2-oji Lietuvos scenos meno platforma
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“

Šokio spektaklis „Shield is a Weapon“

Pasaulyje, kuris vaizduojamas kaip pavojingas, savisaugos procesai yra susipynę su mūsų kasdieniu gyvenimu. Kai supaprastintas pasakojimas pakeičia diferencijuotą diskursą, prieštaringos perspektyvos lengvai interpretuojamos kaip ataka. Iškeliami skydai, statomos sienos, užveriami vartai ir didinamos ribos siekiant atskirti ir apsaugoti vidų nuo potencialiai grėsmingos išorės. Solo šokio spektaklyje „Shield is a Weapon“ (liet. „Skydas yra Ginklas“) pasitelkiant judesį, balsą ir tekstą, choreografiškai tyrinėjama riba tarp vidaus ir išorės, tarp savęs ir kito. Burna tampa ir skydu, ir vartais, kurie, vos atsivėrę, kalba skirtingais balsais ir išreiškia individualaus subjekto polifoniją.

Koks kitoniškumas reiškiasi per mane? Kokie invaziniai balsai vibruoja manyje? Kas budi mano gerklėje?

Šiame kūrinyje, choreografė ir atlikėja Liza Baliasnaja tęsia meninį tyrimą apie tai, kaip baimės ir šleikštulio emocijos formuoja mūsų politinę vaizduotę. Šį kartą dėmesys sutelkiamas į skydo simbolį, kuris siūlo apsaugą ir tuo pačiu metu įspėja apie artėjantį konfliktą. Kūrinyje nagrinėjamos prieštaringos pažeidžiamumo ir agresijos, priedangos ir konfrontacijos sąveikos. Kaitaliojant požiūrio tašką tarp tos, kuri yra už skydo, ir tos, kuri yra priešais jį, kūrinyje apmąstomos poliarizacijos, (savi)cenzūros ir gynybos temos.

Kūrybinė komanda

Choreografija ir atlikimas: Liza Baliasnaja

Garsas ir muzikinė kompozicija: Pablo Garreton

Dramaturginis konsultavimas ir teksto bendraautorė: Rūta Junevičiūtė

Scenografija ir objektai: Liza Baliasnaja kartu su Jara Vlaeminckx / „Cachet“

Šviesų dailininkas ir technikos vadovas: Julio Ernesto Escobar Mellado

Kostiumas: Laura Stellacci; Žvilgsnis iš šalies: Amanda Barrio Charmelo; Vokalo mentorė: Britta Tekotte;

Vadyba: Alexandra Schmidt

Kūrinio atstovas Lietuvoje: „Be kompanijos“

Finansuoja: „Kunststiftung NRW“, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės Kultūros ir mokslo ministerija, „NRW Landesbüro Freie Darstellende Künste“. Kūrinio sklaidą Lietuvoje finansuoja Lietuvos Kultūros taryba.

Koprodukcija: „Tanzhaus nrw“ ir „Tanzfaktur Köln“.

2-osios Lietuvos scenos meno platformos rengėjai – Lietuvos teatro centras, Lietuvos šokio informacijos centras, „Operomanija“, Lietuvos kultūros institutas. Partneris – Goethe‘s Institutas. 

Liza Baliasnaja yra choreografė ir atlikėja, veikianti tarp Vokietijos ir Lietuvos. Derindama judesį, kalbą ir balsą, ji savo choreografiniuose darbuose tiria mąstymo ir pasaulio suvokimo formas bei modelius. Jos pasirodymai buvo pristatyti festivaliuose, tokiuose kaip Radiant Nights (Antverpenas), Batard (Briuselis), New Baltic Dance (Vilnius), Almost Summer/Feminist Futures (Kortrijkas). Kaip atlikėja, bendradarbė ir išorinis stebėtojas, ji dirbo su daugybe menininkų, įskaitant Eszter Salamon, Christine De Smedt, Lenio Kaklea, Mårten Spångberg, Ula Sickle, DD Dorvillier, Lina Lapelytė ir kitais. Ji baigė šokio studijas P.A.R.T.S ir turi filosofijos bakalauro laipsnį KU Leuven universitete. Pastaraisiais metais Liza aktyviai dirba pedagoge ir mentore Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 2024 metais Lizai įteikta Lietuvos Kultūros ministerijos Jaunosios menininkės premija.

BE KOMPANIJOS – nepriklausoma šiuolaikinio šokio meno organizacija, įkurta choreografių Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės 2019 metais. Organizacija užsiima šokio menininkų spektaklių prodiusavimu ir rūpinasi jų sklaida Lietuvoje bei užsienyje, telkdama daugiau nei 20 nepriklausomų kūrėjų. Be kompanijos siekia skatinti dialogą tarp meno ir socialinės veiklos, didinti šiuolaikinio šokio prieinamumą bei ieškoti naujų, nekonvencinių šiuolaikinio šokio suvokimo ir patyrimo formų. Organizacija pasižymi progresyviu požiūriu į scenos meną ir aktyviai prisideda prie šiuolaikinio šokio lauko plėtros. Per savo veiklą ji sukūrė apie 30 scenos meno darbų ir aktyviai veikia tiek Lietuvos, tiek tarptautinėje erdvėje.

Interaktyvus šokio spektaklis 6-18 mėn. mažyliams “Miškas"

Idėjos autorė ir choreografė Birutė Banevičiūtė
Choreografijos bendraautorės ir šokėjos Raimonda Gudavičiūtė, Verena Kutschera / Giedrė Subotinaitė, Erika Vizbaraitė
Dailininkė Medilė Šiaulytytė 

Kompozitorius Tobias Hagedorn 

Trukmė 40 min.

Miškas – tai paslaptinga vieta, pilna netikėtų susitikimų su pažįstamais ir nepažįstamais augalais ar miško gyventojais, kurie medžių lapų mirgėjimo šviesoje gali virsti keistomis būtybėmis, kviečiančiomis mažylius naujiems nuotykiams ir atradimams. Tai interaktyvus spektaklis, tad mažieji žiūrovai iki 18 mėn. kviečiami įsijungti į veiksmą pagal poreikį. Jei į spektaklį ateina ir vyresnieji broliai ar sesės, prašome suaugusiųjų paaiškinti, kad jiems teks palaukti spektaklio pabaigos, kad patyrinėtų spektaklio erdvę.

Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba,  Vilniaus savivaldybė, Kulturamt Frankfurt am Main, Gallus theater, Z-Zentrum
Partneriai: Menų spaustuvė, Kauno kultūros centras, Kauno kamerinis teatras

Premjera 2020 m.

