Skaityti daugiau
Sulaukėme! Apkeliavęs skirtingas Lietuvos teatro scenas, į Nacionalinį Kauno dramos teatrą atvyksta Godo
Naujausias Klaipėdos jaunimo teatro (KJT) kūrinys – pavasarį žiūrovams pristatytas režisieriaus Pauliaus Pinigio spektaklis „Belaukiant Godo“. Pasirinkti klasikinę medžiagą ir savaip interpretuoti Samuelio Becketto absurdo pjesę „Belaukiant Godo“ – įpareigojanti užduotis. Tačiau jauno režisieriaus bandymai atsipirko – Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ „Belaukiant godo“ pelnė 3 apdovanojimus už geriausius vaidmenis ir scenografiją.Jaunimui pagalbos ranką tiesia projektas „Meilės eliksyras“
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre prasidėjo netikėto G. Donizetti komiškos operos „Meilės eliksyras“ pastatymo kūrybinis procesas. Netikėto, nes šį projektą teatras įgyvendina kartu su Klaipėdos pedagogine psichologine tarnyba. Spektaklių metu jaunuoliai ne tik bus supažindinami su klasikinės operos specifika, bet ir kviečiami aktyviai įsijungti į spektaklį, drauge ieškant spektaklio herojus kankinančių bėdų sprendimo būdų.Mažųjų spektaklių ciklas „Sveika, opera! Labas, šoki!” leidžiasi į kelionę po Lietuvą!
Jei jums sudėtinga pasiekti pajūrį ir pamatyti pripažintus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklius, pasidomėkite - gal jau netrukus susitiksime jūsų mieste? Į kelionę po Lietuvą ruošiasi naujas KVMT projektas – mažųjų spektaklių ciklas „Sveika, opera! Labas, šoki!”.Trupė „Les Ballets Trockadero de Monte Carlo“ atvyksta į Lietuvą – jiems plojo ir pati karalienė Elžbieta II
Pirmą kartą Lietuvos gyventojai klasikinius baleto kūrinius galės išvysti iš visiškai naujos perspektyvos – į mūsų šalį atvyksta visame pasaulyje žinoma baleto trupė „Les Ballets Trockadero de Monte Carlo“, rugpjūčio 23-iosios vakarą savo pasirodymą surengsianti Vilniaus koncertų salėje „Compensa“.Įteikti Muzikinio teatro apdovanojimai „Pagauk bangą“
Didžiausius kūrybinius iššūkius įveikę bei aukščiausių meno bangų keteras 2022 m. pasiekę Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) kūrėjai ir darbuotojai tradiciškai įvertinti profesionalaus teatro kūrėjų apdovanojimuose „Pagauk bangą“. Ceremonijos netikėtumas: vienai iš solisčių atiteko net du apdovanojimai!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Netikėtos šokio draugystės: Lukas Karvelis ir Dovydas Strimaitis
Paskutiniosiomis kovo dienomis du buvę Nyderlandų CODARTS mokyklos kursiokai Lukas Karvelis ir Dovydas Strimaitis pristatys savo darbus publikai. Luko, vos prieš kelias dienas laimėjusio prizą Štutgarte už darbą „She Dreamt of Being Washed Away To the Coast“, choreografinį debiutą „Yet Another Day in Paradise“ kovo 24 d. Menų Spaustuvėje galės išvysti Vilniaus žiūrovai. Dovydo premjera „A Duet“ bus rodoma kovo 30d. Vanves teatre, ArtDanThé festivalyje Paryžiuje. Štai taip, kažkada džiaugęsi, kad galime kalbėti apie pirmąją Lietuvos šiuolaikinio šokio kartą, vėliau – pirmuosius lietuvių užaugintus šokėjus, šiandien turime jauną tarptautinę lietuvių kūrėjų kartą, kurią pristato jauna ir nepriklausoma šokio organizacija „Be Kompanijos“.
