Skaityti daugiau
LNDT sezoną užbaigs spektakliu apie jaunystės maniją „Geismas“
Gegužės pabaigoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Naujojoje salėje bus pristatytas spektaklis „Geismas“, apmąstantis dabar itin paplitusią jaunystės ir naujumo maniją. Tai bus penktoji 87-ojo LNDT sezono premjera ir pirmasis kūrėjų iš Pietų Amerikos, iš Čilės darbas Lietuvoje, kurie jau pripažinti Europoje.Teatras išeina į miestą: Šiauliuose ketvirtą kartą vyks festivalis „Teatrodromas“
Birželio 3–14 dienomis Šiauliai persismelks teatro dvasia. Jau ketvirtą kartą po miesto erdves pasklis scenos menų festivalis „Teatrodromas“, tapęs laukiamu vasaros pradžios renginiu mieste. Festivalio metu įvairiose miesto erdvėse šiauliečių ir miesto svečių lauks 10 intriguojančių, skirtingų žanrų pasirodymų, pritaikytų įvairioms amžiaus grupėms ir skoniams.To Lietuvoje dar nebuvo: J. Sakalausko sukurtame miuzikle – pasirodys oro akrobatės
Praėjusiais metais debiutavęs miuziklas „Mažasis princas“ ir toliau stebina žiūrovus netikėtais sceniniais sprendimais. Šiemet jautrus ir vizualiai įspūdingas muzikinis pasakojimas pirmą kartą Lietuvoje į sceną pakvies ir oro akrobates – jos taps neatsiejama spektaklio dalimi bei sustiprins magišką kūrinio atmosferą.„Appassionante“ Vilniuje: pasaulinio garso italių trio sugrįžta su nauju turu
2026 m. lapkričio 13 dieną Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, įvyks išskirtinis muzikinis vakaras - Lietuvos publikai koncertą surengs pasaulinio garso italių trio „Appassionante“. Tai vienas ryškiausių pop-opera žanro projektų Europoje, jau daugiau nei du dešimtmečius pelnantis publikos simpatijas visame pasaulyje.Valio Pūkuotukui!: miuziklas visai šeimai kviečia į Šimtamylę girią
Spalio 10 dieną Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, žiūrovus suburs spalvingas ir nuotaikingas miuziklas „Valio Pūkuotukui!“. Šis ypatingas pasirodymas skirtas visai šeimai ir kviečia kartu švęsti Mikės Pūkuotuko šimtmečio jubiliejų.Acis ir Galatėja Vilniuje: Händelio opera sugrįžta nauju, šiuolaikišku pavidalu
Birželio 19 ir 20 dienomis Vilniaus senajame teatre įvyks Georgo Friedricho Händelio operos „Acis ir Galatėja“ premjera. Tai bendras „Operomanijos“ ir Vilniaus senojo teatro pastatymas, kviečiantis patirti baroko muziką naujai – per šiuolaikinės scenos kalbą ir vizualinę estetiką.„Snieguolės“ baletas sužavėjo žiūrovus: klasika ir šiuolaikiškumas scenoje sulaukė gausių ovacijų
Gegužės 1 dieną Vilniuje įvykęs „Naujosios operos“ baletas visai šeimai „Snieguolė ir septyni nykštukai“ nepaliko abejingų – salė prisipildė žiūrovų, o pasirodymas buvo palydėtas gausiais aplodismentais ir šiltais atsiliepimais.„Romeo ir Džuljeta“ Lietuvoje: legendinė meilės istorija atgyja baleto scenoje
Lapkričio 6–9 dienomis Lietuvos miestus aplankys įspūdingas klasikinio baleto pastatymas „Romeo ir Džuljeta“, kurį pristato Worldwide Ballet Theatre. Garsiausia visų laikų meilės istorija, sukurta pagal Sergei Prokofiev muziką, žiūrovus pakvies į emocijų kupiną kelionę.„Naujoji opera“ su „Snieguolės“ baletu griauna stereotipus: ar baleto menas aktualus ir šiuolaikinei jaunajai kartai?
