Skaityti daugiau
Tanya Beyeler: fikcija padeda pamatyti kitas tikroves
„Ilgą laiką kritikai mus buvo linkę laikyti eksperimentine, šokio arba judesio trupe. Tačiau visada jautėme, kad mūsų darbas peržengia šias ribas. Mes drąsiai teigiame, kad „El Conde de Torrefiel“ yra teatras, nes mūsų spektaklių pagrindas – tekstas.Spektaklis "Kiti" (rež. Darius Gumauskas) pagal garsiausią pasaulio egzistencialistą J.P. Sartrą – drama, virstanti absurdo komedija!
Įsivaizduokime: keturi žmonės, tokie skirtingi, jog gyvenime net nebandytų susipažinti, papuola į vieną kambarį, iš kurio, panašu, jau neišeis. Ši paradoksali situacija, kurioje turėtų įvykti kiekvieno iš veikėjų sąžinės revizija, yra sunkiai įmanoma, kai tuo pat metu į tave žiūri kiti trys – su savo pretenzijomis į tavo mintis ir į tai, ką tu turėtum veikti amžinybėje. Kuo ilgiau jie negali išeiti iš kambario, tuo labiau atsiskleidžia tai, koks žmogus vis dėlto menkas ir absurdiškai juokingas.SKAMBANČIOS MIŠKO ISTORIJOS. MIŠKO GYVŪNAI
Ar norite kartu pakeliauti po stebuklingo miško platybes? Tikriausiai sakysite, kad esate keliavę tikrai ne kartą. Tačiau ar buvote sutikę ten gyvenančius gyvūnus? Nebijokite, jie tikrai nėra baisūs. Kai kurie dideli ir pūkuoti, o kiti maži ir labai juokingi! Musmirytė ir Niurzga sugalvojo, kad smagiau bus susipažinti klausantis pačių gyvūnų atliekamos muzikos. Ar pasiruošę?Šokio spektaklis ''DUETAS''
Šiuolaikinėje vakarų visuomenėje vis daugiau žmonių radikaliai keičia savo santykį su tradicijomis: arba bando aklai jų laikytis, arba reikalauja jas sunaikinti. Tarpinis sprendimas atrodo nebeįmanomas. Ar galime remtis tradicijomis ir kartu išlikti kritiški jų atžvilgiu?85-ame LNDT sezone – raginimas nebijoti nežinoti
Rugsėjo 9 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pristatė 85 sezono premjeras. Į atvirą spaudos konferenciją susirinkę lankytojai pirmiausiai buvo pakviesti į pirmos sezono premjeros „Quanta“ repeticiją, o vėliau teatro fojė meno vadovai Kamilė Gudmonaitė, Antanas Obcarskas ir Eglė Švedkauskaitė bendram pokalbiui subūrė režisierius Łukaszą Twarkowskį, rugsėjo 13 d. pristatysiantį „Quantos“ premjerą Didžiojoje salėje, Jernej Lorenci, statantį „Svetimą“ pagal Albert‘o Camus romaną, ir Uršulę Bartoševičiūtę, kuriančią spektaklį „Savižudybės anatomija“. Toks renginys buvo surengtas, nes pasitaikė išskirtinė proga, kai beveik visi 85 sezoną kuriantys režisieriai buvo LNDT. Režisieriai vienas kitam uždavinėjo klausimus apie būsimus spektaklius.„Sirenų“ meno vadovė Kristina Savickienė: teatro paskirtis – tyrinėti vidines erdves
Jau daugiau nei dvidešimt metų kiekvieną rudenį Vilniuje sugaudžia sirenos – tos mitinės būtybės, kviečiančios pamatyti įsimintinus šiuolaikinio teatro spektaklius iš užsienio ir ryškiausius šalies kūrėjų darbus. Rugsėjo 25-ąją prasidėsiantis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vis keičia veidą, plečia programą, renkasi naujas vietas, gvildena vis naujas aktualias temas. Šeštus metus „Sirenų“ programą kurianti meno vadovė Kristina Savickienė pasakoja, kad dvidešimt pirmasis festivalis telkia dėmesį į erdvę, o po pandemijos pasirinktas trimetis programos planavimo principas pasiteisino, tad natūralu, kad po pamatinių teatro elementų kūno ir žodžio atėjo erdvės eilė. Ar būtų teatras be šių dėmenų ir ką be scenos menų jie reprezentuoja?VMT PREMJEROS „KATĖ ANT ĮKAITUSIO SKARDINIO STOGO“ REŽISIERIUS C. WEISE: „PASAULIS KEIČIASI IR MANO DARBAS YRA PABANDYTI JĮ SUPRASTI“
Naująjį sezoną spalio 3, 4, 5 d. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras pradės neįprasta režisūrine kalba išsiskiriančio šiuolaikinio vokiečių režisieriaus Christiano Weise’ės premjeriniu spektakliu „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pagal amerikiečių dramaturgo T. Williamso pjesę. Kartu su režisieriumi Ch. Weise spektaklį kuria plačiai pripažinta Vokietijos scenografė Julia Oschatz. Apie kūrybinius iššūkius, artėjančią premjerą ir darbą su kūrėjais Mažajame teatre kalbėjosi VMT komunikacijos skyriaus vadovė Augustė Gittins.VIENA KOJA HOLLYWOODE
Debiutinėje aktoriaus Manto Vaitiekūno pjesėje „VIENA KOJA HOLIVUDE“ vaizduojama specifinė, bet kartu ir universali situacija – aktorių atranka į siaubo filmą. Į peržiūrų kambarį, vienas po kito ateina vis nauji aktoriai su tikslu tapti kino žvaigždėmis.MANO NAMAI
Kino filmų „Vyras už pinigus“, „Draugų lažybos“, „Vyrų svajonės“ ir spektaklio „DIDELI PINIGAI“ prodiuseriai pristato naują teatro komediją „MANO NAMAI“!Artėja spektaklis apie karžygę E. Pliaterytę: prie Monikos Liu jungiasi žinomi aktoriai
