Skaityti daugiau
Gatvės teatro spektaklis ''Beton, beton I love you''
Gatvės teatro spektaklis ,,Beton, beton I love you'' yra paremtas tikromis istorijomis apie vaikystės ir paauglystės prisiminimus. Istorijos yra surinktos iš žmonių kurie augo 2000-ųjų pradžioje. Šie žmonės, kurių pasakojimus aktoriai įkūnija, gyveno blokinių pastatų kiemuose, kuriuose vyko kiemų mūšiai, vaikiškos pramogos gatvėje, laiko leidimas laiptinėse, smėlio dėžėje. O kasdienybę paženklino kieme ir rajone sutikti žmonės, kurie sukūrė pasaulį su savo taisyklėmis.Vilniaus tango teatras - Kai tango prabyla lietuviškai
Jau seniai brendo mintis atgaivinti tarpukaryje Lietuvoje skambėjusius tango kūrinius Vilniaus tango teatro scenoje. Tango, gimęs Argentinoje, perskrodęs vandenyną ir klajojęs po Europą, XX a. pradžioje užklydo ir į Lietuvą. Čia jis buvo sutiktas dviprasmiškai – juo ir žavėtasi, ir piktintasi, kaip ir visur kitur.Atviras interviu su Sakalu Uždaviniu – apie vaikystę, baimes, aviaciją ir naują premjerą
„Esu geras pavyzdys, kaip nedaryti“, – sako Lietuvos kino ir teatro aktorius Sakalas Uždavinys, šiuo metu besiruošiantis naujo sklandymo sezono startui ir pirmojo Baltijos šalyse miuziklo „Mažasis Princas“ premjerai, kurioje taip pat įkūnys Pilotą. Atvirame interviu aktorius papasakojo apie vaikystę, meilę aviacijai, vidines baimes, naująjį vaidmenį ir sėkmingos literatūros paslaptis.Vienišo žmogaus tyla spektaklyje „Chroma“: pokalbis su Naubertu Jasinsku
Šį savaitgalį Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB) kartu su Valstybiniu Jaunimo teatru pakvies į premjerą „Chroma“. Spektaklį apie vienatvę, tylą ir ryšio ilgesį kuria Naubertas Jasinskas ir Maksymas Teterukas. Įkvėpta Thomo Manno ir Dereko Jarmano kūrybos, „Chroma“ kviečia pabūti – ne skubėti, ne ieškoti atsakymų, o išbūti akimirką, kurioje daug tylos, bet dar daugiau jausmo. Artėjant premjerai – pokalbis su vienu iš spektaklio kūrėjų, režisieriumi Naubertu Jasinsku.Įdomiausi balandžio renginiai: Džordana Butkutė, britų legenda Rodas Stewartas ir „Delfinų“ sugrįžimas
Balandį Lietuvoje mėgausimės renginių gausa. Kauną drebins britų legenda Rodas Stewartas, Džordana Butkutė ir po 20-ies metų grįžtantys „Delfinai“, o Vilniuje pasirodys JAV muzikos superžvaigždė Alecas Benjaminas.Aktorė Nijolė Mirončikaitė apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“
Kovo 28-ąją, minint Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija, kurioje įvertinti geriausi praėjusių metų teatro scenos darbai ir kūrėjai. Šiemet nominacijoje nepagrindinis moters vaidmuo „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota VