Skaityti daugiau
Psichologinis trileris „Našlaičiai“ kviečia pažvelgti į moralės ir šeimos ribas
Rugsėjo 25 ir spalio 23 dienomis Klaipėdos kultūros fabrike žiūrovai kviečiami į Taško teatro psichologinį trilerį „Našlaičiai“, sukurtą pagal vieno ryškiausių šiuolaikinių britų dramaturgų Denniso Kelly pjesę „Orphans“. Spektaklį režisuoja Tadas Montrimas.„Low Air“ 15-mečio programoje – išskirtinis „Vienudu“ pasirodymas su gyvai atliekama muzika
Rugpjūčio 20 dieną Sapiegų rūmuose Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“, minintis 15 metų kūrybinės veiklos jubiliejų, kviečia į ypatingą vakarą. Žiūrovų laukia šokio spektaklis „Vienudu“, kurį šįkart papildys gyvai atliekama kompozitorės ir elektroninės muzikos kūrėjos Agnės Matulevičiūtės bei pianistės Martos Finkelštein muzika.„Bilietai.lt“ valdanti PLG grupė įsigyja vieną žinomiausių Rumunijos bilietų platinimo platformų
PLG grupė, kuriai Lietuvoje priklauso bilietų platinimo platforma „Bilietai.lt“, pasirašė susitarimą įsigyti gerai žinomą Rumunijos bilietų platinimo platformą „iaBilet“. Viena iš žinomų bilietų platinimo grupių Baltijos šalyse ir Centrinėje Europoje „iaBilet“ įsigyja iš vienos didžiausių Vidurio ir Rytų Europos privataus kapitalo bendrovių „Resource Partners“ bei bendrovės įkūrėjų. Įkūrėjai ir toliau liks aktyviai įsitraukę į įmonės veiklą ir, kaip tikimasi, prisidės prie jos plėtros, taip pat ir valdybos lygmeniu.Prodiuserė Rusnė Kregždaitė: kaip užauginti teatrą neturint savo scenos
Kas lemia nepriklausomo teatro sėkmę – kūrybinė intuicija, strateginis planavimas ar gebėjimas nuolat prisitaikyti? MMLAB (Meno ir mokslo laboratorija) prodiuserė dr. Rusnė Kregždaitė sako, kad už kiekvieno spektaklio slypi ne tik kūrėjai, bet ir tie, kurie sukuria sąlygas jam atsirasti. Jubiliejinį dešimtąjį sezoną mininčios MMLAB įkūrėja pasakoja apie nepriklausomo teatro augimą, darbą su jaunaisiais kūrėjais, tarptautinę plėtrą ir kultūros politikos iššūkius. Pašnekovę kalbina Monika Augustaitytė-Mickūnienė.„Nuostabūs dalykai“ – jautri ir šviesi istorija apie tai, dėl ko verta gyventi
Šį rudenį teatras „Kitas kampas“ žiūrovus kviečia į spektaklį „Nuostabūs dalykai“ – jautrią, šmaikščią ir nepaprastai žmogišką istoriją, sukurtą pagal britų dramaturgo Duncano Macmillano pjesę. Režisieriaus Kirilo Glušajevo pastatyme pagrindinį vaidmenį kuria aktorius Martynas Nedzinskas, kiekvieną spektaklį papildydamas improvizacijos elementais ir gyvu ryšiu su publika.VŠDT premjera „Ovalas“ – dokumentinė drama apie regbį, pasirinkimus ir gyvenimo kainą
Rugsėjo 24 ir 25 dienomis Valstybinis Šiaulių dramos teatras pristatys sezono premjerą – dviejų dalių dokumentinę dramą „Ovalas“, kurią pagal dramaturgo Rimanto Kmitos pjesę stato vienas ryškiausių Latvijos teatro režisierių Valters Sīlis. Spektaklis kvies pažvelgti ne tik į regbio pasaulį, bet ir į žmogaus pasirinkimus, atsidavimo kainą bei tai, kas iš tiesų suteikia gyvenimui prasmę.Eglės Vertelytės spektaklis „Šok, Edita, šok“ kviečia į kelionę tarp kino
Valstybinis Šiaulių dramos teatras pristato spektaklį „Šok, Edita, šok“ – tragikomišką istoriją apie meilę, tapatybės paieškas ir bandymą suprasti savo vietą pasaulyje. Kino režisierės Eglės Vertelytės režisuotas pastatymas, sukurtas pagal dramaturgo Rimanto Kmitos pjesę, po sėkmingos premjeros keliauja po Lietuvos scenas.VALSTYBINIS JAUNIMO TEATRAS PRISTATO 62-ĄJĮ SEZONĄ: KURIAME PATIRTIS
Valstybinis jaunimo teatras pristato 62-ąjį sezoną, kurio motto – „Kuriame patirtis“. Naujajame sezone žiūrovų laukia keturios didžiosios premjeros, jaunųjų kūrėjų darbai ir tarptautiniai projektai.„Raudonkepurė“ – šiuolaikiška pasaka visai šeimai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia mažuosius žiūrovus ir jų tėvus į jautrų, žaismingą ir interaktyvų spektaklį „Raudonkepurė“, sukurtą pagal vieno žymiausių šiuolaikinių prancūzų dramaturgų Joëlio Pommerat pjesę. Režisieriaus Pauliaus Tamolės interpretacijoje gerai pažįstama pasaka atgyja naujai ir tampa pasakojimu apie vaikystę, vienatvę, artumą bei šeimos ryšius.„Geismas“ – nauja LNDT premjera apie troškimus, senėjimą ir neišsipildžiusias svajones
