Skaityti daugiau
Prie improvizacijos teatro „Kitas Kampas“ prisijungia naujas aktorius
Vienintelis Lietuvoje profesionalus improvizacijos teatras „Kitas Kampas“ pradeda naują kūrybinį etapą – prie puikiai pažįstamos teatro trupės prisijungia teatro ir kino aktorius, dainų autorius bei atlikėjas Mantas Bendžius.LIUDVIKAS. KITOJ MIŠKO PUSĖJ
Poezijos ir muzikos programa, skirta poetui Liudvikui Jakimavičiui (1959–2022).Komedija „Man viskas gerai“
Balandžio 26 dieną Vilniaus lenkų kultūros namuose nepriklausomas Europos teatras „Chaika“ pristato komedijos „Man viskas gerai!“ premjerą.AudrIngas duetas: improvizuotos dainos ir eilės | Kitas Kampas
Vasario 24-ąją teatro „Kitas kampas“ kavinėje-bare žiūrovų laukia išskirtinis improvizacijos vakaras. Į sceną žengia improvizacijos teatro „Kitas kampas“ aktoriai Audrius Bružas ir Inga Šepetkaitė, kviesdami į gyvą, čia ir dabar gimstantį improvizuotų dainų bei poezijos pasirodymą.Poetinis stand-up „Apie vamzdį ir mus“ – Taško teatro premjera, kurioje klausimas paprastas: kodėl vamzdis?
Vasario 14-ąją Taško teatras kviečia į poetinį stand-up spektaklį „Apie vamzdį ir mus“, kurį režisuoja Balys Ivanauskas ir Artūras Dubaka. Tai vienos valandos trukmės vyksmas, kuriame poezija, muzika, judesys ir gyvi pasakojimai susilieja į netikėtą, emociškai intensyvią patirtį.Dviguba dovana: Valentino dienai - bilietai, Moters dienai – romantiškas vakaras su Alanu Chošnau Klaipėdoje
Pajūris moka laukti laivų ir legendinių balsų – tų, kurie sugrįžta ramiai, užtikrintai, ir jau pirmu akordu primena, koks brangus yra gyvas susitikimas. Kovo 7-ąją, Moters dienos išvakarėse, Klaipėdoje prasidės garsaus muzikos kūrėjo ir atlikėjo Alano Chošnau pavasario koncertų turas „Akustiškai“ – jaukūs ir romantiški vakarai, kur visiems puikiai pažįstamos jo dainos priartės prie klausytojų taip arti, lyg būtų skirtos tik jiems.30 metų be saugių sprendimų: „New Baltic Dance’26“ programa
Šiuolaikinio šokio festivalis „New Baltic Dance“ (NBD) Vilniuje vyks jau 30-ąjį kartą vasario 26 - balandžio 29 dienomis. Festivalis, kaip neatsiejama šiuolaikinio šokio ekosistemos dalis, šiandien klausia – kokią vietą valstybėje užima šiuolaikinis šokis ir kokios šios srities ateities perspektyvos?Vilniuje – išskirtinis „Gulbių ežeras“: pirmą kartą pasirodys Ballet Académique de Naples
2026 m. balandžio 10 d. Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, vienintelį kartą Lietuvoje pasirodys prestižinis italų teatras Ballet Académique de Naples, pristatysiantis vieną garsiausių klasikinio baleto šedevrų – Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“.Vilniuje – jautrus spektaklis paaugliams ir jaunimui „Šaukštaveidė“
2026 m. vasario 27 d. Vilniuje, Meno erdvėse VILEIŠIO18, bus pristatytas spektaklis paaugliams ir jaunimui „Šaukštaveidė“, sukurtas pagal britų dramaturgo Lee Hall pjesę „Spoonface Steinberg“. Spektaklį stato Teatro studija II, režisierė – Indrė Stonytė.Marius Ivaškevičius pristato teatrinį kerštą totalitarizmui, sukrėtusį Taliną
„Totalitarinis romanas“ – naujausia Mariaus Ivaškevičiaus pjesė, pastatyta 2024 metais Estijos Dramos teatre ir jau antrą sezoną renkanti sausakimšas sales Taline. Tai politiškai aštrus, asmeniškas ir kartu universaliai paveikus kūrinys, kalbantis apie menininko likimą totalitarinių režimų gniaužtuose, apie baimę, pasirinkimus ir sielos kainą. Spektaklis balandžio 10 – 11 dienomis bus pristatytas ir Lietuvos publikai.TEATRO KLUBAS – nauja erdvė dialogui apie teatrą, kultūrą ir visuomenę
Valstybinis Šiaulių dramos teatras pradeda naują renginių ciklą TEATRO KLUBAS, skirtą visiems, norintiems giliau pažinti šiuolaikinį teatrą, kultūrą ir visuomenę. Tai bus įvairius formatus ir temas apjungianti renginių erdvė, kviečianti ne tik stebėti ir klausytis, bet diskutuoti, klausti bei reflektuoti.Monospektaklis „Melo Gibsono draugas“ – ironiškas žvilgsnis į aktoriaus šlovę ir jos kainą
Rugsėjo 10 dieną Vilniaus lenkų kultūros namų Teatro salėje bus pristatytas monospektaklis „Melo Gibsono draugas“, sukurtas pagal Tomasz Jachimek tekstą ir režisuotas Sławomir Gaudyn. Tai nuotaikinga, bet kartu ir taikli komedija, kviečianti pažvelgti į menininko gyvenimą iš arti – su visais jo paradoksais, ambicijomis ir netikėtais posūkiais.Svarbiausi vasario renginiai – „Eurovizijos“ atrankos finalas, M.A.M.A. apdovanojimai ir Karaliaus Mindaugo taurės kulminacija
Priešingai nei oras už lango, vasaris Lietuvos renginių rinkoje bus itin karštas. Kauną drebins kasmetiniai M.A.M.A. apdovanojimai, Šiauliuose vyks krepšinio sirgalių pamiltas Karaliaus Mindaugo taurės finalo ketvertas, o Vilniuje paaiškės, kas šiemet atstovaus Lietuvai „Eurovizijos“ dainų konkurse Austrijoje.„Grammy“ laimėtojas Michailas Pletnevas pasirodys Lietuvoje
Vienu iškiliausių mūsų laikų pianistų laikomas Michailas Pletnevas šiemet pirmą kartą surengs solinį pasirodymą Lietuvoje. Žymusis pianistas, dirigentas, kompozitorius ir prestižinio „Grammy“ apdovanojimo laimėtojas kovo 31 dieną surengs išskirtinį fortepijono pasirodymą Vilniaus LVSO koncertų salėje.Išankstinė šokio spektaklio ''KOTRYNA'' premjera
2026 metais minint 500-ąsias Kotryna Jogailaitė gimimo metines, Vilniuje pristatomas išskirtinis meninis projektas – šokio spektaklis „KOTRYNA“. Išankstinė spektaklio premjera vyks kovo 6 d. „Hobiverse – Sostinės vaikų ir jaunimo centre“.VMT premjera | KANTAS. KAMBARYS, KURIAME NEGALVOJAMA
Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre pristatoma nauja dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus ir režisieriaus Oskaro Koršunovo kūrybinė premjera – „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“.Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly
Laikas atsigręžti į moterį, kuri geriausiai suprato ir giliausiai išjautė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genialumą jo gyvenamuoju laiku. Į žmogų, kuris, kūrėjų požiūriu, nepelnytai liko didžiojo menininko šešėlyje. Šokio spektaklis „Sofija | Genijaus šešėly“ kviečia pažvelgti į Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vidinį pasaulį ir jos likimą šalia genijaus.Teatro dienos koncertas
Kovo 27 d., minint Tarptautinę teatro dieną, Keistuolių teatre vyks ypatingas koncertas, kuriame po ilgesnės pertraukos į sceną sugrįš dainos iš roko fantasmagorijos „EDIS AGREGATAS arba NEMIRŠTANČIO OPTIMISTO GYVENIMAS IR MIRTIS“.Spektaklis „Išgijimas“ – premjera Vilniuje
Kovo 13 d. Vilniuje pirmą kartą bus pristatyta spektaklio „Išgijimas“ premjera. Tai naujas, įtemptas ir psichologiškai stiprus kūrinys, kuriame susitinka dvi ryškios teatro žvaigždės – Chulpan Khamatova ir Yuliya Aug.Baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ sugrįžta į sceną: šiuolaikiškai atgimusi pasaka visai šeimai
Po sėkmingos premjeros ir didžiulio žiūrovų susidomėjimo baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ dar kartą kviečia į gyvą, šiuolaikiškai atgimusią pasaką. Gegužės 1 d. 12 val. šis spektaklis bus rodomas Vilniaus COMPENSA koncertų salėje.Premjera: monospektaklis „Bėgantis aštuonkojis“ – jautri vidinė kelionė apie savęs priėmimą
Bėgantis aštuonkojis – naujas, tylus ir jautrus monospektaklis, pasakojantis apie tai, kas nutinka, kai gyvenime sutinki savo sielos brolį. Kartais tada pasidaro lengviau kvėpuoti – supranti, kad nesi vienintelis toks keistas, netikėtas ar kitoks, net jei to žmogaus niekada nebuvai sutikęs gyvai.„Sniegas*“ – drąsus spektaklis paaugliams ir jaunimui apie tai, apie ką negalima tylėti
Sniegas* – tai jautrus ir atviras spektaklis paaugliams bei jaunimui, kviečiantis kalbėti apie temas, kurios dažnai lieka nutylėtos. Kartais, norint papasakoti savo istoriją, reikia labai daug drąsos – būtent apie tai ir yra šis Teatro studijos II darbas.VMT spektaklis „Dėdė Vania“ – emocinė Čechovo klasikos interpretacija
Dėdė Vania – viena emocionaliausių Antonas Čechovas pjesių, kurioje su stipria menine jėga atskleidžiama pati žmogiško gyvenimo esmė: didžiausi troškimai, prarastos viltys ir karčiausi nusivylimai. Pats autorius šį kūrinį pavadino „keturių veiksmų scenomis iš kaimo gyvenimo“, kuriose organiškai susipina komedija, drama ir tragedija.VMT spektaklis „Maskaradas“ – ilgaamžė Rimo Tumino teatro legenda
Rimo Tumino režisuotas „Maskaradas“ – vienas unikaliausių ir ilgaamžiškiausių Lietuvos teatro spektaklių, scenoje gyvuojantis jau beveik trisdešimt metų ir neprarandantis žiūrovų meilės. Pastatytas pagal romantizmo epochos genijaus Michailo Lermontovo pjesę, šis dviejų dalių spektaklis tapo ne tik klasikos interpretacija, bet ir subtilia, fantasmagoriška šiandienos pasaulio refleksija.Naujasis teatras: „Nepažintas Mačernis | Aš atnešiau Jums saulės patekėjimą“
Vytauto Mačernio prozos pristatymas kviečia iš naujo pažinti vieną ryškiausių lietuvių literatūros asmenybių – per mažai girdėtą, bet itin gilią jo kūrybos pusę. Šiame kameriniame pasirodyme aktorė Sonata Visockaitė atveria Mačernio prozą – tekstus, kuriuose keliami esminiai filosofiniai ir egzistenciniai klausimai, grįžtama prie pamatinių, amžinųjų vertybių.„Glaistas“ – garso patirtis Vilniaus gete
Nuo 2026 m. balandžio 16 d. iki gegužės 24 d. Vilniuje vyks „Glaistas“ – unikali garso kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją. Šio kūrinio pagrindas – keturių Holokaustą išgyvenusių asmenų balsai, užfiksuoti 2019 m. interviu Tel Avive, Jeruzalėje ir Haifoje. Kiekvienai erdvei sukurtos muzikos kompozicijos kartu su binauraliniais įrašais kuria įtraukiančią patirtį, leidžiančią klausytojui pajusti vietos istoriją ir jos atmintį.„miške“. Oratorija Sapiegų rūmuose
2026 m. balandžio 11 d. 18.00 val. Sapiegų rūmų Menėje Vilniuje skambės Alberto Navicko oratorija „miške“ – kūrinys, atveriantis naują žvilgsnį į pastarojo šimtmečio Lietuvos istoriją per simbolinį miško vaizdinį.Interaktyvus spektaklis vaikams „Šunyčių nuotykiai“
Ar gali būti, kad net šunyčiams pasitaiko nuobodžių dienų? Pasirodo – taip! Tačiau šįkart nuobodulys ilgai neužsibūna, nes herojus pasiekia netikėtas draugo skambutis, kviečiantis leistis į nuotykių kupiną misiją. Šunyčių laukia kelionė į paslaptingą negyvenamą salą ir dingusio lobio paieškos.Premjera Klaipėdoje: interaktyvus spektaklis „Miesto šnabždesiai“ (rež. Marta Vendland)
ARTYN teatras pristato visiškai naują, specialiai Klaipėdai sukurtą premjerą – interaktyvų spektaklį „Miesto šnabždesiai“, kuris kviečia žiūrovus leistis į gyvą, pulsuojačią kelionę per miesto atmintį. Tai teatralizuotas pasakojimas, kuriame susipina Klaipėdos praeitis, dabarties balsai ir ateities nuojautos – viskas perteikta žaismingai, įtraukiančiai ir jautriai.SPEKTAKLIS „MADE IN ODESSA“ – BALANDŽIO 25 D. VILNIUJE
Į Vilnių pirmą kartą atvyksta išskirtinis, šilumos ir gero humoro kupinas spektaklis „MADE IN ODESSA“, kurį pristato nepakartojami Odesos aktoriai. Balandžio 25 d. 18:00 val. Vilniaus lenkų kultūros namuose žiūrovų lauks džiaugsminga, gyvybinga ir žaisminga istorija, įkūnijanti tikrąjį šio legendinio miesto charakterį.NAUJAS GYVENIMAS – TEATRO KOMEDIJA APIE MEILĘ, CHAOSĄ IR ANTRO ŠANSO DRĄSĄ
Į Lietuvos scenas atkeliauja premjera, kuri nepaliks abejingų – šmaikšti, aštri ir netikėtumų kupina teatro komedija „Naujas gyvenimas“. Tai istorija apie santykių ribas, rutinos griūtį ir jausmus, kurie kartais ateina ne laiku – bet būtent tada pakeičia viską.„Banketas Paryžiuje“ – elegantiška komedija apie meilę, santuoką ir… viską, kas lieka tarp jų
