Šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Floriano Zelerio pjesė „Sūnus“ – jį išgarsinusios trilogijos (kitos dvi dalys – „Tėvas“ ir „Mama“) dalis. Dramaturgas gilinasi į jautrias ir aktualias dažnos šeimos gyvenimo temas, neretai slepiamas ir stigmatizuojamas dvasines traumas. Sukurti pjesę „Sūnus“ F. Zellerį paskatino asmeninė patirtis – vienas jo sūnų sirgo psichine liga. Dramaturgas „Sūnuje“ dalijasi patirtomis emocijomis, kad padėtų jas išgyvenantiems pasijausti ne vieniems.

Pasak žinomo lietuvių kino režisieriaus Igno Jonyno, pastačiusio spektaklį po beveik dvidešimties metų pertraukos, viena esminių kūrinio temų – kaip mūsų ego išbalansuoja ne tik mus, bet ir esančiuosius šalia. Siekdamas savo laimės, tikslų, gali griauti kitų gyvenimus, net ir jausdamasis esąs gana moralus žmogus. Mokėti koegzistuoti ir išsilaikyti ant grėsmingai judančių gyvenimo svarstyklių taip, kad neužgautum ir nenumestum esančiojo greta – sudėtinga gyvenimo užduotis.

Premjera: 2024 m. vasario 2 d.
Daugiau apie spektaklį

Iki Antrojo pasaulinio karo Vilnius buvo vadinamas vienu reikšmingiausių Europos žydų kultūros ir mokslo centrų. Karo išvakarėse čia gyveno apie 58 tūkst. žydų, tačiau nacių okupacijos pabaigos tesulaukė vos keli tūkstančiai. Tragiška „šiaurės Jeruzalės“ žūtis iki šiol domina ne tik pasaulio bei Lietuvos istorikus, bet ir tampa įkvėpimo šaltiniu skirtingų kartų ir pasaulėjautų teatro menininkams apmąstyti šią tautos, visuomenės ir žmogiškumo tragediją. 

Jaunosios kartos režisierius Justinas Vinciūnas, ieškodamas savito požiūrio į Holokaustą ir daugybę su šiuo reiškiniu susijusių temų, gręžiasi į autentiškus žydų žudynių Vilniuje liudininko Kazimierzo Sakowicziaus prisiminimus, 2012 m. išleistus knygos „Panerių dienoraštis 1941–1943 m.“ pavidalu. 

Lenkų žurnalistas ir karininkas K. Sakowiczius gimė 1894 m. Baigęs gimnaziją, studijavo teisę Maskvoje. Po studijų dirbo Vilniaus laikraščių redakcijose. A. Mickevičiaus gatvės 24 numeriu pažymėtame name buvo įsteigęs spaustuvę, kurios, kartu su gyvenamuoju būstu, Sakowiczius neteko per 1940 m. sovietų nacionalizaciją, todėl kartu su žmona persikėlė gyventi į Panerius ir šitaip atsidūrė prie būsimosios masinių žudynių vietos. Čia nuo 1941 m. liepos iš gyvenamojo namo palėpės turėjo galimybę stebėti nacių ir jų talkininkų lietuvių vykdomas žudynes. 

Režisierius J. Vinciūnas: K. Sakowicziaus liudijimai tokie žiaurūs, kad  beskaitant tenka susidurti su savo atjautos riba. Aprašytą siaubą norisi priskirti vaizduotės plotmei, nors tai ir dokumentinis šaltinis. Būtent ši suvokimo riba ir yra viena iš esminių spektaklio temų. Spektaklyje stengiamės ne tik apčiuopti tylą, esančią tarp tikros žmonių patirties ir laiko nugludintų šaltinių, bet ir ją išsklaidyti. 

Premjera: 2023 m. birželio 21 d.

Daugiau apie spektaklį

Šiuolaikinės prancūzų literatūros vunderkindu vadinamo rašytojo Édouardo Louis (gimė 1992 m.) debiutiniame romane „Edžio pabaiga“ (En finir avec Eddy Bellegueule, 2014 m.) dokumentinės fikcijos stiliumi vaizduojamas paauglio gyvenimas žemo socialinio sluoksnio darbininkų šeimoje Prancūzijos provincijoje. Edis nuolat patiria smurtą mokykloje, dažnas patyčias iš jo psichofizikos (dėl to jį pravardžiuoja „pyderu“). Edžio tėvas naudoja prieš sūnų smurtą, nes pats jį patyrė vaikystėje iš savo tėvų. Siekdamas gilesnio santykio su motina, Edis sulaukia jos prisipažinimo apie savo jaunystės traumas ir nusivylimą juo, kaip sūnumi. Romane vaizduojami ir kiti Edžio šeimos nariai bei giminės, kurie visi išgyveno lūkesčių neišsipildymą ir buvo traumuoti. Dabar jie savo traumų įkaitu paverčia paauglį Edį. Bandydamas ištrūkti iš šeimos bei mokyklos gniaužtų, Edis siekia tapti „stiprus“ ir „normalus“, tačiau jo pastangos eina perniek, kai pradeda suvokti savo tikrąją prigimtį ir nusprendžia pabėgti…

