LNDT | Premjera. Juan Pablo Troncoso. GEISMAS, rež. Marco LAYERA

Lietuvoje pirmą savo spektaklį kurs režisierius, aktorius, vaidybos mokytojas ir „La Re-sentida“ įkūrėjas iš Čilės Marco Layera. Jo kūryba pristatoma garsiausiuose tarptautiniuose teatro festivaliuose, tarp jų ir Avinjono. Jaunųjų teatrų festivalyje Teatro Municipal de Las Condes Marco Layera buvo apdovanotas prizu už geriausią pjesę, taip pat yra gavęs Čilės universiteto Eugenio Guzmano apdovanojimą ir buvo nominuotas Čilės meno premijai Premio Altazor a los Artes Nacionales.

Spektaklyje, kuris statomas pagal kito čiliečio Juan Pablo Troncoso pjesę ir atsispiria nuo Tennessee Williamso „Geismų tramvajaus“, pagrindinė herojė (aktorė Vitalija Mockevičiūtė) grįžta į nepakeliamai tvankią Lietuvą po nepavykusio gyvenimo vienoje iš didžiųjų Europos sostinių. Iš Berlyno ji grįžta nenoriai, slėpdama savo meninę nesėkmę. Jos progresyvios idėjos į gimtojo miesto sustingusį konservatyvų peizažą atsimuša kaip į sieną, įkūnytą jos mylimos sesers (aktorė Dalia Michelevičiūtė), kuri neseniai ištekėjo už vyro, dirbančio slaugos namuose (aktorius Algirdas Gradauskas).

Ambicingi pagrindinės herojės troškimai tapti garsia menininke neišsipildė, ji vėl – Rytų, ne Vakarų Europoje, ją slegia laikas, erzina senstantis kūnas ir nereikalingumo jausmas, o jos duktė (aktorė Augustė Ona Šimulynaitė) dar tik kuria savo svajones, ji nori būti garsia stand-up komike. Mergina laido juokus apie savo šeimą ir mamą, pašiepia kraštus, esančius dar ryčiau už Lietuvą.

Spektaklio veiksmas rutuliojasi slaugos namuose, kuriuos dusina karštis – čia personažai susiduria ne tik su fiziniu nykimu ir vienatve, bet ir su troškimais, fantazijomis, kliedesiais, o kalbos apie neseniai mirusį sveikatos priežiūros darbuotoją byloja apie atšiaurią ir sunkią slaugos darbo realybę.

Karščio banga – daugiau nei meteorologinis reiškinys: tai emocinė būsena, socialinis simptomas, nepakeliama įtampa. Kūnai įkaista, atmintys suliepsnoja, paslaptys ima garuoti. Ventiliatoriai vos sukasi, o nuo veidų tyliai bėga prakaitas.

Praeities vaiduokliai klajoja tarp hipermedikalizacijos ir nemigos ištampyto laiko. Čia atmintis nebeturi tvirtos formos – ji iškraipyta, suaižėjusi. Laikas skyla į atkarpas, o tikrovės ir vaizduotės ribos susilieja, lyg karštame ore virpantys horizontai, čia slankioja niekam nereikalingos būtybės.

Spektaklis – tai meditacija apie pažadus, kurie niekada neišsipildė, tai šeimos ryšių, dabartinės jaunystės ir naujumo manijos, rūpinimosi sunkumų ir apleidimo apmąstymas. Kūrinys kalba apie kūnus, kuriuos šiuolaikinis pasaulis išmoko sunaudoti ir pamiršti. Vakarų ir Rytų Europa čia vaizduojamos kaip dvi nualinto pasaulio liekanos – griuvėsiai, iš kurių jau nieko naujo nebeišdygs.