Skaityti daugiau
Monospektaklis „Melo Gibsono draugas“ – ironiškas žvilgsnis į aktoriaus šlovę ir jos kainą
Rugsėjo 10 dieną Vilniaus lenkų kultūros namų Teatro salėje bus pristatytas monospektaklis „Melo Gibsono draugas“, sukurtas pagal Tomasz Jachimek tekstą ir režisuotas Sławomir Gaudyn. Tai nuotaikinga, bet kartu ir taikli komedija, kviečianti pažvelgti į menininko gyvenimą iš arti – su visais jo paradoksais, ambicijomis ir netikėtais posūkiais.Svarbiausi vasario renginiai – „Eurovizijos“ atrankos finalas, M.A.M.A. apdovanojimai ir Karaliaus Mindaugo taurės kulminacija
Priešingai nei oras už lango, vasaris Lietuvos renginių rinkoje bus itin karštas. Kauną drebins kasmetiniai M.A.M.A. apdovanojimai, Šiauliuose vyks krepšinio sirgalių pamiltas Karaliaus Mindaugo taurės finalo ketvertas, o Vilniuje paaiškės, kas šiemet atstovaus Lietuvai „Eurovizijos“ dainų konkurse Austrijoje.„Grammy“ laimėtojas Michailas Pletnevas pasirodys Lietuvoje
Vienu iškiliausių mūsų laikų pianistų laikomas Michailas Pletnevas šiemet pirmą kartą surengs solinį pasirodymą Lietuvoje. Žymusis pianistas, dirigentas, kompozitorius ir prestižinio „Grammy“ apdovanojimo laimėtojas kovo 31 dieną surengs išskirtinį fortepijono pasirodymą Vilniaus LVSO koncertų salėje.Lietuvos baletui 100 metų! Gala koncertas!
2026 m. vasario 10 d. Vilniaus senajame teatre vyks iškilmingas gala koncertas, skirtas paminėti Lietuvos baleto šimtmetį. Tai ypatingas jubiliejinio sezono vakaras, kuriame susitiks baleto istorija ir šiandienos kūrybinis pulsas.Išankstinė šokio spektaklio ''KOTRYNA'' premjera
2026 metais minint 500-ąsias Kotryna Jogailaitė gimimo metines, Vilniuje pristatomas išskirtinis meninis projektas – šokio spektaklis „KOTRYNA“. Išankstinė spektaklio premjera vyks kovo 6 d. „Hobiverse – Sostinės vaikų ir jaunimo centre“.VMT premjera | KANTAS. KAMBARYS, KURIAME NEGALVOJAMA
Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre pristatoma nauja dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus ir režisieriaus Oskaro Koršunovo kūrybinė premjera – „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“.Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly
Laikas atsigręžti į moterį, kuri geriausiai suprato ir giliausiai išjautė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genialumą jo gyvenamuoju laiku. Į žmogų, kuris, kūrėjų požiūriu, nepelnytai liko didžiojo menininko šešėlyje. Šokio spektaklis „Sofija | Genijaus šešėly“ kviečia pažvelgti į Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vidinį pasaulį ir jos likimą šalia genijaus.Teatro dienos koncertas
Kovo 27 d., minint Tarptautinę teatro dieną, Keistuolių teatre vyks ypatingas koncertas, kuriame po ilgesnės pertraukos į sceną sugrįš dainos iš roko fantasmagorijos „EDIS AGREGATAS arba NEMIRŠTANČIO OPTIMISTO GYVENIMAS IR MIRTIS“.Spektaklis „Išgijimas“ – premjera Vilniuje
Kovo 13 d. Vilniuje pirmą kartą bus pristatyta spektaklio „Išgijimas“ premjera. Tai naujas, įtemptas ir psichologiškai stiprus kūrinys, kuriame susitinka dvi ryškios teatro žvaigždės – Chulpan Khamatova ir Yuliya Aug.Baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ sugrįžta į sceną: šiuolaikiškai atgimusi pasaka visai šeimai
Po sėkmingos premjeros ir didžiulio žiūrovų susidomėjimo baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“ dar kartą kviečia į gyvą, šiuolaikiškai atgimusią pasaką. Gegužės 1 d. 12 val. šis spektaklis bus rodomas Vilniaus COMPENSA koncertų salėje.Premjera: monospektaklis „Bėgantis aštuonkojis“ – jautri vidinė kelionė apie savęs priėmimą
Bėgantis aštuonkojis – naujas, tylus ir jautrus monospektaklis, pasakojantis apie tai, kas nutinka, kai gyvenime sutinki savo sielos brolį. Kartais tada pasidaro lengviau kvėpuoti – supranti, kad nesi vienintelis toks keistas, netikėtas ar kitoks, net jei to žmogaus niekada nebuvai sutikęs gyvai.„Sniegas*“ – drąsus spektaklis paaugliams ir jaunimui apie tai, apie ką negalima tylėti
Sniegas* – tai jautrus ir atviras spektaklis paaugliams bei jaunimui, kviečiantis kalbėti apie temas, kurios dažnai lieka nutylėtos. Kartais, norint papasakoti savo istoriją, reikia labai daug drąsos – būtent apie tai ir yra šis Teatro studijos II darbas.VMT spektaklis „Dėdė Vania“ – emocinė Čechovo klasikos interpretacija
