„Šeimos audra“

Lyrinė komedija

Meilė neišnyksta.

Ji tiesiog pavargsta.

„Šeimos audra“ – tai lyriška komedija apie vyrą ir moterį, kurie ilgus metus gyveno kartu ir staiga suprato, kad nebegirdi vienas kito.

Pykčio, neišsakytų dalykų, pavydo, nuovargio – visa tai susimaišo į tikrą emocinę audrą. Bet ten, kur atrodo, kad viskas sugriauta, gali prasidėti naujas supratimas.

Juokinga ir jaudinanti.

Ironiška ir atpažįstama.

Apie mus. Apie šeimas. Apie meilę, kuri nepasiduoda.

Vaidina (tarptautinė aktorių sudėtis):

Valentinas Melnikas

Elizaveta Podrez

Taisija Sidorenkova

Borisas Bogdanovas

Aleksejus Avrašenko

ir kt.

Muzikinė komedija

„Čarlio tetutė“ arba „Sveiki, aš jūsų teta!“ – tik spalio 18 d. Lenkų kultūros namai.

Spektaklyje dalyvauja žinomi teatro ir kino aktoriai, tarptautinio miuziklo ir operetės teatro artistai, tarptautinių konkursų laureatai ir nugalėtojai.

Tai lengva, žaisminga ir tikrai teatrališka istorija apie tai, kaip vienas absurdiškas persikūnijimas gali apversti gyvenimą aukštyn kojomis.

Siužeto centre – neturtingas, bet išradingas herojus, kuris dėl meilės ir draugų išgelbėjimo ryžtasi beprotiškiausiai avantiūrai: apsimesti turtinga teta iš tolimosios Brazilijos.

Painiava, persirenginėjimai, nesusipratimai ir puikus humoras keičia vienas kitą, paversdami spektaklį komiškų situacijų kaleidoskopu.

Muzika, šokiai ir gyvai atliekami vokaliniai numeriai sustiprina šventės ir nerūpestingo juoko atmosferą, o sąmojingi dialogai ir ryškūs personažai neleidžia žiūrovui nė minutei atsikvėpti.

Tai spektaklis apie meilę ir drąsą būti savimi – net ir po netikėčiausiu maskarado kostiumu.

„Sveiki, aš jūsų teta!“ – tikra situacijų komedija, dovanojanti gerą nuotaiką, puikią muziką ir žaižaruojantį humorą.

Vaidina:

Ruslanas Rudnyj

Veronika Kurmanova

Valerijus Klassenas

Konstantinas Kotelnikovas

Andrejus Ježovas

Sergejus Bartenevas

Vladislavas Solianykovas

Liubovė Kravčenko

Darija Daševski

Tatjana Vičkutkina

Režisierius: Ruslanas Rudnyj

Choreografė: Valerija Rudnaja

Muzikinis vadovas: Vladislavas Solynikkovas

Muzikinė komedija dviejuose veiksmuose, sukurta pagal B. Tomo pjesę „Čarlio tetutė“.

Trukmė: 2 val. 30 min. su pertrauka

Amžiaus cenzas: 16+

Spektaklis rusų kalba

XVII amžiuje ispanų rašytojo Miguelio de Cervanteso parašytas satyrinis romanas „Don Kichotas“, kuris laikomas vienu svarbiausių pasaulio literatūros kūrinių, tebėra aktualus ir šiandien. Pasak spektaklio režisieriaus Adomo Juškos, Don Kichotas yra žmogiškumo simbolis, kuris įkūnija universalų troškimą tapti kažkuo kitu, kažkuo arčiau savo svajonių ir siekių. <...> Tai istorija apie tikėjimą plačiąja prasme. Apie individo susidūrimą su jam nenuolaidžiu pasauliu, apie pastangas primesti pasauliui savo įsivaizdavimą, vertybes; apie žmogaus egzistavimą pasaulyje su kitais žmonėmis.

Premjera: 2020 m. lapkričio 27 d.

Daugiau apie spektaklį

VAIDINA:

Aš nesistebiu, kodėl ši pjesė Lietuvoje nežinoma, Rusijoje neišversta. Ji labai retai statoma netgi Augusto Strindbergo tėvynėje.

„Didysis kelias“ be skrupulų apnuogina žmogų kaip tokį, žmogų iš bet kurio krašto, bet kokios tautybės, lyties, spalvos ar dar ko nors. Žmogų, pažeidžiamą amžinybės akivaizdoje.

Augustas Strindbergas laiku ateina į Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupę ir pačiu laiku pas Lietuvos žmones, besiruošiančius kurti gerovės valstybę.“

Švedų rašytojas ir dramaturgas Augustas Strindbergas (1849–1912) – viena svarbiausių teatro figūrų pasaulyje. Jis vadinamas moderniojo teatro pradininku. Tai dramaturgas, pralenkęs savo epochą, savo kūryba išreiškęs visas tuometines literatūros sroves ir mokyklas. Jis laikomas natūralistu, neoromantiku, ekspresionizmo ir siurrealizmo literatūroje pradininku.

