Muzikinio koliažo „Dainų šventė“ pagrindu tapo XX a. paskutiniojo dešimtmečio home videos, kuriuose užfiksuoti gyvenimiški epizodai – juose grojama įvairiais muzikiniais instrumentais ir dainuojama. Tai laikas, kuriame Lietuvos Nepriklausomybės pradžia sutapo su pirmųjų plačiau prieinamų asmeninių vaizdo kamerų paplitimu. Jų savininkai dažniausiai filmavo savo artimiausią gyvenamąją aplinką, šeimą. Šiandien šie buitiniai įrašai tampa proga pažvelgti į dabartinės nepriklausomos visuomenės pradžią, suprasti, kas liko, o kas išnyko, kas tapo ilgalaikiu sociumo bruožu, o kas – tik to laiko ženklu. Nostalgijos, ironijos ir šilumos kupinas darbas – tai odė praeinančio laiko neišvengiamybei.

 

Režisierius: Karolis Kaupinis

Scenografė: Sigita Šimkūnaitė

Šviesų dailininkas: Julius Kuršys

VJ: Ervinas Gresevičius

Garso režisierius: Ignas Juzokas

Vaizdo įrašų garso režisierius: Julius Grigelionis

Vaizdo įrašų skaitmenintojas: Rytis Dringelis

Prodiuseris: „Operomanija“

Partneris: „Meno avilys“

Muzikos autoriai ir atlikėjai: Kristupas Gikas (fleita), Arminas Bižys (saksofonas), Simonas Kaupinis (tūba), Povilas Vaškas (elektrinė gitara), Arnas Mikalkėnas (perkusija)

Trukmė: 80 minučių

Kalba: lietuvių kalba su surtitrais lietuvių ir anglų kalbomis, gyvai atliekama muzika

Premjera: 2025 m.

 

„Dešimtasis dešimtmetis – Lietuvos Nepriklausomos valstybės ir kartu mūsų kartos gyvenimo pradžia. Tai naivus pradėjusių gyventi, besimokančių tai daryti, viską priimančių atviromis akimis ir širdimis laikas. Tuo pačiu tai ir laikas, kai mūsų tėvai įgijo laisvę ir galimybę tą pradžią patys tiesiogiai fiksuoti pirmosiomis asmeninėmis videokameromis. Home videos okupuotoje Lietuvoje tebuvo nedidelės privilegijuotos klasės turėta galimybė. Pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu filmuojančiųjų skaičius smarkiai išaugo. Tai ne televizijos operatoriaus, ne visuomenę bandančio parodyti režisieriaus, o tiesiog artimiausią gyvenamąją aplinką ir rutininę buitį fiksuojančio žmogaus žvilgsnis. Šiandien, kai jau patys pasiekėme tuometį savo tėvų amžių, šie įrašai tampa puikia galimybe pažvelgti į dabartinių mūsų pradžią, kilmę ir suprasti, kas apibūdina mūsų kaip visuomenės charakterį, o kas tebuvo to specifinio laiko ženklas. Jame, tame laike, daug ką lydėjo muzika ir daina (tai jau pastebėjimas, kilęs peržiūrėjus medžiagą). Tad kilo mintis, kad būdas interpretuoti tą medžiagą per muziką – pats tinkamiausias.

 

Kuriant „Dainų šventę“, regis, visų pirma kliautasi ne humoru, o nostalgija ir sentimentais, nes turinys daugiausia adresuojamas jau užaugusiems 90-ųjų vaikams. Muzikinė dramaturgija čia dažnai lieka fonu – kartais vos pastebimu, it palietu akvarele, antrinančiu vaizdams ekrane arba juos pratęsiančiu. Režisierius atiduoda galią dominuoti vaizdo medijai ir būtent ji čia diktuoja „dramą“. (Rima Jūraitė, menufaktura.lt)

 

„Dainų šventėje“ daugiau justi nostalgiškas, o ne ironiškas kūrėjų žvilgsnis, nors vietų, natūraliai keliančių juoką, netrūksta. Vis dėlto jos susijusios ne su kūrėjų primetamu požiūriu, o su vaizdo įrašuose užfiksuotais kasdienybės „ritualais“, virtusiais kolektyvine visos kartos atmintimi, tik labai atitolusia nuo šiuolaikybės. (Rasa Murauskaitė-Juškienė, 7 meno dienos)

 

Tai – prisiminimas apie visuose namuose stovėjusius vienodus indų servizus ar kabojusius laikrodžius, apie bene identiškus balių konceptus ir beveik vienodas sveikinimų variacijas kur toliau nuo didmiesčių. „Dainų šventė“ – tai neskiestas paskutiniojo XX a. dešimtmečio ekstraktas. (Ugnė Kačkauskaitė, menufaktura.lt)

 

Karolis Kaupinis „Dainų šventėje“ geba priminti ne tik apie siejančias patirtis ir laikmečio blyksnius, bet lyg ir apie patį buvimą „čia ir dabar“, kai medija buvo tik priemonė, šiek tiek įžaidybinanti kasdienybės patirtį ir padedanti išsaugoti atminimą, o ne atributas, kurį kas dieną godžiai ryjame ir jame esame. (Laura Šimkutė, 7 meno dienos)

 

Prienamumas:
Prieinama žmonėms su judėjimo negalia. Iš dalies prieinama žmonėms su klausos ir/ar regos negalia.