Vasaros muzika po atviru dangumi: 9 nepamirštami vasaros koncertai Kalnų parke
2025 metų vasara Vilniaus Kalnų parke žada tapti ypatinga – viena gražiausių sostinės erdvių sugrįžta kaip didžiausių gyvos muzikos renginių centras. Čia vyks net 9 koncertai, kuriuose pasirodys garsiausi Lietuvos ir užsienio atlikėjai.LVSO VAIKAMS | ''LAUKINĖ SIMFONIJA''
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pristato nuostabią premjerą vaikams ir visai šeimai – kultinio amerikiečių rašytojo, bestselerių „Angelai ir Demonai“, „Da Vinči kodas“ ir „Inferno“ autoriaus Dano Browno (g. 1964) kūrinį vaikams „Laukinė simfonija“ (angl. „Wild Symphony“).Didžiausi gegužės renginiai Lietuvoje: Michaelas Kiwanuka, Martin Garrix, Marijonas Mikutavičius ir „Led Zeppelin“ legenda
Gegužę Lietuvos renginių rinka įkais it vasaros saulė. Vilnių aplankys britų žvaigždė Michaelas Kiwanuka ir „Led Zeppelin“ legenda Robertas Plantas, Kauną drebins didžėjai ATB, Martin Garrix ir Benny Bennasi, tuo metu Raudonės pilies festivalyje atmosferą kaitins Marijono Mikutavičiaus šou.Žemaitė pastebėta sostinės gatvėse!
Istorija gyva – ji atgimsta čia pat, tarp mūsų ir pačiais netikėčiausiais ženklais. Ypač legendomis apipintame Vilniuje, kur iš tiesų galite sutikti pažįstamus veidus – net ir šokio žingsniu besisukančią garsiąją rašytoją. Žemaitės skveras, Užupis, senamiesčio takai… Kiek daug atvirų erdvių patirti, kiek progų įsikvėpti, tuo pačiu – gėrėtis pavasariu ir aktyviu laisvalaikiu.Vilniuje žinomi žmonės su vaikais stebėjo pirmojo Lietuvoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjerą
Sekmadienį Vilniuje vyko pirmojo Lietuvos istorijoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjera. Žymiosios Antoine de Saint-Exupéry pasakos įkvėpto spektaklio nepraleido žinomi šalies žmonės, tarp jų – Žilvinas Žvagulis, Viktorija Siegel, Nerijus Juška, Indrė Anankaitė-Kalašnikovienė, Austėja Lukaitė ir kiti.Vilniuje – labdaringa „Mažojo Princo“ miuziklo išankstinė premjera
Trečiadienį Vilniuje vyko ypatinga miuziklo „Mažasis Princas“ išankstinė premjera, kurią nemokamai stebėjo daugiau nei 1000 iššūkius patiriančių žmonių, tarp kurių – 500 vaikų, globojamų labdaros organizacijų Maltiečiai, „Gelbėkit vaikus“, „Pagalbos paaugliams iniciatyva“ bei „SOS Vaikų kaimai“, kuriems bilietus dovanojo prekybos tinklas „Maxima“.„Pietinia kronikų“ istorija tęsiasi – Edita šoka į teatro sceną
Filmo „Pietinia kronikas“ gerbėjai turėtų suklusti – birželio 5 ir 6 dienomis Valstybinis Šiaulių dramos teatras kviečia į išskirtinę premjerą „Šok, Edita, šok“, kuria bus atidarytas trečią kartą rengiamas scenos menų festivalis miesto erdvėse „Teatrodromas“. Pagal Rimanto Kmitos pjesę kuriamas spektaklis – tarsi „Pietinia kronikų“ plėtinys teatro scenoje, tik čia pasakojama merginos – vienos iš romano veikėjų – Editos versija.Gatvės teatro spektaklis ''Beton, beton I love you''
