(Vilnius) Šokio spektaklis "Marcelė. Nematoma fronto linija"

Šokio spektaklis

MARCELĖ. NEMATOMA FRONTO LINIJA

Elegantiška, graži agentė, tvirto charakterio ir kartu labai jausminga, net fatališka. Tarpukario Lietuvos žvalgė Marcelė dažnai vadinama lietuviška Mata Hari.

Ansamblis „Lietuva“ pristato premjerą – šokio spektaklį „Marcelė. Nematoma fronto linija“, įkvėptą legendinės Lietuvos žvalgės Marcelės Kubiliūtės gyvenimo ir vidinės laikysenos. Spektaklio premjera įvyks 2027 m. balandžio 21 d. Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, vėliau jis bus rodomas ir kituose Lietuvos miestuose.

„Istorijoje iškyla garsūs vardai, tačiau yra žmonių, kurie tyliai, be apdovanojimų ir garantijų, kad kada nors bus prisiminti, daro tai, kas keičia valstybės likimą. Tokia buvo Marcelė Kubiliūtė – tylioji herojė, kurios gyvenimas neatsiejamas nuo sudėtingo Lietuvos istorijos laikotarpio: kovų dėl nepriklausomybės, politinių įtampų, slaptų operacijų ir nuolat kintančių grėsmių. Nesiekiame perpasakoti jos biografijos – kuriame jautrią, vizualią interpretaciją, kurioje per judesį atsiskleidžia žmogaus pasirinkimai, vidinė įtampa, ištikimybė vertybėms ir pasipriešinimas“, – apie sumanymą pasakoja režisierė, ansamblio „Lietuva“ vyr. choreografė Aušra Krasauskaitė.

Marcelė Kubiliūtė – viena paslaptingiausių Lietuvos XX amžiaus moterų. Spaudos ir visuomenės veikėja, slapta kurjerė, žvalgė ir šaulė, 1941 m. birželio sukilimo dalyvė, žydų gelbėtoja, rezistentė ir politinė kalinė, tačiau visų pirma – žmogus, pasirinkęs gyvenimą, kuriame asmeninis likimas buvo paaukotas dėl laisvės idėjos. 1918–1925 m. dirbo Lietuvos žvalgyboje ir 1919 m. perdavė į Kauną, tuometinę sostinę, slaptus lenkų valdžios dokumentus, tarp jų ir lenkų karinės organizacijos rengiamo sukilimo Lietuvoje organizatorių šifrus (tai padėjo likviduoti maištininkų organizaciją). M. Kubiliūtė yra vienintelė moteris Lietuvoje, apdovanota visais svarbiausiais nepriklausomos Lietuvos ordinais (Vyčio Kryžiaus, Gedimino ir Vytauto Didžiojo), tačiau sovietmečiu ji mirė skurde, dirbdama eiline mašininke, ištikima savo paslapčiai ir šaliai.

Šokio pasakojimas apie Marcelę yra trečias projektas A. Krasauskaitės iškilių Lietuvos moterų linijos šokių spektaklių triptike: 2025 m. ji sukūrė „Žemaitę N.18(0)”, 2026 m. – „Sofija. Genijaus šešėly“, sėkmingai rodomą iki šiol.

„Po Žemaitės ir Sofijos norisi atsigręžti į dar vieną moterį, kuri mūsų istorinėje atmintyje vis dar užima per mažai vietos. Marcelė veikė tyliai, šešėlyje, bet jos pasirinkimai buvo milžiniški. Ji veikė itin pavojingomis sąlygomis, rizikavo savo gyvybe. Šokyje labai įdomu ieškoti būdo parodyti tai, kas iš esmės nematoma – slaptumą, budrumą, pavojų, informaciją, kuri keliauja iš žmogaus žmogui, ir vidinę žmogaus kovą. Kartu naujame ansamblio „Lietuva” sezone noriu, kad ir pati mūsų šokio trupė būtų dar veržlesnė – augintų meistriškumą, drąsą eksperimentuoti ir keltų sau vis aukštesnę kartelę“, – toliau pasakoja režisierė ir choreografė.

