Skaityti daugiau
Klaipėdos jaunimo teatro spektakliui „Danse Macabre“ – „Padėkos kaukė“
Tarptautinės teatro dienos išvakarėse Klaipėdoje vykusiuose prestižiniuose miesto teatralų apdovanojimuose „Padėkos kaukės“ įvertintas Klaipėdos jaunimo teatro muzikinis patyriminis spektaklis „Danse Macabre“. Kūrinys pelnė „Sruogos“ nominaciją, skiriamą už išskirtinį, eksperimentinį ir naujas teatro formas tyrinėjantį metų reiškinį.Draugystės anatomija scenoje: „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Balandžio 25 d. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje žiūrovai kviečiami į jautrų ir atvirą šokio spektaklį „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“, kurį pristato režisierė ir choreografė Greta Grinevičiūtė. Tai jau ketvirtasis menininkės darbas, tęsiantis jos kuriamą spektaklių seriją, skirtą konkrečiam ar abstrakčiam objektui bei artimam žmogui – jo idėjai, prisiminimui ar emocijai.Naujo LNDT spektaklio aktoriai: „Teatras – labai gera vieta laiko temai“
Liko mažiau nei mėnuo iki Karolio Kaupinio režisuojamos premjeros Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Balandžio 10–12 dienomis jis pristatys spektaklį pagal savo pjesę „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“.LNDT ragina visus teatrus galvoti apie tvarumą ir kviečia į trečiąjį forumą
Lietuvos nacionalinis dramos teatras balandžio 22 d. organizuoja jau trečiąjį tvarumo forumą, kuris šiemet turės itin praktinę kryptį. Teatro profesionalams bus pristatyta visai neseniai į lietuvių kalbą išversta ir mūsų šalies teatro laukui pritaikyta „Teatro žalioji knyga“. Renginys nemokamas, bet būtina registracija.Šiaulių dramos teatrui – net šešios „Auksinių scenos kryžių“ nominacijos
Valstybinio Šiaulių dramos teatro kūrėjai šiemet sulaukė išskirtinio įvertinimo – visi 2025 metais teatre sukurti spektakliai nominuoti prestižiniams „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimams. Iš viso teatro menininkai pretenduoja į apdovanojimus net šešiose skirtingose kategorijose.Klaipėdoje – premjera patiems mažiausiems: muzikinis spektaklis kūdikiams „A-Ū!“
Kovo 13 dieną Klaipėdos kultūros fabrike įvyks Klaipėdos jaunimo teatro premjera patiems mažiausiems žiūrovams – muzikinis spektaklis kūdikiams „A-Ū!“, skirtas 6–24 mėnesių vaikams ir jų tėvams.Tarp meilės, genialumo ir beprotybės: šokio spektaklio premjera prikėlė jautrią Sofijos istoriją
Jautri, įtaigi, šokio simbolių ir atpažįstamų motyvų kupina kelionė per M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimo istoriją. Tokie atgarsiai po ansamblio „Lietuva“ premjeros – šokio spektaklio „Sofija. Genijaus šešėly“ lydi iki šiol. Pirmieji pasirodymai Vilniuje subūrė pilnas sales žiūrovų ir nustebino savita kūrėjų interpretacija, estetiniais sprendimais, išraiškingais choreografiniais ir muzikiniais paveikslais, solistų ekspresyvumu bei moderniai atgimusiu „Mišku“, „Jūra“ ir „Beauštančia aušrele“.LNDT organizuojamą Europos rezidencijų programos konkursą laimėjo Domas Raibys
Lietuvos nacionalinis dramos teatras, siekdamas skatinti naujų tekstų scenai atsiradimą, jau ketvirtus metus su partneriais iš Prancūzijos, Ispanijos, Belgijos ir Kroatijos rengia Europos rezidencijų programos konkursą. Kiekvienas partneris išrenka savo šaliai atstovausiantį žmogų. Šiemet konkursą Lietuvoje, nurungęs 11 kitų kandidatų, laimėjo komikas ir rašytojas Domas Raibys, komisijai pristatęs juodosios komedijos apie paukščius idėją.Balandį LNDT Didžiojoje salėje – pirmas Karolio Kaupinio dramos spektaklis
Šiuo metu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre repetuoja kino režisierius ir scenaristas Karolis Kaupinis, kuris jau balandžio 10–12 dienomis žiūrovams pristatys spektaklį pagal savo parašytą pjesę „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“. Nors yra sukūręs kelis muzikinius spektaklius, tai bus pirmasis jo režisuotas dramos kūrinys teatre.Auksiniais scenos kryžiais apdovanotas LNDT spektaklis – Kaune
Auksiniais scenos kryžiais apdovanotas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ (rež. Eglė Švedkauskaitė) balandžio 14 d. 19 val. atvyksta į Kauno kultūros centrą „Girstutis“, kur bus rodomas festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris“ programoje. Dviem Auksiniais scenos kryžiais apdovanotame spektaklyje nagrinėjami vaikų ir tėvų santykiai, susitaikymas su praradimais ir komiškumas, o vaidmenis kuria žiūrovams puikiai pažįstami aktoriai – Vitalija Mockevičiūtė ir Karolis Kasperavičius.„Kazanova“ – meilės, laisvės ir žmogaus pasirinkimų istorija Klaipėdoje
2026 m. balandžio 18 d. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje žiūrovai kviečiami į išskirtinį teatro vakarą – spektaklį „Kazanova“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Artūras Smoljaninovas. Tai režisieriaus Konstantino Kamenskio autorinė sceninė versija, sukurta pagal Marinos Cvetaevos pjeses „Feniksas“ ir „Nuotykis“.Eiti žingsnis po žingsnio. Pokalbis apie tvaraus teatro praktikas Azijoje
Lietuvos nacionalinis dramos teatras tęsią naują straipsnių seriją „Tvarumas teatre“. Joje atskleidžiami jau įgyvendinti patvarūs, tausojantys sprendimai scenos menų organizacijose, menininkų požiūris į tvaresnius veiklos principus ir gamybos pasirinkimus bei pokyčiai, kurie dar tik laukia.Komedija „Man viskas gerai“
Balandžio 26 dieną Vilniaus lenkų kultūros namuose nepriklausomas Europos teatras „Chaika“ pristato komedijos „Man viskas gerai!“ premjerą.Poetinis stand-up „Apie vamzdį ir mus“ – Taško teatro premjera, kurioje klausimas paprastas: kodėl vamzdis?
