Skaityti daugiau
Lėlininkas Linas Zubė: „Lėlių teatrą skaitau kaip eilėraštį“
„Lėlių teatras yra atskiras pasaulis, pasakojantis apie mūsų santykį į buvusį ir esamą laiką, santykį į čia buvusius ir esančius žmones, įvykius ir į save“, – sako lėlininkas, režisierius ir aktorius Linas Zubė, neseniai pristatęs lėlių spektaklį suaugusiems „Šišion“, pasakojantį apie senųjų Klaipėdos krašto gyventojų, šišioniškių, likimus pokariu ir ankstyvaisiais nepriklausomybės metais. „Lėlės kalba apie esmę“, – sako jis.Lėlių misterija suaugusiesiems „Šišion“ skelbia turą po Lietuvą
„Lino lėlių“ kraupės „Šišion“ – spektaklis, pasakojantis apie vienos senųjų Klaipėdos gyventojų, šeimos likimą, – skelbia turą po septynis Mažosios ir Didžiosios Lietuvos miestus. Per tris mėnesius lėlių misteriją suaugusiesiems galės išvysti Tauragės, Šilutės, Pagėgių, Kauno, Klaipėdos, Rietavo ir Panevėžio žiūrovai. Spektaklį, lėlių teatro priemonėmis permąstantį vietinių Klaipėdos krašto gyventojų išstūmimo ir naikinimo procesą pokariu bei išlikusiųjų gyvenimus sovietmečiu ir ankstyvaisiais Nepriklausomybės metais, lydės susitikimai su specialiais svečiais – mokslininkėmis, tiriančiomis Klaipėdos krašto vietinių gyventojų bendruomenes istoriniu, socialiniu ir antropologiniu žvilgsniu.Premjera „Kiti“ – priešais ką sunkiausia būti savimi?
Ar esate girdėję frazę „Pragaras – tai kiti“? Legendinio prancūzų filosofo ir rašytojo Jean Paul Sartre‘o pjesėje užgimęs sakinys, spalio 10, 11 dienomis skambės egzistencializmo tekstų įkvėptoje premjeroje „Kiti“. VŠĮ „Darbininkai“ prodiusuojamą spektaklį režisuoja Darius Gumauskas, o Menų spaustuvės scenoje bus galima išvysti ypatingos energijos aktorių kvartetą: Vainių Sodeiką, Vilmą Raubaitę, Justiną Mykolaitytę ir Andrių Alešiūną.Šokio simfonijos premjera įkvėpė istoriją pažinti per simbolius ir šokį
„Pajutom ryšį tarp Sinajaus dykumos ir Panerių pušyno smėlio“, – kalbėjo žiūrovai, šį savaitgalį išvydę premjerą „Šokio simfonija iš Šiaurės Jeruzalės“. Naujas šokio ir muzikos spektaklis pagal Jievaro Jasinskio muziką tapo vienu svarbiausių renginių, šalyje minint Lietuvos žydų genocido atminimo dieną ir Vilniaus geto likvidavimo 80-metį. Į bendrą ansamblio „Lietuva“ ir „Prabudimo orkestro“ premjerą Vilniuje, Jaunimo teatre atvyko garbūs svečiai – Lietuvos žydų bendruomenės nariai, šalies ir užsienio diplomatai bei kiti, neabejingi lietuvių ir žydų bendrai praeičiai.Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia naują sezoną pasitikti gerumo kupina donorytės akcija
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia spalio 18 d. 11-15 val. atvykti į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto (Donelaičio g. 4) 215 kabinetą ir paaukoti kraujo, kuris išgelbės ne vieną gyvybę! Šiandien jo reikia kaimynui, bendradarbiui, nepažįstamam, o rytoj gali prireikti jums!Klaipėdos muzikinio teatro abonementų pirkėjams – ne tik 50 procentų nuolaida bilietams, bet ir ekskursija
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras siūlo įsigyti abonementą į 2023–2024 m. sezono rudens-žiemos spektaklius bei kitus renginius su 50 procentų nuolaida bilietams! Abonemento nuolaidos akcija galioja iki spalio 31 d.Menas, kuris kviečia laisvėti
Praėjusią savaitę nuaidėjo šiuolaikinio šokio organizacijos „Be kompanijos“ organizuota ir septynias dienas trukusi „MAS'23 – Meninių akcijų savaitė“. Jos metu menininkai Vilniaus miesto viešosiose erdvėse tyrinėjo laisvės sampratos įvairovę ir kalbėjo aktualiomis visuomenei temomis. Vertybiniu raktažodiu „laisvėjimai“ žymėta meninių akcijų savaitė liejosi pačiomis netikėčiausiomis formomis, kvietė praeivius stabtelėti bei apmąstyti savo santykį su laisve. Tuo tarpu, Lietuvos šokio informacijos centras pakvietė scenos menų kritikes Ugnę Kačkauskaitę, Miglę Markulytę ir Sigitą Ivaškaitę, pasidalinti savo refleksijomis ir apmąstymais.Birutės Mar “ANTIGONĖS” sėkmė viename didžiausių Egipto teatro festivalių