Artėjant muzikinės dramos „Emilija“ premjerai, skelbiama pagrindinė aktorių ir atlikėjų trijulė. Ambicingame ansamblio „Lietuva“ projekte kartu su Monika Liu dalyvaus ir istorinius herojus įkūnys Mantas Zemleckas ir Jovita Jankelaitytė. Prie jų netrukus prisijungs garsūs operos solistai ir bardas. Šį rudenį didžiausiose šalies arenose atgims muzikinis epas apie Lietuvos ir Lenkijos karžygę Emiliją Pliaterytę, iškeliantis lyderystę bei laužantis stereotipus, kai net trapiausia asmenybė kovai už laisvę gali suburti ištisas kariaunas, įkvėpti ne tik moteris, bet ir vyrus.Vaidmuo – kas vakarą iš naujo kuriama mandala. Aktoriui Mariui Repšiui – 40
Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Marius Repšys kažkada iššovė kaip strėlė. Buvo ryškus režisieriaus Gintaro Varno mokinys, pastebimas dar studentiškuose spektakliuose, bet kai 2011 metais sukūrė Vandalą garsiajame Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme“, kurį režisavo Oskaras Koršunovas, tapo aišku, kad tai yra aktorius – fantomas. Toks jis išliko iki šiandien, tokio jo trokšta publika. Marius gali vaidinti teatre, gali „Siemens“ arenoje, visur žiūrovai plūsta, nes jo vaidmenyse atpažįsta save. Ne kartą teko girdėti, kaip įsiūčio ar švelnių jausmų sklidini replikuoja Mariui, kartais neatpažindami vaidmens, o jo žodžius priskirdami pačiam aktoriui.Teatro „Kitas kampas“ 16-tas sezonas: dvi premjeros, naujos erdvės ir gastrolės užsienyje
Vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas“ rugsėjo 18 d. žengia į nuotaikingą ir premjerų kupiną 16-tą teatro sezoną. Improvizatoriai naują etapą pasitinka šūkiu FRESH & FUNKY, kuris atspindi teatro aktorių nuolatinį virsmą, tobulėjimą, atsinaujinimą bei autentišką stilių.VILNIAUS MAŽASIS TEATRAS PRADEDA 36-ĄJĮ SEZONĄ SU ŠŪKIU: „PAMIRŠTI SIUŽETAI. NEPAMIRŠTAMOS ISTORIJOS“
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras skelbia naujojo – 36-ojo – sezono pradžią, kurį pristato šūkiu: „Pamiršti siužetai. Nepamirštamos istorijos“. Žiūrovai bus kviečiami iš naujo atrasti gal kiek primirštus, bet šiandien vėl aktualius siužetus, kurie virs nepamirštamomis istorijomis, pamatyti ir pajusti scenos magiją, atpažinti tai, kas jau patirta, ir atrasti kai ką nauja, susipažinti su naujomis sceninės raiškos formomis. Per šį sezoną žiūrovai išvys premjerinį vokiečių režisieriaus Christian’o Weise`ės spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pagal Tennessee`io Williamso pjesę, režisieriaus Oskaro Koršunovo premjerą „Kantas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę ir jaunosios kartos režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus premjerą pagal Gerharto Hauptmanno pjesę „Žiurkės“.Edo Sheerano ir didžiųjų renginių įtaka Lietuvos ekonomikai
Pasaulinio lygio muzikos žvaigždžių koncertai ir išskirtiniai sporto renginiai į Lietuvą pritraukia tūkstančius užsienio turistų bei skatina judėjimą šalies viduje. Artimiausias toks renginys – Edo Sheerano koncertas Kaune šią savaitę. Panagrinėkime, kokią įtaką renginių turizmas turi mūsų šalies ekonomikai?20 metų Lietuvos renginių rinkoje: nuo eilių kasose iki skaitmeninio perversmo
Didžiausias šalies bilietų pardavimo tinklas „Bilietai.lt“ šiemet mini 20-ąjį jubiliejų. Įmonės vadovo Ramūno Šaučikovo teigimu, šiandieninė renginių pasiūla Lietuvoje, lyginant su gyventojų skaičiumi, yra labai plati ir kokybiška, o rinkos pokyčius diktuoja kintantys vartotojų įpročiai.Sutikite didžiausias metų žiemos šventes ir Naujus metus „pasakiškai“
Jauni, žavūs ir talentingi atlikėjai – Vakarė Jarmalavičiūtė ir Orestas Vyšniauskas, įkūnys gražiausią pasakų porą - Pelenę ir Princą, kompozitoriaus Mariaus Matulevičiaus ir tekstų autorės Viktorijos M Anangen muzikinėje pasakoje „Riešutėliai Pelenei “Festivalis „Sirenos“ skelbia tarptautinę programą
Erdvė, kurioje gimsta teatras – žiūrovo vaizduotė. Fizinė scena – tai tik pradžia, atspirties taškas, vedantis į neapčiuopiamą ir begalinę atminties, patirčių ir įpročių teritoriją. Šių metų Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ siūlo atsigręžti į tai, ką šiuolaikiniame teatre reiškia erdvė, kokią ją kuria gyvai spektaklyje dalyvaujantys žmonės, kiekvienas atsinešdamas savo mintis ir kontekstus. VšĮ „Teatro informacijos centras” ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“ rengiamas didžiausias šalyje teatro festivalis vyks jau dvidešimt pirmą kartą – nuo rugsėjo 25 iki spalio 13 dienos.Vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos sukurti personažai Domas ir Tomas debiutuos miuziklo scenoje
