagalbos. Suprantame, kaip sunku tą pagalbą priimti. Ne visada lengva atsidurti pas tinkamą žmogų. Ne visada iškart pagerėja. Bet tai procesas – gydymosi, lengvėjimo. Ir svarbiausia – nenuleisti rankų. Net jei tam tikru momentu atrodo, kad gyventi sunkiau nei negyventi, tai yra tik momentas. Jis praeina.
Gal tai skamba banaliai, bet būtent tame paprastume ir yra atsakymas. Tiesiog būti šalia, palaikyti, tikėti. Ir padėti žmogui likti. Nes svarbiausia – nenuleisti rankų ir visada rinktis gyvenimą.
Spektaklio pavadinimas „Tyliai tyliai“ – apie tai, ką nutylime?
Pavadinimas „Tyliai tyliai“ atsirado todėl, kad spektaklis yra apie tai, apie ką dažniausiai nekalbame. Apie tai, kas pasakoma taip tyliai, kad kitas žmogus net gali neišgirsti. O jei perklaustų, galėtum net pakeisti atsakymą. Apie mintis, kurios vos vos, tik tyliai tyliai sušmėžuoja galvoje – bet ir tiek jau per daug. Nutylime, nes nepatogu. Labai nepatogu.
Gal tai ir sudėtinga, bet man atrodo, kad apie tokias patirtis kaip nenoras gyventi ar bandymas nusižudyti mes dažniausiai net sau tik tyliai tyliai leidžiam pagalvoti, o paskui iškart atmetam. Nes tai per arti. Ir būtent tas bėgimas, racionalizavimas, bandymas paslėpti po etikete – visa tai tampa vidiniu gniužulu. Ne tam, kad jį sunaikintum, bet kad galėtum su juo gyventi. Neštis ne kaip akmenį ant pečių, o kaip mažą akmenėlį kišenėje – jis tebėra, bet nebesugriauna viso gyvenimo.
Ir man atrodo, kad čia ir slypi šitos temos esmė – visa tai yra tyloje. Ir jei neskirsim vietos, nebandysim kalbėti, jis ten ir liks. Tyliai, patogiai, bet veiks. Todėl norisi bent jau šiek tiek tai ištraukti į paviršių. Kad taptų pakeliama. Ir kad būtų įmanoma pasakyti – net jei labai tyliai.
Kūrybiškai grįždama prie tos pačios temos, ką naujo atradai apie save ar apie temą?
Atsikartojantys elementai padėjo išgryninti, ką iš tikrųjų bandau suprasti. Nors nemėgstu, kai kūryboje įterpiama saviterapija, vis tiek jaučiu, kad šį kelią praėjau. Reikėjo per save tai prafiltruoti, kad kažkas atsirištų. Ir turbūt atsirišo. Supratau, kad nebenoriu slėptis po sudėtingais konceptais. Nebereikia. Galiu eiti tiesiai prie esmės: kaip mes renkamės gyventi?
Galime kalbėti apie eutanaziją, apie savižudybę, apie žmones, kurie išėjo. Bet šiuo metu man daug labiau norisi kalbėti apie tuos, kurie liko. Apie mus, kurie esam čia. Aš esu čia. Mūsų komanda yra čia. Ir šitas spektaklis yra apie tai, kas vyksta čia ir dabar, tarp mūsų. Norėjosi atnešti šią temą į gyvų žmonių žemę.
Ar mirties tema – tavo kūrybinė kryptis, ar tam tikras etapas, per kurį eini dabar?
Manau, tai tiesiog etapas. Užbaigus šį procesą, įvykus premjeriniams rodymams ir leidus sau šiek tiek pasvajoti ar pafantazuoti, norėčiau rinktis kitokią medžiagą. Nesakau, kad iškart statysiu komediją, bet tikrai norėtųsi atsitraukti ir dirbti su kita tema. Jaučiu, kad šis etapas artėja prie pabaigos.