Solo teatro komanda sugrįžo iš vieno svarbiausių arabų šalių teatrų forumų – tarptautinio eksperimentinių teatrų festivalio Kaire (Egiptas), vykusio 2023 m. rugsėjo 1-8 dienomis jubiliejinį 30-jį kartą.Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pristatė rekonstruotą Vilniaus kongresų rūmų salę
Rugsėjo 12 d. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras surengė išskirtinį naujai rekonstruotos Vilniaus kongresų rūmų salės pristatymą. Planuojama, kad 2024 m. duris atversianti pagal naujausius standartus įrengta ir išskirtine simfoninei muzikai pritaikyta akustika pasižyminti koncertų salė taps viena patraukliausių koncertinių erdvių ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse. Pasibaigus pastato rekonstrukcijai ji vadinsis LVSO koncertų sale.Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sezono atidarymo koncerte – muzikinė upės kelionė
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras naująjį 37-ą sezoną ir Pasaulinę muzikos dieną pasitinka pakylėtai. Po intensyvaus ir premjeromis turtingo III-iojo Klaipėdos festivalio šiandien teatras gyvena artėjančių įkurtuvių naujai pastatytame teatre nuotaikomis. Tapo gražia tradicija spalio 1-ą dieną sezoną pradėti simfoninės muzikos koncertu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Didžiojoje salėje. Koncerto programoje – monumentalūs simfoninės muzikos kūriniai, teatro orkestro repertuare skambantys pirmą sykį. Orkestro meno vadovas ir vyriausias dirigentas Tomas Ambrozaitis įsitikinęs – orkestro patirtis ir branda leidžia imtis ir techniškai sudėtingų kūrinių partitūrų.LNDT „RULETĖS“ REŽISIERIUS JO STRØMGREN: „KURTI ISTORIJĄ NUO NULIO REIKIA DRĄSOS“
Lietuvos nacionalinis dramos teatras 84 sezoną pradės rugsėjo 6 d. premjera paaugliams „Ruletė“, kurią stato žinomas norvegų režisierius ir choreografas Jo Strømgren. 2018 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jo sukurtas spektaklis „Durys“ pelnė net keturis Auksinius scenos kryžius (Jo Strømgren apdovanotas kaip geriausias choreografas).Į Vilnių sugrįžta smuiko superžvaigždė Davidas Garrettas
Kitų metų pavasarį, 2024 m. kovo 10 d. Vilniaus koncertų salėje „Compensa“ savo pasirodymą surengs pasaulinio garso smuikininkas Davidas Garrettas. Koncertas Vilniuje yra įtrauktas į atlikėjo gastrolinį turą „David Garrett Iconic Tour“, kurio metu klasikinės muzikos žvaigždė pristatys savo naujausią albumą „Iconic“.Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro abonementų akcija
Ištikimiausiems Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gerbėjams siūlome įsigyti abonementą į 2023 m. sezono rudens spektaklius ir kitus renginius su 50 procentų nuolaida bilietams! Abonemento nuolaidos akcija galioja nuo 2023 m. rugsėjo 5 d. iki spalio 31 d.Muzikinio teatro orkestrui teks „prisijaukinti“ unikalią naujosios salės akustiką
„Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salė bus unikaliausia regione ir pasižymės adaptyvia natūralia akustika. Visi kiti įspūdžiai pasipils, kai publika pagaliau galės įvertinti teatro pastato visumą ir juos po renginio užplūdusią emociją. KVMT turi visą išskirtinių savybių rinkinį, kuris leidžia tikėtis gero rezultato“, – sako UAB „Akustika plius“ akustikos konsultantas Viktoras Mekas. „Gera akustika nėra tik skaičiai ar fizika, tai yra visuma to, ką mes matome, girdime ir svarbiausia – jaučiame. Kurdami erdves mes jas ne tik girdime, bet ir matome. Tikimės, publika tai pajus“.LNDT PRISTATĖ NAUJĄ SEZONĄ IR REKLAMINĖS KAMPANIJOS „NEIK Į TEATRĄ“ ATOMAZGĄ