Vieno populiariausių mūsų šalies vaikų rašytojų Tomo Dirgėlos sukurti personažai – Domas ir Tomas – išlipa iš knygų puslapių ir kviečia vaikus bei jų tėvelius susitikti miuzikle „Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“. Susitikimai su vaikų mylimais herojais įvyks net devyniuose Lietuvos miestuose.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Atskleisti teatro lankytojų įpročiai ir populiariausi 2023 m. spektakliai
2023 metais Lietuvos teatro rinka išlaikė stabilią paklausą. Tarptautinės teatro dienos proga, didžiausias Lietuvos bilietų platinimo tinklas „Bilietai.lt“ ir jų teatro bilietų platinimo platforma „Teatrai.lt“ atskleidė, kad praėjusiais metais šiuos portalus aplankė virš 1 mln. lankytojų, o populiariausiu metų spektakliu tapo „Nuostabūs dalykai“.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.VMT PREMJEROS „KATĖ ANT ĮKAITUSIO SKARDINIO STOGO“ AKTORIAI T. BAROTI IR Š. JANUŠKEVIČIUS: „TAI VIZUALU, TIESMUKA, ŽMOGIŠKA“
Naująjį sezoną spalio 3, 4, 5 d. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras pradės išskirtinio braižo vokiečių režisieriaus Christiano Weise’s premjeriniu spektakliu „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pagal amerikiečių dramaturgo Tennessee‘io Williamso pjesę. Pagrindinius vaidmenis kuria jaunosios kartos aktoriai Teklė Baroti ir Šarūnas Januškevičius. Apie darbą su vokiečių komanda ir režisieriumi Christianu Weise, repeticijų užkulisius, kūrybinį procesą bei artėjančią premjerą su aktoriais kalbėjosi VMT komunikacijos koordinatorė Kornelija Anelauskaitė.
Papasakokite, koks šiuo metu repeticijų procesas, kaip apibūdintumėte šį premjerinį laikotarpį?
Teklė: Visų pirma, tai man nauja patirtis, lyg smagus, viską gožiantis „avilys“. Po repeticijų išvažiuoju dviračiu į Gedimino prospektą ir vis tiek jaučiu tą energiją, negaliu grįžusi namo viską tarsi pastumti ir tęsti senus darbus, nuolatos esu tame teatriniame vyksme. Man labai smagu, jausmas geras.
Šarūnas: Repeticijų pradžia visada būna energinga ir smagi, dabar liko nedaug laiko ir dar daug darbo. Tad kyla tas taip vadinamas „stresiukas“, panika... tokia ta kreivė ir būna. Iš pradžių atrodo dar daug laiko, toli. Viskas paprasta. Paskui užsimerki, vieną rytą atsikeli ir supranti... liko dvi savaitės, o padaryta ne tiek ir daug. Čia kaip ir žmonių santykiuose – iš pradžių būna lengva, smagu, draugiška – vadinu tai „medaus mėnesio“ faze, po to įtampa kyla, žiūrėk, kažkas ir balsą pakelia. Žodžiu, ta kreivė visada kartojasi, bet kai žinai, kad taip būna, tam ir pasiruoši, stengiesi neįkristi į neigiamų epizodų duobes.
Šarūnai, kaip įvardintum dabartinį pasiruošimo etapą?
Dar ieškau, laukiu lūžio taško vaidmens kūrime. Jį suradus, supratus, kada jis įvyksta, tampa lengviau vaidinti. Dabar yra daug darbo iš techninės pusės: su garso efektais, judesiais, šiems dalykams reikia tikslumo. Ir, žinoma, šalia to dar yra vaidyba. Tai, aišku, nėra sudėtinga, tam tiesiog reikia laiko. Reikia, kad šitai užsifiksuotų, bet dabar dar visi paieškose... ir aktoriai ieško, ir režisierius kažką keičia. Jam, galbūt, tai – mažas pakeitimas, o tau jau viskas sugriūva... ir pakeitimai vyksta visais lygmenimis. Neišbaigtumas. Bet žinau, kad viskas su laiku „įauga“ į tave, visi choreografijos žingsneliai, niuansai. Ir tada gali mąstyti apie ką išties reikia mąstyti – apie vaidmenį, personažo jausmus.
Tekle, tai Tau pirmasis darbas Vilniaus mažajame teatre, kaip jautiesi kurdama šioje komandoje, kaip sekasi bendradarbiauti su režisieriumi?
Mažajame teatre prieš keletą metų dirbau rekvizitininke, paskui išėjau ir dabar po pertraukos grįžau visai kitokiame amplua. Pamenu, kai pirmą kartą susitikome su spektaklio kūrybine komanda, iškart viskas susidėliojo. Iškart pajutau, kur mano vieta, kaip mes bendraujame. Man labai patinka kūrybinė komanda, būtent jie ir sukuria tokią „avilio“ su komandine nuotaika atmosferą. Režisierius Christianas yra kupinas energijos, su juo tiesiog neįmanoma nuobodžiauti. Truputį baiminausi dėl kalbos barjero, bet nuo pat atrankos su režisieriumi pajutau visišką bendrystę, supratau, ką jis nori pasakyti. Christiano kalboje visuomet yra ir vizualių pavyzdžių – iš filmų. Aš esu sinefilė ir tai mus sieja. Būna, jis vos pamini kokį nors filmą ir aš iškart pagaunu mintį: supranti, kad žmogus kalba tavo kalba – abu mąstome vaizdais. Taip pat smagu, kad repeticijų metu turime vertėją, ji moka pagauti reikiamą energiją ir ją perduoti vienas kitam.
