Skaityti daugiau
Vasaros muzika po atviru dangumi: 9 nepamirštami vasaros koncertai Kalnų parke
2025 metų vasara Vilniaus Kalnų parke žada tapti ypatinga – viena gražiausių sostinės erdvių sugrįžta kaip didžiausių gyvos muzikos renginių centras. Čia vyks net 9 koncertai, kuriuose pasirodys garsiausi Lietuvos ir užsienio atlikėjai.LVSO VAIKAMS | ''LAUKINĖ SIMFONIJA''
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pristato nuostabią premjerą vaikams ir visai šeimai – kultinio amerikiečių rašytojo, bestselerių „Angelai ir Demonai“, „Da Vinči kodas“ ir „Inferno“ autoriaus Dano Browno (g. 1964) kūrinį vaikams „Laukinė simfonija“ (angl. „Wild Symphony“).Didžiausi gegužės renginiai Lietuvoje: Michaelas Kiwanuka, Martin Garrix, Marijonas Mikutavičius ir „Led Zeppelin“ legenda
Gegužę Lietuvos renginių rinka įkais it vasaros saulė. Vilnių aplankys britų žvaigždė Michaelas Kiwanuka ir „Led Zeppelin“ legenda Robertas Plantas, Kauną drebins didžėjai ATB, Martin Garrix ir Benny Bennasi, tuo metu Raudonės pilies festivalyje atmosferą kaitins Marijono Mikutavičiaus šou.Žemaitė pastebėta sostinės gatvėse!
Istorija gyva – ji atgimsta čia pat, tarp mūsų ir pačiais netikėčiausiais ženklais. Ypač legendomis apipintame Vilniuje, kur iš tiesų galite sutikti pažįstamus veidus – net ir šokio žingsniu besisukančią garsiąją rašytoją. Žemaitės skveras, Užupis, senamiesčio takai… Kiek daug atvirų erdvių patirti, kiek progų įsikvėpti, tuo pačiu – gėrėtis pavasariu ir aktyviu laisvalaikiu.Vilniuje žinomi žmonės su vaikais stebėjo pirmojo Lietuvoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjerą
Sekmadienį Vilniuje vyko pirmojo Lietuvos istorijoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjera. Žymiosios Antoine de Saint-Exupéry pasakos įkvėpto spektaklio nepraleido žinomi šalies žmonės, tarp jų – Žilvinas Žvagulis, Viktorija Siegel, Nerijus Juška, Indrė Anankaitė-Kalašnikovienė, Austėja Lukaitė ir kiti.Vilniuje – labdaringa „Mažojo Princo“ miuziklo išankstinė premjera
Trečiadienį Vilniuje vyko ypatinga miuziklo „Mažasis Princas“ išankstinė premjera, kurią nemokamai stebėjo daugiau nei 1000 iššūkius patiriančių žmonių, tarp kurių – 500 vaikų, globojamų labdaros organizacijų Maltiečiai, „Gelbėkit vaikus“, „Pagalbos paaugliams iniciatyva“ bei „SOS Vaikų kaimai“, kuriems bilietus dovanojo prekybos tinklas „Maxima“.„Pietinia kronikų“ istorija tęsiasi – Edita šoka į teatro sceną
Filmo „Pietinia kronikas“ gerbėjai turėtų suklusti – birželio 5 ir 6 dienomis Valstybinis Šiaulių dramos teatras kviečia į išskirtinę premjerą „Šok, Edita, šok“, kuria bus atidarytas trečią kartą rengiamas scenos menų festivalis miesto erdvėse „Teatrodromas“. Pagal Rimanto Kmitos pjesę kuriamas spektaklis – tarsi „Pietinia kronikų“ plėtinys teatro scenoje, tik čia pasakojama merginos – vienos iš romano veikėjų – Editos versija.Gatvės teatro spektaklis ''Beton, beton I love you''
Gatvės teatro spektaklis ,,Beton, beton I love you'' yra paremtas tikromis istorijomis apie vaikystės ir paauglystės prisiminimus. Istorijos yra surinktos iš žmonių kurie augo 2000-ųjų pradžioje. Šie žmonės, kurių pasakojimus aktoriai įkūnija, gyveno blokinių pastatų kiemuose, kuriuose vyko kiemų mūšiai, vaikiškos pramogos gatvėje, laiko leidimas laiptinėse, smėlio dėžėje. O kasdienybę paženklino kieme ir rajone sutikti žmonės, kurie sukūrė pasaulį su savo taisyklėmis.Vilniaus tango teatras - Kai tango prabyla lietuviškai