Dėdė Vania – viena emocionaliausių Antonas Čechovas pjesių, kurioje su stipria menine jėga atskleidžiama pati žmogiško gyvenimo esmė: didžiausi troškimai, prarastos viltys ir karčiausi nusivylimai. Pats autorius šį kūrinį pavadino „keturių veiksmų scenomis iš kaimo gyvenimo“, kuriose organiškai susipina komedija, drama ir tragedija.VŠDT premjera | ANONIMINIAI ŠOKIAI | rež. Darius Gumauskas
„Anoniminiai šokiai“ – tai dokumentinės fikcijos principu kuriamas tarpdisciplininis spektaklis, teatrinėmis priemonėmis nagrinėjantis įvairias priklausomybės formas, desperatiškas dopamino paieškas ir nuolatinį bandymą pabėgti nuo realybės. Kūrinys kviečia žiūrovą į paslaptingą laukiamąją erdvę, kurioje susirenka žmonės, ieškantys pagalbos, išsigelbėjimo ar trumpalaikės užmaršties, patys ne visada tiksliai žinodami, ko jiems trūksta.VŠDT | Nematomas vaikas | muzikinis spektaklis šeimai
Muzikinis spektaklis „Nematomas vaikas“ pasakoja jautrią ir prasmingą istoriją apie mažą mergaitę Ninę, kuri, nepatyrusi žmogiškos šilumos savo šeimoje, vieną dieną tampa nematoma. Ieškodama jai pagalbos, geroji tetulė nusprendžia Ninę patikėti miško glūdumoje gyvenančiai keistuolių šeimynėlei, kuri noriai priglaudžia mergaitę ir ima ja rūpintis.Make Love – muzikinis spektaklis apie seksą Vilniuje
Vasario 14 d., per meilės dieną, Vilniuje įvyks neįprastas pasimatymas – muzikinis spektaklis apie seksą „Make Love“, kurio režisierius – Gildas Aleksa. Renginys vyks Lukiškių kalėjimo 2.0 erdvėje, Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvėje, kuri dėl savo unikalios atmosferos puikiai tinka muzikiniams ir teatriniams pasirodymams.VMT spektaklis „Maskaradas“ – ilgaamžė Rimo Tumino teatro legenda
Rimo Tumino režisuotas „Maskaradas“ – vienas unikaliausių ir ilgaamžiškiausių Lietuvos teatro spektaklių, scenoje gyvuojantis jau beveik trisdešimt metų ir neprarandantis žiūrovų meilės. Pastatytas pagal romantizmo epochos genijaus Michailo Lermontovo pjesę, šis dviejų dalių spektaklis tapo ne tik klasikos interpretacija, bet ir subtilia, fantasmagoriška šiandienos pasaulio refleksija.VŠDT premjera | Anoniminiai šokiai | rež. Darius Gumauskas
„Anoniminiai šokiai“ – dokumentinė fikcija, tyrinėjanti įvairias priklausomybės formas, desperatiškas dopamino paieškas ir nenuilstamą norą pabėgti nuo realybės. Spektaklis kviečia žiūrovus į paslaptingą, prieblandoje skendintį laukiamąjį, kuriame personažai laukia pagalbos, išsigelbėjimo ar trumpalaikės užmaršties.Lietuvos baletui – 100 metų! Gala koncertas
2026 m. vasario 10 d. Vilniaus senajame teatre vyks iškilmingas Gala koncertas, skirtas paminėti Lietuvos baleto šimtmetį. Tai ypatingas jubiliejinio sezono vakaras, subursiantis skirtingų kartų atlikėjus ir atskleisiantis baleto raidą nuo klasikos ištakų iki šiuolaikinių formų.Naujasis teatras: „Nepažintas Mačernis | Aš atnešiau Jums saulės patekėjimą“
Vytauto Mačernio prozos pristatymas kviečia iš naujo pažinti vieną ryškiausių lietuvių literatūros asmenybių – per mažai girdėtą, bet itin gilią jo kūrybos pusę. Šiame kameriniame pasirodyme aktorė Sonata Visockaitė atveria Mačernio prozą – tekstus, kuriuose keliami esminiai filosofiniai ir egzistenciniai klausimai, grįžtama prie pamatinių, amžinųjų vertybių.„Dainų šventė“ – muzikiniai prisiminimai iš šeimyninių videoarchyvų
2026 m. vasario 5 d. Menų spaustuvėje vyks muzikinis koliažas „Dainų šventė“, kurio pagrindas – XX a. paskutiniojo dešimtmečio home videos. Juose užfiksuoti gyvenimiški epizodai, muzika ir daina tampa proga pažvelgti į Lietuvos Nepriklausomybės pradžią, suprasti, kas tapo ilgalaikiais visuomenės bruožais, o kas – tik to laikotarpio ženklu. Nostalgijos, šilumos ir ironijos kupina patirtis kviečia prisiminti ir pajusti praeinančio laiko neišvengiamybę.„Glaistas“ – garso patirtis Vilniaus gete
Nuo 2026 m. balandžio 16 d. iki gegužės 24 d. Vilniuje vyks „Glaistas“ – unikali garso kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją. Šio kūrinio pagrindas – keturių Holokaustą išgyvenusių asmenų balsai, užfiksuoti 2019 m. interviu Tel Avive, Jeruzalėje ir Haifoje. Kiekvienai erdvei sukurtos muzikos kompozicijos kartu su binauraliniais įrašais kuria įtraukiančią patirtį, leidžiančią klausytojui pajusti vietos istoriją ir jos atmintį.„miške“. Oratorija Sapiegų rūmuose
2026 m. balandžio 11 d. 18.00 val. Sapiegų rūmų Menėje Vilniuje skambės Alberto Navicko oratorija „miške“ – kūrinys, atveriantis naują žvilgsnį į pastarojo šimtmečio Lietuvos istoriją per simbolinį miško vaizdinį.Interaktyvus spektaklis vaikams „Šunyčių nuotykiai“