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatoma premjera „Geismas“, kurią kuria tarptautinį pripažinimą pelnęs režisierius iš Čilės Marco Layera. Spektaklis pastatytas pagal dramaturgo Juano Pablo Troncoso pjesę, įkvėptą garsiojo Tennessee Williamso kūrinio „Geismų tramvajus“, tačiau šią istoriją perkelia į šiandienos Lietuvą ir kviečia pažvelgti į mūsų visuomenės skaudulius iš netikėtos perspektyvos.20-etį švenčiantis Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“ kvies Vakarų Lietuvos žiūrovus pažinti scenos menų įvairovę
Šiemet Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“ vyks jau 20-ąjį kartą. Minėdama jubiliejų, kūrybinė komanda sukvietė festivalyje jau dalyvavusius kūrėjus bei trupes su jų naujausiais darbais. „Reaguojant į šiandienos geopolitines aktualijas, konceptualiai festivalio linijai parinkta gyvenimo trapumo tema: ką reiškia kai vienu metu ir kuriame pasaulį, ir jį griauname; planuojame ateitį, bet čia pat kariaujame?“ – pasakoja festivalio sumanytoja ir vadovė Goda Giedraitytė. Visa klausimų ir menų paletė šiemet skleisis rugsėjo 9 – spalio 7 d. Klaipėdoje ir Vakarų Lietuvoje: Priekulėje, Šilutėje, Kretingoje.Yanos Ross spektaklis „Apmąstant omarą“ kviečia permąstyti mūsų moralines ribas
Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje žiūrovų laukia vienos ryškiausių šiuolaikinio teatro kūrėjų Yanos Ross spektaklis „Apmąstant omarą“, sukurtas pagal amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace'o esė ir kitus jo tekstus. Tai kūrinys, kuris ne tiek pateikia atsakymus, kiek provokuoja užduoti nepatogius klausimus apie mus pačius, mūsų vertybes ir kasdienius pasirinkimus.„Išvarymas“ – spektaklis, tapęs kartos istorija
Marius Ivaškevičiaus „Išvarymas“, režisuotas Oskaro Koršunovo, jau seniai peržengė teatro spektaklio ribas ir tapo vienu svarbiausių nepriklausomos Lietuvos scenos kūrinių. Tai istorija apie emigraciją, tapatybės paieškas ir žmogaus pastangas išlikti savimi pasaulyje, kuriame tenka pradėti gyvenimą iš naujo.Kafkos „Metamorfozė“ šiuolaikinei Europai: Oliverio Frljić spektaklis LNDT scenoje
Kas nutinka, kai žmogus staiga tampa svetimu savo artimiesiems, visuomenei ir net pačiam sau? Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į vieno ryškiausių Europos režisierių Oliverio Frljić spektaklį „Metamorfozė“, sukurtą pagal Franzo Kafkos kūrybą. Tai provokuojantis, aktualus ir šiandienos pasauliui nepatogius klausimus keliantis scenos kūrinys apie žmogaus ribas, empatiją ir nužmoginimą.„QUANTA“ – kai laikas praranda savo taisykles
Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į vieną ambicingiausių pastarųjų metų scenos kūrinių – lenkų dramaturgės Joannos Bednarczyk spektaklį „QUANTA“, kurį režisavo tarptautinį pripažinimą pelnęs kūrėjas Łukasz Twarkowski. Tai ne tik spektaklis, bet ir įtraukianti kelionė į pasaulį, kuriame ima byrėti mums įprastos laiko, atminties ir tikrovės ribos.LNDT pakvietė žiūrovus akis į akį pasikalbėti apie būsimas premjeras
Lietuvos nacionalinis dramos teatras šiandien paskelbė būsimas rudens premjeras ir apie naują sezoną žiūrovus pakvietė pasikalbėti akis į akį renginyje „Vienas su kitu“. Renginio pavadinimas dalinai atliepia besibaigiančio LNDT 86-ojo sezono šūkį „Mes negalime vienas be kito“.LNDT skelbia vasaros akciją: bilietams – nuolaidos iki 40 proc., premjeroms – specialios kainos
Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia pasiruošti naujajam sezonui iš anksto ir pristato vasaros akciją, kurios metu žiūrovų laukia išskirtinės kainos bilietams į repertuarinius spektaklius bei būsimas 87-ojo sezono premjeras.Klaipėdoje gimsta vizualus spektaklis apie moterų vaidmenį partizaniniame kare
Klaipėdos jaunimo teatras vasaros pradžią pasitinka jautria ir vizualiai poetiška premjera – birželio 18 dieną 19 valandą Kultūros fabrike žiūrovams pirmą kartą bus pristatytas Mildos Mičiulytės režisuotas muzikinis objektų spektaklis „Juodvarnių seserys“. Spektaklyje veiks aktorės Laima Akstinaitė, Elzbieta Girkantaitė, Vaiva Kvederavičiūtė, Rugilė Latvėnaitė, Ieva Pakštytė bei Evelina Šimelionė.Muzikinio spektaklio vaikams „Pelėda Drūlija“ kūrėjai skelbia džiugią žinią – šių metų pabaigoje į sceną sugrįžta trečioji istorijos dalis „Pelėda Drūlija 3 | diena NE“. Po didelio žiūrovų susidomėjimo sulaukusių pirmųjų dviejų spektaklių, mažųjų pamėgta pelėdžiukė ir jos draugai vėl kvies leistis į nuotaikingą, muzikos ir vaizduotės kupiną kelionę.