Jau seniai brendo mintis atgaivinti tarpukaryje Lietuvoje skambėjusius tango kūrinius Vilniaus tango teatro scenoje. Tango, gimęs Argentinoje, perskrodęs vandenyną ir klajojęs po Europą, XX a. pradžioje užklydo ir į Lietuvą. Čia jis buvo sutiktas dviprasmiškai – juo ir žavėtasi, ir piktintasi, kaip ir visur kitur.Vienišo žmogaus tyla spektaklyje „Chroma“: pokalbis su Naubertu Jasinsku
Šį savaitgalį Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB) kartu su Valstybiniu Jaunimo teatru pakvies į premjerą „Chroma“. Spektaklį apie vienatvę, tylą ir ryšio ilgesį kuria Naubertas Jasinskas ir Maksymas Teterukas. Įkvėpta Thomo Manno ir Dereko Jarmano kūrybos, „Chroma“ kviečia pabūti – ne skubėti, ne ieškoti atsakymų, o išbūti akimirką, kurioje daug tylos, bet dar daugiau jausmo. Artėjant premjerai – pokalbis su vienu iš spektaklio kūrėjų, režisieriumi Naubertu Jasinsku.Aktorė Nijolė Mirončikaitė apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“
Kovo 28-ąją, minint Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija, kurioje įvertinti geriausi praėjusių metų teatro scenos darbai ir kūrėjai. Šiemet nominacijoje nepagrindinis moters vaidmuo „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota VŠDT aktorė Nijolė Mirončikaitė. „Auksinis scenos kryžius“ jai skirtas už įtaigų ir jaudinantį penkiametės Majos vaidmenį spektaklyje „Migla“ (rež. A. Špilevoj). Tai pirmas „Auksinis scenos kryžius“, kurį pelno daugiau nei šešis dešimtmečius Valstybiniame Šiaulių dramos teatre kurianti aktorė.„Auksiniais scenos kryžiais“ pagerbti geriausi 2024 metų scenos menininkai
Kovo 28-ąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įteiktos Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno premijos ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“, „Boriso Dauguviečio auskaras“ ir Padėkos premija.Teatro lankytojų portretas 2024-aisiais: kas, kada ir kaip domisi teatru?
Minint Tarptautinę teatro dieną, tradiciškai pristatomas teatro lankytojo portretas, atskleidžiantis, kaip keičiasi žiūrovų įpročiai ir kokie spektakliai sulaukia didžiausio populiarumo. 2024 metais, remiantis „Bilietai.lt“ ir „Teatrai.lt“ duomenimis, šias platformas, ieškodami informacijos apie teatro renginius ir įsigydami bilietus į spektaklius, aplankė daugiau nei 1,1 mln. žmonių. Tai rodo, kad teatras Lietuvoje išlieka itin paklausia kultūros sritimi.PLG tęsia strateginę plėtrą ir įsitvirtina kaip lyderė Centrinėje Europoje
Tarptautinė bilietų platinimo įmonių grupė PLG, valdanti „Bilietai.lt“ ir veikianti septyniose Europos šalyse, toliau plečiasi Centrinėje Europoje. Kartu su Čekijos partneriu „GoOut“ ji įsigijo „Ticketstream“ – antrą pagal dydį bilietų platinimo įmonę Čekijos rinkoje. PLG grupei priklauso tokie prekių ženklai kaip „Bilietai.lt“, „Bilešu Serviss“, „Piletilevi“, „Bilete.ro“, „Entertix.ro“, „Myticket.ro“, „GoOut.net“, „Kicket“ ir „Biletomat“. Šiuo metu PLG yra didžiausia bilietų platinimo bendrovė Vidurio Europoje.Šokio spektaklį apie Žemaitę įvertinusi proproproanūkė: „Šiandien ji vėl aktualiai persitransformuoja“
