Skaityti daugiau
Vasaros muzika po atviru dangumi: 9 nepamirštami vasaros koncertai Kalnų parke
2025 metų vasara Vilniaus Kalnų parke žada tapti ypatinga – viena gražiausių sostinės erdvių sugrįžta kaip didžiausių gyvos muzikos renginių centras. Čia vyks net 9 koncertai, kuriuose pasirodys garsiausi Lietuvos ir užsienio atlikėjai.LVSO VAIKAMS | ''LAUKINĖ SIMFONIJA''
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pristato nuostabią premjerą vaikams ir visai šeimai – kultinio amerikiečių rašytojo, bestselerių „Angelai ir Demonai“, „Da Vinči kodas“ ir „Inferno“ autoriaus Dano Browno (g. 1964) kūrinį vaikams „Laukinė simfonija“ (angl. „Wild Symphony“).Didžiausi gegužės renginiai Lietuvoje: Michaelas Kiwanuka, Martin Garrix, Marijonas Mikutavičius ir „Led Zeppelin“ legenda
Gegužę Lietuvos renginių rinka įkais it vasaros saulė. Vilnių aplankys britų žvaigždė Michaelas Kiwanuka ir „Led Zeppelin“ legenda Robertas Plantas, Kauną drebins didžėjai ATB, Martin Garrix ir Benny Bennasi, tuo metu Raudonės pilies festivalyje atmosferą kaitins Marijono Mikutavičiaus šou.Žemaitė pastebėta sostinės gatvėse!
Istorija gyva – ji atgimsta čia pat, tarp mūsų ir pačiais netikėčiausiais ženklais. Ypač legendomis apipintame Vilniuje, kur iš tiesų galite sutikti pažįstamus veidus – net ir šokio žingsniu besisukančią garsiąją rašytoją. Žemaitės skveras, Užupis, senamiesčio takai… Kiek daug atvirų erdvių patirti, kiek progų įsikvėpti, tuo pačiu – gėrėtis pavasariu ir aktyviu laisvalaikiu.Vilniuje žinomi žmonės su vaikais stebėjo pirmojo Lietuvoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjerą
Sekmadienį Vilniuje vyko pirmojo Lietuvos istorijoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjera. Žymiosios Antoine de Saint-Exupéry pasakos įkvėpto spektaklio nepraleido žinomi šalies žmonės, tarp jų – Žilvinas Žvagulis, Viktorija Siegel, Nerijus Juška, Indrė Anankaitė-Kalašnikovienė, Austėja Lukaitė ir kiti.Vilniuje – labdaringa „Mažojo Princo“ miuziklo išankstinė premjera
Trečiadienį Vilniuje vyko ypatinga miuziklo „Mažasis Princas“ išankstinė premjera, kurią nemokamai stebėjo daugiau nei 1000 iššūkius patiriančių žmonių, tarp kurių – 500 vaikų, globojamų labdaros organizacijų Maltiečiai, „Gelbėkit vaikus“, „Pagalbos paaugliams iniciatyva“ bei „SOS Vaikų kaimai“, kuriems bilietus dovanojo prekybos tinklas „Maxima“.„Pietinia kronikų“ istorija tęsiasi – Edita šoka į teatro sceną
Filmo „Pietinia kronikas“ gerbėjai turėtų suklusti – birželio 5 ir 6 dienomis Valstybinis Šiaulių dramos teatras kviečia į išskirtinę premjerą „Šok, Edita, šok“, kuria bus atidarytas trečią kartą rengiamas scenos menų festivalis miesto erdvėse „Teatrodromas“. Pagal Rimanto Kmitos pjesę kuriamas spektaklis – tarsi „Pietinia kronikų“ plėtinys teatro scenoje, tik čia pasakojama merginos – vienos iš romano veikėjų – Editos versija.Gatvės teatro spektaklis ''Beton, beton I love you''
Gatvės teatro spektaklis ,,Beton, beton I love you'' yra paremtas tikromis istorijomis apie vaikystės ir paauglystės prisiminimus. Istorijos yra surinktos iš žmonių kurie augo 2000-ųjų pradžioje. Šie žmonės, kurių pasakojimus aktoriai įkūnija, gyveno blokinių pastatų kiemuose, kuriuose vyko kiemų mūšiai, vaikiškos pramogos gatvėje, laiko leidimas laiptinėse, smėlio dėžėje. O kasdienybę paženklino kieme ir rajone sutikti žmonės, kurie sukūrė pasaulį su savo taisyklėmis.Vilniaus tango teatras - Kai tango prabyla lietuviškai