Muzikinio spektaklio vaikams „Pelėda Drūlija“ kūrėjai skelbia džiugią žinią – šių metų pabaigoje į sceną sugrįžta trečioji istorijos dalis „Pelėda Drūlija 3 | diena NE“. Po didelio žiūrovų susidomėjimo sulaukusių pirmųjų dviejų spektaklių, mažųjų pamėgta pelėdžiukė ir jos draugai vėl kvies leistis į nuotaikingą, muzikos ir vaizduotės kupiną kelionę.ConTempo festivalyje – premjera apie kūną, tapatybę ir nuolat kintančią realybę
Rugpjūčio 4 dieną tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ pakvies į jaunosios kūrėjos Ugnės Irenos Laurinavičiūtės solo darbą „ON SEEN“ – šiuolaikinio šokio ir performanso kūrinį apie kūną, jo matomumą ir nuolat vykstantį virsmą.„ConTempo“ festivalyje – muzikinė kelionė į 90-uosius su Karolio Kaupinio „Dainų švente“
Rugpjūčio 4 dieną tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ Kaune bus parodytas režisieriaus Karolio Kaupinio muzikinis koliažas „Dainų šventė“ – nostalgiškas ir jautrus žvilgsnis į pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį.„ConTempo“ festivalyje – netikėtas meno ir karaokės susidūrimas
Rugpjūčio 2 ir 8 dienomis Kaune vyks vienas netradiciškiausių tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ renginių – „Karaoke (ART)“, kurį pristato amerikiečių kilmės menininkas Davis Freeman ir jo kūrybinė kompanija „Random Scream“.Edgaras Montvidas ir LVSO kviečia pasitikti Kalėdas su programa „Kalėdų žvaigždė“
Gruodžio 16 dieną LVSO koncertų salėje klausytojų laukia ypatingas šventinio laukimo koncertas – vienas ryškiausių Lietuvos tenorų Edgaras Montvidas kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru pristatys naują programą „Kalėdų žvaigždė“. Koncertui diriguos maestro Gintaras Rinkevičius.LVSO kviečia šeimas į muzikinį nuotykį „Laukinė simfonija“ pagal Dano Browno kūrinį
Spalio 3 dieną Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras mažiesiems klausytojams ir jų šeimoms pristatys ypatingą muzikinę premjerą – koncertą „Laukinė simfonija“, sukurtą pagal pasaulinio garso amerikiečių rašytojo Dano Browno knygą vaikams.„ConTempo“ festivalio atidarymą Kaune pažymės įspūdingas prancūzų trupės „Gratte Ciel“ pasirodymas
Rugpjūčio 1–2 dienomis Kaune vyksiantis tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ žiūrovus pakvies į išskirtinį atidarymo renginį – prancūzų trupės „Gratte Ciel“ spektaklį-instaliaciją „RoZéO“. Net keturi pasirodymai vyks „Kauno grūdų“ gamyklos kieme ir taps viena ryškiausių festivalio pradžios patirčių.Opera, žvaigždės ir simfoniniai šedevrai: LVSO paskelbė naujojo sezono koncertus
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento maestro Gintaro Rinkevičiaus, paskelbė naujojo 38-ojo sezono rudens-žiemos koncertus. Šį rudenį klausytojai turės progą išgirsti išskirtines programas su Lietuvos ir užsienio žvaigždėmis: nuo ispaniškos operos ir simfoninės muzikos šedevrų iki koncertų vaikams ir naujų šventinio laikotarpio programų.Festivalyje HELIUM – įtampos kupinas ispanų spektaklis „QOROQ“
Rugsėjo 16 dieną MENŲ SPAUSTUVĖJE šiuolaikinio cirko festivalio HELIUM publika bus pakviesta į intensyvią ir įtraukiančią patirtį – Ispanijos trupės „Kolektiv Lapso Cirk“ spektaklį „QOROQ“. Tai kūrinys apie pusiausvyrą, riziką ir pasitikėjimą, kuriame žiūrovai tampa ne stebėtojais, o pačios įtampos dalimi.Įsivaizduojama M. K. Čiurlionio opera „Jūratė“ kvies išgirsti neįgyvendintą lietuvių genijaus svajonę
Rugsėjo 11 ir 12 dienomis Vilniaus senajame teatre žiūrovų laukia išskirtinis scenos įvykis – įsivaizduojama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio opera „Jūratė“. Tai unikalus šiuolaikinės operos projektas, gimęs iš nebaigtos M. K. Čiurlionio svajonės sukurti lietuvišką operą ir paremtas jo laiškais, eskizais, kūrybinėmis idėjomis bei legenda apie Jūratę ir Kastytį.Festivalyje HELIUM – poetiškas belgų spektaklis apie laiką „TOUT / RIEN“
Rugsėjo 18 dieną MENŲ SPAUSTUVĖJE šiuolaikinio cirko festivalio HELIUM publika išvys išskirtinį Belgijos trupės „Modo Grosso“ spektaklį „TOUT / RIEN“ („Viskas / nieko“) – hipnotizuojantį objektų cirko kūrinį, kviečiantį pažvelgti į laiką kaip į apčiuopiamą ir gyvą reiškinį.„Strauss Magic Vienna Orchestra“ gruodį surengs pasirodymus Vilniuje ir Kaune
Gruodžio mėnesį į Lietuvą atvyksta naujas Vienos muzikos kolektyvas „Strauss Magic Vienna Orchestra“, žadantis publikai ne tik klasikinės muzikos koncertą, bet ir išskirtinę teatrališką bei interaktyvią patirtį. Koncertai vyks gruodžio 6 dieną Vilniuje, LVSO koncertų salėje, ir gruodžio 12 dieną Kaune, VDU Didžiojoje salėje.„Appassionante“ Vilniuje: pasaulinio garso italių trio sugrįžta su nauju turu
