Skaityti daugiau
Tarp meilės, genialumo ir beprotybės: šokio spektaklio premjera prikėlė jautrią Sofijos istoriją
Jautri, įtaigi, šokio simbolių ir atpažįstamų motyvų kupina kelionė per M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimo istoriją. Tokie atgarsiai po ansamblio „Lietuva“ premjeros – šokio spektaklio „Sofija. Genijaus šešėly“ lydi iki šiol. Pirmieji pasirodymai Vilniuje subūrė pilnas sales žiūrovų ir nustebino savita kūrėjų interpretacija, estetiniais sprendimais, išraiškingais choreografiniais ir muzikiniais paveikslais, solistų ekspresyvumu bei moderniai atgimusiu „Mišku“, „Jūra“ ir „Beauštančia aušrele“.LNDT organizuojamą Europos rezidencijų programos konkursą laimėjo Domas Raibys
Lietuvos nacionalinis dramos teatras, siekdamas skatinti naujų tekstų scenai atsiradimą, jau ketvirtus metus su partneriais iš Prancūzijos, Ispanijos, Belgijos ir Kroatijos rengia Europos rezidencijų programos konkursą. Kiekvienas partneris išrenka savo šaliai atstovausiantį žmogų. Šiemet konkursą Lietuvoje, nurungęs 11 kitų kandidatų, laimėjo komikas ir rašytojas Domas Raibys, komisijai pristatęs juodosios komedijos apie paukščius idėją.Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Mažasis Ejolfas“ atvyksta į Vilnių
Kovo 10 d. 19.30 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje bus parodytas Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Mažasis Ejolfas“ pagal norvegų dramaturgo Henriko Ibseno pjesę. Spektaklį režisavo vienas ryškiausių Europos teatro kūrėjų – vengrų režisierius Árpád Schillingas.Balandį LNDT Didžiojoje salėje – pirmas Karolio Kaupinio dramos spektaklis
Šiuo metu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre repetuoja kino režisierius ir scenaristas Karolis Kaupinis, kuris jau balandžio 10–12 dienomis žiūrovams pristatys spektaklį pagal savo parašytą pjesę „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“. Nors yra sukūręs kelis muzikinius spektaklius, tai bus pirmasis jo režisuotas dramos kūrinys teatre.Auksiniais scenos kryžiais apdovanotas LNDT spektaklis – Kaune
Auksiniais scenos kryžiais apdovanotas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ (rež. Eglė Švedkauskaitė) balandžio 14 d. 19 val. atvyksta į Kauno kultūros centrą „Girstutis“, kur bus rodomas festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris“ programoje. Dviem Auksiniais scenos kryžiais apdovanotame spektaklyje nagrinėjami vaikų ir tėvų santykiai, susitaikymas su praradimais ir komiškumas, o vaidmenis kuria žiūrovams puikiai pažįstami aktoriai – Vitalija Mockevičiūtė ir Karolis Kasperavičius.„Kazanova“ – meilės, laisvės ir žmogaus pasirinkimų istorija Klaipėdoje
2026 m. balandžio 18 d. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje žiūrovai kviečiami į išskirtinį teatro vakarą – spektaklį „Kazanova“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Artūras Smoljaninovas. Tai režisieriaus Konstantino Kamenskio autorinė sceninė versija, sukurta pagal Marinos Cvetaevos pjeses „Feniksas“ ir „Nuotykis“.Eiti žingsnis po žingsnio. Pokalbis apie tvaraus teatro praktikas Azijoje
Lietuvos nacionalinis dramos teatras tęsią naują straipsnių seriją „Tvarumas teatre“. Joje atskleidžiami jau įgyvendinti patvarūs, tausojantys sprendimai scenos menų organizacijose, menininkų požiūris į tvaresnius veiklos principus ir gamybos pasirinkimus bei pokyčiai, kurie dar tik laukia.LIUDVIKAS. KITOJ MIŠKO PUSĖJ
Poezijos ir muzikos programa, skirta poetui Liudvikui Jakimavičiui (1959–2022).Komedija „Man viskas gerai“
Balandžio 26 dieną Vilniaus lenkų kultūros namuose nepriklausomas Europos teatras „Chaika“ pristato komedijos „Man viskas gerai!“ premjerą.Poetinis stand-up „Apie vamzdį ir mus“ – Taško teatro premjera, kurioje klausimas paprastas: kodėl vamzdis?
Vasario 14-ąją Taško teatras kviečia į poetinį stand-up spektaklį „Apie vamzdį ir mus“, kurį režisuoja Balys Ivanauskas ir Artūras Dubaka. Tai vienos valandos trukmės vyksmas, kuriame poezija, muzika, judesys ir gyvi pasakojimai susilieja į netikėtą, emociškai intensyvią patirtį.30 metų be saugių sprendimų: „New Baltic Dance’26“ programa
Šiuolaikinio šokio festivalis „New Baltic Dance“ (NBD) Vilniuje vyks jau 30-ąjį kartą vasario 26 - balandžio 29 dienomis. Festivalis, kaip neatsiejama šiuolaikinio šokio ekosistemos dalis, šiandien klausia – kokią vietą valstybėje užima šiuolaikinis šokis ir kokios šios srities ateities perspektyvos?Vilniuje – išskirtinis „Gulbių ežeras“: pirmą kartą pasirodys Ballet Académique de Naples
2026 m. balandžio 10 d. Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, vienintelį kartą Lietuvoje pasirodys prestižinis italų teatras Ballet Académique de Naples, pristatysiantis vieną garsiausių klasikinio baleto šedevrų – Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“.Vilniuje – jautrus spektaklis paaugliams ir jaunimui „Šaukštaveidė“
2026 m. vasario 27 d. Vilniuje, Meno erdvėse VILEIŠIO18, bus pristatytas spektaklis paaugliams ir jaunimui „Šaukštaveidė“, sukurtas pagal britų dramaturgo Lee Hall pjesę „Spoonface Steinberg“. Spektaklį stato Teatro studija II, režisierė – Indrė Stonytė.Marius Ivaškevičius pristato teatrinį kerštą totalitarizmui, sukrėtusį Taliną