Vasario 14-ąją Taško teatras kviečia į poetinį stand-up spektaklį „Apie vamzdį ir mus“, kurį režisuoja Balys Ivanauskas ir Artūras Dubaka. Tai vienos valandos trukmės vyksmas, kuriame poezija, muzika, judesys ir gyvi pasakojimai susilieja į netikėtą, emociškai intensyvią patirtį.30 metų be saugių sprendimų: „New Baltic Dance’26“ programa
Šiuolaikinio šokio festivalis „New Baltic Dance“ (NBD) Vilniuje vyks jau 30-ąjį kartą vasario 26 - balandžio 29 dienomis. Festivalis, kaip neatsiejama šiuolaikinio šokio ekosistemos dalis, šiandien klausia – kokią vietą valstybėje užima šiuolaikinis šokis ir kokios šios srities ateities perspektyvos?Vilniuje – išskirtinis „Gulbių ežeras“: pirmą kartą pasirodys Ballet Académique de Naples
2026 m. balandžio 10 d. Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, vienintelį kartą Lietuvoje pasirodys prestižinis italų teatras Ballet Académique de Naples, pristatysiantis vieną garsiausių klasikinio baleto šedevrų – Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“.Vilniuje – jautrus spektaklis paaugliams ir jaunimui „Šaukštaveidė“
2026 m. vasario 27 d. Vilniuje, Meno erdvėse VILEIŠIO18, bus pristatytas spektaklis paaugliams ir jaunimui „Šaukštaveidė“, sukurtas pagal britų dramaturgo Lee Hall pjesę „Spoonface Steinberg“. Spektaklį stato Teatro studija II, režisierė – Indrė Stonytė.Marius Ivaškevičius pristato teatrinį kerštą totalitarizmui, sukrėtusį Taliną
„Totalitarinis romanas“ – naujausia Mariaus Ivaškevičiaus pjesė, pastatyta 2024 metais Estijos Dramos teatre ir jau antrą sezoną renkanti sausakimšas sales Taline. Tai politiškai aštrus, asmeniškas ir kartu universaliai paveikus kūrinys, kalbantis apie menininko likimą totalitarinių režimų gniaužtuose, apie baimę, pasirinkimus ir sielos kainą. Spektaklis balandžio 10 – 11 dienomis bus pristatytas ir Lietuvos publikai.TEATRO KLUBAS – nauja erdvė dialogui apie teatrą, kultūrą ir visuomenę
Valstybinis Šiaulių dramos teatras pradeda naują renginių ciklą TEATRO KLUBAS, skirtą visiems, norintiems giliau pažinti šiuolaikinį teatrą, kultūrą ir visuomenę. Tai bus įvairius formatus ir temas apjungianti renginių erdvė, kviečianti ne tik stebėti ir klausytis, bet diskutuoti, klausti bei reflektuoti.Monospektaklis „Melo Gibsono draugas“ – ironiškas žvilgsnis į aktoriaus šlovę ir jos kainą
Rugsėjo 10 dieną Vilniaus lenkų kultūros namų Teatro salėje bus pristatytas monospektaklis „Melo Gibsono draugas“, sukurtas pagal Tomasz Jachimek tekstą ir režisuotas Sławomir Gaudyn. Tai nuotaikinga, bet kartu ir taikli komedija, kviečianti pažvelgti į menininko gyvenimą iš arti – su visais jo paradoksais, ambicijomis ir netikėtais posūkiais.„Grammy“ laimėtojas Michailas Pletnevas pasirodys Lietuvoje
Vienu iškiliausių mūsų laikų pianistų laikomas Michailas Pletnevas šiemet pirmą kartą surengs solinį pasirodymą Lietuvoje. Žymusis pianistas, dirigentas, kompozitorius ir prestižinio „Grammy“ apdovanojimo laimėtojas kovo 31 dieną surengs išskirtinį fortepijono pasirodymą Vilniaus LVSO koncertų salėje.VMT premjera | KANTAS. KAMBARYS, KURIAME NEGALVOJAMA
Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre pristatoma nauja dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus ir režisieriaus Oskaro Koršunovo kūrybinė premjera – „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“.Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly
Laikas atsigręžti į moterį, kuri geriausiai suprato ir giliausiai išjautė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genialumą jo gyvenamuoju laiku. Į žmogų, kuris, kūrėjų požiūriu, nepelnytai liko didžiojo menininko šešėlyje. Šokio spektaklis „Sofija | Genijaus šešėly“ kviečia pažvelgti į Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vidinį pasaulį ir jos likimą šalia genijaus.Teatro dienos koncertas
Kovo 27 d., minint Tarptautinę teatro dieną, Keistuolių teatre vyks ypatingas koncertas, kuriame po ilgesnės pertraukos į sceną sugrįš dainos iš roko fantasmagorijos „EDIS AGREGATAS arba NEMIRŠTANČIO OPTIMISTO GYVENIMAS IR MIRTIS“.Baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ sugrįžta į sceną: šiuolaikiškai atgimusi pasaka visai šeimai
Po sėkmingos premjeros ir didžiulio žiūrovų susidomėjimo baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ dar kartą kviečia į gyvą, šiuolaikiškai atgimusią pasaką. Gegužės 1 d. 12 val. šis spektaklis bus rodomas Vilniaus COMPENSA koncertų salėje.„Sniegas*“ – drąsus spektaklis paaugliams ir jaunimui apie tai, apie ką negalima tylėti
Sniegas* – tai jautrus ir atviras spektaklis paaugliams bei jaunimui, kviečiantis kalbėti apie temas, kurios dažnai lieka nutylėtos. Kartais, norint papasakoti savo istoriją, reikia labai daug drąsos – būtent apie tai ir yra šis Teatro studijos II darbas.VMT spektaklis „Dėdė Vania“ – emocinė Čechovo klasikos interpretacija
Dėdė Vania – viena emocionaliausių Antonas Čechovas pjesių, kurioje su stipria menine jėga atskleidžiama pati žmogiško gyvenimo esmė: didžiausi troškimai, prarastos viltys ir karčiausi nusivylimai. Pats autorius šį kūrinį pavadino „keturių veiksmų scenomis iš kaimo gyvenimo“, kuriose organiškai susipina komedija, drama ir tragedija.Naujasis teatras: „Nepažintas Mačernis | Aš atnešiau Jums saulės patekėjimą“
Vytauto Mačernio prozos pristatymas kviečia iš naujo pažinti vieną ryškiausių lietuvių literatūros asmenybių – per mažai girdėtą, bet itin gilią jo kūrybos pusę. Šiame kameriniame pasirodyme aktorė Sonata Visockaitė atveria Mačernio prozą – tekstus, kuriuose keliami esminiai filosofiniai ir egzistenciniai klausimai, grįžtama prie pamatinių, amžinųjų vertybių.„Glaistas“ – garso patirtis Vilniaus gete
Nuo 2026 m. balandžio 16 d. iki gegužės 24 d. Vilniuje vyks „Glaistas“ – unikali garso kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją. Šio kūrinio pagrindas – keturių Holokaustą išgyvenusių asmenų balsai, užfiksuoti 2019 m. interviu Tel Avive, Jeruzalėje ir Haifoje. Kiekvienai erdvei sukurtos muzikos kompozicijos kartu su binauraliniais įrašais kuria įtraukiančią patirtį, leidžiančią klausytojui pajusti vietos istoriją ir jos atmintį.„miške“. Oratorija Sapiegų rūmuose
2026 m. balandžio 11 d. 18.00 val. Sapiegų rūmų Menėje Vilniuje skambės Alberto Navicko oratorija „miške“ – kūrinys, atveriantis naują žvilgsnį į pastarojo šimtmečio Lietuvos istoriją per simbolinį miško vaizdinį.Interaktyvus spektaklis vaikams „Šunyčių nuotykiai“