Menas yra svarbi ugdymo proceso dalis – jis lavina kūrybiškumą, padeda pažinti istoriją ir perteikia kultūrinį kontekstą. Vis dėlto šiandien, kai technologijų progresas trumpina dėmesio trukmę iki sekundžių, ilgesni nei valandos scenos pasirodymai jaunajai kartai gali atrodyti kaip iššūkis.Tarptautinė šokio diena: menas, kuris kalba be žodžių
Balandžio 29-ąją visame pasaulyje minima Tarptautinė šokio diena – proga sustoti ir įvertinti vieną universaliausių meno formų, jungiančių skirtingas kultūras, kartas ir patirtis. Ši diena švenčiama nuo 1982 metų UNESCO iniciatyva ir yra skirta prancūzų baletmeisterio Žano Žoržo Noverio gimtadieniui paminėti. Jis laikomas šiuolaikinio baleto tėvu, reformavusiu choreografijos meną ir suteikusiu jam naują, emocijomis grįstą kryptį.A|CH šokio spektaklis „Jaunystė“ – viena stipriausių pastarųjų metų teatro patirčių
Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklis „Jaunystė, arba scenarijai pagal kuriuos gyvena tėvai ir vaikai“ tęsia savo sėkmingą kelionę per Lietuvos scenas ir žiūrovų širdis. Per pastaruosius metus fenomenalaus populiarumo sulaukęs kūrinys net du kartus iš eilės buvo pripažintas žiūrimiausiu šokio spektakliu Lietuvoje.„Naujas gyvenimas“ – komedija apie chaosą, santykius ir sprendimus, kurių niekas neprašė
Kas nutinka, kai ramus ir patogus gyvenimas staiga ima byrėti? Komedija „Naujas gyvenimas“ kviečia pažvelgti į kasdienybę, kurioje viskas gali apsiversti per vieną rytą – ir dažniausiai visai ne pagal planą.LNDT geriausiais sezono aktoriais išrinko Rimantę Valiukaitę ir Šarūną Rapolą Meliešių
Tarptautinės teatro dienos proga apdovanojimai vyko ne tik „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje – Lietuvos nacionalinis dramos teatras už geriausius sezono vaidmenis apdovanojo savo trupės aktorius. Įvertinimų ir padėkų sulaukė ir kiti LNDT darbuotojai.Teatro lankytojo portretas 2025-aisiais kada, kaip ir kas renkasi teatrą
Minint Tarptautinę teatro dieną, didžiausias bilietų platintojas Lietuvoje „Bilietai.lt“ pristato teatro lankytojo portretą, leidžiantį pažvelgti į besikeičiančius žiūrovų įpročius ir teatro vartojimo tendencijas.Klaipėdos jaunimo teatro spektakliui „Danse Macabre“ – „Padėkos kaukė“
Tarptautinės teatro dienos išvakarėse Klaipėdoje vykusiuose prestižiniuose miesto teatralų apdovanojimuose „Padėkos kaukės“ įvertintas Klaipėdos jaunimo teatro muzikinis patyriminis spektaklis „Danse Macabre“. Kūrinys pelnė „Sruogos“ nominaciją, skiriamą už išskirtinį, eksperimentinį ir naujas teatro formas tyrinėjantį metų reiškinį.Naujo LNDT spektaklio režisierius Karolis Kaupinis: viskas šiame materialiame pasaulyje susiję su laiko ėjimu
Naujas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ pristato grupę teatro kūrėjų, bandančių atkurti legendinį spektaklį ir taip sugrąžinti pilnatvę į savo pačių ir teatro dabartį. Tačiau darbas einasi sunkiai – aktoriai sprendžia meilės ir asmeninio išsipildymo klausimus, senstantis režisierius vaikosi savo praeinančios šlovės, ir nei spektaklyje, nei užkulisiuose nepavyksta ilgiau nei sekundei užfiksuoti sėkmės ir laimės akimirkų.Šiaulių dramos teatrui – net šešios „Auksinių scenos kryžių“ nominacijos
Valstybinio Šiaulių dramos teatro kūrėjai šiemet sulaukė išskirtinio įvertinimo – visi 2025 metais teatre sukurti spektakliai nominuoti prestižiniams „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimams. Iš viso teatro menininkai pretenduoja į apdovanojimus net šešiose skirtingose kategorijose.Tarp meilės, genialumo ir beprotybės: šokio spektaklio premjera prikėlė jautrią Sofijos istoriją