Gatvės teatro spektaklis ,,Beton, beton I love you'' yra paremtas tikromis istorijomis apie vaikystės ir paauglystės prisiminimus. Istorijos yra surinktos iš žmonių kurie augo 2000-ųjų pradžioje. Šie žmonės, kurių pasakojimus aktoriai įkūnija, gyveno blokinių pastatų kiemuose, kuriuose vyko kiemų mūšiai, vaikiškos pramogos gatvėje, laiko leidimas laiptinėse, smėlio dėžėje. O kasdienybę paženklino kieme ir rajone sutikti žmonės, kurie sukūrė pasaulį su savo taisyklėmis.Vilniaus tango teatras - Kai tango prabyla lietuviškai
Jau seniai brendo mintis atgaivinti tarpukaryje Lietuvoje skambėjusius tango kūrinius Vilniaus tango teatro scenoje. Tango, gimęs Argentinoje, perskrodęs vandenyną ir klajojęs po Europą, XX a. pradžioje užklydo ir į Lietuvą. Čia jis buvo sutiktas dviprasmiškai – juo ir žavėtasi, ir piktintasi, kaip ir visur kitur.Vienišo žmogaus tyla spektaklyje „Chroma“: pokalbis su Naubertu Jasinsku
Šį savaitgalį Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB) kartu su Valstybiniu Jaunimo teatru pakvies į premjerą „Chroma“. Spektaklį apie vienatvę, tylą ir ryšio ilgesį kuria Naubertas Jasinskas ir Maksymas Teterukas. Įkvėpta Thomo Manno ir Dereko Jarmano kūrybos, „Chroma“ kviečia pabūti – ne skubėti, ne ieškoti atsakymų, o išbūti akimirką, kurioje daug tylos, bet dar daugiau jausmo. Artėjant premjerai – pokalbis su vienu iš spektaklio kūrėjų, režisieriumi Naubertu Jasinsku.Aktorė Nijolė Mirončikaitė apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“
Kovo 28-ąją, minint Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija, kurioje įvertinti geriausi praėjusių metų teatro scenos darbai ir kūrėjai. Šiemet nominacijoje nepagrindinis moters vaidmuo „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota VŠDT aktorė Nijolė Mirončikaitė. „Auksinis scenos kryžius“ jai skirtas už įtaigų ir jaudinantį penkiametės Majos vaidmenį spektaklyje „Migla“ (rež. A. Špilevoj). Tai pirmas „Auksinis scenos kryžius“, kurį pelno daugiau nei šešis dešimtmečius Valstybiniame Šiaulių dramos teatre kurianti aktorė.„Auksiniais scenos kryžiais“ pagerbti geriausi 2024 metų scenos menininkai
Kovo 28-ąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įteiktos Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno premijos ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“, „Boriso Dauguviečio auskaras“ ir Padėkos premija.Teatro lankytojų portretas 2024-aisiais: kas, kada ir kaip domisi teatru?
Minint Tarptautinę teatro dieną, tradiciškai pristatomas teatro lankytojo portretas, atskleidžiantis, kaip keičiasi žiūrovų įpročiai ir kokie spektakliai sulaukia didžiausio populiarumo. 2024 metais, remiantis „Bilietai.lt“ ir „Teatrai.lt“ duomenimis, šias platformas, ieškodami informacijos apie teatro renginius ir įsigydami bilietus į spektaklius, aplankė daugiau nei 1,1 mln. žmonių. Tai rodo, kad teatras Lietuvoje išlieka itin paklausia kultūros sritimi.PLG tęsia strateginę plėtrą ir įsitvirtina kaip lyderė Centrinėje Europoje
Tarptautinė bilietų platinimo įmonių grupė PLG, valdanti „Bilietai.lt“ ir veikianti septyniose Europos šalyse, toliau plečiasi Centrinėje Europoje. Kartu su Čekijos partneriu „GoOut“ ji įsigijo „Ticketstream“ – antrą pagal dydį bilietų platinimo įmonę Čekijos rinkoje. PLG grupei priklauso tokie prekių ženklai kaip „Bilietai.lt“, „Bilešu Serviss“, „Piletilevi“, „Bilete.ro“, „Entertix.ro“, „Myticket.ro“, „GoOut.net“, „Kicket“ ir „Biletomat“. Šiuo metu PLG yra didžiausia bilietų platinimo bendrovė Vidurio Europoje.Šokio spektaklį apie Žemaitę įvertinusi proproproanūkė: „Šiandien ji vėl aktualiai persitransformuoja“