Vaikystės ir paauglystės, praleistos augant darbininkų šeimoje itin konservatyvioje Prancūzijos provincijoje, skaudžios patirtys tapo ir rašytojo debiutinio romano „Edžio pabaiga“ pagrindu. Šis kūrinys literatūros debiutantui atnešė didžiulį pasisekimą: būdamas vos 22 metų, É. Louis pelnė savo pirmąją prestižinės Gonkūrų premijos nominaciją, knyga išleista daugiau nei 300 tūkstančių egzempliorių tiražu ir išversta į 25 užsienio kalbas.  2022 m. vasarį ir kovą 29-erių metų É. Louis kūrybai ir jo kūrinių sceninėms interpretacijoms paskirtas visas tarptautinis Brandhaardeno festivalis Nyderlanduose.

Peter Handke
PRANAŠYSTĖ

Peteris Handke – austrų rašytojas, 2019 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija. Pagrindinės autoriaus kūrybos temos – žmogų supanti realybė, kalbos ribų ir subjektyvios tiesos paieškos. „Pranašystę“, kaip ir kitas ankstyvąsias savo dramas, autorius priskyrė vadinamosioms kalbinėms pjesėms. Joje nėra veiksmo, siužeto linijų, scenografijos: visas dėmesys sutelkiamas į žodį. 

Pradžioje buvo žodis – fonetika ir ritmas buvo pirmieji elementai, patraukę jauniausios kartos režisieriaus Justino Vinciūno dėmesį. Jis ieškojo būdų perteikti šį tekstą kaip muziką, sudėlioti jo ritminę partitūrą. Galiausiai kilo klausimas: o kur yra žmogus? 

Atsakymo į šį klausimą kartu su režisieriumi scenoje ieško vyriausios kartos teatro aktoriai: Algirdas Latėnas, Vidas Petkevičius, Saulius Sipaitis, Gediminas Storpirštis – tikrieji teatro scenos grandai, iš aktyvaus gyvenimo jau tarytum pasitraukianti karta.  

Spektaklyje Handke’s tekstas persipina su autentiškais aktorių pastebėjimais, gyvenimiškomis situacijomis, ir tai byloja apie žmogaus vietos, identiteto paiešką absurdiškos tikrovės akivaizdoje. Handke’s kūrinys pasiūlo realybės anapus žodžių galimybę. Nuo žaidimo formomis išgelbėja ir pats skaitymo aktas: skaitantysis susiduria su paslaptinga forma, kurios reikšmė nepažini, tačiau tik ją artikuliuodamas jis gali pamėginti atrasti turinį. Šitaip, atsispiriant nuo vidinio žinojimo ar jo įspūdžio, braunamasi į mums nematomą teksto realybę. Tai realybė, iškilusi prieš atsirandant sąvokoms. Todėl „Pranašystė“ gali suskambėti tiems, kuriuos lydi realybės netikrumo jausmas. Ši pjesė yra, kad ir nedidelė, bet visgi paguoda, bylojanti apie kažkur anapus besislepiančią tiesą, – sako režisierius Justinas Vinciūnas. 

Premjera: 2024 m. spalio 29 d.

Daugiau apie spektaklį

Premjera: 2020 m. lapkričio 27 d.

Daugiau apie spektaklį

M. McDonagh „Pagalvinis“

Dviejų dalių kriminalinė istorija „Pagalvinis“  atveria tardymo procesą, piešiantį groteskišką ir prieštaringą brolių Katurjano (Matas Pranskevičius) ir Michalo (Lukas Auksoraitis) istoriją. Rašytojo Katurjano kūriniai – meistriškų galvosūkių kupini apsakymai – paaiškėja turintys neribotą laisvę ir poveikį; tai – galingi įrankiai, galintys išpildyti kerštą ir atnešti mirtį.

Ievos Stundžytės režisuotas „Pagalvinis“ iš pirmo žvilgsnio nėra tipinis Keistuolių teatro spektaklis. „Pagalvinis“ alsuoja žiaurumu, kurį patiria po nelaiminga žvaigžde gimusieji. Tačiau tai yra tik paviršinis sluoksnis, po kuriuo slypi lengvumas, apsivalymas. 

