Skaityti daugiau
Meno pojūčių žemėlapis – vasaros meno nuotykis Palangoje
Liepos 25–26 dienomis Palangoje vyks išskirtinis kultūrinis renginys – „Meno pojūčių žemėlapis“, kviečiantis pasinerti į daugiaprasmę meno patirtį, apimančią teatrą, muziką, dailę, fotografiją, madą ir kvapus.Atviras interviu su aktoriumi Ainiu Storpirščiu – apie darbus, santykius, tėvystę ir melą sau
„Tėvystė nėra sunku, jei galvoji apie vaiką, o ne save, bet mes patys viską apsunkiname“, – sako prieš mažiau nei metus tėvu tapęs aktorius Ainis Storpirštis. Atvirame interviu aktorius papasakojo apie sūnų Elį, santykius su sužadėtine Gabija Urniežiūte, jų panašumus ir skirtumus bei šiemet pristatytą komediją „Pereinamasis miegamasis“.J. Štrausas baletas Prie gražaus mėlynojo Dunojaus su Europos baleto solistais
Rugpjūčio 18 d., pirmadienio vakarą, Palangos koncertų salėje nuskambės vienas elegantiškiausių vasaros kultūros akcentų – Johanno Štrauso baletas „Prie gražaus mėlynojo Dunojaus“. Šį kūrinį pristato pasaulinio garso kompanija „WORLDSTARS“, į sceną sukvietusi Europos baleto elitą – Paryžiaus operos, teatro „La Scala“, Londono Karališkojo baleto ir kitų žymių teatrų solistus.„Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“ – detektyvinis miuziklas visai šeimai
Populiariausių lietuviškų vaikų knygų herojai Domas ir Tomas išlipa iš knygų puslapių ir kviečia vaikus bei jų tėvelius į muzikinį nuotykį – miuziklą „Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“. Spektaklis vyks keliuose Lietuvos miestuose, o po kiekvieno jų – susitikimas su knygų autoriumi Tomu Dirgėla, kuris mielai bendrauja su vaikais, fotografuojasi ir pasirašo jų atsineštas knygas.Sausio 13-ąją – papildomas pirmojo lietuviško „Mažasis princas“ miuziklo spektaklis
„Naujoji opera“ ir Vilniaus „Compensa“ koncertų salė jau planuoja kitus metus ir skelbia, jog sausio 13-osios, Laisvės gynėjų dienos, proga surengs papildomą pirmojo Lietuvoje „Mažojo Princo“ miuziklo spektaklį.Žongliravimas susitinka su magija: į Vilnių atvyksta „Heka“ – eksperimentinis britų pasirodymas iš Gandini Juggling
Rugsėjo 6–7 d. Menų spaustuvėje Vilniuje – naujas tarptautinio scenos menų ciklo HELIUM svečias iš Jungtinės Karalystės. Dviem vakarams scenoje įsikurs išskirtinis žongliravimo ir iliuzijos spektaklis „Heka“, kurį pristato garsus britų kolektyvas Gandini Juggling.Projektas kūnams „ALKIS“ – netradicinis šokio eksperimentas Vilniuje
Spalio 17–19 dienomis kviečiama patirti „ALKĮ“ – šokio meno eksperimentą, peržengiantį įprasto spektaklio ribas. Tai projektas kūnams, kuriame susilieja šokis, garso dizainas, scenografija ir aktyvi žiūrovo patirtis.Renginių rinka kaista: liepą Lietuvoje – „Guns N’ Roses“, Jessica Shy, „Midsummer Vilnius“ ir 1006 km lenktynės
Lietuviška vasara – neprognozuojama, tuo metu renginių rinka liepą bus karšta, kaip niekada. Kauną sudrebins legendiniai rokeriai „Guns N’ Roses“, Palangoje 26-ąjį kartą vyks 1006 km lenktynės, o sostinę šokdins trys iš eilės Jessicos Shy koncertai ir net 11 įspūdingų festivalio „Midsummer Vilnius“ renginių.Vilnius City Opera „Pakartojimo nebus: Makbetas“ – pasaulį stebinantis Lietuvos fenomenas
Praėjusiais metais startavę su kultine Asmik Grigorian Salomėja, Vilnius City Opera kartu su maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru antrajam „Pakartojimo nebus“ ciklo vakarui kviečia nerti į amžinųjų klasikų Williamo Shakespeare‘o ir Giuseppe Verdi kūrybą su opera „Makbetas“. Spalio 28 d. vakarą LVSO koncertų salėje, kartu su kitais solistais į sceną lips kadaise čia kaip nedrąsūs „Bohemos“ studentai prisistatę Asmik Grigorian ir Edgaras Montvidas, dabar atliksiantys sudėtingus, aukščiausio vaidybos bei vokalo meistriškumo reikalaujančius vaidmenis.Spektaklis „Lagaminas“ pagal Sergey Davlatov apsakymus – pirmą kartą Vilniuje