Ar gali būti, kad net šunyčiams pasitaiko nuobodžių dienų? Pasirodo – taip! Tačiau šįkart nuobodulys ilgai neužsibūna, nes herojus pasiekia netikėtas draugo skambutis, kviečiantis leistis į nuotykių kupiną misiją. Šunyčių laukia kelionė į paslaptingą negyvenamą salą ir dingusio lobio paieškos.SPEKTAKLIS „MADE IN ODESSA“ – BALANDŽIO 25 D. VILNIUJE
Į Vilnių pirmą kartą atvyksta išskirtinis, šilumos ir gero humoro kupinas spektaklis „MADE IN ODESSA“, kurį pristato nepakartojami Odesos aktoriai. Balandžio 25 d. 18:00 val. Vilniaus lenkų kultūros namuose žiūrovų lauks džiaugsminga, gyvybinga ir žaisminga istorija, įkūnijanti tikrąjį šio legendinio miesto charakterį.NAUJAS GYVENIMAS – TEATRO KOMEDIJA APIE MEILĘ, CHAOSĄ IR ANTRO ŠANSO DRĄSĄ
Į Lietuvos scenas atkeliauja premjera, kuri nepaliks abejingų – šmaikšti, aštri ir netikėtumų kupina teatro komedija „Naujas gyvenimas“. Tai istorija apie santykių ribas, rutinos griūtį ir jausmus, kurie kartais ateina ne laiku – bet būtent tada pakeičia viską.„Banketas Paryžiuje“ – elegantiška komedija apie meilę, santuoką ir… viską, kas lieka tarp jų
2026 m. balandžio 24 d. Vilniaus lenkų kultūros namuose žiūrovai kviečiami į išskirtinę Brodvėjaus klasikos interpretaciją – komediją „Banketas Paryžiuje“, pastatytą pagal garsiojo dramaturgo Neilo Simono pjesę. Tai spektaklis rusų kalba, žavingai ir ironiškai nagrinėjantis santykius, jų trapumą, aistras bei amžinus žmogiškus paradoksus.Šokio ir gyvos muzikos spektaklis „Metų laikai“ | Šeiko šokio teatras
Šeiko šokio teatras kviečia į unikalų šokio ir gyvos muzikos spektaklį „Metų laikai“, kuris savo debiutą patyrė bendradarbiaujant su Mindaugo Bačkaus vadovaujamu Klaipėdos violončelių kvartetu. Spektaklis sujungia keturių metų laikų simboliką su keturių violončelių garsais ir keturių skirtingų šokėjų išraiška, suteikdamas klasikiniam Vivaldi kūriniui „Keturi metų laikai“ naują, dekonstruotą dimensiją.Ką dovanojame šiandien? Ir kodėl prasmingiausios dovanos nebūtinai telpa į dėžutę
Artėjant šventėms kiekvienais metais prasideda tas pats ritualas – ieškoti dovanos, kuri ne tik pradžiugintų, bet ir būtų iš tiesų prasminga. Mes lankome parduotuves, tikriname internetinius puslapius, stengiamės pataikyti pagal žmogaus skonį, pomėgius arba bent jau nesuklysti renkant dydį.Premjera Keistuolių teatre: „Pelėkautai“ – šiuolaikiškas žvilgsnis į Hamleto istoriją
2025 m. gruodžio 16 d. Keistuolių teatre įvyks premjera, kviečianti žiūrovus į naują, drąsią ir aštrių klausimų kupiną kelionę. Režisierės Ievos Stundžytės spektaklis „Pelėkautai“, pastatytas pagal Williamo Shakespeare’o „Hamletą“, klasikinę istoriją perkuria per šiuolaikinio jauno žmogaus optiką, leisdamas pažvelgti į esminius kūrinio konfliktus visiškai kitu kampu.Nijolė Narmontaitė ir Arnas Švilpauskas – „Madinga pora“: meilė tarp vyresnės ir jauno?
Ar meilė įmanoma tarp vyresnės, turtingos moters ir jauno, tik gražaus vyro? Naujas muzikinis spektaklis „Madinga pora“ kviečia žiūrovus pasijuokti, padainuoti ir pamąstyti apie santykius tarp vyrų ir moterų.A|CH šokio teatro premjera „Karalių pasaka“ – epinė istorija apie Čiurlionį šokio kalba
Anželikos Cholinos šokio teatras tęsia savo 26-ąjį sezoną visoje Lietuvoje. Anželikos Cholinos šokio teatras kviečia susipažinti su naujausiu kūriniu – įspūdingu, poetišku spektakliu „Karalių pasaka“, sukurtu pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir kitų lietuvių kompozitorių muziką. Tai – epinė šokio poema, kviečianti pažvelgti į genialaus menininko gyvenimą ir kūrybą naujai, jautriai ir vizualiai turtingai.Geriausių XXI a. pasaulio kūrinių sąraše – opera-performansas „Saulė ir jūra“
Viena įtakingiausių pasaulio šiuolaikinio meno platformų „Frieze“ paskelbė pastarojo amžiaus reikšmingiausių meno kūrinių sąrašą. Tarp iškiliausiųjų – ir lietuvių menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės bei Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, 2019 m. Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Auksiniu liūtu“.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Naujo LNDT spektaklio režisierius Karolis Kaupinis: viskas šiame materialiame pasaulyje susiję su laiko ėjimu
Naujas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ pristato grupę teatro kūrėjų, bandančių atkurti legendinį spektaklį ir taip sugrąžinti pilnatvę į savo pačių ir teatro dabartį. Tačiau darbas einasi sunkiai – aktoriai sprendžia meilės ir asmeninio išsipildymo klausimus, senstantis režisierius vaikosi savo praeinančios šlovės, ir nei spektaklyje, nei užkulisiuose nepavyksta ilgiau nei sekundei užfiksuoti sėkmės ir laimės akimirkų.
Spektaklio „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ autorius ir režisierius – Karolis Kaupinis. Šio kūrinio premjera LNDT Didžiojoje salėje numatyta balandžio 10–12 dienomis. Daivai Šabasevičienei režisierius pasakoja, kas jį atvedė iki spektaklio temų.
Pristatydamas būsimą premjerą įvardinote jos atsiradimo pagrindinę priežastį – egzistencinį nerimą, kurį pastaruoju metu išgyvena didžioji visuomenės dalis. Ši būsena labiausiai susijusi su karo grėsme. Akivaizdu, kad menininkai egzistencinę įtampą jaučia visą gyvenimą. Gal galėtumėte smulkiau pristatyti savo kelionę į spektaklį „Lietuvių mirties pranešimai: vieno spektaklio istorija“?
Jau anksčiau apie tai galvojau, kad kuriant meną negalima jo paversti pragyvenimo šaltiniu: „Kuriu, nes turiu užsidirbti pragyvenimui.“ Jeigu pavyksta iš to gyventi – puiku, bet tai neturi tapti „reikia ką nors sukurti, kad turėčiau iš ko gyventi“. Idealu kurti tuomet, kai tikrai to nori. Tada jau nesvarbu, kiek laiko tai užtruks. Svarbiausia išlieka idėja. Man taip buvo ir filmą kuriant, ir dabar – spektaklį. Aš neskubu. Noriu tikrai tikėti kūriniu. Taip dažnai būna rašantiems disertaciją: pasirenka temą, o po trijų mėnesių jau būna išsekę nuo tos idėjos, nes ji nėra ta idėja, kuria degtų trejus metus. O idėja, su kuria gali gyventi kelerius metus, tau tampa ta pirma ir gal net paskutine idėja. Kaskart darai tarsi jau paskutinį savo darbą. Dėl to leidi sau neskubėt, kiek išeina. Ilgai kūriau ir abu filmus, ir šis spektaklis gimsta jau ne pirmi metai.