Režisierė – Ieva Stundžytė

Scenografė ir kostiumų dailininkė – Laura Luišaitytė

Choreografė – Eglė Kančauskaitė

Muzika – Gabrielius Zapalskis

Šviesų dailininkas – Darius Malinauskas

Vaidina: 

Daugiafunkcinė personažė – Aistė Šeštokaitė

Michalas – Lukas Auksoraitis

Detektyvas Tupolskis – Giedrius Kiela, 

Detektyvas Arielis – Jurgis Marčėnas, 

Katurjanas – Matas Pranskevičius,

Daugiafunkcinis personažas – Ignas Antanas Giniotis

Trukmė – 3 val. (su pertrauka)
Premjera – 2019 11 21

N-16

Apdovanojimai:
2020 m. Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ UŽ GERIAUSIĄ FESTIVALIO VYRO VAIDMENĮ – MATUI PRANSKEVIČIUI už Katurjano vaidmenį.  

PROJEKTĄ FINANSUOJA LIETUVOS KULTŪROS TARYBA

Monospektaklis „DIAGNOZĖ: VISIŠKAS RUDNOSIUKAS“ (arba – „Atėjau, pamačiau, negalėjau“) pastatytas pagal režisieriaus ir rašytojo Vytauto V. Landsbergio pirmąją pasakojimų ir anekdotų knygą „Rudnosiuko istorijos“, kuri buvo apdovanota kaip geriausia tų metų knyga vaikams, tačiau neapsigaukite, šis spektaklis skirtas suaugusiems.

Ar jums kartais negresia Rudnosiukas? Kokie jo požymiai, kaip jį diagnozuoti, gydyti ir t.t. Į šiuos ir daugybę kitų klausimų atsakymų ir ieško tūlas Rudnosiukas, keliaudamas per epochas - nuo priešistorinių Vytės Nemunėlio laikų, per sovietmečius, okupacijas, tremtis iki labai nūdienės nūdienos.

„Rudnosiukas yra tas lengvas pamišimas, kurio aš linkėčiau kiekvienam žmogui. Tai vaikystė, kurioje nėra baisu pasilikti ir būnant suaugusiu. Tai faktiškai sąlyčio taškas su tavo vaikyste, kurią tu vis nešiojasi su savimi, nors kartais giliai ją savyje paslėpęs, suniveliavęs ir užkasęs. Tačiau reikėtų nepamiršti to, kas tau vaikystėje buvo gera, kas palaikė, nes tai paskui palaiko ir gyvenant paprastą kasdieninį suaugusio gyvenimą.“ – pasakoja vienas iš spektaklio Rudnosiukų - aktorius Dalius Skamarakas.

„Atitiko kirvis galvą“ – kaip sako Rudnosiukų liaudies patarlė. Tikimės, kad ir šis spektaklis atitiks jūsų lūkesčius, poreikius bei atvers naują puslapį apdulkėjusioj vaikystės knygų lentynoje.

Režisierius – Vytautas V. Landsbergis

Vaidina: Dalius Skamarakas

Kompozitorė – Eglė Sirvidytė

Dailininkė – Ramunė Skrebūnaitė

Spektaklio trukmė 1 val. 30 min.

Premjera Keistuolių teatre – 2015 m. sausio 30 d.

N–14

Moteris ir vyras, kasdien susitinkantys tame pačiame darbe. Tradiciniame darbe, nuo ryto aštuonių iki vakaro penkių, mažame darbo kambaryje, kuriame nuolatos skamba monotoniškas rašomųjų mašinėlių tarškėjimas atliekant vieną ir tą patį veiksmą – rašant potencialių pirkėjų vardus, pavardes bei adresus ant reklaminių atvirukų. Taip savo gyvenimą vienoje kontoroje leidžia Silvija Peiton ir Polis Kaningemas. Moteris ir vyras, beviltiškai bandantys kasdieniuose savo dialoguose prabilti apie tai, kas jaudina, liūdina ir netgi skaudina. Jie beatodairiškai tiki, kad jiems niekuomet neteks daryti to, ko jie nenori, ir kad šis kasdienis „mašininis“ spausdinimas ant atvirukų tėra laikinas jų darbas.

„Mašininkai“ – spektaklis apie norą gyventi kitaip, apie norą bent trumpam ištrūkti iš kasdienio gyvenimo rutinos kiauto ir sykiu apie didelę baimę ką nors keisti nusistovėjusiame gyvenime. Tai spektaklis apie ambicijas, kurios yra didesnės už patį žmogų.