Šarūnai, ką naujo išmoksti iš režisieriaus Christiano Weise’s? Kuo šis režisierius, jo darbo būdas, etika skiriasi nuo kitų, su kuriais Tau yra tekę dirbti?
Iš vienos pusės, rodos, skirtumų nėra. Tiesiog yra aktoriaus ir režisieriaus skirtumai. Kiekvieną kartą aktorius turi adaptuotis, režisierius turi savo matymą. Šiame pastatyme man įdomu gilintis, kaip perteikti tai, ką šiuo metu galvoji. Kaip, kokiais būdais pavaizduoti personažo vidinį išgyvenimą, scenoje vykstančią situaciją. Čia labai ryški estetika, man labai patinka scenografija.
Tekle, studijavai Liverpulyje, Didžiojoje Britanijoje, net dešimt metų gyvenai Londone, esi sukūrusi įvairių vaidmenų kine, dalyvavusi televizijos projektuose. Sakyk, ką Tau duoda šios nekasdienės patirtys?
Mano aktoriniuose patyrimuose viską atliepia asmeninė gyvenimiška patirtis. Pavyzdžiui, esu dirbusi padavėja ir ten išmoktas bendravimas, nejaukios situacijos, kuriose teko atsidurti, dabar man padeda geriau „skaityti“ sceninę situaciją, žinau, kaip elgtis, kad palaikyčiau kolegą. Kai gyvenau Niujorke, kur tempas didžiulis, tu nesėdi ir nelauki, visuomet tik ir gaudai galimybes. Būnant teatre, ypač kuriant vaidmenį šiame pastatyme, tai dažniausiai man ir ateina į galvą – visada turiu būti pasiruošusi ne tik „pagauti“, bet ir reaguoti. Sugįžusi į Lietuvą, norėjau įsilieti į kino ir televizijos industriją, čia taip pat turėjau „gaudyti“ atrankas. Nors Lietuvoje kino bendruomenė mažesnė, bet juk darbas tas pats. Tik man darbas tampa dvigubu, aš čia nesu baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Turiu žinoti į ką ir kaip kreiptis, turiu įrodyti, kad esu verta dėmesio. Tai nuolatinis smegenų ir širdies, apskritai, visų raumenų, lavinimas.
Šarūnai, esi atpažįstamas veidas iš televizijos reklamų, projektų, taip pat kūrei vaidmenį VMT spektaklyje „Tinder Dates“ (rež. G. Tuminatė, S. Žyrkov, K. Glušajevas). Kaip šios spalvingos patirtys daro įtaką Tavo aktoriniam keliui?
Visas šias patirtis matau kaip atskirus dėmenis. Svarbiausioje vietoje teatras ir visa tai, kas išmokta Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, po to jau seka įvairūs kiti pasirodymai, jie nėra gryni, nes suformuoti teatro patirties. Juk nėra taip, kad bendraudamas su muzikantais, pats staiga taptum muzikantu. Visgi pirmiausia esu aktorius, koncentruojuosi į vaidybą. Mano veikimas scenoje suformuotas vaidybos. Mokantis akademijoje būna ir dainavimo, ir sceninio judesio paskaitos – jos nėra skirtos tam, kad tuojau pat taptum dainininku ar šokėju, labiau, kad išlaisvintum savo buvimą scenoje. Jei net kažko ir nemoki, reikia drąsiai tai daryti.
Tekle, kaip įvardintum pagrindinę spektaklio „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ mintį? Kas tau yra ašis, tikslas šiame spektaklyje?
Teklė: Nuolatinis nepasidavimas, kad ir kas benutiktų. Pamenu, perskaičius pjesę ji man labai susišaukė su asmeninėmis patirtimis. Kai studijavau Liverpulyje ir apnikdavo sunkūs momentai, visuomet prisimindavau tokį palyginimą: vienoje pieno stiklinėje yra dvi varlės, viena nuskęsta, o kita kapanojasi tol, kol kojomis pieną išplaka iki varškės ir taip pavyksta išlipti. Spektaklyje mano kuriamos Margretos situacija tokia ir yra – ji katė ant įkaitusio skardinio stogo; namas dega, ji neturi kitos išeities, tik kovoti, nuolatos judėti. Manau, sustoti, atsisėsti į krėslą jai būtų mirtis. Man taip pat. Man reikia judėti, nuolatos kažko siekti ir, svarbiausia, – niekada negrįžti atgal. Kitas dalykas, bendrai žvelgiant iš pjesės perspektyvos, šeimoje vyrauja nebendravimas. Nors kalba jie daug, bet taip nieko vienas kitam ir nepasako.
Šarūnai, kaip manai, kas labiausiai turėtų žiūrovą sužavėti išvydus arba vilioti išvysti šį spektaklį?
Scenografija, absoliučiai. Man labai patinka, kad viskas nutapyta rankomis, visi tie netaisyklingi kampai, laužyta perspektyva, 2D ir 3D maišymasis. Aktoriui tai – lobynas. Apskritai, vaidinti čia padeda ir kostiumai, ir grimas. Man labai patinka spektaklio vizualioji dalis, taip pat gyvai grojantys muzikantai, su šia muzika scenoje gali vykti gyvas bendravimas. Scenografija labai padeda, nes nori pabėgti nuo savęs, pilnai ir drąsiai nerti į tokį pasaulį. Aktorius visad ieško į ką atsiremti, ypač kai tavo veikėjas ne toks veiksnus. Mes nekuriame psichologinės melodramos, todėl ir ieškai už ko „užsikabinti“, ar tai būtų kostiumas, ar perukas, ar kažkoks bendras vaizdas. Kitaip scenoje jautiesi nuogas, lyg vaidintum ne to žanro kūrinyje. Kai pirmą kartą pabandžiau vaidinti su grimu, atrodė, kad man suteikė licenciją vaidinti.