2025 m. spalio 20 d. Vilniuje, koncertų salėje „Compensa“, įvyks išskirtinis teatro įvykis – premjerinis spektaklis „Lagaminas“, sukurtas pagal garsaus rašytojo Sergey Davlatov apsakymų motyvus. Vienintelį vakarą Lietuvos žiūrovai galės išvysti jautrų ir ironišką pasakojimą apie išsiskyrimą, atmintį, praeitį ir mus formuojančius išgyvenimus.Kasdienybės komedija „Puolę dievai”
Rolando Atkočiūno režisuota premjera „Puolę dievai“ – istorija apie keturis menininkus, susitikusius pensione praleisti savo senatvės.Šiemet „Sirenose“ – Avinjono festivalio meno vadovo Tiago Rodrigueso spektakliai
Naują trimetę programą tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ pradeda šūkiu „Teatras yra ginklas“ ir pristato aktualiausias, bet ne visada patogias visuomenės dilemas nagrinėjančius spektaklius. Šįmet festivalio dėmesio taikiklyje – humanisto, Avinjono teatro festivalio meno vadovo Tiago Rodrigueso kūryba, queer temos ir jas atskleidžiantys lietuvių scenos darbai bei Baltijos ir Šiaurės šalių kūrėjų forumai ir susitikimai.Bilietai.lt valdanti įmonių grupė PLG įsigijo Čekijos ir Slovakijos rinkos lyderę Ticketportal
Lietuvoje Bilietai.lt prekinį ženklą valdanti AS Piletilevi PLG žengė reikšmingą istorinį žingsnį – įsigijo Ticketportal, didžiausią bilietų platinimo platformą Čekijoje ir Slovakijoje. Po šio sandorio Piletilevi PLG metinė bilietų apyvarta padvigubės ir pasieks beveik 600 mln. eurų. Sandoris buvo užbaigtas birželio 12 d. Prahoje.„Bilietai.lt“ pristato naują logotipą ir šūkį – žengia į vizualiai šiuolaikišką erą
Lietuvos bilietų platinimo lyderis „Bilietai.lt“ pristato atnaujintą vizualinį identitetą – naują logotipą ir šūkį „Akimirkos vertos prisiminimų“. Šie pokyčiai žymi reikšmingą žingsnį įmonės istorijoje ir atspindi tiek vietinį atpažįstamumą, tiek tarptautinį kontekstą. Greitu metu atsinaujins ir pati svetainė – www.bilietai.lt, kuri perims naująją vizualinę kalbą.Atviras interviu su Emilija Finagėjevaite – apie santykius, darbą su sužadėtiniu ir sėkmingo projekto tęsinį
„Palinkėčiau sau nurimti ir suprasti, kas gyvenime svarbiausia“, – sako dešimčiai skirtingų veiklų laiko randanti operos solistė Emilija Finagėjevaitė. Atvirame interviu moteris papasakojo apie santykius, intensyvų gyvenimo ritmą bei darbą prie naujo miuziklo Lietuvoje kartu su sužadėtiniu Jonu Sakalausku.Karščiausia vasara Lietuvoje: pasaulinio lygio žvaigždės ir ryškiausi lietuvių atlikėjai kviečia į nepamirštamą muzikinį sezoną
2025 m. vasara Lietuvoje žada būti karščiausia – šalyje vyks gausybė didelio masto koncertų ir festivalių, kurie pritrauks tūkstančius žiūrovų iš visos Lietuvos ir užsienio. Didžiausiose koncertų erdvėse – nuo stadionų, arenų ar parkų – pasirodys pasaulinio lygio žvaigždės ir ryškiausi Lietuvos atlikėjai.Vasaros muzika po atviru dangumi: 9 nepamirštami vasaros koncertai Kalnų parke
2025 metų vasara Vilniaus Kalnų parke žada tapti ypatinga – viena gražiausių sostinės erdvių sugrįžta kaip didžiausių gyvos muzikos renginių centras. Čia vyks net 9 koncertai, kuriuose pasirodys garsiausi Lietuvos ir užsienio atlikėjai.LVSO VAIKAMS | ''LAUKINĖ SIMFONIJA''
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pristato nuostabią premjerą vaikams ir visai šeimai – kultinio amerikiečių rašytojo, bestselerių „Angelai ir Demonai“, „Da Vinči kodas“ ir „Inferno“ autoriaus Dano Browno (g. 1964) kūrinį vaikams „Laukinė simfonija“ (angl. „Wild Symphony“).Žemaitė pastebėta sostinės gatvėse!