Bilieto reikia ir vaikui, ir suaugusiam. 

Šokio teatras „Dansema“

www.dansema.lt

info@dansema.lt

„LIETUVIŠKOJI NORA“ - ciklo „TEATRAS – GYVA ISTORIJA“ renginys

LAPKRIČIO 4 d. 18 val.  

Spektaklis H. Ibseno pjesės „Lėlių namai“ ir aktorės Monikos Mironaitės gyvenimo ir kūrybos motyvais

Spektaklio idėjos, pjesės autorė ir režisierė – BIRUTĖ MAR

Muziką kūrė ir parinko – Antanas Kučinskas

Dailininkė – Indrė Pačėsaitė

Choreografė ir režisierės asistentė – Sigita Mikalauskaitė

Video dailininkas – Karolis Bratkauskas.  

Vaidina:  BIRUTĖ MAR, ALEKSAS KAZANAVIČIUS, ANDRIUS BIALOBŽESKIS, MINDAUGAS CAPAS

…

„Lietuviškoji Nora“ – dokumentinės ir teatrinės raiškos spektaklis, sukurtas žinomos H. Ibseno dramos “Lėlių namai. Nora” ir legendinės  Lietuvos aktorės Monikos Mironaitės gyvenimo ir kūrybos motyvais.  

  Monika Mironaitė – viena ryškiausių XX amžiaus Lietuvos teatro asmenybių, aktorė, kurios talentas, sceninė charizma ir kūrybinis kelias tapo neatsiejama Lietuvos teatro istorijos dalimi. Jos sukurtas Noros vaidmuo Henriko Ibseno dramoje „Lėlių namai“ įėjo į teatro istoriją kaip vienas įsimintiniausių aktorės kūrybinių pasiekimų. Spektaklis pasakoja ne tik apie Norą – moterį, ieškančią savo tapatybės ir laisvės, bet ir apie pačią Moniką Mironaitę, jos vidinius konfliktus, pasirinkimus, meilę teatrui bei sudėtingą menininko gyvenimo kelią.

  „Lietuviškoji Nora“ kuriama kaip dokumentinė mozaika, kurioje susipina M. Mironaitės laiškai, prisiminimai, dienoraščių fragmentai, interviu, kūrybiniuose vakaruose skaityti tekstai, H. Ibseno dramos „Lėlių namai. Nora“ scenos bei jos amžininkų – dukters Dagnės Jakševičiūtės, Laimono Noreikos, Juozo Baltušio, Prano Treinio, Rūtos Staliliūnaitės, Audronės Girdzijauskaitės ir kitų – atsiminimai.

  Tai spektaklis apie aktorę, moterį ir epochą, kurioje asmeninė laisvė, kūryba ir žmogaus pasirinkimai tampa nuolatiniu vidiniu iššūkiu. 

…

Spektaklyje panaudotos nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų.

Trukmė – 1 val. 30 min.

…

 Po spektaklio rašytojas, dramaturgas, aktorės M. Mironaitės bičiulis pristatys legendinės aktorės asmenybę, papasakos savo autentiškus prisiminimus, prisimins sovietinio Lietuvos teatro epochą. Pokalbis su žiūrovais – dalyvaus rašytojas, dramaturgas A. Juozaitis ir spektaklio kūrybinė grupė.

PRIEŠ SPEKTAKLĮ – NEMOKAMA EKSKURSIJA Į MUZIEJAUS FONDUS

Prieš spektaklį „Lietuviškoji Nora“ žiūrovai kviečiami į nemokamą ekskursiją po Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondus.

Dalyvavimas ekskursijoje nemokamas, tačiau būtina išankstinė registracija. Vietų skaičius ribotas.

Registracija į ekskursiją: https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLSdJSLLC_RL1_yt9kbbji5F76O8Y3TnOPNo199vPtEH0jdd_VA/viewform

…

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Projekto partneris – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus

Daugiau informacijos apie spektaklį bei spektaklio nuotraukas rasite mūsų interneto svetainėje:
https://soloteatras.lt/spektakliai/lietuviskoji-nora/

Puikios naujienos! 

Vaikų mylimi šunyčiai kviečia leistis į nepamirštamą nuotykį kompiuterinių žaidimų pasaulyje!

Interaktyvus, nuotaikingas ir pamokantis spektaklis nepaliks abejingų nei mažųjų žiūrovų, nei jų tėvelių.

Niekam ne paslaptis, kad šunyčiams, kaip ir vaikams, labai patinka kompiuteriniai žaidimai. Tačiau vienas šuniukas niekaip negali jiems atsispirti ir nejaučia saiko. Jam tampa nebeįdomūs nei draugai, nei namai. Vieną dieną nutinka tai, ko niekas nesitikėjo – šuniuką pagrobia kompiuterinių žaidimų vampyrai!

Šunyčių komanda nedelsdama leidžiasi gelbėti draugo. Jų laukia sudėtingi žaidimo labirintai, superherojų pagalba, didžiosios pandos gelbėjimo misija ir lemtinga akistata su paslaptinguoju drakonu.

Tai nuotaikinga ir pamokanti istorija apie draugystę, komandinį darbą bei saiką naudojantis technologijomis, kupina muzikos, šviesų ir vaizdo projekcijų. 

Vaikams iki 2 metų (neužimant atskiros vietos ir sėdint su suaugusiuoju) įėjimas nemokamas.

Išskirtinė kompanija L'ETOILE, vienijanti Paryžiaus Operos, „La Scala“ teatro, Karališkojo baleto ir kitų pirmaujančių teatrų solistus – pasaulinio baleto žvaigždes, užkariavusias tūkstančių žiūrovų širdis visame pasaulyje, pristatys unikalų baletą pagal legendinę istoriją „Drakula“.

Drakula – legendinis tamsos ir amžinybės įvaizdis, kurį 1897 metais sukūrė didysis rašytojas Bramas Stokeris, meistriškai sujungęs gotiką, aistrą ir nemirtingumo filosofiją. Jo pasaulis – tai riba tarp šviesos ir šešėlio, kur laikas praranda savo galią.

Spektaklis pasakoja kerinčią istoriją apie meilę, kuri stipresnė už mirtį. Grafas Drakula, amžinosios nakties valdovas, amžius saugo tos vienintelės atminimą. Ir tik viena tyra širdis gali mesti iššūkį tamsai ir nuspręsti, kas nugalės – šviesa ir amžinybė ar tamsa ir amžinybė.