Jei galėtum sau duoti patarimą prieš pirmą premjerą, ką pasakytum?
Norėčiau palinkėti drąsos ir atvirumo – kalbėti, o ne slėptis, kurti teatrą, kuris būtų ne tik apie žinutę, bet ir apie estetiką ir emociją.
Psichologinė pagalba
- Skubi pagalba 112 esant ūmiai būklei, kai gresia pavojus gyvybei
- Emocinės paramos linijos:
Jaunimo linija 8 800 28888
Vilties linija 116 123
Vaikų linija 116 111
Sidabrinė linija 8 800 80020
- Visus emocinių paramos tarnybų kontaktus su darbo laikais rasite: https://pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/
- Esant ūmiai psichologinei krizei nemokamas paslaugas teikia psichologinių krizių pagalbos centras į kurį galite kreiptis trumpuoju numeriu 1815. Pagalba yra teikiama organizacijoms, bendruomenėms, asmenų grupėms, šeimoms.
- Pagalba galvojantiems apie savižudybę arba ieškantiems pagalbos artimajam: www.tuesi.lt
- Nemokamas psichologo konsultacijas be gydytojo siuntimo galima gauti psichikos sveikatos centruose. Daugiau nemokamos pagalbos būdų Vilniaus mieste galite rasti: www.psichikos-sveikata.lt
Spektaklio „Tyliai tyliai“ dramaturgiją kūrė Orestas Razumas, kūrybinio proceso mentorė – režisierė Uršulė Bartoševičiūtė. Vaidina aktoriai Sofija Gedgaudaitė ir Šarūnas Zenkevičius. Scenografiją ir kostiumus spektakliui sukūrė Kotryna K. Rupainytė, muziką – Nikita Kiriuchinas, projekcijų autorius – Tomas Šukelovič. Už šviesas spektaklyje atsakingas Ignas Rulevičius, prodiusavo Rusnė Kregždaitė.
Artėjant premjerai, režisierė I. Tamoševičiūtė dalinasi mintimis apie spektaklį.
Prieš metus baigei teatro režisūros studijas. Ką reiškia pradėti savo kūrybinį kelią – ką jau atradai, o ką dar reikia perprasti, išsiaiškinti?
Jaučiu, kad su studijomis niekas nepasibaigė – priešingai, atsivėrė labai platus laukas ir labai aiškiai supratau, kiek dar daug reikia mokytis. Studijos davė tvirtą pagrindą, bet kiekvienas naujas procesas atveria naujus klodus – dalykus, apie kuriuos studijuojant net nesusimąstydavau arba kurie tuo metu neatrodė problema.
Ypač tai jaučiasi dirbant su dramaturgija, kai tekstas kuriamas repeticijų metu. Aktoriai repeticijose duoda daug impulsų, verčiančių keisti scenas. Aktorių intuicija dažnai stipresnė nei mūsų, stebinčių iš šono. Nesu turėjusi panašios patirties anksčiau. Kaip nebijoti tų pokyčių? Kaip perrašyti sceną taip, kad ji išlaikytų esmę? Kaip galvoti toli į priekį, kai viskas keičiasi čia ir dabar?
Studijų metu daug dirbome su klasikinėmis pjesėmis – jos tarsi nekvestionuojamos, tai savaime stiprūs tekstai. Tu jas interpretuoji, trumpini, bet nekeiti iš esmės. Dabar, kai dramaturgija gimsta procese, kartu atsiranda ir labai didelė atsakomybė. Studijų metu sprendimai atrodė kaip idėjų žemėlapis – galime vienaip, galime kitaip. Dabar viskas labai konkretu: turi eiti į priekį, galvoti apie kitą žingsnį. Ypač dirbant komandoje – pasiūlymų daug, reikia atsirinkti. Tai intensyvu, bet kartu labai augina.
Kaip atsiranda idėja – nuo vaizdo, jausmo, muzikos, erdvės? Nuo ko prasideda spektaklis tavo galvoje?