Strindbergas ne tik rašė dramas, jis taip pat mėgo eksperimentuoti kaip fotografas ir dailininkas, jo kūriniai priskiriami abstrakčiajam ekspresionizmui. Nors dabar Strindbergas puikiai žinomas ne tik Švedijoje, bet ir visame pasaulyje, jo kūryba ne iškart sulaukė pakankamo dėmesio, jis netgi buvo ignoruojamas Švedijos visuomenės ir kaltinamas seksualinių motyvų naudojimu kūriniuose siekiant pritraukti skaitytojus.

„Ši teatrinė pasaka, kurią radau neapoliečių rinkinyje „Il cunto degli cunti“, perrašyta pagal senosios tragedijos formą, įtraukiant mano linksmas, talentingas kaukes, kurias norėjau išsaugoti žmonių, susirgusių melancholija, labui, padarė didžiulį stebuklą. Žiūrovai verkė ir juokėsi man panorėjus, miniomis ėjo žiūrėti šios pasakos spektaklių, tarsi tai būtų ne prasimanymas, o tikriausia tiesa.“ (Carlo Gozzi)

„Neturiu, ką pridurti.“ (Aidas Giniotis)

Režisierius – Aidas Giniotis.

Scenografė ir kostiumų dailininkė – Ramunė Skrebūnaitė.

Vaidina: 

Kantarela, Balandėlė – Birutė Belada Tauterytė / Urtė Smulskytė 

Princesė Armila – Judita Urnikytė

Smeraldina, Balandėlė – Benita Vasauskaitė

Karalius, Brolis Dženaro – Danas Kamarauskas

Pantalone – Dalius Skamarakas

Leandro – Jonas Šarkus

Brigela – Justas Tertelis

Karalius Milo – Mantas Zemleckas

Trufaldino – Vaidotas Žitkus

Trukmė – 3 val. (su pertrauka)

Premjera 2015-04-01

N-14

Vėluojantys žiūrovai į salę neįleidžiami.

APDOVANOJIMAI:
Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis – žiūrovų prizas
Rokiškio Lietuvos profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ – žiūrovų prizas bei specialus apdovanojimas debiutuojančiam aktoriui Mantui Zemleckui
Kauno teatro festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“ – žiūrovų prizas

PREMJERA!

„Ei, žmonės!“

Vieno veiksmo drama pagal Viljamo Sarojano pjesę

Rež. Šviesa Šulc

Dailininkė Jurgita Jankutė

Trukmė – 1 val.

Mažoje Teksaso kalėjimo kameroje blaškosi jaunas vyras. Netikėtai jo šauksmą išgirsta mergina, dirbanti kalėjimo virtuvėje. Net ir ten, kur meilė atrodo neįmanoma, dvi širdys suranda viena kitą. Jaunuoliai tiki, svajoja ir siekia gražesnio gyvenimo. Ar jų svajonėms lemta išsipildyti?

Viljamas Sarojanas (William Saroyan, 1908–1981) – žymus armėnų kilmės amerikiečių rašytojas, 1940 m. įvertintas Pulitzerio literatūros premija, – savo kūriniuose meistriškai perteikia kasdienybės komedijas ir tragedijas, atskleisdamas gyvenimo džiaugsmą bei paprastų žmonių sielos gerumą. Autoriaus meistriškai įvaldyta liaudies kalba daro personažus autentiškus ir gyvus.

Pjesė „Ei, žmonės!“ lietuvių kalba išspausdinta 1967 m.

M. McDonagh „Pagalvinis“

Dviejų dalių kriminalinė istorija „Pagalvinis“  atveria tardymo procesą, piešiantį groteskišką ir prieštaringą brolių Katurjano (Matas Pranskevičius) ir Michalo (Lukas Auksoraitis) istoriją. Rašytojo Katurjano kūriniai – meistriškų galvosūkių kupini apsakymai – paaiškėja turintys neribotą laisvę ir poveikį; tai – galingi įrankiai, galintys išpildyti kerštą ir atnešti mirtį.

Ievos Stundžytės režisuotas „Pagalvinis“ iš pirmo žvilgsnio nėra tipinis Keistuolių teatro spektaklis. „Pagalvinis“ alsuoja žiaurumu, kurį patiria po nelaiminga žvaigžde gimusieji. Tačiau tai yra tik paviršinis sluoksnis, po kuriuo slypi lengvumas, apsivalymas. 