Paklausti, kada suprato esantys tarptautiniais šokio menininkais, abu atsakė kiek kitaip, nei tikėjausi. Tiek Dovydui, tiek Lukui buvimas užsienyje buvo neišvengiamybė, suvokiant tai dar paauglystėje: „Man atrodo, žinojau, kad išvyksiu bent jau studijuoti į užsienį daug anksčiau, nei pradėjau šokti. Tai buvo natūralu nuo pradinių klasių: po mokyklos išvažiuosiu kažkur studijuoti ir pagyventi. Kitokios minties net nebuvo. Man iš esmės patinka būti imigrantu, gyventi kitokioje aplinkoje, kultūroje. Ir ne tik dėl to, kad man patinka atrasti, bet ir dėl to, kad ten aš pats esu tas Kitas.“, - pasakoja Dovydas.
Tuo tarpu Lukas savo išvažiavimą, siejo su šokiu. Žinoma, kartais menininko užsiėmimų ir gyvenimo pasirinkimų atskirti neįmanoma: „Sugalvojau, jog esu tarptautinis šokio menininkas dar mokydamasis M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Daug svajojau, kaip išvažiuosiu svetur ir nekantravau sužinoti ką ten atrasiu. Visada buvo beprotiškai smalsu, kas ir kaip ten, už jūrų marių, šoka. Rūpėjo mokytis skirtingų šokio stilių, technikų, susipažinti su kuo įvairesnėmis judesio filosofijomis.“
Taip jiedu susitiko Roterdame, ką tik įstoję į vieną geidžiamiausių šokio mokyklų Europoje: „Iš tiesų mūsų pažinties istorija labai įdomi, nes esame susidūrę ir iki tol. Iki CODARTS niekuomet nesimokiau šokio profesionaliai, tik būreliuose po pamokų. Žinojau apie Luką savo paaugliškame šokio kontekste, nes vyrų šokėjų ir dar tokių talentingų, reta, o jis toks jaunas jau visur buvo pastebimas, mokėsi Čiurlionio menų mokykloje. Todėl labai nustebau, kai jis atėjo į vieną iš mano lankytų pamokų, nes taip pat žinojau, kad mus „čiurlioniukai“ vadindavo saviveiklininkais (juokiasi). Tad iki Roterdamo buvom kalbėję, bet tai nebuvo tikra draugystė. Žinoma, tik sužinoję, kad įstojom, susiskambinome ir sutarėm ieškoti kur gyventi kartu. O jau atvažiavus, per pirmus vakarus prie vyno daug ką vienas kitam išsikalbėjom: ir kaip jis man atrodė vietinė žvaigždė ir kaip Lukas, pasirodo, apie mane irgi nemažai žinojo“, - su šypsena prisimena Dovydas.
„O aš pamenu mūsų pirmą susitikimą Roterdame hostelyje, kur abu aštuoniolikmečiai išsigandusiomis akimis nejaukiai pasisveikinom. Nuo tada man Dovydas buvo kaip brolis, o kartais ir sesė. Kartu patyrėm daug pirmų kartų: pirmą kartą virėm bulvių košę, jaudinomės prieš pasimatymus ir paguosdavom po skyrybų. Buvom sugalvoję kiekvienam kursiokui lietuvišką vardą, kad šalia sėdint galėtume garsiai apie juos kalbėti. Žodžiu, buvome komanda, ramstis vienas kitam.“, - pasakoja Lukas, paslaptingai užklausdamas Dovydo apie atsiminimus iš „Performance Bar“. Kas tai?