„Vienas iš tų retesnių atvejų, kai scenoje galima išvysti ne Žemaitės kūrybos, o jos asmeninio gyvenimo interpretaciją“, – sako Žemaitės proproproanūkė Vaida Račiūnaitė-Čepkienė. Įpusėjus šokio spektaklio „Žemaitė N.18(0)“ turui po Lietuvą, ji džiaugiasi, kaip įtaigiai ir šiandieniniam žmogui aktualia kalba gali atgimti garsios rašytojos istorija. Naujas ansamblio „Lietuva“ projektas jau spėjo sulaukti teigiamo žiūrovų įvertinimo, o drąsiu žvilgsniu ir meniniais sprendimais nustebino tiek ištikimiausius Žemaitės gerbėjus, tiek tuos, kurie ją buvo įpratę matyti visai kitokią.Baletas vaikams ''Karlas ir gėlės''
"Karlas ir gėlės", tai Baltijos baleto teatro (BBT) spektaklis mažiesiems žiūrovams . Balete skamba nepakartojama Patrick Doyle muzika, iš "Hario Poterio" filmų garso takelių. Pagrindinis herojus Karlas, atlieka magiškus burtų triukus, stebindamas visus žiūrovus ne tik efektinga baleto technika, bet ir smagiais pokštais. Pasaka iliustruojama vaizdo instaliacijomis, kurios padeda vaikams aiškiai suprasti baleto libretą.Nesuvaržytos aistros: naujas šokio spektaklis prikels garsiosios Žemaitės fenomeną Naujas šokio spektaklis – apie visas po Žemaitės skara kunkuliavusias aistras
Meilei ir kūrybai amžiaus cenzo nėra: ansamblis „Lietuva“ pristato premjerą – šokio spektaklį „Žemaitė N.18(0)“ apie moterį, akivaizdžiai pralenkusią laiką. Nauja programa bus pristatoma vasario 21 d. Vilniaus Šokio teatre, vėliau turas tęsis kituose Lietuvos miestuose. Pasak kūrėjų, rašytojos Žemaitės fenomenas su visais intriguojančiais jos gyvenimo faktais verti atskiro dėmesio, todėl specialiai Žemaitės metams skirtas projektas į garsiąją lietuvių klasikę kvies pažvelgti visai kitaip.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.LNDT „RULETĖS“ REŽISIERIUS JO STRØMGREN: „KURTI ISTORIJĄ NUO NULIO REIKIA DRĄSOS“
Lietuvos nacionalinis dramos teatras 84 sezoną pradės rugsėjo 6 d. premjera paaugliams „Ruletė“, kurią stato žinomas norvegų režisierius ir choreografas Jo Strømgren. 2018 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jo sukurtas spektaklis „Durys“ pelnė net keturis Auksinius scenos kryžius (Jo Strømgren apdovanotas kaip geriausias choreografas). Įpusėjus naujo spektaklio, kuriame vaidins Kęstutis Cicėnas, Augustė Pociūtė, Rytis Saladžius, Rimantė Valiukaitė ir Aistė Zabotkaitė, repeticijoms, menininkas sutiko atsakyti į keletą Daivos Šabasevičienės klausimų.
Kaip gimė mintis kurti „Ruletę“?
Norėjau sukurti spektaklį, kur niekas negalėtų nuspėti, kas nutiks kitoje scenoje. Kadangi spektaklio scenografija yra sukama scena su skirtingais kambariais, pavadinimas atsirado natūraliai. Ruletė reiškia ką nors besisukančio ir nenuspėjamo. Ir rizikingo. Pradėjęs ruletės žaidimą, greičiausiai pralaimėsi, tačiau svajonė ką nors laimėti visada išlieka. Žvelgiant iš kvazifilosofinės perspektyvos, galbūt taip mes gyvename savo gyvenimą.