„Vienas iš tų retesnių atvejų, kai scenoje galima išvysti ne Žemaitės kūrybos, o jos asmeninio gyvenimo interpretaciją“, – sako Žemaitės proproproanūkė Vaida Račiūnaitė-Čepkienė. Įpusėjus šokio spektaklio „Žemaitė N.18(0)“ turui po Lietuvą, ji džiaugiasi, kaip įtaigiai ir šiandieniniam žmogui aktualia kalba gali atgimti garsios rašytojos istorija. Naujas ansamblio „Lietuva“ projektas jau spėjo sulaukti teigiamo žiūrovų įvertinimo, o drąsiu žvilgsniu ir meniniais sprendimais nustebino tiek ištikimiausius Žemaitės gerbėjus, tiek tuos, kurie ją buvo įpratę matyti visai kitokią.Baletas vaikams ''Karlas ir gėlės''
"Karlas ir gėlės", tai Baltijos baleto teatro (BBT) spektaklis mažiesiems žiūrovams . Balete skamba nepakartojama Patrick Doyle muzika, iš "Hario Poterio" filmų garso takelių. Pagrindinis herojus Karlas, atlieka magiškus burtų triukus, stebindamas visus žiūrovus ne tik efektinga baleto technika, bet ir smagiais pokštais. Pasaka iliustruojama vaizdo instaliacijomis, kurios padeda vaikams aiškiai suprasti baleto libretą.Nesuvaržytos aistros: naujas šokio spektaklis prikels garsiosios Žemaitės fenomeną Naujas šokio spektaklis – apie visas po Žemaitės skara kunkuliavusias aistras
Meilei ir kūrybai amžiaus cenzo nėra: ansamblis „Lietuva“ pristato premjerą – šokio spektaklį „Žemaitė N.18(0)“ apie moterį, akivaizdžiai pralenkusią laiką. Nauja programa bus pristatoma vasario 21 d. Vilniaus Šokio teatre, vėliau turas tęsis kituose Lietuvos miestuose. Pasak kūrėjų, rašytojos Žemaitės fenomenas su visais intriguojančiais jos gyvenimo faktais verti atskiro dėmesio, todėl specialiai Žemaitės metams skirtas projektas į garsiąją lietuvių klasikę kvies pažvelgti visai kitaip.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Naujųjų metų naktį - laimės archeologija šokio spektaklio premjeroje
Gruodžio 31 d. Valstybinis Šiaulių dramos teatras kviečia į šokio spektaklio „Laimės žodynas“ premjerą. Spektaklį, kuriame dalyvauja net šešiolika skirtingų kartų aktorių, lapkričio mėnesį pristatė šokio lauke gerai žinoma choreografė Agnija Šeiko. Spektaklį, kuriame dalyvauja net šešiolika skirtingų kartų aktorių kuria šokio lauke gerai žinoma choreografė Agnija Šeiko. Per savo karjerą Agnija yra sukūrusi daugiau nei 30 kūrinių, pelniusi daugybę apdovanojimų, tarp jų net du ,,Auksinius scenos kryžius” ir Boriso Dauguviečio auskarą. Spektaklio „Laimės žodynas“ kūrybinėje komandoje – pripažinti šalies menininkai, 2023 m. „Auksinių scenos kryžių“ laureatai: kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis, šviesių dailininkas Andrius Stasiulis. „Laimės Žodynas“ yra pirmasis A. Šeiko režisuotas spektaklis dramos teatre. Su A. Šeiko apie neįprastą kūrybinį procesą, laimės sampratą šiuolaikiniame pasaulyje ir apie tai, kodėl šiuolaikiniai šokio spektakliai vis dažniau atsiduria dramos teatrų repertuaruose kalbėjosi Ignas Zalieckas.
Kaip gimė „Laimės žodyno“ idėja? Spektaklio aprašyme teigiama, kad jus įkvėpė vienas netikėtas Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriaus Sauliaus Eduardo Pauliukonio biografijos faktas – jaunystėje Saulius šoko legendinio mimo Modrio Tenisono trupėje. Kaip tai atsispindės spektaklyje?
