logo
Pasirinkite periodą
Paieška žemėlapyje
Meniu
Skaityti daugiau

Režisierius Dainius Kazlauskas apie naują spektaklį: pjesę parašiau tam, kad suskambėtų mylima daina

Vos praėjusiais metais į teatro sceną po beveik 12 metų pertraukos sugrįžęs režisierius Dainius Kazlauskas pristato naujausią savo darbą – muzikinį spektaklį „Kurortinis romanas“, kuriame kartu su žymiais Lietuvos aktoriais vaidins ir pats. Istorija pasakos apie vyro bei moters santykį ir nukels žiūrovus į praėjusio amžiaus antrąją pusę, į miestą, kuriame kone kiekvienas turi šiltų prisiminimų ir sentimentų – Palangą.

Festivalis „Sirenos“ skelbia tarptautinę programą

Erdvė, kurioje gimsta teatras – žiūrovo vaizduotė. Fizinė scena – tai tik pradžia, atspirties taškas, vedantis į neapčiuopiamą ir begalinę atminties, patirčių ir įpročių teritoriją. Šių metų Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ siūlo atsigręžti į tai, ką šiuolaikiniame teatre reiškia erdvė, kokią ją kuria gyvai spektaklyje dalyvaujantys žmonės, kiekvienas atsinešdamas savo mintis ir kontekstus. VšĮ „Teatro informacijos centras” ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“ rengiamas didžiausias šalyje teatro festivalis vyks jau dvidešimt pirmą kartą – nuo rugsėjo 25 iki spalio 13 dienos.

Vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos sukurti personažai Domas ir Tomas debiutuos miuziklo scenoje

Vieno populiariausių mūsų šalies vaikų rašytojų Tomo Dirgėlos sukurti personažai – Domas ir Tomas – išlipa iš knygų puslapių ir kviečia vaikus bei jų tėvelius susitikti miuzikle „Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“. Susitikimai su vaikų mylimais herojais įvyks net devyniuose Lietuvos miestuose.

Didžiausi birželio renginiai Lietuvoje: Joninės su A. Mamontovu ir M. Mikutavičiumi, NBA žvaigždės Vilniuje ir „Leon Somov & Jazzu“ sugrįžimas

Birželį tikimės ne tik karštų orų, bet ir didžiausių muzikos žvaigždžių šou. Andriaus Mamontovo, Marijaus Mikutavičiaus ir Povilo Meškėlos muzika Joninių savaitgalį susipins su senosiomis tradicijomis, Justinas Jarutis pakvies į unikalų golfo ir muzikos festivalį, o sostinėje susigrums NBA žvaigždės Domantas Sabonis ir Luka Dončičius.

VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS

Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.

LNDT KAMPANIJA „NEIK Į TEATRĄ“ PRIPAŽINTA GERIAUSIA ĮVAIZDINE KAMPANIJA

84-ąjį Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną pristačiusi reklaminė kampanija „Neik į teatrą“, kurią sukūrė reklamos agentūra TRUTH, gegužės 7 d. „Verslo žinių“ organizuojamuose „Password“ apdovanojimuose pelnė prizą kaip efektyviausia mažo biudžeto įvaizdinė rinkodaros kampanija.

Populiariausio spektaklio Lietuvoje režisierius – apie sėkmės paslaptį

Daugiausiai bilietų Lietuvoje pardavusiu praėjusių metų teatro spektakliu tapo „Nuostabūs dalykai“, kuriame vaidina vos vienas aktorius, o spektaklio režisierius Kirilas Glušajevas pasidalino mintimis apie sėkmės paslaptį bei iššūkius, kuriuos reikia įveikti norint sudominti žiūrovus.

Tarptautinės teatro dienos proga apdovanoti geriausi metų aktoriai

Kovo 29 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvyko šventinis renginys, skirtas Tarptautinei teatro dienai. Jo metu pagerbti geriausieji praėjusio sezono teatro kūrėjai. Kiekvienais metais inicijuojami apdovanojimai tapo gražia tradicija, kuria siekiama pažymėti svarbiausius praėjusių metų teatrinius įvykius. Šventinio vakaro metu apdovanoti teatro kūrėjai už įsimintiniausius, reikšmingiausius bei labiausiai publiką sužavėjusius darbus.

Šiuolaikinio cirko festivalyje „Cirkuliacija“ – trys pasaulinės premjeros

Trys savaitgaliai ir šešios asmeniškos cirko kalba papasakotos istorijos. Iš jų – trys pasaulinės premjeros. Visa tai galės pamatyti, patirti, pajausti gegužės 30–birželio 16 dienomis jau aštuntą kartą Lietuvoje vyksiančio tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ žiūrovai.