Ar gali būti, kad net šunyčiams pasitaiko nuobodžių dienų? Pasirodo – taip! Tačiau šįkart nuobodulys ilgai neužsibūna, nes herojus pasiekia netikėtas draugo skambutis, kviečiantis leistis į nuotykių kupiną misiją. Šunyčių laukia kelionė į paslaptingą negyvenamą salą ir dingusio lobio paieškos.VŠDT pristato muzikinį spektaklį šeimai „Nematomas vaikas“
Valstybinis Šiaulių dramos teatras kviečia į šviesų, jautrumo kupiną muzikinį spektaklį šeimai „Nematomas vaikas“, kuris vyks 2026 m. vasario 8 d. 13 val.Premjera Klaipėdoje: interaktyvus spektaklis „Miesto šnabždesiai“ (rež. Marta Vendland)
ARTYN teatras pristato visiškai naują, specialiai Klaipėdai sukurtą premjerą – interaktyvų spektaklį „Miesto šnabždesiai“, kuris kviečia žiūrovus leistis į gyvą, pulsuojačią kelionę per miesto atmintį. Tai teatralizuotas pasakojimas, kuriame susipina Klaipėdos praeitis, dabarties balsai ir ateities nuojautos – viskas perteikta žaismingai, įtraukiančiai ir jautriai.Romantinė komedija „Pupos“
ARTYN teatras kviečia į šiltą, šmaikščią ir kartu jautrią Daivos Čepauskaitės romantinę komediją „Pupos“, režisuotą Martos Vendland. Tai pasakojimas, kuriame susipina pasaka ir tikrovė, juokas ir melancholija, o žiūrovas kviečiamas patyrinėti, kas slypi už ilgų metų kartu praleidusios poros santykių.SPEKTAKLIS „MADE IN ODESSA“ – BALANDŽIO 25 D. VILNIUJE
Į Vilnių pirmą kartą atvyksta išskirtinis, šilumos ir gero humoro kupinas spektaklis „MADE IN ODESSA“, kurį pristato nepakartojami Odesos aktoriai. Balandžio 25 d. 18:00 val. Vilniaus lenkų kultūros namuose žiūrovų lauks džiaugsminga, gyvybinga ir žaisminga istorija, įkūnijanti tikrąjį šio legendinio miesto charakterį.NAUJAS GYVENIMAS – TEATRO KOMEDIJA APIE MEILĘ, CHAOSĄ IR ANTRO ŠANSO DRĄSĄ
Į Lietuvos scenas atkeliauja premjera, kuri nepaliks abejingų – šmaikšti, aštri ir netikėtumų kupina teatro komedija „Naujas gyvenimas“. Tai istorija apie santykių ribas, rutinos griūtį ir jausmus, kurie kartais ateina ne laiku – bet būtent tada pakeičia viską.„Banketas Paryžiuje“ – elegantiška komedija apie meilę, santuoką ir… viską, kas lieka tarp jų
2026 m. balandžio 24 d. Vilniaus lenkų kultūros namuose žiūrovai kviečiami į išskirtinę Brodvėjaus klasikos interpretaciją – komediją „Banketas Paryžiuje“, pastatytą pagal garsiojo dramaturgo Neilo Simono pjesę. Tai spektaklis rusų kalba, žavingai ir ironiškai nagrinėjantis santykius, jų trapumą, aistras bei amžinus žmogiškus paradoksus.Šokio ir gyvos muzikos spektaklis „Metų laikai“ | Šeiko šokio teatras
Šeiko šokio teatras kviečia į unikalų šokio ir gyvos muzikos spektaklį „Metų laikai“, kuris savo debiutą patyrė bendradarbiaujant su Mindaugo Bačkaus vadovaujamu Klaipėdos violončelių kvartetu. Spektaklis sujungia keturių metų laikų simboliką su keturių violončelių garsais ir keturių skirtingų šokėjų išraiška, suteikdamas klasikiniam Vivaldi kūriniui „Keturi metų laikai“ naują, dekonstruotą dimensiją.Ką dovanojame šiandien? Ir kodėl prasmingiausios dovanos nebūtinai telpa į dėžutę
Artėjant šventėms kiekvienais metais prasideda tas pats ritualas – ieškoti dovanos, kuri ne tik pradžiugintų, bet ir būtų iš tiesų prasminga. Mes lankome parduotuves, tikriname internetinius puslapius, stengiamės pataikyti pagal žmogaus skonį, pomėgius arba bent jau nesuklysti renkant dydį.Premjera Keistuolių teatre: „Pelėkautai“ – šiuolaikiškas žvilgsnis į Hamleto istoriją
2025 m. gruodžio 16 d. Keistuolių teatre įvyks premjera, kviečianti žiūrovus į naują, drąsią ir aštrių klausimų kupiną kelionę. Režisierės Ievos Stundžytės spektaklis „Pelėkautai“, pastatytas pagal Williamo Shakespeare’o „Hamletą“, klasikinę istoriją perkuria per šiuolaikinio jauno žmogaus optiką, leisdamas pažvelgti į esminius kūrinio konfliktus visiškai kitu kampu.Ukrainos fronte koncertuojanti Margarita Meleshko – apie karą, dėkingumą Lietuvai ir meilę Monikai Liu
„Ačiū lietuviams, kad išliekate tvirti, principingi ir žmogiški, nepaisant nuovargio, propagandos ir laiko“, – sako Ukrainos dainininkė Margarita Meleshko, kuri vasarį su „The Grand Stars Orchestra“ pasirodys Lietuvoje. Atvirame interviu solistė papasakojo apie savo muzikinį kelią, įtemptą gyvenimą Kyjive ir pasirodymus fronte.MY FAIR LADY | Kamerinis spektaklis
Kovo 8-osios popietę Užutrakio dvaro sodybos rūmuose žiūrovai kviečiami į elegantišką, kamerinę ir jautriai interpretuotą miuziklo „My Fair Lady“ versiją, sukurtą pagal A. J. Lernerio ir F. Loewe klasikinį Brodvėjaus šedevrą. Tai – minimalistinis, jaukioje erdvėje atliekamas pastatymas, kuriame atskleidžiami ryškiausi kūrinio personažų jausmai, vidiniai virsmai ir dviejų pasaulių susidūrimas.„Tragedija“ – NEW BALTIC DANCE manifestas Lietuvos kultūros realijoms
