Skaityti daugiau
LNDT geriausiais sezono aktoriais išrinko Rimantę Valiukaitę ir Šarūną Rapolą Meliešių
Tarptautinės teatro dienos proga apdovanojimai vyko ne tik „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje – Lietuvos nacionalinis dramos teatras už geriausius sezono vaidmenis apdovanojo savo trupės aktorius. Įvertinimų ir padėkų sulaukė ir kiti LNDT darbuotojai.Teatro lankytojo portretas 2025-aisiais kada, kaip ir kas renkasi teatrą
Minint Tarptautinę teatro dieną, didžiausias bilietų platintojas Lietuvoje „Bilietai.lt“ pristato teatro lankytojo portretą, leidžiantį pažvelgti į besikeičiančius žiūrovų įpročius ir teatro vartojimo tendencijas.Klaipėdos jaunimo teatro spektakliui „Danse Macabre“ – „Padėkos kaukė“
Tarptautinės teatro dienos išvakarėse Klaipėdoje vykusiuose prestižiniuose miesto teatralų apdovanojimuose „Padėkos kaukės“ įvertintas Klaipėdos jaunimo teatro muzikinis patyriminis spektaklis „Danse Macabre“. Kūrinys pelnė „Sruogos“ nominaciją, skiriamą už išskirtinį, eksperimentinį ir naujas teatro formas tyrinėjantį metų reiškinį.Naujo LNDT spektaklio režisierius Karolis Kaupinis: viskas šiame materialiame pasaulyje susiję su laiko ėjimu
Naujas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ pristato grupę teatro kūrėjų, bandančių atkurti legendinį spektaklį ir taip sugrąžinti pilnatvę į savo pačių ir teatro dabartį. Tačiau darbas einasi sunkiai – aktoriai sprendžia meilės ir asmeninio išsipildymo klausimus, senstantis režisierius vaikosi savo praeinančios šlovės, ir nei spektaklyje, nei užkulisiuose nepavyksta ilgiau nei sekundei užfiksuoti sėkmės ir laimės akimirkų.Draugystės anatomija scenoje: „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Balandžio 25 d. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje žiūrovai kviečiami į jautrų ir atvirą šokio spektaklį „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“, kurį pristato režisierė ir choreografė Greta Grinevičiūtė. Tai jau ketvirtasis menininkės darbas, tęsiantis jos kuriamą spektaklių seriją, skirtą konkrečiam ar abstrakčiam objektui bei artimam žmogui – jo idėjai, prisiminimui ar emocijai.LNDT ragina visus teatrus galvoti apie tvarumą ir kviečia į trečiąjį forumą
Lietuvos nacionalinis dramos teatras balandžio 22 d. organizuoja jau trečiąjį tvarumo forumą, kuris šiemet turės itin praktinę kryptį. Teatro profesionalams bus pristatyta visai neseniai į lietuvių kalbą išversta ir mūsų šalies teatro laukui pritaikyta „Teatro žalioji knyga“. Renginys nemokamas, bet būtina registracija.Šiaulių dramos teatrui – net šešios „Auksinių scenos kryžių“ nominacijos
Valstybinio Šiaulių dramos teatro kūrėjai šiemet sulaukė išskirtinio įvertinimo – visi 2025 metais teatre sukurti spektakliai nominuoti prestižiniams „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimams. Iš viso teatro menininkai pretenduoja į apdovanojimus net šešiose skirtingose kategorijose.Klaipėdoje – premjera patiems mažiausiems: muzikinis spektaklis kūdikiams „A-Ū!“
Kovo 13 dieną Klaipėdos kultūros fabrike įvyks Klaipėdos jaunimo teatro premjera patiems mažiausiems žiūrovams – muzikinis spektaklis kūdikiams „A-Ū!“, skirtas 6–24 mėnesių vaikams ir jų tėvams.Tarp meilės, genialumo ir beprotybės: šokio spektaklio premjera prikėlė jautrią Sofijos istoriją
Jautri, įtaigi, šokio simbolių ir atpažįstamų motyvų kupina kelionė per M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimo istoriją. Tokie atgarsiai po ansamblio „Lietuva“ premjeros – šokio spektaklio „Sofija. Genijaus šešėly“ lydi iki šiol. Pirmieji pasirodymai Vilniuje subūrė pilnas sales žiūrovų ir nustebino savita kūrėjų interpretacija, estetiniais sprendimais, išraiškingais choreografiniais ir muzikiniais paveikslais, solistų ekspresyvumu bei moderniai atgimusiu „Mišku“, „Jūra“ ir „Beauštančia aušrele“.LNDT organizuojamą Europos rezidencijų programos konkursą laimėjo Domas Raibys
Lietuvos nacionalinis dramos teatras, siekdamas skatinti naujų tekstų scenai atsiradimą, jau ketvirtus metus su partneriais iš Prancūzijos, Ispanijos, Belgijos ir Kroatijos rengia Europos rezidencijų programos konkursą. Kiekvienas partneris išrenka savo šaliai atstovausiantį žmogų. Šiemet konkursą Lietuvoje, nurungęs 11 kitų kandidatų, laimėjo komikas ir rašytojas Domas Raibys, komisijai pristatęs juodosios komedijos apie paukščius idėją.„Kazanova“ – meilės, laisvės ir žmogaus pasirinkimų istorija Klaipėdoje
2026 m. balandžio 18 d. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje žiūrovai kviečiami į išskirtinį teatro vakarą – spektaklį „Kazanova“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Artūras Smoljaninovas. Tai režisieriaus Konstantino Kamenskio autorinė sceninė versija, sukurta pagal Marinos Cvetaevos pjeses „Feniksas“ ir „Nuotykis“.Komedija „Man viskas gerai“
Balandžio 26 dieną Vilniaus lenkų kultūros namuose nepriklausomas Europos teatras „Chaika“ pristato komedijos „Man viskas gerai!“ premjerą.30 metų be saugių sprendimų: „New Baltic Dance’26“ programa
Šiuolaikinio šokio festivalis „New Baltic Dance“ (NBD) Vilniuje vyks jau 30-ąjį kartą vasario 26 - balandžio 29 dienomis. Festivalis, kaip neatsiejama šiuolaikinio šokio ekosistemos dalis, šiandien klausia – kokią vietą valstybėje užima šiuolaikinis šokis ir kokios šios srities ateities perspektyvos?TEATRO KLUBAS – nauja erdvė dialogui apie teatrą, kultūrą ir visuomenę
Valstybinis Šiaulių dramos teatras pradeda naują renginių ciklą TEATRO KLUBAS, skirtą visiems, norintiems giliau pažinti šiuolaikinį teatrą, kultūrą ir visuomenę. Tai bus įvairius formatus ir temas apjungianti renginių erdvė, kviečianti ne tik stebėti ir klausytis, bet diskutuoti, klausti bei reflektuoti.Monospektaklis „Melo Gibsono draugas“ – ironiškas žvilgsnis į aktoriaus šlovę ir jos kainą
Rugsėjo 10 dieną Vilniaus lenkų kultūros namų Teatro salėje bus pristatytas monospektaklis „Melo Gibsono draugas“, sukurtas pagal Tomasz Jachimek tekstą ir režisuotas Sławomir Gaudyn. Tai nuotaikinga, bet kartu ir taikli komedija, kviečianti pažvelgti į menininko gyvenimą iš arti – su visais jo paradoksais, ambicijomis ir netikėtais posūkiais.Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly
Laikas atsigręžti į moterį, kuri geriausiai suprato ir giliausiai išjautė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genialumą jo gyvenamuoju laiku. Į žmogų, kuris, kūrėjų požiūriu, nepelnytai liko didžiojo menininko šešėlyje. Šokio spektaklis „Sofija | Genijaus šešėly“ kviečia pažvelgti į Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vidinį pasaulį ir jos likimą šalia genijaus.Baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ sugrįžta į sceną: šiuolaikiškai atgimusi pasaka visai šeimai
Po sėkmingos premjeros ir didžiulio žiūrovų susidomėjimo baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ dar kartą kviečia į gyvą, šiuolaikiškai atgimusią pasaką. Gegužės 1 d. 12 val. šis spektaklis bus rodomas Vilniaus COMPENSA koncertų salėje.„Sniegas*“ – drąsus spektaklis paaugliams ir jaunimui apie tai, apie ką negalima tylėti
Sniegas* – tai jautrus ir atviras spektaklis paaugliams bei jaunimui, kviečiantis kalbėti apie temas, kurios dažnai lieka nutylėtos. Kartais, norint papasakoti savo istoriją, reikia labai daug drąsos – būtent apie tai ir yra šis Teatro studijos II darbas.Naujasis teatras: „Nepažintas Mačernis | Aš atnešiau Jums saulės patekėjimą“
Vytauto Mačernio prozos pristatymas kviečia iš naujo pažinti vieną ryškiausių lietuvių literatūros asmenybių – per mažai girdėtą, bet itin gilią jo kūrybos pusę. Šiame kameriniame pasirodyme aktorė Sonata Visockaitė atveria Mačernio prozą – tekstus, kuriuose keliami esminiai filosofiniai ir egzistenciniai klausimai, grįžtama prie pamatinių, amžinųjų vertybių.„Glaistas“ – garso patirtis Vilniaus gete
Nuo 2026 m. balandžio 16 d. iki gegužės 24 d. Vilniuje vyks „Glaistas“ – unikali garso kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją. Šio kūrinio pagrindas – keturių Holokaustą išgyvenusių asmenų balsai, užfiksuoti 2019 m. interviu Tel Avive, Jeruzalėje ir Haifoje. Kiekvienai erdvei sukurtos muzikos kompozicijos kartu su binauraliniais įrašais kuria įtraukiančią patirtį, leidžiančią klausytojui pajusti vietos istoriją ir jos atmintį.Interaktyvus spektaklis vaikams „Šunyčių nuotykiai“