2026 m. balandžio 24 d. Vilniaus lenkų kultūros namuose žiūrovai kviečiami į išskirtinę Brodvėjaus klasikos interpretaciją – komediją „Banketas Paryžiuje“, pastatytą pagal garsiojo dramaturgo Neilo Simono pjesę. Tai spektaklis rusų kalba, žavingai ir ironiškai nagrinėjantis santykius, jų trapumą, aistras bei amžinus žmogiškus paradoksus.Šokio ir gyvos muzikos spektaklis „Metų laikai“ | Šeiko šokio teatras
Šeiko šokio teatras kviečia į unikalų šokio ir gyvos muzikos spektaklį „Metų laikai“, kuris savo debiutą patyrė bendradarbiaujant su Mindaugo Bačkaus vadovaujamu Klaipėdos violončelių kvartetu. Spektaklis sujungia keturių metų laikų simboliką su keturių violončelių garsais ir keturių skirtingų šokėjų išraiška, suteikdamas klasikiniam Vivaldi kūriniui „Keturi metų laikai“ naują, dekonstruotą dimensiją.Ką dovanojame šiandien? Ir kodėl prasmingiausios dovanos nebūtinai telpa į dėžutę
Artėjant šventėms kiekvienais metais prasideda tas pats ritualas – ieškoti dovanos, kuri ne tik pradžiugintų, bet ir būtų iš tiesų prasminga. Mes lankome parduotuves, tikriname internetinius puslapius, stengiamės pataikyti pagal žmogaus skonį, pomėgius arba bent jau nesuklysti renkant dydį.Premjera Keistuolių teatre: „Pelėkautai“ – šiuolaikiškas žvilgsnis į Hamleto istoriją
2025 m. gruodžio 16 d. Keistuolių teatre įvyks premjera, kviečianti žiūrovus į naują, drąsią ir aštrių klausimų kupiną kelionę. Režisierės Ievos Stundžytės spektaklis „Pelėkautai“, pastatytas pagal Williamo Shakespeare’o „Hamletą“, klasikinę istoriją perkuria per šiuolaikinio jauno žmogaus optiką, leisdamas pažvelgti į esminius kūrinio konfliktus visiškai kitu kampu.MY FAIR LADY | Kamerinis spektaklis
Kovo 8-osios popietę Užutrakio dvaro sodybos rūmuose žiūrovai kviečiami į elegantišką, kamerinę ir jautriai interpretuotą miuziklo „My Fair Lady“ versiją, sukurtą pagal A. J. Lernerio ir F. Loewe klasikinį Brodvėjaus šedevrą. Tai – minimalistinis, jaukioje erdvėje atliekamas pastatymas, kuriame atskleidžiami ryškiausi kūrinio personažų jausmai, vidiniai virsmai ir dviejų pasaulių susidūrimas.„Tragedija“ – NEW BALTIC DANCE manifestas Lietuvos kultūros realijoms
Vasario 26 ir 27 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje bus rodomas vieno ryškiausių prancūzų choreografų Olivier Dubois šokio spektaklis „Tragédie“. Šiuolaikinio šokio festivalio NEW BALTIC DANCE (NBD) pirmasis ir svarbiausias kitų metų programos darbas žiūrovams bus pristatytas ne pavasarį, įprastu festivalio metu, o vasario mėnesį, taikliai atliepdamas šių metų kultūros lauko įtampas, protestą ir solidarumo poreikį.Nijolė Narmontaitė ir Arnas Švilpauskas – „Madinga pora“: meilė tarp vyresnės ir jauno?
Ar meilė įmanoma tarp vyresnės, turtingos moters ir jauno, tik gražaus vyro? Naujas muzikinis spektaklis „Madinga pora“ kviečia žiūrovus pasijuokti, padainuoti ir pamąstyti apie santykius tarp vyrų ir moterų.Nuostabūs dalykai – spektaklis, kuris priverčia pamatyti gyvenimo grožį iš naujo
Pagal britų dramaturgo Duncano Macmillano pjesę sukurtas spektaklis „Nuostabūs dalykai“ – tai jautri, šviesi ir kartu prajuokinanti istorija apie žmogų, kuris po skaudžių išgyvenimų atranda, kad gyvenimo džiaugsmas slypi mažuose, kasdieniuose dalykuose.A|CH šokio teatro premjera „Karalių pasaka“ – epinė istorija apie Čiurlionį šokio kalba
Anželikos Cholinos šokio teatras tęsia savo 26-ąjį sezoną visoje Lietuvoje. Anželikos Cholinos šokio teatras kviečia susipažinti su naujausiu kūriniu – įspūdingu, poetišku spektakliu „Karalių pasaka“, sukurtu pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir kitų lietuvių kompozitorių muziką. Tai – epinė šokio poema, kviečianti pažvelgti į genialaus menininko gyvenimą ir kūrybą naujai, jautriai ir vizualiai turtingai.LNDT skelbia premjerą: Naubertas Jasinskas dekonstruoja mitą „Velnio nuotaka“
Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pristato naują Nauberto Jasinsko muzikinės dramos „Velnio nuotaka“ interpretaciją. Spektaklis, įkvėptas įvairių šaltinių – nuo Arūno Žebriūno kultinio filmo ir Kazio Borutos apysakos „Baltaragio malūnas“ iki aktorės Vaivos Mainelytės gyvenimo linijos ir Johno Cassaveteso intymios kino kalbos, žada tapti šiuolaikine refleksija apie amžinybę, aistrą ir kolektyvinių mitų įtaką mūsų tapatybėms.Geriausių XXI a. pasaulio kūrinių sąraše – opera-performansas „Saulė ir jūra“
Viena įtakingiausių pasaulio šiuolaikinio meno platformų „Frieze“ paskelbė pastarojo amžiaus reikšmingiausių meno kūrinių sąrašą. Tarp iškiliausiųjų – ir lietuvių menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės bei Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, 2019 m. Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Auksiniu liūtu“.Premjera: Šeiko šokio teatro spektaklis „ONOS“ – istorijų, judesio ir moters balso archeologija
Šeiko šokio teatras pristato naujausią savo darbą – šiuolaikinio šokio spektaklį „ONOS“, kuris žiūrovus kviečia į kelionę po moterų istorijų pasaulį, jų tylos, pasipriešinimo ir atgimimo erdves. Premjera įvyks spalio 25 dieną Nidoje, o vėliau spektaklis bus rodomas lapkričio 12 dieną Klaipėdoje ir vasario 21 dieną Vilniuje.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Spektaklio „Mokyk mane“ aktoriai – apie vaidmenis ir savo mokyklines patirtis
Jau kitą savaitę Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks trečioji 86 sezono premjera. Provokuojantį spektaklį apie mokyklą „Mokyk mane“ Naujojoje salėje pristatys režisierė Laura Kutkaitė, pati rašanti ir pjesę. Naujame pastatyme vasario 26–28 dienomis žiūrovai išvys aktorius Rimantę Valiukaitę, Dalią Michelevičiūtę, Vitaliją Mockevičiūtę, Rytį Saladžių, Aistę Zabotkaitę, Kamilę Petruškevičiūtę, Martyną Berulį ir Martyną Mockevičių.