Istorija gyva – ji atgimsta čia pat, tarp mūsų ir pačiais netikėčiausiais ženklais. Ypač legendomis apipintame Vilniuje, kur iš tiesų galite sutikti pažįstamus veidus – net ir šokio žingsniu besisukančią garsiąją rašytoją. Žemaitės skveras, Užupis, senamiesčio takai… Kiek daug atvirų erdvių patirti, kiek progų įsikvėpti, tuo pačiu – gėrėtis pavasariu ir aktyviu laisvalaikiu.Vilniuje žinomi žmonės su vaikais stebėjo pirmojo Lietuvoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjerą
Sekmadienį Vilniuje vyko pirmojo Lietuvos istorijoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjera. Žymiosios Antoine de Saint-Exupéry pasakos įkvėpto spektaklio nepraleido žinomi šalies žmonės, tarp jų – Žilvinas Žvagulis, Viktorija Siegel, Nerijus Juška, Indrė Anankaitė-Kalašnikovienė, Austėja Lukaitė ir kiti.Aktorė Nijolė Mirončikaitė apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“
Kovo 28-ąją, minint Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija, kurioje įvertinti geriausi praėjusių metų teatro scenos darbai ir kūrėjai. Šiemet nominacijoje nepagrindinis moters vaidmuo „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota VŠDT aktorė Nijolė Mirončikaitė. „Auksinis scenos kryžius“ jai skirtas už įtaigų ir jaudinantį penkiametės Majos vaidmenį spektaklyje „Migla“ (rež. A. Špilevoj). Tai pirmas „Auksinis scenos kryžius“, kurį pelno daugiau nei šešis dešimtmečius Valstybiniame Šiaulių dramos teatre kurianti aktorė.„Auksiniais scenos kryžiais“ pagerbti geriausi 2024 metų scenos menininkai
Kovo 28-ąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įteiktos Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno premijos ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“, „Boriso Dauguviečio auskaras“ ir Padėkos premija.Teatro lankytojų portretas 2024-aisiais: kas, kada ir kaip domisi teatru?
Minint Tarptautinę teatro dieną, tradiciškai pristatomas teatro lankytojo portretas, atskleidžiantis, kaip keičiasi žiūrovų įpročiai ir kokie spektakliai sulaukia didžiausio populiarumo. 2024 metais, remiantis „Bilietai.lt“ ir „Teatrai.lt“ duomenimis, šias platformas, ieškodami informacijos apie teatro renginius ir įsigydami bilietus į spektaklius, aplankė daugiau nei 1,1 mln. žmonių. Tai rodo, kad teatras Lietuvoje išlieka itin paklausia kultūros sritimi.PLG tęsia strateginę plėtrą ir įsitvirtina kaip lyderė Centrinėje Europoje
Tarptautinė bilietų platinimo įmonių grupė PLG, valdanti „Bilietai.lt“ ir veikianti septyniose Europos šalyse, toliau plečiasi Centrinėje Europoje. Kartu su Čekijos partneriu „GoOut“ ji įsigijo „Ticketstream“ – antrą pagal dydį bilietų platinimo įmonę Čekijos rinkoje. PLG grupei priklauso tokie prekių ženklai kaip „Bilietai.lt“, „Bilešu Serviss“, „Piletilevi“, „Bilete.ro“, „Entertix.ro“, „Myticket.ro“, „GoOut.net“, „Kicket“ ir „Biletomat“. Šiuo metu PLG yra didžiausia bilietų platinimo bendrovė Vidurio Europoje.Šokio spektaklį apie Žemaitę įvertinusi proproproanūkė: „Šiandien ji vėl aktualiai persitransformuoja“
„Vienas iš tų retesnių atvejų, kai scenoje galima išvysti ne Žemaitės kūrybos, o jos asmeninio gyvenimo interpretaciją“, – sako Žemaitės proproproanūkė Vaida Račiūnaitė-Čepkienė. Įpusėjus šokio spektaklio „Žemaitė N.18(0)“ turui po Lietuvą, ji džiaugiasi, kaip įtaigiai ir šiandieniniam žmogui aktualia kalba gali atgimti garsios rašytojos istorija. Naujas ansamblio „Lietuva“ projektas jau spėjo sulaukti teigiamo žiūrovų įvertinimo, o drąsiu žvilgsniu ir meniniais sprendimais nustebino tiek ištikimiausius Žemaitės gerbėjus, tiek tuos, kurie ją buvo įpratę matyti visai kitokią.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Tanya Beyeler: fikcija padeda pamatyti kitas tikroves
„Ilgą laiką kritikai mus buvo linkę laikyti eksperimentine, šokio arba judesio trupe. Tačiau visada jautėme, kad mūsų darbas peržengia šias ribas. Mes drąsiai teigiame, kad „El Conde de Torrefiel“ yra teatras, nes mūsų spektaklių pagrindas – tekstas. Būtent žodis leidžia mums tyrinėti žmogiškąją patirtį, kelti klausimus ir kurti pasakojimus, kurie rezonuoja su žiūrovu“, – sako Barselonoje reziduojančio dueto „El Conde de Torrefiel“ bandraįkūrėja Tanya Beyeler. Spalio 8 ir 9 dienomis „Sirenų“ festivalyje bus parodytas vienas naujausių „El Conde de Torrefiel“ spektaklių „Vidinis paveikslas“. Pirmą kartą į Vilnių atvykstanti menininkė ne tik susitiks su žiūrovais, bet ir festivalio Klubo programoje ves kūrybinį seminarą. Taip pat spalio 6 ir 8 dienomis žiūrovai galės pamatyti trupę visame pasaulyje išgarsinusio spektaklio „La Plaza“ video įrašą. Tanya sako, kad storą striukę rudeniniam Vilniui jau pasiruošė, taip su Tanya priartėjame prie pokalbio apie skirtingas mūsų tikroves ir jas atliepiančią kūrybą.
