(Alytus) Šokio spektaklis ''Sofija'' | Genijaus šešėly

Ką jaučia ambicinga moteris, amžiams likusi savo vyro – genijaus – šešėlyje?

Ansamblis „Lietuva“ pristato premjerą – šokio spektaklį „Sofija“, kuris drąsiu žvilgsniu sužadins tai, kas (ne)tikėta, o gal ir neretai nutylima. Nauja programa bus pristatoma kovo 5-6 d. Vilniaus senajame teatre, vėliau turas tęsis kituose Lietuvos miestuose. M. K. Čiurlionio metai kupini dėmesio ryškiausiems jo nuopelnams bei įspūdingai menininko biografijai, kas spektaklio kūrėjus įkvėpė priešingam sumanymui – itin jautriai ir atvirai (iš)pažinčiai su jo didžiąja mūza Sofija Kymantaite – Čiurlioniene.  

„Laikas atsigręžti į žmogų, kuris geriausiai suprato, giliausiai išjautė M.K. Čiurlionio genialumą esamuoju laiku. Žmogų, kuris, mūsų nuomone, nepelnytai liko savo vyro šešėlyje, nepelnytai primirštas indėlis. Sofija – gyvenimo vingiuose atsilaikiusi, daugybę vaidmenų savyje sutalpinusi moteris. Jos meilė, kova, pasiryžimas ir atsidavimas tiesiog įkvepia. Tyrinėjant biografiją supratau, kad jai labai daug teko patirti, tos patirtys skatins reflektuoti ir žiūrovus, sukels provokuojančius klausimus“, – apie gimusią idėją sako režisierė ir ansamblio „Lietuva“ vyr. choreografė Aušra Krasauskaitė. Naujas spektaklis paveikia judesio ir simbolių kalba išryškins S. Kymantaitės – Čiurlionienės daugialypę asmenybę, ypač mažiau atskleistas puses, intymiausius lūžius bei virsmus. Ką reiškia gyventi su genijumi? Kaip išgyventi mylimo žmogaus psichinę ligą? Kokia prasmė kovoti ir saugoti kiekvieną vyro atsiminimą? Kiek meilė pajėgi atlaikyti skurdą, nepripažinimą? Kiek vaidmenų telpa vienoje moteryje?

„Čiurlionis – vienas labiausiai intriguojančių lietuvių menininkų, kurio gyvenimas, kūryba ir mintys leidžia ne tik gilintis į savitą meno filosofiją apie amžiną kūrinio nebaigtumą, klausti, kur yra riba tarp genialios kūrybos ir beprotybės, bei jaudintis dėl nepripažinimo ar skurdo. Šalia to galime žavėtis nepaprasta meilės istorija su tvirta išskirtine moterimi – Sofija Kymantaite. Aktyvi lietuvybės puoselėtoja, visuomenininkė, rašytoja, viena pirmųjų literatūros ir teatro kritikų. Sofija Kymantaitė – Čiurlionienė – genijaus mokytoja, mūza, mylimoji, žmona, slaugė, vaiko motina, pagrindinė Čiurlionio kūrybos saugotoja ir skleidėja. Sofija po mylimo vyro mirties liko našle visam likusiam gyvenimui, netektį pavertė gyvenimo varikliu, iki pat pabaigos sekė paskui meilę. Tai, kad šiandien mes galime gilintis į Čiurlionio kūrybą, yra tik dėl atkaklaus ir nuoseklaus Sofijos atsidavimo. Čiurlionis tarsi uraganas sujaukė jos gyvenimą, bet kartu savo ankstyva mirtimi padiktavo jam aiškią kryptį“, – pasakoja kūrėjai.

Sofija, jau būdama 21 metų, užsiėmė politine veikla, aktyviai dalyvavo Lietuvos moterų sąjūdžio veikloje. Pirmoji skautų vadė ir vienintelė moteris – Lietuvos atstovė Tautų sąjungoje. Prisidėjo prie lietuvių kalbos vystymosi, šios kalbos išmokė Čiurlionį. Už žydų gelbėjimą apdovanota Pasaulio Tautų teisuolio atminimo medaliu, 1999 m. – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Įdomu tai, kad ji visuomet pirmiau rašydavo vyro ir tik po to mergautinę pavardę: S. Čiurlionienė – Kymantaitė.