„Totalitarinis romanas“ – naujausia Mariaus Ivaškevičiaus pjesė, pastatyta 2024 metais Estijos Dramos teatre ir jau antrą sezoną renkanti sausakimšas sales Taline. Tai politiškai aštrus, asmeniškas ir kartu universaliai paveikus kūrinys, kalbantis apie menininko likimą totalitarinių režimų gniaužtuose, apie baimę, pasirinkimus ir sielos kainą. Spektaklis balandžio 10 – 11 dienomis bus pristatytas ir Lietuvos publikai.TEATRO KLUBAS – nauja erdvė dialogui apie teatrą, kultūrą ir visuomenę
Valstybinis Šiaulių dramos teatras pradeda naują renginių ciklą TEATRO KLUBAS, skirtą visiems, norintiems giliau pažinti šiuolaikinį teatrą, kultūrą ir visuomenę. Tai bus įvairius formatus ir temas apjungianti renginių erdvė, kviečianti ne tik stebėti ir klausytis, bet diskutuoti, klausti bei reflektuoti.Monospektaklis „Melo Gibsono draugas“ – ironiškas žvilgsnis į aktoriaus šlovę ir jos kainą
Rugsėjo 10 dieną Vilniaus lenkų kultūros namų Teatro salėje bus pristatytas monospektaklis „Melo Gibsono draugas“, sukurtas pagal Tomasz Jachimek tekstą ir režisuotas Sławomir Gaudyn. Tai nuotaikinga, bet kartu ir taikli komedija, kviečianti pažvelgti į menininko gyvenimą iš arti – su visais jo paradoksais, ambicijomis ir netikėtais posūkiais.„Grammy“ laimėtojas Michailas Pletnevas pasirodys Lietuvoje
Vienu iškiliausių mūsų laikų pianistų laikomas Michailas Pletnevas šiemet pirmą kartą surengs solinį pasirodymą Lietuvoje. Žymusis pianistas, dirigentas, kompozitorius ir prestižinio „Grammy“ apdovanojimo laimėtojas kovo 31 dieną surengs išskirtinį fortepijono pasirodymą Vilniaus LVSO koncertų salėje.VMT premjera | KANTAS. KAMBARYS, KURIAME NEGALVOJAMA
Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre pristatoma nauja dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus ir režisieriaus Oskaro Koršunovo kūrybinė premjera – „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“.Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly
Laikas atsigręžti į moterį, kuri geriausiai suprato ir giliausiai išjautė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genialumą jo gyvenamuoju laiku. Į žmogų, kuris, kūrėjų požiūriu, nepelnytai liko didžiojo menininko šešėlyje. Šokio spektaklis „Sofija | Genijaus šešėly“ kviečia pažvelgti į Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vidinį pasaulį ir jos likimą šalia genijaus.Teatro dienos koncertas
Kovo 27 d., minint Tarptautinę teatro dieną, Keistuolių teatre vyks ypatingas koncertas, kuriame po ilgesnės pertraukos į sceną sugrįš dainos iš roko fantasmagorijos „EDIS AGREGATAS arba NEMIRŠTANČIO OPTIMISTO GYVENIMAS IR MIRTIS“.Spektaklis „Išgijimas“ – premjera Vilniuje
Kovo 13 d. Vilniuje pirmą kartą bus pristatyta spektaklio „Išgijimas“ premjera. Tai naujas, įtemptas ir psichologiškai stiprus kūrinys, kuriame susitinka dvi ryškios teatro žvaigždės – Chulpan Khamatova ir Yuliya Aug.Baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ sugrįžta į sceną: šiuolaikiškai atgimusi pasaka visai šeimai
Po sėkmingos premjeros ir didžiulio žiūrovų susidomėjimo baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ dar kartą kviečia į gyvą, šiuolaikiškai atgimusią pasaką. Gegužės 1 d. 12 val. šis spektaklis bus rodomas Vilniaus COMPENSA koncertų salėje.Premjera: monospektaklis „Bėgantis aštuonkojis“ – jautri vidinė kelionė apie savęs priėmimą
Bėgantis aštuonkojis – naujas, tylus ir jautrus monospektaklis, pasakojantis apie tai, kas nutinka, kai gyvenime sutinki savo sielos brolį. Kartais tada pasidaro lengviau kvėpuoti – supranti, kad nesi vienintelis toks keistas, netikėtas ar kitoks, net jei to žmogaus niekada nebuvai sutikęs gyvai.„Sniegas*“ – drąsus spektaklis paaugliams ir jaunimui apie tai, apie ką negalima tylėti
Sniegas* – tai jautrus ir atviras spektaklis paaugliams bei jaunimui, kviečiantis kalbėti apie temas, kurios dažnai lieka nutylėtos. Kartais, norint papasakoti savo istoriją, reikia labai daug drąsos – būtent apie tai ir yra šis Teatro studijos II darbas.VMT spektaklis „Dėdė Vania“ – emocinė Čechovo klasikos interpretacija
Dėdė Vania – viena emocionaliausių Antonas Čechovas pjesių, kurioje su stipria menine jėga atskleidžiama pati žmogiško gyvenimo esmė: didžiausi troškimai, prarastos viltys ir karčiausi nusivylimai. Pats autorius šį kūrinį pavadino „keturių veiksmų scenomis iš kaimo gyvenimo“, kuriose organiškai susipina komedija, drama ir tragedija.Naujasis teatras: „Nepažintas Mačernis | Aš atnešiau Jums saulės patekėjimą“
Vytauto Mačernio prozos pristatymas kviečia iš naujo pažinti vieną ryškiausių lietuvių literatūros asmenybių – per mažai girdėtą, bet itin gilią jo kūrybos pusę. Šiame kameriniame pasirodyme aktorė Sonata Visockaitė atveria Mačernio prozą – tekstus, kuriuose keliami esminiai filosofiniai ir egzistenciniai klausimai, grįžtama prie pamatinių, amžinųjų vertybių.„Glaistas“ – garso patirtis Vilniaus gete
Nuo 2026 m. balandžio 16 d. iki gegužės 24 d. Vilniuje vyks „Glaistas“ – unikali garso kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją. Šio kūrinio pagrindas – keturių Holokaustą išgyvenusių asmenų balsai, užfiksuoti 2019 m. interviu Tel Avive, Jeruzalėje ir Haifoje. Kiekvienai erdvei sukurtos muzikos kompozicijos kartu su binauraliniais įrašais kuria įtraukiančią patirtį, leidžiančią klausytojui pajusti vietos istoriją ir jos atmintį.„miške“. Oratorija Sapiegų rūmuose
2026 m. balandžio 11 d. 18.00 val. Sapiegų rūmų Menėje Vilniuje skambės Alberto Navicko oratorija „miške“ – kūrinys, atveriantis naują žvilgsnį į pastarojo šimtmečio Lietuvos istoriją per simbolinį miško vaizdinį.Interaktyvus spektaklis vaikams „Šunyčių nuotykiai“
Ar gali būti, kad net šunyčiams pasitaiko nuobodžių dienų? Pasirodo – taip! Tačiau šįkart nuobodulys ilgai neužsibūna, nes herojus pasiekia netikėtas draugo skambutis, kviečiantis leistis į nuotykių kupiną misiją. Šunyčių laukia kelionė į paslaptingą negyvenamą salą ir dingusio lobio paieškos.SPEKTAKLIS „MADE IN ODESSA“ – BALANDŽIO 25 D. VILNIUJE
Į Vilnių pirmą kartą atvyksta išskirtinis, šilumos ir gero humoro kupinas spektaklis „MADE IN ODESSA“, kurį pristato nepakartojami Odesos aktoriai. Balandžio 25 d. 18:00 val. Vilniaus lenkų kultūros namuose žiūrovų lauks džiaugsminga, gyvybinga ir žaisminga istorija, įkūnijanti tikrąjį šio legendinio miesto charakterį.NAUJAS GYVENIMAS – TEATRO KOMEDIJA APIE MEILĘ, CHAOSĄ IR ANTRO ŠANSO DRĄSĄ
Į Lietuvos scenas atkeliauja premjera, kuri nepaliks abejingų – šmaikšti, aštri ir netikėtumų kupina teatro komedija „Naujas gyvenimas“. Tai istorija apie santykių ribas, rutinos griūtį ir jausmus, kurie kartais ateina ne laiku – bet būtent tada pakeičia viską.„Banketas Paryžiuje“ – elegantiška komedija apie meilę, santuoką ir… viską, kas lieka tarp jų
2026 m. balandžio 24 d. Vilniaus lenkų kultūros namuose žiūrovai kviečiami į išskirtinę Brodvėjaus klasikos interpretaciją – komediją „Banketas Paryžiuje“, pastatytą pagal garsiojo dramaturgo Neilo Simono pjesę. Tai spektaklis rusų kalba, žavingai ir ironiškai nagrinėjantis santykius, jų trapumą, aistras bei amžinus žmogiškus paradoksus.Šokio ir gyvos muzikos spektaklis „Metų laikai“ | Šeiko šokio teatras
Šeiko šokio teatras kviečia į unikalų šokio ir gyvos muzikos spektaklį „Metų laikai“, kuris savo debiutą patyrė bendradarbiaujant su Mindaugo Bačkaus vadovaujamu Klaipėdos violončelių kvartetu. Spektaklis sujungia keturių metų laikų simboliką su keturių violončelių garsais ir keturių skirtingų šokėjų išraiška, suteikdamas klasikiniam Vivaldi kūriniui „Keturi metų laikai“ naują, dekonstruotą dimensiją.Ką dovanojame šiandien? Ir kodėl prasmingiausios dovanos nebūtinai telpa į dėžutę
Artėjant šventėms kiekvienais metais prasideda tas pats ritualas – ieškoti dovanos, kuri ne tik pradžiugintų, bet ir būtų iš tiesų prasminga. Mes lankome parduotuves, tikriname internetinius puslapius, stengiamės pataikyti pagal žmogaus skonį, pomėgius arba bent jau nesuklysti renkant dydį.Premjera Keistuolių teatre: „Pelėkautai“ – šiuolaikiškas žvilgsnis į Hamleto istoriją
2025 m. gruodžio 16 d. Keistuolių teatre įvyks premjera, kviečianti žiūrovus į naują, drąsią ir aštrių klausimų kupiną kelionę. Režisierės Ievos Stundžytės spektaklis „Pelėkautai“, pastatytas pagal Williamo Shakespeare’o „Hamletą“, klasikinę istoriją perkuria per šiuolaikinio jauno žmogaus optiką, leisdamas pažvelgti į esminius kūrinio konfliktus visiškai kitu kampu.Nijolė Narmontaitė ir Arnas Švilpauskas – „Madinga pora“: meilė tarp vyresnės ir jauno?
Ar meilė įmanoma tarp vyresnės, turtingos moters ir jauno, tik gražaus vyro? Naujas muzikinis spektaklis „Madinga pora“ kviečia žiūrovus pasijuokti, padainuoti ir pamąstyti apie santykius tarp vyrų ir moterų.Nuostabūs dalykai – spektaklis, kuris priverčia pamatyti gyvenimo grožį iš naujo
Pagal britų dramaturgo Duncano Macmillano pjesę sukurtas spektaklis „Nuostabūs dalykai“ – tai jautri, šviesi ir kartu prajuokinanti istorija apie žmogų, kuris po skaudžių išgyvenimų atranda, kad gyvenimo džiaugsmas slypi mažuose, kasdieniuose dalykuose.A|CH šokio teatro premjera „Karalių pasaka“ – epinė istorija apie Čiurlionį šokio kalba
Anželikos Cholinos šokio teatras tęsia savo 26-ąjį sezoną visoje Lietuvoje. Anželikos Cholinos šokio teatras kviečia susipažinti su naujausiu kūriniu – įspūdingu, poetišku spektakliu „Karalių pasaka“, sukurtu pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir kitų lietuvių kompozitorių muziką. Tai – epinė šokio poema, kviečianti pažvelgti į genialaus menininko gyvenimą ir kūrybą naujai, jautriai ir vizualiai turtingai.Geriausių XXI a. pasaulio kūrinių sąraše – opera-performansas „Saulė ir jūra“
Viena įtakingiausių pasaulio šiuolaikinio meno platformų „Frieze“ paskelbė pastarojo amžiaus reikšmingiausių meno kūrinių sąrašą. Tarp iškiliausiųjų – ir lietuvių menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės bei Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, 2019 m. Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Auksiniu liūtu“.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.PREMJEROS „ORFĖJAS“ REŽISIERIUS ŽILVINAS VINGELIS: „TEATRAS – KAIP KOLEKTYVINIO MĄSTYMO INSTRUMENTAS“
Balandžio 26, 27 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyks režisieriaus, audiovizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ įkūrėjo ir meno vadovo Žilvino Vingelio premjera „Orfėjas“ pagal prancūzų rašytojo, poeto, dramaturgo Jeano Cocteau pjesę „Orfėjas“. Apie artėjančią premjerą, kūrybinius spektaklio procesus ir Jeano Cocteau asmenybę kalbėjosi Valstybinio Vilniaus mažojo teatro literatūrinės dalies vedėja Kristina Noreikienė.
Kuo tau, kaip režisieriui, menininkui, įdomi J. Cocteau asmenybė ir kūryba?
