LVSO GIMTADIENIO KONCERTAS: R. WAGNER. ''PARSIFALIS''

2027 m. sausio 30 d. 16 val.

LVSO koncertų salė

Simfoninis koncertas

LVSO GIMTADIENIO KONCERTAS: R. WAGNER. „PARSIFALIS“

R. Wagner. Muzikinė drama „Parsifalis“ (koncertinis atlikimas)

Jonathan Stoughton, tenoras (Parsifalis)

René Pape, bosas (Gurnemanzas)

Michael Nagy, baritonas (Amfortas)

Bettina Ranch, mecosopranas (Kundri)

Marcel Brunner, baritonas (Klingsoras)

Vladimiras Prudnikovas, bosas (Titurelis)

Tomas Pavilionis, tenoras (Pirmasis Gralio riteris)

Tadas Girininkas, bosas-baritonas (Antrasis Gralio riteris)

Ksenija Bakhritdinova, sopranas (Pirmasis ginklanešys)

Evelina Volodkovič, mecosopranas (Antrasis ginklanešys)

Tomas Pavilionis, tenoras (Trečiasis ginklanešys)

Tomas Pavilionis, Tadas Girininkas, bosas-baritonas (Ketvirtasis ginklanešys)

Ksenija Bakhritdinova, Marija Arutiunova, Ieva Barbora Juozapaitytė-Varnienė, Monika Pleškytė, Ona Kolobovaitė, Austėja Zinkevičiūtė, sopranai (Gėlių mergelės)

Evelina Volodkovič, mecosopranas (Balsas iš aukštybių)

Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas)

Valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas)

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras

Dirigentas Gintaras Rinkevičius

Vaizdo projekcijos – Dāvis Sīmanis

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento maestro Gintaro Rinkevičiaus, 38-ąjį orkestro gimtadienį pasitinka tęsdamas ambicingą ir aukščiausios profesinės meistrystės reikalaujantį ciklą, skirtą vokiečių muzikos genijaus Richardo Wagnerio (1813–1883) vėlyvosioms operoms. Šįsyk LVSO koncertų salėje skambės didinga ir sakrali trijų veiksmų muzikinė drama „Parsifalis“ – paskutinysis kompozitoriaus kūrinys, užbaigtas likus vos metams iki jo mirties.

Nors kūrinio idėja R. Wagneriui kilo dar 1857 m., jo partitūrą R. Wagneris užbaigė tik po 25-erių metų, 1882-aisiais. Tais pačiais metais įvyko ir „Parsifalio“ premjera Bairoito festivalio operos teatro scenoje, kuriai šis kūrinys ir buvo skirtas. Pirmuosius tris dešimtmečius „Parsifalis“ buvo atliekamas išskirtinai tik Bairoite – tokia buvo R. Wagnerio valia, norint, kad kūrinys nebūtų paverstas kasdiene pramoga ir būtų patiriamas taip, kaip kompozitorius ir įsivaizdavo. Dėl siekio išlaikyti sakralią atmosferą susiformavo ir tebesitęsia savita tradicija: po pirmojo veiksmo, kuris baigiasi mistine Gralio ritualo scena, daugelyje teatrų iki šiol žiūrovai neploja.

„Parsifalyje“ R. Wagneris grįžta prie Šventojo Gralio temos, kuri jau buvo nagrinėta kompozitoriaus operoje „Lohengrinas“. Paties R. Wagnerio parašytas libretas sukurtas pagal XII a. prancūzų truvero Chrétieno de Troyes poemą „Persevalis arba Istorija apie Gralį“ ir XIII a. vokiečių minezingerio Wolframo von Eschenbacho riterių romaną „Parsifalis“. Siužetas pasakoja apie riterį Parsifalį, kuris, vedamas įvairių išbandymų, iš naivaus, nekalto jaunuolio išauga į dvasiškai subrendusią asmenybę. Galiausiai jis tampa išganytoju, kuriam lemta išgelbėti Šventojo Gralio riterių broliją. Dėl įvairialypių mitinių, psichologinių ir dvasinių sluoksnių šis kūrinys išsiskiria ypatinga sakraline atmosfera ir yra laikomas vienu unikaliausių R. Wagnerio darbų.

Pats kompozitorius „Parsifalio“ išskirtinumą pabrėžė jį apibūdindamas ne kaip operą, o kaip „šventinį spektaklį, skirtą scenos pašventinimui“ (vok. Ein Bühnenweihfestspiel), akcentuodamas jo filosofinį ir ritualinį pobūdį. Vėliau panašiai apie kūrinį atsiliepė ir prancūzų kompozitorius Claude’as Debussy, teigdamas, jog tai – „vienas iš didingiausių muzikos šlovę įamžinančių kūrinių, kada nors sukurtų garso pavidalu“.