Legendinė istorija, užkariavusi be skaičiaus kartų širdis, ir toliau gyvuoja šiame unikaliame ir išskirtiniame L'ETOILE kompanijos pastatyme, vadovaujant vienam charizmatiškiausių mūsų laikų baleto artistų, pasaulinio baleto žvaigždei Ulvi Azizov.

Amžinos meilės, likimo ir nemirtingumo istorija scenoje įkūnijama unikaliuose rankų darbo kostiumuose, atmosferinėse dekoracijose ir jausmingame šokyje išskirtinės L'ETOILE kompanijos choreografijoje, skambant nemirtingai Jeano-Baptiste'o Lully, Georgo Fridricho Hendelio, Camille'o Saint-Saënso, Wolfgango Amadeus Mozarto ir kitų didžiųjų kompozitorių muzikai.

Baletas „Drakula“ užima iš tiesų ypatingą vietą L'ETOILE kompanijos repertuare. Šis unikalus pastatymas pasakoja apie meilę, išdavystę, amžiną troškulį, šviesos ir tamsos kovą bei apie nemirtingumo kainą.

Trukmė: 1 valanda 50 minučių su pertrauka

Amžiaus cenzas: 12+

KLAIPĖDOS JAUNIMO TEATRAS | ŠVYTURYS

„Švyturys“ – vienišoje saloje gyvenančio žmogaus istorija. Kasdien apsupta neramių jūros vandenų ji atveria jautriausias savo gyvenimo kerteles ir pasidalina didžiausiais džiaugsmais. Kaip atrodo žmogaus gyvenimas  saloje, iš kurios ištrūksta tik paukščiai, o niekas kitas ir nežino, kokia tamsa būna jūros vidury? Švyturio gyventoja kviečia pažinti fantazijų pasaulį ir atveria savo vienišo gyvenimo kerteles. Čia lieka neaišku, kuri realybė tikresnė – ta, kai užmerkiame akis, ar kai jas atmerkiame?

Spektaklio pjesės autorius Timotée de Fombelle sako, kad norėjo papasakoti istoriją apie vienatvę. Žmogų, kuris nežino apie likusį pasaulį, kuris gyvena apsuptas savo mažų prisiminimų, uolų ir paukščių saloje. Tai kūrinys apie žmogų, kurio visas gyvenimas yra švyturys. Čia kasdienybė susilieja su metų laikais ir horizontas persekioja nuolatos. O realybė čia ryškiausia, kai užmerkiame akis.

Režisierius: Paulius Pinigis

Vaidina: Marija Žemaitytė

Scenografas: Gediminas Akstinas

Spektaklio asistentė: Justina Burakaitė

Žanras: drama

Trukmė: 1 val. 10 min.

Amžiaus cenzas: N-13

„Glaistas“ – tai garso kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją ir trūkinėjančius prisiminimų apie Holokaustą vingius. Kelionės garsinis žemėlapis sudarytas iš specialiai kiekvienai erdvei sukurtų muzikinių fragmentų, o judėjimo kryptį brėžia keturi Holokaustą išgyvenusių, po karo iš gimtosios Vilnos į Izraelį persikėlusių žmonių balsai, „Glaisto“ kūrėjų įrašyti pokalbiuose Tel Avive, Jeruzalėje ir Haifoje, 2019 metų gegužę.

Frida Sohat (g. 1929) kalėjo Vilniaus gete, Kloogos (Estija) ir Štuthofo (Lenkija) koncentracijos stovyklose. Į Izraelį persikėlė 1957-aisiais, nes norėjo susitikti su karą išgyvenusiu tėvu.

Joshua Zak (1929–2024) palikęs Vilnių apsigyveno Haifoje, tapo Izraelio technologijos instituto (Technion) fizikos profesoriumi. 1989 m. atrado Z(k) – Zako fazę, už tai 2014 m. apdovanotas prestižiniu Wignerio medaliu.

Sore Voloshin (1928–2020) vienintelė išgyveno iš daugiau kaip 50 asmenų giminės Vilniuje. Ji buvo Icchoko Rudaševskio, jaunojo Vilniaus geto dienoraščio autoriaus, nužudyto Paneriuose, pusseserė.

Baruch Shub (1924–2020) per karą buvo žydų pogrindinio judėjimo dalyvis. Persikėlęs į Izraelį, tapo skrydžių inžinieriumi. Iki pat gyvenimo pabaigos skaitė paskaitas apie antisemitizmą, buvo įvairių visuomeninių organizacijų narys.

Garso dokumentas, kaip atminties artefaktas, yra pagrindinė kūrinio ašis, aplink kurią driekiasi muzikinės buvusio Vilniaus geto gatvių, kiemų, koridorių, butų, salių, kitų erdvių interpretacijos. Jose girdimi interviu fragmentai praranda grynai žodinio pasakojimo funkciją – įrašuose užfiksuoti garsiniai įvykiai siūlo temas chorams ar elektroninėms kompozicijoms, individualūs pasakojimai įgauna arijų bruožų, balsai įsipina į garsovaizdžius ir tampa visavertėmis muzikinės išraiškos priemonėmis. Viską papildo gausiai naudojami binauraliniai įrašai, suteikiantys ausinėse skambantiems garsams realumo įspūdį.

Taip gimsta savita „Glaisto“ muzikinio pasakojimo estetika, dinamiškas šiandienos Gesamtkunstwerk, kuriame svarbus tampa ir žiūrovo kūnas, jo judėjimas erdvėje.

Kūrinyje balansuojama tarp persikėlimo „į tuos laikus“ ir grįžimo „į šiandieną“. Tyrinėdama tokio persikėlimo galimybių ribas, visų pirma – savo pačių galvose, kūrybinė grupė nesislepia nuo fakto, kad judama šiandienos Vilniumi – sparčiai besikeičiančiu, dažomu ir gražinamu, apsiklojusiu statybiniais tinkleliais, o kai kur dar laukiančiu šviežio glaisto sluoksnio.

Kūrėjai, lydintys žiūrovus kamerinėse grupėse, kviečia drauge pažvelgti į tai, kas slepiasi po glaistu ir apmąstyti svarbius klausimus: ar egzistuoja Holokausto suvokimo ribos? Kur baigiasi atmintis ir prasideda vaizduotė (jei ši takoskyra apskritai įmanoma)? Kokiomis formomis grįžta (ar galėtų grįžti) tai, kas karo metu buvo beveik visiškai sunaikinta?