„Auksiniais scenos kryžiais“ pagerbti geriausi 2023 metų scenos menininkai

Kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos dramos teatre įteiktos Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno premijos ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“, „Boriso Dauguviečio auskaras“ ir Padėkos premija.

Atskleisti teatro lankytojų įpročiai ir populiariausi 2023 m. spektakliai

2023 metais Lietuvos teatro rinka išlaikė stabilią paklausą. Tarptautinės teatro dienos proga, didžiausias Lietuvos bilietų platinimo tinklas „Bilietai.lt“ ir jų teatro bilietų platinimo platforma „Teatrai.lt“ atskleidė, kad praėjusiais metais šiuos portalus aplankė virš 1 mln. lankytojų, o populiariausiu metų spektakliu tapo „Nuostabūs dalykai“.

Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai

Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.

Kviečia naujausias šalyje Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras: skelbiami 2024 m. repertuaro renginiai!

Iš miesto ir jo istorijos, iš meno amžinybės alsavimo ir gamtos begalybės įkvėpimo semiasi ne tik žmonės, bet ir kūrybinės įstaigos. Jau netrukus, balandžio 20 d., naujojo pastato duris atversiantis moderniausias šalyje Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) pristato 2024-ųjų repertuarą.

„EMBank“ tapo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro generaliniu rėmėju

„European Merchant Bank“ („EMBank“) pasirašė partnerystės sutartį su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (LVSO) ir tapo generaliniu jo rėmėju.

Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.

Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“

Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!

Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai

Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.

Sulaukėme! Apkeliavęs skirtingas Lietuvos teatro scenas, į Nacionalinį Kauno dramos teatrą atvyksta Godo

Naujausias Klaipėdos jaunimo teatro (KJT) kūrinys – pavasarį žiūrovams pristatytas režisieriaus Pauliaus Pinigio spektaklis „Belaukiant Godo“. Pasirinkti klasikinę medžiagą ir savaip interpretuoti Samuelio Becketto absurdo pjesę „Belaukiant Godo“ – įpareigojanti užduotis. Tačiau jauno režisieriaus bandymai atsipirko – Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ „Belaukiant godo“ pelnė 3 apdovanojimus už geriausius vaidmenis ir scenografiją.

Metas su kūriniu susipažinti ir Kauno teatro publikai. „Belaukiant Godo“ Nacionalinio Kauno dramos teatro Rūtos salėje bus rodomas birželio 9 dieną, 18 val. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje atlieka KJT aktoriai Simonas Lunevičius ir ką tik „Sidabrine gerve“ už vaidmenį filme „Poetas“ apdovanotas Donatas Želvys.
Aktorius ir režisierius Paulius Pinigis KJT sukūrė dešimtis vaidmenų, dėsto aktorinio meistriškumo studentams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), o režisuodamas balansuoja tarp pasimėgavimo ir įtampos, bando patenkinti savo perfekcionizmą. „Mėgstu knistis prie detalių, kabinėtis prie smulkmenų, dažnai aktorius stabdau po kiekvieno sakinio“, – sako P. Pinigis.

– Stabdyti reikia, nes turi aiškią viziją, o aktorius jos neįvykdo?
– Kiekviena scena turi savo ženklą. Sakykim, vienos scenos tikslas – kad veikėjas išeitų iš kambario. Kai matau, kad aktorius pradeda vaidinti kažką kita, nebesiekia to tikslo, turiu stabdyti.
Nėra taip, kad įsivaizduočiau, kaip turi skambėti kiekvienas sakinys. Bet iš karto girdžiu, ar konkretus sprendimas yra tos situacijos muzika. Taip medžioju tiesą. Bet nesu visažinis, būna, kad ir pats ką nors neteisingai interpretuoju, tada aktoriai atkreipia mano dėmesį ir turiu progą pergalvoti sceną.

– O kaip su hierarchija? Tu demokratiško teatro, bendro kūrybos proceso gerbėjas?
– Esu už kūrybinę komandą ir demokratišką darbo procesą, griaunu hierarchijos struktūrą. Bet vaidmenų žaidimas egzistuoja: aš esu stebėtojas, o aktoriai – darytojai. Jie turi pasikliauti mano žvilgsniu, galim dirbti tik dėl to, kad jie pasirinko pasitikėti manimi, toks susitarimas.
Esu jaunas režisierius, turiu nedaug praktikos, viską darau labiau iš vaidybinės pusės. Bet darau dėl to, kad mes labai prastai vaidiname. Lietuvos teatre matau daug ryškios, stiprios režisūros ir labai daug silpnos vaidybos net ir su geriausiais aktoriais. Matau daug atlikimo netikslumų, daug rezultatyvios, plakatinės vaidybos ir mažai tiesos.