Jau seniai brendo mintis atgaivinti tarpukaryje Lietuvoje skambėjusius tango kūrinius Vilniaus tango teatro scenoje. Tango, gimęs Argentinoje, perskrodęs vandenyną ir klajojęs po Europą, XX a. pradžioje užklydo ir į Lietuvą. Čia jis buvo sutiktas dviprasmiškai – juo ir žavėtasi, ir piktintasi, kaip ir visur kitur.Vienišo žmogaus tyla spektaklyje „Chroma“: pokalbis su Naubertu Jasinsku
Šį savaitgalį Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB) kartu su Valstybiniu Jaunimo teatru pakvies į premjerą „Chroma“. Spektaklį apie vienatvę, tylą ir ryšio ilgesį kuria Naubertas Jasinskas ir Maksymas Teterukas. Įkvėpta Thomo Manno ir Dereko Jarmano kūrybos, „Chroma“ kviečia pabūti – ne skubėti, ne ieškoti atsakymų, o išbūti akimirką, kurioje daug tylos, bet dar daugiau jausmo. Artėjant premjerai – pokalbis su vienu iš spektaklio kūrėjų, režisieriumi Naubertu Jasinsku.Aktorė Nijolė Mirončikaitė apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“
Kovo 28-ąją, minint Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija, kurioje įvertinti geriausi praėjusių metų teatro scenos darbai ir kūrėjai. Šiemet nominacijoje nepagrindinis moters vaidmuo „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota VŠDT aktorė Nijolė Mirončikaitė. „Auksinis scenos kryžius“ jai skirtas už įtaigų ir jaudinantį penkiametės Majos vaidmenį spektaklyje „Migla“ (rež. A. Špilevoj). Tai pirmas „Auksinis scenos kryžius“, kurį pelno daugiau nei šešis dešimtmečius Valstybiniame Šiaulių dramos teatre kurianti aktorė.„Auksiniais scenos kryžiais“ pagerbti geriausi 2024 metų scenos menininkai
Kovo 28-ąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įteiktos Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno premijos ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“, „Boriso Dauguviečio auskaras“ ir Padėkos premija.Teatro lankytojų portretas 2024-aisiais: kas, kada ir kaip domisi teatru?
Minint Tarptautinę teatro dieną, tradiciškai pristatomas teatro lankytojo portretas, atskleidžiantis, kaip keičiasi žiūrovų įpročiai ir kokie spektakliai sulaukia didžiausio populiarumo. 2024 metais, remiantis „Bilietai.lt“ ir „Teatrai.lt“ duomenimis, šias platformas, ieškodami informacijos apie teatro renginius ir įsigydami bilietus į spektaklius, aplankė daugiau nei 1,1 mln. žmonių. Tai rodo, kad teatras Lietuvoje išlieka itin paklausia kultūros sritimi.PLG tęsia strateginę plėtrą ir įsitvirtina kaip lyderė Centrinėje Europoje
Tarptautinė bilietų platinimo įmonių grupė PLG, valdanti „Bilietai.lt“ ir veikianti septyniose Europos šalyse, toliau plečiasi Centrinėje Europoje. Kartu su Čekijos partneriu „GoOut“ ji įsigijo „Ticketstream“ – antrą pagal dydį bilietų platinimo įmonę Čekijos rinkoje. PLG grupei priklauso tokie prekių ženklai kaip „Bilietai.lt“, „Bilešu Serviss“, „Piletilevi“, „Bilete.ro“, „Entertix.ro“, „Myticket.ro“, „GoOut.net“, „Kicket“ ir „Biletomat“. Šiuo metu PLG yra didžiausia bilietų platinimo bendrovė Vidurio Europoje.Šokio spektaklį apie Žemaitę įvertinusi proproproanūkė: „Šiandien ji vėl aktualiai persitransformuoja“
„Vienas iš tų retesnių atvejų, kai scenoje galima išvysti ne Žemaitės kūrybos, o jos asmeninio gyvenimo interpretaciją“, – sako Žemaitės proproproanūkė Vaida Račiūnaitė-Čepkienė. Įpusėjus šokio spektaklio „Žemaitė N.18(0)“ turui po Lietuvą, ji džiaugiasi, kaip įtaigiai ir šiandieniniam žmogui aktualia kalba gali atgimti garsios rašytojos istorija. Naujas ansamblio „Lietuva“ projektas jau spėjo sulaukti teigiamo žiūrovų įvertinimo, o drąsiu žvilgsniu ir meniniais sprendimais nustebino tiek ištikimiausius Žemaitės gerbėjus, tiek tuos, kurie ją buvo įpratę matyti visai kitokią.Baletas vaikams ''Karlas ir gėlės''
