KAŠTONĖ

Režisieriaus A. Lebeliūno sprendimu, kitaip nei A. Čechovo apsakyme, pastatymo personažams suteiktas žmogiškasis pavidalas. Kalaitę, Žąsiną, Katiną ir Kiaulę spektaklyje įkūnija vaikai (aktoriai), gyvenantys šiuolaikiniame pasaulyje ir dėl įvairių priežasčių praradę savo namus. Stebuklų, fantazijos ir šlovės kupiname cirko pasaulyje, į kurį jie patenka, netrūksta šilumos ir globėjo meilės. Tačiau didžiausias mažųjų nelaimėlių  troškimas yra grįžti į namus, kurių niekada nesiliovė ilgėjęsi, sapnavę, apie juos svajoję. Vaikus įkūnijantys aktoriai spektaklyje kuria dvigubus vaidmenis - vaiko (gyvame plane) ir lėlės, simbolizuojančios vidinį „aš“. Kiekvieno personažo valdoma lėlė - raktas į jo paties gyvenimo istoriją, kurią stebėdamas žiūrovas turės progą susitapatinti, „pasitikrinti” ir atpažinti  savo paties jausmus.

„Pažadam įdomų, spalvingą emocijų prasme, bet ne pramoginį spektaklį.  Tai istorija, skirta šeimai, skatinanti kalbėtis su vaikais apie sudėtingas, tačiau neišvengiamas gyvenimo patirtis ir dėsnius: praradimus, vienatvę, išsiskyrimą...  Žiūrovas čia neras vaikiškus spektaklius lydinčio moralo, linksmos, nesudėtingos istorijos – pastatyme kuriamas tikroviškas, nepagražintas pasaulio vaizdinys, leidžiantis vaikui patirti tai, ko, greičiausiai, jis dar nėra išgyvenę“ ( rež. A. Lebeliūnas).