Jautri, įtaigi, šokio simbolių ir atpažįstamų motyvų kupina kelionė per M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimo istoriją. Tokie atgarsiai po ansamblio „Lietuva“ premjeros – šokio spektaklio „Sofija. Genijaus šešėly“ lydi iki šiol. Pirmieji pasirodymai Vilniuje subūrė pilnas sales žiūrovų ir nustebino savita kūrėjų interpretacija, estetiniais sprendimais, išraiškingais choreografiniais ir muzikiniais paveikslais, solistų ekspresyvumu bei moderniai atgimusiu „Mišku“, „Jūra“ ir „Beauštančia aušrele“.LNDT organizuojamą Europos rezidencijų programos konkursą laimėjo Domas Raibys
Lietuvos nacionalinis dramos teatras, siekdamas skatinti naujų tekstų scenai atsiradimą, jau ketvirtus metus su partneriais iš Prancūzijos, Ispanijos, Belgijos ir Kroatijos rengia Europos rezidencijų programos konkursą. Kiekvienas partneris išrenka savo šaliai atstovausiantį žmogų. Šiemet konkursą Lietuvoje, nurungęs 11 kitų kandidatų, laimėjo komikas ir rašytojas Domas Raibys, komisijai pristatęs juodosios komedijos apie paukščius idėją.Monospektaklis „Melo Gibsono draugas“ – ironiškas žvilgsnis į aktoriaus šlovę ir jos kainą
Rugsėjo 10 dieną Vilniaus lenkų kultūros namų Teatro salėje bus pristatytas monospektaklis „Melo Gibsono draugas“, sukurtas pagal Tomasz Jachimek tekstą ir režisuotas Sławomir Gaudyn. Tai nuotaikinga, bet kartu ir taikli komedija, kviečianti pažvelgti į menininko gyvenimą iš arti – su visais jo paradoksais, ambicijomis ir netikėtais posūkiais.Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly
Laikas atsigręžti į moterį, kuri geriausiai suprato ir giliausiai išjautė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genialumą jo gyvenamuoju laiku. Į žmogų, kuris, kūrėjų požiūriu, nepelnytai liko didžiojo menininko šešėlyje. Šokio spektaklis „Sofija | Genijaus šešėly“ kviečia pažvelgti į Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vidinį pasaulį ir jos likimą šalia genijaus.Naujasis teatras: „Nepažintas Mačernis | Aš atnešiau Jums saulės patekėjimą“
Vytauto Mačernio prozos pristatymas kviečia iš naujo pažinti vieną ryškiausių lietuvių literatūros asmenybių – per mažai girdėtą, bet itin gilią jo kūrybos pusę. Šiame kameriniame pasirodyme aktorė Sonata Visockaitė atveria Mačernio prozą – tekstus, kuriuose keliami esminiai filosofiniai ir egzistenciniai klausimai, grįžtama prie pamatinių, amžinųjų vertybių.„Glaistas“ – garso patirtis Vilniaus gete
Nuo 2026 m. balandžio 16 d. iki gegužės 24 d. Vilniuje vyks „Glaistas“ – unikali garso kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją. Šio kūrinio pagrindas – keturių Holokaustą išgyvenusių asmenų balsai, užfiksuoti 2019 m. interviu Tel Avive, Jeruzalėje ir Haifoje. Kiekvienai erdvei sukurtos muzikos kompozicijos kartu su binauraliniais įrašais kuria įtraukiančią patirtį, leidžiančią klausytojui pajusti vietos istoriją ir jos atmintį.Šokio ir gyvos muzikos spektaklis „Metų laikai“ | Šeiko šokio teatras
Šeiko šokio teatras kviečia į unikalų šokio ir gyvos muzikos spektaklį „Metų laikai“, kuris savo debiutą patyrė bendradarbiaujant su Mindaugo Bačkaus vadovaujamu Klaipėdos violončelių kvartetu. Spektaklis sujungia keturių metų laikų simboliką su keturių violončelių garsais ir keturių skirtingų šokėjų išraiška, suteikdamas klasikiniam Vivaldi kūriniui „Keturi metų laikai“ naują, dekonstruotą dimensiją.Ką dovanojame šiandien? Ir kodėl prasmingiausios dovanos nebūtinai telpa į dėžutę
