Skaityti daugiau
Vasaros muzika po atviru dangumi: 9 nepamirštami vasaros koncertai Kalnų parke
2025 metų vasara Vilniaus Kalnų parke žada tapti ypatinga – viena gražiausių sostinės erdvių sugrįžta kaip didžiausių gyvos muzikos renginių centras. Čia vyks net 9 koncertai, kuriuose pasirodys garsiausi Lietuvos ir užsienio atlikėjai.LVSO VAIKAMS | ''LAUKINĖ SIMFONIJA''
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pristato nuostabią premjerą vaikams ir visai šeimai – kultinio amerikiečių rašytojo, bestselerių „Angelai ir Demonai“, „Da Vinči kodas“ ir „Inferno“ autoriaus Dano Browno (g. 1964) kūrinį vaikams „Laukinė simfonija“ (angl. „Wild Symphony“).Didžiausi gegužės renginiai Lietuvoje: Michaelas Kiwanuka, Martin Garrix, Marijonas Mikutavičius ir „Led Zeppelin“ legenda
Gegužę Lietuvos renginių rinka įkais it vasaros saulė. Vilnių aplankys britų žvaigždė Michaelas Kiwanuka ir „Led Zeppelin“ legenda Robertas Plantas, Kauną drebins didžėjai ATB, Martin Garrix ir Benny Bennasi, tuo metu Raudonės pilies festivalyje atmosferą kaitins Marijono Mikutavičiaus šou.Žemaitė pastebėta sostinės gatvėse!
Istorija gyva – ji atgimsta čia pat, tarp mūsų ir pačiais netikėčiausiais ženklais. Ypač legendomis apipintame Vilniuje, kur iš tiesų galite sutikti pažįstamus veidus – net ir šokio žingsniu besisukančią garsiąją rašytoją. Žemaitės skveras, Užupis, senamiesčio takai… Kiek daug atvirų erdvių patirti, kiek progų įsikvėpti, tuo pačiu – gėrėtis pavasariu ir aktyviu laisvalaikiu.Vilniuje žinomi žmonės su vaikais stebėjo pirmojo Lietuvoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjerą
Sekmadienį Vilniuje vyko pirmojo Lietuvos istorijoje miuziklo „Mažasis Princas“ premjera. Žymiosios Antoine de Saint-Exupéry pasakos įkvėpto spektaklio nepraleido žinomi šalies žmonės, tarp jų – Žilvinas Žvagulis, Viktorija Siegel, Nerijus Juška, Indrė Anankaitė-Kalašnikovienė, Austėja Lukaitė ir kiti.Vilniuje – labdaringa „Mažojo Princo“ miuziklo išankstinė premjera
Trečiadienį Vilniuje vyko ypatinga miuziklo „Mažasis Princas“ išankstinė premjera, kurią nemokamai stebėjo daugiau nei 1000 iššūkius patiriančių žmonių, tarp kurių – 500 vaikų, globojamų labdaros organizacijų Maltiečiai, „Gelbėkit vaikus“, „Pagalbos paaugliams iniciatyva“ bei „SOS Vaikų kaimai“, kuriems bilietus dovanojo prekybos tinklas „Maxima“.„Pietinia kronikų“ istorija tęsiasi – Edita šoka į teatro sceną
Filmo „Pietinia kronikas“ gerbėjai turėtų suklusti – birželio 5 ir 6 dienomis Valstybinis Šiaulių dramos teatras kviečia į išskirtinę premjerą „Šok, Edita, šok“, kuria bus atidarytas trečią kartą rengiamas scenos menų festivalis miesto erdvėse „Teatrodromas“. Pagal Rimanto Kmitos pjesę kuriamas spektaklis – tarsi „Pietinia kronikų“ plėtinys teatro scenoje, tik čia pasakojama merginos – vienos iš romano veikėjų – Editos versija.Gatvės teatro spektaklis ''Beton, beton I love you''
Gatvės teatro spektaklis ,,Beton, beton I love you'' yra paremtas tikromis istorijomis apie vaikystės ir paauglystės prisiminimus. Istorijos yra surinktos iš žmonių kurie augo 2000-ųjų pradžioje. Šie žmonės, kurių pasakojimus aktoriai įkūnija, gyveno blokinių pastatų kiemuose, kuriuose vyko kiemų mūšiai, vaikiškos pramogos gatvėje, laiko leidimas laiptinėse, smėlio dėžėje. O kasdienybę paženklino kieme ir rajone sutikti žmonės, kurie sukūrė pasaulį su savo taisyklėmis.Vilniaus tango teatras - Kai tango prabyla lietuviškai