Režisierius – Aidas Giniotis

Scenografė ir kostiumų dailininkė – Ramunė Skrebūnaitė

Vaidina – Aldona Vilutytė ir Dalius Skamarakas

Spektaklio rėmėjas – Kultūros ir sporto rėmimo fondas

Trukmė – 1 valanda 15 minučių

Premjera – 2008 m. spalio 3 d.

N–14

Marsha Norman „Labanakt, mama“

Ten, kur debesys ganos nakty,
Seka mama sapnelį tavo.
Užsimerk ir neverk,
Mik, užmik, saulele mano...

Jaukus ir šiltas, gal kiek per daug daiktais apkrautas motinos kambarys. Jame tarp įvairių formų bei spalvų nėrinių, daugybės dėžių ir saldžių pyragaičių su plikytu kremu vakarą leidžia motina Telma ir jos suaugusi dukra Džesė. Tik į įprastą ir atpažįstamą rutiną staiga įsiterpia Džesės žodžiai apie planuojamą savižudybę. Ši žinia tampa atskaitos tašku, priverčiančiu veikėjas su didesne atida pažvelgti vienai į kitą, iš naujo apmąstyti gyvenimą ir mirtį.

Režisierė – Ieva Stundžytė

Vaidina: 

Telma – Ilona Balsytė 

Džesė – Diana Kamarauskaitė

Scenografė ir kostiumų dailininkė – Laura Luišaitytė
Kompozitorius – Aidas Giniotis
Šviesų dailininkas – Darius Malinauskas

Trukmė –  1 val. 30 min.

Premjera 2022-10-07

N-14

Vėluojantys žiūrovai į salę neįleidžiami.

PROJEKTĄ FINANSUOJA LIETUVOS KULTŪROS TARYBA

„Ši teatrinė pasaka, kurią radau neapoliečių rinkinyje „Il cunto degli cunti“, perrašyta pagal senosios tragedijos formą, įtraukiant mano linksmas, talentingas kaukes, kurias norėjau išsaugoti žmonių, susirgusių melancholija, labui, padarė didžiulį stebuklą. Žiūrovai verkė ir juokėsi man panorėjus, miniomis ėjo žiūrėti šios pasakos spektaklių, tarsi tai būtų ne prasimanymas, o tikriausia tiesa.“ (Carlo Gozzi)

„Neturiu, ką pridurti.“ (Aidas Giniotis)

Režisierius – Aidas Giniotis.

Scenografė ir kostiumų dailininkė – Ramunė Skrebūnaitė.

Vaidina: 

Kantarela, Balandėlė – Birutė Belada Tauterytė / Urtė Smulskytė 

Princesė Armila – Judita Urnikytė

Smeraldina, Balandėlė – Benita Vasauskaitė

Karalius, Brolis Dženaro – Danas Kamarauskas

Pantalone – Dalius Skamarakas

Leandro – Jonas Šarkus

Brigela – Justas Tertelis

Karalius Milo – Mantas Zemleckas

Trufaldino – Vaidotas Žitkus

Trukmė – 3 val. (su pertrauka)

Premjera 2015-04-01

N-14

Vėluojantys žiūrovai į salę neįleidžiami.

APDOVANOJIMAI:
Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis – žiūrovų prizas
Rokiškio Lietuvos profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ – žiūrovų prizas bei specialus apdovanojimas debiutuojančiam aktoriui Mantui Zemleckui
Kauno teatro festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“ – žiūrovų prizas

Pagal S. Šaltenio apysaką

Sauliaus Šaltenio apysaka besiremiantis spektaklis pasakoja apie Andrių Šatą, jauną nedideliame praeito amžiaus vidurio Lietuvos miestelyje gyvenantį vaikiną, ir jo mylimąją Liuką, kurių šviesią meilės istoriją užtemdo Šatų ir Kaminskų šeimų nesutarimai. „Riešutų duona” Keistuolių teatre įkvepia šviežio oro gurkšnį, skambantį „The Beatles” muzika ir išeinančios vaikystės žingsniais.

Tai – spektaklis jauniems žmonėms, gyvenantiems nuolat besimainančioje, mažumėlę ciniškoje ir tyrą meilę neigiančioje aplinkoje, kurioje kartais taip ilgu akimirkos, leidžiančios sau ištarti: „Esu ne vienas!”.

