Yra vakarų, kai nieko ypatingo neplanuoji… ir vis tiek kažkas viduje tyliai persijungia. „Tarp eilučių“ – vienas iš jų. Ateini į koncertą tiesiog pabūti. Gal po dienos, pilnos „reikia“, „spėk“, „padaryk“. Atsisėdi… ir po truputį pajauti, kad niekur nebereikia skubėti. Kad gali tiesiog būti. Ir to kažkaip pakanka. Justinas Stanislovaitis scenoje nekalba apie gyvenimo prasmę – jis ją leidžia pajusti. Per dainas, kurios jau pažįstamos, bet staiga nuskamba kitaip. Čia susitinka Bryan Adams, Sting, Leonard Cohen… ir labai artimi mūsų širdžiai Vytautas Kernagis, Saulius Mykolaitis. Ir tu pagauni save galvojant: „aš juk šitą jaučiau.“ Kartais gyvenime mes labai stengiamės viską suprasti. Sudėlioti. Įvardinti. O čia viskas paprasčiau – mažiau aiškinimo, daugiau jutimo. Ir kažkaip lengviau viduje. Martynas Vaičekauskas savo garsais subtiliai papildo visą tą būseną. Lyg lengvas vėjas – nieko negriauna, bet viskas ima judėti. Ir net nepastebi, kaip atsiranda šiek tiek daugiau šviesos ir ramybės. Šis koncertas – apie paprastus dalykus, kurie dažniausiai pasimiršta. Apie buvimą čia ir dabar. Apie tai, kas lieka tarp eilučių. Zarembų dvaras čia tampa ne scena, o nuotaika. Tokia, kurioje gali sau leisti pabūti truputį tikresnis.