Jau seniai brendo mintis atgaivinti tarpukaryje Lietuvoje skambėjusius tango kūrinius Vilniaus tango teatro scenoje. Tango, gimęs Argentinoje, perskrodęs vandenyną ir klajojęs po Europą, XX a. pradžioje užklydo ir į Lietuvą. Čia jis buvo sutiktas dviprasmiškai – juo ir žavėtasi, ir piktintasi, kaip ir visur kitur.Vienišo žmogaus tyla spektaklyje „Chroma“: pokalbis su Naubertu Jasinsku
Šį savaitgalį Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB) kartu su Valstybiniu Jaunimo teatru pakvies į premjerą „Chroma“. Spektaklį apie vienatvę, tylą ir ryšio ilgesį kuria Naubertas Jasinskas ir Maksymas Teterukas. Įkvėpta Thomo Manno ir Dereko Jarmano kūrybos, „Chroma“ kviečia pabūti – ne skubėti, ne ieškoti atsakymų, o išbūti akimirką, kurioje daug tylos, bet dar daugiau jausmo. Artėjant premjerai – pokalbis su vienu iš spektaklio kūrėjų, režisieriumi Naubertu Jasinsku.Aktorė Nijolė Mirončikaitė apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“
Kovo 28-ąją, minint Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija, kurioje įvertinti geriausi praėjusių metų teatro scenos darbai ir kūrėjai. Šiemet nominacijoje nepagrindinis moters vaidmuo „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota VŠDT aktorė Nijolė Mirončikaitė. „Auksinis scenos kryžius“ jai skirtas už įtaigų ir jaudinantį penkiametės Majos vaidmenį spektaklyje „Migla“ (rež. A. Špilevoj). Tai pirmas „Auksinis scenos kryžius“, kurį pelno daugiau nei šešis dešimtmečius Valstybiniame Šiaulių dramos teatre kurianti aktorė.„Auksiniais scenos kryžiais“ pagerbti geriausi 2024 metų scenos menininkai
Kovo 28-ąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įteiktos Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno premijos ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“, „Boriso Dauguviečio auskaras“ ir Padėkos premija.Teatro lankytojų portretas 2024-aisiais: kas, kada ir kaip domisi teatru?
Minint Tarptautinę teatro dieną, tradiciškai pristatomas teatro lankytojo portretas, atskleidžiantis, kaip keičiasi žiūrovų įpročiai ir kokie spektakliai sulaukia didžiausio populiarumo. 2024 metais, remiantis „Bilietai.lt“ ir „Teatrai.lt“ duomenimis, šias platformas, ieškodami informacijos apie teatro renginius ir įsigydami bilietus į spektaklius, aplankė daugiau nei 1,1 mln. žmonių. Tai rodo, kad teatras Lietuvoje išlieka itin paklausia kultūros sritimi.PLG tęsia strateginę plėtrą ir įsitvirtina kaip lyderė Centrinėje Europoje
Tarptautinė bilietų platinimo įmonių grupė PLG, valdanti „Bilietai.lt“ ir veikianti septyniose Europos šalyse, toliau plečiasi Centrinėje Europoje. Kartu su Čekijos partneriu „GoOut“ ji įsigijo „Ticketstream“ – antrą pagal dydį bilietų platinimo įmonę Čekijos rinkoje. PLG grupei priklauso tokie prekių ženklai kaip „Bilietai.lt“, „Bilešu Serviss“, „Piletilevi“, „Bilete.ro“, „Entertix.ro“, „Myticket.ro“, „GoOut.net“, „Kicket“ ir „Biletomat“. Šiuo metu PLG yra didžiausia bilietų platinimo bendrovė Vidurio Europoje.Šokio spektaklį apie Žemaitę įvertinusi proproproanūkė: „Šiandien ji vėl aktualiai persitransformuoja“
„Vienas iš tų retesnių atvejų, kai scenoje galima išvysti ne Žemaitės kūrybos, o jos asmeninio gyvenimo interpretaciją“, – sako Žemaitės proproproanūkė Vaida Račiūnaitė-Čepkienė. Įpusėjus šokio spektaklio „Žemaitė N.18(0)“ turui po Lietuvą, ji džiaugiasi, kaip įtaigiai ir šiandieniniam žmogui aktualia kalba gali atgimti garsios rašytojos istorija. Naujas ansamblio „Lietuva“ projektas jau spėjo sulaukti teigiamo žiūrovų įvertinimo, o drąsiu žvilgsniu ir meniniais sprendimais nustebino tiek ištikimiausius Žemaitės gerbėjus, tiek tuos, kurie ją buvo įpratę matyti visai kitokią.Baletas vaikams ''Karlas ir gėlės''
