Meilės laiškai

MEILĖS LAIŠKAI JŪSŲ ŠIRDIMS

Tikros meilės istorijos, kurios niekada nesensta…

Yra jausmų, kurių nesunaikina nei laikas, nei mirtis. Yra žodžių, kurie neparašyti tiesiog rašalu – jie parašyti širdimi.

Kviečiame jus į jautrų, emociškai ir estetiškai paveikų spektaklį, kuriame aktoriai perteiks autentiškus meilės laiškus – tikrus, nepagražintus, kartais tragiškai gražius.

Tai – ne tik žodžiai. Tai gyvi jausmai, išlikę laiškuose, prisiminimuose, istorijoje.

„Gyvenimas – tai stebuklingas medis, kurio šakos yra kartu ir šaknys. Visi įvykiai susikerta tame pačiame taške – meilėje.“

Ši mintis tampa viso spektaklio leitmotyvu, nuvilnijančiu per skirtingas epochas, kultūras ir asmenybes, kurias vienija viena – meilė.

Spektaklį sudaro 7 meilės istorijos ir iki šių dienų išlikę, jaudinantys meilės laiškai, kuriuose:

Fridos Kahlo skausmingai graži meilė Diegui Riverai

Fridos meilė nebuvo rami – ji buvo skausminga, aistringa, beprotiškai atvira. Ji rašė ne tam, kad sujaudintų – bet todėl, kad jautė: „Aš neprašysiu tavęs, kad pabučiuotum mane… Nes jeigu turiu viso to tavęs prašyti, tada man viso to nereikia.“

Net kai kentė fizinį skausmą ir emocinę išdavystę, Frida rašė apie Diegą su atsidavimu, peržengiančiu racionalumo ribas: „Aš jį taip myliu, kad negaliu objektyviai suvokti jo ar jo gyvenimo… Negaliu kalbėti apie Diegą kaip apie savo vyrą – jis niekada nebuvo ir nebus niekieno vyras.“

Ir visgi Frida pasirinko gyventi, o ne kentėti. Jos paskutinysis paveikslas – „Viva la Vida“ („Tegyvuoja gyvenimas“) – tarsi tylus triumfo šūksnis, tarsi jos gyvenimo ir meilės manifestas, nepaisant kančios.

Liudviko van Bethoveno laiškai „Nemirtingajai mylimajai“

„Mano angele, mano viskas, mano antrasis aš…“  Šie žodžiai buvo rasti slaptame voke po jo mirties, be adreso, be datos. Tik jausmas. Nežinia, ar ši moteris juos kada nors perskaitė. Bet jie gyvuoja – kaip šio muzikos genijaus prisipažinimas meilei, kuriai nebuvo lemta išsipildyti.

Žorž Sand ir Frideriko Šopeno meilė – dviejų talentų liepsna

Jų santykiai truko beveik dešimtmetį – sudėtingi, dramatiški, išgyventi tarp ligos, kūrybos ir ilgesio.

„Gyvenime yra tik viena laimė – mylėti ir būti mylimam.“ Žorž Sand žodžiai liepsnojo, kaip ir jos meilė: „Ar žinai, kas esu? Ar tau pažįstama sielos ugnis, kurios nė laikas neužgesina?..“

Napoleono Bonaparto ir Žozefinos aistringas susirašinėjimas

„Kai kurie jausmai reiškia patį gyvenimą, todėl ir gyvuoja jie tol, kol jis baigiasi.“

Aistra prasiveržia jų laiškuose, kupinuose geismo ir ilgesio.

Jonas Basanavičius ir Gabriela – meilė, virtusi likimu

Jų meilė truko penkerius metus, santuoka – trejus. Gabriela mirė vasario 16 dieną. Po 30 metų, tą pačią dieną, vasario 16-ąją, amžinybėn iškeliavo ir Jonas Basanavičius, visą savo neišnaudotą meilę atidavęs Lietuvai, kurios laisvės ir nepriklausomybės aktas pasirašytas taip pat vasario 16 dieną. Atsitiktinumas, sutapimas? O gal atsitiktinumų nebūna?..

Sašenkos laiškai iš romano „Laiškų knyga“ – meilė, kuri gydo ir išlaisvina

„Tik dėl tavęs man tapo brangios mano rankos, kojos, mano kūnas – juk tu jį bučiavai, tu jį myli.“

„Pažvelgiu į veidrodį ir pagaunu save galvojančią: o juk tai ta, kurią myli jis…“

Tai – meilė, kuri keičia moterį iš vidaus, atkuria jos ryšį su pačia savimi.

Ronaldo Reigano laiškas sūnui apie santuoką ir tikrą laimę

„Vyras neturi didesnės laimės už tą, kurią jaučia dienos pabaigoje priėjęs prie durų ir žinodamas, kad anapus kas nors laukia.“

Ir paprastas, bet taiklus patarimas: „Jei bent kartą per dieną kartosi: „Aš tave myliu“, – į bėdą niekada nepakliūsi.“

Tai tėviška išmintis, išreiškianti paprastą, bet amžiną meilės vertę.

MEILĖ – TAI SPALVOS

Kokios gi spalvos yra meilė? Aistringa raudona, kaip Fridos meilė Diegui Riverai? Gili violetinė, kaip Liudviko van Bethoveno laiškai paslaptingai mylimajai? Oranžinė – kaip geidulinga Napoleono Bonaparto meilė Žozefinai, ar bordinė, kaip Žozefinos atsakas Napoleonui? O gal geltona, lyg vaiski pavasarinių gėlių puokštė ar dviejų talentų – Žorž Sand ir Frydricho Šopeno – meilė? Ar mėlyna, lyg išmintingas tėvo laiškas sūnui? O gal... nekalta balta, kaip tyri Sašenkos laiškai mylimajam? Ar žalia, lyg Lietuvos laukai, ir Jono Basanavičiaus meilė savajai Gabrielai?..

O gal meilė... įvairiaspalvė? Kiekvieno vis kitokia, banguojanti lyg vandenynas ir šildanti, jauki, kaip namai?..

Kai žodžių nebepakanka – kalba kūnas. TANGO

Meilė kartais per stipri, kad ją galėtum išreikšti žodžiais. Tada ją „išduoda“ kūnas – prisilietimu, žvilgsniu, sulaikytu kvėpavimu...

Spektaklio metu žiūrovų dėmesį prikausto aistringas tango – šokis, kuriame telpa visa meilės dinamika: ilgesys ir geismas, pavydas ir ištikimybė, atsitraukimas ir vėl priartėjimas. Tango – tai dviejų žmonių istorija, kurioje kiekvienas žingsnis pasako daugiau nei ištarta frazė. Kaip ir mūsų laiškai – vieni drąsūs, kiti trapūs, bet visi be galo tikri. Tango – tai meilės spalva, kurios neįmanoma nutapyti, bet galima pajusti pulsuojančią tarp dviejų kūnų.

VAKARAS, KURIS IŠLIEKA ILGIAU, NEI TRUNKA

Tai – daugiau nei pasirodymas. Tai – jausmų kelionė. Spektaklis, kuriame kiekvienas išgirstas žodis gali tapti jūsų pačių prisiminimu ar svajone. Nes viskas gyvenime galiausiai susikerta viename taške – meilėje ir jos spalvose.