Sukurti šokio spektaklį būtent laimės tema pasiūlė teatro vadovai. Mane labiausiai pradžiugino jų noras ir pastangos teatro repertuarą praturtinti įvairesniais spektaklių formatais. Ne mažiau smagu, kad Valstybiniai teatrai vis drąsiau renkasi šiuolaikinio šokio žanrą, kuris, panašu, populiarėja ne tik Vilniuje. Su dramos teatro aktoriais kurti spektaklį laimės tema pakvietusi meno vadovė siūlė kritiškiau patyrinėti Vakarų visuomenėse taip stipriai įsigalėjųsį laimės kultą Taigi, nors iš pirmo žvilgsnio tema gali atrodyti banali, tačiau iš tiesų mes siekėme dekonstruoti banalų laimės mitą ir ieškojome betarpiško santykio su tuo, kas iš tiesų mus daro laimingus. Būtent visuomenėje vyraujantis laimės “banalumas” mus ir pastūmėjo klausti ir nerti į laimės fenomeno gelmes. Dar prieš prasidedant repeticijoms turėjome kūrybinę laboratoriją, kurios metu supratome, kad susidūrėme su labai plačiu ir daugiareikšmiu reiškiniu. Be to, laimė yra itin jautri ir labai asmeniška tema. Suartėti, pasiruošti asmeniniam susitikimui aktoriams labai padėjo judesio laboratorijos vedėjos Dovilė Binkauskaitė, Inga Kuznecova, Gintarė Ūsė ir dramaturgė Sondra Simana. Šių laboratorinių užsiėmimų laikotarpiu ir gimė laimės žodynas, sudarytas iš aktorių, o vėliau ir kitų žmonių atsakymų į klausimą, kas jiems yra laimė.
Sauliaus Eduardo Pauliukonio linija atsirado šio proceso metu. Aktoriaus gyvenimas scenoje prasidėjo nuo šokio jau minėto Modrio Tenisono. Net po daugelio metų judesys išliko kaip viena svarbiausių jo raiškos priemonių. Būtent šis sąlyginis Sauliaus grįžimas prie savo prigimties visai kūrybinei komandai sukėlė įvairių minčių ir įkvėpimo. Stebėti šį aktorių yra išties nuostabu. Be to, Pauliukonis Tenisono spektaklių eskizų, brėžinių, piešinių, kurių anksčiau nebuvau mačiusi. Jie suveikė kaip inspiracijos šaltinis kai kurioms scenoms, vaizdiniams, judesio figūroms. Taigi, nuorodos į Sauliaus istoriją susiformavo organiškai. Tačiau visi spektaklio dalyviai, nežiūrint to, kad jų yra net šešiolika, turi atskiras linijas, išryškinančias jiems asmeniškai svarbius momentus.
Kuo jums asmeniškai įdomus darbas su aktoriais, o ne profesionaliais šokėjais?
Su dramos aktoriais esu dirbusi kurdama choreografiją spektakliams, bet tai dažniausiai būdavo tik atskiros scenos. Jau seniai norėjosi išbandyti jėgas kuriant šokio spektaklį su neprofesionaliais šokėjais. Visas šis procesas nuo idėjos gvildenimo, judesio laboratorijų, kūrybinių rašymo dirbtuvių užtruko dvejus metus. Šis darbas, man asmeniškai, išties įdomus. Aktoriai ir šokėjai yra profesionalūs scenos žmonės, bet pagrindinė užduotis buvo sugrąžinti aktoriams kūno pojūtį, nes dažniausiai dramos teatre choreografija veikia tik kaip spektaklio papildymas. Per judesį aktoriams nereikėjo vaidinti emocijų, būsenų ar pasiekti konkretų tikslą – jie turėjo mąstyti tik apie tai, kaip juda jų pačių kūnas.
Kaip toks sumanymas ir kūrybinis procesas įtakojo choreografinę viziją?
Su kūrybine komanda daug svarstėme, kaip sujungti sudarytą laimės žodyną ir judesį. Mes neturėjome pjesės ar kitos dramaturginės medžiagos, bet turėjome žodyną, daug sakinių, frazių, kuriuos norėjome integruoti į spektaklį. Ši teksto ir šokio jungtis iš pradžių aktoriams atrodė gana nesaugi zona, kurioje vietoj sakomo teksto dramos aktoriams teko naudoti kūną. Ieškojome, kas galėtų aktoriams suteikti stiprybės. Dėl to ilgą laiką dirbome su judesiu ir tik pačioje pabaigoje atsirado tekstas, kurio aktoriai tiesiogiai net neišsako – jis įpintas į muziką. Labai norėjau, kad aktoriai atrastų ramstį ne kaip jiems įprasta tekste, o kitur ir tokiu būdu sukonstruotų pačią spektaklio formą.