Šiuo atveju tai susiję ir su mano žmona, ir su jos šeima. Iki to aš buvau tik spektaklių stebėtojas, o vedęs kiek giliau pakliuvau į teatro pasaulį: dažnesni apsilankymai teatre dėl žmonos darbo, paskui jau nuvažiavus pas Paulės tėvus (aktorę Daivą Stubraitę ir scenografą Sergejų Bocullo) – begalinės kalbos apie teatrą. Kaip mano – pedagogų šeimoje, taip ir teatralų šeimoje yra tos didžiosios refleksijos. Arba mažosios istorijos, įvairūs anekdotai...
Nuvažiavęs į Kauną tarytum teatro knygą vartyčiau; jie aktyviai tame dalyvauja, o aš šiek tiek iš šalies klausau. Tai, kas tose istorijose dominuoja, yra nuolatinis bandymas kažką restauruoti, papasakoti, kaip buvo. Įvertinti – save, kitus bendroje mūsų teatro ir apskritai mūsų kultūros istorijoje. Tą bestebėdamas išgyvenau iki tokio savo amžiaus, kai vis dažniau susiduriu su žmogaus mirtingumu: artimesnių žmonių mirtimis, savo paties laikinumo supratimu. Vis dažniau imu galvoti apie egzistenciją.
Ankstyvoje jaunystėje atrodo, kad visas gyvenimas dar prieš akis, o nuo kokių trisdešimt penkerių tas „prieš akis“ ima vis trauktis, supranti, kad kai kas jau už tavęs. Iš čia ir gimė žmogaus laikinumo tema ir begalinis žmogaus noras tą laikinumą įveikti, kai tik jis tave paliečia. Dar prisidėjo pandemija, karas. Tai pirmas fundamentalus susidūrimas su egzistencine išnykimo grėsme. Pandemijos pradžioje atrodė, kad gali vos ne visi numirti, kad tai kaip naujas maras, o karo pradžioje – kad mūsų tautą tuoj ims ir nušluos viską naikinanti imperija. Neliks nei aplinkos, nei artimųjų, nei mūsų atsiminimų. Todėl šeimos kalbos apie teatro legendas, egzistencinis nerimas ir asmeninis laikinumo supratimas – šie trys atskiri dalykai tapo vienu dariniu, kurio junginį sumaniau sukurti praėjusio sezono „Versmės“ festivaliui. Lig tol nesupratau, kodėl reiktų rinktis teatrą. Apskritai aš dažnai teatre netikiu tuo, ką žiūriu. Didelį įspūdį padarė Łukaszo Twarkowskio „Lokis“ (LNDT, 2017). Man patiko, kaip režisierius naudojo mediją. Nors nemažai kas sakė, kad tai ne teatras, bet buvo aišku, kad nei kine, nei skaitydamas knygą to nepatirčiau, kaip žiūrint „Lokį“. Kaip išnaudojama realybė – kas tikra ir netikra, kaip viskas jungiama...
Misija – pagauti ne tik teatro laikinumą, bet ir paties gyvenimo akimirką. Spektaklio tema ir siužetas bando atsakyti į prasmės klausimą. Konkreti spektaklio materija su aktorių pagalba prabils apie tai, kas efemeriška – laikina. Kokios mintys ir temos išprovokavo šio kūrinio atsiradimą?
Tarytum egzistuoja dieviškoji kūryba ir žmogaus bandymas sukurti dieviškąjį pasaulį. Eini ir kartais labiau, kartais mažiau priartėji. Norisi to rojaus – amžino, tobulo, nuostabaus, pilnatvės jausmo... Pavyksta, nepavyksta, kartais išgyveni, kartais mažiau išgyveni. Žmogaus bendras siekis – laimė. Su Paule perskaitę Antano Maceinos „Jobo dramą“ supratome, kad laike laimė yra neįmanoma todėl, kad laimė pagal apibrėžtį yra tai, kas nesibaigia. Viskas, ką vadiname laime, nėra laimė. Dažniausiai tai yra malonumas, laimės erzacas, nes laimė turėtų nesibaigti, o malonumas baigiasi. Tad tikra laimė turėtų būti ten, kur nebėra laiko, o jo nebėra tik anapus, nes viskas šiame materialiame pasaulyje susiję su laiko ėjimu. Esu tikintis žmogus – tikiu Dievo esybe ir tikiu, kad yra materialus pasaulis šiapus ir nematerialus anapus. O tikint tuo, visas pasaulio vertinimas yra kitoks.
Kartu su Paule – spektaklio bendraautore – ėmėme ieškoti siužetinės linijos ir, regis, ji sugalvojo bandymą atkurti praėjusią legendą. Pakartoti tai, kas praėjo. Tada bandėme ieškoti to legendinio spektaklio, kurį visi laikytų tuo „esminiu legendiniu lietuvių spektakliu“. Paklausinėjus visi kritikai surašė skirtingus spektaklius. Viskas yra subjektyvu. Tada atsirėmiau į savo patirtį ir apsistojau ties Oskaro Koršunovo „Įstabiąja ir graudžiąja Romeo ir Džuljetos istorija“ (2003), nes gerai pamenu tą spektaklį kaip man, paaugliui, palikusį didelį įspūdį.
Ką slepia ar atskleidžia kūrinio pavadinimas? Vien žodis „pranešimai“ byloja apie labai konkrečią mintį. Kokia ji?
Būnant Čikagoje, kai kelis kartus važiavau į Ameriką pristatyti filmo ar kitais reikalais, lietuvių bendruomenės vis nusivesdavo į kapines. Ir man vis įvykdavo atradimas – čia atskira Lietuva, čia tiek daug jau numirusių lietuvių... Čia visa atskira istorija! Radau ir seniausius laidojimo namus Čikagoje – „Petkus and Sons“. Jie kitados susikūrė feisbuko puslapį – „Lietuvių mirties pranešimai“. Daugiau ten nieko nėra, tik vardas, pavardė, o komentare – nekrologiukas. Ši paskyra buvo sukurta tam, kad lietuvių bendruomenė praneštų apie netektį, nes dažniausiai senesnio amžiaus žmonėms jau sunku susekti visas netektis. Keistas jausmas apima, kai skrolini per tą puslapį ir matai nesibaigiančias lietuviškas pavardes. Nė vienos jų nespėji įsidėmėti, viskas dingsta, kaip dažniausiai su feisbuku būna. Ir aš kas kokias tris savaites vis įsijungiu tą puslapį, pažiūriu, kiek lietuvių per šį laiką vėl numirė.
Man labai patiko pats principas, tas „bėgimas“, kaip būna prie didelių karo memorialų. Tu prieini prie eilėmis išrašytų pavardžių, pavyzdžiui, panteone Baryje „Sacrario dei caduti d’oltremare di Bari“, vaikštai ir regi tas nesibaigiančias pavardes. Mane labai sudomino bandymas įamžinti visą tautą. Ir aš galvoju: iš kur tai ateina? Bandymas pavardėmis surašyti visą tautą? O tai ateina iš nuogąsčio, kad greitai gali jos nelikti. Didžiosios Europos tautos nepatiria egzistencinio nerimo, kad jų tiesiog neliks. O mes jį patiriame. „Lietuvių mirties pranešimai“ – net pagal skambesį – praneša mums mūsų pabaigą, mirtį. Statant spektaklį norėčiau, kad jis ir šitą toną sukurtų – ar jau skelbiama mūsų mirtis? Ar jau artėja mūsų pabaiga? Tikrai?