„Šiame spektakly kaip niekur kitur pasitikiu aktorių darbais ir suteikiu jiems vaidybos laisvę. Sakiau jiems – kursim taip, kad būtų smagu vaidinti. Toks tikslas paveikia ir mano kuriamą dramaturgiją. Žiūrovas visada jaučia, ar aktoriui pačiam smagu būti scenoje, ar aktoriui pačiam iš tiesų juokinga. Man pačiai patinka kūriniai, kur matyti, kad aktoriai vos laikosi neprasijuokę, o jei jie vis dėlto susijuokia – tu ne tik jiems atleidi, bet tai netgi sustiprina sceną. Jei atvirai, jau senokai taip mėgavausi teatro malonumu kaip kurdama šį darbą.
Nenorėčiau išduoti, ką pasakos spektaklis. Pastebėjau, kad jei pati paskaitau aprašymą, ypač kokį nors platų aprašymą, jau su tam tikrais akiniais stebiu kūrinį. Todėl čia per daug nepasakysiu, gal tik tiek – spektaklyje leisiu kalbėti vilčiai“, – sako režisierė Laura Kutkaitė.
Apie būsimus vaidmenis ir savo mokyklines patirtis „Mokyk mane“ vaidinantys aktoriai kalbėjosi su Daiva Šabasevičiene.
Aktorius Martynas Berulis
Suaugus žmogų ilgai persekioja apsimetėlio sindromas, kai atrodo, kad tu tik apsimetinėji suaugęs, o iš tikrųjų esi dar vaikas. Galima pajusti, kad yra atvirkščiai – vaikai ir paaugliai turi apsimetinėti vaikais, nors kai kuriais aspektais jau yra peraugę tėvus. Apsiriktum, jeigu sakytum, kad tai jau suaugėliai. Bet klysti ir kai sakai, kad tai nebe vaikai.
Mano personažas – naujokas „Vilties“ gimnazijoje. Tai stebėtojo pozicija, kurią užėmė visa komanda, stebėdama pamokas kūrybinio proceso metu. Mokyklose mačiau visko – ir kai pats buvau „šviečiamas“, ir kai stebėjau, kaip „šviečia“ kitus, ir kai pats „šviečiu“. Tad temų, kurios tinka kuriant moksleivio personažą, buvo daugiau nei pakankamai. Bet labai neteisinga galiausiai tą personažą sukurti, nes apibrėždamas jo ribas daug temų palieki nuošaly, atmeti tam tikras patirtis. Tartum apibendrini. O apibendrinti kalbant apie vaikus ir apskritai apie žmones – neįmanoma.
Tad ir primenu sau ir kitiems, kad aš ne apibendrinu, o kuriu vieną įtikinamą moksleivį, kuris, būdamas nei vaikas, nei suaugęs, bando surasti tą šviesą mūsų švietimo sistemoje, o jo vardas liudija, kad jis – tik mano interpretacija žmogaus, kuris kažkur yra.
Aktorė Dalia Michelevičiūtė
Mokyklos tema bei pavadinimas „Mokyk mane“ kviečia pamąstyti ir apie savo gyvenimą. Kas buvo mūsų gyvenimo mokytojai? Kam ir kaip mus ruošė mūsų mokyklos? Kokios gyvenimo patirtys mums svarbios?
Spektaklyje nuskambės „Nacionalinės vilties gimnazijos“ pavadinimas, tačiau mokinė Viltė taip ir nepasirodys klasėje... Jeigu tikėjimui, vilčiai ir meilei užtrenkiamos mūsų namų ir ugdymo įstaigų durys, tai ir viltis palieka ne tik mūsų mokyklas, bet ir mūsų širdis.
Aktorius Martynas Mockevičius
Atsimenu, kaip ėjau į mokyklą. Atsimenu kardelių jūrą. Atsimenu mokyklos himno juokingą fonogramą. Atsimenu, draugas dovanojo gėlių klasiokei. Atsimenu, mušėmės. Atsimenu matematikos mokytojo portfelį. Atsimenu Pitagoro teoremą – lyg ir. Atsimenu, nusirašinėjau. Atsimenu nutirpusią ranką atsistojus pamokos pabaigoje. Atsimenu išnervintą muzikos mokytoją. Atsimenu klasiokų juoką. Atsimenu lėtą koridorių, direktoriaus kilimėlį ir sofutę. Atsimenu muziką – daug muzikos. Atsimenu džiazo pamokas pas Milašių. Atsimenu jo grojimą. Atsimenu šventę. Atsimenu auklėtojos rėkimą. Atsimenu auklėtojos apkabinimą. Atsimenu tylą klasėje per atsiskaitymą. Atsimenu, mūsų klasė laimėjo chorų karus. Atsimenu džiaugsmą. Atsimenu klasiokės ašaras. Atsimenu, šaipiausi. Atsimenu gėdą. Atsimenu pyktį. Atsimenu triukšmą. Atsimenu ,,Ei, mažas!“ Atsimenu cigaretes prie mokyklos. Atsimenu juoką fojė. Atsimenu skirtingus žmones. Atsimenu daug žmonių. Atsimenu Aleko eilėraščius. Atsimenu tylenius. Atsimenu chuliganus. Atsimenu moksliukus. Atsimenu, įsimylėjau. Atsimenu tuos, kurie bijojo. Atsimenu tuos, kurie linksminosi. Atsimenu draugus. Atsimenu paskutinį skambutį. Atsimenu budėtoją. Atsimenu, užeinu į mokyklą.