Artėjant šventėms kiekvienais metais prasideda tas pats ritualas – ieškoti dovanos, kuri ne tik pradžiugintų, bet ir būtų iš tiesų prasminga. Mes lankome parduotuves, tikriname internetinius puslapius, stengiamės pataikyti pagal žmogaus skonį, pomėgius arba bent jau nesuklysti renkant dydį.Geriausių XXI a. pasaulio kūrinių sąraše – opera-performansas „Saulė ir jūra“
Viena įtakingiausių pasaulio šiuolaikinio meno platformų „Frieze“ paskelbė pastarojo amžiaus reikšmingiausių meno kūrinių sąrašą. Tarp iškiliausiųjų – ir lietuvių menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės bei Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, 2019 m. Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Auksiniu liūtu“.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Netikėtos šokio draugystės: Lukas Karvelis ir Dovydas Strimaitis
Paskutiniosiomis kovo dienomis du buvę Nyderlandų CODARTS mokyklos kursiokai Lukas Karvelis ir Dovydas Strimaitis pristatys savo darbus publikai. Luko, vos prieš kelias dienas laimėjusio prizą Štutgarte už darbą „She Dreamt of Being Washed Away To the Coast“, choreografinį debiutą „Yet Another Day in Paradise“ kovo 24 d. Menų Spaustuvėje galės išvysti Vilniaus žiūrovai. Dovydo premjera „A Duet“ bus rodoma kovo 30d. Vanves teatre, ArtDanThé festivalyje Paryžiuje. Štai taip, kažkada džiaugęsi, kad galime kalbėti apie pirmąją Lietuvos šiuolaikinio šokio kartą, vėliau – pirmuosius lietuvių užaugintus šokėjus, šiandien turime jauną tarptautinę lietuvių kūrėjų kartą, kurią pristato jauna ir nepriklausoma šokio organizacija „Be Kompanijos“.
Paklausti, kada suprato esantys tarptautiniais šokio menininkais, abu atsakė kiek kitaip, nei tikėjausi. Tiek Dovydui, tiek Lukui buvimas užsienyje buvo neišvengiamybė, suvokiant tai dar paauglystėje: „Man atrodo, žinojau, kad išvyksiu bent jau studijuoti į užsienį daug anksčiau, nei pradėjau šokti. Tai buvo natūralu nuo pradinių klasių: po mokyklos išvažiuosiu kažkur studijuoti ir pagyventi. Kitokios minties net nebuvo. Man iš esmės patinka būti imigrantu, gyventi kitokioje aplinkoje, kultūroje. Ir ne tik dėl to, kad man patinka atrasti, bet ir dėl to, kad ten aš pats esu tas Kitas.“, - pasakoja Dovydas.
Tuo tarpu Lukas savo išvažiavimą, siejo su šokiu. Žinoma, kartais menininko užsiėmimų ir gyvenimo pasirinkimų atskirti neįmanoma: „Sugalvojau, jog esu tarptautinis šokio menininkas dar mokydamasis M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Daug svajojau, kaip išvažiuosiu svetur ir nekantravau sužinoti ką ten atrasiu. Visada buvo beprotiškai smalsu, kas ir kaip ten, už jūrų marių, šoka. Rūpėjo mokytis skirtingų šokio stilių, technikų, susipažinti su kuo įvairesnėmis judesio filosofijomis.“
Taip jiedu susitiko Roterdame, ką tik įstoję į vieną geidžiamiausių šokio mokyklų Europoje: „Iš tiesų mūsų pažinties istorija labai įdomi, nes esame susidūrę ir iki tol. Iki CODARTS niekuomet nesimokiau šokio profesionaliai, tik būreliuose po pamokų. Žinojau apie Luką savo paaugliškame šokio kontekste, nes vyrų šokėjų ir dar tokių talentingų, reta, o jis toks jaunas jau visur buvo pastebimas, mokėsi Čiurlionio menų mokykloje. Todėl labai nustebau, kai jis atėjo į vieną iš mano lankytų pamokų, nes taip pat žinojau, kad mus „čiurlioniukai“ vadindavo saviveiklininkais (juokiasi). Tad iki Roterdamo buvom kalbėję, bet tai nebuvo tikra draugystė. Žinoma, tik sužinoję, kad įstojom, susiskambinome ir sutarėm ieškoti kur gyventi kartu. O jau atvažiavus, per pirmus vakarus prie vyno daug ką vienas kitam išsikalbėjom: ir kaip jis man atrodė vietinė žvaigždė ir kaip Lukas, pasirodo, apie mane irgi nemažai žinojo“, - su šypsena prisimena Dovydas.