Kadangi „Tyliai tyliai“ tęsia eskizą, grįžo klausimas – kodėl man rūpi šitos temos? Tiek baigiamajame darbe, tiek eskize blaškiausi bandydama atsakyti, ką iš tiesų noriu pasakyti. Tada dar ėjau aplinkui – per save kaip žmogų, per asmeninę patirtį, per save kaip kūrėją, kol galiausiai išsigrynino jungtis: mane domina pasirinkimas gyventi arba ne. Klausimas, kurį keliu, struktūriškai labai paprastas, bet savo esme – milžiniško masto.
Iš to atsirado istorija apie merginą, kuri bandė nusižudyti, bet jos bandymas liko neišgirstas, nutylėtas. Jos gyvenime šiai patirčiai neatsirado vietos. Ji negalėjo jos įsileisti – nei sau, nei kitiems apie tai pasakyti.
Panašus buvo ir mano baigiamasis darbas – spektaklis pagal Saros Kane „4.48 Psichozę“. Tekstas be struktūros, tik minčių srautas, kurį buvo sunku paversti veikiančia scenine medžiaga. Tada labai klaidžiojau. Bet dabar jaučiu tąsą. Kai kurios idėjos grįžta, tik šįkart jos veikia. Tarsi atėjau prie to paties klausimo iš kitos pusės – šiek tiek aiškiau.
Ką šiandien jauti žvelgdama į eskizą „Punktas“ kaip į pirmą žingsnį link premjeros?
Jaučiu, kad tai buvo procesas, kuris labai gerai, kad įvyko iškart po studijų. Paraišką pildžiau dar studijuodama, o vos tik baigus studijas jau pradėjome dirbti su dramaturgija. Viskas vyko nenutrūkstamai, natūraliai, bet tuo metu tai buvo labai įtemptas, įelektrintas periodas. Čia pirmą kartą susidūriau su situacija, kad kartais gali nepavykti pasiekti tokio rezultato, kuris labiau tenkintų nei netenkintų. Bet džiaugiuosi, kad eskizas nesibaigė toje žemesnėje natoje ir atsirado galimybė sugrįžti prie šio darbo, atrasti jam vietą, atsakyti į klausimus, kurie tada liko neatsakyti. Man, kaip režisierei, tai buvo daug iššūkių keliantis procesas – gal net per daug. Dramaturgija, erdvė, visa struktūra – buvo sudėtinga visa tai suvaldyti. Bet dabar džiaugiuosi, kad šis darbas stoja ant kojų ir galiu jį tęsti visai kitokiu požiūriu.
Ką iš „Punkto“ atsinešei į „Tyliai tyliai“ emociškai?
Iš pradžių norėjome kurti nuo nulio, nesiremdami eskizu, bet galiausiai viskas natūraliai susijungė. Radome, ką verta perkelti, ir tai įgavo naują prasmę.
Jei eskizas buvo apie eutanaziją, tai spektaklyje nagrinėjame platesnį temų lauką – savižudybės, vienišumo, tylos. Pavyko išlaikyti dviejų personažų struktūrą – ji veikė eskize, veikia ir dabar, tik kitokiu kampu. Energetikos ir technikos muziejuje – eskizo erdvėje – pati aplinka buvo didelė, vizualiai stipri, tarsi „uždaryta“ erdvė, kuri galėjo veikti kaip personažų vidus, jų sąmonė ar net minčių kalėjimas. O dabar viską statome arčiau žemės. Tačiau mano nuostabai, emocinė amplitudė – tiek pakilimai, tiek nuopuoliai – išlieka tokia pati. Nesvarbu, ar tai vyksta sufantazuotame pasaulyje, ar paprastame kambaryje, išgyvenimas yra toks pat stiprus. Šiame etape daugiau dėmesio skiriame vaidybai ir tekstui. Jei eskizo metu vizualika galėjo kurti papildomą sluoksnį, dabar esame labai arti žiūrovo. Ir pagrindiniai spektaklio komponentai – tai tekstas ir aktoriai.