„Tai buvo (gal dar yra) vieta Roterdame, baras, kuris veikdavo įprastai, išskyrus tai, kad kartą ar du per valandą baro stalas transformuodavosi į sceną, ant kurios vykdavo performatyvūs veiksmai. Ši vieta atsidarė kaip tik mums pradėjus studijuoti CODARTS, todėl su ja, kaip su naktinio gyvenimo ir kultūros vieta, mes užaugome. Labai sunku žodžiais nupasakoti viską, ką iš ten prisimenu, ką iš ten pasiėmiau... Ten aš pamačiau tiek dalykų, kurie padarė didžiulę įtaką man kaip kūrėjui, kaip žmogui. Pavyzdžiui, tame bare su Luku sukūrėme pasirodymą, kuriame pirmą kartą pasirodėme nuogi, ten taip pat užgimė mūsų personažai Trisha ir Svitlana... Yra tiek daug dalykų, kuriais net sunku dalintis, nes jie tokie brangūs. Jei CODARTS išmokė be galo daug technikos, tuomet ši vieta buvo terpė, kurioje aš supratau kaip prieiti prie pačios kūrybos ir žiūrovo, kaip sukurti naratyvą ir formą, kad galėtum pasakoti savąją istoriją, pritraukti ir paveikti publiką. Tai – lyg antroji mano mokykla, išugdžiusi manyje buvimo menininku suvokimą.“, - jautriai prisiminimais dalinasi Dovydas.
Abu šokėjai studijų laikais buvo susikūrę „neoficialius manifestus“, kuriuose sau pasakė, kas yra galima ir ne, kuriant šokį. Luką iki šiandien erzina klasikinio baleto dueto kūrimo principai, pagrįsti lyčių stereotipais: „Man jie neįdomūs konceptualiai ir nejaukūs vizualiai. Kiek pamenu save nuo vaikystės, skirstymas į vaikinų ir merginų partijas mane visada liūdino.“ Stereotipinis mąstymas yra tai, kas liūdina Luką ir Lietuvoje: „Tiesa, kad studijuoti išvažiavau ne vien norėdamas pasisemti daugiau žinių šokyje. Lietuvoje aš nesijaučiu pilnavertė visuomenės dalis dėl savo orientacijos ir tą jaučiu beveik kiekvieną mielą dieną. Olandijoje man nereikia savęs teisinti, gėdytis ar slėptis, o mano teisės ir laisvės yra tolygios visiems kitiems.“
Mąstydamas apie būseną „čia“ ir „svetur“ Dovydas atranda dar kitokių susikirtimų: „Viena vertus Lietuvoje jaučiuosi savas, iš kitos pusės čia būnu taip retai, kad visa mano rutina ir įpročiai, kasdienybė lieka Prancūzijoje. Galbūt dėl to (paradoksaliai) vienišu dažniau pasijaučiu Lietuvoje. Kalbant apie buvimą šokėju yra dvi to paties medalio pusės: Vakaruose juo būti žymiai lengviau, tačiau dėl to tai tampa tik dar viena eiline profesija. Ją pasirinkę žmonės nėra tokie degantys, kaip Lietuvoje. Tai matyti ir iš kūrybos.
Nepasakyčiau, kad esu labai gerai susipažinęs su dabartiniu kontekstu, bet lietuviai žymiai labiau vertina laisvę ir konkrečiai kūrybos laisvę. Jų darbuose jausti ir matyti, kad kūryba atsiranda ne dėl to, kad „aš galiu“, o iš vidinės reikiamybės, dėl to, kad niekas kitas to nepadarys. Galbūt per skambu, bet kartais atrodo, kad tas „laisvės įprotis“ sąlygoja Vakarų scenoje dažniau atsirandantį banalumą, minties plakatiškumą. O tai, kad nepriklausomi Lietuvos šokėjai nebūtinai dirba tarptautiniuose projektuose, tėra geografijos klausimas. Gyvenant kitoje Europos pusėje „tarptautinis“ nebėra atskira sąvoka, tai tiesiog kasdienybė, nes atstumai yra kitokie ir pasiekti atvirus kastingus nekainuoja tiek daug laiko ir pinigų.“
„Pamenu praeitą pavasarį galėjome pamatyti ir palyginti kontekstus Baltijos šokio platformoje Estijoje. Jei estus galima būtų pavadinti komiškais, latvius labai dramatiškais, tai lietuviai man pasirodė neapibūdinami vienu žodžiu. Mes esame labai skirtingi. Vienintelis kas mus vienija, tai yra aiškiai išreikštos formos: ar tai būtų protestas ir iškeltos rankos, sukami ratais plaukai ir laisvė ar vaiko sūpavimo rankose klausimas.“, - kolegų darbus apibendrina Lukas. Tačiau ar daug laiko iš tiesų lieka bendrauti su kolegomis iš Lietuvos?