Ar gali būti, kad net šunyčiams pasitaiko nuobodžių dienų? Pasirodo – taip! Tačiau šįkart nuobodulys ilgai neužsibūna, nes herojus pasiekia netikėtas draugo skambutis, kviečiantis leistis į nuotykių kupiną misiją. Šunyčių laukia kelionė į paslaptingą negyvenamą salą ir dingusio lobio paieškos.SPEKTAKLIS „MADE IN ODESSA“ – BALANDŽIO 25 D. VILNIUJE
Į Vilnių pirmą kartą atvyksta išskirtinis, šilumos ir gero humoro kupinas spektaklis „MADE IN ODESSA“, kurį pristato nepakartojami Odesos aktoriai. Balandžio 25 d. 18:00 val. Vilniaus lenkų kultūros namuose žiūrovų lauks džiaugsminga, gyvybinga ir žaisminga istorija, įkūnijanti tikrąjį šio legendinio miesto charakterį.NAUJAS GYVENIMAS – TEATRO KOMEDIJA APIE MEILĘ, CHAOSĄ IR ANTRO ŠANSO DRĄSĄ
Į Lietuvos scenas atkeliauja premjera, kuri nepaliks abejingų – šmaikšti, aštri ir netikėtumų kupina teatro komedija „Naujas gyvenimas“. Tai istorija apie santykių ribas, rutinos griūtį ir jausmus, kurie kartais ateina ne laiku – bet būtent tada pakeičia viską.„Banketas Paryžiuje“ – elegantiška komedija apie meilę, santuoką ir… viską, kas lieka tarp jų
2026 m. balandžio 24 d. Vilniaus lenkų kultūros namuose žiūrovai kviečiami į išskirtinę Brodvėjaus klasikos interpretaciją – komediją „Banketas Paryžiuje“, pastatytą pagal garsiojo dramaturgo Neilo Simono pjesę. Tai spektaklis rusų kalba, žavingai ir ironiškai nagrinėjantis santykius, jų trapumą, aistras bei amžinus žmogiškus paradoksus.Šokio ir gyvos muzikos spektaklis „Metų laikai“ | Šeiko šokio teatras
Šeiko šokio teatras kviečia į unikalų šokio ir gyvos muzikos spektaklį „Metų laikai“, kuris savo debiutą patyrė bendradarbiaujant su Mindaugo Bačkaus vadovaujamu Klaipėdos violončelių kvartetu. Spektaklis sujungia keturių metų laikų simboliką su keturių violončelių garsais ir keturių skirtingų šokėjų išraiška, suteikdamas klasikiniam Vivaldi kūriniui „Keturi metų laikai“ naują, dekonstruotą dimensiją.Ką dovanojame šiandien? Ir kodėl prasmingiausios dovanos nebūtinai telpa į dėžutę
Artėjant šventėms kiekvienais metais prasideda tas pats ritualas – ieškoti dovanos, kuri ne tik pradžiugintų, bet ir būtų iš tiesų prasminga. Mes lankome parduotuves, tikriname internetinius puslapius, stengiamės pataikyti pagal žmogaus skonį, pomėgius arba bent jau nesuklysti renkant dydį.Nijolė Narmontaitė ir Arnas Švilpauskas – „Madinga pora“: meilė tarp vyresnės ir jauno?
Ar meilė įmanoma tarp vyresnės, turtingos moters ir jauno, tik gražaus vyro? Naujas muzikinis spektaklis „Madinga pora“ kviečia žiūrovus pasijuokti, padainuoti ir pamąstyti apie santykius tarp vyrų ir moterų.Geriausių XXI a. pasaulio kūrinių sąraše – opera-performansas „Saulė ir jūra“
Viena įtakingiausių pasaulio šiuolaikinio meno platformų „Frieze“ paskelbė pastarojo amžiaus reikšmingiausių meno kūrinių sąrašą. Tarp iškiliausiųjų – ir lietuvių menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės bei Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, 2019 m. Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Auksiniu liūtu“.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Atviras interviu su Arūnu Sakalausku – apie aktorystės iššūkius, baimę ir naują spektaklį
„Darbas vyksta 3 mėnesius, o žiūrovas tave mato 2 valandas“, – sako karjeros 40-metį minintis aktorius Arūnas Sakalauskas. Atvirame interviu aktorius pasidalino mintimis apie aktorystės iššūkius, nuolatinį jaudulį prieš lipant į sceną, žmones jaudinančias temas bei naują egocentrišką komediją „Puolę dievai“.
1985 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigęs, tačiau dar antrame kurse vaidinti pradėjęs A. Sakalauskas aktoriumi siekė tapti nuo pat vaikystės. „Atsarginių variantų neturėjau, bet man pasisekė“, – sako jis. Nepaisant daugiau nei 40 metų patirties, jaudulys ir baimė prieš lipant į sceną ne tik neišnyko, bet netgi sustiprėjo.
