Šiemečio „Vilnius Jazz” programos svarbus akcentas – prancūzų improvizacinės muzikos aktualijos. Tai simbolinis festivalio atsakas į Lietuvos kultūros sezoną Prancūzijoje, kuris 2024 metais pristatė prancūzams būrį mūsų šalies džiazo virtuozų. „Vilnius Jazz“ koncertuose išgirsime ir sezono Prancūzijoje atgarsių.
Grupė „Bonbon Flamme“ – vienas įdomiausių dabartinių prancūzų violončelininko Valentino Ceccaldi projektų. Muzikas pakvietė kartu groti nepaprastai kūrybingas asmenybes iš Prancūzijos, Belgijos ir Portugalijos. Šio kvarteto muzika stebina improvizuotojų vaizduote, yra kupina netikėtumų, įtraukianti.
2023 m. kompanijos „Clean Feed“ išleistą „Bonbon Flamme“ albumą tokiu pat pavadinimu kritikai sutiko kaip savotišką grupės autoportretą, atskleidžiantį išskirtinį šių muzikantų individualumą.
Šiemet pasirodė naujas ansamblio albumas „Calaveras Y Boom Boom Chupitos” (BMC Records). Anot kvarteto narių, jį įkvėpė citrinų skonis ir mistiška meksikietiškos Mirusiųjų dienos atmosfera. Albumas kviečia į kontrastingų išgyvenimų kupiną pagonišką puotą, kurios kerus pajus ir „Vilnius Jazz“ klausytojai.
Valentinas Ceccaldi laikomas vienu savičiausių violončelininkų Europoje, ar grotų kamerinę muziką, ar ugningas improvizacijas. Muziko pašaukimą jis paveldėjo iš savo tėvo, folkloro smuikininko ir muzikos mokytojo.
Valentinas anksti pradėjo muzikuoti. Kaip ir vyresnysis brolis Theo, jis iš pradžių grojo mušamaisiais. Įvaldyti violončelę vaikinui padėjo tarp daugelio mokytojų ir „Vilnius Jazz“ koncertavę šio instrumento meistrai Joëlle Léandre bei Vincent‘as Courtois.
V.Ceccaldi laimėjo prizines vietas džiazo konkursuose su grupėmis „Marcel & Solange“, „Walabix“, Théo Ceccaldi trio. Brolis smuikininkas Théo tapo vienu stabiliausių jo pasirodymų ir įrašų partnerių. Nemažai nuveikta taip pat su pianistu Roberto Negro, vokaliste Leïla Martial, perkusininku Sylvainu Darrifourcq‘u. Violončelininkas groja daugybėje kolektyvų – nuo duetų iki didelių ansamblių.
2023 m. Valentinas subūrė improvizacinės muzikos kvartetą „Lagon Nwar“, kuriame groja Ann O’Aro, Marcel‘is Balboné ir Quentin‘as Biardeau.
Belgų multiinstrumentininko, vokalisto ir kompozitoriaus Fulco Ottervangerio kūrybos spektras – nuo eksperimentinės iki popmuzikos projektų. Kelią į muziką jis pradėjo nuo violončelės pamokų, vėliau pats išmoko groti pianinu, akustine ir bosine gitaromis, būgnais, anksti pradėjo kurti ir įrašinėti muziką. Vėliau Fulco studijavo džiazo fortepijoną ir klasikinę kompoziciją Gento muzikos konservatorijoje.
Pianistas yra šiuolaikinio džiazo trio „De Beren Gieren“ ir krautpop grupės „Stadt“ lyderis bei kompozitorius, dueto „BeraadGeslagen“ narys, muzikuoja daugelyje kitų kolektyvų, reiškiasi teatro ir šokio projektuose.
Portugalų gitaristas Luísas Lopesas garsėja kaip nenuspėjamas, jokių suvaržymų muzikoje nepripažįstantis eksperimentuotojas, sukūręs savo unikalią techniką. Muzikos kelio pradžioje grojęs roką, panką ir bliuzą, vėliau jis baigė Bareiro džiazo mokyklą. Improvizacinės ir eksperimentinės muzikos pasaulį gitaristui atvėrė saksofonininkas Joe Giardullo, tapęs jo mokytoju.