"Karlas ir gėlės", tai Baltijos baleto teatro (BBT) spektaklis mažiesiems žiūrovams . Balete skamba nepakartojama Patrick Doyle muzika, iš "Hario Poterio" filmų garso takelių. Pagrindinis herojus Karlas, atlieka magiškus burtų triukus, stebindamas visus žiūrovus ne tik efektinga baleto technika, bet ir smagiais pokštais. Pasaka iliustruojama vaizdo instaliacijomis, kurios padeda vaikams aiškiai suprasti baleto libretą.Nesuvaržytos aistros: naujas šokio spektaklis prikels garsiosios Žemaitės fenomeną Naujas šokio spektaklis – apie visas po Žemaitės skara kunkuliavusias aistras
Meilei ir kūrybai amžiaus cenzo nėra: ansamblis „Lietuva“ pristato premjerą – šokio spektaklį „Žemaitė N.18(0)“ apie moterį, akivaizdžiai pralenkusią laiką. Nauja programa bus pristatoma vasario 21 d. Vilniaus Šokio teatre, vėliau turas tęsis kituose Lietuvos miestuose. Pasak kūrėjų, rašytojos Žemaitės fenomenas su visais intriguojančiais jos gyvenimo faktais verti atskiro dėmesio, todėl specialiai Žemaitės metams skirtas projektas į garsiąją lietuvių klasikę kvies pažvelgti visai kitaip.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Lėlininkas Linas Zubė: „Lėlių teatrą skaitau kaip eilėraštį“
„Lėlių teatras yra atskiras pasaulis, pasakojantis apie mūsų santykį į buvusį ir esamą laiką, santykį į čia buvusius ir esančius žmones, įvykius ir į save“, – sako lėlininkas, režisierius ir aktorius Linas Zubė, neseniai pristatęs lėlių spektaklį suaugusiems „Šišion“, pasakojantį apie senųjų Klaipėdos krašto gyventojų, šišioniškių, likimus pokariu ir ankstyvaisiais nepriklausomybės metais. „Lėlės kalba apie esmę“, – sako jis.
„Spektaklis ‚Šišion‘ – kelionė laiku į kruvinųjų žemių teritoriją, pokario Klaipėdos kraštą“, – apie spektaklį rašė istorikė Rūta Matimaitytė. „Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tūkstančiai Klaipėdos krašto žmonių buvo priversti palikti ar laikinai atsitraukti iš gimtosios žemės. Ištuštėjusios sodybos su paliktais vietinių žmonių daiktais, pietumis ar vakariene ant stalo tapo naujos ir skausmingos Klaipėdos krašto realybės pokariu vaizdiniu. Įprastine buvusi gyvenimo tėkmės gija buvo suardyta ir nutraukta negrįžtamai. Tik likę raudonų plytų atminties likučiai bylojo – kadaise čia būta kitokio gyvenimo“.
Spektaklyje Linas Zubė pasakoja dokumentišką istoriją apie kaimynių šišioniškių šeimą. Jis, atkilėlių žemaičių šeimos vaikas, pokariu persikėlusių į ištuštėjusį Klaipėdos kraštą, siūlo unikalų žvilgsnį į konfliktą tarp išlikusių vietinių gyventojų ir iš Didžiosios Lietuvos atvykusių naujakurių. Linas, vos aštuonerių, žaisdamas su šišioniškių šeimos jaunesniuoju sūnumi Dietrichu, negali suvokti situacijos rimtumo, tačiau mato draugo senelius, „omą ir opą“, inteligentiškai atrodančius, lyg ne vietoje atsidūrusius vokiškosios kultūros atstovus, pastebi jo dėdę Beno, deviantišką asmenybę, keikiantį „žemaičius-komunistus“ ir ant stogo keliantį vėliavą su svastika. Beno jam kelia pagrįstą baimę ir užmena klausimą, apie kokią atimtą žemę jis kalba ir jo paties kaip naujakurio atsakomybę šioje istorijoje. Spektaklyje L. Zubė istoriją iš savo gyvenimo pasitelkia kaip priemonę analizuoti, kaip geopolitiniai procesai veikia šeimų likimus ir kokia sudėtinga yra kolektyvinės atsakomybės problema.