„O aš pamenu mūsų pirmą susitikimą Roterdame hostelyje, kur abu aštuoniolikmečiai išsigandusiomis akimis nejaukiai pasisveikinom. Nuo tada man Dovydas buvo kaip brolis, o kartais ir sesė. Kartu patyrėm daug pirmų kartų: pirmą kartą virėm bulvių košę, jaudinomės prieš pasimatymus ir paguosdavom po skyrybų. Buvom sugalvoję kiekvienam kursiokui lietuvišką vardą, kad šalia sėdint galėtume garsiai apie juos kalbėti. Žodžiu, buvome komanda, ramstis vienas kitam.“, - pasakoja Lukas, paslaptingai užklausdamas Dovydo apie atsiminimus iš „Performance Bar“. Kas tai?
„Tai buvo (gal dar yra) vieta Roterdame, baras, kuris veikdavo įprastai, išskyrus tai, kad kartą ar du per valandą baro stalas transformuodavosi į sceną, ant kurios vykdavo performatyvūs veiksmai. Ši vieta atsidarė kaip tik mums pradėjus studijuoti CODARTS, todėl su ja, kaip su naktinio gyvenimo ir kultūros vieta, mes užaugome. Labai sunku žodžiais nupasakoti viską, ką iš ten prisimenu, ką iš ten pasiėmiau... Ten aš pamačiau tiek dalykų, kurie padarė didžiulę įtaką man kaip kūrėjui, kaip žmogui. Pavyzdžiui, tame bare su Luku sukūrėme pasirodymą, kuriame pirmą kartą pasirodėme nuogi, ten taip pat užgimė mūsų personažai Trisha ir Svitlana... Yra tiek daug dalykų, kuriais net sunku dalintis, nes jie tokie brangūs. Jei CODARTS išmokė be galo daug technikos, tuomet ši vieta buvo terpė, kurioje aš supratau kaip prieiti prie pačios kūrybos ir žiūrovo, kaip sukurti naratyvą ir formą, kad galėtum pasakoti savąją istoriją, pritraukti ir paveikti publiką. Tai – lyg antroji mano mokykla, išugdžiusi manyje buvimo menininku suvokimą.“, - jautriai prisiminimais dalinasi Dovydas.
Abu šokėjai studijų laikais buvo susikūrę „neoficialius manifestus“, kuriuose sau pasakė, kas yra galima ir ne, kuriant šokį. Luką iki šiandien erzina klasikinio baleto dueto kūrimo principai, pagrįsti lyčių stereotipais: „Man jie neįdomūs konceptualiai ir nejaukūs vizualiai. Kiek pamenu save nuo vaikystės, skirstymas į vaikinų ir merginų partijas mane visada liūdino.“ Stereotipinis mąstymas yra tai, kas liūdina Luką ir Lietuvoje: „Tiesa, kad studijuoti išvažiavau ne vien norėdamas pasisemti daugiau žinių šokyje. Lietuvoje aš nesijaučiu pilnavertė visuomenės dalis dėl savo orientacijos ir tą jaučiu beveik kiekvieną mielą dieną. Olandijoje man nereikia savęs teisinti, gėdytis ar slėptis, o mano teisės ir laisvės yra tolygios visiems kitiems.“
Mąstydamas apie būseną „čia“ ir „svetur“ Dovydas atranda dar kitokių susikirtimų: „Viena vertus Lietuvoje jaučiuosi savas, iš kitos pusės čia būnu taip retai, kad visa mano rutina ir įpročiai, kasdienybė lieka Prancūzijoje. Galbūt dėl to (paradoksaliai) vienišu dažniau pasijaučiu Lietuvoje. Kalbant apie buvimą šokėju yra dvi to paties medalio pusės: Vakaruose juo būti žymiai lengviau, tačiau dėl to tai tampa tik dar viena eiline profesija. Ją pasirinkę žmonės nėra tokie degantys, kaip Lietuvoje. Tai matyti ir iš kūrybos.