Režisierė – Ieva Stundžytė

Scenografė ir kostiumų dailininkė – Laura Luišaitytė

Choreografė – Eglė Kančauskaitė

Muzika – Gabrielius Zapalskis

Šviesų dailininkas – Darius Malinauskas

Vaidina: 

Daugiafunkcinė personažė – Aistė Šeštokaitė

Michalas – Lukas Auksoraitis

Detektyvas Tupolskis – Giedrius Kiela, 

Detektyvas Arielis – Jurgis Marčėnas, 

Katurjanas – Matas Pranskevičius,

Daugiafunkcinis personažas – Ignas Antanas Giniotis

Trukmė – 3 val. (su pertrauka)
Premjera – 2019 11 21

N-16

Apdovanojimai:
2020 m. Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ UŽ GERIAUSIĄ FESTIVALIO VYRO VAIDMENĮ – MATUI PRANSKEVIČIUI už Katurjano vaidmenį.  

PROJEKTĄ FINANSUOJA LIETUVOS KULTŪROS TARYBA

Marsha Norman „Labanakt, mama“

Ten, kur debesys ganos nakty,
Seka mama sapnelį tavo.
Užsimerk ir neverk,
Mik, užmik, saulele mano...

Jaukus ir šiltas, gal kiek per daug daiktais apkrautas motinos kambarys. Jame tarp įvairių formų bei spalvų nėrinių, daugybės dėžių ir saldžių pyragaičių su plikytu kremu vakarą leidžia motina Telma ir jos suaugusi dukra Džesė. Tik į įprastą ir atpažįstamą rutiną staiga įsiterpia Džesės žodžiai apie planuojamą savižudybę. Ši žinia tampa atskaitos tašku, priverčiančiu veikėjas su didesne atida pažvelgti vienai į kitą, iš naujo apmąstyti gyvenimą ir mirtį.

Režisierė – Ieva Stundžytė

Vaidina: 

Telma – Ilona Balsytė 

Džesė – Diana Kamarauskaitė

Scenografė ir kostiumų dailininkė – Laura Luišaitytė
Kompozitorius – Aidas Giniotis
Šviesų dailininkas – Darius Malinauskas

Trukmė –  1 val. 30 min.

Premjera 2022-10-07

N-14

Vėluojantys žiūrovai į salę neįleidžiami.

PROJEKTĄ FINANSUOJA LIETUVOS KULTŪROS TARYBA

Monospektaklis „DIAGNOZĖ: VISIŠKAS RUDNOSIUKAS“ (arba – „Atėjau, pamačiau, negalėjau“) pastatytas pagal režisieriaus ir rašytojo Vytauto V. Landsbergio pirmąją pasakojimų ir anekdotų knygą „Rudnosiuko istorijos“, kuri buvo apdovanota kaip geriausia tų metų knyga vaikams, tačiau neapsigaukite, šis spektaklis skirtas suaugusiems.

Ar jums kartais negresia Rudnosiukas? Kokie jo požymiai, kaip jį diagnozuoti, gydyti ir t.t. Į šiuos ir daugybę kitų klausimų atsakymų ir ieško tūlas Rudnosiukas, keliaudamas per epochas - nuo priešistorinių Vytės Nemunėlio laikų, per sovietmečius, okupacijas, tremtis iki labai nūdienės nūdienos.

„Rudnosiukas yra tas lengvas pamišimas, kurio aš linkėčiau kiekvienam žmogui. Tai vaikystė, kurioje nėra baisu pasilikti ir būnant suaugusiu. Tai faktiškai sąlyčio taškas su tavo vaikyste, kurią tu vis nešiojasi su savimi, nors kartais giliai ją savyje paslėpęs, suniveliavęs ir užkasęs. Tačiau reikėtų nepamiršti to, kas tau vaikystėje buvo gera, kas palaikė, nes tai paskui palaiko ir gyvenant paprastą kasdieninį suaugusio gyvenimą.“ – pasakoja vienas iš spektaklio Rudnosiukų - aktorius Dalius Skamarakas.

„Atitiko kirvis galvą“ – kaip sako Rudnosiukų liaudies patarlė. Tikimės, kad ir šis spektaklis atitiks jūsų lūkesčius, poreikius bei atvers naują puslapį apdulkėjusioj vaikystės knygų lentynoje.

Režisierius – Vytautas V. Landsbergis

Vaidina: Dalius Skamarakas

Kompozitorė – Eglė Sirvidytė

Dailininkė – Ramunė Skrebūnaitė

Spektaklio trukmė 1 val. 30 min.

Premjera Keistuolių teatre – 2015 m. sausio 30 d.

N–14

"Dabarties laikas ir vykstantis karas teatrui iškėlė radikalų iššūkį – kai realybė yra tokia, kokia yra dabar, bet kokia fikcija tampa per menka. Statyti „normalų“ spektaklį nekyla ranka, bet tylėti irgi neįmanoma. Dramatizuoti tai, kas vyksta imantis klasikos, ieškant metaforų ir analogijų, rodos, tiesiog beviltiška. Ir nemanau, kad atsirado šiuolaikinių pjesių, reflektuojančių tai, kas vyksta. Taigi, pati situacija išprovokavo idėją sukurti dokumentinio teatro spektaklį. Rodos, tokia forma šiandien yra vienintelė įmanoma“, – sako „Liudijimų“ režisierius Oskaras Koršunovas.