„Personažai tik trumpam ateina pažiūrėti į mus, apsireiškia mums, kad pamatytume, kaip gyvenome ir gyvename dabar“, – sako spektaklio autorius, režisierius, aktorius, lėlių ir scenografijos dailininkas. Šį rudenį teatras „Lino lėlės“ skelbia spektaklio „Šišon“ turą po Lietuvos regionus. Spektaklį išvysti galės Tauragės, Šilutės, Pagėgių, Kauno, Klaipėdos, Rietavo ir Panevėžio žiūrovai.
„Šišion“ – lėlių spektaklis suaugusiems. Kuo įdomus šis žanras? Kas vyksta suaugusio žiūrovo galvoje, stebint lėlių spektaklį? Ar patyrimas kitoks nei žiūrint dramos spektaklį?
Lėlių teatras yra arčiau vaizduojamojo meno, nei žmonių teatras. Todėl mano galva jį daug įdėmiau stebi, žinodama, kad jame nėra nieko bereikalingo, kad viskas, ką matai, yra ne šiaip sau rodoma. Lėlių teatrą skaitau kaip eilėraštį, kur žodis atveria ištisą kosmosą. Daryti spektaklį suaugusiems tik dėl to, kad padarytum suaugusiems – neįdomu, beprasmiška. Kita vertus, neinfantilus lėlių spektaklis vaikams yra ir suaugusiems. Svarbu, kiek ir kokio turinio jame yra. Stengiuosi, kad mano spektakliuose ir vaikai, ir suaugę rastų kažką sau. „Šišion“ tema nevaikiška ir spektaklio raiška tokia, kad į jį kviečiame žiūrovus tik nuo dvylikos metų.
Spektaklyje „Šišon“ daug gyvo plano vaidybos, galima drąsiai sakyti, kad tai – monospektaklis su lėlėmis. Ką lėlės suteikia spektakliui?
Aš vaidinu su lėlėmis jau daug metų ir tiesiog visada gvildenu lėlišką sumanymą, duodu darbo lėlėms bei kitiems lėliškiems objektams. Negaliu paaiškinti, kodėl. Tiesiog taip veikia mano galva. „Šišion“ atveju sunku įsivaizduoti gyvą aktorių, vaidinantį spektaklio personažus. Nudrožiau Selmą tokią, kokia ji stovi mano akyse. Nesvarbu, kad nepamenu jos veido, bet pamenu jos stotą, rūbą, pamenu ją vis nešančią pieno kanes, krepšius, kapliuojančią ropes (šišioniškiai ropėmis vadino bulves). Jei ją vaidintų aktorė, vaidyboje vis tiek reikėtų ieškoti lėliškos manieros, nes Selma – personažas tarsi iš už anapus rūko. Personažai tik trumpam ateina pažiūrėti į mus, apsireiškia mums, kad pamatytume, kaip gyvenome ir gyvename dabar. Lėlių teatras yra atskiras pasaulis, pasakojantis apie mūsų santykį į buvusį ir esamą laiką, santykį į čia buvusius ir esančius žmones, įvykius ir į save. Lėlės kalba apie esmę.
Spektaklyje kalbate apie pokario įvykius. Kodėl šiandien siūlote nusikelti į tada? Kuo jums įdomus tas laikas?
Neįdomus. Gyvenau ten ir nenorėčiau grįžti dėl totalaus, kasdienio žeminimo, agresyvių santykių ir patiriamos baimės. Būtinai kas nors teiksis prisiknisti ir paauklėti. Pavyzdžiui, sėdi į taksi, subarška plastmasinė portfelio rankena ir štai taksisto priekaištas: „Na, na, kas šitaip sėdasi?..“. Reikėdavo viską daryti kažkaip ne taip, kaip norėjosi, ne taip, kaip atrodė yra logiška.