Dovydas džiaugiasi platėjančiu pažinčių ratu, bendradarbiavimu su „Be Kompanijos“ ir Gintare Masteikaite, jausmu, jog savo darbus jis gali pristatyti daugelyje vietų ir pamatyti, jog jie nėra lokalūs: „Iš kitos pusės, kadangi iki studijų niekur profesionaliai nešokau ir visa mano karjera susijusi su Vakarais, atsitiko taip, jog kolegų iš Lietuvos dar nesu turėjęs.“
Kitokia Luko patirtis: „Su kolegomis Lietuvoje jaučiuosi tarsi būtume artima šeima, kaip viena jų sako: „Visi žinom, kaip atrodo taburetė“. Užsienyje gimstantys ryšiai visai kitokie. Šokėjai iš esmės daug klajoja, todėl ir artimesnį ryšį sukurti ar išlaikyti sunkiau. Prieš porą savaičių, po 3 sėkmingų sezonų, užbaigiau darbą Miuncheno Kammerspiele teatre ir sėdėdamas traukinyje nesulaikiau ašarų, nes žinojau, kad su kolegomis, kuriuos tikrai pamilau, nebesusitiksiu arba matysiu juos žymiai rečiau. Taip ir klajojam palikdami dalį širdies kiekviename pasaulio kampe.“
„Be Kompanijos“ spektaklių sukūrimą ir sklaidą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Paklausti, kada suprato esantys tarptautiniais šokio menininkais, abu atsakė kiek kitaip, nei tikėjausi. Tiek Dovydui, tiek Lukui buvimas užsienyje buvo neišvengiamybė, suvokiant tai dar paauglystėje: „Man atrodo, žinojau, kad išvyksiu bent jau studijuoti į užsienį daug anksčiau, nei pradėjau šokti. Tai buvo natūralu nuo pradinių klasių: po mokyklos išvažiuosiu kažkur studijuoti ir pagyventi. Kitokios minties net nebuvo. Man iš esmės patinka būti imigrantu, gyventi kitokioje aplinkoje, kultūroje. Ir ne tik dėl to, kad man patinka atrasti, bet ir dėl to, kad ten aš pats esu tas Kitas.“, - pasakoja Dovydas.
Tuo tarpu Lukas savo išvažiavimą, siejo su šokiu. Žinoma, kartais menininko užsiėmimų ir gyvenimo pasirinkimų atskirti neįmanoma: „Sugalvojau, jog esu tarptautinis šokio menininkas dar mokydamasis M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Daug svajojau, kaip išvažiuosiu svetur ir nekantravau sužinoti ką ten atrasiu. Visada buvo beprotiškai smalsu, kas ir kaip ten, už jūrų marių, šoka. Rūpėjo mokytis skirtingų šokio stilių, technikų, susipažinti su kuo įvairesnėmis judesio filosofijomis.“
Taip jiedu susitiko Roterdame, ką tik įstoję į vieną geidžiamiausių šokio mokyklų Europoje: „Iš tiesų mūsų pažinties istorija labai įdomi, nes esame susidūrę ir iki tol. Iki CODARTS niekuomet nesimokiau šokio profesionaliai, tik būreliuose po pamokų. Žinojau apie Luką savo paaugliškame šokio kontekste, nes vyrų šokėjų ir dar tokių talentingų, reta, o jis toks jaunas jau visur buvo pastebimas, mokėsi Čiurlionio menų mokykloje. Todėl labai nustebau, kai jis atėjo į vieną iš mano lankytų pamokų, nes taip pat žinojau, kad mus „čiurlioniukai“ vadindavo saviveiklininkais (juokiasi). Tad iki Roterdamo buvom kalbėję, bet tai nebuvo tikra draugystė. Žinoma, tik sužinoję, kad įstojom, susiskambinome ir sutarėm ieškoti kur gyventi kartu. O jau atvažiavus, per pirmus vakarus prie vyno daug ką vienas kitam išsikalbėjom: ir kaip jis man atrodė vietinė žvaigždė ir kaip Lukas, pasirodo, apie mane irgi nemažai žinojo“, - su šypsena prisimena Dovydas.