Luísas yra kelių tarptautinių džiazo kolektyvų lyderis. Jis groja kvartete „Humanization“ su portugalų saksofonininku Rodrigo Amado ir teksasiečiais Stefanu ir Aaronu Gonzalezais, „Lisbon Berlin Trio“ su vokiečiais Christianu Lillingeriu ir Robertu Landfermannu, ansamblyje „Guillotine“ su Valentinu Ceccaldi ir norvegų būgnininku Andreasu Wildhagenu, yra šveicarų ir portugalų elektroakustinio kvarteto „Big Bold Back Bone“ narys. Gitaristas taip pat groja portugalų „Lisbon Freedom Unit“ kolektyve, „The Trio Garden“, duetuose su Jean-Lucu Guionnet, Fredu Lonberg-Holmu, Noel‘iu Akchoté ir Julien‘u Desprez‘u.
Koncertų scena ir įrašai Lopesą suvedė su daugybe kitų žinomų džiazo ir improvizacinės muzikos asmenybių, tarp jų – Evanu Parkeriu, Samueliu Blaseriu, Ingebrigtu Hakeriu Flatenu, Stale Solbergu, Phillu Niblocku, Danieliu Carteriu, Jebu Bishopu.
Gitaristas uoliai ugdo kompozitoriaus įgūdžius. Jo įrašai sulaukė tokių solidžių tarptautinių leidinių, kaip „Downbeat“, „All About Jazz“, „Wire“, „Cadence Magazine“, „Jazz‘n‘more“ ir kiti, dėmesio.
Lopeso gatsrolių maršrutai išvagojo daugybę Europos šalių. Jis koncertavo ir Niujorko „The Stone“ bei Čikagos „HideOut“ klubuose, nuolat pasirodo svarbiose „free“ džiazo scenose ir festivaliuose.
Prancūzų būgnininkas ir perkusininkas Étienne’as Ziemniakas džiazu susidomėjo po klasikinės perkusijos studijų. Baigęs džiazo mokyklą „Jazz à Tours“ bei regioninę konservatoriją Tūre, jis įsiliejo į Prancūzijos improvizuotojų bendruomenę.
Būgnininkas groja kolektyvuose nuo džiazo iki „noise“ roko. Paminėtini „Electric Vocuhila“, „Mange Ferraille“, Cécile Cappozzo trio, Théo Ceccaldi „Freaks“. 2010 m. su kontrabosininke Patrice Grente jis įkūrė įrašų kompaniją „Fiasco Records.“
Improdimesija orchestra feat. Marc Ducret and Liudas Mockūnas (LT-FR)
Marc Ducret – g, composition
Liudas Mockūnas – saxes, composition
Arnas Mikalkėnas – p
Mėta Pelegrimaitė – fl
Kristupas Gikas – fl
Kazimieras Jušinskas – as, ss
Arminas Bižys – bs
Dominykas Vyšniauskas – tp
Samuel Blaser – tb
Simonas Kaupinis – tba
Bruno Chevillon – db
Peter Bruun – dr
Šis projektas pernai, lapkričio 9 d. skambėjo Strasbūro džiazo festivalyje „Jazzdor“ kaip Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje programos dalis. Specialiai šia proga „Vilnius Jazz“ suvienijo kūrybai jaunąją Lietuvos šiuolaikinio džiazo kartą – Liudo Mockūno ir Arno Mikalkėno vadovaujamą „Improdimensijos orkestrą“ ir prancūzų džiazo meistrus su vienu iškiliausių improvizuotojų Marcu Ducret priešakyje.
Seni scenos partneriai L. Mockūnas ir M. Ducret Strasbūro pasirodymui parengė su „Improdimensijos orkestru“, papildytu jų patyrusiais bendražygiais – prancūzų kontrabosininku Bruno Chevillon’u, būgnininku Peter’iu Bruunu bei šveicarų trombonininku Samueiliu Blaseriu, savo autorinių kompozicijų programą.
„Neabejojau šio projekto sėkme žinodamas, kokie puikūs savo instrumentų virtuozai ir improvizuotojai yra visi orkestro muzikantai, juolab kad „Jazzdor“ festivalis savo stilistika yra giminingas „Vilnius Jazz“, kuriame „Improdimensijos orkestras“ efektingai debiutavo ir pristatė jau kelias programas. Pripažinimas, palankios recenzijos jį lydėjo ir Strasbūre“, - pasakojo projekto sumanytojas, „Vilnius Jazz“ prodiuseris Antanas Gustys.
Paminėtina, kad Lietuvos nuolatinės atstovybės prie Europos Tarybos dėka, koncertas Strasbūre sulaukė net diplomatinio korpuso dėmesio, nes simboliškai pažymėjo Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai Strasbūre pabaigą, tarsi paliudijo savo kūrybingumu ir energetiniu užtaisu bendras europines vertybes.