Režisierius – Aidas Giniotis

Režisieriaus asistentas – Matas Pranskevičius

Scenografė – Ramunė Skrebūnaitė

Vaidina: 

Liuka Kaminskaitė – Aistė Šeštokaitė / Radvilė Budrytė 

Mokytoja Irena Meškutė, moksleivė – Justina Smieliauskaitė

Elytė, moksleivė – Vesta Šumilovaitė

Direktorė Kaminskienė, kapinių sargė, moksleivė – Judita Urnikytė 

Andrius Šatas – Lukas Auksoraitis / Domas Urbonavičius 

Aliukas Šovinis, cirkininkas, moksleivis – Jurgis Marčėnas

Peliūkštis – Matas Pranskevičius

Kaminskas, moksleivis – Dalius Skamarakas

Senelis Antanas, Boleslovas Šatas, moksleivis – Vaidotas Žitkus   

Trukmė - 1 val. 55 min. (su pertrauka)
Premjera 2018 10 12

N-12

Vėluojantys žiūrovai į salę neįleidžiami.

Apdovanojimai:

Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2018 m. „Riešutų duona” pelnė keturis apdovanojimus už žiūrovų simpatijas, geriausią režisūrą (rež. Aidas Giniotis), geriausią antraplanį vaidmenį (akt. Dalius Skamarakas) ir geriausią jaunosios aktorės vaidmenį (akt. Aistė Šeštokaitė).

Pagal J. Vilės ir L. Itagaki knygą „Sibiro haiku“

Geriausia 2018 m. knyga vaikams pripažinta Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knyga „Sibiro haiku“ randa būdą jautriai ir be pagrąžinimų pasakoti vaikams apie tremties žiaurumus ir jos kasdienybę. Spektaklio, kaip ir knygos, centre – vaikų išgyvenimai ir vaiko žvilgsnis į tremtį.

Knygos veikėjas Algiukas svajoja palakioti po pasaulį su savo draugu žąsinu Martynu. Netrukus taip ir nutinka, tačiau visiškai kitaip nei jis galvojo. Ankstyvą 1941 metų birželio rytą pulkas kareivių išverčia berniuką, jo sesę Dalią, tėtį Romą ir mamą Uršulę iš lovų ir liepia ruoštis kelionėn – taip lietuviai būriais ne savo noru iškeliauja į Sibirą. Vaiką užklumpa daugybė klausimų – kodėl juos ištremia? Kuo jie prasikalto? Kur tas Sibiras? Ten, tolimoje ir svetimoje šalyje, šeimai tenka išgyventi valgant sušalusias bulves, ašaromis sūdant sriubą ir dainomis šildant širdis. Ten gimsta tremtinių choras „Obuoliai“, ten dainuojant užauga sparnai, o viltis grįžti namo niekad neapleidžia.

„Spektaklį įkvėpusi Jurgos Vilės knyga „Sibiro haiku“ randa unikalią formą vaikams pasakoti apie itin sunkias tremties patirtis ir išgyvenimus per jų pačių žvilgsnį į šiuos žiaurumus. Spektakliu siekiame išlaikyti knygos žaidybiškumą, kuris šiems pasakojimams suteikia lengvumo, padaro juos prieinamesnius jaunajai auditorijai. Nagrinėdamas tremties temą spektaklis siekia ne tik apšviesti ar atpasakoti įvykius, tačiau ir padėti vaikams suvokti tai, kas atrodo nesuvokiama“, – sako jau ne pirmą spektaklį vaikams statantis režisierius Augustas Gornatkevičius.

A. Gornatkevičiaus teatrinė maniera paremta nuolatiniu humoro derinimu su rimtomis problemomis, kintančiu vizualumu, aktyviu fiziniu judesiu, žiūrovams atpažįstamų simbolių naudojimu, dramaturgijos klasikų praturtinimu šiuolaikinės nūdienos aktualijomis. Jaunosios kartos teatro režisierius Augustas Gornatkevičius sėkmingai įrodė, kad geba kurti ne tik suaugusių auditorijai, bet ir vaikams – už 2021 m. sukurtą spektaklį „Emilių Emilis“ režisierius pelnė Auksinio scenos kryžiaus nominaciją ir Fortūnos apdovanojimą.

Pasak režisieriaus, naujas jo darbas „Sibiro haiku“ prisideda prie tautinės atminties išlaikymo, jaunosios kartos moralinių normų formavimo, skatinant pilietinį sąmoningumą, gebėjimą suprasti, atjausti ir įkvėpti gyvenimui. Mirties, netekties, neteisybės temos rodosi sunkiausiai paaiškinamos vaikams, tačiau spektaklio komanda nuo jų nebėga, o siekia įprasminti per pagrindinio veikėjo bei jo draugų istorijas. 