Šį kartą norėjau pabūti su savo vaikyste, su tuomet pažintais žmonėmis, su draugais, apraudot liūdną jų likimą. Pradėjęs spektaklį supratau, kad mylėjau juos. Mane patį tas nustebino. Tada buvo didesnė čia gyvenusių lietuvininkų, šišioniškių, klaipėdiškių bendruomenė, daugiau jos paliktų ir ženklų. Šiandien ši bendruomenė mažiau beišsiskiria savitumu. Atlietuvinta. Kas lėmė nykimą, kiek dėl to kalti-nekalti mes, atvykėliai iš Didžiosios Lietuvos? Ką mes ir mūsų tėvai darėm ne taip? Gal dar galim išsaugot tai, kas liko?
Istorija, kurią pasakojate, jums svarbi asmeniškai. Kada supratot, kad vaikystėje artimai bendravai su pažeidžiama ir nykstančia etnine grupe, Klaipėdos krašto autochtonais, šišioniškiais? Kaip juos pažinote?
Pirmiausia pradėjau gailėtis, kad neišmokau klaipėdiškių tarmės. O turėjau tokią galimybę. Kaimynų vaikai kalbėjo vokiškai ir aš su jais taip pat (ko pats nebepamenu). Bet jiems ėmus lankyti mokyklą, ėmėm bendrauti lietuviškai. Nė į galvą neateidavo mintis, kad jie ir mes ne tas pats. Tėvas kaimo šventėse vaidindamas intermedijas – taip vadinom trumpus sceninius anekdotus – mėgdžiodavo jų tarmę taip, tarsi kurtų sceninį charakterį, tokį sceninį rūbą, kuriame paslepi save ir jautiesi laisviau. Kas nors galėjo tame įžvelgti ir pašaipą. Bet ar buvo kas įžvelgė? Kaimyno Beno gąsdinančias manifestacijas dėl prarastos žemės ilgai laikiau ligonio kliedesiais, nesąmonėm. Pasijuokdavom prisiminę. Tik vėliau pradedi suprasti, iš ko pasijuokei, kur gyvenai, kas tie žmonės buvo, kuo tapo ir kuo galėjo tapti, jei ne tos geopolitinė audros, kuriose kentėjom visi. Bet mes atvykę šišion galėjom būti jautresni.
Atsiraukiant nuo asmeninio santykio – kaip išartikuliuotumėt spektaklio temos aktualumą šiandien?
Suprantu, kad prieš šimtą metų tuometinė Lietuva, norėdama išlikti, neturėjo kitos išeities, kaip tik prisijungti Klaipėdos kraštą. Lietuva ypač daug investavo į uostą. Taip pat prasidėjo krašto atlietuvinimo politiką. Bruno le Coutre atsiminimų knygoje „Mano miestas Klaipėda 1900–1939“ pasakoja, kaip mokyklų inspektorius prašydavo mokinių pademonstruoti, kaip jie moka sugiedoti „Tautišką giesmę“. Žinoma, ne vien atlietuvinimo politika buvo vienintelė priežastis paskatinusi krašte nacionalsocialistines nuotaikas. Šiuo metu skaitau Norberto Černiausko studiją „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Autorius rašo, kad iš Stalino rankų pasiėmę Vilniaus kraštą, lietuviai lipo ant to paties grėblio kaip ir Klaipėdoje – puolė atlietuvinti Vilnijos gyventojus, pasitelkdami giesmių karus bažnyčiose, daužydami parduotuvių vitrinas, mušdamiesi su vietos lenkais, plėšydami lenkišką spaudą.
Prieškario problemas su žeme sulygino karas. 1945 m. Klaipėda atrodė kaip Bachmutas šiandien. Pokariu atėję į beveik tuščią vietą daugelis nežinojom ir nenorėjom nieko žinoti. Niekas mūsų needukavo, teisingos istorijos niekas nedėstė. Tuometei valdžiai ne žmonės rūpėjo, ne koks nors vietinių identiteto saugojimas. Atvirkščiai. Rūpėjo įsisavinti teritoriją.