Siužetinėje linijoje plėtojama dar viena aktuali tema: perdegimas nuo įtampos, nepakankamo pripažinimo, toks didelis spaudimo įrodyti savo vertę jausmas, kad nebeatlaikoma psichologiškai. Vis daugiau žmonių, sveikatos specialistų iškelia opias psichologines ir psichikos sutrikimo problemas, ypač šių dienų kontekste, jaučiant vis didesnį nerimą, stresą, nesaugumo jausmą, dažnai susiduriant su depresija, komplikuotu darbo-asmeninio gyvenimo balansu, perfekcionizmu, nustatytomis socialinėmis normomis, saviraiškos ir savivertės dilemomis. Kaip žinia, paskutiniais gyvenimo metais Čiurlionis susidūrė su nerviniu išsekimu, buvo gydomas Pustelniko sanatorijoje netoli Varšuvos. Tikėtina, kad tai buvo sunki depresijos forma arba šizofrenija, nors tiksli diagnozė iki šiol lieka diskusijų objektu. Ši liga nutraukė jo kūrybą būtent tada, kai jis buvo arti savo brandžiausių darbų. Jo mylimoji Sofija pasakojo, kad Čiurlionis dažnai naktimis tapydavo ar rašydavo muziką, tarsi patekęs į kūrybinę ekstazę – kartais be poilsio dirbdavo kelias dienas iš eilės. Tai dar labiau alino jo sveikatą.

Šokio spektaklis išskirtinai remsis M.K. Čiurlionio muzikiniu ir dailės palikimu. Čiurlionio darbams būdinga unikali sintezė tarp muzikos ir vaizduojamojo meno, gili simbolika, dvasiniai ir gamtos motyvai. Svarbūs ir biografiniai faktai, per kuriuos atsiskleis pagrindiniai mūsų spektaklio veikėjai. Čiurlionio biografija pasakoja apie genialų žmogų, kuris jungė muziką, tapybą, literatūrą ir filosofiją. Kviečiama Čiurlionį pažinti ne tik kaip didį kūrėją, bet ir kaip žmogų – žemišką, mums rezonuojančią asmenybę, su visais dramatiškais gyvenimo faktais, išgyventais vidiniais sunkumais, su kuriamu santykiu į aplinką, žmones, dialogu su kūryba. Paraleliai atsivers ir moteriškumo linija – ryški Sofijos asmenybė ir nuopelnai, jos gyvenimo istorija bei santykis su mylimuoju. Pasak režisierės A. Krasauskaitės, čia išryškės jautriai gilus santykis su Lietuva, vyro ir moters meilė, konfliktai ar net pasireiškusi šizofrenija.

Choreografijoje dominuos klasikinis, neoklasikinis ir šiuolaikinis šokiai, dinamiškas masines scenas keis duetai bei solo kompozicijos. Šiuolaikinė choreografija, persipynusi su etno motyvais, papildyta lietuvių liaudies papročiais sustiprins kuriamus įvaizdžius. Scenografijoje įkvėpimo bus semiamasi iš M.K.Čiurlionio tapybos. Spektaklyje skambės šiuolaikiškai aranžuota M.K. Čiurlionio muzika, atpažįstamiausių kūrinių motyvai. Bus naudojama kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio muzika.

Režisierė ir choreografė A. Krasauskaitė – Auksinio scenos kryžiaus ir Padėkos kaukės laureatė, kurianti įvairiuose Lietuvos teatruose, sukūrusi choreografiją tokiems ansamblio „Lietuva“ projektams kaip muzikinė drama „Emilija“, koliažinė opera „Mažvydas“, muzikinė drama „Sakmė apie dovanotą širdį“ ar šokio spektaklis „Šokio simfonija iš Šiaurės Jeruzalės“ pagal Jievaro Jasinskio muziką. Kūrėją naujam projektui taip pat inspiravo šokio spektakliai – rašytojos Žemaitės metams skirta „Žemaitė N.18(0)” ir „Dėdės ir dėdienės“ pagal Juozą Tumą-Vaižgantą.

Projektą iš dalies finansuoja LR Kultūros ministerija.

KŪRYBINĖ KOMANDA:                                                                                                                                  

Režisierė ir choreografė: Aušra Krasauskaitė

Dramaturgė: Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė

Muzikinės dalies aranžuotojas ir kompozitorius: Martynas Bialobžeskis

Scenografas: Modestas Jančiulis

Kostiumų dailininkė: Elvita Brazdylytė 

Šviesų dailininkas: Pijus Vasiliauskas

Solistai:

Sofija: Paulina Čistovaitė / Goda Mikuckytė

Čiurlionis: Robertas Vinik / Marius Pinigis

Atlikėjai:

Valstybinio ansamblio „Lietuva“ šokio trupė