Džiaugiuosi, kad galėjome tęsti darbą – pasikeitę aktoriai, nauja erdvė, nauji impulsai. Kilo kitokių iššūkių, bet tai tapo atradimu: kartais, kai nori atsitraukti, galiausiai viskas susigula ir atranda savo vietą.
„Tyliai tyliai“ kalba apie savižudybę – ne kaip sprendimą, o kaip krizės ženklą. Kaip kūryboje ieškojote būdų ne atkurti faktą, o išbūti būseną?
Labai padėjo mus konsultuojantys specialistai – psichologai Goda Nausėdaitė, Said Dadašev ir psichiatrė-psichoterapeutė Jūratė Sučylaitė. Diskutuodami ir remdamiesi rekomendacijomis supratome, kad daug didesnis emocinis krūvis slypi ne pačiame savižudybės akte, o tame, kaip su tuo būti toliau. Pasakoma faktas – bandžiau nusižudyti. Bet tada atsiveria tikroji erdvė: kaip reaguoti, kaip tai priimti, kaip su tuo būti. Atrodo paprasta – tiesiog būk. Bet tada išlenda žmogiški refleksai – bėgimas, neigimas, noras sušvelninti, sumenkinti. Juolab, kad mergina liko gyva, todėl atsiranda pagunda sakyti: „Tai gal nebuvo taip blogai.“ Ir būtent šis tarpas tarp įvykio ir to, kas vyksta po, pasirodė labai stiprus.
Kaip saugotės nuo rizikos sužeisti žiūrovą?
Spektaklyje mergina sako: „Aš nenorėjau mirti. Aš norėjau, kad viskas tiesiog pasibaigtų.“ Ir tai – esminis skirtumas. Priemonė, kurią ji pasirinko, buvo kraštutinė, bet ne troškimas mirti, o troškimas pabėgti. Tai norėjome parodyti be romantizavimo, be dramatiško virsmo, nes pasaulis, kaip buvo, taip ir lieka. Tai labai subtilus momentas. Siekėme situacijos nenuromantizuoti. Neatsiveria dangus. Pasaulis lieka toks pat – dažnai neidealus, nepatogus.
Ir kartu žinojome: auditorijoje gali būti žmonių, kurie šiuo metu išgyvena krizę. Neturi prasprūsti jokia žinutė, kad savižudybė – tai pasirinkimas. Tai nėra pasirinkimas. Ir visada reikia kreiptis pagalbos. Suprantame, kaip sunku tą pagalbą priimti. Ne visada lengva atsidurti pas tinkamą žmogų. Ne visada iškart pagerėja. Bet tai procesas – gydymosi, lengvėjimo. Ir svarbiausia – nenuleisti rankų. Net jei tam tikru momentu atrodo, kad gyventi sunkiau nei negyventi, tai yra tik momentas. Jis praeina.
Gal tai skamba banaliai, bet būtent tame paprastume ir yra atsakymas. Tiesiog būti šalia, palaikyti, tikėti. Ir padėti žmogui likti. Nes svarbiausia – nenuleisti rankų ir visada rinktis gyvenimą.
Spektaklio pavadinimas „Tyliai tyliai“ – apie tai, ką nutylime?
Pavadinimas „Tyliai tyliai“ atsirado todėl, kad spektaklis yra apie tai, apie ką dažniausiai nekalbame. Apie tai, kas pasakoma taip tyliai, kad kitas žmogus net gali neišgirsti. O jei perklaustų, galėtum net pakeisti atsakymą. Apie mintis, kurios vos vos, tik tyliai tyliai sušmėžuoja galvoje – bet ir tiek jau per daug. Nutylime, nes nepatogu. Labai nepatogu.