Pjesėje fikcija jungiasi su konkrečiais Lietuvos teatro istorijos įvykiais, personalijomis. Įdomu, kad šiame pasakojimo pasakojime ir literatūrinė, ir filosofinė prasmės vienodai svarbios ir labai ryškios. Kaip kilo mintis daryti tokius junginius?
Mėgstu archyvą kaip medžiagą, man jis labai patinka. Kai kelis kartus nufilmuoji vaidybinį metrą, matai, kokia tai mašinerija, kiek pinigų, kaip sunkiai tas darosi, kiek daug pastangų reikia, kad būtų sukurtas paprastas kadras, ir tada galvoji, ar tikrai to reikia, ar jau nėra viso to nufilmuota? Ir dėstydamas LMTA studentams nuolat kartoju, kad jie galvotų apie tai. Nes jeigu kas nors jau yra nufilmuota, gal galima naudoti tai, gal nieko naujo filmuoti nebereikia?
Kai paskaičiau „Lietuvių teatro istoriją“, supratau, kad teatro istoriją daugiausiai sudaro mačiusiųjų įspūdžiai apie spektaklius, aktorių patirtys ir t. t., bet aš nieko negaliu patikrinti. Kine gali nueiti ir pažiūrėti kadaise sukurtą filmą. Dalį lietuviškų spektaklių, kurių buvau nematęs būdamas 18–24 metų, žiūrėjau Atviros Lietuvos fondo bibliotekoje Didžiojoje gatvėje. Ten žiūrėdavau senus filmus, kino klasiką ir lietuviškus spektaklius – tai, kas buvo statyta 1989–1990 metais, viską, ko buvau nematęs ir matyt negalėjau. Bet žiūrėti spektaklio įrašus – kankinanti patirtis, ypač kai esi knygoje paskaitęs liaupsinančius įspūdžius apie spektaklį.
Vis galvodavau, kad kažko nesuprantu, nes man tai atrodė tiesiog prastas spektaklis, prasta vaidyba. Aš supratau, kad iš vaizdajuosčių neatkursiu tos patirties, kad teatras yra „čia ir dabar“, ir labai svarbus visas kontekstas. Tada nusprendžiau ne spektaklių įrašus žiūrėti, o paklausyti, pažiūrėti senas laidas apie teatrą, kurių taip pat yra daug. Ir tose teatro laidose buvo labai daug kalbų apie laiką: „ėjo“, „praėjo“, „deja, buvo taip“... Tuomet supratau, kad man viskas susiveda. Kadangi teatras laikinas, pašalina spektaklį ir lieka tik rekvizitas, tai visi tie menininkai, teatrologai – visos tos kalbančios galvos – esmę geriausiai ir pasako. Tada peržiūrėjau ir Valentino Masalskio interviu su Kristupu Saboliumi, kuriame Masalskis pasakė, kodėl teatre jis nemėgsta vaizdo įrašų (nes susimaišo tai, kas yra „čia ir dabar“, ir tai, kas yra miręs laikas). Ir tai man atrakino spektaklio formą.
Mane asmeniškai labiausiai jaudina Jūsų itin pagarbus požiūris į daugelį žemišką gyvenimą jau palikusių Lietuvos teatro menininkų. Jūs taip išauklėtas, ar tai susiję su Jūsų gyvenimo patirtimi?
Tai gal ir auklėjimo rezultatas, bet ir pats augimas tokį suformavo. Daug laiko leidau su vyresniais už save žmonėmis. Vaikystėje labiau mėgau suaugusiuosius nei kitus vaikus, mėgau suaugusiųjų kompaniją. Pavyzdžiui, kai vasaras leisdavau kaime, mane pasiimdavo močiutės brolis ir mes eidavome pas kaimynus kombaino taisyti. Ir aš būdavau su tais šešiasdešimtmečiais–septyniasdešimtmečiais vyrais. Aš sėdėdavau, klausydavau ir man patikdavo. Iš vyresnio žmogaus visada gali išgirsti ką nors įdomaus.
Kitas dalykas: daug malonių patirčių esu turėjęs su Vakarų europiečiais, amerikiečiais. Supratau, kad bendraujant su vyresniais žmonėmis iš ten laikas tarsi pranyksta, nes ten man artimesni atrodo už mane gerokai vyresni žmonės nei mano bendraamžiai. Gal taip yra todėl, kad vyresnės kartos ten yra arčiau didžiųjų sukrėtimų, didžiųjų istorinių lūžių. Mano kartos žmogus Italijoje nuo jų toli, o aš – pirma karta po Sovietų Sąjungos žlugimo, tad man įdomiau kalbėti su žmogumi iš Italijos, kuris yra pirma karta, pvz., po Antrojo pasaulinio karo. Tai pastebėjęs galvoju, kad jaunas ne tas, kas jaunas, dėl to ir laikas pranyksta. Jaunystė savaime – nei pranašumas, nei trūkumas. Tas jaunystės kultas – „atėjo jaunoji karta“... Na, ji tuoj pat praeis. Tai tas pats užsiliūliavimas, trunkantis vos kelerius metus. Kažkas iš paskos visada eina. Lygiai taip pat vyresni turi pripažinti savo laikinumą: juk negyvensi amžinai. Žmogus, kuris desperatiškai kabinasi į viršūnę laikiname pasaulyje, man kelia pasidygėjimą, atrodytų, jis pasaulyje nesupranta savo vietos ir buvimo čia prasmės.
Kodėl Jūs pats sau parašėte pjesę? Rodos, šiais laikais netrūksta dramaturgų, bet režisieriai vis dažniau jų atsisako.
Gal dėl to, kad aš nesu režisierius. Aš esu kūrėjas, todėl ir kuriu nuo pradžių iki galo.
Pjesę rašėte 2024-aisiais. Dalyvavote LNDT organizuotoje dramaturgų rezidencijoje, pjesė buvo vystoma Madride, Briuselyje ir Berlyne. Gal galėtumėte trumpai pristatyti šį procesą.
Programa, kurioje dalyvavau, man labai patiko. Vien dėl to, kad aš neturiu galimybės važinėti po Europą ir žiūrėti, ką rodo teatrai. Tarkim, per savaitę Madride buvo galimybė nueiti į kelis spektaklius ir pažiūrėti, ką rodo jų nacionalinis teatras. Tas pats Briusely. Kita vertus, puiku, kad galėjome su kolegėmis iš kitų šalių – Kroatijos, Ispanijos – daug bendrauti. Ir joms buvo svarbu suprasti, kuo aš gyvenu.