Jeaną Cocteau aš jau seniai nusižiūrėjęs, nes domiuosi tarp sapno ir realybės gyvenančiais kūrėjais, rašytojais, dramaturgais ir multitalentais, tarpdisciplininiais menininkais, o Cocteau – ir tas, ir tas. Juolab kad jis yra ne tik autorius, bet ir labai sunkiai aprėpiama, iki galo nesuprantama asmenybė. Jis ir dramaturgas, ir poetas, dailininkas, piešėjas, grafikos dizaineris, muzikos prodiuseris, bokso vadybininkas, aristokratas, nuo opiumo priklausomas narkomanas, veltėdis, darboholikas, atvirai homoseksualus, bet turėjęs santykių su paskutiniojo Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II pirmojo pussesere, mirtinai susipykęs su André Bretonu, bet geriausias Igorio Stravinskio, Eriko Satie, Pablo Picasso draugas... Reikia pasakyti, kad gebėjimas vienam menininkui užimti tiek erdvės, sukelti tiek prieštaravimų, taip pat skirtingų amatų meistrystė XX a. pirmoje pusėje nebuvo labai gerbiama. Todėl žmonės dažnai Cocteau mistifikuodavo arba žemindavo jį. Juk jis galėjo parašyti sartrišką, pakankamai egzistencinį tekstą, dekadentišką eilėraštį ir čia pat susukti visiškai sapnišką siurrealistinį filmą... Šalia viso to, visai netikėtai, didelę įtaką jam padarė katalikybė. Kai J. Cocteau buvo dar vaikas, nusižudė jo tėvas, šeima buvo labai turtinga ir labai tikinti.
Esama pasakojimų, kad jis dviem savaitėms užsidarydavo, vartodavo opiumą, o tuomet išeidavo visiškai pakeitęs stilių, profesiją, toną, laikyseną... Tai mitai, kurie atskleidžia ne tiek biografiją, kiek jo vaidmenį XX a. pirmosios pusės Paryžiaus kultūroje. Tie, kurie jo nekentė, sakė, kad jis savo paveikslus vogė iš Picasso arba nebaigtus Picasso eskizus nusisavino kaip savo... Dabar nėra abejonės, kad Cocteau buvo viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės Paryžiaus asmenybių, besikeičiančio pasaulio pilietis. Meno istorijos kontekste sakoma, kad tik po jo provokacijų mes galime priimti kitos kartos menininkus, tokius kaip Andy’is Warholas, Bobas Wilsonas, Davidas Lynchas ir pan., kurie nebėra vienos srities stiprūs profesionalai, o tiesiog laisvos asmenybės, menininkai, kuriantys savo visatą įvairiais formatais ir skirtingose disciplinose. Toks buvo ir Cocteau. Kone visose meno srityse galima įžvelgti Cocteau šešėlį, jis visada provokuodavo visuomenę, būdavo žingsniu priekyje. Universalų menininką Cocteau šiandien mes atvirai įvardijame kaip klasikinį dramaturgą, nuostabų kino režisierių. Na, o kalbant apie Orfėją, Cocteau sukūrė visą Orfėjo filmų trilogiją: „Poeto kraujas“ (1930), „Orfėjas“ (1950) ir „Orfėjo Testamentas“ (1960). Taigi Orfėjo mitas yra pagrindinis Cocteau savęs perkūrimo pavyzdys, meninio identiteto prototipas, kūrybinės karštligės objektas, alter ego, vidinių (ir išorinių?) transformacijų ir metamorfozių projektas, kurį pirmą kartą atrado, kurdamas šią pjesę 1925 m. Prieš pat Cocteau mirtį prasidėjo jo garbinimas, jis paliko šį pasaulį jau pripažintas, tačiau iškeliavo dramatiškai: menininką ištiko miokardo infarktas, sužinojus apie geriausios draugės Édit Piaf mirtį.
Kokios pjesėje atskleidžiamos temos tau atrodo svarbiausios?
Pjesėje jungiami iš pažiūros nesuderinami dalykai: antikinis mitas čia supinamas su to meto Paryžiaus gyvenimu, šiuolaikinio žmogaus ambicijomis ir aklumu. Orfėjas vaizduojamas kaip žinomas to laiko poetas ir dainius – šiandien jį būtų galima suprasti kaip popmuzikos žvaigždę. Orfėjas gyvena su Euridike, buvusia bakchante, kuri atsisakė audringos savo praeities, tačiau atsidavusi žmona poetui menkai terūpi. Jis apsėstas minties parašyti eilėraštį, pertvarkyti poeziją ir sudalyvauti Trakijos poetų konkurse. Cocteau į pjesę įveda svarbų personažą – arklį, siurrealistų mėgstamą dadaistinį pegasą, Cocteau opiumo priklausomybės įkūnijimą, kuris, belsdamas į grindis, diktuoja Orfėjui žodžius, kuriuos šis užrašinėja ir laiko eilėraščiais. Taigi, kalbant apie pagrindines pjesės temas, reikia pasakyti, jog jau pirmojoje scenoje atsiskleidžia Cocteau humoras, bet kartu ir rimtumas, misticizmas, taip pat – psichologinio realizmo ir radikalaus siurrealizmo šokis, neturintis aiškių ribų. Kita pjesės ašis yra aistringos meilės tarp dviejų žmonių, patiriančių buitinių, kūrybinio gyvenimo ir kt. išbandymų, tema. Taigi tai asmenybės, menininko santykis su visuomene, su bendruomene, kuriai jis kuria, realybės ir nerealybės santykis ir tam tikra kvaila ambicija kažką nustebinti. Kol vaikaisi šios ambicijos, galbūt prarandi tai, kas svarbiausia, ir kai susigrąžini tai, ko tavo akys pasiilgo, negali tuo džiaugtis.
Ruošdamasis spektaklio premjerai, bendradarbiauji su skirtingų humanitarinių sričių specialistais, padedančiais atskleisti J. Cocteau kūrybos ir asmenybės reikšmę, įvairiapusiškumą. Kodėl tau svarbu medžiagą išanalizuoti keliais pjūviais, pažvelgti iš skirtingų perspektyvų?