Šiemet 63-ejų sulaukęs A. Sakalauskas teigia, kad aktoriaus auksinis amžius yra nuo 20 iki 45 metų, o vėliau vaidmenų mažėja. Visgi veiklos aktoriui netrūksta net ir vasarą: spektakliai, filmavimai, repeticijos, teatro ir meno studijos reikalai bei kartu su žmona Gabija vykdomos namo paieškos lemia, kad daug laiko poilsiui nelieka.
Šiuo metu aktorius ruošiasi naujai egocentriškai komedijai „Puolę dievai“, kurios premjera nuo spalio 12 d. vyks net 9 šalies miestuose. Rolando Atkočiūno režisuotas spektaklis pasakoja apie senatvės praleisti į pensionatą atvykusias žvaigždes, kurias įkūnys A. Sakalauskas, Inga Maškarina, Arvydas Dapšys ir Inesa Paliulytė.
Atvirame interviu A. Sakalauskas pasidalino mintimis apie aktoriaus profesijos iššūkius, talentingą jaunąją kartą, klasikinio ir šiuolaikinio teatro skirtumus, iš tiesų žmones jaudinančias temas bei gebėjimo pasijuokti iš savęs svarbą.
– Sveiki, Arūnai, kaip gyvenate? Ar vasarą poilsiaujate, ar dirbate?
– Įvairios vasaros būna. Kartais atostogauju porą mėnesių, kartais tris, bet šią vasarą taip nėra. Užsitęsė sezonas, buvo iki birželio pabaigos, o rugpjūčio pradžioje jau prasideda repeticijos. Taip pat turėjau serialo filmavimus, jau turėjom repeticiją spektaklio „Puolę dievai“. Todėl nebuvo labai daug poilsio. Darbų tikrai netrūksta.
– Ar kada pagalvojote, kuo būtumėte, jei nebūtumėte aktorius?
– Net neįsivaizduoju. Turbūt visada žinojau, kad būsiu aktorius ir juo tapau. Atsarginių variantų neturėjau. Bet tikrai negaliu skųstis, man pasisekė, nes aktoriaus profesija labai priklauso nuo sėkmės. Turi susirinkti žmonių komanda, kad kažkas įvyktų. Ir tai nevyksta dažnai, per visą karjerą vos kokie 5-6 tokie susitikimai, jei išvis tiek. Manau, jei tiek įvyks, gali labai džiaugtis. Bet džiaugtis gali ir turėdamas vieną, nes kai kuriems net ir to vieno tokio susitikimo nepasitaiko.
– Per 40 metų scenoje matėte ir šilto, ir šalto. Ar vis dar turite profesinių iššūkių?
Taip, visą laiką. Visada bijai, visada jaudiniesi. Aktoriaus profesija paremta emocijomis. Jei nejauti emocijų, jei nepergyveni, kaip tas, ką vaidini, tada tu negali daryti poveikio žiūrovams. Tada tu iš tikrųjų nevaidini, o tik imituoji, apgauni. Todėl prieš kiekvieną spektaklį jaučiu baimę ir jaudulį. Kaip tik neseniai turėjome pasirodymą su kitais jaunais aktoriais ir visi bijojom lygiai taip pat. Aš gal netgi dar labiau bijojau už juos. Bet galbūt dėl tos baimės, dėl to adrenalino šuolio ir ėjome į tą profesiją. Truputį mazochistai.
– Kalbant apie jaunus aktorius, ar egzistuoja kažkoks bruožas, kurį išvydęs galėtumėte pasakyti, kad žmogus bus sėkmingas?
– Aš nežinau, kaip tą įvardinti, bet pas vienus yra, pas kitus ne. Tai matosi. Kažkoks savitumas, išskirtinumas, įsigilinimas į vaidmenį, nebėgimas paviršiumi, ne imitacija, bet yra ir imitacijos. Vieni imituoja, kad vaidina, o kiti vaidina iš tikrųjų. Ir matosi, kad tas iš tikrųjų juos veža. Tokie žmonės eis labai toli. Išties labai daug gerų aktorių dabar yra Lietuvoje. Bet yra pavojus: kai kažkas pamato jauną, gerą aktorių, jį pradeda visur kviesti, nes jis juk visur gerai padarys. Ir čia pavojus tas, kad jam nebereikia dirbti, juk ateisiu ir bus gerai. Bet tu su kiekvienu vaidmeniu turėtum augti, nors tai ir labai sunku. Ne visada pasiseka.
– Kaip manote, kas aktoriaus darbe sunkiausia ir ko žiūrovai nemato?