Net 2009 metams atėjus buvo nugriautas didysis metalinis laivų navigacijai skirtas bokštas, arba bakenas, stovėjęs Klaipėdos mikrorajone, Bomelsvitėje. Bakenas statytas 1852 m. iš metalinio kampainio ir siekė 38 metrų aukštį. Jo viršūnėje buvo kryžius, piramidė ir skritulinė statinė. Po jį vaikystėje karstėsi jau minėtas Bruno le Coutre. Istorikas Dainius Elertas rašo, kad bakenas buvo nugriautas, nespėjus paskelbti jį Lietuvos jūrinės kultūros ir technikos paveldu. Parduotas metalo supirkėjams. O juk teigiama, kad Klaipėdos herbe vaizduojami du bokštai ir yra tokie bakenai.
Istorija – tai ir santykiai. Niekas neatsiranda šiaip sau. Turime suprasti, kokios mūsų patirtys lėmė šį nejautrų, neempatišką mūsų santykį į žmones, kuriuos nejučia, po truputėlį išstūminėjom į paraštes.
Spektaklis „Šišion“ rugsėjo 27 d. bus rodomas Tauragėje, rugsėjo 30 d. Šilutėje, spalio 13 d. Pagėgiuose, spalio 20 d. Kaune, lapkričio 15 d. Klaipėdoje, lapkričio 29 d. Rietave, gruodžio 9 d. Panevėžyje. Daugiau informacijos linoleles.lt, bilietus platina Bilietai.lt .
„Spektaklis ‚Šišion‘ – kelionė laiku į kruvinųjų žemių teritoriją, pokario Klaipėdos kraštą“, – apie spektaklį rašė istorikė Rūta Matimaitytė. „Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tūkstančiai Klaipėdos krašto žmonių buvo priversti palikti ar laikinai atsitraukti iš gimtosios žemės. Ištuštėjusios sodybos su paliktais vietinių žmonių daiktais, pietumis ar vakariene ant stalo tapo naujos ir skausmingos Klaipėdos krašto realybės pokariu vaizdiniu. Įprastine buvusi gyvenimo tėkmės gija buvo suardyta ir nutraukta negrįžtamai. Tik likę raudonų plytų atminties likučiai bylojo – kadaise čia būta kitokio gyvenimo“.
Spektaklyje Linas Zubė pasakoja dokumentišką istoriją apie kaimynių šišioniškių šeimą. Jis, atkilėlių žemaičių šeimos vaikas, pokariu persikėlusių į ištuštėjusį Klaipėdos kraštą, siūlo unikalų žvilgsnį į konfliktą tarp išlikusių vietinių gyventojų ir iš Didžiosios Lietuvos atvykusių naujakurių. Linas, vos aštuonerių, žaisdamas su šišioniškių šeimos jaunesniuoju sūnumi Dietrichu, negali suvokti situacijos rimtumo, tačiau mato draugo senelius, „omą ir opą“, inteligentiškai atrodančius, lyg ne vietoje atsidūrusius vokiškosios kultūros atstovus, pastebi jo dėdę Beno, deviantišką asmenybę, keikiantį „žemaičius-komunistus“ ir ant stogo keliantį vėliavą su svastika. Beno jam kelia pagrįstą baimę ir užmena klausimą, apie kokią atimtą žemę jis kalba ir jo paties kaip naujakurio atsakomybę šioje istorijoje. Spektaklyje L. Zubė istoriją iš savo gyvenimo pasitelkia kaip priemonę analizuoti, kaip geopolitiniai procesai veikia šeimų likimus ir kokia sudėtinga yra kolektyvinės atsakomybės problema.
„Personažai tik trumpam ateina pažiūrėti į mus, apsireiškia mums, kad pamatytume, kaip gyvenome ir gyvename dabar“, – sako spektaklio autorius, režisierius, aktorius, lėlių ir scenografijos dailininkas. Šį rudenį teatras „Lino lėlės“ skelbia spektaklio „Šišon“ turą po Lietuvos regionus. Spektaklį išvysti galės Tauragės, Šilutės, Pagėgių, Kauno, Klaipėdos, Rietavo ir Panevėžio žiūrovai.
„Šišion“ – lėlių spektaklis suaugusiems. Kuo įdomus šis žanras? Kas vyksta suaugusio žiūrovo galvoje, stebint lėlių spektaklį? Ar patyrimas kitoks nei žiūrint dramos spektaklį?