Kaip dramaturgė dirbate ne tik jūsų su Pablo Gisbert duete „El Conde de Torrefiel“, bet ir kartu su kitais kolektyvais. Kokį vaidmenį tekstas užima jūsų dueto kūryboje?
Nors bendradarbiaudama su kitomis trupėmis dažnai dirbu su netradicinėmis formomis, kuriose tekstas nėra pagrindinis dėmesio centras, vis tiek ieškau būdų sukurti aiškią struktūrą, logiką ir prasmę. Šiuo atveju dramaturgija man yra įrankis, padedantis organizuoti judesį, garsą ir vaizdą. Tačiau mūsų su Pablo kuriamame teatre „El Conde de Torrefiel“ dramaturgija suprantama plačiau – tai ne tik žodžiai, bet ir jų tarpusavio santykiai, ritmas, intonacija. Būtent tekstas, bet ne drama. Tekstas, kaip viso spektaklio struktūra.
Mūsų spektakliai yra arčiau vizualiųjų menų, kur svarbiausia yra statinė kompozicija, o teatre laikas nuolat teka. Būtent šis laikinumas ir daro teatrą tokiu gyvu ir įtraukiančiu. Nors mūsų spektakliuose dominuoja judesys ir vizualumas, tekstas atlieka kertinį vaidmenį, suteikdamas mūsų kūrybai aiškią struktūrą ir prasmę. Žodžiai kuria tikrovę, todėl mes ją naudojame tik kūrybinio etapo pabaigoje, kai manome, kad pakankamai subrendome kūrinyje, jog galėtume susidurti su žodžių prasme.
Kaip jūs dirbate su medžiaga? Nuo ko prasideda kūrinys? Kas lemia jo temą?
Mūsų kūrybinis procesas prasideda nuo komandos pasirinkimo ir fizinių improvizacijų. Žaidžiame, atliekame įvairias užduotis, improvizacijas, eksperimentuojame – tai tarsi eskizai, leidžiantys išlaisvinti mintis ir atrasti naujus judesio kelius. Tokie eksperimentai leidžia mums geriau pažinti savo kūnus, atrasti naujas judesio galimybes ir kurti autentišką sceninį vaizdą. Jei bandai eksperimentus sutalpinti į jau sukurtą koncepciją, apriboji veiksmo galimybes.
Tada pradedame gvildenti šias idėjas teoriniu lygmeniu. Diskutuojame apie asmenines patirtis, socialinius reiškinius ir kitus aktualius klausimus. Pradžioje būna nelengva. Pradedame nuo daugybės idėjų, kurias nuolat peržiūrime ir atmetame, kol randame tą vienintelę, kuri skamba teisingai. Visą šį laiką garsas, kurio kūrimu rūpinasi Pablo, tampa neatsiejama mūsų kūrinio dalimi. Galutiniame kūrinyje išvysite tik nedidelę dalį to, ką sukūrėme. Daugybė judesių, vaizdų ir idėjų lieka už kadro. Iš tiesų mes panaudojame gal tik dešimt procentų to, ką sukūrėme. Tačiau būtent šis atrankos procesas ir leidžia mums sukurti vientisą ir įtaigų pasakojimą.
Užsiminėte apie laiką. Jūsų spektakliuose visada vyksta žaidimas, tam tikra manipuliacija laiku: čia jis lėtas, galima tiesiog ramiai būti kūrinyje. Beveik kaip, pavyzdžiui, galerijoje. Kaip jūsų suprantate laiką spektaklyje ir jo manipuliaciją?
Manau, kad teatre konfliktas yra labai reikalingas. Mes darome tai, kad per šią laiko atkarpą išplečiame žiūrovų lūkesčius. Taigi, konfliktas ateina tam, kad patektų į žiūrovų vidų. Kai scenoje nematai konflikto, kuris tave užkabina ir atveda iki pat istorijos pabaigos, grįžti prie savęs ir klausimų: ką čia veikiu? Ką apie tai galvoju? Kaip jaučiuosi? Ką čia stebiu? Taigi jūs pradedate dalyvauti. Jūs esate šio žaidimo dalis arba aktyvus spektaklio partneris.
Kai yra konfliktas, laiko patirtis visada pagreitėja. Tradiciškai dramaturgija remiasi aiškiai apibrėžtais konfliktais, kurie skatina veiksmą ir palaiko žiūrovo dėmesį. Mes eksperimentuojame su šia konvencija, išplėsdami laiko pojūtį ir suteikdami žiūrovui daugiau erdvės savarankiškai susikurti prasmes. Konfliktas perkeliamas iš scenos į žiūrovo sąmonę, skatinant jį reflektuoti ir interpretuoti.
Kaip konstruojate šią žiūrovo vaizduotės erdvę?
