Jay-Jay Johanson

Pirmiausia jus pakeri Jay-Jay Johansono balsas. Jame nėra triumfuojančio sielingumo. Jis uždaras, įskilęs ir neišspręstas, o tai šiuolaikinėje muzikoje retenybė. Džiaze įsišaknijęs jo vokalo stilius priima trapumą ir emocinę tamsą.

Noir atmosfera yra muzikos šerdis, o ne puošmena. Ten, kur kiti atlikėjai nuotaiką naudoja kaip tekstūrą, Jay-Jay nuotaiką paverčia visa tema. „Arsenic“ skamba ne tiek kaip dainų rinkinys, kiek kaip psichologinė būsena: klaustrofobiška, išsekusi, į save nukreipta ir kupina sodrios kinematografinės melancholijos be ironijos.

Kai kurios dainos primena septintojo dešimtmečio film noir garso takelius, tačiau be nostalgijos ar parodijos. Muzika rimta, lėta ir emociškai sunki. Kompozicijos dosnios, bet kupinos gražios tuštumos. Erdvė tarp garsų ir sąmoningas kulminacijų vengimas yra radikalūs. „Arsenic“ tiesiog pasilieka gražioje neviltyje, tyloje ir santūrume.

Albumas įrašytas Stokholme ir Paryžiuje. Šalia per daugelį metų pažįstamo kvarteto (Erik Jansson – fortepijonas, Johan Skugge – efektai, Jeff Tekeyan – kontrabosas, Fredrik Wennerlund – būgnai) albume pristatoma nauja džiazo trimito virtuozė Linnea Jansson, taip pat kviestiniai vokalistai Amina Annabi, Gaëlle Joly, Sadie Percell ir Anthony Larcher. Albume pasirodo ir Robert Wåtz, Švedijos DJ čempionas ir DMC pasaulio čempionato finalininkas. Ir vėl savo stebuklingais pirštais prisideda house muzikos legenda Alex Gopher, atsakingas už miksavimą ir masteringą.

Šiuo albumu Jay-Jay Johanson atveria duris į naują skambesį ir į tokią elektroninės muzikos atšaką, kurioje liūdesyje gyvenama, o ne nuo jo bėgama.

Nors albumo DNR kilusi iš daugelio šaltinių, „Arsenic“ jausmas yra naujas. Jis ne tiek skelbia naują tendenciją, kiek tyliai iš naujo apibrėžia, kaip galėtų skambėti šiuolaikinė muzika, kai ji nustoja stengtis padaryti įspūdį ir pradeda išpažinti.

„Arsenic“ planuojama išleisti 2027 m. kovo 5 d.