– Nemato repeticijų, nemato tavęs, kai spektaklis nepavyksta. Darbas vyksta tris mėnesius, o žiūrovas tave pamato tik dvi valandas. Daugumoje profesijų žmonės turi kažkokius įrankius – kompiuterius, telefonus, teptukus, muzikos instrumentus, plaktukus, mašinas, lėktuvus, miltus, karves ar dar kažką. O aktorystėje tu turi tik save. Tu pats esi sau instrumentas, todėl yra šiek tiek sudėtingiau. Jei eini bandytis į filmą ar teatro vaidmenį ir tavęs nepaima, tai reiškia tave atmetė visą: su tavo akių spalva, su tavo mąstymu, tavo kalba, viskuo. Daugumoje kitų profesijų tu atneši daiktą ir tau sako: „ne, mums šis daiktas netinka“. Jie kalba apie daiktą. O aktoriaus atveju jie kalba apie tave visą. Tu netinki ir viskas. Su tuo sunku susigyventi. Kitas dalykas: vaidmenys yra pagal amžių. Kai esi nuo 20 iki 45 metų, iš esmės gali viską vaidinti, visi herojai dažniausiai yra kažkur tame tarpe, pirmi kartai, įsimylėjimai yra esant tokio amžiaus. Paskui jų mažėja. Ir trečias dalykas: labai pavojinga susitapatinti su tuo, ką vaidini. Kalbėti personažo frazėmis, mėginti galvoti taip, kaip jie galvoja, tada net kitaip pradedi vaikščioti. Svarbu nepavirsti tuo, ką vaidini, nes juk vaidini ne save. Tai tavo supratimas, emocijos… Bet ten nesi tu. Tu turi turėti savo gyvenimą.
– Esate sakęs, kad bėgant metams aktorystėje tam tikri dalykai tampa nebesvarbūs. Kas jie?
– Svarbą prarado temos, apie ką vaidini. Beveik nebeliko tokių didelių, giluminių temų. Na, pavyzdžiui, ne klimato kaita jaudina žmogų. Mus jaudina tai, kaip bendraujam vienas su kitu. Santykiai, gyvenimo prasmė jaudina. Ne išorė jaudina, ne instagramas, ne feisbukas, o tai, ką pasakys tavo draugė atėjusi į pasimatymą. Palikimai, atstumimai, meilės, gyvenimo prasmė. Tokie dalykai. Jie yra senose, klasikinėse pjesėse. Kai spektakliai statomi pagal jas, stipriai neišdarkant, ateina visai kitoks žiūrovas.
– Ar norite pasakyti, kad šiuolaikinis teatras klasiką išdarko?
– Modernaus teatro bruožas yra tas, kad staiga paimsiu kokią klasiką, kaip „Hamletas“, ir padarysiu, kad veiksmas vyksta Pietų Afrikos anglių kasykloje. Ir tada dingsta visa esmė. Viskas per daug sumodernizuojama. Atsiranda mikrofonai, aktorius per toli nuo žiūrovo, už kažkokių širmų, jis grimerinėje, jį per kamerą rodo, bet žmonės sėdi teatre. Ir tokie dalykai nelabai jaudina. Visi dabar skrolina telefonus ir, tarytum, nori ir tokio teatro: kad galėtum praskrolinti sceną, kai neįdomu. Nes negali susikaupti. Aš nesakau, kad tai yra gerai ar blogai, aš nežinau, bet tiesiog konstatuoju faktą. Nenoriu būti tas žmogus, kur sako: „o mano laikais, tai buvo taip…“. Mano laikais lygiai taip pat žiūrėjome į tuometinį teatrą. Pavyzdžiui, kai atėjo Oskaras Koršunovas, teatras buvo kitoks ir jis atnešė visiškai naują sampratą. Bet jis išlaikė senas vaidybos tradicijas, jis sujungė tradicijas ir, manau, su Koršunovu teatras žengė didelį žingsnį į priekį. Jis tarsi paėmė viską ir atnešė iki šių laikų. Na, o dabar visi jau ima Koršunovo teatrą ir skaido mažus gabaliukus. Toks laikmetis.
– Kalbant apie dabartinius spektaklius, šiuo metu kaip tik statote komediją „Puolę dievai“, minėjote, kad jau turėjote ir repeticijų. Apie ką šis spektaklis?
– Apie tai, kaip kažkada buvai populiarus, žinomas ir reikalingas, bet staiga, su metais, tau sako: „ačiū, jūsų nereikia“. Žmonės natūraliai pasensta. Ir tas prisitaikymas, tas suvokimas, kad tu esi nebereikalingas – labai sunkus. Kai kurie moka tai gražiai priimti, o kiti dar kabinasi ir puola aiškinti: „ne, aš dar galiu!“. Bet tikrai niekas nebalsuos už tave ir tavo pastangas. Jie balsuos už šalia esantį jauną ir gražų žmogų, į kurį malonu žiūrėti. Be to, šioje istorijoje yra ir kiti dalykai: kaip tokiais tampama, kaip tai atsiliepia asmeniniam gyvenimui, kaip kovojama dėl garbės ir pripažinimo, kokia didelė konkurencija, kaip tai daro įtaką asmeniniams santykiams.