„O aš pamenu mūsų pirmą susitikimą Roterdame hostelyje, kur abu aštuoniolikmečiai išsigandusiomis akimis nejaukiai pasisveikinom. Nuo tada man Dovydas buvo kaip brolis, o kartais ir sesė. Kartu patyrėm daug pirmų kartų: pirmą kartą virėm bulvių košę, jaudinomės prieš pasimatymus ir paguosdavom po skyrybų. Buvom sugalvoję kiekvienam kursiokui lietuvišką vardą, kad šalia sėdint galėtume garsiai apie juos kalbėti. Žodžiu, buvome komanda, ramstis vienas kitam.“, - pasakoja Lukas, paslaptingai užklausdamas Dovydo apie atsiminimus iš „Performance Bar“. Kas tai?
„Tai buvo (gal dar yra) vieta Roterdame, baras, kuris veikdavo įprastai, išskyrus tai, kad kartą ar du per valandą baro stalas transformuodavosi į sceną, ant kurios vykdavo performatyvūs veiksmai. Ši vieta atsidarė kaip tik mums pradėjus studijuoti CODARTS, todėl su ja, kaip su naktinio gyvenimo ir kultūros vieta, mes užaugome. Labai sunku žodžiais nupasakoti viską, ką iš ten prisimenu, ką iš ten pasiėmiau... Ten aš pamačiau tiek dalykų, kurie padarė didžiulę įtaką man kaip kūrėjui, kaip žmogui. Pavyzdžiui, tame bare su Luku sukūrėme pasirodymą, kuriame pirmą kartą pasirodėme nuogi, ten taip pat užgimė mūsų personažai Trisha ir Svitlana... Yra tiek daug dalykų, kuriais net sunku dalintis, nes jie tokie brangūs. Jei CODARTS išmokė be galo daug technikos, tuomet ši vieta buvo terpė, kurioje aš supratau kaip prieiti prie pačios kūrybos ir žiūrovo, kaip sukurti naratyvą ir formą, kad galėtum pasakoti savąją istoriją, pritraukti ir paveikti publiką. Tai – lyg antroji mano mokykla, išugdžiusi manyje buvimo menininku suvokimą.“, - jautriai prisiminimais dalinasi Dovydas.
Abu šokėjai studijų laikais buvo susikūrę „neoficialius manifestus“, kuriuose sau pasakė, kas yra galima ir ne, kuriant šokį. Luką iki šiandien erzina klasikinio baleto dueto kūrimo principai, pagrįsti lyčių stereotipais: „Man jie neįdomūs konceptualiai ir nejaukūs vizualiai. Kiek pamenu save nuo vaikystės, skirstymas į vaikinų ir merginų partijas mane visada liūdino.“ Stereotipinis mąstymas yra tai, kas liūdina Luką ir Lietuvoje: „Tiesa, kad studijuoti išvažiavau ne vien norėdamas pasisemti daugiau žinių šokyje. Lietuvoje aš nesijaučiu pilnavertė visuomenės dalis dėl savo orientacijos ir tą jaučiu beveik kiekvieną mielą dieną. Olandijoje man nereikia savęs teisinti, gėdytis ar slėptis, o mano teisės ir laisvės yra tolygios visiems kitiems.“
Mąstydamas apie būseną „čia“ ir „svetur“ Dovydas atranda dar kitokių susikirtimų: „Viena vertus Lietuvoje jaučiuosi savas, iš kitos pusės čia būnu taip retai, kad visa mano rutina ir įpročiai, kasdienybė lieka Prancūzijoje. Galbūt dėl to (paradoksaliai) vienišu dažniau pasijaučiu Lietuvoje. Kalbant apie buvimą šokėju yra dvi to paties medalio pusės: Vakaruose juo būti žymiai lengviau, tačiau dėl to tai tampa tik dar viena eiline profesija. Ją pasirinkę žmonės nėra tokie degantys, kaip Lietuvoje. Tai matyti ir iš kūrybos.