Vasario 26 ir 27 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje bus rodomas vieno ryškiausių prancūzų choreografų Olivier Dubois šokio spektaklis „Tragédie“. Šiuolaikinio šokio festivalio NEW BALTIC DANCE (NBD) pirmasis ir svarbiausias kitų metų programos darbas žiūrovams bus pristatytas ne pavasarį, įprastu festivalio metu, o vasario mėnesį, taikliai atliepdamas šių metų kultūros lauko įtampas, protestą ir solidarumo poreikį.Interviu su vienu ryškiausių Ukrainos baleto šokėjų – apie karą, discipliną ir šou Vilniuje
„Prarasti sportinę formą yra labai lengva, o vėl ją susigrąžinti – be galo sunku“, – sako vienas geriausių Ukrainos baleto šokėjų Denysas Nedakas, kuris vasarį su „Kyiv Classic Ballet“ trupe Vilniuje pristatys spektaklį „Gulbių ežeras“. Atvirame interviu solistas papasakojo apie įkvėpimo šaltinius, šokėjų kasdienybę ir jį pakeitusį karą gimtinėje.Pirmą kartą Lietuvoje: „The Grand Stars Orchestra“ pristato Holivudo muzikos patirtį
Tarptautinį pripažinimą pelnęs „The Grand Stars Orchestra“ pirmą kartą lankysis Lietuvoje. Kitų metų vasarį orkestras Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose pristatys programą „Hollywood Music Experience“, kurioje skambės gražiausi kūriniai iš daugiau nei 20-ies pasaulį pakerėjusių kino filmų ir serialų garso takelių.Nijolė Narmontaitė ir Arnas Švilpauskas – „Madinga pora“: meilė tarp vyresnės ir jauno?
Ar meilė įmanoma tarp vyresnės, turtingos moters ir jauno, tik gražaus vyro? Naujas muzikinis spektaklis „Madinga pora“ kviečia žiūrovus pasijuokti, padainuoti ir pamąstyti apie santykius tarp vyrų ir moterų.Nuostabūs dalykai – spektaklis, kuris priverčia pamatyti gyvenimo grožį iš naujo
Pagal britų dramaturgo Duncano Macmillano pjesę sukurtas spektaklis „Nuostabūs dalykai“ – tai jautri, šviesi ir kartu prajuokinanti istorija apie žmogų, kuris po skaudžių išgyvenimų atranda, kad gyvenimo džiaugsmas slypi mažuose, kasdieniuose dalykuose.A|CH šokio teatro premjera „Karalių pasaka“ – epinė istorija apie Čiurlionį šokio kalba
Anželikos Cholinos šokio teatras tęsia savo 26-ąjį sezoną visoje Lietuvoje. Anželikos Cholinos šokio teatras kviečia susipažinti su naujausiu kūriniu – įspūdingu, poetišku spektakliu „Karalių pasaka“, sukurtu pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir kitų lietuvių kompozitorių muziką. Tai – epinė šokio poema, kviečianti pažvelgti į genialaus menininko gyvenimą ir kūrybą naujai, jautriai ir vizualiai turtingai.LNDT skelbia premjerą: Naubertas Jasinskas dekonstruoja mitą „Velnio nuotaka“
Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pristato naują Nauberto Jasinsko muzikinės dramos „Velnio nuotaka“ interpretaciją. Spektaklis, įkvėptas įvairių šaltinių – nuo Arūno Žebriūno kultinio filmo ir Kazio Borutos apysakos „Baltaragio malūnas“ iki aktorės Vaivos Mainelytės gyvenimo linijos ir Johno Cassaveteso intymios kino kalbos, žada tapti šiuolaikine refleksija apie amžinybę, aistrą ir kolektyvinių mitų įtaką mūsų tapatybėms.Geriausių XXI a. pasaulio kūrinių sąraše – opera-performansas „Saulė ir jūra“
Viena įtakingiausių pasaulio šiuolaikinio meno platformų „Frieze“ paskelbė pastarojo amžiaus reikšmingiausių meno kūrinių sąrašą. Tarp iškiliausiųjų – ir lietuvių menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės bei Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, 2019 m. Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Auksiniu liūtu“.Premjera: Šeiko šokio teatro spektaklis „ONOS“ – istorijų, judesio ir moters balso archeologija
Šeiko šokio teatras pristato naujausią savo darbą – šiuolaikinio šokio spektaklį „ONOS“, kuris žiūrovus kviečia į kelionę po moterų istorijų pasaulį, jų tylos, pasipriešinimo ir atgimimo erdves. Premjera įvyks spalio 25 dieną Nidoje, o vėliau spektaklis bus rodomas lapkričio 12 dieną Klaipėdoje ir vasario 21 dieną Vilniuje.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Režisierius Aleksandr Špilevoj: „Kai esame nelaimingi, mes bėgame ne kažkur, o nuo kažko“
Lapkritį Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvyko premjera „Migla“. Pokalbyje su premjeros režisieriumi ir pjesės autoriumi Aleksandru Špilevojumi kviečiame skaityti apie tai, kas įkvėpė parašyti pjesę bei kokie santykiai kūrėją sieja su dramaturgija, archetipais ir praeitimi.