– Pats spektaklis pristatomas, kaip „egocentriška komedija“. Ką tai reiškia?
– Manau, kad visi esame egocentriški. Labai sunku save vaidinti, niekas nenori to daryti. Ir štai mes susirenkame keturi aktoriai (aut. past. – I. Maškarina, A. Sakalauskas, I. Paliulytė, A. Dapšys) iš keturių skirtingų teatrų ir kiekvienas su savo patirtimi, tuomet tau norisi aiškinti kitam, kaip ką daryti. O kitam norisi sakyti tau, kaip ką geriau daryti. Ir mes tampam panašūs į tuos personažus, tik mes kartu neturėjome šlovės akimirkų.
– Kokią žinutę norėtumėte, kad iš šio spektaklio išsineštų žiūrovai?
– Kad visi mes vienodi. Jeigu dabar taip nėra, tai bus. Galiausiai visi suvienodėsim, bet mokėkim iš savęs pasijuokti. Nesvarbu, kas nutiktų. Pasišaipykim iš savęs.
– O kaip jums pačiam komedijos žanras ir kokiame žanre jaučiates geriausiai?
Kokiame žanre geriausiai jaučiuosi tikrai negaliu pasakyti, bet komedijos man patinka. Prajuokinti salę yra reikalų. Jei tai tyčia daroma, tai nelabai, bet jei tai gerai ir skoningai, tai super. Mielai pasirašyčiau komedijoms. Nors jos ir sunkiai pasidaro.
– Spektaklio aprašyme yra tokia frazė: amžius – ne priežastis leisti gyvenimui praeiti pro šalį. O kokių svajonių ar tikslų dar nespėjote įgyvendinti?
– Dar yra, bet aš nesakysiu, kad nenubaidyti (juokiasi).
– Tuomet ko sau palinkėtumėte?
– Energijos ir ryžto.
– Arūnai, ačiū jums už nuoširdų, gilų ir atvirą pokalbį.
Naujoji egocentriška komedija „Puolę dievai“ su Arūnu Sakalausku nuo spalio 12 iki lapkričio 7 dienos bus rodoma net devyniuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Tauragėje, Alytuje, Panevėžyje, Klaipėdoje, Utenoje, Kaune, Vilkaviškyje ir Palangoje. Renginių bilietus platina „Bilietai.lt“.
1985 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigęs, tačiau dar antrame kurse vaidinti pradėjęs A. Sakalauskas aktoriumi siekė tapti nuo pat vaikystės. „Atsarginių variantų neturėjau, bet man pasisekė“, – sako jis. Nepaisant daugiau nei 40 metų patirties, jaudulys ir baimė prieš lipant į sceną ne tik neišnyko, bet netgi sustiprėjo.
Šiemet 63-ejų sulaukęs A. Sakalauskas teigia, kad aktoriaus auksinis amžius yra nuo 20 iki 45 metų, o vėliau vaidmenų mažėja. Visgi veiklos aktoriui netrūksta net ir vasarą: spektakliai, filmavimai, repeticijos, teatro ir meno studijos reikalai bei kartu su žmona Gabija vykdomos namo paieškos lemia, kad daug laiko poilsiui nelieka.
Šiuo metu aktorius ruošiasi naujai egocentriškai komedijai „Puolę dievai“, kurios premjera nuo spalio 12 d. vyks net 9 šalies miestuose. Rolando Atkočiūno režisuotas spektaklis pasakoja apie senatvės praleisti į pensionatą atvykusias žvaigždes, kurias įkūnys A. Sakalauskas, Inga Maškarina, Arvydas Dapšys ir Inesa Paliulytė.
Atvirame interviu A. Sakalauskas pasidalino mintimis apie aktoriaus profesijos iššūkius, talentingą jaunąją kartą, klasikinio ir šiuolaikinio teatro skirtumus, iš tiesų žmones jaudinančias temas bei gebėjimo pasijuokti iš savęs svarbą.
– Sveiki, Arūnai, kaip gyvenate? Ar vasarą poilsiaujate, ar dirbate?
– Įvairios vasaros būna. Kartais atostogauju porą mėnesių, kartais tris, bet šią vasarą taip nėra. Užsitęsė sezonas, buvo iki birželio pabaigos, o rugpjūčio pradžioje jau prasideda repeticijos. Taip pat turėjau serialo filmavimus, jau turėjom repeticiją spektaklio „Puolę dievai“. Todėl nebuvo labai daug poilsio. Darbų tikrai netrūksta.
– Ar kada pagalvojote, kuo būtumėte, jei nebūtumėte aktorius?
– Net neįsivaizduoju. Turbūt visada žinojau, kad būsiu aktorius ir juo tapau. Atsarginių variantų neturėjau. Bet tikrai negaliu skųstis, man pasisekė, nes aktoriaus profesija labai priklauso nuo sėkmės. Turi susirinkti žmonių komanda, kad kažkas įvyktų. Ir tai nevyksta dažnai, per visą karjerą vos kokie 5-6 tokie susitikimai, jei išvis tiek. Manau, jei tiek įvyks, gali labai džiaugtis. Bet džiaugtis gali ir turėdamas vieną, nes kai kuriems net ir to vieno tokio susitikimo nepasitaiko.