„Neik į teatrą, nes priprasi. Neik į teatrą, nes skaudės ir skaudins. Neik į teatrą, nes užsikrėsi. Neik į teatrą, nes primins, į ką nenori žiūrėti, kur nenori kreipti minties ir nuo ko esame įpratę nusisukti. Šis laikotarpis – naujojo jautrumo laikas, kai per sekundę viskas skyla į juoda ir balta, kai nuo tavęs lengvai gali nusisukti, kai pats esi linkęs apmėtyti kitą akmenimis, kai nuomonė – didžiausias ginklas.Rudenį Vilniaus mieste startuoja jau antroji meninių akcijų savaitė – MAS’23
Rugsėjo 11—17 dienomis Vilniaus viešosiose erdvėse vyks jau antroji meninių akcijų savaitė – MAS’23, kurios metu gausus menininkų būrys pristatys net septynias nemokamas menines akcijas. Nepriklausomos šiuolaikinio šokio meno organizacijos „Be kompanijos“ rengiama meninių akcijų savaitė skirta kalbėti aktualiomis visuomenei temomis, reaguoti į bendrą šio laikmečio diskursą bei plėsti meno prieinamumą, iškeliant jį iš įprastų ekspozicinių, scenos erdvių.Klaipėdos muzikinio teatro pastato dizaine susilies modernumas ir puošyba lietuvišku moliu
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro interjero projekto autorius, dizaineris Marius Mateika kuria šiuolaikišką, jaukų, natūralų, Klaipėdos identitetą reprezentuojantį interjerą.Minint 80-ąsias Vilniaus geto uždarymo metines – paskutinis balerinos šokis, parklupdęs nacių sargybinius
Tragiška žydų balerinos iš Lenkijos Francescos Mann (1917 – 1943) istorija, neginčytinai, – išskirtinė. Viena perspektyviausių savo kartos balerinų Lenkijoje 1943-aisiais buvo sušaudyta Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje. Minint 80-ąsias geto uždarymo Vilniuje metines, lapkričio 26 dieną numatomas nacionalinės Izraelio baleto trupės „Jeruzalės baletas“ („Jerusalem Ballet“) pasirodymas „Memento…“, kuriame ir bus pasakojama apie baleriną F. Mann. Šio projekto sumanytoja ir įgyvendintoja Vlada Mikhaylova įsitikinusi, kad šis baleto pasirodymas visiems primins: blogis – visada baigiasi: „Norėtume, kad žmonės, kurie ateis pasižiūrėti šio baleto, iš jo išeitų su geromis mintimis, kad prisimintų, ir džiaugtųsi, kad viskas pasibaigė.“Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Sulaukėme! Apkeliavęs skirtingas Lietuvos teatro scenas, į Nacionalinį Kauno dramos teatrą atvyksta Godo
Naujausias Klaipėdos jaunimo teatro (KJT) kūrinys – pavasarį žiūrovams pristatytas režisieriaus Pauliaus Pinigio spektaklis „Belaukiant Godo“. Pasirinkti klasikinę medžiagą ir savaip interpretuoti Samuelio Becketto absurdo pjesę „Belaukiant Godo“ – įpareigojanti užduotis. Tačiau jauno režisieriaus bandymai atsipirko – Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ „Belaukiant godo“ pelnė 3 apdovanojimus už geriausius vaidmenis ir scenografiją.
Metas su kūriniu susipažinti ir Kauno teatro publikai. „Belaukiant Godo“ Nacionalinio Kauno dramos teatro Rūtos salėje bus rodomas birželio 9 dieną, 18 val. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje atlieka KJT aktoriai Simonas Lunevičius ir ką tik „Sidabrine gerve“ už vaidmenį filme „Poetas“ apdovanotas Donatas Želvys.
Aktorius ir režisierius Paulius Pinigis KJT sukūrė dešimtis vaidmenų, dėsto aktorinio meistriškumo studentams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), o režisuodamas balansuoja tarp pasimėgavimo ir įtampos, bando patenkinti savo perfekcionizmą. „Mėgstu knistis prie detalių, kabinėtis prie smulkmenų, dažnai aktorius stabdau po kiekvieno sakinio“, – sako P. Pinigis.
– Stabdyti reikia, nes turi aiškią viziją, o aktorius jos neįvykdo?
– Kiekviena scena turi savo ženklą. Sakykim, vienos scenos tikslas – kad veikėjas išeitų iš kambario. Kai matau, kad aktorius pradeda vaidinti kažką kita, nebesiekia to tikslo, turiu stabdyti.