Suradau ją, Virginia Woolf, tiksliau, jos romaną „Ponia Delovėj“, tikriausiai alkio kurti vedina. Tai nutiko seniai, beveik prieš dešimtmetį, ir nuo tada mintis sukurti spektaklį Virdžinijos Vulf tema manęs niekaip neapleidžia. Tokia keista mano lemtis Teatre (vis bandau perklausti – ar tikrai sėdžiu savo rogėse) – kad išgyvenčiau, turėjau parūpinti darbo sau pačiai. Teatre siūlomi vaidmenys – trupiniai, o aš per daug smalsi, nekantri, kad išlaukčiau to kažko išsvajoto. Apsidairau ir matau minias į mane panašių kolegų, kurie per savo karjerą sulaukia vos kelių rimtesnių vaidmenų.

Tačiau mūsų romanas su Virdžinija Vulf užtruko. Tiek kartų mėginta įveikti šią medžiagą, tiek žmonių bandyta užkrėsti šia idėja... Tiek pagalių sulaukta iš Likimo... Belieka stebėtis savo pačios ryžtu – nejau „mintys materializuojasi“?

Autorė man svarbi, nes parodė savo lobius ir net davė raktą, kaip juos atverti ir jais naudotis. Manau, sudėtinga skaityti šios rašytojos kūrinius be žinių apie ją pačią – „mano sielos paslaptys, patirtys surašytos mano darbuose“. Man taip nutiko su jos „Dienoraščiais“, užtiktais gastrolių metu Sankt Peterburge. Tada ir prasidėjo kelionė link jos.

Virdžinija Vulf svarbi vien tuo, kad patenka į geriausių pasaulio rašytojų šimtuką. O jeigu jos skambantis it krištolas, išjaustas, vibruojantis „sąmonės srautas“ surezonuos su skaitančiojo sąmone – gali nutikti kaip man. Tiesiog bus sunku išsivaduoti

Neringa Bulotaitė

Spektaklio sukūrimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba

Partneriai: teatras „cezario grupė“ ir OKT / Vilniaus miesto teatras
 

VAIDINA:

Aš nesistebiu, kodėl ši pjesė Lietuvoje nežinoma, Rusijoje neišversta. Ji labai retai statoma netgi Augusto Strindbergo tėvynėje.

„Didysis kelias“ be skrupulų apnuogina žmogų kaip tokį, žmogų iš bet kurio krašto, bet kokios tautybės, lyties, spalvos ar dar ko nors. Žmogų, pažeidžiamą amžinybės akivaizdoje.

Augustas Strindbergas laiku ateina į Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupę ir pačiu laiku pas Lietuvos žmones, besiruošiančius kurti gerovės valstybę.“

Švedų rašytojas ir dramaturgas Augustas Strindbergas (1849–1912) – viena svarbiausių teatro figūrų pasaulyje. Jis vadinamas moderniojo teatro pradininku. Tai dramaturgas, pralenkęs savo epochą, savo kūryba išreiškęs visas tuometines literatūros sroves ir mokyklas. Jis laikomas natūralistu, neoromantiku, ekspresionizmo ir siurrealizmo literatūroje pradininku.

Strindbergas ne tik rašė dramas, jis taip pat mėgo eksperimentuoti kaip fotografas ir dailininkas, jo kūriniai priskiriami abstrakčiajam ekspresionizmui. Nors dabar Strindbergas puikiai žinomas ne tik Švedijoje, bet ir visame pasaulyje, jo kūryba ne iškart sulaukė pakankamo dėmesio, jis netgi buvo ignoruojamas Švedijos visuomenės ir kaltinamas seksualinių motyvų naudojimu kūriniuose siekiant pritraukti skaitytojus.

„Šeimos audra“

Lyrinė komedija

Meilė neišnyksta.

Ji tiesiog pavargsta.

„Šeimos audra“ – tai lyriška komedija apie vyrą ir moterį, kurie ilgus metus gyveno kartu ir staiga suprato, kad nebegirdi vienas kito.

Pykčio, neišsakytų dalykų, pavydo, nuovargio – visa tai susimaišo į tikrą emocinę audrą. Bet ten, kur atrodo, kad viskas sugriauta, gali prasidėti naujas supratimas.

Juokinga ir jaudinanti.

Ironiška ir atpažįstama.

Apie mus. Apie šeimas. Apie meilę, kuri nepasiduoda.

Vaidina (tarptautinė aktorių sudėtis):

Valentinas Melnikas

Elizaveta Podrez

Taisija Sidorenkova

Borisas Bogdanovas

Aleksejus Avrašenko

ir kt.