2026 m. lapkričio 13 dieną Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, įvyks išskirtinis muzikinis vakaras - Lietuvos publikai koncertą surengs pasaulinio garso italių trio „Appassionante“. Tai vienas ryškiausių pop-opera žanro projektų Europoje, jau daugiau nei du dešimtmečius pelnantis publikos simpatijas visame pasaulyje.Valio Pūkuotukui!: miuziklas visai šeimai kviečia į Šimtamylę girią
Spalio 10 dieną Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, žiūrovus suburs spalvingas ir nuotaikingas miuziklas „Valio Pūkuotukui!“. Šis ypatingas pasirodymas skirtas visai šeimai ir kviečia kartu švęsti Mikės Pūkuotuko šimtmečio jubiliejų.„Snieguolės“ baletas sužavėjo žiūrovus: klasika ir šiuolaikiškumas scenoje sulaukė gausių ovacijų
Gegužės 1 dieną Vilniuje įvykęs „Naujosios operos“ baletas visai šeimai „Snieguolė ir septyni nykštukai“ nepaliko abejingų – salė prisipildė žiūrovų, o pasirodymas buvo palydėtas gausiais aplodismentais ir šiltais atsiliepimais.„Romeo ir Džuljeta“ Lietuvoje: legendinė meilės istorija atgyja baleto scenoje
Lapkričio 6–9 dienomis Lietuvos miestus aplankys įspūdingas klasikinio baleto pastatymas „Romeo ir Džuljeta“, kurį pristato Worldwide Ballet Theatre. Garsiausia visų laikų meilės istorija, sukurta pagal Sergei Prokofiev muziką, žiūrovus pakvies į emocijų kupiną kelionę.Tarptautinė šokio diena: menas, kuris kalba be žodžių
Balandžio 29-ąją visame pasaulyje minima Tarptautinė šokio diena – proga sustoti ir įvertinti vieną universaliausių meno formų, jungiančių skirtingas kultūras, kartas ir patirtis. Ši diena švenčiama nuo 1982 metų UNESCO iniciatyva ir yra skirta prancūzų baletmeisterio Žano Žoržo Noverio gimtadieniui paminėti. Jis laikomas šiuolaikinio baleto tėvu, reformavusiu choreografijos meną ir suteikusiu jam naują, emocijomis grįstą kryptį.A|CH šokio spektaklis „Jaunystė“ – viena stipriausių pastarųjų metų teatro patirčių
Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklis „Jaunystė, arba scenarijai pagal kuriuos gyvena tėvai ir vaikai“ tęsia savo sėkmingą kelionę per Lietuvos scenas ir žiūrovų širdis. Per pastaruosius metus fenomenalaus populiarumo sulaukęs kūrinys net du kartus iš eilės buvo pripažintas žiūrimiausiu šokio spektakliu Lietuvoje.Tarp meilės, genialumo ir beprotybės: šokio spektaklio premjera prikėlė jautrią Sofijos istoriją
Jautri, įtaigi, šokio simbolių ir atpažįstamų motyvų kupina kelionė per M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimo istoriją. Tokie atgarsiai po ansamblio „Lietuva“ premjeros – šokio spektaklio „Sofija. Genijaus šešėly“ lydi iki šiol. Pirmieji pasirodymai Vilniuje subūrė pilnas sales žiūrovų ir nustebino savita kūrėjų interpretacija, estetiniais sprendimais, išraiškingais choreografiniais ir muzikiniais paveikslais, solistų ekspresyvumu bei moderniai atgimusiu „Mišku“, „Jūra“ ir „Beauštančia aušrele“.Monospektaklis „Melo Gibsono draugas“ – ironiškas žvilgsnis į aktoriaus šlovę ir jos kainą
Rugsėjo 10 dieną Vilniaus lenkų kultūros namų Teatro salėje bus pristatytas monospektaklis „Melo Gibsono draugas“, sukurtas pagal Tomasz Jachimek tekstą ir režisuotas Sławomir Gaudyn. Tai nuotaikinga, bet kartu ir taikli komedija, kviečianti pažvelgti į menininko gyvenimą iš arti – su visais jo paradoksais, ambicijomis ir netikėtais posūkiais.Šokio spektaklis „Sofija“ | Genijaus šešėly
Laikas atsigręžti į moterį, kuri geriausiai suprato ir giliausiai išjautė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genialumą jo gyvenamuoju laiku. Į žmogų, kuris, kūrėjų požiūriu, nepelnytai liko didžiojo menininko šešėlyje. Šokio spektaklis „Sofija | Genijaus šešėly“ kviečia pažvelgti į Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vidinį pasaulį ir jos likimą šalia genijaus.Naujasis teatras: „Nepažintas Mačernis | Aš atnešiau Jums saulės patekėjimą“
Vytauto Mačernio prozos pristatymas kviečia iš naujo pažinti vieną ryškiausių lietuvių literatūros asmenybių – per mažai girdėtą, bet itin gilią jo kūrybos pusę. Šiame kameriniame pasirodyme aktorė Sonata Visockaitė atveria Mačernio prozą – tekstus, kuriuose keliami esminiai filosofiniai ir egzistenciniai klausimai, grįžtama prie pamatinių, amžinųjų vertybių.Ką dovanojame šiandien? Ir kodėl prasmingiausios dovanos nebūtinai telpa į dėžutę
Artėjant šventėms kiekvienais metais prasideda tas pats ritualas – ieškoti dovanos, kuri ne tik pradžiugintų, bet ir būtų iš tiesų prasminga. Mes lankome parduotuves, tikriname internetinius puslapius, stengiamės pataikyti pagal žmogaus skonį, pomėgius arba bent jau nesuklysti renkant dydį.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Režisierius Aleksandr Špilevoj: „Kai esame nelaimingi, mes bėgame ne kažkur, o nuo kažko“
Lapkritį Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvyko premjera „Migla“. Pokalbyje su premjeros režisieriumi ir pjesės autoriumi Aleksandru Špilevojumi kviečiame skaityti apie tai, kas įkvėpė parašyti pjesę bei kokie santykiai kūrėją sieja su dramaturgija, archetipais ir praeitimi.