Jus matau kaip „menininko teatro“ atstovą: kuriate libretą, scenografiją, muziką ir, žinoma, choreografiją. Manau, kad tai unikali teatro forma, nes žiūrovai iš karto pasineria į visą spektaklį. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kodėl dažniausiai dirbate be menininkų iš kitų teatro sričių?
Daugelyje spektaklių dirbu su kitų sričių menininkais, bet tai priklauso nuo idėjos ir koncepcijos. Kartais naudinga leisti kūrybinėms idėjoms kilti iš vienų, o ne iš daugelio smegenų, ypač kai viską įsivaizduoju kaip filmą. Tada lieka mažai vietos eksperimentams ar diskusijoms, veikiau aktoriams tenka „sekti paskui išprotėjusį arklį“ ir tikėtis geriausio. Šioje alegorijoje išprotėjęs arklys esu aš – kad būtų aiškiau. Bet šįkart nesu visiškai vienas, prie kostiumų dizaino prisideda Dovilė Gudačiauskaitė, prie šviesų dizaino – Audrius Jankauskas. Jiems irgi reikia kūrybinės erdvės, todėl pasirūpinu, kad mano vidinis filmas būtų be specifinių šviesų ir kostiumų. Jie turi galimybę mane nustebinti. Be to, malonu būti mažos grupelės dalimi. Jų asociacijos ir idėjos savaime veikia mano vidinį filmą, todėl būtų neteisinga sakyti, kad „Ruletė“ yra vieno žmogaus smegenų nuotykis.
Kai praėjusią žiemą atvykote į Vilnių ir pristatėte „Ruletės“ idėją, mane nustebino ne tik labai preciziškas koncepcijos pristatymas, bet ir jūsų paties sukurtas dekoracijų maketas. Ar jus domina vizualiojo meno kūrėjo darbas?
Tai priklauso nuo idėjos ir koncepcijos. Kai man reikia, kad vizuali erdvė būtų vienmatė ir realistiška, kad aktoriai būtų laisvi būti abstrakčiais ar keistais, manau, kad efektyviau pačiam kurti scenografiją. Tačiau kai idėja reikalauja, kad scenografija būtų kaip kontrastas visiems kitiems elementams, dažnai vaisingiau leisti tai padaryti kam nors kitam. Turiu pripažinti, kad palaipsniui iš visiško diletanto dabar vis dėlto virtau žmogumi, turinčiu tam tikrą scenografo kompetenciją. Juk per daugelį metų sukūriau turbūt 100 skirtingų scenografijos projektų, kai kurie iš jų buvo blogi, kai kurie geri. Nesikuklinsiu: manau, jog keli iš jų yra puikūs! Nors „Ruletės“ scenografija nėra geniali, joje yra tinkamas kvailumo, naivumo ir teatrališkumo derinys. Ji atrodo bloga reikiama prasme. Pasiekti tokio rezultato taip pat gali būti iššūkis.
Ar galėtumėte apibūdinti scenografijos koncepciją? Akivaizdu, kad „Ruletėje“ veikėjus nukėlėte į praeitį. Kas verčia Jus vengti dabarties?
Dabartis man mažiau įdomi, nes ateitis ir praeitis sukelia daugiau asociacijų ir vaizduotės. Teatre daug kas susiję su perkėlimu – į kitas vietas, kitas situacijas, kitą laiką. Manau, jei nuo įprastų dalykų atsiribojame arba pakeičiame scenovaizdį, galime matyti aiškiau. Traukinyje mąstome įdomiau nei savo virtuvėje. Praeities ar dabarties vaizdavimas taip pat suteikia daugiau laisvės nukrypti nuo realizmo. Esamasis laikas dažnai verčia mus tikėtis, kad viskas bus tikroviška: juk viskas yra čia ir dabar, vadinasi, turi atrodyti taip pat kaip čia ir dabar. Prisimenu, kaip prieš kelerius metus kūriau spektaklį esamajame laike, natūralistinėje miško scenografijoje. Spektaklis sulaukė kritiškų atsiliepimų, kad buvo garsai paukščių, kurie negyvena toje aplinkoje, o šūvių garsai neatitiko aktoriaus šautuvo kalibro. Esamasis laikas kai kuriuos žmones verčia manyti, kad tai dokumentinis filmas.