Viena svarbių spektaklio dramaturginių linijų – Marcelės Kubiliūtės ir Liudo Giros istorija. Iš pradžių veikę kartu, vėliau jie pasirenka priešingas puses: Gira ima bendradarbiauti su sovietų valdžia, o Marcelė lieka ištikima laisvos Lietuvos idėjai. Šis lūžis išryškina vieną svarbiausių spektaklio klausimų – ką reiškia išsaugoti savo vertybes, kai kiekvienas sprendimas turi realių pasekmių?

Istorinis fonas spektaklyje taps ne dekoracija, o aktyvia dramaturgijos dalimi. Jis veiks per judesio struktūras, ritmą, solo ir masines scenas, kur judesiai kurs tai, kas dažnai lieka už žodžių ribų: paslėptas žinutes, nutrūkstančius ryšius, tylų informacijos perdavimą, dvigubą gyvenimą. Kūnai scenoje veiks tarsi kodai, ženklai, fragmentai – kartais aiškūs, kartais sąmoningai slepiami, kuriantys įtampos ir paslapties lauką. Masinės šokėjų scenos gali virsti tinklais, struktūromis, per kurias teka informacija, o solo epizodai – intymiais išgyvenimais, atskleidžiančiais žmogaus vienatvę pasirinkimų akivaizdoje. Spektaklio meninėje kalboje šiuolaikinis šokis jungsis su fizinio teatro elementais ir simboliais. Transformuojama minimalistinė scenografija, šviesa ir atmosferinis muzikos takelis padės perteikti grėsmę, nuolatinį budrumą ir vidinius Marcelės virsmus.

Spektaklyje Marcelė atsiskleis kaip daugiasluoksnė asmenybė – stipri ir pažeidžiama, racionali ir giliai jaučianti. Jos istorija šiandienos žiūrovui kalbės apie atsakomybę, pilietiškumą, drąsą veikti ir gebėjimą išlikti savimi net sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Marcelė čia tampa ne tik istorine figūra, bet ir žmogaus, pasirenkančio ne patogų, o prasmingą kelią, simboliu. Kartu spektaklis primena, kad net nutildytas ar nepastebėtas žmogaus balsas gali veikti ir keisti istoriją.

Režisierė ir choreografė A. Krasauskaitė – „Auksinio scenos kryžiaus“ ir „Padėkos kaukės“ laureatė, kurianti įvairiuose Lietuvos teatruose. Be minėtų šokio spektaklių, ansamblyje „Lietuva“ ji sukūrė choreografiją muzikinei dramai „Emilija“, koliažinei operai „Mažvydas“, muzikinei dramai „Sakmė apie dovanotą širdį“ ir šokio spektakliui „Šokio simfonija iš Šiaurės Jeruzalės“, režisavo šokio spektaklį „Dėdės ir dėdienės“ pagal Juozą Tumą-Vaižgantą.

Premjerai suburta jau ne kartą kituose ansamblio pastatymuose dirbusi kūrybinė komanda: dramaturgė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė, scenografas Modestas Jančiulis, šviesų dailininkas Pijus Vasiliauskas, muzikos vadovas Andrius Čaplikas ir kiti.

Projektą iš dalies finansuoja LR Kultūros ministerija.

Kūrybinė komanda:

Režisierė ir choreografė – Aušra Krasauskaitė

Dramaturgė – Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė

Scenografas – Modestas Jančiulis

Šviesų dailininkas – Pijus Vasiliauskas

Muzikos vadovas – Andrius Čaplikas

Solistai:

Marcelė – Greta Frolovaitė-Czaplis / Alina Jazdauskytė

Atlikėjai:

Valstybinio ansamblio „Lietuva“ šokio trupė