"Karlas ir gėlės", tai Baltijos baleto teatro (BBT) spektaklis mažiesiems žiūrovams . Balete skamba nepakartojama Patrick Doyle muzika, iš "Hario Poterio" filmų garso takelių. Pagrindinis herojus Karlas, atlieka magiškus burtų triukus, stebindamas visus žiūrovus ne tik efektinga baleto technika, bet ir smagiais pokštais. Pasaka iliustruojama vaizdo instaliacijomis, kurios padeda vaikams aiškiai suprasti baleto libretą.Nesuvaržytos aistros: naujas šokio spektaklis prikels garsiosios Žemaitės fenomeną Naujas šokio spektaklis – apie visas po Žemaitės skara kunkuliavusias aistras
Meilei ir kūrybai amžiaus cenzo nėra: ansamblis „Lietuva“ pristato premjerą – šokio spektaklį „Žemaitė N.18(0)“ apie moterį, akivaizdžiai pralenkusią laiką. Nauja programa bus pristatoma vasario 21 d. Vilniaus Šokio teatre, vėliau turas tęsis kituose Lietuvos miestuose. Pasak kūrėjų, rašytojos Žemaitės fenomenas su visais intriguojančiais jos gyvenimo faktais verti atskiro dėmesio, todėl specialiai Žemaitės metams skirtas projektas į garsiąją lietuvių klasikę kvies pažvelgti visai kitaip.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Sulaukėme! Apkeliavęs skirtingas Lietuvos teatro scenas, į Nacionalinį Kauno dramos teatrą atvyksta Godo
Naujausias Klaipėdos jaunimo teatro (KJT) kūrinys – pavasarį žiūrovams pristatytas režisieriaus Pauliaus Pinigio spektaklis „Belaukiant Godo“. Pasirinkti klasikinę medžiagą ir savaip interpretuoti Samuelio Becketto absurdo pjesę „Belaukiant Godo“ – įpareigojanti užduotis. Tačiau jauno režisieriaus bandymai atsipirko – Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ „Belaukiant godo“ pelnė 3 apdovanojimus už geriausius vaidmenis ir scenografiją.
Metas su kūriniu susipažinti ir Kauno teatro publikai. „Belaukiant Godo“ Nacionalinio Kauno dramos teatro Rūtos salėje bus rodomas birželio 9 dieną, 18 val. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje atlieka KJT aktoriai Simonas Lunevičius ir ką tik „Sidabrine gerve“ už vaidmenį filme „Poetas“ apdovanotas Donatas Želvys.
Aktorius ir režisierius Paulius Pinigis KJT sukūrė dešimtis vaidmenų, dėsto aktorinio meistriškumo studentams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), o režisuodamas balansuoja tarp pasimėgavimo ir įtampos, bando patenkinti savo perfekcionizmą. „Mėgstu knistis prie detalių, kabinėtis prie smulkmenų, dažnai aktorius stabdau po kiekvieno sakinio“, – sako P. Pinigis.
– Stabdyti reikia, nes turi aiškią viziją, o aktorius jos neįvykdo?
– Kiekviena scena turi savo ženklą. Sakykim, vienos scenos tikslas – kad veikėjas išeitų iš kambario. Kai matau, kad aktorius pradeda vaidinti kažką kita, nebesiekia to tikslo, turiu stabdyti.
Nėra taip, kad įsivaizduočiau, kaip turi skambėti kiekvienas sakinys. Bet iš karto girdžiu, ar konkretus sprendimas yra tos situacijos muzika. Taip medžioju tiesą. Bet nesu visažinis, būna, kad ir pats ką nors neteisingai interpretuoju, tada aktoriai atkreipia mano dėmesį ir turiu progą pergalvoti sceną.
– O kaip su hierarchija? Tu demokratiško teatro, bendro kūrybos proceso gerbėjas?
– Esu už kūrybinę komandą ir demokratišką darbo procesą, griaunu hierarchijos struktūrą. Bet vaidmenų žaidimas egzistuoja: aš esu stebėtojas, o aktoriai – darytojai. Jie turi pasikliauti mano žvilgsniu, galim dirbti tik dėl to, kad jie pasirinko pasitikėti manimi, toks susitarimas.