Nėra taip, kad įsivaizduočiau, kaip turi skambėti kiekvienas sakinys. Bet iš karto girdžiu, ar konkretus sprendimas yra tos situacijos muzika. Taip medžioju tiesą. Bet nesu visažinis, būna, kad ir pats ką nors neteisingai interpretuoju, tada aktoriai atkreipia mano dėmesį ir turiu progą pergalvoti sceną.
– O kaip su hierarchija? Tu demokratiško teatro, bendro kūrybos proceso gerbėjas?
– Esu už kūrybinę komandą ir demokratišką darbo procesą, griaunu hierarchijos struktūrą. Bet vaidmenų žaidimas egzistuoja: aš esu stebėtojas, o aktoriai – darytojai. Jie turi pasikliauti mano žvilgsniu, galim dirbti tik dėl to, kad jie pasirinko pasitikėti manimi, toks susitarimas.
Esu jaunas režisierius, turiu nedaug praktikos, viską darau labiau iš vaidybinės pusės. Bet darau dėl to, kad mes labai prastai vaidiname. Lietuvos teatre matau daug ryškios, stiprios režisūros ir labai daug silpnos vaidybos net ir su geriausiais aktoriais. Matau daug atlikimo netikslumų, daug rezultatyvios, plakatinės vaidybos ir mažai tiesos.
– Becketto „Belaukiant Godo“ pasaulio ir Lietuvos teatruose yra ne kartą statyta medžiaga, dalis žiūrovų jau gali turėti savo įsivaizdavimą, apie ką yra ši pjesė. Ką naujo gali pasakyti?
– Išrasti dviračio neplanuoju, bet yra vienas svarbus aspektas. Pagal tai, kaip aš suprantu šį autorių ir pjesę, pagrindinius vaidmenis spektaklyje turėtų atlikti pagyvenę aktoriai, su jais būtų galima pasiekti tiksliausią rezultatą. Jaučiu tai pagal pjesės veikėjų patirtį, brandą, nuovargį nuo gyvenimo. Bet mūsų pozicija kitokia, vyriausiam aktoriui yra 32 metai. Tai diktuoja naujas galimybes interpretuoti kūrinį.
– Bet pjesės ašis yra laukimas. Ar tai nėra kiekvienai amžiaus grupei suprantamas dalykas? Visada yra ko laukti.
– Vargu, ar pjesė apsiriboja vien laukimo tema. Tai yra išeities taškas, nuo jo vystosi siužetas, bet čia aptariama daug kitų aspektų – egzistenciniai klausimai, prasmės paieškos, absurdas visoj begalinėj pasaulio maišalynėj, atsispindi ir aktualijos.
Taip, veikėjai laukia. Gali pasirodyti, kad laukimas susijęs su nieko neveikimu, bet čia ir atsiranda ta pilkoji zona, kurioje turi surasti, ką veikti, kol lauki. Ir čia amžius viską keičia. Kaip laukia 6 metų vaikas, o kaip 30 ar 60 metų žmogus? Jie turi visai kitas priemones laukti.
Jeigu šio spektaklio aktoriai būtų vyresni, veiktų jų išmintis ir raukšlės, gilios pauzės, sodrus balso tembras, viskas tikrai vyktų lėčiau, klampiau. O jaunas žmogus spirga ir negali ramiai pasėdėti. Į komandos jauną amžių nežiūriu kaip į trūkumą, tik dėl jo mes atradome autentišką savo formą, pasaulį, kurį kuriame scenoje. Jaunystė nėra problema, kurią reikia maskuoti, tiesiog turime kitaip statyti medžiagą.
– Bet žiūrovas jau gali turėti lūkesčių, apie ką yra ši pjesė, kaip ji turėtų būti skaitoma.
– Gal geriau niekada tų lūkesčių neturėti, pats stengiuosi jų vengti. Ambicijos gerai, bet lūkestis yra keistas dalykas, mane jis blokuoja. Pavyzdžiui, turiu lūkestį, kad būsiu geras režisierius, kad ko nors pasieksiu, bet tai veda į puikybę ir beprasmybę. Pasidavęs lūkesčiams pradedu bijoti, atsiranda įtampos, vidinio drebėjimo, neužtikrintumo, sutrinku.
Mano tikslas buvo sukurti spektaklį žiūrovams. Ne sau, ne teatrui, ne aktoriams. Kad pastatymas savo magija įtrauktų, sukurti sapnišką, pasakišką pasaulį, kuris neprimena realybės, kurio veikėjai nėra buitiški. Labiausiai noriu leisti žiūrovui pagyventi ne Godo laukimu, o teatro magijos nuotaika. Pats stengiuosi į viską žiūrėti iš žiūrovo perspektyvos, galvoju, kaip išlaikyti jo dėmesį.