2020 m. garsinio pasivaikščiojimo Vilniaus gete „Glaistas“ kūrybinė komanda apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią dramaturgiją.

Atsiliepimai:

Nors „Glaistas“ jungia prarastą žydiškąjį Vilnių (per jo žmonių, architektūros ir kt. reminiscencijas) su šiandienine, kultūriniais ir barbariškais sluoksniais užglaistyta miesto versija, tačiau labai tikrai ir aiškiai byloja ne būtuoju laiku, bet apie dabartį – koks Vilnius yra šiandien, be tų balsų, kuriuos pasiglemžė Holokaustas.

Rima Jūraitė, menufaktura.lt

Geresnės dabartinės geto temos interpretacijos nesu patyrusi – nes tai, žinoma, totalus patyrimas. <…> Labai sudėtinga apeliuoti į jausmus, jais nemanipuliuojant – būtent tai ir pavyko šio kūrinio autoriams. <…> Nepraleiskite progos. Dėl „Glaisto“ verta specialiai atvažiuoti į Vilnių.

Lara Lampert, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė

Didžioji „Glaisto“ vertybė – tai, kad kūrėjai atsisako kurti skulptūrą. Jie veikiau duoda akmenį. <…> Sukurtas audiopeizažas – nors tankus ir daugiabriaunis, tačiau atsargus tarytum kvėpavimas; vedantis į jutimiškumą, atitraukiantis nuo prasmės lauko, duodantis irgi paprasčiausiai kvėpuoti.

Dovilė Zavedskaitė, 7 meno dienos

Spektaklio siužetas lyg trūkinėjantis ryšys tarp pašnekovų prisiminimų ir istorijos, tarp kalbų ir besikeičiančių erdvių leidžia ne išgirsti ar sužinoti, o veikiau pajusti ar prisiminti kažkieno jau sapnuotą ir todėl išgyventą sapną.

Rimgailė Renevytė, 7 meno dienos

„Glaisto“ kūrėjai tiesiog aukoja save, kad nužudyti žmonės bent jau šiandien atrastų savo angelus globėjus. Tai yra gražiausia ir brangiausia „Glaisto“ patirtis. Kūrėjai, nemosikuodami faktais, nepriekaištaudami dėl praeities, lyg ant pirštų galų mus įveda ir panardina į pasaulį aplink ir viduje.

Daiva Šabasevičienė, Vilniaus galerija

Istorinė atmintis šioje kelionėje pasirodo ne kaip faktografijos refleksija, bet kaip aktualioje dabartyje tarpstanti, nenuspėjamos vaizduotės konstruojama, individualiai ir subjektyviai išgyvenama drama.

Ugnius Babinskas, mic.lt

Kūrybinė grupė:

Autoriai: dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys

Kūrinyje panaudoti garso įrašai iš interviu su Frida Sohat, Joshua Zaku, Sore Voloshin, Baruchu Shubu

Garso įrašuose dalyvavę atlikėjai:

Vokalinis ansamblis „Melos“: Justina Leinartaitė (sopranas), Gabrielė Bilevičiūtė (sopranas, ansamblio vadovė), Karolina Macytė (sopranas), Ieva Parnarauskaitė (sopranas), Jūra Elena Šedytė (altas), Dainora Aleksaitė (altas), Gabija Adamonytė (altas), Milda Adamonytė (altas)

Garso režisierius Vytautas Bedalis

Vaikų vokalinis ansamblis: Patricia Dahl, Urtė Kretkovskytė, Ignas Masevičius, Kasparas Skuja

Chormeisterė Skaistė Garbašauskienė

Lora Kmieliauskaitė (smuikas)

Kazimieras Jušinskas (saksofonas)

Programuotojas Robertas Dumpis

Garso masteringas Arūno Zujaus

Vertėjai: Rimantas Ribačiauskas, Ana Ablamonova, Olga Lempert, Darius Ross, Vsevolod Chernozub

Vedliai: Rimantas Ribačiauskas, Mantas Jančiauskas, Jūra Elena Šedytė, Andrius Šiurys, Ana Ablamonova, Paulina Simutytė, Ieva Parnarauskaitė, Medeinė Mickevičiūtė, Kristupas Gikas, Lyja Maknavičiūtė, Greta Štiormer, Marija Laenko, Justina Buslavičiūtė, Miglė Remeikaitė, Eglė Radavičiūtė, Jevgenijus Kovalčukas

Prodiuseris Operomanija

Pagrindinis partneris Žydų kultūros ir informacijos centras

Partneriai: LMTA Muzikos inovacijų studijų centras, Vilniaus teatras „Lėlė“, Audiovizualinių menų industrijos inkubatorius, Mama Studios, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Trukmė: 80 minučių

Premjera: 2019 m. spalio 27 – lapkričio 3 d.

Kūrinys lietuvių, anglų, rusų, hebrajų ir jidiš kalbomis su lietuvių / anglų / rusų / hebrajų titrais

2-oji Lietuvos scenos meno platforma
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“

Sporos
Harmonijos ir disonansai grybaujant su terapeutu

Muzikinis performansas „Sporos“ tyrinėja šiandienines emocinės sveikatos ir technologijų, gyvos ir virtualios pagalbos sampynas. Kūrinio herojė – viena iš daugelio šiuolaikinio pasaulio žmonių, savo nerimą informacijos ir emocinių stimulų gausoje mėginanti išpasakoti terapeutui. Tiesa, šis terapeutas – virtualus, dirbtinio intelekto išminties pasisėmęs patarėjas. Vakarietiškos terapijos teorijomis grįsti jųdviejų pokalbiai padeda irtis sūkuringuose kasdienybės rūpesčių ir nuoskaudų vandenyse. Tačiau besąlygiškai palaikydamas pacientę, šis patarėjas skatina prieraišumą ir kuria dirbtinai pozityvią aplinką – lyg veidrodis atspindi jam išsakomus norus ir emocijas. Ar šie virtualūs psichoterapeutai yra Ariadnės siūlas, padedantis rasti kelią iš niūrių minčių ir emocijų labirinto, ar vis dėlto šis siūlas tik dar labiau painioja ir rezga priklausomybės nuo technologijų mazgus?