Ar jau suradote, kuo jums artima T. Williamso kūryba, jo mąstymas?
Teklė: Taip, labiausiai stebina, kad jo kūryba tokia aktuali ir kartu visiškai universali – čia nereikia pasitelkti fantazijos, taip tiesiog būna ir nesvarbu, ar tu Vokietijoje, Lietuvoje, Amerikoje, viskas taip bendražmogiška. Tos temos tokios tikslios, lyg su smeigtuku bestų, lyg abėcėle sudėliota, tarsi koks bendras žemėlapis. Tereikia pasinerti. Kai skaitai pjesę, atrodo, kad irgi esi tos giminės medyje, jauti tą karštį, prakaitą. Jauti paslėptą mintį, einančią lyg gysla ir – nori nenori – gręžiančią tau galvą. Tave sukausto, kai žinai problemą, supranti, kodėl ji yra, tik nieko negali padaryti. Kai skaitau T. Williamso kūrinius, jaučiu tą gaivališką bejėgiškumo jausmą. Tai žavi, įkvepia, nepaleidžia. Tai gyva.
Šarūnas: Man patinka klasika – tu išvysti veikėjų atitikmenis savo gyvenime, supranti, kad tas veikėjas kažkuo panašus į ką nors iš tavo giminės, draugų ar pažįstamų. Kai perskaičiau pjesę, pirmo įspūdžio apie Briką neprisimenu, tik paskui, kai pradėjau daugiau apie jį galvoti, kai praleidau daugiau laiko jį jaukindamasis, ėmiau tikėti, kad esu panašus į jį, kad taip ir yra, aš irgi taip galvoju, kaip jis. Kartais personažui esu visiškai svetimas, bet su Briku taip nebuvo. Iššūkiai labiau man kyla iš vaidybinės, techninės pusės. Scenoje yra taisyklės, čia reikalaujama aktyvumo, tikslai turi būti aiškūs. Mano personažas labai pasyvus, niekas iš čia esančių veikėjų jam nepatinka, jis tik nori, kad visi nuo jo „atsiknistų“ ir duotų jam išgerti.
Spektaklyje abu atliksite pagrindinius vaidmenis, kartu veiksite scenoje. Kaip sekasi dirbti tarpusavyje ir su kitais kolegomis? Ar kyla kokių sunkumų, iššūkių, ar visgi viskas einasi sklandžiai?
Teklė: Šarūnas man tokia mistika ir tai mane gerai veikia, netgi pats režisierius pastebėjo, jog mes kaip ugnis ir ledas. Nuo pat pirmos akimirkos, kai mes susitikom, tai buvo akivaizdu. Aš spirgu, keliu ranką, noriu kažką pasakyti, o Šarūnas sėdi ramiai, rodos viską sugeria kaip kokia kempinė. Kartais net nesupranti, ką jis galvoja, tik sėdi ir žiūri tuo savo „žudikišku“ žvilgsniu... Bet tas ir tobula, tada žmogus tau įdomus. Žodžiu, visa mano energija ir jo begalinė ramybė tarpusavyje gerai „sulimpa“. Man tai labai geras jausmas. Kai po repeticijų kartu einame į grimo kambarį valytis makiažo, būna tyla ne tik dėl to, kad abu esame pavargę, bet ir dėl to, kad vienas kitą suprantame, derame.
Šarūnas: Nėra jokių iššūkių, jokių sunkumų. Dirbame visuomet scenoje, repeticijų metu ir jaučiame daug režisieriaus darbo, jo įtakos. Čia ne toks pastatymas, kuriame svarbu santykiai, čia mes bendraujame tik personažo tekstais. Man tai tik paprasčiau, nes mano veikėjas ne iš tų, kuris labai norėtų su visais bendrauti, jis introvertas, pasyvokas. Čia veikiau atvirkščiai: tai iš jo visi kažko nori, ar išsiaiškinti, kas jam negerai, ar suprasti, kodėl geria.
Kokie kodiniai žodžiai apibūdintų premjerinį spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“?
Teklė: Gaivališka, tiesmuka, žmogiška. Bet tiesmuka ne žodiškai, o emociškai, nes tiesiai skverbiasi ten, kur skauda. Žmogiška, nes į šį žodį telpa labai daug – ir skausmas, ir silpnumas, ir netgi žiaurumas. Tame žmogiškume juk yra visa spalvų paletė, įvairios emocijos.
Šarūnas: Vizualus ir groteskiškas.
Trumpai apie spektaklį.
Pjesėje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pasakojama apie JAV pietuose gyvenantį plantacijos savininką Tėtušį, su visa šeima švenčiantį savo gimtadienį. Tėtušis mirtinai serga, tik pats to dar nežino. Todėl tarp jo palikuonių prasideda kova dėl palikimo. Kol sūnus Guperis, jo žmona Mėjė ir išlepinti vaikai prieš Tėtušį vaidina laimingą šeimą, Megė bando įtikinti savo alkoholiką vyrą Briką dalyvauti grumtynėse dėl Tėtušio aukso puodų. Premjeriniame spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai: Teklė Baroti – Margreta, Šarūnas Januškevičius – Brikas, Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva – Mėjė, Ilona Kvietkutė – Motušė, Tomas Rinkūnas – Tėtušis, Balys Latėnas – Tėvas Tukeris, Tomas Kliukas – Guperis, Tomas Stirna – Daktaras Bo, Larisa Kalpokaitė – Mergytė, Jonas Braškys ir Mindaugas Capas – Maži berniukai. Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius – Christian Weise (Vokietija), dramaturgė – Beate Seidel (Vokietija), scenografijos autorė – Julia Oschatz (Vokietija), kostiumų ir grimo dailininkas – Josa Marx (Vokietija), kompozitorius – Jens Dohle (Vokietija), garso režisierius – Vilius Narvilas, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas, specialieji mechaniniai efektai – Aistis Kavaliauskas, kostiumų dailininko asistentas – Sidas Martinavičius, režisieriaus padėjėjas – Andrius Merkevičius, pjesę į lietuvių kalbą išvertė Lilija Vanagienė, vertimą atnaujino ir vėliau parašyto kūrinio dalis išvertė – Andrius Merkevičius, vertėja iš vokiečių kalbos repeticijų metu – Jūratė Sviackevičienė.