Kaip kuriate ir plėtojate savo choreografines idėjas? Scena po scenos, kaip kine? O gal tiesiog turite griaučius ir papildote jį įvairiomis mizanscenomis?
Vėlgi, tai priklauso nuo idėjos ir koncepcijos. Kai kurioms idėjoms reikia išsamaus tradicinio scenarijaus, kitoms – kasdienės „smegenų audros“. Pirmuoju atveju reikia būti protingam, antruoju – drąsiam. Man asmeniškai labiausiai patinka dirbti scena po scenos, chronologiškai, ir kartu su aktoriais kurti spektaklio logiką bei dramaturgiją. Taip galiu būti ramus, kad kuriame teatrą, remdamiesi savomis prielaidomis, o ne teatrinę literatūros versiją. Be to, tai suteikia aktoriams galimybę kurti personažus be išankstinių nuostatų. Esu statęs daugybę Ibseno pjesių ir labai dažnai mačiau, kaip aktoriai pirmąją repeticijos dieną drebėjo iš baimės. Nelengva vaidinti Norą Helmer, kai visi turi savo nuomonę apie tai, kas ji yra. Šia prasme vaidinti personažą, kurio dar niekas nėra matęs, yra daug įdomiau ir man, ir aktoriams, ir žiūrovams. Ir... grįžtant prie drąsos – kurti istoriją nuo nulio ryžtasi nedaugelis režisierių. Mūsų kultūros istorija mus taip išmokė gerbti autorius ir rašytinį žodį, kad kartais galvoju, jog teatras tampa literatūros įkaitu. Kai gaunu progą sulaužyti šį modelį, labai džiaugiuosi. Jei recenzijos blogos, visada stengiuosi sau priminti, kad mano kūrinys bent jau nebuvo sukurtas pagal knygą. Šokau iš dešimties, o ne iš penkių metrų aukščio...
Veiksmas jūsų spektaklyje sukasi kaip perpetuum mobile. O kaip su gyvenimu? Ar viskas sukasi ratu, o gal įmanoma pasukti šį ratą šiek tiek kita kryptimi?
Kai tik ištariu ar parašau žodį „gyvenimas“, jaučiuosi pretenzingai. Nesu filosofas, bet mėgstu galvoti apie mažesnes detales, kurios, tikiuosi, gali sukelti didelių minčių. Bet tikrai, perpetuum mobile neabejotinai yra terminas, kuriuo galima apibūdinti gyvenimą, visuomenę, pasaulį. Man atsibodo žmonės, teigiantys, kad gyvenimas ir jie patys turi apibrėžtą tikslą ir linijinį kelią. Aplink save dažniausiai matau sumaištį ir iliuziją, bet manau, kad žmonės visai neblogai su tuo susitvarko. Spėju, kad tai ir yra gyvenimo žavesys – beviltiški bandymai rasti prasmę ir kartu žinojimas, kad visa tai yra tik apgaulė.
Kurie norvegų rašytojai jums padarė įspūdį, o gal net tam tikrą įtaką?