„Liudijimai“ – pagal tikrus kare atsidūrusių moterų pasakojimus sukurtas dokumentinis spektaklis. Istorijas vos prasidėjus karui pradėjo rinkti LNDT aktorės, sutikusios tai daryti savanoriškais pagrindais. Jos asmeniškai susitiko su iš Ukrainos pabėgusiomis moterimis, išklausė jas. Kiekvienas pasakojimas yra atvira ir sukrečianti išpažintis: nuo paprastų gyvenimiškų detalių prieinama prie karo realybės, kurios žmogus, jame nebuvęs, tiesiog negali įsivaizduoti.

Viešojoje erdvėje be paliovos girdime naujienas apie karą, vyksta nuolatinė informacinė kova, kuriamos melagienos, pasitaiko įvairių manipuliacijų, todėl, anot kūrėjų, bet koks tikras liudijimas yra aukso vertės. „Jos labai norėjo, kad tos istorijos būtų paviešintos, kad jas išgirstų kuo daugiau žmonių ir pasaulis sužinotų tiesą“, – sako „Liudijimų“ kūrėjai.

Tokių istorijų, kokios pateikiamos „Liudijimuose“ neįmanoma surasti jokiose žiniasklaidos priemonėse, nes tai nėra dalykiškas žurnalisto interviu ar trumpas reportažas iš įvykio vietos – tai moters pasipasakojimas kitai moteriai, ukrainietės išpažintis Lietuvos aktorei, pasiryžusiai suteikti istorijai balsą, papasakoti ją jautriai, su pagarba, bet nedramatizuojant.

„Šis spektaklis niekaip neturėtų būti susijęs su jokia propaganda, pagražinimais ar patosu – tiesiog pasakojimai, tokie, kokie jie yra“, – pabrėžia bendram projektui aktores subūręs Oskaras Koršunovas.

„Liudijimuose“ žiūrovai išgirs istorijas apie namų praradimus, priverstinius išsiskyrimus su mylimaisiais, amžiną nerimą dėl vaikų, beprotiškas keliones iš rusų apšaudomų miestų, o kitais atvejais – beprotišką realybę juose pasilikus. Tai istorijos apie egzistencinius sprendimus, prievartaujamą tėvynę ir prievartaujamus kūnus, apie vidinę stiprybę, neaišku iš kur aplankančią intuiciją bei žadą atimančius atsitiktinumus. Ir kaip bebūtų paradoksalu – tose istorijose yra daug vilties, net humoro ir optimizmo.

Peter Handke

Režisierius: Justinas Vinciūnas
Kompozitorius: Andrius Kairys
Režisieriaus asistentas: Lukas Petrauskas
Scenografė ir kostiumų dailininkė: Paulina Turauskaitė
Vaidina: Algirdas Latėnas, Vidas Petkevičius, Saulius Sipaitis, Gediminas Storpirštis

Peteris Handke’ė – austrų rašytojas, 2019 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija už „paveikų darbą, su lingvistiniu išradingumu tiriančiu periferiją ir žmogaus patirties išskirtinumą“. Pagrindinės autoriaus kūrybos temos – žmogų supanti realybė, kalbos ribų ir subjektyvios tiesos paieškos. „Pranašystė“ sukurta ankstyvuoju rašytojo kūrybos laikotarpiu, kai autoriui tebuvo dvidešimt dveji. Šį kūrinį, kaip ir kitas 1964–1966 m. parašytas pjeses, autorius priskyrė vadinamosioms kalbinėms pjesėms. Pjesėje nėra veiksmo, siužeto linijų, scenografijos: visas dėmesys sutelkiamas į žodį.

Pradžioje buvo žodis – fonetika ir ritmas buvo pirmieji elementai, patraukę jauniausios kartos režisieriaus Justino Vinciūno dėmesį. Jis ieškojo būdų perteikti šį tekstą kaip muziką, sudėlioti jo ritminę partitūrą. Galiausiai kilo klausimas: o kur yra žmogus?

Atsakymo į šį klausimą kartu su režisieriumi scenoje ieško vyriausios kartos teatro aktoriai: Algirdas Latėnas, Vidas Petkevičius, Saulius Sipaitis, Gediminas Storpirštis – tikrieji teatro scenos grandai, iš aktyvaus gyvenimo jau tarytum pasitraukianti karta. Pasak režisieriaus, šių aktorių patirtis ir tampa kontrapunktu formalistiniam pjesės stiliui. Jų lūpose pranašystė suskamba ir it Biblinė metafora, ir kaip absurdiška, autoironiška odė kasdienybei. Pjesėje paminėti keturi skaitovai A, B, C ir D spektaklyje įgyja benamių pavidalą. Visi jie atsisakę apčiuopiamų nuosavybės formų – stebėtojai, pakilę virš kasdieniško gyvenimo.