Atsimenu, į Madridą atskridau tiesiai po šaulių sunkių pratybų. Buvau nusiskutęs galvą, nes tose pratybose plaukai buvo labai užknisę, – labai nepatogu. Daug klausinėjo, joms buvo sunku suprasti, kad menininkas gali tai daryti. Arba tu kareivis, arba menininkas. Ispanijoje, jei eini savo noru šaudyti, tai turbūt „nacis“. Iš tų kalbų vieni apie kitus nemažai sužinojome, kuo gyvename. Per tą savaitę spėji pastebėti, kokia susiskaldžiusi jų visuomenė. Išorės priešo neturi, dėl to vieni kitiems geroki priešai. Lyginiesi su savo šalimi. Tokie trumpi pastebėjimai leidžia gerai suprasti, kokiame kontekste Europos lygmeniu kuri. Todėl šios rezidencijos labai naudingos. Tai ne rašymo, o patirties rezidencijos. Norint rašymo rezidencijos, reikia išvažiuoti mėnesiui, užsidaryti ir nekreipti dėmesio į aplinką, susikoncentruoti į popierių. O čia važiuoji, prisikaupi, grįžęs rašai.
Kas buvo svarbiausia renkantis aktorius?
Apie dalį aktorių jau galvojau rašydamas pjesę. „Romeo ir Džuljetos“ kontekste atsirado Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis. Pasispendžiau spąstus, suprasdamas, kad jeigu jie nesutiks, turėsiu viską perrašyti. Ačiū Dievui, sutiko. Su Vaidotu Martinaičiu pažįstami nuo filmo „Nova Lituania“ (2019), paskui į šaulių skyrių atėjo pas mane, kartu būname pratybose, todėl jį neblogai pažįstu. O galvojant apie vyresnės kartos aktorių, galintį būti savimi, būti scenoje ir vien dėl to turėti svorį, tai Juozas Budraitis atrodė natūralus pasirinkimas, juolab kad jį labai rekomendavo ir Dainius, tarp jų geras santykis.
Marius Čižauskas taip pat labai tinka, nes jis iki galo nėra aktorius. Jis daro viską, ką sugalvoja, kas jam patinka. Ir man patinka ši savybė. Tai rizikinga, bet tuomet žmogus labai laisvas. Šarūnas Meliešius man atrodo labai gilus, jautrus žmogus, o kartu labai paslankus aktorius. Aistė Zabotkaitė man labai patinka dėl psichofizikos, charizmos. Vaidilė Juozaitytė man labai patiko Jernejaus Lorenci spektaklyje „Svetimas“, ji turi labai daug laisvės. O Nelė Savičenko man yra gyva legenda, su kuria tiesiog garbė dirbti kartu. Bet visus šiuos žmones visų pirma vienija kažkoks gilus humanizmas. Aš nelabai mėgstu dirbti tais, kurie gerai daro savo amatą, bet yra atstumiantys žmonės. Galiu pakęsti, jeigu reikia, bet malonumo būti kartu nėra. O čia tiesiog mėgaujuosi kiekviena repeticija, noriu į jas eiti.
Spektaklio „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“, rež. Karolis Kaupinis, premjera LNDT Didžiojoje salėje įvyks balandžio 10–12 dienomis.
Spektaklio „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ autorius ir režisierius – Karolis Kaupinis. Šio kūrinio premjera LNDT Didžiojoje salėje numatyta balandžio 10–12 dienomis. Daivai Šabasevičienei režisierius pasakoja, kas jį atvedė iki spektaklio temų.
Pristatydamas būsimą premjerą įvardinote jos atsiradimo pagrindinę priežastį – egzistencinį nerimą, kurį pastaruoju metu išgyvena didžioji visuomenės dalis. Ši būsena labiausiai susijusi su karo grėsme. Akivaizdu, kad menininkai egzistencinę įtampą jaučia visą gyvenimą. Gal galėtumėte smulkiau pristatyti savo kelionę į spektaklį „Lietuvių mirties pranešimai: vieno spektaklio istorija“?
Jau anksčiau apie tai galvojau, kad kuriant meną negalima jo paversti pragyvenimo šaltiniu: „Kuriu, nes turiu užsidirbti pragyvenimui.“ Jeigu pavyksta iš to gyventi – puiku, bet tai neturi tapti „reikia ką nors sukurti, kad turėčiau iš ko gyventi“. Idealu kurti tuomet, kai tikrai to nori. Tada jau nesvarbu, kiek laiko tai užtruks. Svarbiausia išlieka idėja. Man taip buvo ir filmą kuriant, ir dabar – spektaklį. Aš neskubu. Noriu tikrai tikėti kūriniu. Taip dažnai būna rašantiems disertaciją: pasirenka temą, o po trijų mėnesių jau būna išsekę nuo tos idėjos, nes ji nėra ta idėja, kuria degtų trejus metus. O idėja, su kuria gali gyventi kelerius metus, tau tampa ta pirma ir gal net paskutine idėja. Kaskart darai tarsi jau paskutinį savo darbą. Dėl to leidi sau neskubėt, kiek išeina. Ilgai kūriau ir abu filmus, ir šis spektaklis gimsta jau ne pirmi metai.
Šiuo atveju tai susiję ir su mano žmona, ir su jos šeima. Iki to aš buvau tik spektaklių stebėtojas, o vedęs kiek giliau pakliuvau į teatro pasaulį: dažnesni apsilankymai teatre dėl žmonos darbo, paskui jau nuvažiavus pas Paulės tėvus (aktorę Daivą Stubraitę ir scenografą Sergejų Bocullo) – begalinės kalbos apie teatrą. Kaip mano – pedagogų šeimoje, taip ir teatralų šeimoje yra tos didžiosios refleksijos. Arba mažosios istorijos, įvairūs anekdotai...
Nuvažiavęs į Kauną tarytum teatro knygą vartyčiau; jie aktyviai tame dalyvauja, o aš šiek tiek iš šalies klausau. Tai, kas tose istorijose dominuoja, yra nuolatinis bandymas kažką restauruoti, papasakoti, kaip buvo. Įvertinti – save, kitus bendroje mūsų teatro ir apskritai mūsų kultūros istorijoje. Tą bestebėdamas išgyvenau iki tokio savo amžiaus, kai vis dažniau susiduriu su žmogaus mirtingumu: artimesnių žmonių mirtimis, savo paties laikinumo supratimu. Vis dažniau imu galvoti apie egzistenciją.
Ankstyvoje jaunystėje atrodo, kad visas gyvenimas dar prieš akis, o nuo kokių trisdešimt penkerių tas „prieš akis“ ima vis trauktis, supranti, kad kai kas jau už tavęs. Iš čia ir gimė žmogaus laikinumo tema ir begalinis žmogaus noras tą laikinumą įveikti, kai tik jis tave paliečia. Dar prisidėjo pandemija, karas. Tai pirmas fundamentalus susidūrimas su egzistencine išnykimo grėsme. Pandemijos pradžioje atrodė, kad gali vos ne visi numirti, kad tai kaip naujas maras, o karo pradžioje – kad mūsų tautą tuoj ims ir nušluos viską naikinanti imperija. Neliks nei aplinkos, nei artimųjų, nei mūsų atsiminimų. Todėl šeimos kalbos apie teatro legendas, egzistencinis nerimas ir asmeninis laikinumo supratimas – šie trys atskiri dalykai tapo vienu dariniu, kurio junginį sumaniau sukurti praėjusio sezono „Versmės“ festivaliui. Lig tol nesupratau, kodėl reiktų rinktis teatrą. Apskritai aš dažnai teatre netikiu tuo, ką žiūriu. Didelį įspūdį padarė Łukaszo Twarkowskio „Lokis“ (LNDT, 2017). Man patiko, kaip režisierius naudojo mediją. Nors nemažai kas sakė, kad tai ne teatras, bet buvo aišku, kad nei kine, nei skaitydamas knygą to nepatirčiau, kaip žiūrint „Lokį“. Kaip išnaudojama realybė – kas tikra ir netikra, kaip viskas jungiama...