Izraelio miuziklo ir operetės teatras pirmą kartą Lietuvoje pristato muzikinę komediją „Čarlio tetulė, arba Sveiki, aš jūsų teta!“, sukurtą pagal garsaus anglų dramaturgo Brandono Thomaso pjesę.

Brandono Thomaso pjesė „Čarlio tetulė“ laikoma tikru teatro fenomenu. Ji ne kartą buvo statoma įvairių pasaulio šalių scenose – nuo Brodvėjaus iki Berlyno – ir sulaukė išskirtinio žiūrovų populiarumo.

Spektaklyje dalyvauja teatro ir kino aktoriai, Izraelio miuziklo ir operetės teatro artistai, tarptautinių konkursų laureatai ir nugalėtojai.

Lengva, žaisminga ir tikrai teatrališka istorija apie tai, kaip viena absurdiška transformacija gali apversti gyvenimą aukštyn kojomis. Siužeto centre – neturtingas, tačiau išradingas herojus, kuris dėl meilės ir norėdamas išgelbėti draugus ryžtasi beprotiškiausiai avantiūrai – apsimesti turtinga teta iš tolimosios Brazilijos.

Painiava, persirengimai, nesusipratimai ir kibirkščiuojantis humoras seka vienas po kito, paversdami spektaklį tikru komiškų situacijų kaleidoskopu. Muzika, šokiai ir gyvai atliekami vokaliniai numeriai sustiprina šventinę ir nerūpestingos linksmybės atmosferą, o šmaikštūs dialogai ir ryškūs personažai neleidžia žiūrovui nė minutei atsikvėpti.

Muzikinis spektaklis „Čarlio tetulė, arba Sveiki, aš jūsų teta!“ – tai istorija apie meilę ir drąsą būti savimi, net jei dėl to tenka pasislėpti po pačiu netikėčiausiu karnavaliniu kostiumu!
Tai tikra situacijų komedija, kuri padovanos gerą nuotaiką, nuostabią muziką ir kibirkščiuojantį humorą.

ATLIKĖJAI:
Ruslanas Rudnyi
Veronika Kurmanova
Valerijus Klassenas
Konstantinas Kotelnikovas
Andrejus Ježovas
Sergejus Bartenevas
Vladislavas Soliankovas
Liubovė Kravčenko
Darja Daševskaja
Tatjana Vičkutkina

Scenografija: Stanislavas Zajcevas

Muzikinė komedija dviejų veiksmų
Trukmė: 2 val. 30 min. su pertrauka
Amžiaus cenzas: 16+
Spektaklis rusų kalba

Režisierius: Jonas Kuprevičius 
Scenografas: Šarūnas Tadijošaitis 
Kompozitorė: Gabrielė Dikčiūtė 
Judesio konsultantė: Vesta Grabštaitė 
Vaizdo projekcijų autorius: Pijus Chraptavičius 
Šviesų dailininkas: Tomas Juozapaitis 
Režisieriaus asistentas: Matas Makauskas 
Vaidina: Aldona Vilutytė 

Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk romanas ,,Bėgūnai“ – daugiasluoksnis kūrinys, kelionė laiku, pasauliu ir sąmonės klodais. Ši kelionė yra po išorinį ir vidinį pasaulius, kurie žmogui neišvengiamai reiškiasi savo fragmentiškumu. O. Tokarczuk nardina skaitytoją į paslaptį, patį pasaulio rūką, kuriame klaidžioja žmogus. Taip daugiasluoksnis kūrinys reiškiasi kaip paslaptinga, asmenybę keičianti jėga. 

Egzistencinis tekstas įkvėpė aktorę Aldoną Vilutytę ir režisierių Joną Kuprevičių – skirtingų teatro kartų kūrėjus – sukurti kamerinį spektaklį, kuriame romano temos būtų nagrinėjamos per intymų vienos moters buvimą su savimi. Buvimą, bandant apčiuopti mąstymą, kuris, nors ir baigtinis, iki pat pabaigos neišvengiamai kinta, niekados nenutyla ir juda iš vieno taško į kitą. Buvimą, bandant būti nematoma pasaulio ir žmonių stebėtoja, mokantis priimti savo nerimą bei bėgimą. Tai – vaizduotės kelionė per buities ir būties struktūras, stebint jas per mažą sąmonės objektyvą.  