Spektaklyje Handke’ės tekstas persipina su autentiškais aktorių pastebėjimais, gyvenimiškomis situacijomis, ir tai byloja apie žmogaus vietos, identiteto paiešką absurdiškos tikrovės akivaizdoje. Handke’ės kūrinys pasiūlo realybės anapus žodžių galimybę. Nuo žaidimo formomis išgelbėja ir pats skaitymo aktas: skaitantysis susiduria su paslaptinga forma, kurios reikšmė nepažini, tačiau tik ją artikuliuodamas jis gali pamėginti atrasti turinį. Šitaip, atsispiriant nuo vidinio žinojimo ar jo įspūdžio, braunamasi į mums nematomą teksto realybę. Tai realybė, iškilusi prieš atsirandant sąvokoms. Todėl „Pranašystė“ gali suskambėti tiems, kuriuos lydi realybės netikrumo jausmas. Ši pjesė yra, kad ir nedidelė, bet visgi paguoda, bylojanti apie kažkur anapus besislepiančią tiesą, – sako režisierius Justinas Vinciūnas.

Premjera: 2024 m. spalio 29 d.
Daugiau apie spektaklį

Šiuolaikinės prancūzų literatūros vunderkindu vadinamo rašytojo Édouardo Louis (gimė 1992 m.) debiutiniame romane „Edžio pabaiga“ (En finir avec Eddy Bellegueule, 2014 m.) dokumentinės fikcijos stiliumi vaizduojamas paauglio gyvenimas žemo socialinio sluoksnio darbininkų šeimoje Prancūzijos provincijoje. Edis nuolat patiria smurtą mokykloje, dažnas patyčias iš jo psichofizikos (dėl to jį pravardžiuoja „pyderu“). Edžio tėvas naudoja prieš sūnų smurtą, nes pats jį patyrė vaikystėje iš savo tėvų. Siekdamas gilesnio santykio su motina, Edis sulaukia jos prisipažinimo apie savo jaunystės traumas ir nusivylimą juo, kaip sūnumi. Romane vaizduojami ir kiti Edžio šeimos nariai bei giminės, kurie visi išgyveno lūkesčių neišsipildymą ir buvo traumuoti. Dabar jie savo traumų įkaitu paverčia paauglį Edį. Bandydamas ištrūkti iš šeimos bei mokyklos gniaužtų, Edis siekia tapti „stiprus“ ir „normalus“, tačiau jo pastangos eina perniek, kai pradeda suvokti savo tikrąją prigimtį ir nusprendžia pabėgti…

Vaikystės ir paauglystės, praleistos augant darbininkų šeimoje itin konservatyvioje Prancūzijos provincijoje, skaudžios patirtys tapo ir rašytojo debiutinio romano „Edžio pabaiga“ pagrindu. Šis kūrinys literatūros debiutantui atnešė didžiulį pasisekimą: būdamas vos 22 metų, É. Louis pelnė savo pirmąją prestižinės Gonkūrų premijos nominaciją, knyga išleista daugiau nei 300 tūkstančių egzempliorių tiražu ir išversta į 25 užsienio kalbas.  2022 m. vasarį ir kovą 29-erių metų É. Louis kūrybai ir jo kūrinių sceninėms interpretacijoms paskirtas visas tarptautinis Brandhaardeno festivalis Nyderlanduose.

GERO JUOKO DOZĖ - tai kultinis ir populiariausias teatro KITAS KAMPAS improvizacijų šou, rodomas nuo teatro įkūrimo pradžios. Improvizacijų šou „Gero juoko dozė” aktoriai niekada nežino, kokius pačius netikėčiausius žiūrovų pasiūlymus teks įgyvendinti scenoje, dėl to kiekvienas spektaklis – vienintelis, unikalus, niekada ir niekur nerodytas.

Improvizacijų šou „Gero juoko dozė” aktoriai vaidina išankstinio pasiruošimo, scenografijos ar režisūros. Švieži kaip vaikai. Gimsta unikalūs spektakliai, kuriuos liudija ir kuria žiūrovai, tik tą vakarą. 

Pagal S. Šaltenio apysaką

Sauliaus Šaltenio apysaka besiremiantis spektaklis pasakoja apie Andrių Šatą, jauną nedideliame praeito amžiaus vidurio Lietuvos miestelyje gyvenantį vaikiną, ir jo mylimąją Liuką, kurių šviesią meilės istoriją užtemdo Šatų ir Kaminskų šeimų nesutarimai. „Riešutų duona” Keistuolių teatre įkvepia šviežio oro gurkšnį, skambantį „The Beatles” muzika ir išeinančios vaikystės žingsniais.

Tai – spektaklis jauniems žmonėms, gyvenantiems nuolat besimainančioje, mažumėlę ciniškoje ir tyrą meilę neigiančioje aplinkoje, kurioje kartais taip ilgu akimirkos, leidžiančios sau ištarti: „Esu ne vienas!”.