– Bet tu nesi eilinis, tu labai informuotas žiūrovas. Gal tave supras tik teatro profesionalai?
– Apie teatro profesionalus noriu galvoti kuo mažiau. Teatras nėra skirtas tik jiems. Tai labai ribota publika, kuri vieną kartą tilptų į vieną salę. Nėra tikslo apie juos galvoti, nes tada norėsi jiems įtikti, nors pagaunu save, kad man įdomu, ką jie pagalvos. Bet čia vėl lūkestis, vėl ta pati nesąmonė.
Užuot pasidavęs lūkesčiams, tiesiog stengiuosi dirbti geriausiai, kaip galiu. Jeigu būsiu darbui atsidavęs, vis tiek kur nors nueisiu. Tikiu, kad darbas nuves prie gero rezultato.
– Bet ir gero rezultato reikia mokėti palaukti.
– Kai dirbi, nėra jausmo, kad lauki. Laukimas nieko nedarant yra žiauriai sudėtingas dalykas. Darbas man labai padeda atitolinti arba įprasminti mintis ir klausimus, į kuriuos nėra lengva atsakyti. Esu melancholiškas žmogus, daug galvoju apie pasaulį, save, mirtį, prasmės klausimas visada sukasi.
– Iš kur ta melancholija? Ar prisimeni save vaikystėje galvojantį apie mirtį, prasmę?
– Prisimenu fragmentus. Kaip nuotraukas. Ruduo, sėdžiu ant asfalto prie daugiabučio namo laiptinės, su pagaliuku krapštau akmenukus ant žemės ir galvoju, kad reikės kada nors numirti.
Šita melancholija dar labiau išryškėjo, kai atėjau į teatrą. Kai mokiausi mokykloje, Panevėžio teatre „Menas“ lankiau vaidybos studiją, pasitaikė proga suvaidinti spektaklyje „Equus“. Man teko labai stiprus, dramatiškas berniuko Aleno vaidmuo, tai personažas, kuris balansavo ant beprotybės ribos. Spektaklis buvo labai sėkmingas, prisirinkdavo pilnos salės, buvo apdovanoti festivaliuose. Tame vaidmenyje atradau visas melancholiškas emocijas, nes iki tol mokykloje, su draugais buvau labai linksmas, laisvas, kompanijos siela. Gavęs tokį vaidmenį, iš karto nesupratau, kaip tvarkytis su emocijomis, turėjau tik nuojautą, kad viską reikia daryti iš tikrųjų, o režisieriui toks mano priėjimas patiko.
– Skamba kaip alinanti patirtis gimnazistui.
– Taip ir buvo, bet man patiko. Likus savaitei iki spektaklio pradėdavau tomis emocijomis gyventi, juk nemokėjau kaip profesionalas akimirksniu atsidurti vaidmeny. Galbūt tada ši melancholija, dramatiškumas ir paėmė viršų, labai pasikeičiau, tos linksmosios savo dalies pradėjau netekti, vis sunkiau ir sunkiau būdavo grįžti į tą linksmą, nerūpestingą nuotaiką.
Dabar kartais pagalvoju, o kur tas linksmasis Paulius? Ar įmanoma prie jo grįžti? Nežinau. Bet man patinka dramatiški vaidmenys, juos ir pritraukiu, nenoriu iš tos nuotaikos išeiti.
– „Belaukiant Godo“ pagrindinius vaidmenis atlieka Donatas Želvys ir Simonas Lunevičius, kartu baigėte Valentino Masalskio vaidybos kursą, esate bendražygiai nuo pat Klaipėdos jaunimo teatro įkūrimo. Kaip sekasi dirbti kartu?
– Yra iššūkių. Esam iš tos pačios kartos, kartu augom, mokėmės, o dabar staiga priėmėm sprendimą, kad aš tampu režisieriumi, o jie mano aktoriais. Bet tai abipusis noras. Kartais pasiaiškinam santykius, pakibirkščiuojam, būna, kad sakau pastabą ir jie gali į ją nereaguoti, sakyti, pats imk ir padaryk geriau. Bet norime sukurti kūrybiškai produktyvų ryšį, dėl to aš stengiuosi nebūti asilu ir nevaidinti kažkokio režisieriaus, o jie nekiša pagalių man į ratus ir bando leisti man juos vesti. O geroji pusė ta, kad mums nereikia ilgai kalbėti apie vaidybą, aiškintis, kodėl kas nors neišeina. Labai greitai dėl visko susitariame.