Esame maža šalis, bet, kaip ir Islandija, esame rašytojų ir skaitytojų tauta. Nežinau kodėl. Taip pat nežinau, kodėl Lietuva taip nuostabiai gerai žaidžia krepšinį. Manau, kad mažos šalys yra tokios – išsiskiriančios labai konkrečiose srityse. Bet aš užaugau skaitydamas, vienu metu tai galėjo būti penki romanai iš viso pasaulio. Tikriausiai tai turėjo įtakos mano vėlesnei kūrybai, kai galva buvo pilna istorijų, personažų ir scenarijų. Tai atsitiko prieš skaitmeninį amžių, vadinasi, viską ne mačiau, o įsivaizdavau, o tai radikaliai skiriasi kūrybiniu požiūriu. Turiu pasakyti, kad iš norvegų rašytojų didžiausią įspūdį paliko Knutas Hamsunas. Jis laikomas psichologizuotos literatūros tėvu, pirmą kartą įvedusiu vidinius monologus ir sąmonės srautą. Jis kūrė seniai, labai seniai, bet jo kūryba vis dar intriguoja. Deja, jis pasuko į nacizmą ir vėlesnėms kartoms paliko didžiulę dilemą – gera literatūra, bet siaubingas žmogus. Boikotuoti ar susitaikyti su dvilypumu? Tam tikra prasme ši dilema man buvo svarbi, primenanti, kad žmogus ir jo kūryba gali būti du skirtingi dalykai. Šių dienų kultūroje daug dėmesio skiriama reprezentacijai, kai tikimasi, kad asmuo ir kūryba bus glaudžiai susiję. Tačiau aš vis dėlto branginu šį atskyrimą – ir dėl savęs, ir dėl to, ką matau, pavyzdžiui, teatre. Galbūt dėl to nesu jokiuose socialiniuose tinkluose ir nesidaliju niekuo apie savo asmeninį gyvenimą. Žmonėms reikia matyti mano darbus, kas esu aš – neįdomu.
Kokius šiuolaikinius Norvegijos menininkus laikote įdomiais?
Tiesą sakant, šiek tiek praradau susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Galbūt todėl, kad ribos peržengtos tiek, kad kyla pavojus, jog rankų darbas praras savo vertę. Nesvarbu, ką matau ar girdžiu, man sunku mėgautis kūryba, jei joje trūksta meistriškumo. Galbūt nuskambės senamadiškai, bet man patinka senas geras įrėmintas paveikslas. Mano namuose Osle gausu meno kūrinių, tačiau svečiams man niekada nereikia aiškinti, ką reiškia kiekvienas paveikslas ar kokiame kontekste jį reikėtų suvokti. Savarankiškas meno kūrinys neturi būti vaizdingas ar komunikabilus, bet jis turi ką nors perteikti. Norvegija dabar yra labai daugiakultūrė, joje yra daug naujų menininkų, norinčių pasakyti naujų dalykų. Atrodo, kad jų asmeninės patirtys, kultūrinis paveldas ir politinės problemos į meno sceną atneša daug šviežių minčių. Paskutinėje mano aplankytoje parodoje dalyvavo afrikiečių kilmės musulmonų menininkas gėjus, rankomis kuriantis nuostabias skulptūras iš banginių kaulų. Savotiškas mišinys, tačiau neabejotinai sugebantis atspindėti mūsų painius laikus. Šių naujų tendencijų pasigendu Lietuvoje, nes čia vis dar vyrauja monoetninė visuomenė.
Henrikas Ibsenas ar Jonas Fosse žvelgė į savo personažų vidų. Jūsų kūryboje visi tie jausmai, regis, sutelkti išorėje. Kaip apibrėžtumėte žmogiškąjį „Ruletės“ turinį?
Kalbamės įpusėjus repeticijoms, pradėjome nuo išorinių aplinkybių, scenų sekos. Tačiau manau, kad galiausiai atliksime tokį pat vidinį tyrimą kaip Ibsenas ir Fosse. Tiesiog pradėsime nuo kito galo. Tai ir iššūkis, ir atgaiva. Tačiau ten, kur norime nueiti, visada veda daug kelių.
Ką reiškia „spektaklis paaugliams“? Ar ta pati tema gali būti skirta suaugusiesiems?