Premjerinį spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ žiūrovai gali išvysti spalio 3, 4, 5 d., lapkričio 26, 27 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre ir lapkričio 22 d. 18 val. Alytaus miesto teatre. Bilietus galima įsigyti internetu bilietai.lt ir teatro kasoje.
Parengta Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui bendradarbiaujant su Lietuvos Goethe'ės institutu ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Papasakokite, koks šiuo metu repeticijų procesas, kaip apibūdintumėte šį premjerinį laikotarpį?
Teklė: Visų pirma, tai man nauja patirtis, lyg smagus, viską gožiantis „avilys“. Po repeticijų išvažiuoju dviračiu į Gedimino prospektą ir vis tiek jaučiu tą energiją, negaliu grįžusi namo viską tarsi pastumti ir tęsti senus darbus, nuolatos esu tame teatriniame vyksme. Man labai smagu, jausmas geras.
Šarūnas: Repeticijų pradžia visada būna energinga ir smagi, dabar liko nedaug laiko ir dar daug darbo. Tad kyla tas taip vadinamas „stresiukas“, panika... tokia ta kreivė ir būna. Iš pradžių atrodo dar daug laiko, toli. Viskas paprasta. Paskui užsimerki, vieną rytą atsikeli ir supranti... liko dvi savaitės, o padaryta ne tiek ir daug. Čia kaip ir žmonių santykiuose – iš pradžių būna lengva, smagu, draugiška – vadinu tai „medaus mėnesio“ faze, po to įtampa kyla, žiūrėk, kažkas ir balsą pakelia. Žodžiu, ta kreivė visada kartojasi, bet kai žinai, kad taip būna, tam ir pasiruoši, stengiesi neįkristi į neigiamų epizodų duobes.
Šarūnai, kaip įvardintum dabartinį pasiruošimo etapą?
Dar ieškau, laukiu lūžio taško vaidmens kūrime. Jį suradus, supratus, kada jis įvyksta, tampa lengviau vaidinti. Dabar yra daug darbo iš techninės pusės: su garso efektais, judesiais, šiems dalykams reikia tikslumo. Ir, žinoma, šalia to dar yra vaidyba. Tai, aišku, nėra sudėtinga, tam tiesiog reikia laiko. Reikia, kad šitai užsifiksuotų, bet dabar dar visi paieškose... ir aktoriai ieško, ir režisierius kažką keičia. Jam, galbūt, tai – mažas pakeitimas, o tau jau viskas sugriūva... ir pakeitimai vyksta visais lygmenimis. Neišbaigtumas. Bet žinau, kad viskas su laiku „įauga“ į tave, visi choreografijos žingsneliai, niuansai. Ir tada gali mąstyti apie ką išties reikia mąstyti – apie vaidmenį, personažo jausmus.
Tekle, tai Tau pirmasis darbas Vilniaus mažajame teatre, kaip jautiesi kurdama šioje komandoje, kaip sekasi bendradarbiauti su režisieriumi?
Mažajame teatre prieš keletą metų dirbau rekvizitininke, paskui išėjau ir dabar po pertraukos grįžau visai kitokiame amplua. Pamenu, kai pirmą kartą susitikome su spektaklio kūrybine komanda, iškart viskas susidėliojo. Iškart pajutau, kur mano vieta, kaip mes bendraujame. Man labai patinka kūrybinė komanda, būtent jie ir sukuria tokią „avilio“ su komandine nuotaika atmosferą. Režisierius Christianas yra kupinas energijos, su juo tiesiog neįmanoma nuobodžiauti. Truputį baiminausi dėl kalbos barjero, bet nuo pat atrankos su režisieriumi pajutau visišką bendrystę, supratau, ką jis nori pasakyti. Christiano kalboje visuomet yra ir vizualių pavyzdžių – iš filmų. Aš esu sinefilė ir tai mus sieja. Būna, jis vos pamini kokį nors filmą ir aš iškart pagaunu mintį: supranti, kad žmogus kalba tavo kalba – abu mąstome vaizdais. Taip pat smagu, kad repeticijų metu turime vertėją, ji moka pagauti reikiamą energiją ir ją perduoti vienas kitam.
Šarūnai, ką naujo išmoksti iš režisieriaus Christiano Weise’s? Kuo šis režisierius, jo darbo būdas, etika skiriasi nuo kitų, su kuriais Tau yra tekę dirbti?
Iš vienos pusės, rodos, skirtumų nėra. Tiesiog yra aktoriaus ir režisieriaus skirtumai. Kiekvieną kartą aktorius turi adaptuotis, režisierius turi savo matymą. Šiame pastatyme man įdomu gilintis, kaip perteikti tai, ką šiuo metu galvoji. Kaip, kokiais būdais pavaizduoti personažo vidinį išgyvenimą, scenoje vykstančią situaciją. Čia labai ryški estetika, man labai patinka scenografija.
Tekle, studijavai Liverpulyje, Didžiojoje Britanijoje, net dešimt metų gyvenai Londone, esi sukūrusi įvairių vaidmenų kine, dalyvavusi televizijos projektuose. Sakyk, ką Tau duoda šios nekasdienės patirtys?
