Vilniaus senasis teatras | F. Zeller TĖTIS, rež. J. Vaitkus

VILNIAUS SENASIS TEATRAS

Florian Zeller. „TĖTIS“

Vienos dalies drama rusų kalba su lietuviškais surtitrais

 

Režisierius – Jonas Vaitkus

Kompozitorius – Tomas Kutavičius

Scenografas – Artūras Šimonis

Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė

Šviesų dailininkas – Vilius Vilutis

Vaizdo projekcijos – Rūta Vaitkevičiūtė, Paulius Juodzevičius

Režisieriaus padėjėja – Eglė Kuzienė

Režisieriaus asistentas – Dmitrij Denisiuk

Pjesę iš prancūzų kalbos vertė – Ilja Imenitov

 

Vaidina:

Tėtis – Vytautas Anužis

Ana – Aleksandra Metalnikova / Juliana Volodko

Pjeras – Vladimir Dorondov / Telman Ragimov

Lora – Jevgenija Rusakova

Pjeras - vyras – Vladimir Dorondov / Telman Ragimov

Ana - moteris – Aleksandra Metalnikova / Juliana Volodko

Moteris baltais drabužiais, Marten – Inga Maškarina

Eliza, jaunesnioji Anos sesuo – Jelena Ragimova / Edita Gončarova

Sanitaras - Olivje – Dmitrij Denisiuk

 

„Tėtis“ – režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis pagal prancūzų romanisto, dramaturgo Floriano Zellerio pjesę „Tėvas“ (pranc. „Le Père“), kuri yra antroji sceninės trilogijos („Motina“, „Tėvas“, „Sūnus“) dalis. 2012 m. parašyta pjesė yra pelniusi tris Mollièreʼo apdovanojimus, nominuota ir prestižiniams Jungtinės Karalystės teatro („UK Theatre Awards“, „Evening Standard Theater Awards“) apdovanojimams.

 

F. Zellerio pjesė – sąmonės deformacijos, jos nykimo, laipsniško atminties netekimo, o tuo pačiu ir šeimos, artimųjų, ryšio su išoriniu pasauliu praradimo liudijimas. Pagrindiniam pjesės herojui tėvui Andrė – 88 metai, pagal savo amžių jis gana guvus, tačiau ryškūs į Alzheimerį panašios ligos požymiai. Liga progresuoja, tai neišvengiama. Iš Andrė gyvenimo pamažu traukiasi kasdienybė, detalės, erdvės suvokimas, jis virsta augalu, „daržove“. Tikrovė persipina su iš pasąmonės iškylančiais vaizdiniais. Senatvė, serganti sąmonė ir aiškus protas grumiasi tarpusavyje. Iš čia kyla konfliktas su realybe, artimaisiais, o ir apskritai su žmogaus egzistencija, prigimtimi.

 

Andrė vis dažniau prisimena savo žuvusią dukrą, dailininkę Elizą, kuri tėvo sąmonėje esanti gyva, kažkur išvažiavusi... Elizos personažas asocijuojasi su laisve, nepriklausomybe, persmelkia visas scenas. Viltis fokusuojama per šviesią dukros atmintį, tezę, kad menas paveikesnis, svarbesnis už buitį, reikalingas, idant suvaldytume savo instinktus, vidinį grobuonį, maitėdą. Spektaklyje svarbus ir klausimas: į ką žmogus kreipia dėmesį gyvenimo tėkmėje, kokius renkasi prioritetus, kaip įprasmina savo gyvenimą ir išėjimą iš jo?

 

Spektaklyje ryškios aliuzijos ir į atminties plačiąja prasme reikšmę. Kultūrinės, istorinės, asmeninės atminties... Ką esame linkę pamiršti? Kas nepatogu, skausminga, traumines patirtis?.. Greičiausiai. Visgi atmintis nesąmoningai, it gelbėjimosi šiaudo, griebiasi šviesių dalykų – kad išliktume.

 

Florianas Zelleris (g. 1979 m.) – prancūzų romanistas ir dramaturgas, vienas talentingiausių savo kartos autorių, jo romanai („Dirbtinis sniegas“, „Įsimylėjėliai ar kažkas panašaus“, „Susižavėjimas blogiu“) versti į dešimtis kalbų. 2020 m. F. Zelleris pagal savo pjesę „Tėvas“ režisavo ir filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį atlikęs Anthony Hopkinsas pelnė „Oskarą“.

 

Lopšinę – Rainerio Maria Rilkeʼs eilėraštį iš ciklo „Vaismedžių sodai“ atlieka Martyna Gedvilaitė

 

Premjera – 2023 m. vasario 24 d.

Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais subtitrais

Spektaklio trukmė 1 val. 55 min.