Spektaklį kuriate pagal naujausią savo pjesę. Kas įkvėpė ją parašyti?
Vieną vakarą, vaikščiodamas po Panevėžį, nuklydau į rajoną, kuriame užaugau. Atsidūręs netoli savo vaikystės namų, nusprendžiau užeiti į kiemą. Kurį laiką pasėdėjęs ant suolo, pasižiūrėjęs į buto, kuriame užaugau, langus, priėjau prie laiptinės durų. Pastebėjau, kad laiptinės durys kodinės – seniau užrakto nebuvo, tačiau, suspaudus paprastą skaičių kombinaciją, durys atsirakino. Nusprendžiau užeiti vidun pasižiūrėti, kaip atrodo laiptinė. Mano nuostabai viskas buvo likę kaip anksčiau. Buvo įdomu pamatyti savo pašto dėžutę, savo aukštą, kuriame, būdami vaikai, kurdavome būstines ir žaisdavome. Nepajutau, kaip atsidūriau prie buvusio buto durų. Jos turėjo tokią savybę – rankena veikė prastai, tad jei paprasčiausiai užtrenksi duris, jos vėl prasivers. Po penkiolikos metų grįžęs prie savo vaikystės durų, pamačiau, kad jos kaip ir kadaise – pravertos. Paskambinau durų skambučiu, jas atidarė vyras. Pasakiau jam, kad jis pamiršo uždaryti duris, o jau vakaras, perspėjau, kad nenueitų miegoti jų neužrakinęs. Jis padėkojo ir pasiskundė, kad vis dar nesusitvarkė senų durų, kad jos prastai užsidarinėja. Sakau, kad žinau, papasakojau, kad šitos durys tokios buvo visą mano vaikystę. Vyras nustebo, kad tarpdury stovi buvęs gyventojas ir pakvietė mane užeiti vidun. Vyras parodė, kaip su šeima įsikūrė mano senajame bute, leido užeiti į savo vaikystės kambarį, atsistoti prie lango, pro kurį žvelgdavau į savo tuometinį pasaulį, pro kurį išmesdavau draugams į kiemą kamuolį ar pro kurį mane šaukdavo namo valgyti. Keletą minučių pabendravau su vyru, jo žmona, dukrele ir išėjau. Tada ir gimė mintis, vėliau išsirutuliojusi į šią pjesę – kas būtų, jei būčiau pakankamai „pačiuožęs“ ir nusprendęs iš buto neišeiti?
Jūsų pagrindinė veikėja nusprendžia žengti šį tolesnį žingsnį ir pasilieka savo vaikystės namuose. Kaip manote, kuo dažnam mūsų praeitis yra tokia patraukli? Kodėl mes vis į ją žvilgčiojame, svajojame apie ją, o kartais net norime joje imti ir pasislėpti?
Galbūt praeityje slypi mūsų organizmo savisaugos funkcija. Tarp mūsų ir mūsų praeities esanti distancija verčia ją atsiminti nebūtinai tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų, slopinti skausmingus praeities elementus ir ryškinti tai, kas mums yra brangu ir malonu. Taip praeitis tampa labiau gundanti. Manau, kad į praeitį nebūtume linkę bėgti, jei kasdieniame gyvenime būtume laimingi. Jau seniai pastebėjau, kad kai esame nelaimingi mes bėgame ne kažkur, o nuo kažko. Jei šiandienoje nesusitvarkau su savimi, su savo aplinka ir jausmais daug patraukliau slėptis ten, migloje, toje gražiai atrodančioje praeityje.
Tai ne pirmas jūsų darbas, analizuojantis strigimo praeityje bei gyvenime temas. Kuo jos traukia?
Mane traukia ne pats strigimas, bet bandymas atkurti tai scenoje. Man strigimas yra savita mirtis, po kurios seka prisikėlimas. Į „Miglos“ kūrimo procesą atėjau po tokio strigimo, su atsinaujinsiu vidiniu pasauliu. Tarsi po ilgos nakties pelkėje išvydęs šviesą. Pabūti tokioje simbolinėje pelkėje yra svarbu – tai proga sustoti ir apsižvalgyti, nustoti lėkti į priekį, našiai dirbti, nepertraukiamai vartoti informaciją. Nesakau, kad po strigimo kažkas smarkiai išoriškai pakinta, bet manyje iš naujo atgimė smalsumas, kad ir mano paties amatui. Tiesiog tapo vėl įdomu gyventi ir kurti, o mano gyvenime viena ir kita yra labai susiję.
Kokia literatūra lydėjo rašant pjesę? Kas padėjo, įkvėpė?
Karlas Gustavas Jungas buvo pirmasis, kuris padėjo užsikabinti. Daug įtakos šiam rašymo procesui darė egzistencinė filosofija, egzistencializmo rašytojai: grįžau prie Albert‘o Camus, Franzo Kafkos, Friedricho Nietzsche‘s. Pjesėje palikau nuorodų į šiuos man svarbius autorius ir jų veikalus – jie smarkiai keitė istorijos vystymąsi.