Kaip rašo O. Tokarczuk, pasaulį įmanoma matyti tik fragmentiškai, kitokio nebus. Yra momentų, trupinių, laikinų konfigūracijų, kurios, vos susidariusios, bemat vėl suyra. Gyvenimas? Nieko tokio nematyti; matau linijas, plokštumas, kūnus ir kaip jie keičiasi laikui bėgant. O laikas atrodo lyg elementarus prietaisas smulkiems pokyčiams matuoti, mokyklinė liniuotė su paprastinta skale – joje viso labo trys padalos: buvo, yra ir bus. 

VAIDINA

VAIDINA

Iš prancūzų kalbos išvertė Laima RAPŠYTĖ

Spektaklį „Svetimas“ pagal Nobelio literatūros premijos laureato Albert’o Camus knygą stato slovėnų režisierius Jernejus Lorenci, laikomas ryškiausia šiuolaikinio slovėnų teatro figūra, taip pat vienu individualiausių, įžvalgiausių, novatoriškiausių teatro kūrėjų Europoje.

Abejingumo, vienatvės ir absurdiškų atsitiktinumų temas nagrinėjančiame romane „Svetimas“ aprašomas trumpas pagrindinio veikėjo Merso gyvenimo etapas, jo teismo procesas. Atsisakęs meluoti sau ir kitiems, nepaklusęs visuomenės primestoms taisyklėms ir patekęs į keistų atsitiktinumų virtinę, Merso galiausiai yra pasmerkiamas ne už galimą nusikaltimą, o už tai, kad yra kitoks – svetimas.

Ar šiuolaikinė visuomenė, kaip niekad tolerantiška, aktyviai ginanti žmogaus teises, užstojanti silpnuosius, tikrai yra pakanti kitokiems? Ar yra kitokie, kurių visuotinai gailima, ir kitokie, kurių ne? Kur tas skirtumas? Kaip jaustumėtės jūs, teisme bandydami paaiškinti savo elgesio motyvus, bet sulaukdami vis tų pačių tendencingų klausimų ir supratę, kad jūsų atsakymai iš tiesų niekam neįdomūs? Kovotumėte ar pasiduotumėte?

Režisierius Jernejus Lorenci teigia, kad Merso yra ikoninė dvidešimto amžiaus literatūros ir filosofijos figūra: „Autsaideris, atskalūnas, atsiribojęs nuo visko ir nuo visų. Jis stebi pasaulį iš savo kiauto. Jis neturi savo pozicijos. Tas jo „atsiribojimas“ turi filosofinę prasmę ar tai viso labo būdas ištverti? Merso keistuolis ar vis dėlto vizionierius?

Kaip apibūdintume jį šiandien, kai gyvename greitų vertinimų ir juodos ir baltos tiesos laikais? Dabar, kai iš mūsų tikimasi, kad turėsime aiškią nuomonę apie viską, visada tvirtai „už“ arba „prieš“? Arba „už“, arba „prieš“ – mums tai tapo tarsi visa apibendrinančiu Dievo įsakymu, naujuoju katekizmu: už / prieš, arba / arba. Gyvename laikais, kai veik didžiuojamės savo apibendrinta ir supaprastinta nuomone apie viską. Kai esame įsiutę, susierzinę, tokie pikti, kad, regis, tuoj pratrūksime. Kai iš paskutiniųjų kabinamės į savo tiesą, kovojame už savo išskirtinę teisę, tą vienintelę, tikrąją? Visi mes mojuojame savo mažyčių teisių vėliavomis. Vėliavų, transparantų jūra – štai kas mes esame! Ir po truputį skęstame kvailume, kuris vis grėsmingiau virsta tikru krauju.“

Be daugybės apdovanojimų Slovėnijoje, Lorenci taip pat pelnė nemažai apdovanojimų užsienyje: Naujosios teatro realybės premija (2017) ir Tarptautinio Belgrado teatro festivalio (BITEF) apdovanojimas (2013) yra vieni svarbiausių. Savo kūryboje režisierius atsisako klasikinės adaptacijos, ne išimtis bus ir šis spektaklis. Camus romanas „Svetimas“ taps dramaturgine spektaklio ašimi, tačiau kūrybinio proceso su aktoriais ir kūrybine grupe metu bus pasitelkiami kiti aktualūs tekstai, nūdienos kontekstai, asmeninės kūrėjų patirtys ir visa tai virs originalia ir aktualia romano traktuote.

Režisierius, adaptacijos autorius — Oliver FRLJIĆ
Scenografas, vaizdo projekcijų autorius — Igor PAUŠKA
Kostiumų dailininkė — Morta NAKAITĖ
Dailininkas -  Dainius URBONIS 
Režisieriaus asistentas — Augustas GORNATKEVIČIUS
Prodiuserė — Agnė PULOKAITĖ