Nepasakyčiau, kad esu labai gerai susipažinęs su dabartiniu kontekstu, bet lietuviai žymiai labiau vertina laisvę ir konkrečiai kūrybos laisvę. Jų darbuose jausti ir matyti, kad kūryba atsiranda ne dėl to, kad „aš galiu“, o iš vidinės reikiamybės, dėl to, kad niekas kitas to nepadarys. Galbūt per skambu, bet kartais atrodo, kad tas „laisvės įprotis“ sąlygoja Vakarų scenoje dažniau atsirandantį banalumą, minties plakatiškumą. O tai, kad nepriklausomi Lietuvos šokėjai nebūtinai dirba tarptautiniuose projektuose, tėra geografijos klausimas. Gyvenant kitoje Europos pusėje „tarptautinis“ nebėra atskira sąvoka, tai tiesiog kasdienybė, nes atstumai yra kitokie ir pasiekti atvirus kastingus nekainuoja tiek daug laiko ir pinigų.“
„Pamenu praeitą pavasarį galėjome pamatyti ir palyginti kontekstus Baltijos šokio platformoje Estijoje. Jei estus galima būtų pavadinti komiškais, latvius labai dramatiškais, tai lietuviai man pasirodė neapibūdinami vienu žodžiu. Mes esame labai skirtingi. Vienintelis kas mus vienija, tai yra aiškiai išreikštos formos: ar tai būtų protestas ir iškeltos rankos, sukami ratais plaukai ir laisvė ar vaiko sūpavimo rankose klausimas.“, - kolegų darbus apibendrina Lukas. Tačiau ar daug laiko iš tiesų lieka bendrauti su kolegomis iš Lietuvos?
Dovydas džiaugiasi platėjančiu pažinčių ratu, bendradarbiavimu su „Be Kompanijos“ ir Gintare Masteikaite, jausmu, jog savo darbus jis gali pristatyti daugelyje vietų ir pamatyti, jog jie nėra lokalūs: „Iš kitos pusės, kadangi iki studijų niekur profesionaliai nešokau ir visa mano karjera susijusi su Vakarais, atsitiko taip, jog kolegų iš Lietuvos dar nesu turėjęs.“
Kitokia Luko patirtis: „Su kolegomis Lietuvoje jaučiuosi tarsi būtume artima šeima, kaip viena jų sako: „Visi žinom, kaip atrodo taburetė“. Užsienyje gimstantys ryšiai visai kitokie. Šokėjai iš esmės daug klajoja, todėl ir artimesnį ryšį sukurti ar išlaikyti sunkiau. Prieš porą savaičių, po 3 sėkmingų sezonų, užbaigiau darbą Miuncheno Kammerspiele teatre ir sėdėdamas traukinyje nesulaikiau ašarų, nes žinojau, kad su kolegomis, kuriuos tikrai pamilau, nebesusitiksiu arba matysiu juos žymiai rečiau. Taip ir klajojam palikdami dalį širdies kiekviename pasaulio kampe.“
„Be Kompanijos“ spektaklių sukūrimą ir sklaidą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Paklausti, kada suprato esantys tarptautiniais šokio menininkais, abu atsakė kiek kitaip, nei tikėjausi. Tiek Dovydui, tiek Lukui buvimas užsienyje buvo neišvengiamybė, suvokiant tai dar paauglystėje: „Man atrodo, žinojau, kad išvyksiu bent jau studijuoti į užsienį daug anksčiau, nei pradėjau šokti. Tai buvo natūralu nuo pradinių klasių: po mokyklos išvažiuosiu kažkur studijuoti ir pagyventi. Kitokios minties net nebuvo. Man iš esmės patinka būti imigrantu, gyventi kitokioje aplinkoje, kultūroje. Ir ne tik dėl to, kad man patinka atrasti, bet ir dėl to, kad ten aš pats esu tas Kitas.“, - pasakoja Dovydas.