Festivalis „Vilnius Jazz“ yra ne tik „Improdimensijos orkestro“ krikštatėvis. Jis pirmasis pristatė jauną kolektyvą svetur. Orkestras debiutavo „Vilnius Jazz“ 2020-aisiais, sužavėdamas publiką azartu, išradingumu, neįprastais ausiai skambesiais, ir jau netrukus šio festivalio pastangomis virtualiai pasirodė Londono džiazo festivalio publikai.
Šį kolektyvą subūrė improvizacinės muzikos meistrai L. Mockūnas ir A. Mikalkėnas iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Šiuolaikinės muzikos magistro programos buvusių ir tuometinių studentų bei jų bendraminčių.
Minėtą programą 2016 metais sukūrė L. Mockūnas kartu su kompozitoriumi Vykintu Baltaku ir prie dėstytojų komandos pakvietė prisijungti gerą bičiulį A. Mikalkėną. Naujoji programa net tik įpūtė šviežio oro į LMTA koridorius, bet netrukus tapo neatsiejama „Improdimensijos“ – improvizacijai, eksperimentams ir edukacijai skirtos kūrybinės platformos – dalimi.
Šios platformos ištakos – laisvojo džiazo ir improvizacinės muzikos koncertų ciklas „Improdimensija“, kurio idėja kilo 2011 metais Kaune, pianistui, perkusininkui ir kompozitoriui A.Mikalkėnui bei kultūros vadybininkui Julijui Grickevičiui kartu su bičiuliais ėmus organizuoti muzikinius projektus įvairiausiose laikinosios sostinėse vietose.
2017-aisiais „Improdimensija“ atvertė naują savo istorijos puslapį. Prie A. Mikalkėno prisijungus ne tik Europoje, bet ir už jos ribų žinomam saksofonininkui bei kompozitoriui L. Mockūnui, finansų ir verslo valdymo konsultantui Eladijui Kirijanovui bei įrašų studijos „MAMA Studios“ savininkui ir garso režisieriui Arūnui Zujui, „Improdimensijos“ koncertai suskambo šioje studijoje Vilniuje.
„Improdimensijos“ scenoje yra pasirodę ne tik Lietuvos džiazo ir improvizacinės muzikos korifėjai Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Čekasinas, Vladimiras Tarasovas, Dalius Naujokaitis, Juozas Milašius, Arkadijus Gotesmanas, Tomas Kutavičius ir daugelis kitų, bet taip pat pasaulinės žanro žvaigždės: Matsas Gustafssonas, Barry Guy, Nate’as Wooley, Peteris Evansas, Johnas Butcheris, Jimas Blackas, Drew Gressas, Agusti Fernandezas, Frankas Gratkowskis ir kt.
„Improdimensija“ skatina ir puoselėja skirtingų kartų dialogą bei kolegišką bendradarbiavimą. Beveik visi iš užsienio atvykstantys improvizuotojai veda ir meistriškumo pamokas jauniesiems Lietuvos džiazmenams. „Improdimensijos“ scenoje su ryškiausiomis Lietuvos bei užsienio žvaigždėmis pasirodo ir jaunosios kartos muzikantai. Jie čia taip pat pristato savo kūrybą.
„Improdimensijos“ sąjūdis įkvėpė improvizacinės muzikos pakilimą Lietuvoje, kurio avangarde regime kūrybine energija trykštančius LMTA Šiuolaikinės muzikos magistro programos ugdytinius, tapusius neatsiejama Vilniaus „undergroundinio“ gyvenimo dalimi.
Jie aktyviai reiškiasi ne tik „Improdimensijos orkestre“, bet ir savo suburtuose ansambliuose – „Fleitų trio“, „Laivo Troupe“, „Džiazlaif“, „Kanalizacija“, „Dj. Extended ft. K. Jušinskas“ ir kt.
Ankstesniuose „Vilnius Jazz“ festivaliuose girdėjome „Improdimensijos orkestrą“, atliekantį dvi savo lyderių L. Mockūno ir A. Mikalkėno autorinės muzikos programas, vėliau savo estetinį požiūrį į improvizaciją čia pristatė šio orkestro muzikantų ansambliai. 2022 m. kolektyvas pirmą kartą susitiko „Vilnius Jazz“ su prancūzų gitaros virtuozu ir kompozitoriumi M. Ducret.