Per šias paieškas pastebėjau, kad kiekvieno laimės sąvoka individualizuota, labai asmeniška. Tad susitelkėme į susitikimo su kitu aktą, kuris tokiame atvirumo kontekste yra labai jautrus. Taip choreografijoje atsirado labai daug susitikimų, prisilietimų. Nuolat klausėme, kaip mes matome kitą? Kaip nesugadinti susitikimo momento?
Modernus šokis dramos spektaklyje – reiškinys, kuris kartas nuo karto pasirodo Europos teatrų scenoje, pavyzdžiui, praėjusių metų prancūzų choreografas Jerome‘as Belas tokį eskperimentinį darbą pristatė Paryžiaus rudens festivalyje. Kuo Jums imponuoja darbas su neprofesionaliais šokėjais?
Mane žavi nenugludinto judesio atradimo momentas. Žinoma, stebėti profesionalus scenoje yra nuostabu – gali mėgautis išlavintais šokėjų kūnais, aukšta atlikimo technika. Kita vertus, žiūrovui sunkiau tapatintis su šiuolaikinio šokio personažu negu su dramos veikėjais. O dirbant su neprofesionaliais šokėjais atsiranda autentiškas judesys, palengvinantis žiūrovo suvokimą. Dramos aktoriai atsinešė savo bagažą, kurį siekėme išnaudoti. Tokiame projekte kaip šis susijungia įvairios patirtys ir žanrai. Dar vienas aspektas, kuris mane labai džiugina – tai plati amžiaus skalė. Jauniausia aktorė yra dvidešimt penkerių, o vyriausias – septyniasdešimt ketverių metų amžiaus. Penkiasdešimties metų spektras - tikras lobynas choreografui.
Kaip toks tarpdisciplininis projektas prisideda prie šiuolaikinio šokio populiarinimo Lietuvos kontekste?
Šiaulių žiūrovas greičiausiai ateis pažiūrėti mylimų aktorių naujame amplua, bet kartu publika susipažins ir su nauja menine raiška, šiuolaikiniu šokiu. Vėliau ji bus atviresnė ir lengviau priims novatoriškai dirbančius kūrėjus. Kitaip tariant, toks spektaklis Šiaulių publikai atvers naujus kontekstus. Be to, žvelgiant iš žiūrovo perspektyvos pats faktas, kad šokio spektaklis kuriamas Valstybiniame teatre ir rodomas didžiojoje scenoje kelia šiuolaikinio šokio prestižą. Tai legitimizuoja šiuolaikinio šokio žanrą, žiūrovų akyse pakelia jį į aukštesnį lygmenį.
Visgi, pasinaudosiu proga pasakyti, kad Lietuvoje Valstybinėse ir Nacionalinėse įstaigose šiuo aspektu nėra įvykę esmingų pokyčių po nepriklausomybės atgavimo. Požiūris į šiuolaikinį šokį, švelniai tariant, tebėra sudėtingas, nors šokis vis ryškiau atstovauja Lietuvą pasaulyje. Šiuolaikinio šokio kūrėjai tebėra paieškose tokio gyvavimo modelio, kuris leistų produktyviai dirbti, nuolat nemąstant apie išgyvenimą. Valstybiniai teatrai atverdami duris šiuolaikinio šokio kūrėjams, suteikia galimybę kurti pilnavertiškai, kokybiškai ir saugiai.
Kalbėdama apie laimės temą, užsiminėte apie saviarcheologiją. Kaip ši sąvoka koreliuoja su spektaklio forma, tema?
Archeologija – tai kruopštus savęs stebėjimas, savo vidinių sluoksnių valymas šepetėliu. Aš turiu omenyje tai, kad gilindamiesi į save atrandame santykius, kurie paslėpti giliai viduje. Mes atrandame savo vidinę esmę, kuri tūno po dulkių ir apnašų sluoksniu. Nuvalius tuos sluoksnius, atsiranda skaidrumas, o archeologija tampa pasąmoniniu procesu. Archeologijos motyvas leidžia apibrėžti kaip laipsniškai formuojasi santykis su trupe. Artimas fizinis ryšys, šalia vienas kito praleistas laikas suartina ir sukuria trupės bendrumą.
Koks “Laimės žodyne” yra žodžio ir judesio santykis?