Aktorė Vitalija Mockevičiūtė
Iš pradžių šios temos šiek tiek išsigandau, nes niekada nei svajojau, nei norėjau būti mokytoja, nors mano aplinkoje pedagogų labai daug – mama, sesuo, brolis, tetos, dėdė. O ir mokykla baigta prieš milijoną metų.
Kadangi spektaklyje vaidinsiu gana skirtingas dvi mokytojas – lietuvių kalbos ir biologijos, tai ir kalbėsiu tik apie mokytojus. Manau, norint tapti tikrai geru mokytoju, reikia pašaukimo, meilės profesijai, atsidavimo, empatijos. Būtinai reikia mylėti vaikus, kad ir kokie jie būtų – gabūs, vidutinių gabumų, silpni, išdykę, pavyzdingi... Tai labai atsakingas ir tikrai sunkus darbas.
Pasidalinsiu vienu savo mokyklinės vaikystės prisiminimu. Buvau pirmoje kaimo mokyklos klasėje, labai mažo ūgio, ir per fizinio pamoką su pradinių klasių mokytoja mokėmės čiuožti slidėmis. Mus pirmą kartą pastatė ant suaugusiesiems skirtų slidžių, nes vaikiškų tiesiog nebuvo. Lazdos – virš galvų! Atsimenu, kaip stengiausi, man pačiai atrodė, kad skrieju kaip vėjas, suplukusi sukau ratus aplink mokyklą, o mokytojai ir aukštesnių klasių mokiniai, prilipę prie langų, leipo iš juoko žiūrėdami į mus. Pradinių klasių mokytoja mano neeilines pastangas pirmą kartą stovint ant slidžių įvertino trejetu. Visi kiti klasiokai gavo gana aukštus pažymius. Atsimenu, labai nustebau, susijaudinau ir nusivyliau savimi. Štai ir prasto mokytojo pavyzdys. Matyt, ši pirmoji mokytoja ir sunaikino man meilę pedagogo profesijai. Dabar šio spektaklio dėka bandysiu reabilituoti sau Mokytoją iš didžiosios raidės.
Aktorė Kamilė Petruškevičiūtė
Kai atsisėdi į tą nepatogų mokyklos suolą, kūnas tą pat sekundę prisimena, kaip jauteisi, ką darei ir kaip supaisi ant tos kedės. Kai apsilankai mokykloje, supranti, kad niekas nepasikeitė, tik ant lentų kreida neberašoma. Prisimenu, kad mokykloje apie gyvenimą kalbėjau tik su draugais, ir atrodė, kad tikrasis jis vyksta, kai suskamba paskutinės pamokos skambutis ir išeini pro duris. Mokykla man – ir blõga, ir gera. Daug visokių prisiminimų: kai kurie labai skaudūs, o kai kurie tokie geri, kad tik tada ir galėjo įvykti. Knygų kalnai. Namų darbų kalnai. Informacija, kuri nesupranti kodėl yra tau reikalinga. Todėl turbūt atrodė, kad ten neverda gyvenimas. Nors virė. Ir verda. Pilna jausmų. Pilna visko. Tik trūko pokalbio. Santykio. Supratimo. Ar tai pasikeitė?
Aktorius Rytis Saladžius
Man labai patinka šis režisierės sumanymas. Pirmos asociacijos buvo susijusios su mano šviesaus atminimo Mama – geografijos ir fizinio lavinimo mokytoja. Todėl aš nuo pirmų klasių mokyklą jutau ir supratau. Net nepradėjęs mokytis. Būdavo, kad Mama mane pasiima į fizinio pamokas ir, tarkim, žiemą slidinėdavome su vaikais, arba į sporto salę. Pradėjau pažinti mokyklą iš dviejų – mokytojo ir vaiko – perspektyvų. Kitas dalykas – aš iki šiol bendrauju su dviem mokytojais. Įdomu tai, kad nors ir rečiau, bet bendrauju su savo pirmąja mokytoja Ona Bakutiene, kuri gyvena Rokiškyje, kur lankiau pradinę mokyklą. Ji iki šiol globoja mane: kai atvažiuoju vaidinti spektaklių, būtinai ją pakviečiu, o ji mane išlydi su savo gamintu obuolių sūriu, gauromečių arbata, šokoladais ir t. t. Tai vienas iš šviesiausių mano prisiminimų. Taip pat bendrauju su savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Tai Stepas Eitminavičius, gyvenantis Utenoje, kur aš baigiau mokyklą. Iki šiol susirašinėjame. Jis man vis atsiunčia Henriko Radausko, Vytauto Mačernio eilėraščių, o aš pasidalinu savo įspūdžiais. Taip mes keičiamės mintimis apie viską, kas mus supa.
Kuriant spektaklį, vis dėlto daugiausia remiuosi režisierės įžvalgomis, nuostabia aktorių ir kita kūrybine komanda. Nors ir mūsų improvizacijų tekstai įtraukiami į bendrą dramaturgiją, jaučiu Lauros Kutkaitės vedimą kūrybiniu keliu ir tam pasiduodu. Man patinka spektaklio forma, jausmas, humoras. Man patinka, kad tai nėra lėkšta ir būtinai atpažįstama. Mes, be abejo, kai ką šiek tiek padidiname. Bet kartais atrodo, kad taip atskleidžiame esmę.
Mano paties patirtis mokykloje nebuvo lengva, nenorėčiau sugrįžti į mokyklos suolą ir mokytis tokiu pat principu. Aišku, išimtis – literatūros mokytojas, kuris padėjo augti kaip asmenybei, pirmasis supažindino su teatru, pirmasis įdėjo man į lūpas Justino Marcinkevičiaus žodžius.
Tačiau manau, kad mokyklos sistema yra negailestinga. Ji nepadeda prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, nemoko gyventi, išlikti, bendrauti, užsidirbti, kurti. Mokykla labiau sukiša į mokinį kratinį žinių. O tas laiko tarpas yra per ilgas metų prasme ir per trumpas tokiam žinių kiekiui. Švietimo sistema nemąsto apie mokinį. Mąsto apie statistinį rezultatą.