Tuo tarpu Lukas savo išvažiavimą, siejo su šokiu. Žinoma, kartais menininko užsiėmimų ir gyvenimo pasirinkimų atskirti neįmanoma: „Sugalvojau, jog esu tarptautinis šokio menininkas dar mokydamasis M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Daug svajojau, kaip išvažiuosiu svetur ir nekantravau sužinoti ką ten atrasiu. Visada buvo beprotiškai smalsu, kas ir kaip ten, už jūrų marių, šoka. Rūpėjo mokytis skirtingų šokio stilių, technikų, susipažinti su kuo įvairesnėmis judesio filosofijomis.“
Taip jiedu susitiko Roterdame, ką tik įstoję į vieną geidžiamiausių šokio mokyklų Europoje: „Iš tiesų mūsų pažinties istorija labai įdomi, nes esame susidūrę ir iki tol. Iki CODARTS niekuomet nesimokiau šokio profesionaliai, tik būreliuose po pamokų. Žinojau apie Luką savo paaugliškame šokio kontekste, nes vyrų šokėjų ir dar tokių talentingų, reta, o jis toks jaunas jau visur buvo pastebimas, mokėsi Čiurlionio menų mokykloje. Todėl labai nustebau, kai jis atėjo į vieną iš mano lankytų pamokų, nes taip pat žinojau, kad mus „čiurlioniukai“ vadindavo saviveiklininkais (juokiasi). Tad iki Roterdamo buvom kalbėję, bet tai nebuvo tikra draugystė. Žinoma, tik sužinoję, kad įstojom, susiskambinome ir sutarėm ieškoti kur gyventi kartu. O jau atvažiavus, per pirmus vakarus prie vyno daug ką vienas kitam išsikalbėjom: ir kaip jis man atrodė vietinė žvaigždė ir kaip Lukas, pasirodo, apie mane irgi nemažai žinojo“, - su šypsena prisimena Dovydas.
„O aš pamenu mūsų pirmą susitikimą Roterdame hostelyje, kur abu aštuoniolikmečiai išsigandusiomis akimis nejaukiai pasisveikinom. Nuo tada man Dovydas buvo kaip brolis, o kartais ir sesė. Kartu patyrėm daug pirmų kartų: pirmą kartą virėm bulvių košę, jaudinomės prieš pasimatymus ir paguosdavom po skyrybų. Buvom sugalvoję kiekvienam kursiokui lietuvišką vardą, kad šalia sėdint galėtume garsiai apie juos kalbėti. Žodžiu, buvome komanda, ramstis vienas kitam.“, - pasakoja Lukas, paslaptingai užklausdamas Dovydo apie atsiminimus iš „Performance Bar“. Kas tai?
„Tai buvo (gal dar yra) vieta Roterdame, baras, kuris veikdavo įprastai, išskyrus tai, kad kartą ar du per valandą baro stalas transformuodavosi į sceną, ant kurios vykdavo performatyvūs veiksmai. Ši vieta atsidarė kaip tik mums pradėjus studijuoti CODARTS, todėl su ja, kaip su naktinio gyvenimo ir kultūros vieta, mes užaugome. Labai sunku žodžiais nupasakoti viską, ką iš ten prisimenu, ką iš ten pasiėmiau... Ten aš pamačiau tiek dalykų, kurie padarė didžiulę įtaką man kaip kūrėjui, kaip žmogui. Pavyzdžiui, tame bare su Luku sukūrėme pasirodymą, kuriame pirmą kartą pasirodėme nuogi, ten taip pat užgimė mūsų personažai Trisha ir Svitlana... Yra tiek daug dalykų, kuriais net sunku dalintis, nes jie tokie brangūs. Jei CODARTS išmokė be galo daug technikos, tuomet ši vieta buvo terpė, kurioje aš supratau kaip prieiti prie pačios kūrybos ir žiūrovo, kaip sukurti naratyvą ir formą, kad galėtum pasakoti savąją istoriją, pritraukti ir paveikti publiką. Tai – lyg antroji mano mokykla, išugdžiusi manyje buvimo menininku suvokimą.“, - jautriai prisiminimais dalinasi Dovydas.