Kaip minėjau, tradicinio teksto neturime, yra pavienių frazių, sakinių rinkinys, kurį ir pavadinome „laimės žodynu“. Tekstą sluoksniuojame su spektaklio muzika ir jis tampa neatskiriama spektaklio garsyno dalimi. Siekėme, kad jis netaptų iliustratyvus, paaiškinantis. Visi dialogai, santykiai vyksta tik per kūno judesį. Kitaip tariant, tekstas veikia labiau kaip garsinis, o ne semantinis dėmuo.
Ar pavyko suformuoti laimės apibrėžimą, kokią laimės sampratą siūlote žiūrovui?
Negaliu sakyti, kad siekėme apibrėžti, kas yra laimė, kaip ji išgyvenama ar panašiai. Kūrybinio proceso metu laimės motyvas vystėsi kaip atskiri, asmeniški, neapčiuopiami momentai. Kita vertus, yra viena frazė, kurioje visa tai sutelpa. Priminsiu, kad proceso pradžioje rinkome skirtingų žmonių apibūdinimus, kas jiems yra laimė ir iš daugelio jų man įstrigo viena frazė – ,,būti šalia Kazio”. Ją pasakė moteris, kuriai gyvenimas nepagailėjo sunkumų. Ši keista frazė, mano galva, turi didžiulį emocinį krūvį. Joje sutelpa labai asmeniška patirtis, individuali gyvenimo istorija, jausmų gylis. Ji kalba apie santykį su kitu, yra konkreti, bet kartu sunkiai paaiškinama. Tokia, galbūt, ir yra laimė.
Šokio spektaklio „Laimės žodynas“ premjera – gruodžio 31 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.
Nuotraukos Sigitas Daščioras
Agnijos Šeiko fotografijos autorius Oleksii Korotych
Kaip gimė „Laimės žodyno“ idėja? Spektaklio aprašyme teigiama, kad jus įkvėpė vienas netikėtas Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriaus Sauliaus Eduardo Pauliukonio biografijos faktas – jaunystėje Saulius šoko legendinio mimo Modrio Tenisono trupėje. Kaip tai atsispindės spektaklyje?
Sukurti šokio spektaklį būtent laimės tema pasiūlė teatro vadovai. Mane labiausiai pradžiugino jų noras ir pastangos teatro repertuarą praturtinti įvairesniais spektaklių formatais. Ne mažiau smagu, kad Valstybiniai teatrai vis drąsiau renkasi šiuolaikinio šokio žanrą, kuris, panašu, populiarėja ne tik Vilniuje. Su dramos teatro aktoriais kurti spektaklį laimės tema pakvietusi meno vadovė siūlė kritiškiau patyrinėti Vakarų visuomenėse taip stipriai įsigalėjųsį laimės kultą Taigi, nors iš pirmo žvilgsnio tema gali atrodyti banali, tačiau iš tiesų mes siekėme dekonstruoti banalų laimės mitą ir ieškojome betarpiško santykio su tuo, kas iš tiesų mus daro laimingus. Būtent visuomenėje vyraujantis laimės “banalumas” mus ir pastūmėjo klausti ir nerti į laimės fenomeno gelmes. Dar prieš prasidedant repeticijoms turėjome kūrybinę laboratoriją, kurios metu supratome, kad susidūrėme su labai plačiu ir daugiareikšmiu reiškiniu. Be to, laimė yra itin jautri ir labai asmeniška tema. Suartėti, pasiruošti asmeniniam susitikimui aktoriams labai padėjo judesio laboratorijos vedėjos Dovilė Binkauskaitė, Inga Kuznecova, Gintarė Ūsė ir dramaturgė Sondra Simana. Šių laboratorinių užsiėmimų laikotarpiu ir gimė laimės žodynas, sudarytas iš aktorių, o vėliau ir kitų žmonių atsakymų į klausimą, kas jiems yra laimė.