Kūrinys inspiruotas klasikinės graikų dramos principų, pritaikytų dabarties tikrovei: čia protagonistės vidinius virsmus lydi choro balsai. Klasikinė graikų tragedija, šiandien vykstanti už psichoterapeuto kabineto durų ar telefonų ekranuose, leidžia pažvelgti į pakitusį individo ir bendruomenės santykį. Ar virtualus rūpestis yra išties tvarus išsigelbėjimas iš emocinio chaoso, ar vis dėlto turėtume ieškoti kitokių ryšio su savimi, kitais ir pasauliu kūrimo būdų? „Sporos“ – debiutinis vizualaus meno kūrėjų dueto „Pakui Hardware“ performatyvus darbas, kuriamas drauge su gausia scenos meno kūrėjų komanda. Šiuolaikinė elektroninė muzika, bendruomenės choro gyvai atliekamos daugiabalsės garso struktūros, videoskulptūrinė scenografija ir judesio piešinys – visa tai čia tampa nauju, iš atskirų sporų išaugusiu, performatyviu pulsuojančiu kūnu.

Autoriai ir režisieriai: „Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda)
Tekstų autoriai: „Pakui Hardware“ ir dirbtinio intelekto terapeutas
Kompozitorius Miša Skalskis
Vokalinių praktikų kuratorius Vaidas Bartušas
Solinių vokalo partijų bendraautorė Justina Mykolaitytė
Choreografas Andrius Katinas
Scenografai: „Pakui Hardware“
Kostiumų dizainerė Morta Nakaitė
Videomenininkas Vaclovas Nevčesauskas
Šviesų dailininkas Julius Kuršys
Garso režisierius Ignas Juzokas
Architektė Sigita Simona Paplauskaitė
Dramaturgijos konsultantas Gediminas Rimeika

Veikia: Justina Mykolaitytė (protagonistė), Eglė Rudokaitė (vargonai), „Sporų“ choras – Smiltė Bagdžiūnė, Aistė Baltraitytė, Dalia Baltrušaitienė, Alexandra Bondarev, Akvilė Brazauskaitė, Vitalija Fokienė, Greta Germanavičiūtė, Laima Gric, Viktorija Jakštienė, Akvilė Jančauskaitė, Vytautas Juzėnas, Vėjūna Kaktavičienė, Danutė Kryžanauskienė, Marija Lenkaitė, Kristina Mickevičienė, Karilė Mozerytė, Daiva Petelienė, Aušrinė Rinkevičiūtė, Gabija Rostovskytė, Justė Savickienė, Raminta Šumskytė Sum, Dovilė Verikienė, Remigija Vilniūtė, Agnė Zeziulevičiūtė, Inna Zvinkli, Rugilė Žukaitė

Prodiuseriai: „Operomanija“, „Performa“
Partneriai: Šiuolaikinio meno centras, Lietuvos kultūros institutas, „Iškrovos“
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė

Šiandieninių technologijų ir kūnų bei jų sveikatos sąryšiai yra mūsų tyrinėjimo tema bene nuo „Pakui Hardware“ įkūrimo pradžios. Mums įdomu, kaip technologijų pažanga keičia pačius kūnus, kaip kiekviena ląstelė pajungiama ekonominiam našumui gauti, o kartu tarsi palengvina mūsų kasdienius darbus ir bendravimą. Pastaruoju metu vis dažniau pastebime, kad technologijos imasi ne tik fizinio kūno transformacijų, bet ir emocinės sveikatos. Tokia jautri, intymi mūsų dalis staiga tampa atvira technologiniam žvilgsniui, o mes savo noru jam atsiduodame. Taip gimė idėja sukurti muzikinį performansą, kuriame susipintų klasikinis tragedijos žanras ir nūdienos technologizuotas gyvenimo būdas. Norėjome permąstyti pačios tragedijos struktūrą, kai protagonistė kalbasi su nežemiškomis būtybėmis, tik jos yra ne Olimpe, o telefono ekrane, taip pat ir choras, kaip visuomenės balsas, dabar reiškiasi komentarų skiltyje. Gilindamiesi į dirbtiniu intelektu teikiamą psichoterapiją supratome, kad jos ribotumas yra ne vien techninis, bet ir kultūrinis, t. y. grįstas grynai vakarietiškomis terapijos teorijomis, kurios ne visada atsižvelgia į kiekvieno vartotojo kultūrinius savitumus, tam tikrą su savimi atsinešamą kosmologiją, būdingą tam kraštui, iš kurio jis / ji / jie yra kilę. Norėjosi apskritai kvestionuoti ne tik pačios DI terapijos, bet ir įsigalėjusių, iš Vakarų importuotų terapijos formų paplitimą: gal yra kitų, nekalbinių būdų kurti santykį su savimi, savo praeitimi ir aplinkiniais – nesvarbu, ar jie būtų žmonės, ar nežmogiškos būtybės?

Pakui Hardware

Kurdamas muziką „Sporoms“, siekiau sukurti garsinį audinį, kuriame organiškai susilietų natūralūs ir sintetiniai garsai, sujungiantys gyvą chorinį skambesį, solistės balsą ir elektroninę muziką. Ieškojau, kaip muzikoje atliepti „Pakui Hardware“ viziją, jų tyrimus apie kūną, medžiagiškumą ir technologijų sąsajas, kartu kontrastuoti su bendruomenės choro charizma bei „pasidaryk pats“ dvasia. Tai man yra nauja patirtis, reikalaujanti ne tik techninių ar muzikinių sprendimų, bet ir jautrumo ansambliui, erdvei bei temoms.

Kompozitorius Miša Skalskis

Šis muzikinis performansas sukurtas Vilniaus šiuolaikinės operos festivaliui NOA bei Niujorke vykstančios performanso bienalės „Performa“ programai „Lietuvos paviljonas be sienų“.

Anglų kalba (žiūrovams prieš renginį išdalinamas kūrinio teksto vertimas į lietuvių kalbą)

Trukmė: 60 minučių

Premjera: 2025 m. spalio 23 d., Vilniaus universiteto Aula Parva

Kritiniai atsiliepimai

Norėčiau išskirti puikų protagonistės – Justinos Mykolaitytės – darbą. Justina „Sporose“ atsiskleidžia kaip talentinga balso performerė, jos natūralus, bet labai lankstus balsas įtaigiai perteikia šiame kūrinyje liudijamą urbanistinės vienatvės žinutę.

Rasa Murauskaitė-Juškienė, 7 meno dienos

„Sporų“ chorui kūrinyje tenka esminis vaidmuo – tai pats tikriausias choras, kūrinio kūnas ir balsas, sąmoninga bendruomenė, kurios kiekvienas narys įdomus savo balsiniais ir buvimo bruožais. Tokį tikrumą gali išlaikyti tik iš mėgėjų muzikuoti suburta grupė, nestingdoma profesionalumo kriterijų, tačiau patikima, gebanti išbalansuoti tarp „dainuoti save“ ir „dainuoti iš natų“. Galų gale, stipri bendruomenė – tai irgi beveik terapija.