Spektaklis „Ultrafikcija Nr. 1, laiko dalys“ kviečia žiūrovą aktyviai dalyvauti spektaklio procese. Kaip ir skaitant knygą, žiūrovas turi pats susikurti veikėjų, vietų ir veiksmo vizijas. Žinoma, mes suteikiame papildomus įrankius: apibrėžiame kūrinio sąlygotumą, įnešame garsą ir duodame laiko, kurie padeda dar labiau įtraukti į pasakojimą. „Vidinis paveikslas“ yra sudėtingesnis žaidimas, kuriame žiūrovui siūloma užpildyti tuščias scenas savo vaizduote. Mes suteikiame tris skirtingas scenas, jos yra tuščios ta prasme, kad čia juda tik penki kūnai, suteikiantys labai mažai informacijos. Bet ši nedidelė informacija atskleidžia jums visą situaciją tik tiek, kiek reikia, kad įjungtumėte savo vaizduotę. Abu spektakliai tarsi vizualinis pasakojimas, kuriame žiūrovas pats kuria istoriją.
Norėčiau daugiau išgirsti apie jūsų naudojamą fikcijos motyvą. Jį apjungiate kartu su tikrove. Tą matėme ir Kaune, žiūrėdami „Ultrafikcija Nr. 1, laiko dalys“, tai atsispindi ir jūsų darbe „Vidinis paveikslas“ bei „La Plaza“. Kodėl fikcija jums yra tokia svarbi tema?
Projektas „Ultrafikcija Nr. 1, laiko dalys“ yra pirmoji „Vidinio paveikslo“ dalis, kurioje nagrinėjamas santykis tarp realybės ir fikcijos. Pandemija tapo lūžiu, kai pasaulis susidūrė su bendra realybe – COVID-19. Staiga visi pasaulyje pirmą kartą nepaisant skirtingo ekonominio lygio ir skirtingų kultūrų buvome kartu vienoje tikrovėje, vienoje patirtyje. Juk tai beprotiška! Šis įvykis išprovokavo klausimus apie tai, kas yra tikra ir kas ne, ir paskatino ieškoti alternatyvių pasakojimų apie pasaulį.
Šiandien, veikiami įvairių socialinių judėjimų, pavyzdžiui, tokių, kaip feministinis ar LGBTQ+, vis dažniau kvestionuojame dominuojančias pasakojimo formas. Ši nauja realybė kelia daugybę klausimų apie tai, kaip mes kuriame meną, kaip jis veikia visuomenę ir kaip mes patys save suvokiame. Turime susidurti su didžiule visuomenės įvairove. Kiekvienas žmogus turi savo unikalią perspektyvą, o sutarimą dėl bendro naratyvo vis sunkiau pasiekti.
Taip pat technologijos radikaliai pakeitė mūsų gyvenimą ir meną. Nauji įrankiai suteikia mums didžiules galimybes, tačiau tuo pat metu kelia ir naujų iššūkių. Kaip suderinti žmogaus kūrybiškumą su technologijų potencialu? Šis apmąstymas labai ryškus mūsų ultra fantastikos projekte – „Ultrafikcija Nr. 1, laiko dalys“, ir „Vidinis paveikslas“. Mes juk patys priėjome prie tokių technologinių įrankių ir priemonių, nes tai įsivaizdavome. Taigi, negalime išvengti, kad šie įrankiai, kuriuos sukūrėme dėl savo vaizduotės, mūsų vaizduotę pavagia.
Dar noriu jus kiek paklausinėti ir apie kitą darbą – „La Plaza“, kurį „Sirenų“ festivalyje parodysime kaip video įrašą. Tai ypač estetiškas darbas, tačiau beveidžiuose kūnuose atsispindi tiek daug politiškumo. „La Plaza“ sukūrėte 2018-aisiais, po to visi pragyvenome pandemiją, bet atrodo, kad „La Plaza“ atsispindinti situacija nepasikeitė.
Manau, daugelis žiūrovų susiduria su iššūkiais, nes „La Plaza“ provokuoja išankstines nuostatas ir stereotipus. Kadangi veikėjų veidai nėra matomi, žiūrovai juos atpažįsta ir deda žmonėms etiketes tik pagal aprangą. Tai ypač ryšku toje spektaklio dalyje, kai scenoje pilna musulmonių moterų su šydais. Dabar tai ypač aktualu, nes islamofobija šiomis dienomis yra didžiulė. Įspūdinga tai, kad mūsų tuomet sukurtame tekste, kuris subtitrais leidžiamas spektaklio metu, yra vieta, kur sakoma, kad prasidės arabų genocidas, ir mes tai pamatysime savo ekranuose. Tai pasakėme 2018-aisiais. Dabar, deja, tai yra tikrovė.