– Lengva susitarti, nes esate mokyti tų pačių dalykų. Ar nekyla grėsmė tapti mokytojo aidu, neberasti savo autentiško balso?
– Yra šlykštus mitas, kuris lydi mūsų teatrą visus 10 metų. Tiesa, jis jau mažėja, bet ypač anksčiau mūsų teatras buvo kritikuojamas, kad esam tik Masalskio masalskiukai, charizmą praradusios kopijos.
Nesuvokiu, apie ką čia kalbama. Niekas mums nedavė kanonų rinkinio, ką reikia daryti, kad būtum geras aktorius. Nėra jokių formulių, taisyklių, mūsų skonis vis dar formuojasi – kasdien kalbam apie filmus, spektaklius. Jeigu turime panašų suvokimą, kas yra geras atlikimas, tai nereiškia, kad viską darome vienodai.
Esu laimingas, kad turiu mokytoją, kuris duoda patarimą, padeda kilus neaiškumų, bet aš nesu jo kopija. Manau, man labai pasisekė, kad šalia turiu žmogų, kuriam galiu paskambinti pasitarti ir kuris man pasako, jeigu mato, kad klaidžioju. Kiekvienam to linkėčiau.
– Ko dabar lauki?
– Kai užgriūva labai laukti darbai, visada laukiu tų darbų pabaigos, o kai pabaiga ateina, po kelių poilsio dienų vėl laukiu naujų darbų. Bet iš tikrųjų laukiu, kada turėsiu daugiau laiko pabūti su sūnumi. Jis tikras angelas, o aš retai būnu namie.
Režisierių Paulių Pinigį kalbino Juta Liutkevičiūtė
Metas su kūriniu susipažinti ir Kauno teatro publikai. „Belaukiant Godo“ Nacionalinio Kauno dramos teatro Rūtos salėje bus rodomas birželio 9 dieną, 18 val. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje atlieka KJT aktoriai Simonas Lunevičius ir ką tik „Sidabrine gerve“ už vaidmenį filme „Poetas“ apdovanotas Donatas Želvys.
Aktorius ir režisierius Paulius Pinigis KJT sukūrė dešimtis vaidmenų, dėsto aktorinio meistriškumo studentams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), o režisuodamas balansuoja tarp pasimėgavimo ir įtampos, bando patenkinti savo perfekcionizmą. „Mėgstu knistis prie detalių, kabinėtis prie smulkmenų, dažnai aktorius stabdau po kiekvieno sakinio“, – sako P. Pinigis.
– Stabdyti reikia, nes turi aiškią viziją, o aktorius jos neįvykdo?
– Kiekviena scena turi savo ženklą. Sakykim, vienos scenos tikslas – kad veikėjas išeitų iš kambario. Kai matau, kad aktorius pradeda vaidinti kažką kita, nebesiekia to tikslo, turiu stabdyti.
Nėra taip, kad įsivaizduočiau, kaip turi skambėti kiekvienas sakinys. Bet iš karto girdžiu, ar konkretus sprendimas yra tos situacijos muzika. Taip medžioju tiesą. Bet nesu visažinis, būna, kad ir pats ką nors neteisingai interpretuoju, tada aktoriai atkreipia mano dėmesį ir turiu progą pergalvoti sceną.
– O kaip su hierarchija? Tu demokratiško teatro, bendro kūrybos proceso gerbėjas?
– Esu už kūrybinę komandą ir demokratišką darbo procesą, griaunu hierarchijos struktūrą. Bet vaidmenų žaidimas egzistuoja: aš esu stebėtojas, o aktoriai – darytojai. Jie turi pasikliauti mano žvilgsniu, galim dirbti tik dėl to, kad jie pasirinko pasitikėti manimi, toks susitarimas.
Esu jaunas režisierius, turiu nedaug praktikos, viską darau labiau iš vaidybinės pusės. Bet darau dėl to, kad mes labai prastai vaidiname. Lietuvos teatre matau daug ryškios, stiprios režisūros ir labai daug silpnos vaidybos net ir su geriausiais aktoriais. Matau daug atlikimo netikslumų, daug rezultatyvios, plakatinės vaidybos ir mažai tiesos.
– Becketto „Belaukiant Godo“ pasaulio ir Lietuvos teatruose yra ne kartą statyta medžiaga, dalis žiūrovų jau gali turėti savo įsivaizdavimą, apie ką yra ši pjesė. Ką naujo gali pasakyti?