Misija – pagauti ne tik teatro laikinumą, bet ir paties gyvenimo akimirką. Spektaklio tema ir siužetas bando atsakyti į prasmės klausimą. Konkreti spektaklio materija su aktorių pagalba prabils apie tai, kas efemeriška – laikina. Kokios mintys ir temos išprovokavo šio kūrinio atsiradimą?
Tarytum egzistuoja dieviškoji kūryba ir žmogaus bandymas sukurti dieviškąjį pasaulį. Eini ir kartais labiau, kartais mažiau priartėji. Norisi to rojaus – amžino, tobulo, nuostabaus, pilnatvės jausmo... Pavyksta, nepavyksta, kartais išgyveni, kartais mažiau išgyveni. Žmogaus bendras siekis – laimė. Su Paule perskaitę Antano Maceinos „Jobo dramą“ supratome, kad laike laimė yra neįmanoma todėl, kad laimė pagal apibrėžtį yra tai, kas nesibaigia. Viskas, ką vadiname laime, nėra laimė. Dažniausiai tai yra malonumas, laimės erzacas, nes laimė turėtų nesibaigti, o malonumas baigiasi. Tad tikra laimė turėtų būti ten, kur nebėra laiko, o jo nebėra tik anapus, nes viskas šiame materialiame pasaulyje susiję su laiko ėjimu. Esu tikintis žmogus – tikiu Dievo esybe ir tikiu, kad yra materialus pasaulis šiapus ir nematerialus anapus. O tikint tuo, visas pasaulio vertinimas yra kitoks.
Kartu su Paule – spektaklio bendraautore – ėmėme ieškoti siužetinės linijos ir, regis, ji sugalvojo bandymą atkurti praėjusią legendą. Pakartoti tai, kas praėjo. Tada bandėme ieškoti to legendinio spektaklio, kurį visi laikytų tuo „esminiu legendiniu lietuvių spektakliu“. Paklausinėjus visi kritikai surašė skirtingus spektaklius. Viskas yra subjektyvu. Tada atsirėmiau į savo patirtį ir apsistojau ties Oskaro Koršunovo „Įstabiąja ir graudžiąja Romeo ir Džuljetos istorija“ (2003), nes gerai pamenu tą spektaklį kaip man, paaugliui, palikusį didelį įspūdį.
Ką slepia ar atskleidžia kūrinio pavadinimas? Vien žodis „pranešimai“ byloja apie labai konkrečią mintį. Kokia ji?
Būnant Čikagoje, kai kelis kartus važiavau į Ameriką pristatyti filmo ar kitais reikalais, lietuvių bendruomenės vis nusivesdavo į kapines. Ir man vis įvykdavo atradimas – čia atskira Lietuva, čia tiek daug jau numirusių lietuvių... Čia visa atskira istorija! Radau ir seniausius laidojimo namus Čikagoje – „Petkus and Sons“. Jie kitados susikūrė feisbuko puslapį – „Lietuvių mirties pranešimai“. Daugiau ten nieko nėra, tik vardas, pavardė, o komentare – nekrologiukas. Ši paskyra buvo sukurta tam, kad lietuvių bendruomenė praneštų apie netektį, nes dažniausiai senesnio amžiaus žmonėms jau sunku susekti visas netektis. Keistas jausmas apima, kai skrolini per tą puslapį ir matai nesibaigiančias lietuviškas pavardes. Nė vienos jų nespėji įsidėmėti, viskas dingsta, kaip dažniausiai su feisbuku būna. Ir aš kas kokias tris savaites vis įsijungiu tą puslapį, pažiūriu, kiek lietuvių per šį laiką vėl numirė.
Man labai patiko pats principas, tas „bėgimas“, kaip būna prie didelių karo memorialų. Tu prieini prie eilėmis išrašytų pavardžių, pavyzdžiui, panteone Baryje „Sacrario dei caduti d’oltremare di Bari“, vaikštai ir regi tas nesibaigiančias pavardes. Mane labai sudomino bandymas įamžinti visą tautą. Ir aš galvoju: iš kur tai ateina? Bandymas pavardėmis surašyti visą tautą? O tai ateina iš nuogąsčio, kad greitai gali jos nelikti. Didžiosios Europos tautos nepatiria egzistencinio nerimo, kad jų tiesiog neliks. O mes jį patiriame. „Lietuvių mirties pranešimai“ – net pagal skambesį – praneša mums mūsų pabaigą, mirtį. Statant spektaklį norėčiau, kad jis ir šitą toną sukurtų – ar jau skelbiama mūsų mirtis? Ar jau artėja mūsų pabaiga? Tikrai?
Pjesėje fikcija jungiasi su konkrečiais Lietuvos teatro istorijos įvykiais, personalijomis. Įdomu, kad šiame pasakojimo pasakojime ir literatūrinė, ir filosofinė prasmės vienodai svarbios ir labai ryškios. Kaip kilo mintis daryti tokius junginius?
Mėgstu archyvą kaip medžiagą, man jis labai patinka. Kai kelis kartus nufilmuoji vaidybinį metrą, matai, kokia tai mašinerija, kiek pinigų, kaip sunkiai tas darosi, kiek daug pastangų reikia, kad būtų sukurtas paprastas kadras, ir tada galvoji, ar tikrai to reikia, ar jau nėra viso to nufilmuota? Ir dėstydamas LMTA studentams nuolat kartoju, kad jie galvotų apie tai. Nes jeigu kas nors jau yra nufilmuota, gal galima naudoti tai, gal nieko naujo filmuoti nebereikia?
Kai paskaičiau „Lietuvių teatro istoriją“, supratau, kad teatro istoriją daugiausiai sudaro mačiusiųjų įspūdžiai apie spektaklius, aktorių patirtys ir t. t., bet aš nieko negaliu patikrinti. Kine gali nueiti ir pažiūrėti kadaise sukurtą filmą. Dalį lietuviškų spektaklių, kurių buvau nematęs būdamas 18–24 metų, žiūrėjau Atviros Lietuvos fondo bibliotekoje Didžiojoje gatvėje. Ten žiūrėdavau senus filmus, kino klasiką ir lietuviškus spektaklius – tai, kas buvo statyta 1989–1990 metais, viską, ko buvau nematęs ir matyt negalėjau. Bet žiūrėti spektaklio įrašus – kankinanti patirtis, ypač kai esi knygoje paskaitęs liaupsinančius įspūdžius apie spektaklį.
Vis galvodavau, kad kažko nesuprantu, nes man tai atrodė tiesiog prastas spektaklis, prasta vaidyba. Aš supratau, kad iš vaizdajuosčių neatkursiu tos patirties, kad teatras yra „čia ir dabar“, ir labai svarbus visas kontekstas. Tada nusprendžiau ne spektaklių įrašus žiūrėti, o paklausyti, pažiūrėti senas laidas apie teatrą, kurių taip pat yra daug. Ir tose teatro laidose buvo labai daug kalbų apie laiką: „ėjo“, „praėjo“, „deja, buvo taip“... Tuomet supratau, kad man viskas susiveda. Kadangi teatras laikinas, pašalina spektaklį ir lieka tik rekvizitas, tai visi tie menininkai, teatrologai – visos tos kalbančios galvos – esmę geriausiai ir pasako. Tada peržiūrėjau ir Valentino Masalskio interviu su Kristupu Saboliumi, kuriame Masalskis pasakė, kodėl teatre jis nemėgsta vaizdo įrašų (nes susimaišo tai, kas yra „čia ir dabar“, ir tai, kas yra miręs laikas). Ir tai man atrakino spektaklio formą.