Vis dažniau suvokiame didžiulį vizualinės kultūros poveikį mūsų visuomenei. Kurdami „La Plaza“ gilinomės į vizualinės komunikacijos sudėtingumą. Net ir tada kylančios netikros naujienos buvo dar tik besiformuojantis reiškinys, išryškinantis manipuliacinę vaizdų galią. XX a. viduryje televizija turėjo neginčijamą autoritetą. Žiūrovai lengvai priimdavo viską, kas buvo rodoma ekrane. Šiandien mus užplūsta didžiulis vaizdinio turinio kiekis, tai reikalauja kritiško žvilgsnio. Savo spektakliuose sąmoningai vengiame pateikti iš anksto suvirškintus vaizdinius. Norime, kad žiūrovai patys susikurtų prasmes. Turime sulėtinti tempą, suabejoti už kiekvieno vaizdo slypinčiomis žinutėmis. Siekiame užauginti kartą, kuri gebėtų kritiškai analizuoti kasdien sutinkamus vaizdus - nuo reklamų iki socialinių tinklų įrašų.
Tęsiant šią žiūrovo vaizduotės temą: kokie elementai teatro ar galerijos salėje, jūsų manymu, yra aktualūs dabartiniame teatre?
Šiuolaikiniai scenos menai vis labiau orientuojasi į žiūrovų patirtį. Didėjantis dėmesys individualizmui ir savirealizacijai skatina menininkus kurti interaktyvius kūrinius, kurie aktyviai įtrauktų žiūrovą. Muziejai ir parodos taip pat prisitaiko prie šių tendencijų, siūlydami lankytojams įvairias patirtis – nuo interaktyvių instaliacijų iki specialiai sukurto parodų lankymo maršruto. Vienas iš pagrindinių iššūkių, su kuriais susiduria šiuolaikinio teatro kūrėjai, yra fragmentizuota auditorija. Žmonės turi vis mažiau laiko ir dėmesio, todėl teatras turi pasiūlyti intensyvią ir įsimintiną patirtį.
Tuomet galime kelti klausimą: ką reiškia turėti gerą patirtį?
Žinoma, tai labai subjektyvu. Todėl egzistuoja ši auditorijos tironija. Bet pagal jūsų klausimą, kas yra tai, kas iš tikrųjų padaro kūrinį šiuolaikišką, manau, kad kūrėjas turi galvoti apie auditoriją.
Spalio 6 d. įvyks Tanya Beyler seminaras „Nematomos geografijos (Kaip aktyvuoti fikcijas)”. Spalio 6 ir 8 d. Menų spaustuvėje bus pristatomas „El Conde de Torrefiel“ spektaklio „La Plaza“ vaizdo įrašas, renginiai nemokami. Spalio 8 ir 9 d. žiūrovai bus kviečiami į „El Conde de Torrefiel“ spektaklį „Vidinis paveikslas“, jis bus rodomas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Bilietus platina Bilietai.lt
Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Festivalį remia Vilniaus miesto savivaldybė. Organizatoriai: VšĮ „Teatro informacijos centras“ ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“
Parengė Ugnė Kačkauskaitė
Kaip dramaturgė dirbate ne tik jūsų su Pablo Gisbert duete „El Conde de Torrefiel“, bet ir kartu su kitais kolektyvais. Kokį vaidmenį tekstas užima jūsų dueto kūryboje?
Nors bendradarbiaudama su kitomis trupėmis dažnai dirbu su netradicinėmis formomis, kuriose tekstas nėra pagrindinis dėmesio centras, vis tiek ieškau būdų sukurti aiškią struktūrą, logiką ir prasmę. Šiuo atveju dramaturgija man yra įrankis, padedantis organizuoti judesį, garsą ir vaizdą. Tačiau mūsų su Pablo kuriamame teatre „El Conde de Torrefiel“ dramaturgija suprantama plačiau – tai ne tik žodžiai, bet ir jų tarpusavio santykiai, ritmas, intonacija. Būtent tekstas, bet ne drama. Tekstas, kaip viso spektaklio struktūra.
Mūsų spektakliai yra arčiau vizualiųjų menų, kur svarbiausia yra statinė kompozicija, o teatre laikas nuolat teka. Būtent šis laikinumas ir daro teatrą tokiu gyvu ir įtraukiančiu. Nors mūsų spektakliuose dominuoja judesys ir vizualumas, tekstas atlieka kertinį vaidmenį, suteikdamas mūsų kūrybai aiškią struktūrą ir prasmę. Žodžiai kuria tikrovę, todėl mes ją naudojame tik kūrybinio etapo pabaigoje, kai manome, kad pakankamai subrendome kūrinyje, jog galėtume susidurti su žodžių prasme.
Kaip jūs dirbate su medžiaga? Nuo ko prasideda kūrinys? Kas lemia jo temą?
Mūsų kūrybinis procesas prasideda nuo komandos pasirinkimo ir fizinių improvizacijų. Žaidžiame, atliekame įvairias užduotis, improvizacijas, eksperimentuojame – tai tarsi eskizai, leidžiantys išlaisvinti mintis ir atrasti naujus judesio kelius. Tokie eksperimentai leidžia mums geriau pažinti savo kūnus, atrasti naujas judesio galimybes ir kurti autentišką sceninį vaizdą. Jei bandai eksperimentus sutalpinti į jau sukurtą koncepciją, apriboji veiksmo galimybes.