– Per 40 metų scenoje matėte ir šilto, ir šalto. Ar vis dar turite profesinių iššūkių?
Taip, visą laiką. Visada bijai, visada jaudiniesi. Aktoriaus profesija paremta emocijomis. Jei nejauti emocijų, jei nepergyveni, kaip tas, ką vaidini, tada tu negali daryti poveikio žiūrovams. Tada tu iš tikrųjų nevaidini, o tik imituoji, apgauni. Todėl prieš kiekvieną spektaklį jaučiu baimę ir jaudulį. Kaip tik neseniai turėjome pasirodymą su kitais jaunais aktoriais ir visi bijojom lygiai taip pat. Aš gal netgi dar labiau bijojau už juos. Bet galbūt dėl tos baimės, dėl to adrenalino šuolio ir ėjome į tą profesiją. Truputį mazochistai.
– Kalbant apie jaunus aktorius, ar egzistuoja kažkoks bruožas, kurį išvydęs galėtumėte pasakyti, kad žmogus bus sėkmingas?
– Aš nežinau, kaip tą įvardinti, bet pas vienus yra, pas kitus ne. Tai matosi. Kažkoks savitumas, išskirtinumas, įsigilinimas į vaidmenį, nebėgimas paviršiumi, ne imitacija, bet yra ir imitacijos. Vieni imituoja, kad vaidina, o kiti vaidina iš tikrųjų. Ir matosi, kad tas iš tikrųjų juos veža. Tokie žmonės eis labai toli. Išties labai daug gerų aktorių dabar yra Lietuvoje. Bet yra pavojus: kai kažkas pamato jauną, gerą aktorių, jį pradeda visur kviesti, nes jis juk visur gerai padarys. Ir čia pavojus tas, kad jam nebereikia dirbti, juk ateisiu ir bus gerai. Bet tu su kiekvienu vaidmeniu turėtum augti, nors tai ir labai sunku. Ne visada pasiseka.
– Kaip manote, kas aktoriaus darbe sunkiausia ir ko žiūrovai nemato?
– Nemato repeticijų, nemato tavęs, kai spektaklis nepavyksta. Darbas vyksta tris mėnesius, o žiūrovas tave pamato tik dvi valandas. Daugumoje profesijų žmonės turi kažkokius įrankius – kompiuterius, telefonus, teptukus, muzikos instrumentus, plaktukus, mašinas, lėktuvus, miltus, karves ar dar kažką. O aktorystėje tu turi tik save. Tu pats esi sau instrumentas, todėl yra šiek tiek sudėtingiau. Jei eini bandytis į filmą ar teatro vaidmenį ir tavęs nepaima, tai reiškia tave atmetė visą: su tavo akių spalva, su tavo mąstymu, tavo kalba, viskuo. Daugumoje kitų profesijų tu atneši daiktą ir tau sako: „ne, mums šis daiktas netinka“. Jie kalba apie daiktą. O aktoriaus atveju jie kalba apie tave visą. Tu netinki ir viskas. Su tuo sunku susigyventi. Kitas dalykas: vaidmenys yra pagal amžių. Kai esi nuo 20 iki 45 metų, iš esmės gali viską vaidinti, visi herojai dažniausiai yra kažkur tame tarpe, pirmi kartai, įsimylėjimai yra esant tokio amžiaus. Paskui jų mažėja. Ir trečias dalykas: labai pavojinga susitapatinti su tuo, ką vaidini. Kalbėti personažo frazėmis, mėginti galvoti taip, kaip jie galvoja, tada net kitaip pradedi vaikščioti. Svarbu nepavirsti tuo, ką vaidini, nes juk vaidini ne save. Tai tavo supratimas, emocijos… Bet ten nesi tu. Tu turi turėti savo gyvenimą.
– Esate sakęs, kad bėgant metams aktorystėje tam tikri dalykai tampa nebesvarbūs. Kas jie?
– Svarbą prarado temos, apie ką vaidini. Beveik nebeliko tokių didelių, giluminių temų. Na, pavyzdžiui, ne klimato kaita jaudina žmogų. Mus jaudina tai, kaip bendraujam vienas su kitu. Santykiai, gyvenimo prasmė jaudina. Ne išorė jaudina, ne instagramas, ne feisbukas, o tai, ką pasakys tavo draugė atėjusi į pasimatymą. Palikimai, atstumimai, meilės, gyvenimo prasmė. Tokie dalykai. Jie yra senose, klasikinėse pjesėse. Kai spektakliai statomi pagal jas, stipriai neišdarkant, ateina visai kitoks žiūrovas.
– Ar norite pasakyti, kad šiuolaikinis teatras klasiką išdarko?