Mano aktoriniuose patyrimuose viską atliepia asmeninė gyvenimiška patirtis. Pavyzdžiui, esu dirbusi padavėja ir ten išmoktas bendravimas, nejaukios situacijos, kuriose teko atsidurti, dabar man padeda geriau „skaityti“ sceninę situaciją, žinau, kaip elgtis, kad palaikyčiau kolegą. Kai gyvenau Niujorke, kur tempas didžiulis, tu nesėdi ir nelauki, visuomet tik ir gaudai galimybes. Būnant teatre, ypač kuriant vaidmenį šiame pastatyme, tai dažniausiai man ir ateina į galvą – visada turiu būti pasiruošusi ne tik „pagauti“, bet ir reaguoti. Sugįžusi į Lietuvą, norėjau įsilieti į kino ir televizijos industriją, čia taip pat turėjau „gaudyti“ atrankas. Nors Lietuvoje kino bendruomenė mažesnė, bet juk darbas tas pats. Tik man darbas tampa dvigubu, aš čia nesu baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Turiu žinoti į ką ir kaip kreiptis, turiu įrodyti, kad esu verta dėmesio. Tai nuolatinis smegenų ir širdies, apskritai, visų raumenų, lavinimas.
Šarūnai, esi atpažįstamas veidas iš televizijos reklamų, projektų, taip pat kūrei vaidmenį VMT spektaklyje „Tinder Dates“ (rež. G. Tuminatė, S. Žyrkov, K. Glušajevas). Kaip šios spalvingos patirtys daro įtaką Tavo aktoriniam keliui?
Visas šias patirtis matau kaip atskirus dėmenis. Svarbiausioje vietoje teatras ir visa tai, kas išmokta Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, po to jau seka įvairūs kiti pasirodymai, jie nėra gryni, nes suformuoti teatro patirties. Juk nėra taip, kad bendraudamas su muzikantais, pats staiga taptum muzikantu. Visgi pirmiausia esu aktorius, koncentruojuosi į vaidybą. Mano veikimas scenoje suformuotas vaidybos. Mokantis akademijoje būna ir dainavimo, ir sceninio judesio paskaitos – jos nėra skirtos tam, kad tuojau pat taptum dainininku ar šokėju, labiau, kad išlaisvintum savo buvimą scenoje. Jei net kažko ir nemoki, reikia drąsiai tai daryti.
Tekle, kaip įvardintum pagrindinę spektaklio „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ mintį? Kas tau yra ašis, tikslas šiame spektaklyje?
Teklė: Nuolatinis nepasidavimas, kad ir kas benutiktų. Pamenu, perskaičius pjesę ji man labai susišaukė su asmeninėmis patirtimis. Kai studijavau Liverpulyje ir apnikdavo sunkūs momentai, visuomet prisimindavau tokį palyginimą: vienoje pieno stiklinėje yra dvi varlės, viena nuskęsta, o kita kapanojasi tol, kol kojomis pieną išplaka iki varškės ir taip pavyksta išlipti. Spektaklyje mano kuriamos Margretos situacija tokia ir yra – ji katė ant įkaitusio skardinio stogo; namas dega, ji neturi kitos išeities, tik kovoti, nuolatos judėti. Manau, sustoti, atsisėsti į krėslą jai būtų mirtis. Man taip pat. Man reikia judėti, nuolatos kažko siekti ir, svarbiausia, – niekada negrįžti atgal. Kitas dalykas, bendrai žvelgiant iš pjesės perspektyvos, šeimoje vyrauja nebendravimas. Nors kalba jie daug, bet taip nieko vienas kitam ir nepasako.
Šarūnai, kaip manai, kas labiausiai turėtų žiūrovą sužavėti išvydus arba vilioti išvysti šį spektaklį?
Scenografija, absoliučiai. Man labai patinka, kad viskas nutapyta rankomis, visi tie netaisyklingi kampai, laužyta perspektyva, 2D ir 3D maišymasis. Aktoriui tai – lobynas. Apskritai, vaidinti čia padeda ir kostiumai, ir grimas. Man labai patinka spektaklio vizualioji dalis, taip pat gyvai grojantys muzikantai, su šia muzika scenoje gali vykti gyvas bendravimas. Scenografija labai padeda, nes nori pabėgti nuo savęs, pilnai ir drąsiai nerti į tokį pasaulį. Aktorius visad ieško į ką atsiremti, ypač kai tavo veikėjas ne toks veiksnus. Mes nekuriame psichologinės melodramos, todėl ir ieškai už ko „užsikabinti“, ar tai būtų kostiumas, ar perukas, ar kažkoks bendras vaizdas. Kitaip scenoje jautiesi nuogas, lyg vaidintum ne to žanro kūrinyje. Kai pirmą kartą pabandžiau vaidinti su grimu, atrodė, kad man suteikė licenciją vaidinti.
Ar jau suradote, kuo jums artima T. Williamso kūryba, jo mąstymas?
Teklė: Taip, labiausiai stebina, kad jo kūryba tokia aktuali ir kartu visiškai universali – čia nereikia pasitelkti fantazijos, taip tiesiog būna ir nesvarbu, ar tu Vokietijoje, Lietuvoje, Amerikoje, viskas taip bendražmogiška. Tos temos tokios tikslios, lyg su smeigtuku bestų, lyg abėcėle sudėliota, tarsi koks bendras žemėlapis. Tereikia pasinerti. Kai skaitai pjesę, atrodo, kad irgi esi tos giminės medyje, jauti tą karštį, prakaitą. Jauti paslėptą mintį, einančią lyg gysla ir – nori nenori – gręžiančią tau galvą. Tave sukausto, kai žinai problemą, supranti, kodėl ji yra, tik nieko negali padaryti. Kai skaitau T. Williamso kūrinius, jaučiu tą gaivališką bejėgiškumo jausmą. Tai žavi, įkvepia, nepaleidžia. Tai gyva.