Daug dažniau rašote pjeses savo spektakliams, negu imatės kitų dramaturgų darbų. Kuo jus domina toks darbo metodas?
Aš visada save mačiau ne kaip režisierių, o kaip dramaturgą, kuris parašo pjesę ir pats ją pastato. Tikrai nerašau dėl to, nes galvoju, kad rašau geriau ar aktualiau nei kiti. Man patinka kurti dramaturgiją, man įdomu kurti spektaklį dar berašant pjesę, t.y. gerokai iki prasidedant repeticijoms.
Ilgą laiką save pozicionavau kaip aktorių, kuris vieną kartą parašė pjesę ir, neradęs režisieriaus, pats nusprendė režisuoti. Ilgainiui aktorius manyje ėmė merdėti ir jį pakeitė režisuojantis dramaturgas. Šiandien mane dažniausiai pristato kaip režisierių ir pats ilgainiui pripratau būti taip įvardinamas. Skaitydamas randu daug mane dominančios medžiagos ir vis dažniau imuosi ne savo pjesių pastatymų.
Ar rašydamas pjesę jau galvojate, kaip ji atrodys scenoje ar daugiau gilinatės į istoriją, kurią norite papasakoti?
Aš visada įsivaizduoju, kaip viskas atrodys scenoje. Esu kalbėjęsis su šiuolaikinėmis Lietuvos dramaturgėmis ir dramaturgais, ir buvau nustebintas, kad jos ir jie nesiorientuoja į pjesės realizavimą scenoje, o telkiasi į tai, kaip papasakoti istoriją. Man tai labai įdomu ir neįprasta.
Galvodamas apie sceninį vaizdą, kuriu remarkas, dėlioju pauzes, nes tai, kaip viską regiu mintyse, daro įtaką net teksto skyrybai. Rašydamas monologus veikėjams, anksčiau pats juos mintyse ir suvaidindavau. Atlikimas svarbus iki šiol, tad pjesės rašymas man niekada nėra atsietas nuo jos įsivaizdavimo scenoje.
Jūsų kūrybiniai procesai labai įvairūs. Kuo unikalus šis?
Dar niekad taip giliai, kaip šiame spektaklyje, nesileidau į simbolistinį teatrą – jo elementų „Migloje“ yra labai daug. Simbolizmu žaidžiame tiek vizualinėje kalboje, scenografijoje, tiek erdvėje už žodžių. Kiekvienoje scenoje aktoriai susiduria su dviem užduotimis. Pirmoji – tiesioginis personažo žodžių poveikis kitam personažui. Antroji, kiek sudėtingesnė – tam tikros idėjos, kuri nebūtinai priklauso konkrečiai scenai, perteikimas. Tarsi šalia vyktų atskiras idėjų siužetas. Žiūrovas, stebėdamas spektaklį, visų pirma regės siužetą, bet už jo visada slypi antra idėjų linija.
Prieš rašydamas pjesę daug bendravau su savo bičiuliu psichoterapeutu. Jo dėka atradau daug naudingos literatūros. Diskusijų metu atsirado suvokimas, kad antrasis pasakojimas turėtų būti vadinamas archetipiniu pasakojimu. Nenoriu būti profanu, kuris paskaitęs Jungą pasiskelbia, kad rašo archetipų pjesę – tie, kas išties išmano apie archetipus, iš manųjų gali išsijuokti. Stengiuosi šias sąvokas vartoti kukliai.
Į kokius konkrečiai archetipus gręžiatės repetuodami spektaklį?
Aš jums tyčia neatsakysiu į šį klausimą, nors jis yra puikus – mes jį sau begalę kartų uždavėme repeticijų metu. Įdomu tai, kad archetipų savyje nešiojamės ne po vieną. Dėl to ir apie veikėjus nenoriu sakyti, kad štai šis personažas atstovauja šį vieną archetipą. Nenoriu klaidinti vardindamas archetipus – žiūrovas, siekdamas juos atrasti, prie personažų gali pradėti lipdyti ne archetipus, o etiketes. Bet manau juos perskaityti nebus sunku net ir tiems, kurie nėra susipažinę su Jungo teorijomis. Pasaulis pilnas archetipų ir nereikia apie juos skaityti tam, kad su jais susidurti.
Tai yra trečiasis jūsų darbas Šiauliuose – kas vis traukia čia sugrįžti?
Man labai patinka čia kurti. Daugiau nei Šiauliuose esu kūręs tik Juozo Miltinio dramos teatre. Šiauliuose gaunu didelę kūrybinę laisvę ir pasitikėjimą. Puikus to pavyzdys – spektaklis „Pakeliui“, skirtas vos keturiasdešimčiai žiūrovų, o reikalaujantis viso teatro darbo ir keliantis daug iššūkių. Suprantu, kad ir šis spektaklis yra sudėtingas ir ne visi teatrai dėl tokios idėjos realizavimo norėtų dėti tiek pastangų, investuoti jėgas, laiką ir pinigus. Šiaulių dramos teatras niekad nepasakė „ne“ mano idėjoms – man tai yra labai brangu. Čia galiu jaustis drąsiai ir saugiai. Dėl to man visad smagu čia grįžti. Šiauliai man yra tarsi pabėgimo sala, kaip kad Juozui Miltiniui buvo Panevėžys. Panevėžys yra mano gimtasis miestas, Kaune ir Vilniuje gyvenau ar gyvenu, o kai atsiduriu Šiauliuose esu svetimame mieste. Čia turiu tik teatrą ir butą šalia jo, tad mano gyvenimas čia vyksta labai paprastai. Mane žavi galimybė visiškai pasinerti į kūrybinį procesą ir neužsiimti niekuo kitu – tik kūryba.