Tada pradedame gvildenti šias idėjas teoriniu lygmeniu. Diskutuojame apie asmenines patirtis, socialinius reiškinius ir kitus aktualius klausimus. Pradžioje būna nelengva. Pradedame nuo daugybės idėjų, kurias nuolat peržiūrime ir atmetame, kol randame tą vienintelę, kuri skamba teisingai. Visą šį laiką garsas, kurio kūrimu rūpinasi Pablo, tampa neatsiejama mūsų kūrinio dalimi. Galutiniame kūrinyje išvysite tik nedidelę dalį to, ką sukūrėme. Daugybė judesių, vaizdų ir idėjų lieka už kadro. Iš tiesų mes panaudojame gal tik dešimt procentų to, ką sukūrėme. Tačiau būtent šis atrankos procesas ir leidžia mums sukurti vientisą ir įtaigų pasakojimą.
Užsiminėte apie laiką. Jūsų spektakliuose visada vyksta žaidimas, tam tikra manipuliacija laiku: čia jis lėtas, galima tiesiog ramiai būti kūrinyje. Beveik kaip, pavyzdžiui, galerijoje. Kaip jūsų suprantate laiką spektaklyje ir jo manipuliaciją?
Manau, kad teatre konfliktas yra labai reikalingas. Mes darome tai, kad per šią laiko atkarpą išplečiame žiūrovų lūkesčius. Taigi, konfliktas ateina tam, kad patektų į žiūrovų vidų. Kai scenoje nematai konflikto, kuris tave užkabina ir atveda iki pat istorijos pabaigos, grįžti prie savęs ir klausimų: ką čia veikiu? Ką apie tai galvoju? Kaip jaučiuosi? Ką čia stebiu? Taigi jūs pradedate dalyvauti. Jūs esate šio žaidimo dalis arba aktyvus spektaklio partneris.
Kai yra konfliktas, laiko patirtis visada pagreitėja. Tradiciškai dramaturgija remiasi aiškiai apibrėžtais konfliktais, kurie skatina veiksmą ir palaiko žiūrovo dėmesį. Mes eksperimentuojame su šia konvencija, išplėsdami laiko pojūtį ir suteikdami žiūrovui daugiau erdvės savarankiškai susikurti prasmes. Konfliktas perkeliamas iš scenos į žiūrovo sąmonę, skatinant jį reflektuoti ir interpretuoti.
Kaip konstruojate šią žiūrovo vaizduotės erdvę?
Spektaklis „Ultrafikcija Nr. 1, laiko dalys“ kviečia žiūrovą aktyviai dalyvauti spektaklio procese. Kaip ir skaitant knygą, žiūrovas turi pats susikurti veikėjų, vietų ir veiksmo vizijas. Žinoma, mes suteikiame papildomus įrankius: apibrėžiame kūrinio sąlygotumą, įnešame garsą ir duodame laiko, kurie padeda dar labiau įtraukti į pasakojimą. „Vidinis paveikslas“ yra sudėtingesnis žaidimas, kuriame žiūrovui siūloma užpildyti tuščias scenas savo vaizduote. Mes suteikiame tris skirtingas scenas, jos yra tuščios ta prasme, kad čia juda tik penki kūnai, suteikiantys labai mažai informacijos. Bet ši nedidelė informacija atskleidžia jums visą situaciją tik tiek, kiek reikia, kad įjungtumėte savo vaizduotę. Abu spektakliai tarsi vizualinis pasakojimas, kuriame žiūrovas pats kuria istoriją.
Norėčiau daugiau išgirsti apie jūsų naudojamą fikcijos motyvą. Jį apjungiate kartu su tikrove. Tą matėme ir Kaune, žiūrėdami „Ultrafikcija Nr. 1, laiko dalys“, tai atsispindi ir jūsų darbe „Vidinis paveikslas“ bei „La Plaza“. Kodėl fikcija jums yra tokia svarbi tema?
Projektas „Ultrafikcija Nr. 1, laiko dalys“ yra pirmoji „Vidinio paveikslo“ dalis, kurioje nagrinėjamas santykis tarp realybės ir fikcijos. Pandemija tapo lūžiu, kai pasaulis susidūrė su bendra realybe – COVID-19. Staiga visi pasaulyje pirmą kartą nepaisant skirtingo ekonominio lygio ir skirtingų kultūrų buvome kartu vienoje tikrovėje, vienoje patirtyje. Juk tai beprotiška! Šis įvykis išprovokavo klausimus apie tai, kas yra tikra ir kas ne, ir paskatino ieškoti alternatyvių pasakojimų apie pasaulį.
Šiandien, veikiami įvairių socialinių judėjimų, pavyzdžiui, tokių, kaip feministinis ar LGBTQ+, vis dažniau kvestionuojame dominuojančias pasakojimo formas. Ši nauja realybė kelia daugybę klausimų apie tai, kaip mes kuriame meną, kaip jis veikia visuomenę ir kaip mes patys save suvokiame. Turime susidurti su didžiule visuomenės įvairove. Kiekvienas žmogus turi savo unikalią perspektyvą, o sutarimą dėl bendro naratyvo vis sunkiau pasiekti.