Esu jaunas režisierius, turiu nedaug praktikos, viską darau labiau iš vaidybinės pusės. Bet darau dėl to, kad mes labai prastai vaidiname. Lietuvos teatre matau daug ryškios, stiprios režisūros ir labai daug silpnos vaidybos net ir su geriausiais aktoriais. Matau daug atlikimo netikslumų, daug rezultatyvios, plakatinės vaidybos ir mažai tiesos.
– Becketto „Belaukiant Godo“ pasaulio ir Lietuvos teatruose yra ne kartą statyta medžiaga, dalis žiūrovų jau gali turėti savo įsivaizdavimą, apie ką yra ši pjesė. Ką naujo gali pasakyti?
– Išrasti dviračio neplanuoju, bet yra vienas svarbus aspektas. Pagal tai, kaip aš suprantu šį autorių ir pjesę, pagrindinius vaidmenis spektaklyje turėtų atlikti pagyvenę aktoriai, su jais būtų galima pasiekti tiksliausią rezultatą. Jaučiu tai pagal pjesės veikėjų patirtį, brandą, nuovargį nuo gyvenimo. Bet mūsų pozicija kitokia, vyriausiam aktoriui yra 32 metai. Tai diktuoja naujas galimybes interpretuoti kūrinį.
– Bet pjesės ašis yra laukimas. Ar tai nėra kiekvienai amžiaus grupei suprantamas dalykas? Visada yra ko laukti.
– Vargu, ar pjesė apsiriboja vien laukimo tema. Tai yra išeities taškas, nuo jo vystosi siužetas, bet čia aptariama daug kitų aspektų – egzistenciniai klausimai, prasmės paieškos, absurdas visoj begalinėj pasaulio maišalynėj, atsispindi ir aktualijos.
Taip, veikėjai laukia. Gali pasirodyti, kad laukimas susijęs su nieko neveikimu, bet čia ir atsiranda ta pilkoji zona, kurioje turi surasti, ką veikti, kol lauki. Ir čia amžius viską keičia. Kaip laukia 6 metų vaikas, o kaip 30 ar 60 metų žmogus? Jie turi visai kitas priemones laukti.
Jeigu šio spektaklio aktoriai būtų vyresni, veiktų jų išmintis ir raukšlės, gilios pauzės, sodrus balso tembras, viskas tikrai vyktų lėčiau, klampiau. O jaunas žmogus spirga ir negali ramiai pasėdėti. Į komandos jauną amžių nežiūriu kaip į trūkumą, tik dėl jo mes atradome autentišką savo formą, pasaulį, kurį kuriame scenoje. Jaunystė nėra problema, kurią reikia maskuoti, tiesiog turime kitaip statyti medžiagą.
– Bet žiūrovas jau gali turėti lūkesčių, apie ką yra ši pjesė, kaip ji turėtų būti skaitoma.
– Gal geriau niekada tų lūkesčių neturėti, pats stengiuosi jų vengti. Ambicijos gerai, bet lūkestis yra keistas dalykas, mane jis blokuoja. Pavyzdžiui, turiu lūkestį, kad būsiu geras režisierius, kad ko nors pasieksiu, bet tai veda į puikybę ir beprasmybę. Pasidavęs lūkesčiams pradedu bijoti, atsiranda įtampos, vidinio drebėjimo, neužtikrintumo, sutrinku.
Mano tikslas buvo sukurti spektaklį žiūrovams. Ne sau, ne teatrui, ne aktoriams. Kad pastatymas savo magija įtrauktų, sukurti sapnišką, pasakišką pasaulį, kuris neprimena realybės, kurio veikėjai nėra buitiški. Labiausiai noriu leisti žiūrovui pagyventi ne Godo laukimu, o teatro magijos nuotaika. Pats stengiuosi į viską žiūrėti iš žiūrovo perspektyvos, galvoju, kaip išlaikyti jo dėmesį.
– Bet tu nesi eilinis, tu labai informuotas žiūrovas. Gal tave supras tik teatro profesionalai?
– Apie teatro profesionalus noriu galvoti kuo mažiau. Teatras nėra skirtas tik jiems. Tai labai ribota publika, kuri vieną kartą tilptų į vieną salę. Nėra tikslo apie juos galvoti, nes tada norėsi jiems įtikti, nors pagaunu save, kad man įdomu, ką jie pagalvos. Bet čia vėl lūkestis, vėl ta pati nesąmonė.