Režisierius – Aidas Giniotis

Režisieriaus asistentas – Matas Pranskevičius

Scenografė – Ramunė Skrebūnaitė

Vaidina: 

Liuka Kaminskaitė – Aistė Šeštokaitė / Radvilė Budrytė 

Mokytoja Irena Meškutė, moksleivė – Justina Smieliauskaitė

Elytė, moksleivė – Vesta Šumilovaitė

Direktorė Kaminskienė, kapinių sargė, moksleivė – Judita Urnikytė 

Andrius Šatas – Lukas Auksoraitis / Domas Urbonavičius 

Aliukas Šovinis, cirkininkas, moksleivis – Jurgis Marčėnas

Peliūkštis – Matas Pranskevičius

Kaminskas, moksleivis – Dalius Skamarakas

Senelis Antanas, Boleslovas Šatas, moksleivis – Vaidotas Žitkus   

Trukmė - 1 val. 55 min. (su pertrauka)
Premjera 2018 10 12

N-12

Vėluojantys žiūrovai į salę neįleidžiami.

Apdovanojimai:

Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2018 m. „Riešutų duona” pelnė keturis apdovanojimus už žiūrovų simpatijas, geriausią režisūrą (rež. Aidas Giniotis), geriausią antraplanį vaidmenį (akt. Dalius Skamarakas) ir geriausią jaunosios aktorės vaidmenį (akt. Aistė Šeštokaitė).

Moteris ir vyras, kasdien susitinkantys tame pačiame darbe. Tradiciniame darbe, nuo ryto aštuonių iki vakaro penkių, mažame darbo kambaryje, kuriame nuolatos skamba monotoniškas rašomųjų mašinėlių tarškėjimas atliekant vieną ir tą patį veiksmą – rašant potencialių pirkėjų vardus, pavardes bei adresus ant reklaminių atvirukų. Taip savo gyvenimą vienoje kontoroje leidžia Silvija Peiton ir Polis Kaningemas. Moteris ir vyras, beviltiškai bandantys kasdieniuose savo dialoguose prabilti apie tai, kas jaudina, liūdina ir netgi skaudina. Jie beatodairiškai tiki, kad jiems niekuomet neteks daryti to, ko jie nenori, ir kad šis kasdienis „mašininis“ spausdinimas ant atvirukų tėra laikinas jų darbas.

„Mašininkai“ – spektaklis apie norą gyventi kitaip, apie norą bent trumpam ištrūkti iš kasdienio gyvenimo rutinos kiauto ir sykiu apie didelę baimę ką nors keisti nusistovėjusiame gyvenime. Tai spektaklis apie ambicijas, kurios yra didesnės už patį žmogų.

Režisierius – Aidas Giniotis

Scenografė ir kostiumų dailininkė – Ramunė Skrebūnaitė

Vaidina – Aldona Vilutytė ir Dalius Skamarakas

Spektaklio rėmėjas – Kultūros ir sporto rėmimo fondas

Trukmė – 1 valanda 15 minučių

Premjera – 2008 m. spalio 3 d.

N–14

Pagal Duncano Macmillano pjesę

Režisierius – Kirilas Glušajevas

Vaidina, improvizuoja – Martynas Nedzinskas

Dailininkas – Antanas Dubra

Apšvietimas - Vaclovas Grinius

Garsas - Kristina Juškevičiūtė/Giedrius Ūsas

Kompozitorius – Dmitrijus Golovanovas

Režisieriaus asistentė – Airina Kazlauskaitė

Spektaklyje gyvai groja Kazimieras Krulikovskis/Giedrius Nakas/Nikita Kiriuchinas

„Nuostabūs dalykai“ – tai istorija apie paprastą jauną vyrą, gyvenime patyrusį didžiulių išbandymų, bet radusį būdą nepalūžti. Tas stebuklingas būdas – tai nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi, sąrašas. Ne, tai nėra kokie nors didingi ir sunkiai pasiekiami dalykai. Tai… ledai ant pagaliuko, tai senų knygų kvapas, tai šokti rateliu aplink kuprines mokyklos diskotekoj, tai važiuoti dviračiu nuo Raganų kalno, tai…

„Nuostabūs dalykai“ – tai spektaklis, kuris prajuokins iki ašarų ir ne sykį privers nuryti gumulą gerklėje. Tai spektaklis apie tave, net jei 1990-аisiais negyvenai Klaipėdoje ir nežinai, kas yra „palivalkė“. Net jei niekada nei tu pats, nei tavo artimieji nesirgo depresija. Nes tai spektaklis apie pačius svarbiausius gyvenime dalykus.

Amžiaus cenzas: N-14

Dėmesio! Pavėlavę žiūrovai į salę griežtai neįleidžiami. Prašome atsakingai įvertinti atvykimo laiką į teatrą ir nevėluoti.