Marcas Ducret ne kartą yra pasirodęs festivalyje „Vilnius Jazz“. Jis – vienas ištikimiausių L. Mockūno bendražygių. Muzikantai pradėjo bendradarbiauti 2002-aisiais, kai gitaristas prisijungė prie L. Mockūno ir danų būgnininko Stefano Pasborgo grupės „Toxikum“ ir kartu pelnė Danijos muzikos apdovanojimą už „Toxikum“ albumą, o vėliau gastroliavo Skandinavijos, Baltijos šalyse ir Prancūzijoje.
Tuo metu Liudas pradėjo groti ir dviese su Marcu, netrukus išleido dueto albumą. Lietuvoje juos girdėjome įvairių sudėčių projektuose.
M. Ducret yra tikras žmogus-orkestras. Puikiai valdantis akustines ir elektrines gitaras šis savamokslis virtuozas kuria savitą, nenuspėjamą, nepaklūstančią klasifikacijai muziką.
Karjerą gitaristas pradėjo grodamas folkloro, roko, šokių muzikos grupėse, akompanuodamas dainininkams ir pats dainuodamas. Tai buvo jo universitetai. 1986 metais jis tapo prancūzų „Orchestre National de Jazz“ nariu, ėmė reikštis vietos ir tarptautinėse džiazo scenose sulaukdamas pripažinimo. 1987-aisiais buvo apdovanotas Django Reinghardto prizu, 1988 ir 1989 metais „Jazz Hot“ žurnalas jį išrinko geriausiu Prancūzijos džiazo gitaristu. 1989-aisiais jis tapo SACEM (The Society for the Advancement of Continuing Education for Ministry) žvaigžde.
1991-aisiais M. Ducret pradėjo bendradarbiauti su amerikiečiu saksofonininku Timu Berne, ėmė nuolat koncertuoti su juo už Atlanto. Tarptautinė džiazuomenė gitaristą gerai žino iš jo darbų su T. Berne grupėmis „Caos Totale“, „Bloodcount“, „Science Friction“, trio „Big Satan“ (su būgnininku Tomo Rainey). M. Ducret nuolat groja džiazo gimtinėje.
Jis bendradarbiavo su Davidu Sanbornu, Django Batesu, Joey Baronu, Davidu Friedmannu, Michel’iu Portalu, Joachimu Kühnu, Franco Ambrosetti, Didier Lockwoodu, Miroslavu Vitousu, Enrico Rava, Adamu Nussbaumu, Michel’iu Godard’u, grupėmis „AKA Moon“, Louiso Sclaviso and Dominique Pifarely „Acoustic Quartet“, Andy Emler’o kvintetu, Francois Jeanneau orkestru „Pandemonium“, „Copenhagen Art Ensemble“, „Ensemble Cairn“, Francois Corneloup’o ir Bobby Previte’o kvartetais, daugeliu kitų muzikos autoritetų.
Gitaristas stebina plačiais kūrybiniais interesais, jį traukia menų sintezės projektai. Marcas buvo įkūręs tentetą „Seven Songs“, savitai interpretuojantį 7 dešimtmečio popmuziką, grojo solo operos spektaklyje, koncertavo su kinų tradicinės muzikos atlikėjais, įgrojo kelių filmų garso takelius, bendradarbiauja su šiuolaikinės muzikos ansambliu „Ictus“. Su vokalistais ir instrumentiniu ansambliu jis parengė projektą „Lady M“ pagal Wiliamą Shakespeare’ą, įrašė su keliais ansambliais penkis „Tower“ albumus („Ayler Records“), įkvėptas Vladimiro Nabokovo prozos.
Nuolatines gastroles gitaristas derina su meistriškumo kursais – surengė jų daugybę Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje, Portugalijoje, Suomijoje, JAV, Skandinavijos ir Baltijos šalyse. M.Ducret diskografijoje – dešimtys albumų, kuriuos jis išleido kaip lyderis.
Liudas Mockūnas yra vienas žymiausių improvizacinės muzikos kūrėjų Baltijos šalyse, multiinstrumentininkas, kompozitorius, grupių lyderis. Baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) bei Kopenhagos ritminės muzikos konservatoriją, jis greitai įsitvirtino Europos improvizacinės muzikos scenoje.
Šiandien tai dinamiškiausias Lietuvos džiazo kūrėjas, nuolat migruojantis per Europos festivalius ir džiazo klubus, randantis vis naujų kūrybos partnerių tarp Skandinavijos, Baltijos šalių, Lenkijos, Rusijos, Portugalijos ir kitų kraštų muzikantų.