Sauliaus Eduardo Pauliukonio linija atsirado šio proceso metu. Aktoriaus gyvenimas scenoje prasidėjo nuo šokio jau minėto Modrio Tenisono. Net po daugelio metų judesys išliko kaip viena svarbiausių jo raiškos priemonių. Būtent šis sąlyginis Sauliaus grįžimas prie savo prigimties visai kūrybinei komandai sukėlė įvairių minčių ir įkvėpimo. Stebėti šį aktorių yra išties nuostabu. Be to, Pauliukonis Tenisono spektaklių eskizų, brėžinių, piešinių, kurių anksčiau nebuvau mačiusi. Jie suveikė kaip inspiracijos šaltinis kai kurioms scenoms, vaizdiniams, judesio figūroms. Taigi, nuorodos į Sauliaus istoriją susiformavo organiškai. Tačiau visi spektaklio dalyviai, nežiūrint to, kad jų yra net šešiolika, turi atskiras linijas, išryškinančias jiems asmeniškai svarbius momentus.
Kuo jums asmeniškai įdomus darbas su aktoriais, o ne profesionaliais šokėjais?
Su dramos aktoriais esu dirbusi kurdama choreografiją spektakliams, bet tai dažniausiai būdavo tik atskiros scenos. Jau seniai norėjosi išbandyti jėgas kuriant šokio spektaklį su neprofesionaliais šokėjais. Visas šis procesas nuo idėjos gvildenimo, judesio laboratorijų, kūrybinių rašymo dirbtuvių užtruko dvejus metus. Šis darbas, man asmeniškai, išties įdomus. Aktoriai ir šokėjai yra profesionalūs scenos žmonės, bet pagrindinė užduotis buvo sugrąžinti aktoriams kūno pojūtį, nes dažniausiai dramos teatre choreografija veikia tik kaip spektaklio papildymas. Per judesį aktoriams nereikėjo vaidinti emocijų, būsenų ar pasiekti konkretų tikslą – jie turėjo mąstyti tik apie tai, kaip juda jų pačių kūnas.
Kaip toks sumanymas ir kūrybinis procesas įtakojo choreografinę viziją?
Su kūrybine komanda daug svarstėme, kaip sujungti sudarytą laimės žodyną ir judesį. Mes neturėjome pjesės ar kitos dramaturginės medžiagos, bet turėjome žodyną, daug sakinių, frazių, kuriuos norėjome integruoti į spektaklį. Ši teksto ir šokio jungtis iš pradžių aktoriams atrodė gana nesaugi zona, kurioje vietoj sakomo teksto dramos aktoriams teko naudoti kūną. Ieškojome, kas galėtų aktoriams suteikti stiprybės. Dėl to ilgą laiką dirbome su judesiu ir tik pačioje pabaigoje atsirado tekstas, kurio aktoriai tiesiogiai net neišsako – jis įpintas į muziką. Labai norėjau, kad aktoriai atrastų ramstį ne kaip jiems įprasta tekste, o kitur ir tokiu būdu sukonstruotų pačią spektaklio formą.
Per šias paieškas pastebėjau, kad kiekvieno laimės sąvoka individualizuota, labai asmeniška. Tad susitelkėme į susitikimo su kitu aktą, kuris tokiame atvirumo kontekste yra labai jautrus. Taip choreografijoje atsirado labai daug susitikimų, prisilietimų. Nuolat klausėme, kaip mes matome kitą? Kaip nesugadinti susitikimo momento?
Modernus šokis dramos spektaklyje – reiškinys, kuris kartas nuo karto pasirodo Europos teatrų scenoje, pavyzdžiui, praėjusių metų prancūzų choreografas Jerome‘as Belas tokį eskperimentinį darbą pristatė Paryžiaus rudens festivalyje. Kuo Jums imponuoja darbas su neprofesionaliais šokėjais?
Mane žavi nenugludinto judesio atradimo momentas. Žinoma, stebėti profesionalus scenoje yra nuostabu – gali mėgautis išlavintais šokėjų kūnais, aukšta atlikimo technika. Kita vertus, žiūrovui sunkiau tapatintis su šiuolaikinio šokio personažu negu su dramos veikėjais. O dirbant su neprofesionaliais šokėjais atsiranda autentiškas judesys, palengvinantis žiūrovo suvokimą. Dramos aktoriai atsinešė savo bagažą, kurį siekėme išnaudoti. Tokiame projekte kaip šis susijungia įvairios patirtys ir žanrai. Dar vienas aspektas, kuris mane labai džiugina – tai plati amžiaus skalė. Jauniausia aktorė yra dvidešimt penkerių, o vyriausias – septyniasdešimt ketverių metų amžiaus. Penkiasdešimties metų spektras - tikras lobynas choreografui.