Užuot pasidavęs lūkesčiams, tiesiog stengiuosi dirbti geriausiai, kaip galiu. Jeigu būsiu darbui atsidavęs, vis tiek kur nors nueisiu. Tikiu, kad darbas nuves prie gero rezultato.
– Bet ir gero rezultato reikia mokėti palaukti.
– Kai dirbi, nėra jausmo, kad lauki. Laukimas nieko nedarant yra žiauriai sudėtingas dalykas. Darbas man labai padeda atitolinti arba įprasminti mintis ir klausimus, į kuriuos nėra lengva atsakyti. Esu melancholiškas žmogus, daug galvoju apie pasaulį, save, mirtį, prasmės klausimas visada sukasi.
– Iš kur ta melancholija? Ar prisimeni save vaikystėje galvojantį apie mirtį, prasmę?
– Prisimenu fragmentus. Kaip nuotraukas. Ruduo, sėdžiu ant asfalto prie daugiabučio namo laiptinės, su pagaliuku krapštau akmenukus ant žemės ir galvoju, kad reikės kada nors numirti.
Šita melancholija dar labiau išryškėjo, kai atėjau į teatrą. Kai mokiausi mokykloje, Panevėžio teatre „Menas“ lankiau vaidybos studiją, pasitaikė proga suvaidinti spektaklyje „Equus“. Man teko labai stiprus, dramatiškas berniuko Aleno vaidmuo, tai personažas, kuris balansavo ant beprotybės ribos. Spektaklis buvo labai sėkmingas, prisirinkdavo pilnos salės, buvo apdovanoti festivaliuose. Tame vaidmenyje atradau visas melancholiškas emocijas, nes iki tol mokykloje, su draugais buvau labai linksmas, laisvas, kompanijos siela. Gavęs tokį vaidmenį, iš karto nesupratau, kaip tvarkytis su emocijomis, turėjau tik nuojautą, kad viską reikia daryti iš tikrųjų, o režisieriui toks mano priėjimas patiko.
– Skamba kaip alinanti patirtis gimnazistui.
– Taip ir buvo, bet man patiko. Likus savaitei iki spektaklio pradėdavau tomis emocijomis gyventi, juk nemokėjau kaip profesionalas akimirksniu atsidurti vaidmeny. Galbūt tada ši melancholija, dramatiškumas ir paėmė viršų, labai pasikeičiau, tos linksmosios savo dalies pradėjau netekti, vis sunkiau ir sunkiau būdavo grįžti į tą linksmą, nerūpestingą nuotaiką.
Dabar kartais pagalvoju, o kur tas linksmasis Paulius? Ar įmanoma prie jo grįžti? Nežinau. Bet man patinka dramatiški vaidmenys, juos ir pritraukiu, nenoriu iš tos nuotaikos išeiti.
– „Belaukiant Godo“ pagrindinius vaidmenis atlieka Donatas Želvys ir Simonas Lunevičius, kartu baigėte Valentino Masalskio vaidybos kursą, esate bendražygiai nuo pat Klaipėdos jaunimo teatro įkūrimo. Kaip sekasi dirbti kartu?
– Yra iššūkių. Esam iš tos pačios kartos, kartu augom, mokėmės, o dabar staiga priėmėm sprendimą, kad aš tampu režisieriumi, o jie mano aktoriais. Bet tai abipusis noras. Kartais pasiaiškinam santykius, pakibirkščiuojam, būna, kad sakau pastabą ir jie gali į ją nereaguoti, sakyti, pats imk ir padaryk geriau. Bet norime sukurti kūrybiškai produktyvų ryšį, dėl to aš stengiuosi nebūti asilu ir nevaidinti kažkokio režisieriaus, o jie nekiša pagalių man į ratus ir bando leisti man juos vesti. O geroji pusė ta, kad mums nereikia ilgai kalbėti apie vaidybą, aiškintis, kodėl kas nors neišeina. Labai greitai dėl visko susitariame.
– Lengva susitarti, nes esate mokyti tų pačių dalykų. Ar nekyla grėsmė tapti mokytojo aidu, neberasti savo autentiško balso?
– Yra šlykštus mitas, kuris lydi mūsų teatrą visus 10 metų. Tiesa, jis jau mažėja, bet ypač anksčiau mūsų teatras buvo kritikuojamas, kad esam tik Masalskio masalskiukai, charizmą praradusios kopijos.