Dirbant teatre, man rūpi spektaklio estetinė ir garsinė plotmės, artimas tarpdiscipliniškumas, stipri vizualiųjų menų įtaka, įdomių asmenybių ieškojimas, medijų ir aktoriaus santykių suvokimas kaip polifoniškų, vienas kitą papildančių, bendravimas su kitų profesijų žmonėmis, nuo filosofų iki inžinierių, programuotojų ir pan. Man atrodo, kad darbas įgauna prasmę, kai jį kurdamas susiduri su kitu lauku, todėl būtina dalytis patirtimi. Matau didžiulę naudą, kai žmonės, tyrinėjantys konkretų dalyką, gali įkvėpti menininkus apie tai kalbėti ir praplėsti jų akiratį, bet taip pat matau ir atvirkščią naudą – laikyti mąstytojus, humanitarinio pasaulio atstovus arti teatro, įkvėpti juos skirti dėmesio teatrui, dėstyti apie teatrą, jį permąstyti. Yra ne kartą atsitikę, kad renginiuose dalyvavę lektoriai vėliau šias temas įtraukia į savo paskaitas – taip spektaklis tampa paskaitos turiniu arba jį papildo. Pvz., ir šiame procese, ruošdamasis repeticijoms, konsultavausi su prof. dr. filosofu Gintautu Mažeikiu, o jau pradėjus dirbti Gintautas visai komandai padovanojo specialią paskaitą ir diskusiją. Manau, mes esame tiek sėkmingi, kiek sugebame suvokti, kad mūsų susitikimas yra prasmingesnis už mus savaime, kitaip tariant, mūsų dialogas yra protingesnis ir daugiau atskleidžiantis už mus paskirai. Keli konponentai, veikdami kartu, sukuria daugiau nei jie patys. Tikiu, kad ir su žmonėmis taip pat. Tai atrandu su savo kūrybine komanda, aktoriais. Todėl man artimesnis bendruomeniškas, bet ne kolektyvinis kūrimas. Manau, kad režisierius turėtų neapsibrėžti savo pažinimo ir darbo metodo ribų, mokėti pamatyti potencialą pasiūlymuose, greit orientuotis ir spontaniškus atradimus čia pat konvertuoti į spektaklio kalbą. Režisierius privalo iškelti bendrą mįslę, užkrėsti aistra ją įminti, paskatinti žmones kurti, sukurti atmosferą, kurioje jie jaučiasi laisvai ir kūrybiškai, inicijuoti dialogus ir į dramaturginę proceso organizavimo struktūrą sudėlioti tą procese ir dialoge gimusią minčių ir idėjų polifoniją. Esu įsitikinęs, kad spektaklis priklauso nuo to, kokios yra repeticijos. Taigi, siekiant daugiadiscipliniškumo ir „atvirų langų“, mes permąstome, kas mums yra teatras, ar jis reikalingas, kiek mes kuriame iš inercijos ar dėl to, kad esame taip išmokę, o kiek tai iš tiesų reikalinga, artima. Juk dažnai, kurdami „uždarais langais“, galime savo galvose susikurti iliuziją, kad tai įdomu, bet tiesą sužinosime tik susitikę su kitu. Juolab kad gilinantis į tokio kaip Cocteau kūrybą, esama daugybės skirtingų kontekstų ir požiūrio kampų. Kuriant svarbu suprasti ir atrasti vis daugiau, tuomet spektaklis bus nuolat gyvas, besikeičiantis, tobulėjantis, nes mes ne tiesiog statome spektaklį, o mąstome šia tema. Taigi teatras čia tampa kolektyviniu mąstymo instrumentu, kuris turi tęstis ir po premjeros.
Kokią spektaklio viziją turi? Kokius uždavinius keli kūrybinei komandai?
Pirmiausia labai svarbu pabrėžti, kad mes viską kuriame kartu, vienu metu: projekcijas, scenografiją, muziką – manau, kad visa istorija, vaizdas, garsynas turi būti kuriami kartu su aktorių vaidyba. Pastaruoju metu savo kūrybiniame darbe nemažai eksperimentavau su medijomis, garso menu, instaliacijomis. Jaučiu džiaugsmą galėdamas grįžti į aktorinio teatro teritoriją ir bandydamas šiuos atradimus sujungti su savo tikrąja profesija – teatro režisūra ir darbu su aktoriais. Man patinka komplikuoti erdvę, žaisti su fizikinėmis taisyklėmis, kuriant tam tikrą iliuzionisto, mago teatrą, kai žiūrovui nėra lengva perprasti ribą, kur prasideda viena ir baigiasi kita, kai, derinant aktorinį meistriškumą ir įtaigą su medijomis, personažai nejučia pratęsiami. Taigi kiekvienas spektaklio kūrybinės komandos narys ne tik turi konkrečią užduotį, bet ir privalo pagelbėti kitam. Pvz., muzikos daug kuriama dirbant su aktoriais, įrašinėjant jų garsus ir iš jų kuriant garso dizainą. Bendras spektaklio turinys gali susidėti iš gyvos aktorių vaidybos, objektų teatro, kaukių teatro, vaizdo projekcijų, garsų dizaino, muzikos (įrašytos ar atliekamos gyvai), bet svarbiausia yra, kokią atmosferą šie komponentai kuria kartu. Visos šios detalės pasakoja ne tik pjesės autoriaus sumanytą istoriją, bet atkuria ir jo kūrybinį pasaulėvaizdį, inicijuoja giminystę tarp heterogeniškų įvaizdžių, įsteigia nepažintą erdvę, greitina ir stabdo laiko tėkmę. Taigi mūsų uždavinys – įsigilinti į Cocteau pasaulį, kuris turi realybės momentų, bet gali staiga pereiti į siurrealybę, tačiau tuos „perjungimus“ paslėpti, sulieti, kad žiūrovas galėtų keliauti šiais struktūriniais lygmenimis, nepatirdamas grubių slenksčių purtymo.
Trumpai apie spektaklį
Ši pjesė (originalus pavadinimas „Orphée“) – ne tik pirmasis J. Cocteau stambus kūrinys teatrui, bet ir pirmasis šio menininko bandymas imtis Orfėjo temos, vėliau lydėjusios jį visą kūrybinį gyvenimą. 1926 m. šią pjesę Paryžiuje pastatė armėnų kilmės prancūzų teatro režisierius Žoržas Pitojevas (Georges Pitoëff, tikr. Georgij Pitoev) su žmona Liudmila Pitojeva (Ludmilla Pitoëff). Premjerinio spektaklio dekoracijas kūrė rašytojo Victoro Hugo proanūkis Jeanas Hugo, o kostiumus – prancūzų dizainerė, „Chanel“ mados namų įkūrėja ir pasaulinė mados ikona Coco Chanel. Savo kūrybiniame gyvenime J. Cocteau bendradarbiavo ir kūrė su tokiais savo kartos menininkais kaip Erikas Satie, Pablo’as Picasso’as, Guillaume’as Apollinaire’as ir kiti.
Pjesės siužetas apjungia klasikinio teatro, siurrealizmo, dadaizmo ir vizualiųjų menų tradicijas. Istorinė ir menotyrinė pjesės reikšmė nenuginčijama, o jos pastatymų Lietuvos teatro istorijoje beveik nėra. Pasak rež. Ž. Vingelio, pagrindinės pjesės temos – tikrovės ir sapno, gyvenimo ir mirties, kūrybinių ambicijų ir asmeninės laimės priešprieša. Veiksmo vieta – jaunos šeimos (Orfėjo ir Euridikės) namai Trakijoje, įgaunančioje XX a. 3-iojo dešimtmečio Paryžiaus bruožų. Orfėjas, siurrealistinio sąmonės srauto poetas, siekia parašyti genialų eilėraštį artėjančiam masinio populiarumo poezijos konkursui. Jo kūrybinis metodas – namuose apsigyvenusio arklio tardymas, viliantis pertvarkyti visą poeziją. Pamiršta ir atstumta Euridikė randa paguodą stikliaus Ertebizo draugijoje. Deja, labai greitai paaiškėja, kad nei Ertebizas, nei arklys nėra tie, kuo dedasi... Spektaklyje bus galima išvysti trijų kartų aktorių ansamblį, intermedialius sceninius sprendimus, taip pat – chirurgus aukštalipius, stikliumi dirbantį Angelą Sargą, durimis Mirčiai virtusius veidrodžius ir kitus siurrealistinius įvaizdžius, tapusius J. Cocteau ir spektaklio kūrybinės komandos kuriamo pasaulio dalimi.
Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius – Žilvinas Vingelis, pjesės autorius – Jeanas Cocteau, scenografijos autorė ir kostiumų dailininkė – Dovilė Gecaitė, kompozitorius – Andrius Šiurys, videomenininkas – Rimas Sakalauskas, šviesų dailininkas – Simas Sirutavičius, choreografas – Mantas Stabačinskas, režisieriaus padėjėjas – Andrius Merkevičius. Vaidina: Tomas Rinkūnas, Agnė Šataitė, Kasparas Varanavičius, Valda Bičkutė, Arvydas Dapšys, Greta Šepliakovaitė, Tomas Stirna, Lukas Antanas Dirsė, Robertas Petraitis.
Valstybinio Vilniaus mažojo teatro premjerą „Orfėjas“ kviečiame išvysti balandžio 26, 27 d. 18.30 val. Bilietus platina bilietai.lt ir teatro kasa.
Apie režisierių Žilviną Vingelį
Žilvinas Vingelis – Lietuvos teatro režisierius, audiovizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ įkūrėjas ir meno vadovas, Vilniaus teatro „Lėlė“ kūrybinių programų koordinatorius. Nuo 2019 m. Žilvinas yra „Kosmos Theatre“ organizuojamų kasmetinių tarptautinių vizualinio teatro dirbtuvių „Kosmos LAB“ meno vadovas, o nuo 2021 m. – Vilniaus teatro „Lėlė“ organizuojamos kasmetinės šiuolaikinio lėlių ir objektų teatro laboratorijos „SurReality Check“ koordinatorius. Be vizualinio ir šiuolaikinio muzikinio teatro, Žilvinas eksperimentuoja virtualios realybės, mobiliųjų aplikacijų, instaliacijų, muzikinių eksperimentų, šiuolaikinės operos srityse, bendradarbiauja su lietuvių videomenininkais, vizualiųjų menų atstovais ir kompozitoriais tarpdisciplininiuose meno projektuose. Ž. Vingelis taip pat yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas bei meno doktorantas. 2021 m. su kūrybine komanda buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ Pandemijai atsparaus teatro kategorijoje. Rež. Žilvinas Vingelis – 2023 m. VVMT organizuojamo konkurso „DramaTest“ nugalėtojas, vertinimo komisijai pristatęs eskizą pagal J. Cocteau pjesę „Orfėjas“.
Kuo tau, kaip režisieriui, menininkui, įdomi J. Cocteau asmenybė ir kūryba?
Jeaną Cocteau aš jau seniai nusižiūrėjęs, nes domiuosi tarp sapno ir realybės gyvenančiais kūrėjais, rašytojais, dramaturgais ir multitalentais, tarpdisciplininiais menininkais, o Cocteau – ir tas, ir tas. Juolab kad jis yra ne tik autorius, bet ir labai sunkiai aprėpiama, iki galo nesuprantama asmenybė. Jis ir dramaturgas, ir poetas, dailininkas, piešėjas, grafikos dizaineris, muzikos prodiuseris, bokso vadybininkas, aristokratas, nuo opiumo priklausomas narkomanas, veltėdis, darboholikas, atvirai homoseksualus, bet turėjęs santykių su paskutiniojo Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II pirmojo pussesere, mirtinai susipykęs su André Bretonu, bet geriausias Igorio Stravinskio, Eriko Satie, Pablo Picasso draugas... Reikia pasakyti, kad gebėjimas vienam menininkui užimti tiek erdvės, sukelti tiek prieštaravimų, taip pat skirtingų amatų meistrystė XX a. pirmoje pusėje nebuvo labai gerbiama. Todėl žmonės dažnai Cocteau mistifikuodavo arba žemindavo jį. Juk jis galėjo parašyti sartrišką, pakankamai egzistencinį tekstą, dekadentišką eilėraštį ir čia pat susukti visiškai sapnišką siurrealistinį filmą... Šalia viso to, visai netikėtai, didelę įtaką jam padarė katalikybė. Kai J. Cocteau buvo dar vaikas, nusižudė jo tėvas, šeima buvo labai turtinga ir labai tikinti.
Esama pasakojimų, kad jis dviem savaitėms užsidarydavo, vartodavo opiumą, o tuomet išeidavo visiškai pakeitęs stilių, profesiją, toną, laikyseną... Tai mitai, kurie atskleidžia ne tiek biografiją, kiek jo vaidmenį XX a. pirmosios pusės Paryžiaus kultūroje. Tie, kurie jo nekentė, sakė, kad jis savo paveikslus vogė iš Picasso arba nebaigtus Picasso eskizus nusisavino kaip savo... Dabar nėra abejonės, kad Cocteau buvo viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės Paryžiaus asmenybių, besikeičiančio pasaulio pilietis. Meno istorijos kontekste sakoma, kad tik po jo provokacijų mes galime priimti kitos kartos menininkus, tokius kaip Andy’is Warholas, Bobas Wilsonas, Davidas Lynchas ir pan., kurie nebėra vienos srities stiprūs profesionalai, o tiesiog laisvos asmenybės, menininkai, kuriantys savo visatą įvairiais formatais ir skirtingose disciplinose. Toks buvo ir Cocteau. Kone visose meno srityse galima įžvelgti Cocteau šešėlį, jis visada provokuodavo visuomenę, būdavo žingsniu priekyje. Universalų menininką Cocteau šiandien mes atvirai įvardijame kaip klasikinį dramaturgą, nuostabų kino režisierių. Na, o kalbant apie Orfėją, Cocteau sukūrė visą Orfėjo filmų trilogiją: „Poeto kraujas“ (1930), „Orfėjas“ (1950) ir „Orfėjo Testamentas“ (1960). Taigi Orfėjo mitas yra pagrindinis Cocteau savęs perkūrimo pavyzdys, meninio identiteto prototipas, kūrybinės karštligės objektas, alter ego, vidinių (ir išorinių?) transformacijų ir metamorfozių projektas, kurį pirmą kartą atrado, kurdamas šią pjesę 1925 m. Prieš pat Cocteau mirtį prasidėjo jo garbinimas, jis paliko šį pasaulį jau pripažintas, tačiau iškeliavo dramatiškai: menininką ištiko miokardo infarktas, sužinojus apie geriausios draugės Édit Piaf mirtį.