Spektaklį kuriate pagal naujausią savo pjesę. Kas įkvėpė ją parašyti?
Vieną vakarą, vaikščiodamas po Panevėžį, nuklydau į rajoną, kuriame užaugau. Atsidūręs netoli savo vaikystės namų, nusprendžiau užeiti į kiemą. Kurį laiką pasėdėjęs ant suolo, pasižiūrėjęs į buto, kuriame užaugau, langus, priėjau prie laiptinės durų. Pastebėjau, kad laiptinės durys kodinės – seniau užrakto nebuvo, tačiau, suspaudus paprastą skaičių kombinaciją, durys atsirakino. Nusprendžiau užeiti vidun pasižiūrėti, kaip atrodo laiptinė. Mano nuostabai viskas buvo likę kaip anksčiau. Buvo įdomu pamatyti savo pašto dėžutę, savo aukštą, kuriame, būdami vaikai, kurdavome būstines ir žaisdavome. Nepajutau, kaip atsidūriau prie buvusio buto durų. Jos turėjo tokią savybę – rankena veikė prastai, tad jei paprasčiausiai užtrenksi duris, jos vėl prasivers. Po penkiolikos metų grįžęs prie savo vaikystės durų, pamačiau, kad jos kaip ir kadaise – pravertos. Paskambinau durų skambučiu, jas atidarė vyras. Pasakiau jam, kad jis pamiršo uždaryti duris, o jau vakaras, perspėjau, kad nenueitų miegoti jų neužrakinęs. Jis padėkojo ir pasiskundė, kad vis dar nesusitvarkė senų durų, kad jos prastai užsidarinėja. Sakau, kad žinau, papasakojau, kad šitos durys tokios buvo visą mano vaikystę. Vyras nustebo, kad tarpdury stovi buvęs gyventojas ir pakvietė mane užeiti vidun. Vyras parodė, kaip su šeima įsikūrė mano senajame bute, leido užeiti į savo vaikystės kambarį, atsistoti prie lango, pro kurį žvelgdavau į savo tuometinį pasaulį, pro kurį išmesdavau draugams į kiemą kamuolį ar pro kurį mane šaukdavo namo valgyti. Keletą minučių pabendravau su vyru, jo žmona, dukrele ir išėjau. Tada ir gimė mintis, vėliau išsirutuliojusi į šią pjesę – kas būtų, jei būčiau pakankamai „pačiuožęs“ ir nusprendęs iš buto neišeiti?
Jūsų pagrindinė veikėja nusprendžia žengti šį tolesnį žingsnį ir pasilieka savo vaikystės namuose. Kaip manote, kuo dažnam mūsų praeitis yra tokia patraukli? Kodėl mes vis į ją žvilgčiojame, svajojame apie ją, o kartais net norime joje imti ir pasislėpti?
Galbūt praeityje slypi mūsų organizmo savisaugos funkcija. Tarp mūsų ir mūsų praeities esanti distancija verčia ją atsiminti nebūtinai tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų, slopinti skausmingus praeities elementus ir ryškinti tai, kas mums yra brangu ir malonu. Taip praeitis tampa labiau gundanti. Manau, kad į praeitį nebūtume linkę bėgti, jei kasdieniame gyvenime būtume laimingi. Jau seniai pastebėjau, kad kai esame nelaimingi mes bėgame ne kažkur, o nuo kažko. Jei šiandienoje nesusitvarkau su savimi, su savo aplinka ir jausmais daug patraukliau slėptis ten, migloje, toje gražiai atrodančioje praeityje.
Tai ne pirmas jūsų darbas, analizuojantis strigimo praeityje bei gyvenime temas. Kuo jos traukia?
Mane traukia ne pats strigimas, bet bandymas atkurti tai scenoje. Man strigimas yra savita mirtis, po kurios seka prisikėlimas. Į „Miglos“ kūrimo procesą atėjau po tokio strigimo, su atsinaujinsiu vidiniu pasauliu. Tarsi po ilgos nakties pelkėje išvydęs šviesą. Pabūti tokioje simbolinėje pelkėje yra svarbu – tai proga sustoti ir apsižvalgyti, nustoti lėkti į priekį, našiai dirbti, nepertraukiamai vartoti informaciją. Nesakau, kad po strigimo kažkas smarkiai išoriškai pakinta, bet manyje iš naujo atgimė smalsumas, kad ir mano paties amatui. Tiesiog tapo vėl įdomu gyventi ir kurti, o mano gyvenime viena ir kita yra labai susiję.
Kokia literatūra lydėjo rašant pjesę? Kas padėjo, įkvėpė?
Karlas Gustavas Jungas buvo pirmasis, kuris padėjo užsikabinti. Daug įtakos šiam rašymo procesui darė egzistencinė filosofija, egzistencializmo rašytojai: grįžau prie Albert‘o Camus, Franzo Kafkos, Friedricho Nietzsche‘s. Pjesėje palikau nuorodų į šiuos man svarbius autorius ir jų veikalus – jie smarkiai keitė istorijos vystymąsi.