Nesuvokiu, apie ką čia kalbama. Niekas mums nedavė kanonų rinkinio, ką reikia daryti, kad būtum geras aktorius. Nėra jokių formulių, taisyklių, mūsų skonis vis dar formuojasi – kasdien kalbam apie filmus, spektaklius. Jeigu turime panašų suvokimą, kas yra geras atlikimas, tai nereiškia, kad viską darome vienodai.
Esu laimingas, kad turiu mokytoją, kuris duoda patarimą, padeda kilus neaiškumų, bet aš nesu jo kopija. Manau, man labai pasisekė, kad šalia turiu žmogų, kuriam galiu paskambinti pasitarti ir kuris man pasako, jeigu mato, kad klaidžioju. Kiekvienam to linkėčiau.
– Ko dabar lauki?
– Kai užgriūva labai laukti darbai, visada laukiu tų darbų pabaigos, o kai pabaiga ateina, po kelių poilsio dienų vėl laukiu naujų darbų. Bet iš tikrųjų laukiu, kada turėsiu daugiau laiko pabūti su sūnumi. Jis tikras angelas, o aš retai būnu namie.
Režisierių Paulių Pinigį kalbino Juta Liutkevičiūtė
Metas su kūriniu susipažinti ir Kauno teatro publikai. „Belaukiant Godo“ Nacionalinio Kauno dramos teatro Rūtos salėje bus rodomas birželio 9 dieną, 18 val. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje atlieka KJT aktoriai Simonas Lunevičius ir ką tik „Sidabrine gerve“ už vaidmenį filme „Poetas“ apdovanotas Donatas Želvys.
Aktorius ir režisierius Paulius Pinigis KJT sukūrė dešimtis vaidmenų, dėsto aktorinio meistriškumo studentams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), o režisuodamas balansuoja tarp pasimėgavimo ir įtampos, bando patenkinti savo perfekcionizmą. „Mėgstu knistis prie detalių, kabinėtis prie smulkmenų, dažnai aktorius stabdau po kiekvieno sakinio“, – sako P. Pinigis.
– Stabdyti reikia, nes turi aiškią viziją, o aktorius jos neįvykdo?
– Kiekviena scena turi savo ženklą. Sakykim, vienos scenos tikslas – kad veikėjas išeitų iš kambario. Kai matau, kad aktorius pradeda vaidinti kažką kita, nebesiekia to tikslo, turiu stabdyti.
Nėra taip, kad įsivaizduočiau, kaip turi skambėti kiekvienas sakinys. Bet iš karto girdžiu, ar konkretus sprendimas yra tos situacijos muzika. Taip medžioju tiesą. Bet nesu visažinis, būna, kad ir pats ką nors neteisingai interpretuoju, tada aktoriai atkreipia mano dėmesį ir turiu progą pergalvoti sceną.
– O kaip su hierarchija? Tu demokratiško teatro, bendro kūrybos proceso gerbėjas?
– Esu už kūrybinę komandą ir demokratišką darbo procesą, griaunu hierarchijos struktūrą. Bet vaidmenų žaidimas egzistuoja: aš esu stebėtojas, o aktoriai – darytojai. Jie turi pasikliauti mano žvilgsniu, galim dirbti tik dėl to, kad jie pasirinko pasitikėti manimi, toks susitarimas.
Esu jaunas režisierius, turiu nedaug praktikos, viską darau labiau iš vaidybinės pusės. Bet darau dėl to, kad mes labai prastai vaidiname. Lietuvos teatre matau daug ryškios, stiprios režisūros ir labai daug silpnos vaidybos net ir su geriausiais aktoriais. Matau daug atlikimo netikslumų, daug rezultatyvios, plakatinės vaidybos ir mažai tiesos.
– Becketto „Belaukiant Godo“ pasaulio ir Lietuvos teatruose yra ne kartą statyta medžiaga, dalis žiūrovų jau gali turėti savo įsivaizdavimą, apie ką yra ši pjesė. Ką naujo gali pasakyti?
– Išrasti dviračio neplanuoju, bet yra vienas svarbus aspektas. Pagal tai, kaip aš suprantu šį autorių ir pjesę, pagrindinius vaidmenis spektaklyje turėtų atlikti pagyvenę aktoriai, su jais būtų galima pasiekti tiksliausią rezultatą. Jaučiu tai pagal pjesės veikėjų patirtį, brandą, nuovargį nuo gyvenimo. Bet mūsų pozicija kitokia, vyriausiam aktoriui yra 32 metai. Tai diktuoja naujas galimybes interpretuoti kūrinį.