Aktorė Rimantė Valiukaitė
Bus smagus spektaklis, kur kiekvienas galės prisiminti mokyklą, savo patirtis joje. Man patinka šio spektaklio mintis: tiek mokytojai, tiek mokiniai – visi yra žmonės, su savo savybėmis, gyvenimo istorijomis, meilėmis, skausmais ar dar kuo nors. Mes dažnai pamirštame vienus arba kitus. Atrodo, yra mokiniai ir yra mokytojai, vieni privalo tą, kiti privalo tą. Bet ir vieni, ir kiti – gyvi žmonės.
Aktorė Aistė Zabotkaitė
Šio spektaklio kaip jokio kito tema iškart atvėrė visai komandai duris į didžiulius prisiminimų, bendrų ir individualių, klodus. Mus sujungė bendras juokas, kai linksėjome, klausydamiesi vienas kito istorijų, nes labai gerai jas pažįstame, patys išgyvenome, visi beveik tokius pat modelius. Buvo ir linksma, ir sunku suprasti, kad nors esame skirtingų kartų žmonės, mokėmės vienoje ir toje pačioje mokykloje. Apie tai ir šis spektaklis – kad nuo pramonės revoliucijos, kai smarkiai tobulėjo visas pasaulis, mokykla nė kiek nepasikeitė (galbūt ir yra išskirtinių atvejų, bet mes kalbame apie įprastas valstybines mokyklas Lietuvoje, nes būtent jas analizavome).
Man mokykla asocijuojasi daugiausia su blogais prisiminimais. Dalinausi tuo, visi dalinomės. Ne vienam mūsų mokykla buvo terpė, kurią norime pamiršti ir niekada į ją nebesugrįžti. Tokia buvo mano mokykla – pirmoji socialinė erdvė, kurioje pradėjau save suvokti kaip atskirą žmogų. Aš mokykloje patyriau daug skausmo ir atstūmimo. Nepritapau. Neįtikau. Buvau objektyvizuojama – į mane buvo žiūrima kaip į daiktą, tik iš išorės. Buvau per aukšta, per atvira, kreiva, juokinga. Taip užsiauginau storą odą ir ieškojau savęs atkakliau nei aplinkiniai. Man reikėjo rasti plyšį, kur būčiau ypatinga ir tik aš viena tokia. Kur nereiktų lygintis su kitais. Mokykloje nuo 11 metų pradėjau lankyti teatro būrelį, lankiau jį iki pat 12 klasės ir taip atėjau į teatrą, ten radau save, ir kiti mane atrado.
Dabar kurdama Aistę mokykloje spektaklyje „Mokyk mane“ suprantu, kad tos kaukės, tie tipažai, kuriuos pasirenkame mokykloje, tas savęs piešimas, formavimas, yra neišvengiami. Ir tai pasakytina ne tik apie mokinius, bet ir apie mokytojus. Tie „personažai“, tie vaidmenys – jie negali vienas be kito. Mokykla yra mini visuomenė, visuomenės pradžia.
Per šį procesą atleidau, supratau ir tuos, kurie mane mokykloje užgauliojo. Supratau, kad visa tai ateina iš dar didesnio skausmo ir užsidarymo. Tai pati pirmoji mūsų visų patiriama socialinė terpė, kurioje mes patys ryškiausi, bet ir nuogiausi, kur mokomės, kaip gyventi vienam tarp kitų. Dabar į tai žiūriu jau iš laiko perspektyvos.
Man atrodo, kad mokyklos metai yra vienas sunkiausių laikotarpių gyvenime. Bet joje užauga ir susiformuoja nauji žmonės. Vieni sunkiau, kiti lengviau. Bet svarbiausia išlieka ta vertybė, kuri lydi mus ir likusį gyvenimą – RYŠYS. Ryšys žmogaus su žmogumi. Ir laisvė būti priimtam ir priimti kitą.
„Mokyk mane“ kūrybinė grupė kviečia žiūrovus kartu praleisti neįprastą dieną mokykloje jau vasario 26, 27 ir 28 dienomis. Spektaklio premjera įvyks Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje. Vasario 27 d., penktadienį, po spektaklio Naujosios salės fojė vyks spektaklio aptarimas „Auditorija tiria“, kuriame dalyvaus režisierė ir kūrybinės grupės nariai.
„Šiame spektakly kaip niekur kitur pasitikiu aktorių darbais ir suteikiu jiems vaidybos laisvę. Sakiau jiems – kursim taip, kad būtų smagu vaidinti. Toks tikslas paveikia ir mano kuriamą dramaturgiją. Žiūrovas visada jaučia, ar aktoriui pačiam smagu būti scenoje, ar aktoriui pačiam iš tiesų juokinga. Man pačiai patinka kūriniai, kur matyti, kad aktoriai vos laikosi neprasijuokę, o jei jie vis dėlto susijuokia – tu ne tik jiems atleidi, bet tai netgi sustiprina sceną. Jei atvirai, jau senokai taip mėgavausi teatro malonumu kaip kurdama šį darbą.
Nenorėčiau išduoti, ką pasakos spektaklis. Pastebėjau, kad jei pati paskaitau aprašymą, ypač kokį nors platų aprašymą, jau su tam tikrais akiniais stebiu kūrinį. Todėl čia per daug nepasakysiu, gal tik tiek – spektaklyje leisiu kalbėti vilčiai“, – sako režisierė Laura Kutkaitė.
Apie būsimus vaidmenis ir savo mokyklines patirtis „Mokyk mane“ vaidinantys aktoriai kalbėjosi su Daiva Šabasevičiene.
Aktorius Martynas Berulis
Suaugus žmogų ilgai persekioja apsimetėlio sindromas, kai atrodo, kad tu tik apsimetinėji suaugęs, o iš tikrųjų esi dar vaikas. Galima pajusti, kad yra atvirkščiai – vaikai ir paaugliai turi apsimetinėti vaikais, nors kai kuriais aspektais jau yra peraugę tėvus. Apsiriktum, jeigu sakytum, kad tai jau suaugėliai. Bet klysti ir kai sakai, kad tai nebe vaikai.
Mano personažas – naujokas „Vilties“ gimnazijoje. Tai stebėtojo pozicija, kurią užėmė visa komanda, stebėdama pamokas kūrybinio proceso metu. Mokyklose mačiau visko – ir kai pats buvau „šviečiamas“, ir kai stebėjau, kaip „šviečia“ kitus, ir kai pats „šviečiu“. Tad temų, kurios tinka kuriant moksleivio personažą, buvo daugiau nei pakankamai. Bet labai neteisinga galiausiai tą personažą sukurti, nes apibrėždamas jo ribas daug temų palieki nuošaly, atmeti tam tikras patirtis. Tartum apibendrini. O apibendrinti kalbant apie vaikus ir apskritai apie žmones – neįmanoma.