Režisierius: Oskaras Koršunovas
Scenografijos dailininkas: Gintaras Makarevičius
Kostiumų dailininkė: Agnė Kuzmickaitė
Kompozitorius: Antanas Jasenka
Šviesų dailininkas: Eugenijus Sabaliauskas
Videomenininkas: Rimas Sakalauskas
Dramaturgė: Goda Simonaitytė
Choreografė: Vesta Rasa Grabštaitė
Režisieriaus asistentas: Tauras Čižas
Pjesę iš norvegų kalbos vertė: Eglė Išganaitytė
Vaidina: Valentinas Novopolskis, Donatas Želvys, Aušra Pukelytė, Neringa Varnelytė, Aldona Bendoriūtė, Andrius Bialobžeskis, Sergejus Ivanovas, Vytautas Anužis, Valerijus Jevsejevas, Gintautė Rusteikaitė, Inga Juškevičiūtė, Nerijus Gadliauskas, Nerijus Ciplijauskas, Karolis Kasperavičius. 

Jaunimo teatras 61-ąjį sezoną pradės premjera. Dramaturgo Henriko Ibseno pjesę „Laukinė antis” (1884) stato bene ryškiausia šiuolaikinio lietuvių teatro figūra, režisierius Oskaras Koršunovas.

Šis H. Ibseno dramos pastatymas – tai nuoseklios Jaunimo teatro repertuaro strategijos tąsa. Teatras, svarstydamas apie šiuolaikinį žmogų ir jam aktualias psichologines bei filosofines temas, atsigręžia į svarbius ir sudėtingus pasaulinės literatūros bei dramaturgijos tekstus.

H. Ibseno pjesėje „Laukinė antis” pasakojama apie Ekdalių šeimą, kurios tarytum laimingą kasdienybę sujaukia svečias iš praeities. Gregersas Verlė, siekiantis bet kokiu atveju sakyti tik tiesą, atskleidžia šeimininkams tam tikras paslaptis apie kiekvieno jų praeitį ir sugriauna jų laimingos šeimos ir namų iliuziją. Ten, kur kiti mato laimę, Verlė mato melą, ir šios iliuzijoje bei mele įstrigusios šeimos simboliu tampa Ekdalių palėpėje laikoma sveikstanti laukinė antis, kurią kadaise pašovė aistringas medžiotojas senasis Ekdalis.

Ši „Laukinės anties” sceninė versija – tai ne tik Jaunimo teatro sugrįžimas prie jo scenoje ne kartą interpretuotų H. Ibseno dramų temų ir filosofijos, bet ir simbolinis O. Koršunovo bandymas dar kartą „nerti” į puikiai pažįstamą dramaturginę medžiagą, bei režisieriaus sugrįžimas į teatrą, kuriame prieš daugiau nei 35 metus namus rado ir režisieriaus debiutinis darbas profesionalioje scenoje – spektaklis „Ten būti čia (Paūmėjimai)”.

Premjera: 2025 m. spalio 1 d.

Daugiau apie spektaklį

Šiuolaikinio amerikiečių scenaristo ir dramaturgo Johno Logano pjesės „Raudona“ centre – viena ryškiausių XX a. pokario šiuolaikinio meno asmenybių Markas Rothko. Veiksmas vyksta šeštajame dešimtmetyje, Niujorke, Rothko studijoje. Dailininko padėjėju įsidarbina jaunas tapytojas Kenas. Tuo pat metu Rothko gauna užsakymą sukurti monumentalius tapybos darbus prabangiam restoranui Four Seasons, naujai suprojektuotame tuometinio Amerikos architektūros pažibos Ludwigo Mieso van der Rohe Seagram pastate. Jaunasis Rothko padėjėjas Kenas ginčija mokytojo pasirinkimą. Apsilankęs restorane ir pamatęs, kad jo darbai čia taptų tik visuomenės elito susibūrimų apipavidalinimu, Rothko nutraukia susitarimą ir grąžina užsakovo pinigus…

Rothko tvirtai laikėsi nuomonės, kad menininko tiesa yra aukščiau už visuomenės interesus: Meno dalykuose mūsų visuomenė skonį vertina labiau už tiesą ir keičia savo skonius kaip kepures ar batus. Ir nors Rothko nepaliko mokinių, jo kūrybinė pozicija įkvepia ne vieną jauną menininką. Ryšio su jaunyste, nauja karta savo spektaklyje ieško ir Rothko vaidmenį kuriantis Valentinas Masalskis, dirbantis kartu su trimis jaunais menininkais.