– Bet pjesės ašis yra laukimas. Ar tai nėra kiekvienai amžiaus grupei suprantamas dalykas? Visada yra ko laukti.
– Vargu, ar pjesė apsiriboja vien laukimo tema. Tai yra išeities taškas, nuo jo vystosi siužetas, bet čia aptariama daug kitų aspektų – egzistenciniai klausimai, prasmės paieškos, absurdas visoj begalinėj pasaulio maišalynėj, atsispindi ir aktualijos.
Taip, veikėjai laukia. Gali pasirodyti, kad laukimas susijęs su nieko neveikimu, bet čia ir atsiranda ta pilkoji zona, kurioje turi surasti, ką veikti, kol lauki. Ir čia amžius viską keičia. Kaip laukia 6 metų vaikas, o kaip 30 ar 60 metų žmogus? Jie turi visai kitas priemones laukti.
Jeigu šio spektaklio aktoriai būtų vyresni, veiktų jų išmintis ir raukšlės, gilios pauzės, sodrus balso tembras, viskas tikrai vyktų lėčiau, klampiau. O jaunas žmogus spirga ir negali ramiai pasėdėti. Į komandos jauną amžių nežiūriu kaip į trūkumą, tik dėl jo mes atradome autentišką savo formą, pasaulį, kurį kuriame scenoje. Jaunystė nėra problema, kurią reikia maskuoti, tiesiog turime kitaip statyti medžiagą.
– Bet žiūrovas jau gali turėti lūkesčių, apie ką yra ši pjesė, kaip ji turėtų būti skaitoma.
– Gal geriau niekada tų lūkesčių neturėti, pats stengiuosi jų vengti. Ambicijos gerai, bet lūkestis yra keistas dalykas, mane jis blokuoja. Pavyzdžiui, turiu lūkestį, kad būsiu geras režisierius, kad ko nors pasieksiu, bet tai veda į puikybę ir beprasmybę. Pasidavęs lūkesčiams pradedu bijoti, atsiranda įtampos, vidinio drebėjimo, neužtikrintumo, sutrinku.
Mano tikslas buvo sukurti spektaklį žiūrovams. Ne sau, ne teatrui, ne aktoriams. Kad pastatymas savo magija įtrauktų, sukurti sapnišką, pasakišką pasaulį, kuris neprimena realybės, kurio veikėjai nėra buitiški. Labiausiai noriu leisti žiūrovui pagyventi ne Godo laukimu, o teatro magijos nuotaika. Pats stengiuosi į viską žiūrėti iš žiūrovo perspektyvos, galvoju, kaip išlaikyti jo dėmesį.
– Bet tu nesi eilinis, tu labai informuotas žiūrovas. Gal tave supras tik teatro profesionalai?
– Apie teatro profesionalus noriu galvoti kuo mažiau. Teatras nėra skirtas tik jiems. Tai labai ribota publika, kuri vieną kartą tilptų į vieną salę. Nėra tikslo apie juos galvoti, nes tada norėsi jiems įtikti, nors pagaunu save, kad man įdomu, ką jie pagalvos. Bet čia vėl lūkestis, vėl ta pati nesąmonė.
Užuot pasidavęs lūkesčiams, tiesiog stengiuosi dirbti geriausiai, kaip galiu. Jeigu būsiu darbui atsidavęs, vis tiek kur nors nueisiu. Tikiu, kad darbas nuves prie gero rezultato.
– Bet ir gero rezultato reikia mokėti palaukti.
– Kai dirbi, nėra jausmo, kad lauki. Laukimas nieko nedarant yra žiauriai sudėtingas dalykas. Darbas man labai padeda atitolinti arba įprasminti mintis ir klausimus, į kuriuos nėra lengva atsakyti. Esu melancholiškas žmogus, daug galvoju apie pasaulį, save, mirtį, prasmės klausimas visada sukasi.
– Iš kur ta melancholija? Ar prisimeni save vaikystėje galvojantį apie mirtį, prasmę?
– Prisimenu fragmentus. Kaip nuotraukas. Ruduo, sėdžiu ant asfalto prie daugiabučio namo laiptinės, su pagaliuku krapštau akmenukus ant žemės ir galvoju, kad reikės kada nors numirti.