Abu šokėjai studijų laikais buvo susikūrę „neoficialius manifestus“, kuriuose sau pasakė, kas yra galima ir ne, kuriant šokį. Luką iki šiandien erzina klasikinio baleto dueto kūrimo principai, pagrįsti lyčių stereotipais: „Man jie neįdomūs konceptualiai ir nejaukūs vizualiai. Kiek pamenu save nuo vaikystės, skirstymas į vaikinų ir merginų partijas mane visada liūdino.“ Stereotipinis mąstymas yra tai, kas liūdina Luką ir Lietuvoje: „Tiesa, kad studijuoti išvažiavau ne vien norėdamas pasisemti daugiau žinių šokyje. Lietuvoje aš nesijaučiu pilnavertė visuomenės dalis dėl savo orientacijos ir tą jaučiu beveik kiekvieną mielą dieną. Olandijoje man nereikia savęs teisinti, gėdytis ar slėptis, o mano teisės ir laisvės yra tolygios visiems kitiems.“
Mąstydamas apie būseną „čia“ ir „svetur“ Dovydas atranda dar kitokių susikirtimų: „Viena vertus Lietuvoje jaučiuosi savas, iš kitos pusės čia būnu taip retai, kad visa mano rutina ir įpročiai, kasdienybė lieka Prancūzijoje. Galbūt dėl to (paradoksaliai) vienišu dažniau pasijaučiu Lietuvoje. Kalbant apie buvimą šokėju yra dvi to paties medalio pusės: Vakaruose juo būti žymiai lengviau, tačiau dėl to tai tampa tik dar viena eiline profesija. Ją pasirinkę žmonės nėra tokie degantys, kaip Lietuvoje. Tai matyti ir iš kūrybos.
Nepasakyčiau, kad esu labai gerai susipažinęs su dabartiniu kontekstu, bet lietuviai žymiai labiau vertina laisvę ir konkrečiai kūrybos laisvę. Jų darbuose jausti ir matyti, kad kūryba atsiranda ne dėl to, kad „aš galiu“, o iš vidinės reikiamybės, dėl to, kad niekas kitas to nepadarys. Galbūt per skambu, bet kartais atrodo, kad tas „laisvės įprotis“ sąlygoja Vakarų scenoje dažniau atsirandantį banalumą, minties plakatiškumą. O tai, kad nepriklausomi Lietuvos šokėjai nebūtinai dirba tarptautiniuose projektuose, tėra geografijos klausimas. Gyvenant kitoje Europos pusėje „tarptautinis“ nebėra atskira sąvoka, tai tiesiog kasdienybė, nes atstumai yra kitokie ir pasiekti atvirus kastingus nekainuoja tiek daug laiko ir pinigų.“
„Pamenu praeitą pavasarį galėjome pamatyti ir palyginti kontekstus Baltijos šokio platformoje Estijoje. Jei estus galima būtų pavadinti komiškais, latvius labai dramatiškais, tai lietuviai man pasirodė neapibūdinami vienu žodžiu. Mes esame labai skirtingi. Vienintelis kas mus vienija, tai yra aiškiai išreikštos formos: ar tai būtų protestas ir iškeltos rankos, sukami ratais plaukai ir laisvė ar vaiko sūpavimo rankose klausimas.“, - kolegų darbus apibendrina Lukas. Tačiau ar daug laiko iš tiesų lieka bendrauti su kolegomis iš Lietuvos?
Dovydas džiaugiasi platėjančiu pažinčių ratu, bendradarbiavimu su „Be Kompanijos“ ir Gintare Masteikaite, jausmu, jog savo darbus jis gali pristatyti daugelyje vietų ir pamatyti, jog jie nėra lokalūs: „Iš kitos pusės, kadangi iki studijų niekur profesionaliai nešokau ir visa mano karjera susijusi su Vakarais, atsitiko taip, jog kolegų iš Lietuvos dar nesu turėjęs.“
Kitokia Luko patirtis: „Su kolegomis Lietuvoje jaučiuosi tarsi būtume artima šeima, kaip viena jų sako: „Visi žinom, kaip atrodo taburetė“. Užsienyje gimstantys ryšiai visai kitokie. Šokėjai iš esmės daug klajoja, todėl ir artimesnį ryšį sukurti ar išlaikyti sunkiau. Prieš porą savaičių, po 3 sėkmingų sezonų, užbaigiau darbą Miuncheno Kammerspiele teatre ir sėdėdamas traukinyje nesulaikiau ašarų, nes žinojau, kad su kolegomis, kuriuos tikrai pamilau, nebesusitiksiu arba matysiu juos žymiai rečiau. Taip ir klajojam palikdami dalį širdies kiekviename pasaulio kampe.“
„Be Kompanijos“ spektaklių sukūrimą ir sklaidą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Paieška nedavė rezultatų