Daug dažniau rašote pjeses savo spektakliams, negu imatės kitų dramaturgų darbų. Kuo jus domina toks darbo metodas?
Aš visada save mačiau ne kaip režisierių, o kaip dramaturgą, kuris parašo pjesę ir pats ją pastato. Tikrai nerašau dėl to, nes galvoju, kad rašau geriau ar aktualiau nei kiti. Man patinka kurti dramaturgiją, man įdomu kurti spektaklį dar berašant pjesę, t.y. gerokai iki prasidedant repeticijoms.
Ilgą laiką save pozicionavau kaip aktorių, kuris vieną kartą parašė pjesę ir, neradęs režisieriaus, pats nusprendė režisuoti. Ilgainiui aktorius manyje ėmė merdėti ir jį pakeitė režisuojantis dramaturgas. Šiandien mane dažniausiai pristato kaip režisierių ir pats ilgainiui pripratau būti taip įvardinamas. Skaitydamas randu daug mane dominančios medžiagos ir vis dažniau imuosi ne savo pjesių pastatymų.
Ar rašydamas pjesę jau galvojate, kaip ji atrodys scenoje ar daugiau gilinatės į istoriją, kurią norite papasakoti?
Aš visada įsivaizduoju, kaip viskas atrodys scenoje. Esu kalbėjęsis su šiuolaikinėmis Lietuvos dramaturgėmis ir dramaturgais, ir buvau nustebintas, kad jos ir jie nesiorientuoja į pjesės realizavimą scenoje, o telkiasi į tai, kaip papasakoti istoriją. Man tai labai įdomu ir neįprasta.
Galvodamas apie sceninį vaizdą, kuriu remarkas, dėlioju pauzes, nes tai, kaip viską regiu mintyse, daro įtaką net teksto skyrybai. Rašydamas monologus veikėjams, anksčiau pats juos mintyse ir suvaidindavau. Atlikimas svarbus iki šiol, tad pjesės rašymas man niekada nėra atsietas nuo jos įsivaizdavimo scenoje.
Jūsų kūrybiniai procesai labai įvairūs. Kuo unikalus šis?
Dar niekad taip giliai, kaip šiame spektaklyje, nesileidau į simbolistinį teatrą – jo elementų „Migloje“ yra labai daug. Simbolizmu žaidžiame tiek vizualinėje kalboje, scenografijoje, tiek erdvėje už žodžių. Kiekvienoje scenoje aktoriai susiduria su dviem užduotimis. Pirmoji – tiesioginis personažo žodžių poveikis kitam personažui. Antroji, kiek sudėtingesnė – tam tikros idėjos, kuri nebūtinai priklauso konkrečiai scenai, perteikimas. Tarsi šalia vyktų atskiras idėjų siužetas. Žiūrovas, stebėdamas spektaklį, visų pirma regės siužetą, bet už jo visada slypi antra idėjų linija.
Prieš rašydamas pjesę daug bendravau su savo bičiuliu psichoterapeutu. Jo dėka atradau daug naudingos literatūros. Diskusijų metu atsirado suvokimas, kad antrasis pasakojimas turėtų būti vadinamas archetipiniu pasakojimu. Nenoriu būti profanu, kuris paskaitęs Jungą pasiskelbia, kad rašo archetipų pjesę – tie, kas išties išmano apie archetipus, iš manųjų gali išsijuokti. Stengiuosi šias sąvokas vartoti kukliai.
Į kokius konkrečiai archetipus gręžiatės repetuodami spektaklį?
Aš jums tyčia neatsakysiu į šį klausimą, nors jis yra puikus – mes jį sau begalę kartų uždavėme repeticijų metu. Įdomu tai, kad archetipų savyje nešiojamės ne po vieną. Dėl to ir apie veikėjus nenoriu sakyti, kad štai šis personažas atstovauja šį vieną archetipą. Nenoriu klaidinti vardindamas archetipus – žiūrovas, siekdamas juos atrasti, prie personažų gali pradėti lipdyti ne archetipus, o etiketes. Bet manau juos perskaityti nebus sunku net ir tiems, kurie nėra susipažinę su Jungo teorijomis. Pasaulis pilnas archetipų ir nereikia apie juos skaityti tam, kad su jais susidurti.
Tai yra trečiasis jūsų darbas Šiauliuose – kas vis traukia čia sugrįžti?
Man labai patinka čia kurti. Daugiau nei Šiauliuose esu kūręs tik Juozo Miltinio dramos teatre. Šiauliuose gaunu didelę kūrybinę laisvę ir pasitikėjimą. Puikus to pavyzdys – spektaklis „Pakeliui“, skirtas vos keturiasdešimčiai žiūrovų, o reikalaujantis viso teatro darbo ir keliantis daug iššūkių. Suprantu, kad ir šis spektaklis yra sudėtingas ir ne visi teatrai dėl tokios idėjos realizavimo norėtų dėti tiek pastangų, investuoti jėgas, laiką ir pinigus. Šiaulių dramos teatras niekad nepasakė „ne“ mano idėjoms – man tai yra labai brangu. Čia galiu jaustis drąsiai ir saugiai. Dėl to man visad smagu čia grįžti. Šiauliai man yra tarsi pabėgimo sala, kaip kad Juozui Miltiniui buvo Panevėžys. Panevėžys yra mano gimtasis miestas, Kaune ir Vilniuje gyvenau ar gyvenu, o kai atsiduriu Šiauliuose esu svetimame mieste. Čia turiu tik teatrą ir butą šalia jo, tad mano gyvenimas čia vyksta labai paprastai. Mane žavi galimybė visiškai pasinerti į kūrybinį procesą ir neužsiimti niekuo kitu – tik kūryba.