Rima Jūraitė, menufaktura.lt

Gimė ĮVYKIS-PATIRTIS (!), kurį jau dabar galima drąsiai vadinti vienu įsimintiniausių kūrinių, sukurtų Lietuvos scenoje per pastaruosius kelerius metus.

Ugnė Kačkauskaitė, menufaktura.lt

Ypač chorinės partijos pasižymi netikėtu emociniu tankiu: jų daugiabalsis skambesys sukuria bendruomeninį „kūną“, tarsi sporų tinklą, kuris veikia kaip priešprieša protagonisto izoliacijai, ir primena, kad psichikos sveikata nėra vien tik asmeninis reikalas, bet pasiekiama susisaisčiusioje bendrystėje. Šiuose fragmentuose kūrinys pasiekia jaudinantį atgarsį.

Qingyuan Deng, Cultbytes.com

Spektaklis – tarsi operinė terapija, įkvėpta klasikinės graikų dramos, pritaikyta dirbtinio intelekto amžiui ir muzikiniam teatrui.

Yonatan Eshban-Laderman, Impulsemagazine.com

„Sporos“ sugriauna nusistovėjusias kategorijas ir atspindi vis labiau mišrią šiuolaikinio performanso prigimtį.

Marilena Borriello, Flash---art.com

Charizmatiška atlikėja Justina Mykolaitytė, vokalistė-virtuozė ir dainų bendraautorė, galėjo viena pati išlaikyti visą šou. Netrukus publika tampa neatsiejama spektaklio dalimi. Sunku apibūdinti jaudulį, kurį patiri, kai šalia tavęs būryje stovintis nepažįstamasis staiga pradeda dainuoti.

David Ebony, Artworld.snapeditions.com

„Radvila Darius, Vytauto“
Muzikiniai paveikslėliai iš Lietuvos televizijos archyvų

2-oji Lietuvos scenos meno platforma
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“

„Radvila Darius, Vytauto“ – tai gyvas dialogas tarp keturių instrumentalistų gyvai atliekamos muzikos ir video ištraukų iš LRT archyvų.

Paskutiniais devintojo dešimtmečio metais Lietuvos televizijoje baigėsi cenzūros laikotarpis. Eterį užplūdo ilgus metus kauptos problemos, pasiūlymai ir komentarai – visi panoro išsikalbėti. Formaliai vis dar neturėdami laisvės, žiūrovai greitai įsitraukė į naujos tapatybės, herojų ir geresnės ateities vizijos paieškas. Muzika, komentuojanti to laiko vaizdus, įtraukia žiūrovus į tragikomišką problemų naratyvą, prasidėjusį prieš trisdešimt metų ir besitęsiantį iki pat šių dienų.

Kūrinyje praeities nostalgiją keičia ironija dvelkiančios devintojo ir dešimtojo dešimtmečių garsinės interpretacijos, o koliažinėje atmosferoje nuolat iškyla absurdiškų pasikartojimų ir sentimentalių intarpų inspiruojami klausimai: ar visa tai yra „lietuviško“ charakterio paieškos, ar žmogiškos būties ir buities kasdienybė?

Kūrinyje panaudota vaizdo medžiaga iš LRT archyvo: 1989–1991 m. laidų „Veidrodis“, „Akistata“, „Vilnius ir vilniečiai“, „Sekmadienio rytą“ fragmentai.

Kūrybinė grupė: Karolis Kaupinis, Birutė Kapustinskaitė, Arnas Mikalkėnas, Kristupas Gikas, Kazimieras Jušinskas, Simonas Kaupinis, Goda Palekaitė, Julius Kuršys, Ervinas Gresevičius, Ignas Juzokas

Prodiuseris Operomanija

Partneriai: LRT, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga

Sako, kūrėjas savo kūrinyje sprendžia vieną ir tą patį konfliktą: metai po metų, kūrinys po kūrinio, keičiasi personažai, temos, bet pamatinis konfliktinis klausimas lieka tas pats – gal tą patį daro ir tauta?

Dramaturgė Birutė Kapustinskaitė

Analizuojant trisdešimties metų senumo archyvinę medžiagą, paaiškėja, kad laikas beveik nepaveikia temų, kuriomis kalbame. Daug šnekant žodžiai infliuoja ir nebetenka prasmės. Galbūt muzika gali padėti suprasti ar bent pajusti jų reikšmę.

Režisierius Karolis Kaupinis

Tai buvo balansas tarp muzikos kaip kažko, kas minta šiuolaikybe, ir vizualinės dramaturgijos kaip kažko, kas virškina istoriją. Labai įdomus dviejų žanrų susikirtimas.

Dovilė Zavedskaitė, menufaktura.lt

„Radvila Darius, Vytauto“ kūrėjai archyviniais pokalbiais pasakodami apie savo / mūsų tautą ir tai, kur (ne)nuėjome pastaruosius tris dešimtmečius, sumaniai derina atjautą ir (savi)ironiją. Gal todėl jiems pavyksta apčiuopti unikalią tautinę viltį, leidusią išgyventi šimtmečius, iškęsti, atsitiesti ir gyventi toliau.

Goda Dapšytė, 370

Originaliame dialoge tarp keturių scenoje grojančių muzikantų, kurie suteikia vaizdams ypatingą atmosferą, skamba televizijos laidų vedėjų ir anoniminių asmenų balsai, atskleidžiantys Lietuvos visuomenės portretą tarp tradicijų šleifo ir siekio išsilaisvinti iš praeities. Ironiška, bet šis koliažas žvelgia už Baltijos šalies ribų ir kvestionuoja, kaip čia ir kitur konstruojama vadinamoji „nacionalinė tapatybė“.

Véronique Hotte, webtheatre.fr

Trukmė: 60 minučių

Premjera: 2020 m. rugsėjo 9 d., Kultūros komplekse „Sodas 2123“

Kūrinys lietuvių kalba su angliškais subtitrais

Spalio 10 d. 18.00 val. – lengva retro stiliaus komedija rusų kalba.

Vienas vakaras, trys personažai ir atsitiktinumas, kuris netikėtai tampa visko režisieriumi. Nesupratimai, šmaikštūs dialogai, farsas ir gyvai atliekama muzika sukuria šiltą, jaukią ir ironišką spektaklio atmosferą.