Premjera „Migla“ – gruodžio 6 d., sausio 16 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.
Spektaklį kuriate pagal naujausią savo pjesę. Kas įkvėpė ją parašyti?
Vieną vakarą, vaikščiodamas po Panevėžį, nuklydau į rajoną, kuriame užaugau. Atsidūręs netoli savo vaikystės namų, nusprendžiau užeiti į kiemą. Kurį laiką pasėdėjęs ant suolo, pasižiūrėjęs į buto, kuriame užaugau, langus, priėjau prie laiptinės durų. Pastebėjau, kad laiptinės durys kodinės – seniau užrakto nebuvo, tačiau, suspaudus paprastą skaičių kombinaciją, durys atsirakino. Nusprendžiau užeiti vidun pasižiūrėti, kaip atrodo laiptinė. Mano nuostabai viskas buvo likę kaip anksčiau. Buvo įdomu pamatyti savo pašto dėžutę, savo aukštą, kuriame, būdami vaikai, kurdavome būstines ir žaisdavome. Nepajutau, kaip atsidūriau prie buvusio buto durų. Jos turėjo tokią savybę – rankena veikė prastai, tad jei paprasčiausiai užtrenksi duris, jos vėl prasivers. Po penkiolikos metų grįžęs prie savo vaikystės durų, pamačiau, kad jos kaip ir kadaise – pravertos. Paskambinau durų skambučiu, jas atidarė vyras. Pasakiau jam, kad jis pamiršo uždaryti duris, o jau vakaras, perspėjau, kad nenueitų miegoti jų neužrakinęs. Jis padėkojo ir pasiskundė, kad vis dar nesusitvarkė senų durų, kad jos prastai užsidarinėja. Sakau, kad žinau, papasakojau, kad šitos durys tokios buvo visą mano vaikystę. Vyras nustebo, kad tarpdury stovi buvęs gyventojas ir pakvietė mane užeiti vidun. Vyras parodė, kaip su šeima įsikūrė mano senajame bute, leido užeiti į savo vaikystės kambarį, atsistoti prie lango, pro kurį žvelgdavau į savo tuometinį pasaulį, pro kurį išmesdavau draugams į kiemą kamuolį ar pro kurį mane šaukdavo namo valgyti. Keletą minučių pabendravau su vyru, jo žmona, dukrele ir išėjau. Tada ir gimė mintis, vėliau išsirutuliojusi į šią pjesę – kas būtų, jei būčiau pakankamai „pačiuožęs“ ir nusprendęs iš buto neišeiti?
Jūsų pagrindinė veikėja nusprendžia žengti šį tolesnį žingsnį ir pasilieka savo vaikystės namuose. Kaip manote, kuo dažnam mūsų praeitis yra tokia patraukli? Kodėl mes vis į ją žvilgčiojame, svajojame apie ją, o kartais net norime joje imti ir pasislėpti?
Galbūt praeityje slypi mūsų organizmo savisaugos funkcija. Tarp mūsų ir mūsų praeities esanti distancija verčia ją atsiminti nebūtinai tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų, slopinti skausmingus praeities elementus ir ryškinti tai, kas mums yra brangu ir malonu. Taip praeitis tampa labiau gundanti. Manau, kad į praeitį nebūtume linkę bėgti, jei kasdieniame gyvenime būtume laimingi. Jau seniai pastebėjau, kad kai esame nelaimingi mes bėgame ne kažkur, o nuo kažko. Jei šiandienoje nesusitvarkau su savimi, su savo aplinka ir jausmais daug patraukliau slėptis ten, migloje, toje gražiai atrodančioje praeityje.
Tai ne pirmas jūsų darbas, analizuojantis strigimo praeityje bei gyvenime temas. Kuo jos traukia?
Mane traukia ne pats strigimas, bet bandymas atkurti tai scenoje. Man strigimas yra savita mirtis, po kurios seka prisikėlimas. Į „Miglos“ kūrimo procesą atėjau po tokio strigimo, su atsinaujinsiu vidiniu pasauliu. Tarsi po ilgos nakties pelkėje išvydęs šviesą. Pabūti tokioje simbolinėje pelkėje yra svarbu – tai proga sustoti ir apsižvalgyti, nustoti lėkti į priekį, našiai dirbti, nepertraukiamai vartoti informaciją. Nesakau, kad po strigimo kažkas smarkiai išoriškai pakinta, bet manyje iš naujo atgimė smalsumas, kad ir mano paties amatui. Tiesiog tapo vėl įdomu gyventi ir kurti, o mano gyvenime viena ir kita yra labai susiję.
Kokia literatūra lydėjo rašant pjesę? Kas padėjo, įkvėpė?
Karlas Gustavas Jungas buvo pirmasis, kuris padėjo užsikabinti. Daug įtakos šiam rašymo procesui darė egzistencinė filosofija, egzistencializmo rašytojai: grįžau prie Albert‘o Camus, Franzo Kafkos, Friedricho Nietzsche‘s. Pjesėje palikau nuorodų į šiuos man svarbius autorius ir jų veikalus – jie smarkiai keitė istorijos vystymąsi.
Daug dažniau rašote pjeses savo spektakliams, negu imatės kitų dramaturgų darbų. Kuo jus domina toks darbo metodas?