Premjera „Migla“ – gruodžio 6 d., sausio 16 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.
Spektaklį kuriate pagal naujausią savo pjesę. Kas įkvėpė ją parašyti?
Vieną vakarą, vaikščiodamas po Panevėžį, nuklydau į rajoną, kuriame užaugau. Atsidūręs netoli savo vaikystės namų, nusprendžiau užeiti į kiemą. Kurį laiką pasėdėjęs ant suolo, pasižiūrėjęs į buto, kuriame užaugau, langus, priėjau prie laiptinės durų. Pastebėjau, kad laiptinės durys kodinės – seniau užrakto nebuvo, tačiau, suspaudus paprastą skaičių kombinaciją, durys atsirakino. Nusprendžiau užeiti vidun pasižiūrėti, kaip atrodo laiptinė. Mano nuostabai viskas buvo likę kaip anksčiau. Buvo įdomu pamatyti savo pašto dėžutę, savo aukštą, kuriame, būdami vaikai, kurdavome būstines ir žaisdavome. Nepajutau, kaip atsidūriau prie buvusio buto durų. Jos turėjo tokią savybę – rankena veikė prastai, tad jei paprasčiausiai užtrenksi duris, jos vėl prasivers. Po penkiolikos metų grįžęs prie savo vaikystės durų, pamačiau, kad jos kaip ir kadaise – pravertos. Paskambinau durų skambučiu, jas atidarė vyras. Pasakiau jam, kad jis pamiršo uždaryti duris, o jau vakaras, perspėjau, kad nenueitų miegoti jų neužrakinęs. Jis padėkojo ir pasiskundė, kad vis dar nesusitvarkė senų durų, kad jos prastai užsidarinėja. Sakau, kad žinau, papasakojau, kad šitos durys tokios buvo visą mano vaikystę. Vyras nustebo, kad tarpdury stovi buvęs gyventojas ir pakvietė mane užeiti vidun. Vyras parodė, kaip su šeima įsikūrė mano senajame bute, leido užeiti į savo vaikystės kambarį, atsistoti prie lango, pro kurį žvelgdavau į savo tuometinį pasaulį, pro kurį išmesdavau draugams į kiemą kamuolį ar pro kurį mane šaukdavo namo valgyti. Keletą minučių pabendravau su vyru, jo žmona, dukrele ir išėjau. Tada ir gimė mintis, vėliau išsirutuliojusi į šią pjesę – kas būtų, jei būčiau pakankamai „pačiuožęs“ ir nusprendęs iš buto neišeiti?
Jūsų pagrindinė veikėja nusprendžia žengti šį tolesnį žingsnį ir pasilieka savo vaikystės namuose. Kaip manote, kuo dažnam mūsų praeitis yra tokia patraukli? Kodėl mes vis į ją žvilgčiojame, svajojame apie ją, o kartais net norime joje imti ir pasislėpti?
Galbūt praeityje slypi mūsų organizmo savisaugos funkcija. Tarp mūsų ir mūsų praeities esanti distancija verčia ją atsiminti nebūtinai tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų, slopinti skausmingus praeities elementus ir ryškinti tai, kas mums yra brangu ir malonu. Taip praeitis tampa labiau gundanti. Manau, kad į praeitį nebūtume linkę bėgti, jei kasdieniame gyvenime būtume laimingi. Jau seniai pastebėjau, kad kai esame nelaimingi mes bėgame ne kažkur, o nuo kažko. Jei šiandienoje nesusitvarkau su savimi, su savo aplinka ir jausmais daug patraukliau slėptis ten, migloje, toje gražiai atrodančioje praeityje.
Tai ne pirmas jūsų darbas, analizuojantis strigimo praeityje bei gyvenime temas. Kuo jos traukia?
Mane traukia ne pats strigimas, bet bandymas atkurti tai scenoje. Man strigimas yra savita mirtis, po kurios seka prisikėlimas. Į „Miglos“ kūrimo procesą atėjau po tokio strigimo, su atsinaujinsiu vidiniu pasauliu. Tarsi po ilgos nakties pelkėje išvydęs šviesą. Pabūti tokioje simbolinėje pelkėje yra svarbu – tai proga sustoti ir apsižvalgyti, nustoti lėkti į priekį, našiai dirbti, nepertraukiamai vartoti informaciją. Nesakau, kad po strigimo kažkas smarkiai išoriškai pakinta, bet manyje iš naujo atgimė smalsumas, kad ir mano paties amatui. Tiesiog tapo vėl įdomu gyventi ir kurti, o mano gyvenime viena ir kita yra labai susiję.
Kokia literatūra lydėjo rašant pjesę? Kas padėjo, įkvėpė?
Karlas Gustavas Jungas buvo pirmasis, kuris padėjo užsikabinti. Daug įtakos šiam rašymo procesui darė egzistencinė filosofija, egzistencializmo rašytojai: grįžau prie Albert‘o Camus, Franzo Kafkos, Friedricho Nietzsche‘s. Pjesėje palikau nuorodų į šiuos man svarbius autorius ir jų veikalus – jie smarkiai keitė istorijos vystymąsi.
Daug dažniau rašote pjeses savo spektakliams, negu imatės kitų dramaturgų darbų. Kuo jus domina toks darbo metodas?
