Su dideliu atsidavimu kūnui darbas pasiūlo juslingumą ir šokį kaip laikui nepavaldžias ir demokratiškai prieinamas technologijas, kuriomis galima išardyti esamą pasaulį ir projektuoti besitęsiančią dabartį į tvarią ateitį – savo esme švelnią, kupiną susižavėjimo, dėmesingą.  

„SPRINGBACK MAGAZINE“:

„Tanztage Berlin 2024: rites of hope and grief” („Tanztage Berlin 2024: vilties ir sielvarto apeigos“)

2024 m. kovo 8 d., Evgeny Borisenko

Salės grindys nuklotos storu kobalto mėlynumo kilimu, primenančiu parodų sales, oro uostų salonus, plačias vandenynų platybes ir gausybę kitų slenkstinių „poilsio“ erdvių. Dziarnowska ir jos scenos partnerė Leah Marojevićatlieka plačių mostų vilnijančius solo, skambant nepertraukiamai Dionne Warwick dainos „What the World Needs Now“melodijai. Vilkėdamos tamsiai mėlynomis šifono suknelėmis atvira nugara, jos meistriškai išlaiko pusiausvyrą tarp kontrolės ir paleidimo, visą laiką subtiliai jausdamos vienai kitą. Jų staigūs kelių judesiai ir valso ritmu siūbuojantys pečiai perteikia karališką eleganciją ir šaltą atsiribojimą, atliepiant užliūliuojančius Warwick dainos žodžius „love, sweet love“ („meilė, saldi meilė“), staiga pasigirstančius tarsi iš tolio. (...) Kantrus fizinio ilgesio ir troškimo mylėti tyrinėjimas perauga į staigius, pankrokiškus solo numerius ir siautulingas disko scenas, jungiamas vientiso muzikinio takelio.

„This resting, patience“ nė akimirkai nenusigręžia nuo pagrindinės temos – potraukio, juslingumo ir geismo susvetimėjimo, tačiau spektaklis pranoksta savo paties žinią taip, kaip tai gali padaryti tik didieji meno kūriniai. Nė viena šio trijų valandų spektaklio minutė nesugadintaprasto perėjimo ar patogiai pasirinktos aktualijos. Dziarnowska ir Marojević puikiai valdo savo partiją nesipuikuodamos virtuoziškumu – kontroliuojamas jų rafinuotumas neatrodo banalus, o kuriama emocinė įtampa neblėsta. O kai spektaklis baigiasi ta pačia kartojama „What the World Needs Now“ seka, kuriai skambant abi šokėjos siūbuodamos nusipurto nuovargį, žiūrovų salėje sunku sulaikyti ašarą.

Ewa Dziarnowska – Berlyne gyvenanti šokėja ir choreografė, kūrybinėje veikloje derinanti performansą, bendradarbystę ir tyrimus. Naujausi projektai „This resting, patience“ ir „A Room With a Better View“ („DisplayGallery“ ir „Berlin Art Week“) atliepia nepaliaujamą jos domėjimąsi improvizacija kaip metodu ir kaip filosofija. Susitelkusi į pojūtį, ritmą ir santykį, ji tyrinėja, kaip judesys gali kurti pažinimą ir priešintis nuoseklumo bei produktyvumo spaudimui. Jos kūryba skleidžiasi realiu laiku, derindama tikslumą su spontaniškumu ir sykiu kvestionuodama socialinius ir estetinius rėmus, kuriuose šokis yra kuriamas, stebimas ir platinamas.

Leah’os Marojević kūrybinė veikla apima performansą, choreografiją, dėstymą, dramaturgiją, mentorystę ir dalyvavimą kitų menininkų projektuose. Tarp įgyvendintų choreografinių užsakymų – projektai su parengiamųjų metų programa Sidnėjaus šokio kompanijoje (2019), Londono šiuolaikinio šokio mokyklos mokslų baigimo sezonu (2020), kolektyvu „Mass Hysteria“(2020) bei Matilde Cerruti Quara „Jupiter Woods“ (2020).

Leah nuolat bendradarbiauja su įvairiais vizualiojo meno kūrėjais, trupėmis ir choreografais ir yra dirbusi bei šokusi su tokiais menininkais kaip Colette Sadler, Ola Maciejewska, Theo Clinkardas, Jefta Van Dintheris, Megan Rooney, Ewa Dziarnowska, Paulina Olowska, Emmilou Rößling, Sarah Browne, Samas Williamsas, Holly Blakey, „Candoco Dance Company“, JoeMoranu ir kitais.

Krzysztof Bagiński – kūrėjas ir organizatorius iš Lenkijos, vienas iš Varšuvoje vykstančio eksperimentinės muzikos renginių ciklo „W Brzask“ („Auštant“) kuratorių. Kaip garso menininkas glaudžiai dirba su choreografija ir performansu.

Jacqueline Sobiszewski – vizualiojo meno kūrėja, dirbanti su šviesa, vaizdo menais, kinu ir fotografija. Gimė ir užaugo Nyderlanduose. Studijavo Lodzės valstybinės aukštosios kino, televizijos ir teatro mokyklos Kinematografijos katedroje. Derindama įvairias technikas, ji nuolat ieško naujos vizualinės kalbos įvairiose meno srityse, bendradarbiaudama su režisieriais, muzikantais, choreografais bei kurdama individualiai. Jos darbai buvo pristatyti Niujorke, Los Andžele, Sidnėjuje, Londone, Paryžiuje, Vienoje, Madride, Lisabonoje ir San Paule.

Kūrybinė komanda:

Choreografija: Ewa Dziarnowska
Scenos partnerė: Leah Marojević
Garsas: Krzysztof Bagiński
Šviesa: Jacqueline Sobiszewski
Kostiumai / stilius: Nico Navarro Rueda, Franziska Acksel
Dramaturginės konsultacijos: Jette Büchsenschütz
Kūrybinis dialogas: Suvi Kemppainen
Nuotraukos: Spyros Rennt
Vaizdo dokumentavimas: Margarita Maximova
Dėkojame: Maciej Sado

Pasaulinė premjera: 2024 m. sausio 13 d., festivalyje „Tanztage“ („Sophiensaele“ erdvė, Berlynas)

Ewos Dziarnowskos ir „Sophiensæle“ bendros gamybos projektas. 33-iasis Berlyno „Tanztage“ festivalis yra „Sophiensæle“produkcija. Finansuoja Kultūros ir socialinės sanglaudos senato departamentas ir Sostinės kultūros fondas, su geranoriška „Tanzfabrik Berlin e. V.“ ir „Theaterhaus Berlin Mitte“ parama.

Nuotraukų autorystė: Bea Borgers, Spyros Rennt.

Kūrybinės grupės „Instagram“ paskyros:

Tinklapis: www.ewadziarnowska.com