– Modernaus teatro bruožas yra tas, kad staiga paimsiu kokią klasiką, kaip „Hamletas“, ir padarysiu, kad veiksmas vyksta Pietų Afrikos anglių kasykloje. Ir tada dingsta visa esmė. Viskas per daug sumodernizuojama. Atsiranda mikrofonai, aktorius per toli nuo žiūrovo, už kažkokių širmų, jis grimerinėje, jį per kamerą rodo, bet žmonės sėdi teatre. Ir tokie dalykai nelabai jaudina. Visi dabar skrolina telefonus ir, tarytum, nori ir tokio teatro: kad galėtum praskrolinti sceną, kai neįdomu. Nes negali susikaupti. Aš nesakau, kad tai yra gerai ar blogai, aš nežinau, bet tiesiog konstatuoju faktą. Nenoriu būti tas žmogus, kur sako: „o mano laikais, tai buvo taip…“. Mano laikais lygiai taip pat žiūrėjome į tuometinį teatrą. Pavyzdžiui, kai atėjo Oskaras Koršunovas, teatras buvo kitoks ir jis atnešė visiškai naują sampratą. Bet jis išlaikė senas vaidybos tradicijas, jis sujungė tradicijas ir, manau, su Koršunovu teatras žengė didelį žingsnį į priekį. Jis tarsi paėmė viską ir atnešė iki šių laikų. Na, o dabar visi jau ima Koršunovo teatrą ir skaido mažus gabaliukus. Toks laikmetis.
– Kalbant apie dabartinius spektaklius, šiuo metu kaip tik statote komediją „Puolę dievai“, minėjote, kad jau turėjote ir repeticijų. Apie ką šis spektaklis?
– Apie tai, kaip kažkada buvai populiarus, žinomas ir reikalingas, bet staiga, su metais, tau sako: „ačiū, jūsų nereikia“. Žmonės natūraliai pasensta. Ir tas prisitaikymas, tas suvokimas, kad tu esi nebereikalingas – labai sunkus. Kai kurie moka tai gražiai priimti, o kiti dar kabinasi ir puola aiškinti: „ne, aš dar galiu!“. Bet tikrai niekas nebalsuos už tave ir tavo pastangas. Jie balsuos už šalia esantį jauną ir gražų žmogų, į kurį malonu žiūrėti. Be to, šioje istorijoje yra ir kiti dalykai: kaip tokiais tampama, kaip tai atsiliepia asmeniniam gyvenimui, kaip kovojama dėl garbės ir pripažinimo, kokia didelė konkurencija, kaip tai daro įtaką asmeniniams santykiams.
– Pats spektaklis pristatomas, kaip „egocentriška komedija“. Ką tai reiškia?
– Manau, kad visi esame egocentriški. Labai sunku save vaidinti, niekas nenori to daryti. Ir štai mes susirenkame keturi aktoriai (aut. past. – I. Maškarina, A. Sakalauskas, I. Paliulytė, A. Dapšys) iš keturių skirtingų teatrų ir kiekvienas su savo patirtimi, tuomet tau norisi aiškinti kitam, kaip ką daryti. O kitam norisi sakyti tau, kaip ką geriau daryti. Ir mes tampam panašūs į tuos personažus, tik mes kartu neturėjome šlovės akimirkų.
– Kokią žinutę norėtumėte, kad iš šio spektaklio išsineštų žiūrovai?
– Kad visi mes vienodi. Jeigu dabar taip nėra, tai bus. Galiausiai visi suvienodėsim, bet mokėkim iš savęs pasijuokti. Nesvarbu, kas nutiktų. Pasišaipykim iš savęs.
– O kaip jums pačiam komedijos žanras ir kokiame žanre jaučiates geriausiai?
Kokiame žanre geriausiai jaučiuosi tikrai negaliu pasakyti, bet komedijos man patinka. Prajuokinti salę yra reikalų. Jei tai tyčia daroma, tai nelabai, bet jei tai gerai ir skoningai, tai super. Mielai pasirašyčiau komedijoms. Nors jos ir sunkiai pasidaro.
– Spektaklio aprašyme yra tokia frazė: amžius – ne priežastis leisti gyvenimui praeiti pro šalį. O kokių svajonių ar tikslų dar nespėjote įgyvendinti?
– Dar yra, bet aš nesakysiu, kad nenubaidyti (juokiasi).
– Tuomet ko sau palinkėtumėte?
– Energijos ir ryžto.
– Arūnai, ačiū jums už nuoširdų, gilų ir atvirą pokalbį.
Naujoji egocentriška komedija „Puolę dievai“ su Arūnu Sakalausku nuo spalio 12 iki lapkričio 7 dienos bus rodoma net devyniuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Tauragėje, Alytuje, Panevėžyje, Klaipėdoje, Utenoje, Kaune, Vilkaviškyje ir Palangoje. Renginių bilietus platina „Bilietai.lt“.
Paieška nedavė rezultatų