Aš visada save mačiau ne kaip režisierių, o kaip dramaturgą, kuris parašo pjesę ir pats ją pastato. Tikrai nerašau dėl to, nes galvoju, kad rašau geriau ar aktualiau nei kiti. Man patinka kurti dramaturgiją, man įdomu kurti spektaklį dar berašant pjesę, t.y. gerokai iki prasidedant repeticijoms.
Ilgą laiką save pozicionavau kaip aktorių, kuris vieną kartą parašė pjesę ir, neradęs režisieriaus, pats nusprendė režisuoti. Ilgainiui aktorius manyje ėmė merdėti ir jį pakeitė režisuojantis dramaturgas. Šiandien mane dažniausiai pristato kaip režisierių ir pats ilgainiui pripratau būti taip įvardinamas. Skaitydamas randu daug mane dominančios medžiagos ir vis dažniau imuosi ne savo pjesių pastatymų.
Ar rašydamas pjesę jau galvojate, kaip ji atrodys scenoje ar daugiau gilinatės į istoriją, kurią norite papasakoti?
Aš visada įsivaizduoju, kaip viskas atrodys scenoje. Esu kalbėjęsis su šiuolaikinėmis Lietuvos dramaturgėmis ir dramaturgais, ir buvau nustebintas, kad jos ir jie nesiorientuoja į pjesės realizavimą scenoje, o telkiasi į tai, kaip papasakoti istoriją. Man tai labai įdomu ir neįprasta.
Galvodamas apie sceninį vaizdą, kuriu remarkas, dėlioju pauzes, nes tai, kaip viską regiu mintyse, daro įtaką net teksto skyrybai. Rašydamas monologus veikėjams, anksčiau pats juos mintyse ir suvaidindavau. Atlikimas svarbus iki šiol, tad pjesės rašymas man niekada nėra atsietas nuo jos įsivaizdavimo scenoje.
Jūsų kūrybiniai procesai labai įvairūs. Kuo unikalus šis?
Dar niekad taip giliai, kaip šiame spektaklyje, nesileidau į simbolistinį teatrą – jo elementų „Migloje“ yra labai daug. Simbolizmu žaidžiame tiek vizualinėje kalboje, scenografijoje, tiek erdvėje už žodžių. Kiekvienoje scenoje aktoriai susiduria su dviem užduotimis. Pirmoji – tiesioginis personažo žodžių poveikis kitam personažui. Antroji, kiek sudėtingesnė – tam tikros idėjos, kuri nebūtinai priklauso konkrečiai scenai, perteikimas. Tarsi šalia vyktų atskiras idėjų siužetas. Žiūrovas, stebėdamas spektaklį, visų pirma regės siužetą, bet už jo visada slypi antra idėjų linija.
Prieš rašydamas pjesę daug bendravau su savo bičiuliu psichoterapeutu. Jo dėka atradau daug naudingos literatūros. Diskusijų metu atsirado suvokimas, kad antrasis pasakojimas turėtų būti vadinamas archetipiniu pasakojimu. Nenoriu būti profanu, kuris paskaitęs Jungą pasiskelbia, kad rašo archetipų pjesę – tie, kas išties išmano apie archetipus, iš manųjų gali išsijuokti. Stengiuosi šias sąvokas vartoti kukliai.
Į kokius konkrečiai archetipus gręžiatės repetuodami spektaklį?
Aš jums tyčia neatsakysiu į šį klausimą, nors jis yra puikus – mes jį sau begalę kartų uždavėme repeticijų metu. Įdomu tai, kad archetipų savyje nešiojamės ne po vieną. Dėl to ir apie veikėjus nenoriu sakyti, kad štai šis personažas atstovauja šį vieną archetipą. Nenoriu klaidinti vardindamas archetipus – žiūrovas, siekdamas juos atrasti, prie personažų gali pradėti lipdyti ne archetipus, o etiketes. Bet manau juos perskaityti nebus sunku net ir tiems, kurie nėra susipažinę su Jungo teorijomis. Pasaulis pilnas archetipų ir nereikia apie juos skaityti tam, kad su jais susidurti.
Tai yra trečiasis jūsų darbas Šiauliuose – kas vis traukia čia sugrįžti?
Man labai patinka čia kurti. Daugiau nei Šiauliuose esu kūręs tik Juozo Miltinio dramos teatre. Šiauliuose gaunu didelę kūrybinę laisvę ir pasitikėjimą. Puikus to pavyzdys – spektaklis „Pakeliui“, skirtas vos keturiasdešimčiai žiūrovų, o reikalaujantis viso teatro darbo ir keliantis daug iššūkių. Suprantu, kad ir šis spektaklis yra sudėtingas ir ne visi teatrai dėl tokios idėjos realizavimo norėtų dėti tiek pastangų, investuoti jėgas, laiką ir pinigus. Šiaulių dramos teatras niekad nepasakė „ne“ mano idėjoms – man tai yra labai brangu. Čia galiu jaustis drąsiai ir saugiai. Dėl to man visad smagu čia grįžti. Šiauliai man yra tarsi pabėgimo sala, kaip kad Juozui Miltiniui buvo Panevėžys. Panevėžys yra mano gimtasis miestas, Kaune ir Vilniuje gyvenau ar gyvenu, o kai atsiduriu Šiauliuose esu svetimame mieste. Čia turiu tik teatrą ir butą šalia jo, tad mano gyvenimas čia vyksta labai paprastai. Mane žavi galimybė visiškai pasinerti į kūrybinį procesą ir neužsiimti niekuo kitu – tik kūryba.
Premjera „Migla“ – gruodžio 6 d., sausio 16 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.
Paieška nedavė rezultatų