Lėlių teatras yra arčiau vaizduojamojo meno, nei žmonių teatras. Todėl mano galva jį daug įdėmiau stebi, žinodama, kad jame nėra nieko bereikalingo, kad viskas, ką matai, yra ne šiaip sau rodoma. Lėlių teatrą skaitau kaip eilėraštį, kur žodis atveria ištisą kosmosą. Daryti spektaklį suaugusiems tik dėl to, kad padarytum suaugusiems – neįdomu, beprasmiška. Kita vertus, neinfantilus lėlių spektaklis vaikams yra ir suaugusiems. Svarbu, kiek ir kokio turinio jame yra. Stengiuosi, kad mano spektakliuose ir vaikai, ir suaugę rastų kažką sau. „Šišion“ tema nevaikiška ir spektaklio raiška tokia, kad į jį kviečiame žiūrovus tik nuo dvylikos metų.
Spektaklyje „Šišon“ daug gyvo plano vaidybos, galima drąsiai sakyti, kad tai – monospektaklis su lėlėmis. Ką lėlės suteikia spektakliui?
Aš vaidinu su lėlėmis jau daug metų ir tiesiog visada gvildenu lėlišką sumanymą, duodu darbo lėlėms bei kitiems lėliškiems objektams. Negaliu paaiškinti, kodėl. Tiesiog taip veikia mano galva. „Šišion“ atveju sunku įsivaizduoti gyvą aktorių, vaidinantį spektaklio personažus. Nudrožiau Selmą tokią, kokia ji stovi mano akyse. Nesvarbu, kad nepamenu jos veido, bet pamenu jos stotą, rūbą, pamenu ją vis nešančią pieno kanes, krepšius, kapliuojančią ropes (šišioniškiai ropėmis vadino bulves). Jei ją vaidintų aktorė, vaidyboje vis tiek reikėtų ieškoti lėliškos manieros, nes Selma – personažas tarsi iš už anapus rūko. Personažai tik trumpam ateina pažiūrėti į mus, apsireiškia mums, kad pamatytume, kaip gyvenome ir gyvename dabar. Lėlių teatras yra atskiras pasaulis, pasakojantis apie mūsų santykį į buvusį ir esamą laiką, santykį į čia buvusius ir esančius žmones, įvykius ir į save. Lėlės kalba apie esmę.
Spektaklyje kalbate apie pokario įvykius. Kodėl šiandien siūlote nusikelti į tada? Kuo jums įdomus tas laikas?
Neįdomus. Gyvenau ten ir nenorėčiau grįžti dėl totalaus, kasdienio žeminimo, agresyvių santykių ir patiriamos baimės. Būtinai kas nors teiksis prisiknisti ir paauklėti. Pavyzdžiui, sėdi į taksi, subarška plastmasinė portfelio rankena ir štai taksisto priekaištas: „Na, na, kas šitaip sėdasi?..“. Reikėdavo viską daryti kažkaip ne taip, kaip norėjosi, ne taip, kaip atrodė yra logiška.
Šį kartą norėjau pabūti su savo vaikyste, su tuomet pažintais žmonėmis, su draugais, apraudot liūdną jų likimą. Pradėjęs spektaklį supratau, kad mylėjau juos. Mane patį tas nustebino. Tada buvo didesnė čia gyvenusių lietuvininkų, šišioniškių, klaipėdiškių bendruomenė, daugiau jos paliktų ir ženklų. Šiandien ši bendruomenė mažiau beišsiskiria savitumu. Atlietuvinta. Kas lėmė nykimą, kiek dėl to kalti-nekalti mes, atvykėliai iš Didžiosios Lietuvos? Ką mes ir mūsų tėvai darėm ne taip? Gal dar galim išsaugot tai, kas liko?
Istorija, kurią pasakojate, jums svarbi asmeniškai. Kada supratot, kad vaikystėje artimai bendravai su pažeidžiama ir nykstančia etnine grupe, Klaipėdos krašto autochtonais, šišioniškiais? Kaip juos pažinote?