Šita melancholija dar labiau išryškėjo, kai atėjau į teatrą. Kai mokiausi mokykloje, Panevėžio teatre „Menas“ lankiau vaidybos studiją, pasitaikė proga suvaidinti spektaklyje „Equus“. Man teko labai stiprus, dramatiškas berniuko Aleno vaidmuo, tai personažas, kuris balansavo ant beprotybės ribos. Spektaklis buvo labai sėkmingas, prisirinkdavo pilnos salės, buvo apdovanoti festivaliuose. Tame vaidmenyje atradau visas melancholiškas emocijas, nes iki tol mokykloje, su draugais buvau labai linksmas, laisvas, kompanijos siela. Gavęs tokį vaidmenį, iš karto nesupratau, kaip tvarkytis su emocijomis, turėjau tik nuojautą, kad viską reikia daryti iš tikrųjų, o režisieriui toks mano priėjimas patiko.
– Skamba kaip alinanti patirtis gimnazistui.
– Taip ir buvo, bet man patiko. Likus savaitei iki spektaklio pradėdavau tomis emocijomis gyventi, juk nemokėjau kaip profesionalas akimirksniu atsidurti vaidmeny. Galbūt tada ši melancholija, dramatiškumas ir paėmė viršų, labai pasikeičiau, tos linksmosios savo dalies pradėjau netekti, vis sunkiau ir sunkiau būdavo grįžti į tą linksmą, nerūpestingą nuotaiką.
Dabar kartais pagalvoju, o kur tas linksmasis Paulius? Ar įmanoma prie jo grįžti? Nežinau. Bet man patinka dramatiški vaidmenys, juos ir pritraukiu, nenoriu iš tos nuotaikos išeiti.
– „Belaukiant Godo“ pagrindinius vaidmenis atlieka Donatas Želvys ir Simonas Lunevičius, kartu baigėte Valentino Masalskio vaidybos kursą, esate bendražygiai nuo pat Klaipėdos jaunimo teatro įkūrimo. Kaip sekasi dirbti kartu?
– Yra iššūkių. Esam iš tos pačios kartos, kartu augom, mokėmės, o dabar staiga priėmėm sprendimą, kad aš tampu režisieriumi, o jie mano aktoriais. Bet tai abipusis noras. Kartais pasiaiškinam santykius, pakibirkščiuojam, būna, kad sakau pastabą ir jie gali į ją nereaguoti, sakyti, pats imk ir padaryk geriau. Bet norime sukurti kūrybiškai produktyvų ryšį, dėl to aš stengiuosi nebūti asilu ir nevaidinti kažkokio režisieriaus, o jie nekiša pagalių man į ratus ir bando leisti man juos vesti. O geroji pusė ta, kad mums nereikia ilgai kalbėti apie vaidybą, aiškintis, kodėl kas nors neišeina. Labai greitai dėl visko susitariame.
– Lengva susitarti, nes esate mokyti tų pačių dalykų. Ar nekyla grėsmė tapti mokytojo aidu, neberasti savo autentiško balso?
– Yra šlykštus mitas, kuris lydi mūsų teatrą visus 10 metų. Tiesa, jis jau mažėja, bet ypač anksčiau mūsų teatras buvo kritikuojamas, kad esam tik Masalskio masalskiukai, charizmą praradusios kopijos.
Nesuvokiu, apie ką čia kalbama. Niekas mums nedavė kanonų rinkinio, ką reikia daryti, kad būtum geras aktorius. Nėra jokių formulių, taisyklių, mūsų skonis vis dar formuojasi – kasdien kalbam apie filmus, spektaklius. Jeigu turime panašų suvokimą, kas yra geras atlikimas, tai nereiškia, kad viską darome vienodai.
Esu laimingas, kad turiu mokytoją, kuris duoda patarimą, padeda kilus neaiškumų, bet aš nesu jo kopija. Manau, man labai pasisekė, kad šalia turiu žmogų, kuriam galiu paskambinti pasitarti ir kuris man pasako, jeigu mato, kad klaidžioju. Kiekvienam to linkėčiau.
– Ko dabar lauki?
– Kai užgriūva labai laukti darbai, visada laukiu tų darbų pabaigos, o kai pabaiga ateina, po kelių poilsio dienų vėl laukiu naujų darbų. Bet iš tikrųjų laukiu, kada turėsiu daugiau laiko pabūti su sūnumi. Jis tikras angelas, o aš retai būnu namie.
Režisierių Paulių Pinigį kalbino Juta Liutkevičiūtė
Paieška nedavė rezultatų