– Išrasti dviračio neplanuoju, bet yra vienas svarbus aspektas. Pagal tai, kaip aš suprantu šį autorių ir pjesę, pagrindinius vaidmenis spektaklyje turėtų atlikti pagyvenę aktoriai, su jais būtų galima pasiekti tiksliausią rezultatą. Jaučiu tai pagal pjesės veikėjų patirtį, brandą, nuovargį nuo gyvenimo. Bet mūsų pozicija kitokia, vyriausiam aktoriui yra 32 metai. Tai diktuoja naujas galimybes interpretuoti kūrinį.
– Bet pjesės ašis yra laukimas. Ar tai nėra kiekvienai amžiaus grupei suprantamas dalykas? Visada yra ko laukti.
– Vargu, ar pjesė apsiriboja vien laukimo tema. Tai yra išeities taškas, nuo jo vystosi siužetas, bet čia aptariama daug kitų aspektų – egzistenciniai klausimai, prasmės paieškos, absurdas visoj begalinėj pasaulio maišalynėj, atsispindi ir aktualijos.
Taip, veikėjai laukia. Gali pasirodyti, kad laukimas susijęs su nieko neveikimu, bet čia ir atsiranda ta pilkoji zona, kurioje turi surasti, ką veikti, kol lauki. Ir čia amžius viską keičia. Kaip laukia 6 metų vaikas, o kaip 30 ar 60 metų žmogus? Jie turi visai kitas priemones laukti.
Jeigu šio spektaklio aktoriai būtų vyresni, veiktų jų išmintis ir raukšlės, gilios pauzės, sodrus balso tembras, viskas tikrai vyktų lėčiau, klampiau. O jaunas žmogus spirga ir negali ramiai pasėdėti. Į komandos jauną amžių nežiūriu kaip į trūkumą, tik dėl jo mes atradome autentišką savo formą, pasaulį, kurį kuriame scenoje. Jaunystė nėra problema, kurią reikia maskuoti, tiesiog turime kitaip statyti medžiagą.
– Bet žiūrovas jau gali turėti lūkesčių, apie ką yra ši pjesė, kaip ji turėtų būti skaitoma.
– Gal geriau niekada tų lūkesčių neturėti, pats stengiuosi jų vengti. Ambicijos gerai, bet lūkestis yra keistas dalykas, mane jis blokuoja. Pavyzdžiui, turiu lūkestį, kad būsiu geras režisierius, kad ko nors pasieksiu, bet tai veda į puikybę ir beprasmybę. Pasidavęs lūkesčiams pradedu bijoti, atsiranda įtampos, vidinio drebėjimo, neužtikrintumo, sutrinku.
Mano tikslas buvo sukurti spektaklį žiūrovams. Ne sau, ne teatrui, ne aktoriams. Kad pastatymas savo magija įtrauktų, sukurti sapnišką, pasakišką pasaulį, kuris neprimena realybės, kurio veikėjai nėra buitiški. Labiausiai noriu leisti žiūrovui pagyventi ne Godo laukimu, o teatro magijos nuotaika. Pats stengiuosi į viską žiūrėti iš žiūrovo perspektyvos, galvoju, kaip išlaikyti jo dėmesį.
– Bet tu nesi eilinis, tu labai informuotas žiūrovas. Gal tave supras tik teatro profesionalai?
– Apie teatro profesionalus noriu galvoti kuo mažiau. Teatras nėra skirtas tik jiems. Tai labai ribota publika, kuri vieną kartą tilptų į vieną salę. Nėra tikslo apie juos galvoti, nes tada norėsi jiems įtikti, nors pagaunu save, kad man įdomu, ką jie pagalvos. Bet čia vėl lūkestis, vėl ta pati nesąmonė.
Užuot pasidavęs lūkesčiams, tiesiog stengiuosi dirbti geriausiai, kaip galiu. Jeigu būsiu darbui atsidavęs, vis tiek kur nors nueisiu. Tikiu, kad darbas nuves prie gero rezultato.
– Bet ir gero rezultato reikia mokėti palaukti.
– Kai dirbi, nėra jausmo, kad lauki. Laukimas nieko nedarant yra žiauriai sudėtingas dalykas. Darbas man labai padeda atitolinti arba įprasminti mintis ir klausimus, į kuriuos nėra lengva atsakyti. Esu melancholiškas žmogus, daug galvoju apie pasaulį, save, mirtį, prasmės klausimas visada sukasi.
– Iš kur ta melancholija? Ar prisimeni save vaikystėje galvojantį apie mirtį, prasmę?
– Prisimenu fragmentus. Kaip nuotraukas. Ruduo, sėdžiu ant asfalto prie daugiabučio namo laiptinės, su pagaliuku krapštau akmenukus ant žemės ir galvoju, kad reikės kada nors numirti.