„Ruletė“ neabejotinai skirta paaugliams ir vyresnio amžiaus žiūrovams. Spektaklyje nagrinėjamos sekso, lytinės orientacijos, narkotikų, savižudybės, smurto, religijos ir tikriausiai dar kelios probleminės temos. Tačiau nieko nėra blogiau už tai, ką vidutinis paauglys gali išvysti įvairiose skaitmeninėse platformose, ir mes bent jau nepateikiame nieko tikro. Tačiau šios temos ir bet kokia su jomis susijusi ironija ar humoras neturėtų būti atskleidžiami amžiaus grupėms, kurios nėra tam pasiruošusios. Tai nebus spektaklis, į kurį kas nors galės atvesti, pavyzdžiui, 9 metų vaiką. Kai kuriems vaikams gali būti naudinga pamatyti dalykus, kurių jie iki galo nesupranta, bet ne „Ruletę“. Nepaisant to, visada siekiu, kad spektaklį galėtų žiūrėti skirtingų kartų žiūrovai, kad jie galėtų susitikti ir patirti tą patį.
Kaip gimsta Jūsų mizanscenos? Ar Jūs rodote aktoriams, kaip jie turi įeiti į sceną ar išeiti iš jos, ką turi turėti, kad būtų aišku, ką jie darė prieš įeidami pro duris?.. Ar viskas kyla iš Jūsų vaizduotės, ar Jūs, kaip Federico Fellini, sėdite lauke prie staliuko, geriate kavą ir stebite žmones, o paskui juos perkeliate į savo kūrinį?
Vienas dalykas, kuriuo skiriuosi nuo daugelio režisierių, yra tai, kad nebijau rodyti. Kai kuriems metodams tai yra tabu. O kai kuriose šalyse tai beveik įžeidžia aktorius. Tačiau kartais tai gali būti abipusiai naudingas dalykas. Aš galiu atsidurti aktorių situacijoje, o jie gali pamatyti praktinius pasiūlymus iš šalies. Esminis elementas čia yra tai, kad „Ruletė“ bus vaidinama neegzistuojančia kalba, kur negalėsime remtis žodžių reikšmėmis. O tai vėl reiškia, kad situacija ir personažas turi būti itin aiškūs. Todėl labai svarbi fizinė kalba ir laikas. Taip pat turime rasti naujų būdų, kaip perteikti potekstę. Man tai labai įdomu, ir tikiuosi, kad aktoriai jaučiasi taip pat. Aš stebiu žmones ir pastebiu daug detalių, bet nemanau, kad tai kažkas ypatingo. Detalės mus supa, bet kartais pamirštame, kokios svarbios jos gali būti teatro spektaklyje. Bandymas žodžius pakeisti fizinėmis detalėmis yra geras pratimas. Scenoje būtų beprasmiška sakyti: „Aš dabar pykstu!“, nes yra daugybė būdų tai parodyti fiziškai.
Vaidinti spektaklyje pakvietėte kai kuriuos aktorius, kurie dalyvavo Jūsų spektaklyje „Durys“, taip pat ir kitus. Kokio tipo aktorių ieškojote būtent šiam spektakliui?
Malonu dirbti su pažįstamais žmonėmis ir malonu dirbti su nepažįstamais. „Ruletė“ – tai derinys. Be to, pasirinkau aktorius, panašius į personažus, kuriuos turėjau galvoje. Paprastai režisieriai aktorių nesirenka pagal jų išvaizdą, bet kodėl gi ne? Visi LNDT aktoriai yra geri, man būtų nesąžininga vertinti ir spręsti, kurie yra „geriausi“. Manau, kad aktorius kartais gali paguosti, kai juos atrenka pagal išvaizdą, suteikiant jiems galimybę scenoje pabrėžti savo bruožus. Aktorystė dažniausiai reiškia būti kuo nors kitu, bet kartais bent trumpam gali būti tiesiog „savimi“.
Ar jaučiate didelį skirtumą tarp lietuvių ir norvegų aktorių?