Šarūnas: Man patinka klasika – tu išvysti veikėjų atitikmenis savo gyvenime, supranti, kad tas veikėjas kažkuo panašus į ką nors iš tavo giminės, draugų ar pažįstamų. Kai perskaičiau pjesę, pirmo įspūdžio apie Briką neprisimenu, tik paskui, kai pradėjau daugiau apie jį galvoti, kai praleidau daugiau laiko jį jaukindamasis, ėmiau tikėti, kad esu panašus į jį, kad taip ir yra, aš irgi taip galvoju, kaip jis. Kartais personažui esu visiškai svetimas, bet su Briku taip nebuvo. Iššūkiai labiau man kyla iš vaidybinės, techninės pusės. Scenoje yra taisyklės, čia reikalaujama aktyvumo, tikslai turi būti aiškūs. Mano personažas labai pasyvus, niekas iš čia esančių veikėjų jam nepatinka, jis tik nori, kad visi nuo jo „atsiknistų“ ir duotų jam išgerti.
Spektaklyje abu atliksite pagrindinius vaidmenis, kartu veiksite scenoje. Kaip sekasi dirbti tarpusavyje ir su kitais kolegomis? Ar kyla kokių sunkumų, iššūkių, ar visgi viskas einasi sklandžiai?
Teklė: Šarūnas man tokia mistika ir tai mane gerai veikia, netgi pats režisierius pastebėjo, jog mes kaip ugnis ir ledas. Nuo pat pirmos akimirkos, kai mes susitikom, tai buvo akivaizdu. Aš spirgu, keliu ranką, noriu kažką pasakyti, o Šarūnas sėdi ramiai, rodos viską sugeria kaip kokia kempinė. Kartais net nesupranti, ką jis galvoja, tik sėdi ir žiūri tuo savo „žudikišku“ žvilgsniu... Bet tas ir tobula, tada žmogus tau įdomus. Žodžiu, visa mano energija ir jo begalinė ramybė tarpusavyje gerai „sulimpa“. Man tai labai geras jausmas. Kai po repeticijų kartu einame į grimo kambarį valytis makiažo, būna tyla ne tik dėl to, kad abu esame pavargę, bet ir dėl to, kad vienas kitą suprantame, derame.
Šarūnas: Nėra jokių iššūkių, jokių sunkumų. Dirbame visuomet scenoje, repeticijų metu ir jaučiame daug režisieriaus darbo, jo įtakos. Čia ne toks pastatymas, kuriame svarbu santykiai, čia mes bendraujame tik personažo tekstais. Man tai tik paprasčiau, nes mano veikėjas ne iš tų, kuris labai norėtų su visais bendrauti, jis introvertas, pasyvokas. Čia veikiau atvirkščiai: tai iš jo visi kažko nori, ar išsiaiškinti, kas jam negerai, ar suprasti, kodėl geria.
Kokie kodiniai žodžiai apibūdintų premjerinį spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“?
Teklė: Gaivališka, tiesmuka, žmogiška. Bet tiesmuka ne žodiškai, o emociškai, nes tiesiai skverbiasi ten, kur skauda. Žmogiška, nes į šį žodį telpa labai daug – ir skausmas, ir silpnumas, ir netgi žiaurumas. Tame žmogiškume juk yra visa spalvų paletė, įvairios emocijos.
Šarūnas: Vizualus ir groteskiškas.
Trumpai apie spektaklį.
Pjesėje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pasakojama apie JAV pietuose gyvenantį plantacijos savininką Tėtušį, su visa šeima švenčiantį savo gimtadienį. Tėtušis mirtinai serga, tik pats to dar nežino. Todėl tarp jo palikuonių prasideda kova dėl palikimo. Kol sūnus Guperis, jo žmona Mėjė ir išlepinti vaikai prieš Tėtušį vaidina laimingą šeimą, Megė bando įtikinti savo alkoholiką vyrą Briką dalyvauti grumtynėse dėl Tėtušio aukso puodų. Premjeriniame spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai: Teklė Baroti – Margreta, Šarūnas Januškevičius – Brikas, Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva – Mėjė, Ilona Kvietkutė – Motušė, Tomas Rinkūnas – Tėtušis, Balys Latėnas – Tėvas Tukeris, Tomas Kliukas – Guperis, Tomas Stirna – Daktaras Bo, Larisa Kalpokaitė – Mergytė, Jonas Braškys ir Mindaugas Capas – Maži berniukai. Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius – Christian Weise (Vokietija), dramaturgė – Beate Seidel (Vokietija), scenografijos autorė – Julia Oschatz (Vokietija), kostiumų ir grimo dailininkas – Josa Marx (Vokietija), kompozitorius – Jens Dohle (Vokietija), garso režisierius – Vilius Narvilas, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas, specialieji mechaniniai efektai – Aistis Kavaliauskas, kostiumų dailininko asistentas – Sidas Martinavičius, režisieriaus padėjėjas – Andrius Merkevičius, pjesę į lietuvių kalbą išvertė Lilija Vanagienė, vertimą atnaujino ir vėliau parašyto kūrinio dalis išvertė – Andrius Merkevičius, vertėja iš vokiečių kalbos repeticijų metu – Jūratė Sviackevičienė.
Premjerinį spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ žiūrovai gali išvysti spalio 3, 4, 5 d., lapkričio 26, 27 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre ir lapkričio 22 d. 18 val. Alytaus miesto teatre. Bilietus galima įsigyti internetu bilietai.lt ir teatro kasoje.
Parengta Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui bendradarbiaujant su Lietuvos Goethe'ės institutu ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Paieška nedavė rezultatų