Tad ir primenu sau ir kitiems, kad aš ne apibendrinu, o kuriu vieną įtikinamą moksleivį, kuris, būdamas nei vaikas, nei suaugęs, bando surasti tą šviesą mūsų švietimo sistemoje, o jo vardas liudija, kad jis – tik mano interpretacija žmogaus, kuris kažkur yra.
Aktorė Dalia Michelevičiūtė
Mokyklos tema bei pavadinimas „Mokyk mane“ kviečia pamąstyti ir apie savo gyvenimą. Kas buvo mūsų gyvenimo mokytojai? Kam ir kaip mus ruošė mūsų mokyklos? Kokios gyvenimo patirtys mums svarbios?
Spektaklyje nuskambės „Nacionalinės vilties gimnazijos“ pavadinimas, tačiau mokinė Viltė taip ir nepasirodys klasėje... Jeigu tikėjimui, vilčiai ir meilei užtrenkiamos mūsų namų ir ugdymo įstaigų durys, tai ir viltis palieka ne tik mūsų mokyklas, bet ir mūsų širdis.
Aktorius Martynas Mockevičius
Atsimenu, kaip ėjau į mokyklą. Atsimenu kardelių jūrą. Atsimenu mokyklos himno juokingą fonogramą. Atsimenu, draugas dovanojo gėlių klasiokei. Atsimenu, mušėmės. Atsimenu matematikos mokytojo portfelį. Atsimenu Pitagoro teoremą – lyg ir. Atsimenu, nusirašinėjau. Atsimenu nutirpusią ranką atsistojus pamokos pabaigoje. Atsimenu išnervintą muzikos mokytoją. Atsimenu klasiokų juoką. Atsimenu lėtą koridorių, direktoriaus kilimėlį ir sofutę. Atsimenu muziką – daug muzikos. Atsimenu džiazo pamokas pas Milašių. Atsimenu jo grojimą. Atsimenu šventę. Atsimenu auklėtojos rėkimą. Atsimenu auklėtojos apkabinimą. Atsimenu tylą klasėje per atsiskaitymą. Atsimenu, mūsų klasė laimėjo chorų karus. Atsimenu džiaugsmą. Atsimenu klasiokės ašaras. Atsimenu, šaipiausi. Atsimenu gėdą. Atsimenu pyktį. Atsimenu triukšmą. Atsimenu ,,Ei, mažas!“ Atsimenu cigaretes prie mokyklos. Atsimenu juoką fojė. Atsimenu skirtingus žmones. Atsimenu daug žmonių. Atsimenu Aleko eilėraščius. Atsimenu tylenius. Atsimenu chuliganus. Atsimenu moksliukus. Atsimenu, įsimylėjau. Atsimenu tuos, kurie bijojo. Atsimenu tuos, kurie linksminosi. Atsimenu draugus. Atsimenu paskutinį skambutį. Atsimenu budėtoją. Atsimenu, užeinu į mokyklą.
Aktorė Vitalija Mockevičiūtė
Iš pradžių šios temos šiek tiek išsigandau, nes niekada nei svajojau, nei norėjau būti mokytoja, nors mano aplinkoje pedagogų labai daug – mama, sesuo, brolis, tetos, dėdė. O ir mokykla baigta prieš milijoną metų.
Kadangi spektaklyje vaidinsiu gana skirtingas dvi mokytojas – lietuvių kalbos ir biologijos, tai ir kalbėsiu tik apie mokytojus. Manau, norint tapti tikrai geru mokytoju, reikia pašaukimo, meilės profesijai, atsidavimo, empatijos. Būtinai reikia mylėti vaikus, kad ir kokie jie būtų – gabūs, vidutinių gabumų, silpni, išdykę, pavyzdingi... Tai labai atsakingas ir tikrai sunkus darbas.
Pasidalinsiu vienu savo mokyklinės vaikystės prisiminimu. Buvau pirmoje kaimo mokyklos klasėje, labai mažo ūgio, ir per fizinio pamoką su pradinių klasių mokytoja mokėmės čiuožti slidėmis. Mus pirmą kartą pastatė ant suaugusiesiems skirtų slidžių, nes vaikiškų tiesiog nebuvo. Lazdos – virš galvų! Atsimenu, kaip stengiausi, man pačiai atrodė, kad skrieju kaip vėjas, suplukusi sukau ratus aplink mokyklą, o mokytojai ir aukštesnių klasių mokiniai, prilipę prie langų, leipo iš juoko žiūrėdami į mus. Pradinių klasių mokytoja mano neeilines pastangas pirmą kartą stovint ant slidžių įvertino trejetu. Visi kiti klasiokai gavo gana aukštus pažymius. Atsimenu, labai nustebau, susijaudinau ir nusivyliau savimi. Štai ir prasto mokytojo pavyzdys. Matyt, ši pirmoji mokytoja ir sunaikino man meilę pedagogo profesijai. Dabar šio spektaklio dėka bandysiu reabilituoti sau Mokytoją iš didžiosios raidės.
Aktorė Kamilė Petruškevičiūtė
Kai atsisėdi į tą nepatogų mokyklos suolą, kūnas tą pat sekundę prisimena, kaip jauteisi, ką darei ir kaip supaisi ant tos kedės. Kai apsilankai mokykloje, supranti, kad niekas nepasikeitė, tik ant lentų kreida neberašoma. Prisimenu, kad mokykloje apie gyvenimą kalbėjau tik su draugais, ir atrodė, kad tikrasis jis vyksta, kai suskamba paskutinės pamokos skambutis ir išeini pro duris. Mokykla man – ir blõga, ir gera. Daug visokių prisiminimų: kai kurie labai skaudūs, o kai kurie tokie geri, kad tik tada ir galėjo įvykti. Knygų kalnai. Namų darbų kalnai. Informacija, kuri nesupranti kodėl yra tau reikalinga. Todėl turbūt atrodė, kad ten neverda gyvenimas. Nors virė. Ir verda. Pilna jausmų. Pilna visko. Tik trūko pokalbio. Santykio. Supratimo. Ar tai pasikeitė?