Pirmiausia pradėjau gailėtis, kad neišmokau klaipėdiškių tarmės. O turėjau tokią galimybę. Kaimynų vaikai kalbėjo vokiškai ir aš su jais taip pat (ko pats nebepamenu). Bet jiems ėmus lankyti mokyklą, ėmėm bendrauti lietuviškai. Nė į galvą neateidavo mintis, kad jie ir mes ne tas pats. Tėvas kaimo šventėse vaidindamas intermedijas – taip vadinom trumpus sceninius anekdotus – mėgdžiodavo jų tarmę taip, tarsi kurtų sceninį charakterį, tokį sceninį rūbą, kuriame paslepi save ir jautiesi laisviau. Kas nors galėjo tame įžvelgti ir pašaipą. Bet ar buvo kas įžvelgė? Kaimyno Beno gąsdinančias manifestacijas dėl prarastos žemės ilgai laikiau ligonio kliedesiais, nesąmonėm. Pasijuokdavom prisiminę. Tik vėliau pradedi suprasti, iš ko pasijuokei, kur gyvenai, kas tie žmonės buvo, kuo tapo ir kuo galėjo tapti, jei ne tos geopolitinė audros, kuriose kentėjom visi. Bet mes atvykę šišion galėjom būti jautresni.
Atsiraukiant nuo asmeninio santykio – kaip išartikuliuotumėt spektaklio temos aktualumą šiandien?
Suprantu, kad prieš šimtą metų tuometinė Lietuva, norėdama išlikti, neturėjo kitos išeities, kaip tik prisijungti Klaipėdos kraštą. Lietuva ypač daug investavo į uostą. Taip pat prasidėjo krašto atlietuvinimo politiką. Bruno le Coutre atsiminimų knygoje „Mano miestas Klaipėda 1900–1939“ pasakoja, kaip mokyklų inspektorius prašydavo mokinių pademonstruoti, kaip jie moka sugiedoti „Tautišką giesmę“. Žinoma, ne vien atlietuvinimo politika buvo vienintelė priežastis paskatinusi krašte nacionalsocialistines nuotaikas. Šiuo metu skaitau Norberto Černiausko studiją „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Autorius rašo, kad iš Stalino rankų pasiėmę Vilniaus kraštą, lietuviai lipo ant to paties grėblio kaip ir Klaipėdoje – puolė atlietuvinti Vilnijos gyventojus, pasitelkdami giesmių karus bažnyčiose, daužydami parduotuvių vitrinas, mušdamiesi su vietos lenkais, plėšydami lenkišką spaudą.
Prieškario problemas su žeme sulygino karas. 1945 m. Klaipėda atrodė kaip Bachmutas šiandien. Pokariu atėję į beveik tuščią vietą daugelis nežinojom ir nenorėjom nieko žinoti. Niekas mūsų needukavo, teisingos istorijos niekas nedėstė. Tuometei valdžiai ne žmonės rūpėjo, ne koks nors vietinių identiteto saugojimas. Atvirkščiai. Rūpėjo įsisavinti teritoriją.
Net 2009 metams atėjus buvo nugriautas didysis metalinis laivų navigacijai skirtas bokštas, arba bakenas, stovėjęs Klaipėdos mikrorajone, Bomelsvitėje. Bakenas statytas 1852 m. iš metalinio kampainio ir siekė 38 metrų aukštį. Jo viršūnėje buvo kryžius, piramidė ir skritulinė statinė. Po jį vaikystėje karstėsi jau minėtas Bruno le Coutre. Istorikas Dainius Elertas rašo, kad bakenas buvo nugriautas, nespėjus paskelbti jį Lietuvos jūrinės kultūros ir technikos paveldu. Parduotas metalo supirkėjams. O juk teigiama, kad Klaipėdos herbe vaizduojami du bokštai ir yra tokie bakenai.
Istorija – tai ir santykiai. Niekas neatsiranda šiaip sau. Turime suprasti, kokios mūsų patirtys lėmė šį nejautrų, neempatišką mūsų santykį į žmones, kuriuos nejučia, po truputėlį išstūminėjom į paraštes.
Spektaklis „Šišion“ rugsėjo 27 d. bus rodomas Tauragėje, rugsėjo 30 d. Šilutėje, spalio 13 d. Pagėgiuose, spalio 20 d. Kaune, lapkričio 15 d. Klaipėdoje, lapkričio 29 d. Rietave, gruodžio 9 d. Panevėžyje. Daugiau informacijos linoleles.lt, bilietus platina Bilietai.lt .
Paieška nedavė rezultatų