Režisierė – Emilija Pranskutė

Vaidina: Sergejus Tolstikov, Marina Zdoronkova, Dmitrij Račkovskij

Gyva muzika ir vokalas:
Svetlana Jermilina, Nikolaj Semenčiuk, Emilija Pranskutė

Vieta: Šalčininkų rajono kultūros centras
Vilniaus g. 48, Šalčininkai

Patirtinis spektaklis „Kolonija Antika“
Rež. P. Markevičius

Kolonija Antika atveria vartus miesto svečiams! 

Įžengus pro sunkias metalines Lukiškių kalėjimo II korpuso duris atsidursi izoliuotame mitiniame mieste-kolonijoje. Tai – ne tokia tolima distopija, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Įtaigi senovė, pavojingai atpažįstama dabartis ar užprogramuota ateitis? Ar tai – vienas ir tas pats? 

Keliuose Lukiškių kalėjimo aukštuose vienu metu vykstantis „Kolonija Antika“ veiksmas kviečia žiūrovus laisvai judėti ir rinktis savo patirties maršrutą. Pasitikėk likimu ir leiskis vedamas pirmyn į distopinį pasaulį. 

Imersinio (patirtinio) spektaklio centre – amžinas atsinaujinimo ciklas. Chaosas čia griauna sustabarėjusias formas ir atveria naujas galimybes. Erdvėse išnyrantys pasakojimo fragmentai leidžia kiekvienam susidėlioti savo istoriją, patiriant ją iš skirtingų perspektyvų. „Kolonijoje Antikoje“ sąmoningai tolstama nuo įprasto teatro. Sukurta aplinka provokuoja ritualą – kaip atsaką į griūtį ir būdą išlikti. 

Distopija, kurioje atgimimas ir griūtis neatskiriami.
Ką tau tai primena?

Kritikų ir žiūrovų atsiliepimai

„Kolonija Antika“ akcentuoja potyrį, kviečia galvoti, ką jaučiame būdami šioje erdvėje. Koks jausmas klaidžioti iš pradžių išties nelabai aiškia koridorių sistema, girdėti per visus aukštus aidinčius aktorių balsus ar pučiamą ragą, uosti smilkalus ir ieškoti, iš kur jie sklinda? 

Aistė Šivytė
„Efemeriška antikos impresija“
7md – Septynios meno dienos

Žodžiai čia svarbūs ne kaip informacija, o kaip emocija. Ir, tiesą sakant, ne tiek pats tekstas, kiek jo nebuvimas, nesuprantamumas, trūkinėjimas ir įtrūkius užpildanti Ernesto Kaušylo muzika bei čia susirinkusiųjų kūnai kuria Kolonijos patirtį.

Kristina Steiblytė
„Šešėliai ir vaiduokliai“ 
Menų faktūra

Gali žiūrėti iš šono, iš viršaus, ar iš apačios. Kažkas tave seka, o tu seki kažką kitą. Galiausiai supranti, kad viskas yra ciklas ir tai – tik mintys. 

Rūta Kyguolytė

Spektaklis „Kolonija Antika“ – tiems, kurie ieško nestandartinio teatro be tradicinės scenos, fragmentiškumo ir gero, gilaus garso. Tai patirtis norintiems patyrinėti būsenas ir patiems susidėlioti performanso eigą.

Laurynas Jurgelis

„Kolonija Antika“ – naujausias režisieriaus Pauliaus Markevičiaus ir teatro „Tolyn gilyn“ patiriminis darbas, suteikiantis žiūrovui autentišką patirtį. „Tolyn gilyn“ 2024 m. už kitą patiriminį spektaklį „Café Existants“ pelnė „Auksinį scenos kryžių“, taip pat „Išskirtinio spektaklio apdovanojimą“ Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“, 2024 m.

Spektaklis „Kolonija Antika“ sukurtas Lukiškių kalėjimo II korpuse, kuris dar niekada nebuvo atviras žiūrovui. Tai pirmas toks patiriminis spektaklis įvietintas unikaliame kultūros paveldo objekte.

Rekomenduojama patirties trukmė 1 val. 30 min.
Pradžia ir pabaiga yra ten, kur nuspręsi.

Žiūrovai įleidžiami grupėmis. 
Pasirink atvykimo laiką, nuo kurio prasidės patirtis.

Spektaklyje – mažos erdvės, siauri koridoriai, laiptai, naudojami dūmai, yra nuogumo scenų. 
Sėdimų vietų – nėra. Žiūrovai juda kartu su veiksmu. 
Spektaklio metu veikia baras. 

„Kolonijoje Antikoje“ veikia:
Emilija Dūdaitė, Gytis Ivanauskas, Oksana Griaznova, Pijus Ganusauskas, 
Rokas Petrauskas, Rokas Siaurusaitis, Simonas Dovidauskas, Sofija Gedgaudaitė,
Vilma Raubaitė, Aina Gasiūnaitė, Ignas Algirdas Stanys, Jogilė Ramoškaitė, laikas, erdvė, muzika ir kvapas.

Režisierius, dramaturgas – Paulius Markevičius
Scenografė – Sigita Šimkūnaitė
Choreografė – Ieva Navickaitė
Kompozitorius – Ernestas Kaušylas
Šviesų dailininkas – Martynas Norvaišas
Kostiumų dailininkė – Fausta Naujalė
Grimo dailininkė – Karolina Rukšnaitytė
Technikos vadovas – Povilas Laurinaitis
Prodiuserė – Inga Galvanauskaitė
Režisieriaus asistentė – Justina Biekšaitė
Koordinatorė – Gabrielė Pelakauskaitė
Komunikacija – Goda Urbonaitė
Grafikos dizaineris – Art Belikov
Visapusiškas palaikymas – Martynas Butkevičius ir Povilas Oželis
Kvapai – kvapaiverslui.lt

Spektaklyje atliekamos ištraukos iš šių muzikinių kūrinių: 
Jessica Shy – „1000 vėtrų“ 
An Tul – „Blade“

Spektaklį organizuoja teatras Tolyn Gilyn ir Lukiškių kalėjimas 2.0
Generalinis rėmėjas – DEXO profile ir Joldija
Spektaklį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Daugiau informacijos:

https://www.tolyngilyn.lt
https://www.facebook.com/tolyngilyn
https://www.instagram.com/tolyn.gilyn

https://www.facebook.com/Lukiskiukalejimas2.0
https://www.instagram.com/lukiskiukalejimas2.0

TIP TOP 

Muzikinis spektaklis vaikams pagal D. Bisseto pasakas 

Spektaklis rekomenduojamas vaikams nuo 5 metų

Scenarijaus autorius ir režisierius - Aidas Giniotis 

Scenografija ir kostiumai - Ramunė Skrebūnaitė 

Aktoriai: Ignas Antanas Giniotis, Karolina Kildaitė, Jurgis Marčėnas, Judita Urnikytė / Urtė Smulskytė, Lukas Auksoraitis / Matas Pranskevičius 

“MOTINOS PIENAS” pagal Noros Ikstenos romaną
(Iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė) 

...