Taip pat technologijos radikaliai pakeitė mūsų gyvenimą ir meną. Nauji įrankiai suteikia mums didžiules galimybes, tačiau tuo pat metu kelia ir naujų iššūkių. Kaip suderinti žmogaus kūrybiškumą su technologijų potencialu? Šis apmąstymas labai ryškus mūsų ultra fantastikos projekte – „Ultrafikcija Nr. 1, laiko dalys“, ir „Vidinis paveikslas“. Mes juk patys priėjome prie tokių technologinių įrankių ir priemonių, nes tai įsivaizdavome. Taigi, negalime išvengti, kad šie įrankiai, kuriuos sukūrėme dėl savo vaizduotės, mūsų vaizduotę pavagia.
Dar noriu jus kiek paklausinėti ir apie kitą darbą – „La Plaza“, kurį „Sirenų“ festivalyje parodysime kaip video įrašą. Tai ypač estetiškas darbas, tačiau beveidžiuose kūnuose atsispindi tiek daug politiškumo. „La Plaza“ sukūrėte 2018-aisiais, po to visi pragyvenome pandemiją, bet atrodo, kad „La Plaza“ atsispindinti situacija nepasikeitė.
Manau, daugelis žiūrovų susiduria su iššūkiais, nes „La Plaza“ provokuoja išankstines nuostatas ir stereotipus. Kadangi veikėjų veidai nėra matomi, žiūrovai juos atpažįsta ir deda žmonėms etiketes tik pagal aprangą. Tai ypač ryšku toje spektaklio dalyje, kai scenoje pilna musulmonių moterų su šydais. Dabar tai ypač aktualu, nes islamofobija šiomis dienomis yra didžiulė. Įspūdinga tai, kad mūsų tuomet sukurtame tekste, kuris subtitrais leidžiamas spektaklio metu, yra vieta, kur sakoma, kad prasidės arabų genocidas, ir mes tai pamatysime savo ekranuose. Tai pasakėme 2018-aisiais. Dabar, deja, tai yra tikrovė.
Vis dažniau suvokiame didžiulį vizualinės kultūros poveikį mūsų visuomenei. Kurdami „La Plaza“ gilinomės į vizualinės komunikacijos sudėtingumą. Net ir tada kylančios netikros naujienos buvo dar tik besiformuojantis reiškinys, išryškinantis manipuliacinę vaizdų galią. XX a. viduryje televizija turėjo neginčijamą autoritetą. Žiūrovai lengvai priimdavo viską, kas buvo rodoma ekrane. Šiandien mus užplūsta didžiulis vaizdinio turinio kiekis, tai reikalauja kritiško žvilgsnio. Savo spektakliuose sąmoningai vengiame pateikti iš anksto suvirškintus vaizdinius. Norime, kad žiūrovai patys susikurtų prasmes. Turime sulėtinti tempą, suabejoti už kiekvieno vaizdo slypinčiomis žinutėmis. Siekiame užauginti kartą, kuri gebėtų kritiškai analizuoti kasdien sutinkamus vaizdus - nuo reklamų iki socialinių tinklų įrašų.
Tęsiant šią žiūrovo vaizduotės temą: kokie elementai teatro ar galerijos salėje, jūsų manymu, yra aktualūs dabartiniame teatre?
Šiuolaikiniai scenos menai vis labiau orientuojasi į žiūrovų patirtį. Didėjantis dėmesys individualizmui ir savirealizacijai skatina menininkus kurti interaktyvius kūrinius, kurie aktyviai įtrauktų žiūrovą. Muziejai ir parodos taip pat prisitaiko prie šių tendencijų, siūlydami lankytojams įvairias patirtis – nuo interaktyvių instaliacijų iki specialiai sukurto parodų lankymo maršruto. Vienas iš pagrindinių iššūkių, su kuriais susiduria šiuolaikinio teatro kūrėjai, yra fragmentizuota auditorija. Žmonės turi vis mažiau laiko ir dėmesio, todėl teatras turi pasiūlyti intensyvią ir įsimintiną patirtį.
Tuomet galime kelti klausimą: ką reiškia turėti gerą patirtį?
Žinoma, tai labai subjektyvu. Todėl egzistuoja ši auditorijos tironija. Bet pagal jūsų klausimą, kas yra tai, kas iš tikrųjų padaro kūrinį šiuolaikišką, manau, kad kūrėjas turi galvoti apie auditoriją.
Spalio 6 d. įvyks Tanya Beyler seminaras „Nematomos geografijos (Kaip aktyvuoti fikcijas)”. Spalio 6 ir 8 d. Menų spaustuvėje bus pristatomas „El Conde de Torrefiel“ spektaklio „La Plaza“ vaizdo įrašas, renginiai nemokami. Spalio 8 ir 9 d. žiūrovai bus kviečiami į „El Conde de Torrefiel“ spektaklį „Vidinis paveikslas“, jis bus rodomas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Bilietus platina Bilietai.lt
Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Festivalį remia Vilniaus miesto savivaldybė. Organizatoriai: VšĮ „Teatro informacijos centras“ ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“
Parengė Ugnė Kačkauskaitė
Paieška nedavė rezultatų