– Becketto „Belaukiant Godo“ pasaulio ir Lietuvos teatruose yra ne kartą statyta medžiaga, dalis žiūrovų jau gali turėti savo įsivaizdavimą, apie ką yra ši pjesė. Ką naujo gali pasakyti?
– Išrasti dviračio neplanuoju, bet yra vienas svarbus aspektas. Pagal tai, kaip aš suprantu šį autorių ir pjesę, pagrindinius vaidmenis spektaklyje turėtų atlikti pagyvenę aktoriai, su jais būtų galima pasiekti tiksliausią rezultatą. Jaučiu tai pagal pjesės veikėjų patirtį, brandą, nuovargį nuo gyvenimo. Bet mūsų pozicija kitokia, vyriausiam aktoriui yra 32 metai. Tai diktuoja naujas galimybes interpretuoti kūrinį.

– Bet pjesės ašis yra laukimas. Ar tai nėra kiekvienai amžiaus grupei suprantamas dalykas? Visada yra ko laukti.
– Vargu, ar pjesė apsiriboja vien laukimo tema. Tai yra išeities taškas, nuo jo vystosi siužetas, bet čia aptariama daug kitų aspektų – egzistenciniai klausimai, prasmės paieškos, absurdas visoj begalinėj pasaulio maišalynėj, atsispindi ir aktualijos.
Taip, veikėjai laukia. Gali pasirodyti, kad laukimas susijęs su nieko neveikimu, bet čia ir atsiranda ta pilkoji zona, kurioje turi surasti, ką veikti, kol lauki. Ir čia amžius viską keičia. Kaip laukia 6 metų vaikas, o kaip 30 ar 60 metų žmogus? Jie turi visai kitas priemones laukti.
Jeigu šio spektaklio aktoriai būtų vyresni, veiktų jų išmintis ir raukšlės, gilios pauzės, sodrus balso tembras, viskas tikrai vyktų lėčiau, klampiau. O jaunas žmogus spirga ir negali ramiai pasėdėti. Į komandos jauną amžių nežiūriu kaip į trūkumą, tik dėl jo mes atradome autentišką savo formą, pasaulį, kurį kuriame scenoje. Jaunystė nėra problema, kurią reikia maskuoti, tiesiog turime kitaip statyti medžiagą.

– Bet žiūrovas jau gali turėti lūkesčių, apie ką yra ši pjesė, kaip ji turėtų būti skaitoma.
– Gal geriau niekada tų lūkesčių neturėti, pats stengiuosi jų vengti. Ambicijos gerai, bet lūkestis yra keistas dalykas, mane jis blokuoja. Pavyzdžiui, turiu lūkestį, kad būsiu geras režisierius, kad ko nors pasieksiu, bet tai veda į puikybę ir beprasmybę. Pasidavęs lūkesčiams pradedu bijoti, atsiranda įtampos, vidinio drebėjimo, neužtikrintumo, sutrinku.
Mano tikslas buvo sukurti spektaklį žiūrovams. Ne sau, ne teatrui, ne aktoriams. Kad pastatymas savo magija įtrauktų, sukurti sapnišką, pasakišką pasaulį, kuris neprimena realybės, kurio veikėjai nėra buitiški. Labiausiai noriu leisti žiūrovui pagyventi ne Godo laukimu, o teatro magijos nuotaika. Pats stengiuosi į viską žiūrėti iš žiūrovo perspektyvos, galvoju, kaip išlaikyti jo dėmesį.

– Bet tu nesi eilinis, tu labai informuotas žiūrovas. Gal tave supras tik teatro profesionalai?
– Apie teatro profesionalus noriu galvoti kuo mažiau. Teatras nėra skirtas tik jiems. Tai labai ribota publika, kuri vieną kartą tilptų į vieną salę. Nėra tikslo apie juos galvoti, nes tada norėsi jiems įtikti, nors pagaunu save, kad man įdomu, ką jie pagalvos. Bet čia vėl lūkestis, vėl ta pati nesąmonė.
Užuot pasidavęs lūkesčiams, tiesiog stengiuosi dirbti geriausiai, kaip galiu. Jeigu būsiu darbui atsidavęs, vis tiek kur nors nueisiu. Tikiu, kad darbas nuves prie gero rezultato.

– Bet ir gero rezultato reikia mokėti palaukti.
– Kai dirbi, nėra jausmo, kad lauki. Laukimas nieko nedarant yra žiauriai sudėtingas dalykas. Darbas man labai padeda atitolinti arba įprasminti mintis ir klausimus, į kuriuos nėra lengva atsakyti. Esu melancholiškas žmogus, daug galvoju apie pasaulį, save, mirtį, prasmės klausimas visada sukasi.