Nepasakyčiau, kad esu labai gerai susipažinęs su dabartiniu kontekstu, bet lietuviai žymiai labiau vertina laisvę ir konkrečiai kūrybos laisvę. Jų darbuose jausti ir matyti, kad kūryba atsiranda ne dėl to, kad „aš galiu“, o iš vidinės reikiamybės, dėl to, kad niekas kitas to nepadarys. Galbūt per skambu, bet kartais atrodo, kad tas „laisvės įprotis“ sąlygoja Vakarų scenoje dažniau atsirandantį banalumą, minties plakatiškumą. O tai, kad nepriklausomi Lietuvos šokėjai nebūtinai dirba tarptautiniuose projektuose, tėra geografijos klausimas. Gyvenant kitoje Europos pusėje „tarptautinis“ nebėra atskira sąvoka, tai tiesiog kasdienybė, nes atstumai yra kitokie ir pasiekti atvirus kastingus nekainuoja tiek daug laiko ir pinigų.“
„Pamenu praeitą pavasarį galėjome pamatyti ir palyginti kontekstus Baltijos šokio platformoje Estijoje. Jei estus galima būtų pavadinti komiškais, latvius labai dramatiškais, tai lietuviai man pasirodė neapibūdinami vienu žodžiu. Mes esame labai skirtingi. Vienintelis kas mus vienija, tai yra aiškiai išreikštos formos: ar tai būtų protestas ir iškeltos rankos, sukami ratais plaukai ir laisvė ar vaiko sūpavimo rankose klausimas.“, - kolegų darbus apibendrina Lukas. Tačiau ar daug laiko iš tiesų lieka bendrauti su kolegomis iš Lietuvos?
Dovydas džiaugiasi platėjančiu pažinčių ratu, bendradarbiavimu su „Be Kompanijos“ ir Gintare Masteikaite, jausmu, jog savo darbus jis gali pristatyti daugelyje vietų ir pamatyti, jog jie nėra lokalūs: „Iš kitos pusės, kadangi iki studijų niekur profesionaliai nešokau ir visa mano karjera susijusi su Vakarais, atsitiko taip, jog kolegų iš Lietuvos dar nesu turėjęs.“
Kitokia Luko patirtis: „Su kolegomis Lietuvoje jaučiuosi tarsi būtume artima šeima, kaip viena jų sako: „Visi žinom, kaip atrodo taburetė“. Užsienyje gimstantys ryšiai visai kitokie. Šokėjai iš esmės daug klajoja, todėl ir artimesnį ryšį sukurti ar išlaikyti sunkiau. Prieš porą savaičių, po 3 sėkmingų sezonų, užbaigiau darbą Miuncheno Kammerspiele teatre ir sėdėdamas traukinyje nesulaikiau ašarų, nes žinojau, kad su kolegomis, kuriuos tikrai pamilau, nebesusitiksiu arba matysiu juos žymiai rečiau. Taip ir klajojam palikdami dalį širdies kiekviename pasaulio kampe.“
„Be Kompanijos“ spektaklių sukūrimą ir sklaidą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Paieška nedavė rezultatų