Kaip toks tarpdisciplininis projektas prisideda prie šiuolaikinio šokio populiarinimo Lietuvos kontekste?
Šiaulių žiūrovas greičiausiai ateis pažiūrėti mylimų aktorių naujame amplua, bet kartu publika susipažins ir su nauja menine raiška, šiuolaikiniu šokiu. Vėliau ji bus atviresnė ir lengviau priims novatoriškai dirbančius kūrėjus. Kitaip tariant, toks spektaklis Šiaulių publikai atvers naujus kontekstus. Be to, žvelgiant iš žiūrovo perspektyvos pats faktas, kad šokio spektaklis kuriamas Valstybiniame teatre ir rodomas didžiojoje scenoje kelia šiuolaikinio šokio prestižą. Tai legitimizuoja šiuolaikinio šokio žanrą, žiūrovų akyse pakelia jį į aukštesnį lygmenį.
Visgi, pasinaudosiu proga pasakyti, kad Lietuvoje Valstybinėse ir Nacionalinėse įstaigose šiuo aspektu nėra įvykę esmingų pokyčių po nepriklausomybės atgavimo. Požiūris į šiuolaikinį šokį, švelniai tariant, tebėra sudėtingas, nors šokis vis ryškiau atstovauja Lietuvą pasaulyje. Šiuolaikinio šokio kūrėjai tebėra paieškose tokio gyvavimo modelio, kuris leistų produktyviai dirbti, nuolat nemąstant apie išgyvenimą. Valstybiniai teatrai atverdami duris šiuolaikinio šokio kūrėjams, suteikia galimybę kurti pilnavertiškai, kokybiškai ir saugiai.
Kalbėdama apie laimės temą, užsiminėte apie saviarcheologiją. Kaip ši sąvoka koreliuoja su spektaklio forma, tema?
Archeologija – tai kruopštus savęs stebėjimas, savo vidinių sluoksnių valymas šepetėliu. Aš turiu omenyje tai, kad gilindamiesi į save atrandame santykius, kurie paslėpti giliai viduje. Mes atrandame savo vidinę esmę, kuri tūno po dulkių ir apnašų sluoksniu. Nuvalius tuos sluoksnius, atsiranda skaidrumas, o archeologija tampa pasąmoniniu procesu. Archeologijos motyvas leidžia apibrėžti kaip laipsniškai formuojasi santykis su trupe. Artimas fizinis ryšys, šalia vienas kito praleistas laikas suartina ir sukuria trupės bendrumą.
Koks “Laimės žodyne” yra žodžio ir judesio santykis?
Kaip minėjau, tradicinio teksto neturime, yra pavienių frazių, sakinių rinkinys, kurį ir pavadinome „laimės žodynu“. Tekstą sluoksniuojame su spektaklio muzika ir jis tampa neatskiriama spektaklio garsyno dalimi. Siekėme, kad jis netaptų iliustratyvus, paaiškinantis. Visi dialogai, santykiai vyksta tik per kūno judesį. Kitaip tariant, tekstas veikia labiau kaip garsinis, o ne semantinis dėmuo.
Ar pavyko suformuoti laimės apibrėžimą, kokią laimės sampratą siūlote žiūrovui?
Negaliu sakyti, kad siekėme apibrėžti, kas yra laimė, kaip ji išgyvenama ar panašiai. Kūrybinio proceso metu laimės motyvas vystėsi kaip atskiri, asmeniški, neapčiuopiami momentai. Kita vertus, yra viena frazė, kurioje visa tai sutelpa. Priminsiu, kad proceso pradžioje rinkome skirtingų žmonių apibūdinimus, kas jiems yra laimė ir iš daugelio jų man įstrigo viena frazė – ,,būti šalia Kazio”. Ją pasakė moteris, kuriai gyvenimas nepagailėjo sunkumų. Ši keista frazė, mano galva, turi didžiulį emocinį krūvį. Joje sutelpa labai asmeniška patirtis, individuali gyvenimo istorija, jausmų gylis. Ji kalba apie santykį su kitu, yra konkreti, bet kartu sunkiai paaiškinama. Tokia, galbūt, ir yra laimė.
Šokio spektaklio „Laimės žodynas“ premjera – gruodžio 31 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.
Nuotraukos Sigitas Daščioras
Agnijos Šeiko fotografijos autorius Oleksii Korotych
Paieška nedavė rezultatų