Kokios pjesėje atskleidžiamos temos tau atrodo svarbiausios?
Pjesėje jungiami iš pažiūros nesuderinami dalykai: antikinis mitas čia supinamas su to meto Paryžiaus gyvenimu, šiuolaikinio žmogaus ambicijomis ir aklumu. Orfėjas vaizduojamas kaip žinomas to laiko poetas ir dainius – šiandien jį būtų galima suprasti kaip popmuzikos žvaigždę. Orfėjas gyvena su Euridike, buvusia bakchante, kuri atsisakė audringos savo praeities, tačiau atsidavusi žmona poetui menkai terūpi. Jis apsėstas minties parašyti eilėraštį, pertvarkyti poeziją ir sudalyvauti Trakijos poetų konkurse. Cocteau į pjesę įveda svarbų personažą – arklį, siurrealistų mėgstamą dadaistinį pegasą, Cocteau opiumo priklausomybės įkūnijimą, kuris, belsdamas į grindis, diktuoja Orfėjui žodžius, kuriuos šis užrašinėja ir laiko eilėraščiais. Taigi, kalbant apie pagrindines pjesės temas, reikia pasakyti, jog jau pirmojoje scenoje atsiskleidžia Cocteau humoras, bet kartu ir rimtumas, misticizmas, taip pat – psichologinio realizmo ir radikalaus siurrealizmo šokis, neturintis aiškių ribų. Kita pjesės ašis yra aistringos meilės tarp dviejų žmonių, patiriančių buitinių, kūrybinio gyvenimo ir kt. išbandymų, tema. Taigi tai asmenybės, menininko santykis su visuomene, su bendruomene, kuriai jis kuria, realybės ir nerealybės santykis ir tam tikra kvaila ambicija kažką nustebinti. Kol vaikaisi šios ambicijos, galbūt prarandi tai, kas svarbiausia, ir kai susigrąžini tai, ko tavo akys pasiilgo, negali tuo džiaugtis.
Ruošdamasis spektaklio premjerai, bendradarbiauji su skirtingų humanitarinių sričių specialistais, padedančiais atskleisti J. Cocteau kūrybos ir asmenybės reikšmę, įvairiapusiškumą. Kodėl tau svarbu medžiagą išanalizuoti keliais pjūviais, pažvelgti iš skirtingų perspektyvų?
Dirbant teatre, man rūpi spektaklio estetinė ir garsinė plotmės, artimas tarpdiscipliniškumas, stipri vizualiųjų menų įtaka, įdomių asmenybių ieškojimas, medijų ir aktoriaus santykių suvokimas kaip polifoniškų, vienas kitą papildančių, bendravimas su kitų profesijų žmonėmis, nuo filosofų iki inžinierių, programuotojų ir pan. Man atrodo, kad darbas įgauna prasmę, kai jį kurdamas susiduri su kitu lauku, todėl būtina dalytis patirtimi. Matau didžiulę naudą, kai žmonės, tyrinėjantys konkretų dalyką, gali įkvėpti menininkus apie tai kalbėti ir praplėsti jų akiratį, bet taip pat matau ir atvirkščią naudą – laikyti mąstytojus, humanitarinio pasaulio atstovus arti teatro, įkvėpti juos skirti dėmesio teatrui, dėstyti apie teatrą, jį permąstyti. Yra ne kartą atsitikę, kad renginiuose dalyvavę lektoriai vėliau šias temas įtraukia į savo paskaitas – taip spektaklis tampa paskaitos turiniu arba jį papildo. Pvz., ir šiame procese, ruošdamasis repeticijoms, konsultavausi su prof. dr. filosofu Gintautu Mažeikiu, o jau pradėjus dirbti Gintautas visai komandai padovanojo specialią paskaitą ir diskusiją. Manau, mes esame tiek sėkmingi, kiek sugebame suvokti, kad mūsų susitikimas yra prasmingesnis už mus savaime, kitaip tariant, mūsų dialogas yra protingesnis ir daugiau atskleidžiantis už mus paskirai. Keli konponentai, veikdami kartu, sukuria daugiau nei jie patys. Tikiu, kad ir su žmonėmis taip pat. Tai atrandu su savo kūrybine komanda, aktoriais. Todėl man artimesnis bendruomeniškas, bet ne kolektyvinis kūrimas. Manau, kad režisierius turėtų neapsibrėžti savo pažinimo ir darbo metodo ribų, mokėti pamatyti potencialą pasiūlymuose, greit orientuotis ir spontaniškus atradimus čia pat konvertuoti į spektaklio kalbą. Režisierius privalo iškelti bendrą mįslę, užkrėsti aistra ją įminti, paskatinti žmones kurti, sukurti atmosferą, kurioje jie jaučiasi laisvai ir kūrybiškai, inicijuoti dialogus ir į dramaturginę proceso organizavimo struktūrą sudėlioti tą procese ir dialoge gimusią minčių ir idėjų polifoniją. Esu įsitikinęs, kad spektaklis priklauso nuo to, kokios yra repeticijos. Taigi, siekiant daugiadiscipliniškumo ir „atvirų langų“, mes permąstome, kas mums yra teatras, ar jis reikalingas, kiek mes kuriame iš inercijos ar dėl to, kad esame taip išmokę, o kiek tai iš tiesų reikalinga, artima. Juk dažnai, kurdami „uždarais langais“, galime savo galvose susikurti iliuziją, kad tai įdomu, bet tiesą sužinosime tik susitikę su kitu. Juolab kad gilinantis į tokio kaip Cocteau kūrybą, esama daugybės skirtingų kontekstų ir požiūrio kampų. Kuriant svarbu suprasti ir atrasti vis daugiau, tuomet spektaklis bus nuolat gyvas, besikeičiantis, tobulėjantis, nes mes ne tiesiog statome spektaklį, o mąstome šia tema. Taigi teatras čia tampa kolektyviniu mąstymo instrumentu, kuris turi tęstis ir po premjeros.
Kokią spektaklio viziją turi? Kokius uždavinius keli kūrybinei komandai?