Gal tai ir sudėtinga, bet man atrodo, kad apie tokias patirtis kaip nenoras gyventi ar bandymas nusižudyti mes dažniausiai net sau tik tyliai tyliai leidžiam pagalvoti, o paskui iškart atmetam. Nes tai per arti. Ir būtent tas bėgimas, racionalizavimas, bandymas paslėpti po etikete – visa tai tampa vidiniu gniužulu. Ne tam, kad jį sunaikintum, bet kad galėtum su juo gyventi. Neštis ne kaip akmenį ant pečių, o kaip mažą akmenėlį kišenėje – jis tebėra, bet nebesugriauna viso gyvenimo.
Ir man atrodo, kad čia ir slypi šitos temos esmė – visa tai yra tyloje. Ir jei neskirsim vietos, nebandysim kalbėti, jis ten ir liks. Tyliai, patogiai, bet veiks. Todėl norisi bent jau šiek tiek tai ištraukti į paviršių. Kad taptų pakeliama. Ir kad būtų įmanoma pasakyti – net jei labai tyliai.
Kūrybiškai grįždama prie tos pačios temos, ką naujo atradai apie save ar apie temą?
Atsikartojantys elementai padėjo išgryninti, ką iš tikrųjų bandau suprasti. Nors nemėgstu, kai kūryboje įterpiama saviterapija, vis tiek jaučiu, kad šį kelią praėjau. Reikėjo per save tai prafiltruoti, kad kažkas atsirištų. Ir turbūt atsirišo. Supratau, kad nebenoriu slėptis po sudėtingais konceptais. Nebereikia. Galiu eiti tiesiai prie esmės: kaip mes renkamės gyventi?
Galime kalbėti apie eutanaziją, apie savižudybę, apie žmones, kurie išėjo. Bet šiuo metu man daug labiau norisi kalbėti apie tuos, kurie liko. Apie mus, kurie esam čia. Aš esu čia. Mūsų komanda yra čia. Ir šitas spektaklis yra apie tai, kas vyksta čia ir dabar, tarp mūsų. Norėjosi atnešti šią temą į gyvų žmonių žemę.
Ar mirties tema – tavo kūrybinė kryptis, ar tam tikras etapas, per kurį eini dabar?
Manau, tai tiesiog etapas. Užbaigus šį procesą, įvykus premjeriniams rodymams ir leidus sau šiek tiek pasvajoti ar pafantazuoti, norėčiau rinktis kitokią medžiagą. Nesakau, kad iškart statysiu komediją, bet tikrai norėtųsi atsitraukti ir dirbti su kita tema. Jaučiu, kad šis etapas artėja prie pabaigos.
Jei galėtum sau duoti patarimą prieš pirmą premjerą, ką pasakytum?
Norėčiau palinkėti drąsos ir atvirumo – kalbėti, o ne slėptis, kurti teatrą, kuris būtų ne tik apie žinutę, bet ir apie estetiką ir emociją.
Psichologinė pagalba
- Skubi pagalba 112 esant ūmiai būklei, kai gresia pavojus gyvybei
- Emocinės paramos linijos:
Jaunimo linija 8 800 28888
Vilties linija 116 123
Vaikų linija 116 111
Sidabrinė linija 8 800 80020
- Visus emocinių paramos tarnybų kontaktus su darbo laikais rasite: https://pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/
- Esant ūmiai psichologinei krizei nemokamas paslaugas teikia psichologinių krizių pagalbos centras į kurį galite kreiptis trumpuoju numeriu 1815. Pagalba yra teikiama organizacijoms, bendruomenėms, asmenų grupėms, šeimoms.
- Pagalba galvojantiems apie savižudybę arba ieškantiems pagalbos artimajam: www.tuesi.lt
- Nemokamas psichologo konsultacijas be gydytojo siuntimo galima gauti psichikos sveikatos centruose. Daugiau nemokamos pagalbos būdų Vilniaus mieste galite rasti: www.psichikos-sveikata.lt
Paieška nedavė rezultatų