Aš visada save mačiau ne kaip režisierių, o kaip dramaturgą, kuris parašo pjesę ir pats ją pastato. Tikrai nerašau dėl to, nes galvoju, kad rašau geriau ar aktualiau nei kiti. Man patinka kurti dramaturgiją, man įdomu kurti spektaklį dar berašant pjesę, t.y. gerokai iki prasidedant repeticijoms.
Ilgą laiką save pozicionavau kaip aktorių, kuris vieną kartą parašė pjesę ir, neradęs režisieriaus, pats nusprendė režisuoti. Ilgainiui aktorius manyje ėmė merdėti ir jį pakeitė režisuojantis dramaturgas. Šiandien mane dažniausiai pristato kaip režisierių ir pats ilgainiui pripratau būti taip įvardinamas. Skaitydamas randu daug mane dominančios medžiagos ir vis dažniau imuosi ne savo pjesių pastatymų.
Ar rašydamas pjesę jau galvojate, kaip ji atrodys scenoje ar daugiau gilinatės į istoriją, kurią norite papasakoti?
Aš visada įsivaizduoju, kaip viskas atrodys scenoje. Esu kalbėjęsis su šiuolaikinėmis Lietuvos dramaturgėmis ir dramaturgais, ir buvau nustebintas, kad jos ir jie nesiorientuoja į pjesės realizavimą scenoje, o telkiasi į tai, kaip papasakoti istoriją. Man tai labai įdomu ir neįprasta.
Galvodamas apie sceninį vaizdą, kuriu remarkas, dėlioju pauzes, nes tai, kaip viską regiu mintyse, daro įtaką net teksto skyrybai. Rašydamas monologus veikėjams, anksčiau pats juos mintyse ir suvaidindavau. Atlikimas svarbus iki šiol, tad pjesės rašymas man niekada nėra atsietas nuo jos įsivaizdavimo scenoje.
Jūsų kūrybiniai procesai labai įvairūs. Kuo unikalus šis?
Dar niekad taip giliai, kaip šiame spektaklyje, nesileidau į simbolistinį teatrą – jo elementų „Migloje“ yra labai daug. Simbolizmu žaidžiame tiek vizualinėje kalboje, scenografijoje, tiek erdvėje už žodžių. Kiekvienoje scenoje aktoriai susiduria su dviem užduotimis. Pirmoji – tiesioginis personažo žodžių poveikis kitam personažui. Antroji, kiek sudėtingesnė – tam tikros idėjos, kuri nebūtinai priklauso konkrečiai scenai, perteikimas. Tarsi šalia vyktų atskiras idėjų siužetas. Žiūrovas, stebėdamas spektaklį, visų pirma regės siužetą, bet už jo visada slypi antra idėjų linija.
Prieš rašydamas pjesę daug bendravau su savo bičiuliu psichoterapeutu. Jo dėka atradau daug naudingos literatūros. Diskusijų metu atsirado suvokimas, kad antrasis pasakojimas turėtų būti vadinamas archetipiniu pasakojimu. Nenoriu būti profanu, kuris paskaitęs Jungą pasiskelbia, kad rašo archetipų pjesę – tie, kas išties išmano apie archetipus, iš manųjų gali išsijuokti. Stengiuosi šias sąvokas vartoti kukliai.
Į kokius konkrečiai archetipus gręžiatės repetuodami spektaklį?
Aš jums tyčia neatsakysiu į šį klausimą, nors jis yra puikus – mes jį sau begalę kartų uždavėme repeticijų metu. Įdomu tai, kad archetipų savyje nešiojamės ne po vieną. Dėl to ir apie veikėjus nenoriu sakyti, kad štai šis personažas atstovauja šį vieną archetipą. Nenoriu klaidinti vardindamas archetipus – žiūrovas, siekdamas juos atrasti, prie personažų gali pradėti lipdyti ne archetipus, o etiketes. Bet manau juos perskaityti nebus sunku net ir tiems, kurie nėra susipažinę su Jungo teorijomis. Pasaulis pilnas archetipų ir nereikia apie juos skaityti tam, kad su jais susidurti.
Tai yra trečiasis jūsų darbas Šiauliuose – kas vis traukia čia sugrįžti?
Man labai patinka čia kurti. Daugiau nei Šiauliuose esu kūręs tik Juozo Miltinio dramos teatre. Šiauliuose gaunu didelę kūrybinę laisvę ir pasitikėjimą. Puikus to pavyzdys – spektaklis „Pakeliui“, skirtas vos keturiasdešimčiai žiūrovų, o reikalaujantis viso teatro darbo ir keliantis daug iššūkių. Suprantu, kad ir šis spektaklis yra sudėtingas ir ne visi teatrai dėl tokios idėjos realizavimo norėtų dėti tiek pastangų, investuoti jėgas, laiką ir pinigus. Šiaulių dramos teatras niekad nepasakė „ne“ mano idėjoms – man tai yra labai brangu. Čia galiu jaustis drąsiai ir saugiai. Dėl to man visad smagu čia grįžti. Šiauliai man yra tarsi pabėgimo sala, kaip kad Juozui Miltiniui buvo Panevėžys. Panevėžys yra mano gimtasis miestas, Kaune ir Vilniuje gyvenau ar gyvenu, o kai atsiduriu Šiauliuose esu svetimame mieste. Čia turiu tik teatrą ir butą šalia jo, tad mano gyvenimas čia vyksta labai paprastai. Mane žavi galimybė visiškai pasinerti į kūrybinį procesą ir neužsiimti niekuo kitu – tik kūryba.
Premjera „Migla“ – gruodžio 6 d., sausio 16 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.
Paieška nedavė rezultatų