Šita melancholija dar labiau išryškėjo, kai atėjau į teatrą. Kai mokiausi mokykloje, Panevėžio teatre „Menas“ lankiau vaidybos studiją, pasitaikė proga suvaidinti spektaklyje „Equus“. Man teko labai stiprus, dramatiškas berniuko Aleno vaidmuo, tai personažas, kuris balansavo ant beprotybės ribos. Spektaklis buvo labai sėkmingas, prisirinkdavo pilnos salės, buvo apdovanoti festivaliuose. Tame vaidmenyje atradau visas melancholiškas emocijas, nes iki tol mokykloje, su draugais buvau labai linksmas, laisvas, kompanijos siela. Gavęs tokį vaidmenį, iš karto nesupratau, kaip tvarkytis su emocijomis, turėjau tik nuojautą, kad viską reikia daryti iš tikrųjų, o režisieriui toks mano priėjimas patiko.
– Skamba kaip alinanti patirtis gimnazistui.
– Taip ir buvo, bet man patiko. Likus savaitei iki spektaklio pradėdavau tomis emocijomis gyventi, juk nemokėjau kaip profesionalas akimirksniu atsidurti vaidmeny. Galbūt tada ši melancholija, dramatiškumas ir paėmė viršų, labai pasikeičiau, tos linksmosios savo dalies pradėjau netekti, vis sunkiau ir sunkiau būdavo grįžti į tą linksmą, nerūpestingą nuotaiką.
Dabar kartais pagalvoju, o kur tas linksmasis Paulius? Ar įmanoma prie jo grįžti? Nežinau. Bet man patinka dramatiški vaidmenys, juos ir pritraukiu, nenoriu iš tos nuotaikos išeiti.
– „Belaukiant Godo“ pagrindinius vaidmenis atlieka Donatas Želvys ir Simonas Lunevičius, kartu baigėte Valentino Masalskio vaidybos kursą, esate bendražygiai nuo pat Klaipėdos jaunimo teatro įkūrimo. Kaip sekasi dirbti kartu?
– Yra iššūkių. Esam iš tos pačios kartos, kartu augom, mokėmės, o dabar staiga priėmėm sprendimą, kad aš tampu režisieriumi, o jie mano aktoriais. Bet tai abipusis noras. Kartais pasiaiškinam santykius, pakibirkščiuojam, būna, kad sakau pastabą ir jie gali į ją nereaguoti, sakyti, pats imk ir padaryk geriau. Bet norime sukurti kūrybiškai produktyvų ryšį, dėl to aš stengiuosi nebūti asilu ir nevaidinti kažkokio režisieriaus, o jie nekiša pagalių man į ratus ir bando leisti man juos vesti. O geroji pusė ta, kad mums nereikia ilgai kalbėti apie vaidybą, aiškintis, kodėl kas nors neišeina. Labai greitai dėl visko susitariame.
– Lengva susitarti, nes esate mokyti tų pačių dalykų. Ar nekyla grėsmė tapti mokytojo aidu, neberasti savo autentiško balso?
– Yra šlykštus mitas, kuris lydi mūsų teatrą visus 10 metų. Tiesa, jis jau mažėja, bet ypač anksčiau mūsų teatras buvo kritikuojamas, kad esam tik Masalskio masalskiukai, charizmą praradusios kopijos.
Nesuvokiu, apie ką čia kalbama. Niekas mums nedavė kanonų rinkinio, ką reikia daryti, kad būtum geras aktorius. Nėra jokių formulių, taisyklių, mūsų skonis vis dar formuojasi – kasdien kalbam apie filmus, spektaklius. Jeigu turime panašų suvokimą, kas yra geras atlikimas, tai nereiškia, kad viską darome vienodai.
Esu laimingas, kad turiu mokytoją, kuris duoda patarimą, padeda kilus neaiškumų, bet aš nesu jo kopija. Manau, man labai pasisekė, kad šalia turiu žmogų, kuriam galiu paskambinti pasitarti ir kuris man pasako, jeigu mato, kad klaidžioju. Kiekvienam to linkėčiau.
– Ko dabar lauki?
– Kai užgriūva labai laukti darbai, visada laukiu tų darbų pabaigos, o kai pabaiga ateina, po kelių poilsio dienų vėl laukiu naujų darbų. Bet iš tikrųjų laukiu, kada turėsiu daugiau laiko pabūti su sūnumi. Jis tikras angelas, o aš retai būnu namie.
Režisierių Paulių Pinigį kalbino Juta Liutkevičiūtė
Paieška nedavė rezultatų