– Iš kur ta melancholija? Ar prisimeni save vaikystėje galvojantį apie mirtį, prasmę?
– Prisimenu fragmentus. Kaip nuotraukas. Ruduo, sėdžiu ant asfalto prie daugiabučio namo laiptinės, su pagaliuku krapštau akmenukus ant žemės ir galvoju, kad reikės kada nors numirti.
Šita melancholija dar labiau išryškėjo, kai atėjau į teatrą. Kai mokiausi mokykloje, Panevėžio teatre „Menas“ lankiau vaidybos studiją, pasitaikė proga suvaidinti spektaklyje „Equus“. Man teko labai stiprus, dramatiškas berniuko Aleno vaidmuo, tai personažas, kuris balansavo ant beprotybės ribos. Spektaklis buvo labai sėkmingas, prisirinkdavo pilnos salės, buvo apdovanoti festivaliuose. Tame vaidmenyje atradau visas melancholiškas emocijas, nes iki tol mokykloje, su draugais buvau labai linksmas, laisvas, kompanijos siela. Gavęs tokį vaidmenį, iš karto nesupratau, kaip tvarkytis su emocijomis, turėjau tik nuojautą, kad viską reikia daryti iš tikrųjų, o režisieriui toks mano priėjimas patiko.

– Skamba kaip alinanti patirtis gimnazistui.
– Taip ir buvo, bet man patiko. Likus savaitei iki spektaklio pradėdavau tomis emocijomis gyventi, juk nemokėjau kaip profesionalas akimirksniu atsidurti vaidmeny. Galbūt tada ši melancholija, dramatiškumas ir paėmė viršų, labai pasikeičiau, tos linksmosios savo dalies pradėjau netekti, vis sunkiau ir sunkiau būdavo grįžti į tą linksmą, nerūpestingą nuotaiką.
Dabar kartais pagalvoju, o kur tas linksmasis Paulius? Ar įmanoma prie jo grįžti? Nežinau. Bet man patinka dramatiški vaidmenys, juos ir pritraukiu, nenoriu iš tos nuotaikos išeiti.

– „Belaukiant Godo“ pagrindinius vaidmenis atlieka Donatas Želvys ir Simonas Lunevičius, kartu baigėte Valentino Masalskio vaidybos kursą, esate bendražygiai nuo pat Klaipėdos jaunimo teatro įkūrimo. Kaip sekasi dirbti kartu?
– Yra iššūkių. Esam iš tos pačios kartos, kartu augom, mokėmės, o dabar staiga priėmėm sprendimą, kad aš tampu režisieriumi, o jie mano aktoriais. Bet tai abipusis noras. Kartais pasiaiškinam santykius, pakibirkščiuojam, būna, kad sakau pastabą ir jie gali į ją nereaguoti, sakyti, pats imk ir padaryk geriau. Bet norime sukurti kūrybiškai produktyvų ryšį, dėl to aš stengiuosi nebūti asilu ir nevaidinti kažkokio režisieriaus, o jie nekiša pagalių man į ratus ir bando leisti man juos vesti. O geroji pusė ta, kad mums nereikia ilgai kalbėti apie vaidybą, aiškintis, kodėl kas nors neišeina. Labai greitai dėl visko susitariame.

– Lengva susitarti, nes esate mokyti tų pačių dalykų. Ar nekyla grėsmė tapti mokytojo aidu, neberasti savo autentiško balso?
– Yra šlykštus mitas, kuris lydi mūsų teatrą visus 10 metų. Tiesa, jis jau mažėja, bet ypač anksčiau mūsų teatras buvo kritikuojamas, kad esam tik Masalskio masalskiukai, charizmą praradusios kopijos.
Nesuvokiu, apie ką čia kalbama. Niekas mums nedavė kanonų rinkinio, ką reikia daryti, kad būtum geras aktorius. Nėra jokių formulių, taisyklių, mūsų skonis vis dar formuojasi – kasdien kalbam apie filmus, spektaklius. Jeigu turime panašų suvokimą, kas yra geras atlikimas, tai nereiškia, kad viską darome vienodai.
Esu laimingas, kad turiu mokytoją, kuris duoda patarimą, padeda kilus neaiškumų, bet aš nesu jo kopija. Manau, man labai pasisekė, kad šalia turiu žmogų, kuriam galiu paskambinti pasitarti ir kuris man pasako, jeigu mato, kad klaidžioju. Kiekvienam to linkėčiau.

– Ko dabar lauki?
– Kai užgriūva labai laukti darbai, visada laukiu tų darbų pabaigos, o kai pabaiga ateina, po kelių poilsio dienų vėl laukiu naujų darbų. Bet iš tikrųjų laukiu, kada turėsiu daugiau laiko pabūti su sūnumi. Jis tikras angelas, o aš retai būnu namie.

Režisierių Paulių Pinigį kalbino Juta Liutkevičiūtė


 
Paieška nedavė rezultatų
Loading...
Perkrauti