Pirmiausia labai svarbu pabrėžti, kad mes viską kuriame kartu, vienu metu: projekcijas, scenografiją, muziką – manau, kad visa istorija, vaizdas, garsynas turi būti kuriami kartu su aktorių vaidyba. Pastaruoju metu savo kūrybiniame darbe nemažai eksperimentavau su medijomis, garso menu, instaliacijomis. Jaučiu džiaugsmą galėdamas grįžti į aktorinio teatro teritoriją ir bandydamas šiuos atradimus sujungti su savo tikrąja profesija – teatro režisūra ir darbu su aktoriais. Man patinka komplikuoti erdvę, žaisti su fizikinėmis taisyklėmis, kuriant tam tikrą iliuzionisto, mago teatrą, kai žiūrovui nėra lengva perprasti ribą, kur prasideda viena ir baigiasi kita, kai, derinant aktorinį meistriškumą ir įtaigą su medijomis, personažai nejučia pratęsiami. Taigi kiekvienas spektaklio kūrybinės komandos narys ne tik turi konkrečią užduotį, bet ir privalo pagelbėti kitam. Pvz., muzikos daug kuriama dirbant su aktoriais, įrašinėjant jų garsus ir iš jų kuriant garso dizainą. Bendras spektaklio turinys gali susidėti iš gyvos aktorių vaidybos, objektų teatro, kaukių teatro, vaizdo projekcijų, garsų dizaino, muzikos (įrašytos ar atliekamos gyvai), bet svarbiausia yra, kokią atmosferą šie komponentai kuria kartu. Visos šios detalės pasakoja ne tik pjesės autoriaus sumanytą istoriją, bet atkuria ir jo kūrybinį pasaulėvaizdį, inicijuoja giminystę tarp heterogeniškų įvaizdžių, įsteigia nepažintą erdvę, greitina ir stabdo laiko tėkmę. Taigi mūsų uždavinys – įsigilinti į Cocteau pasaulį, kuris turi realybės momentų, bet gali staiga pereiti į siurrealybę, tačiau tuos „perjungimus“ paslėpti, sulieti, kad žiūrovas galėtų keliauti šiais struktūriniais lygmenimis, nepatirdamas grubių slenksčių purtymo.
Trumpai apie spektaklį
Ši pjesė (originalus pavadinimas „Orphée“) – ne tik pirmasis J. Cocteau stambus kūrinys teatrui, bet ir pirmasis šio menininko bandymas imtis Orfėjo temos, vėliau lydėjusios jį visą kūrybinį gyvenimą. 1926 m. šią pjesę Paryžiuje pastatė armėnų kilmės prancūzų teatro režisierius Žoržas Pitojevas (Georges Pitoëff, tikr. Georgij Pitoev) su žmona Liudmila Pitojeva (Ludmilla Pitoëff). Premjerinio spektaklio dekoracijas kūrė rašytojo Victoro Hugo proanūkis Jeanas Hugo, o kostiumus – prancūzų dizainerė, „Chanel“ mados namų įkūrėja ir pasaulinė mados ikona Coco Chanel. Savo kūrybiniame gyvenime J. Cocteau bendradarbiavo ir kūrė su tokiais savo kartos menininkais kaip Erikas Satie, Pablo’as Picasso’as, Guillaume’as Apollinaire’as ir kiti.
Pjesės siužetas apjungia klasikinio teatro, siurrealizmo, dadaizmo ir vizualiųjų menų tradicijas. Istorinė ir menotyrinė pjesės reikšmė nenuginčijama, o jos pastatymų Lietuvos teatro istorijoje beveik nėra. Pasak rež. Ž. Vingelio, pagrindinės pjesės temos – tikrovės ir sapno, gyvenimo ir mirties, kūrybinių ambicijų ir asmeninės laimės priešprieša. Veiksmo vieta – jaunos šeimos (Orfėjo ir Euridikės) namai Trakijoje, įgaunančioje XX a. 3-iojo dešimtmečio Paryžiaus bruožų. Orfėjas, siurrealistinio sąmonės srauto poetas, siekia parašyti genialų eilėraštį artėjančiam masinio populiarumo poezijos konkursui. Jo kūrybinis metodas – namuose apsigyvenusio arklio tardymas, viliantis pertvarkyti visą poeziją. Pamiršta ir atstumta Euridikė randa paguodą stikliaus Ertebizo draugijoje. Deja, labai greitai paaiškėja, kad nei Ertebizas, nei arklys nėra tie, kuo dedasi... Spektaklyje bus galima išvysti trijų kartų aktorių ansamblį, intermedialius sceninius sprendimus, taip pat – chirurgus aukštalipius, stikliumi dirbantį Angelą Sargą, durimis Mirčiai virtusius veidrodžius ir kitus siurrealistinius įvaizdžius, tapusius J. Cocteau ir spektaklio kūrybinės komandos kuriamo pasaulio dalimi.
Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius – Žilvinas Vingelis, pjesės autorius – Jeanas Cocteau, scenografijos autorė ir kostiumų dailininkė – Dovilė Gecaitė, kompozitorius – Andrius Šiurys, videomenininkas – Rimas Sakalauskas, šviesų dailininkas – Simas Sirutavičius, choreografas – Mantas Stabačinskas, režisieriaus padėjėjas – Andrius Merkevičius. Vaidina: Tomas Rinkūnas, Agnė Šataitė, Kasparas Varanavičius, Valda Bičkutė, Arvydas Dapšys, Greta Šepliakovaitė, Tomas Stirna, Lukas Antanas Dirsė, Robertas Petraitis.
Valstybinio Vilniaus mažojo teatro premjerą „Orfėjas“ kviečiame išvysti balandžio 26, 27 d. 18.30 val. Bilietus platina bilietai.lt ir teatro kasa.
Apie režisierių Žilviną Vingelį
Žilvinas Vingelis – Lietuvos teatro režisierius, audiovizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ įkūrėjas ir meno vadovas, Vilniaus teatro „Lėlė“ kūrybinių programų koordinatorius. Nuo 2019 m. Žilvinas yra „Kosmos Theatre“ organizuojamų kasmetinių tarptautinių vizualinio teatro dirbtuvių „Kosmos LAB“ meno vadovas, o nuo 2021 m. – Vilniaus teatro „Lėlė“ organizuojamos kasmetinės šiuolaikinio lėlių ir objektų teatro laboratorijos „SurReality Check“ koordinatorius. Be vizualinio ir šiuolaikinio muzikinio teatro, Žilvinas eksperimentuoja virtualios realybės, mobiliųjų aplikacijų, instaliacijų, muzikinių eksperimentų, šiuolaikinės operos srityse, bendradarbiauja su lietuvių videomenininkais, vizualiųjų menų atstovais ir kompozitoriais tarpdisciplininiuose meno projektuose. Ž. Vingelis taip pat yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas bei meno doktorantas. 2021 m. su kūrybine komanda buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ Pandemijai atsparaus teatro kategorijoje. Rež. Žilvinas Vingelis – 2023 m. VVMT organizuojamo konkurso „DramaTest“ nugalėtojas, vertinimo komisijai pristatęs eskizą pagal J. Cocteau pjesę „Orfėjas“.
Paieška nedavė rezultatų