Kai perskaičiau šią pjesę, man pasirodė, kad ji tikrai verta dėmesio, kaip ir joje veikianti asmenybė. Galima sakyti, kad tai – elitinė pjesė. Bet man atrodo, kad ji yra gili savo problematika. Čia svarbi menininko senėjimo tragedija, taip pat jo supratimas, kad ateina kita karta. Pjesė parašyta apie ateinantį, o ne apie nueinantį žmogų. Nors Marko Rothko tragedija juntama visos pjesės metu. Jis iš tiesų nusižudė 1970 metų vasario 25 dieną, – pasakoja režisierius ir aktorius V. Masalskis. Man asmeniškai suprantamas Rothko tragiškumas, jutimas, kad senstantis menininkas turi pasitraukti ir užleisti vietą ateinančiam. Ateina toks metas kai suvoki, kad tavo menas yra laikinas. Man atrodo, kad menininkas, ir pats menas, gyvena kartu su esamuoju laiku, laikotarpiu. Jo istorinė vertė yra antikvarinė. Menas yra visuomenės žadintojas, skatintojas, jis kaip veidas, su kuriuo žmogus gimsta ir miršta. Manau, kad tokia yra meno funkcija, paskirtis. Todėl gyvas menas visada turi atsinaujinti.

Premjera: 2018 lapkričio 22 d.

Daugiau apie spektaklį

„Bėgūnė“ – pirmasis aktorės Aldonos Vilutytės monospektaklis

VAIDINA

VAIDINA

Iš prancūzų kalbos išvertė Laima RAPŠYTĖ

Spektaklį „Svetimas“ pagal Nobelio literatūros premijos laureato Albert’o Camus knygą stato slovėnų režisierius Jernejus Lorenci, laikomas ryškiausia šiuolaikinio slovėnų teatro figūra, taip pat vienu individualiausių, įžvalgiausių, novatoriškiausių teatro kūrėjų Europoje.

Abejingumo, vienatvės ir absurdiškų atsitiktinumų temas nagrinėjančiame romane „Svetimas“ aprašomas trumpas pagrindinio veikėjo Merso gyvenimo etapas, jo teismo procesas. Atsisakęs meluoti sau ir kitiems, nepaklusęs visuomenės primestoms taisyklėms ir patekęs į keistų atsitiktinumų virtinę, Merso galiausiai yra pasmerkiamas ne už galimą nusikaltimą, o už tai, kad yra kitoks – svetimas.

Ar šiuolaikinė visuomenė, kaip niekad tolerantiška, aktyviai ginanti žmogaus teises, užstojanti silpnuosius, tikrai yra pakanti kitokiems? Ar yra kitokie, kurių visuotinai gailima, ir kitokie, kurių ne? Kur tas skirtumas? Kaip jaustumėtės jūs, teisme bandydami paaiškinti savo elgesio motyvus, bet sulaukdami vis tų pačių tendencingų klausimų ir supratę, kad jūsų atsakymai iš tiesų niekam neįdomūs? Kovotumėte ar pasiduotumėte?

Režisierius Jernejus Lorenci teigia, kad Merso yra ikoninė dvidešimto amžiaus literatūros ir filosofijos figūra: „Autsaideris, atskalūnas, atsiribojęs nuo visko ir nuo visų. Jis stebi pasaulį iš savo kiauto. Jis neturi savo pozicijos. Tas jo „atsiribojimas“ turi filosofinę prasmę ar tai viso labo būdas ištverti? Merso keistuolis ar vis dėlto vizionierius?

Kaip apibūdintume jį šiandien, kai gyvename greitų vertinimų ir juodos ir baltos tiesos laikais? Dabar, kai iš mūsų tikimasi, kad turėsime aiškią nuomonę apie viską, visada tvirtai „už“ arba „prieš“? Arba „už“, arba „prieš“ – mums tai tapo tarsi visa apibendrinančiu Dievo įsakymu, naujuoju katekizmu: už / prieš, arba / arba. Gyvename laikais, kai veik didžiuojamės savo apibendrinta ir supaprastinta nuomone apie viską. Kai esame įsiutę, susierzinę, tokie pikti, kad, regis, tuoj pratrūksime. Kai iš paskutiniųjų kabinamės į savo tiesą, kovojame už savo išskirtinę teisę, tą vienintelę, tikrąją? Visi mes mojuojame savo mažyčių teisių vėliavomis. Vėliavų, transparantų jūra – štai kas mes esame! Ir po truputį skęstame kvailume, kuris vis grėsmingiau virsta tikru krauju.“

Be daugybės apdovanojimų Slovėnijoje, Lorenci taip pat pelnė nemažai apdovanojimų užsienyje: Naujosios teatro realybės premija (2017) ir Tarptautinio Belgrado teatro festivalio (BITEF) apdovanojimas (2013) yra vieni svarbiausių. Savo kūryboje režisierius atsisako klasikinės adaptacijos, ne išimtis bus ir šis spektaklis. Camus romanas „Svetimas“ taps dramaturgine spektaklio ašimi, tačiau kūrybinio proceso su aktoriais ir kūrybine grupe metu bus pasitelkiami kiti aktualūs tekstai, nūdienos kontekstai, asmeninės kūrėjų patirtys ir visa tai virs originalia ir aktualia romano traktuote.

Režisierius, adaptacijos autorius — Oliver FRLJIĆ