Mane asmeniškai labiausiai jaudina Jūsų itin pagarbus požiūris į daugelį žemišką gyvenimą jau palikusių Lietuvos teatro menininkų. Jūs taip išauklėtas, ar tai susiję su Jūsų gyvenimo patirtimi?
Tai gal ir auklėjimo rezultatas, bet ir pats augimas tokį suformavo. Daug laiko leidau su vyresniais už save žmonėmis. Vaikystėje labiau mėgau suaugusiuosius nei kitus vaikus, mėgau suaugusiųjų kompaniją. Pavyzdžiui, kai vasaras leisdavau kaime, mane pasiimdavo močiutės brolis ir mes eidavome pas kaimynus kombaino taisyti. Ir aš būdavau su tais šešiasdešimtmečiais–septyniasdešimtmečiais vyrais. Aš sėdėdavau, klausydavau ir man patikdavo. Iš vyresnio žmogaus visada gali išgirsti ką nors įdomaus.
Kitas dalykas: daug malonių patirčių esu turėjęs su Vakarų europiečiais, amerikiečiais. Supratau, kad bendraujant su vyresniais žmonėmis iš ten laikas tarsi pranyksta, nes ten man artimesni atrodo už mane gerokai vyresni žmonės nei mano bendraamžiai. Gal taip yra todėl, kad vyresnės kartos ten yra arčiau didžiųjų sukrėtimų, didžiųjų istorinių lūžių. Mano kartos žmogus Italijoje nuo jų toli, o aš – pirma karta po Sovietų Sąjungos žlugimo, tad man įdomiau kalbėti su žmogumi iš Italijos, kuris yra pirma karta, pvz., po Antrojo pasaulinio karo. Tai pastebėjęs galvoju, kad jaunas ne tas, kas jaunas, dėl to ir laikas pranyksta. Jaunystė savaime – nei pranašumas, nei trūkumas. Tas jaunystės kultas – „atėjo jaunoji karta“... Na, ji tuoj pat praeis. Tai tas pats užsiliūliavimas, trunkantis vos kelerius metus. Kažkas iš paskos visada eina. Lygiai taip pat vyresni turi pripažinti savo laikinumą: juk negyvensi amžinai. Žmogus, kuris desperatiškai kabinasi į viršūnę laikiname pasaulyje, man kelia pasidygėjimą, atrodytų, jis pasaulyje nesupranta savo vietos ir buvimo čia prasmės.
Kodėl Jūs pats sau parašėte pjesę? Rodos, šiais laikais netrūksta dramaturgų, bet režisieriai vis dažniau jų atsisako.
Gal dėl to, kad aš nesu režisierius. Aš esu kūrėjas, todėl ir kuriu nuo pradžių iki galo.
Pjesę rašėte 2024-aisiais. Dalyvavote LNDT organizuotoje dramaturgų rezidencijoje, pjesė buvo vystoma Madride, Briuselyje ir Berlyne. Gal galėtumėte trumpai pristatyti šį procesą.
Programa, kurioje dalyvavau, man labai patiko. Vien dėl to, kad aš neturiu galimybės važinėti po Europą ir žiūrėti, ką rodo teatrai. Tarkim, per savaitę Madride buvo galimybė nueiti į kelis spektaklius ir pažiūrėti, ką rodo jų nacionalinis teatras. Tas pats Briusely. Kita vertus, puiku, kad galėjome su kolegėmis iš kitų šalių – Kroatijos, Ispanijos – daug bendrauti. Ir joms buvo svarbu suprasti, kuo aš gyvenu.
Atsimenu, į Madridą atskridau tiesiai po šaulių sunkių pratybų. Buvau nusiskutęs galvą, nes tose pratybose plaukai buvo labai užknisę, – labai nepatogu. Daug klausinėjo, joms buvo sunku suprasti, kad menininkas gali tai daryti. Arba tu kareivis, arba menininkas. Ispanijoje, jei eini savo noru šaudyti, tai turbūt „nacis“. Iš tų kalbų vieni apie kitus nemažai sužinojome, kuo gyvename. Per tą savaitę spėji pastebėti, kokia susiskaldžiusi jų visuomenė. Išorės priešo neturi, dėl to vieni kitiems geroki priešai. Lyginiesi su savo šalimi. Tokie trumpi pastebėjimai leidžia gerai suprasti, kokiame kontekste Europos lygmeniu kuri. Todėl šios rezidencijos labai naudingos. Tai ne rašymo, o patirties rezidencijos. Norint rašymo rezidencijos, reikia išvažiuoti mėnesiui, užsidaryti ir nekreipti dėmesio į aplinką, susikoncentruoti į popierių. O čia važiuoji, prisikaupi, grįžęs rašai.
Kas buvo svarbiausia renkantis aktorius?
Apie dalį aktorių jau galvojau rašydamas pjesę. „Romeo ir Džuljetos“ kontekste atsirado Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis. Pasispendžiau spąstus, suprasdamas, kad jeigu jie nesutiks, turėsiu viską perrašyti. Ačiū Dievui, sutiko. Su Vaidotu Martinaičiu pažįstami nuo filmo „Nova Lituania“ (2019), paskui į šaulių skyrių atėjo pas mane, kartu būname pratybose, todėl jį neblogai pažįstu. O galvojant apie vyresnės kartos aktorių, galintį būti savimi, būti scenoje ir vien dėl to turėti svorį, tai Juozas Budraitis atrodė natūralus pasirinkimas, juolab kad jį labai rekomendavo ir Dainius, tarp jų geras santykis.
Marius Čižauskas taip pat labai tinka, nes jis iki galo nėra aktorius. Jis daro viską, ką sugalvoja, kas jam patinka. Ir man patinka ši savybė. Tai rizikinga, bet tuomet žmogus labai laisvas. Šarūnas Meliešius man atrodo labai gilus, jautrus žmogus, o kartu labai paslankus aktorius. Aistė Zabotkaitė man labai patinka dėl psichofizikos, charizmos. Vaidilė Juozaitytė man labai patiko Jernejaus Lorenci spektaklyje „Svetimas“, ji turi labai daug laisvės. O Nelė Savičenko man yra gyva legenda, su kuria tiesiog garbė dirbti kartu. Bet visus šiuos žmones visų pirma vienija kažkoks gilus humanizmas. Aš nelabai mėgstu dirbti tais, kurie gerai daro savo amatą, bet yra atstumiantys žmonės. Galiu pakęsti, jeigu reikia, bet malonumo būti kartu nėra. O čia tiesiog mėgaujuosi kiekviena repeticija, noriu į jas eiti.
Spektaklio „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“, rež. Karolis Kaupinis, premjera LNDT Didžiojoje salėje įvyks balandžio 10–12 dienomis.
Paieška nedavė rezultatų