Liudas subūrė žinomas grupes „Mockūno Nuclear“ bei „Traffic Trio“, yra tarptautinių džiazo kolektyvų „Toxikum“, elektroakustinio trio „Red Planet“ vienas lyderių, „Copenhagen Art Ensemble“, Markuso Pesoneno „Hendecet“, Stefano Pasborgo „Free Moby Dick“ ir „Odessa 5“, tarptautinių grupių „Dirty Mountain“, „Heavy Beauty“, Mikko Innaneno „Innkvisitio“, šiuolaikinės muzikos ansamblių „Gaida“, „Konvoj Art“ bei Lietuvos ansamblių tinklo narys.
Muzikas grojo duetuose su M. Ducret ir Ryoji Hojito, Barry Guy, Williamu Hookeriu, Petru Geniušu, Artūru Bumšteinu, Vladimiru Tarasovu, Mikko Innanenu, bendradarbiavo su Pierre’u Dorge bei jo „New Jungle Orchestra“, Jacobu Anderskovu, Nilsu Davidsenu, Vladimiru Čekasinu, Arkadijumi Gotesmanu, Matsu Eilertsenu, Marku Solborgu, Jonasu Westergaardu, Jakobu Riisu, Jaaku Sooääru, Hugo Carvalhais ir daugybe kitų savitų džiazo kūrėjų.
Jis grojo ir su Andrew Hillo „Jazz Par“ oktetu, „Ibrahim Electric“, britų „TrioVD“, „Free Tallinn Trio“, Matsu Gustaffssonu, Raymondu Stridu, Franku Gratkowskiu ir kitais džiazo novatoriais.
L.Mockūnas vertinamas kaip šiuolaikinės akademinės muzikos atlikėjas, žinomų kompozitorių Broniaus Kutavičiaus, Anatolijaus Šenderovo, Arvydo Malcio, Viačeslavo Ganelino, Dietricho Eichmanno, Vykinto Baltako, Ramintos Šerkšnytės, Giedriaus Puskunigio, Osvaldo Balakausko, Vytauto Germanavičiaus kūrinių interpretuotojas.
Saksofonininkas koncertavo kaip solistas su „Kralovy Hradec Symphony Orchestra“, Lietuvos valstybiniu bei Nacionaliniu simfoniniais orkestrais, Šv.Kristoforo ir Klaipėdos kameriniais orkestrais, styginių kvartetu „Chordos“. Su įvairiais kolektyvais jis gastroliavo daugelyje Europos šalių, JAV, Kinijoje, Japonijoje, Izraelyje.
Jo meistriškumas yra įvertintas Lietuvos, Latvijos bei Prancūzijos džiazo konkursų premijomis, džiazo festivalių „Vilnius Jazz“ ir „Birštonas“ prizais už nuopelnus Lietuvos džiazui, Lietuvos muzikų sąjungos „Auksiniu disku“. 2011 metais menininkui įteiktas Lietuvos teatralų apdovanojimas „Auksinis scenos kryžius“ už geriausią muziką dramos spektakliui. L.Mockūnas taip pat yra parašęs muzikos „Copenhagen Art Ensemble“, Klaipėdos kameriniam orkestrui bei styginių kvartetui „Chordos“.
Kūrėjas įkvėpė ne vieną pažangų džiazo gyvenimo reiškinį kaip LMTA džiazo katedros pedagogas. 2016 metais kartu su kompozitoriumi Vykintu Baltaku jis sukūrė šiuolaikinės akademinės ir improvizacinės muzikos magistro studijų programą LMTA, kuri atvedė į šalies džiazo sceną kokybiškai naują improvizuotojų ir džiazo kūrėjų kartą, įkvėpė improvizacinės muzikos pakilimą Lietuvoje.
Muzikas su bendraminčiais įsteigė improvizacijai, eksperimentams ir edukacijai skirtą kūrybinę platformą „Improdimensija“, o 2020-aisiais kartu su kolega Arnu Mikalkėnu įkūrė iš Šiuolaikinės muzikos magistro programos buvusių ir tuometinių studentų bei jų bendražygių „Improdimensijos“ orkestrą.
Saksofonininko diskografijoje – apie 70 albumų. Jis yra vienas nepriklausomos įrašų kompanijos „NoBusiness Records“ įkūrėjų bei strategų. 2020 metais „NoBusiness Records“ pelnė „Vilnius Jazz“ prizą už nuopelnus Lietuvos džiazui.