Scenarijaus autorė, režisierė ir atlikėja – Birutė Mar
Kompozitorius – Antanas Kučinskas
Dailininkė – Indrė Pačėsaitė
Choreografė, režisierės asistentė – Sigita Mikalauskaitė
Vaizdo projekcijų autorius – Karolis Bratkauskas
Šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas

Spektaklyje dalyvauja vokalistė Virginija Skirmantė

...

     Birutės Mar naujas spektaklis „Motinos pienas“ kuriamas žinomos šiuolaikinės latvių rašytojos Noros Ikstenos romano motyvais. Tai motinos ir dukters istorija sovietinėje Latvijoje 1969-1989 metais, o taip pat - šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo. Viskas labai atpažįstama – ir sovietinė mokykla, ir stingdantis sistemos negailestingumas, ir artėjančios laisvės nuojauta… Taip pat, atsigręžimas į dar netolimą praeitį kelia esminius klausimus ir apie mūsų šiuolaikinės visuomenės būsenas ir pasirinkimus.

   Spektaklyje Birutė Mar kuria du vaidmenis – motinos ir dukters. Motina – gydytoja, tremtinio dukra, iš kurios sovietų valdžia atima viską: ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą bei prasmę. Jos dukra – mamos priešingybė, iš prigimties kupina gyvenimo geismo. Tai pasakojimas apie emocinę ledo sieną, kuria motina atsitveria nuo dukters – iš meilės ir noro apsaugoti. Apie nemeilę, kuri kaip išsigelbėjimas; apie aplinką, kur nuodais virsta viskas – netgi motinos pienas.

Daugiau informacijos: https://soloteatras.lt/motinos-pienas/

SPALIO 11 D. 16.30 val. 

Vienos dalies spektaklis Julie Otsuka romano motyvais

~~~

Scenarijaus autorė ir režisierė – BIRUTĖ MAR

Choreografė, režisierės asistentė – SIGITA MIKALAUSKAITĖ

Dailininkė – INDRĖ PAČĖSAITĖ

Muziką kūrė ir parinko – ANTANAS KUČINSKAS

Video dailininkas – KAROLIS BRATKAUSKAS

Šviesų dailininkas – AUDRIUS JANKAUSKAS

~~~

Vaidina – BIRUTĖ MAR

Muzikuoja – EGIDIJUS ALIŠAUSKAS

~~~

Trukmė – 1 val.

~~~

Pagal japonų kilmės amerikietės rašytojos J. Otsuka romaną „Buda palėpėje“ sukurtas spektaklis pasakoja jautrią XX amžiaus pradžios emigracijos istoriją. Jaunos japonės, patikėjusios pažadais apie laimingą gyvenimą Amerikoje, leidžiasi į tolimą kelionę tekėti už vyrų, kuriuos pažįsta tik iš fotografijų. Tačiau jų laukia ne svajonių išsipildymas, o sunkus prisitaikymas, vienatvė ir dramatiški istorijos įvykiai, pakeitę tūkstančių žmonių likimus.

Tai pasakojimas apie moteris, palikusias gimtuosius namus, apie tautinę tapatybę, atmintį ir žmogaus ryšį su savo šaknimis. Spektaklis kviečia pažvelgti į emigracijos patirtį ne tik kaip į praeities istoriją, bet ir kaip į šiandien aktualų pasakojimą apie viltį, netektį ir siekį išsaugoti save svetimame pasaulyje.

Scenoje susilieja tradicinio japonų teatro estetika, šokis, judesys, tekstas ir gyvai atliekama muzika, sukurdami poetišką ir vizualiai įtaigią sceninę kalbą. Tai jautrus, daugiasluoksnis spektaklis apie žmogaus stiprybę, atmintį ir tai, kas išlieka net tada, kai istorija mėgina viską ištrinti.

~~~

Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė

Tekstus japonų kalba užrašė – Rio Kojima, Miyuki Takashina, Fumiyo Ariizumi

~~~

---

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 

Daugiau informacijos apie spektaklį bei spektaklio nuotraukas rasite mūsų interneto svetainėje:
https://soloteatras.lt/spektakliai/buda-palepeje/

 

„Juoda - Balta“ – pagal unikalų „Atviro rato” metodą sukurtas spektaklis, tęsiantis teatro vizitinėmis kortelėmis tapusių biografinių improvizacijų „Atviras ratas“ bei „Lietaus žemė“ tradiciją. Šis spektaklis – sovietmečiu gimusios ir augusios, Sąjūdžio laikotarpį patyrusios kartos biografinės istorijos, koduojančios epochos lūžį patyrusių žmonių pasirinkimus ir išgyvenimus.

Gyvenimas sovietinės okupacijos laikotarpiu subrandino itin skirtingų biografijų ir pasaulėžiūrų žmones: vieni iš jų augo su baime ir mokėsi prisitaikyti, kitus, priešingai, augino troškimas pasipriešinti sistemai ir noras tikėti, jog iš pirmo žvilgsnio nesugriaunama santvarka sulauks baigties. Sąjūdis ir jį sekusi Nepriklausomybė šiai kartai tapo ne tik politinių pokyčių, bet ir kiekvieno individualių pasirinkimų laikotarpiu. Pasyvūs stebėtojai, rizikuoti savo pačių bei artimųjų saugumu pasiryžę kovotojai, skeptikai – visi jie, vedami savo įsitikinimų, rado savąją vietą istorijoje. „Juoda - Balta“ nukreipia į šią vietą atvirą ir asmenišką žvilgsnį, o praėjus trisdešimčiai metų ir per ištiestos rankos atstumą vėl bręstant kertiniams istoriniams lūžiams, spektaklio kūrybinė komanda siekia kalbėti apie tai, kaip skirtingų žmonių pasirinkimai suformavo bei tebeformuoja visuomenę, kurioje gyvename.

Premjera 2020 m. Rugsėjo 22 d. 18.30 val. Menų spaustuvėje (Vilnius).

Spektaklį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.