Mažosios produkcijos: Tačiau, tuo tarpu

Be kompanijos | Mažosios produkcijos

 

Esame paskendę milžiniškame įvykių sūkuryje – vieną vakarą stadionai pilni žmonių ir šou efektų, kitą rytą skaitome apie naują pasaulinę krizę; kažkas atsiima apdovanojimą, kitur uždaromi teatrai; vienur skelbiama premjera, kitur – atšaukiama; kažkas triumfuoja, kažkas tyliai dingsta iš akiračio. Tačiau, tuo tarpu, kažkur tarp eilučių ir antraščių, visada gimsta nauji balsai. Iš pradžių jie dar tylūs, kartais pasiklystantys bendrame šurmulyje, bet po truputį ryškėjantys – vis garsiau, drąsiau, užtikrinčiau.

 

Nauja karta neateinanti. Ji jau čia.

 

Urtė Siniauskaitė, Robert Aleksander Vinik ir Ugnė Lučauskaitė – ką tik baigę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šokio meno studijas žengia pirmuosius savarankiškus žingsnius profesionalioje scenoje. Trys skirtingos choreografinės kalbos, trys pasaulio matymo būdai, trys įkūnytos patirtys.

Galbūt dabar yra pats įdomiausias laikas juos sutikti – prieš vardams tampant pažįstamiems, prieš kūriniams apsivejant istorijomis, prieš balsams pilnai susiformuojant. Jie jau čia – o mes turime retą galimybę būti jų pradžios liudininkais.

 

Urtė Siniauskaitė „Undinė“ – judesio ir balso kūrinys, tyrinėjantis moters emocijų kompleksiškumą per undinės įvaizdį. Mituose undinė dažnai vaizduojama kaip pavojinga, viliojanti ir destruktyvi būtybė, tačiau šiame darbe siekiama pažvelgti į ją kaip į daugiasluoksnę asmenybę, kurios veiksmai kyla iš vidinių prieštarų.

Kūrinys kelia klausimą: kas slypi už viliojimo, agresijos ar atsiribojimo? Viliojimas čia atsiskleidžia kaip meilės troškimas, pyktis – kaip reakcija į baimę, o nerimas – kaip vienatvės išraiška. Undinė tampa figūra, kuri daro viena, bet jaučia visai ką kita, atspindėdama moters vidinių būsenų kintamumą ir sudėtingumą.

Per judesį, balsą ir rituališkus veiksmus – vandens pylimą, dumblių valgymą, pasikartojančius žodžius „ocean thoughts“ – palaipsniui kuriamas daugiasluoksnis personažas. Nuolatinis akių kontaktas su žiūrovu ir įtemptos kūno formos leidžia iš arti patirti skirtingas emocines būsenas.

 

Kūrinys kviečia ne vertinti, bet stebėti ir reflektuoti: kas slypi už vienos ar kitos emocijos, už stiprios, pažeidžiamos, viliojančios ar nerimastingos moters figūros.

 

•            Idėja, choreografija ir atlikimas:

Urtė Siniauskaitė

•            Kompozitorius:

Manuel Velazquez

•            Šviesų dizainas:

Povilas Laurinaitis

•            Kostiumo dizainas:

Sidas Martinavičius

•            Mentorius:

Thomas Schaupp

 

Robertas Aleksander Vinik „Tarp“ – garso ir judesio pasirodymas, tyrinėjantis objekto ir subjekto santykį bei jų tarpusavio kaitą. Scenoje veikia atlikėjas, gyvai kuriamas garsas, ventiliatoriai ir iš sujungtų šiukšlių maišų sukurti objektai. Pasirodymas nagrinėja, kaip šios pozicijos gali veikti viena kitą ir apsikeisti vaidmenimis. Iš pradžių atlikėjas kontroliuoja scenos elementus, tačiau ilgainiui pats tampa jų veikiamas, kol galiausiai žmogaus figūra tarsi išnyksta, o erdvėje ima judėti savarankiška forma. Svarbi ašis – saugios, pasitikėjimu grįstos erdvės kūrimas. Per artimą ryšį su publika žiūrovai kviečiami atsipalaiduoti, neieškoti konkrečių prasmių, bet pasiduoti pojūčiams ir vaizduotei. Daugiasluoksnė struktūra leidžia vienu metu egzistuoti tvarkai ir chaosui, kontrolei ir pasidavimui, nuolat keičiant jų santykį.

 

•            Idėja, choreografija ir atlikimas:

Robert Aleksander Vinik

•            Garso dizainas ir garso režisūra:

Naglis Bertulis

•            Šviesų dizainas:

Povilas Laurinaitis

•            Mentorius:

Andrius Katinas