Aktorius Rytis Saladžius
Man labai patinka šis režisierės sumanymas. Pirmos asociacijos buvo susijusios su mano šviesaus atminimo Mama – geografijos ir fizinio lavinimo mokytoja. Todėl aš nuo pirmų klasių mokyklą jutau ir supratau. Net nepradėjęs mokytis. Būdavo, kad Mama mane pasiima į fizinio pamokas ir, tarkim, žiemą slidinėdavome su vaikais, arba į sporto salę. Pradėjau pažinti mokyklą iš dviejų – mokytojo ir vaiko – perspektyvų. Kitas dalykas – aš iki šiol bendrauju su dviem mokytojais. Įdomu tai, kad nors ir rečiau, bet bendrauju su savo pirmąja mokytoja Ona Bakutiene, kuri gyvena Rokiškyje, kur lankiau pradinę mokyklą. Ji iki šiol globoja mane: kai atvažiuoju vaidinti spektaklių, būtinai ją pakviečiu, o ji mane išlydi su savo gamintu obuolių sūriu, gauromečių arbata, šokoladais ir t. t. Tai vienas iš šviesiausių mano prisiminimų. Taip pat bendrauju su savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Tai Stepas Eitminavičius, gyvenantis Utenoje, kur aš baigiau mokyklą. Iki šiol susirašinėjame. Jis man vis atsiunčia Henriko Radausko, Vytauto Mačernio eilėraščių, o aš pasidalinu savo įspūdžiais. Taip mes keičiamės mintimis apie viską, kas mus supa.
Kuriant spektaklį, vis dėlto daugiausia remiuosi režisierės įžvalgomis, nuostabia aktorių ir kita kūrybine komanda. Nors ir mūsų improvizacijų tekstai įtraukiami į bendrą dramaturgiją, jaučiu Lauros Kutkaitės vedimą kūrybiniu keliu ir tam pasiduodu. Man patinka spektaklio forma, jausmas, humoras. Man patinka, kad tai nėra lėkšta ir būtinai atpažįstama. Mes, be abejo, kai ką šiek tiek padidiname. Bet kartais atrodo, kad taip atskleidžiame esmę.
Mano paties patirtis mokykloje nebuvo lengva, nenorėčiau sugrįžti į mokyklos suolą ir mokytis tokiu pat principu. Aišku, išimtis – literatūros mokytojas, kuris padėjo augti kaip asmenybei, pirmasis supažindino su teatru, pirmasis įdėjo man į lūpas Justino Marcinkevičiaus žodžius.
Tačiau manau, kad mokyklos sistema yra negailestinga. Ji nepadeda prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, nemoko gyventi, išlikti, bendrauti, užsidirbti, kurti. Mokykla labiau sukiša į mokinį kratinį žinių. O tas laiko tarpas yra per ilgas metų prasme ir per trumpas tokiam žinių kiekiui. Švietimo sistema nemąsto apie mokinį. Mąsto apie statistinį rezultatą.
Aktorė Rimantė Valiukaitė
Bus smagus spektaklis, kur kiekvienas galės prisiminti mokyklą, savo patirtis joje. Man patinka šio spektaklio mintis: tiek mokytojai, tiek mokiniai – visi yra žmonės, su savo savybėmis, gyvenimo istorijomis, meilėmis, skausmais ar dar kuo nors. Mes dažnai pamirštame vienus arba kitus. Atrodo, yra mokiniai ir yra mokytojai, vieni privalo tą, kiti privalo tą. Bet ir vieni, ir kiti – gyvi žmonės.
Aktorė Aistė Zabotkaitė
Šio spektaklio kaip jokio kito tema iškart atvėrė visai komandai duris į didžiulius prisiminimų, bendrų ir individualių, klodus. Mus sujungė bendras juokas, kai linksėjome, klausydamiesi vienas kito istorijų, nes labai gerai jas pažįstame, patys išgyvenome, visi beveik tokius pat modelius. Buvo ir linksma, ir sunku suprasti, kad nors esame skirtingų kartų žmonės, mokėmės vienoje ir toje pačioje mokykloje. Apie tai ir šis spektaklis – kad nuo pramonės revoliucijos, kai smarkiai tobulėjo visas pasaulis, mokykla nė kiek nepasikeitė (galbūt ir yra išskirtinių atvejų, bet mes kalbame apie įprastas valstybines mokyklas Lietuvoje, nes būtent jas analizavome).
Man mokykla asocijuojasi daugiausia su blogais prisiminimais. Dalinausi tuo, visi dalinomės. Ne vienam mūsų mokykla buvo terpė, kurią norime pamiršti ir niekada į ją nebesugrįžti. Tokia buvo mano mokykla – pirmoji socialinė erdvė, kurioje pradėjau save suvokti kaip atskirą žmogų. Aš mokykloje patyriau daug skausmo ir atstūmimo. Nepritapau. Neįtikau. Buvau objektyvizuojama – į mane buvo žiūrima kaip į daiktą, tik iš išorės. Buvau per aukšta, per atvira, kreiva, juokinga. Taip užsiauginau storą odą ir ieškojau savęs atkakliau nei aplinkiniai. Man reikėjo rasti plyšį, kur būčiau ypatinga ir tik aš viena tokia. Kur nereiktų lygintis su kitais. Mokykloje nuo 11 metų pradėjau lankyti teatro būrelį, lankiau jį iki pat 12 klasės ir taip atėjau į teatrą, ten radau save, ir kiti mane atrado.
Dabar kurdama Aistę mokykloje spektaklyje „Mokyk mane“ suprantu, kad tos kaukės, tie tipažai, kuriuos pasirenkame mokykloje, tas savęs piešimas, formavimas, yra neišvengiami. Ir tai pasakytina ne tik apie mokinius, bet ir apie mokytojus. Tie „personažai“, tie vaidmenys – jie negali vienas be kito. Mokykla yra mini visuomenė, visuomenės pradžia.
Per šį procesą atleidau, supratau ir tuos, kurie mane mokykloje užgauliojo. Supratau, kad visa tai ateina iš dar didesnio skausmo ir užsidarymo. Tai pati pirmoji mūsų visų patiriama socialinė terpė, kurioje mes patys ryškiausi, bet ir nuogiausi, kur mokomės, kaip gyventi vienam tarp kitų. Dabar į tai žiūriu jau iš laiko perspektyvos.
Man atrodo, kad mokyklos metai yra vienas sunkiausių laikotarpių gyvenime. Bet joje užauga ir susiformuoja nauji žmonės. Vieni sunkiau, kiti lengviau. Bet svarbiausia išlieka ta vertybė, kuri lydi mus ir likusį gyvenimą – RYŠYS. Ryšys žmogaus su žmogumi. Ir laisvė būti priimtam ir priimti kitą.
„Mokyk mane“ kūrybinė grupė kviečia žiūrovus kartu praleisti neįprastą dieną mokykloje jau vasario 26, 27 ir 28 dienomis. Spektaklio premjera įvyks Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje. Vasario 27 d., penktadienį, po spektaklio Naujosios salės fojė vyks spektaklio aptarimas „Auditorija tiria“, kuriame dalyvaus režisierė ir kūrybinės grupės nariai.
Paieška nedavė rezultatų