Manau, kad Lietuvos aktoriai labiau linkę išbandyti naujus metodus ir procesus nei Skandinavijoje. Lietuvos teatro tarptautinis statusas yra aukštas, o aktoriai pasitiki savimi. Nedaugelis kitų nacionalinių teatrų gauna tiek daug kvietimų į gastroliuoti užsienį kaip LNDT. Pavyzdžiui, Oslo nacionalinis teatras niekada nėra išvykęs į užsienį. Galbūt šis pasitikėjimas susijęs ir su šalies dydžiu – būnant mažam, lengviau bandyti, o nepavykus per daug nesigėdijant vėl bandyti, ir taip pasiekti įdomesnių rezultatų. Aktoriai ir režisieriai, dirbantys, tarkime, Paryžiuje, tikriausiai labiau jaudinasi. Nesėkmė ten gali reikšti karjeros pabaigą, ir tada gali kilti pagunda būti protingiems, o ne kūrybingiems. Man vis labiau patinka dirbti už Norvegijos ribų ir naudotis tokiu pasitikėjimu.
Esate gana ramus, santūrus žmogus, bet scenoje galite būti juokingas. Nuo ko tai priklauso?
Šaukti ir stresuoti – ne mano būdui. Vienintelį kartą prieš 26 metus ant kažko šaukiau, ir man dėl to iki šiol gėda. Visi darome tai, kas mums patinka, todėl ir esame repeticijų salėje kartu. Ir mums moka už tai, kad ten esame!!! Man tai yra mano namai, vieta, kur praleidžiu daugiausia laiko. Būtų labai neprotinga užpildyti tuos namus stresu ir nerimu. O gal būnant atsipalaidavus natūraliai atsiranda humoras? Nežinau, ar esu juokingas, ar ne. Jaučiu, kad situacijose ir personažuose visada ieškau liūdesio, bet galbūt giliai širdyje būtent tai ir yra humoras – bandymas susidoroti su nelaimingu gyvenimu.
Norvegija yra gamtos karalystė. Tai bene vienintelė šalis, kuri ilgą laiką kovojo su tarša, o dviviečių automobilių savininkai jau seniai moka dvigubą mokestį už išmetamą anglies dioksido kiekį. Ką matote Vilniuje? O gal esate įpratę didžiąją gyvenimo dalį praleisti teatre ir mažiau pastebite gyvenimą už jo ribų?
Iš tiesų esu kilęs iš labai civilizuotos šalies. Dirbęs 70 šalių, manau, galiu tai pasakyti be arogancijos. Socialinei demokratijai įsitvirtinti reikia kelių kartų, bet kai ji jau yra ir veikia, savotiškai stebina, koks stiprus yra žmonių moralinis kompasas. Mokesčių mokėjimas su malonumu yra to ženklas. Valstybė nėra „kažkas kitas“, ji yra „tu ir aš“. Be to, tarp žmonių vyrauja didelis pasitikėjimas, o tai pasitaiko gana retai. Tačiau šis nuostabus bendruomeniškumo jausmas turi ir neigiamą pusę – mes tikime, kad likęs pasaulis pritaria mūsų vertybėms. O taip nėra. Daugelį metų Norvegija buvo lengvas lietuvių nusikaltėlių taikinys, ir vienu metu, esu tikras, Norvegijoje kalėjo daugiau lietuvių nei pačioje Lietuvoje. Aš užaugau niekada nerakindamas durų, net mieste. Tačiau viskas keičiasi, ir dabar Oslas yra gana pavojingas miestas su daug daugiakultūrinės painiavos. Vilniuje iš tikrųjų jaučiuosi saugiau nei namie, manau, kad tai draugiška vieta. Lietuvoje lankausi nuo 1990-ųjų, tad metai po metų turėjau galimybę matyti tautos gimimą ir stebėti jos raidą. Nors nemoku kalbos ir visada būsiu tik svečias, apie Lietuvą žinau daugiau, nei žmonės mano. Taip pat žinau, kad tapatybė yra dinamiškas dalykas. Per mano gyvenimą Norvegija iš skurdžiausios Europos šalies tapo turtingiausia. Tai buvo nuostabi, bet ir skausminga kelionė. Senosios vertybės nyksta, naujos vystosi, ir ne visada į gerąją pusę. Nuolatiniai pokyčiai verčia tave, kaip žmogų, keistis kartu su jais. Man smalsu, kaip Vilnius su tokiais iššūkiais susidoros per ateinančius dešimtmečius.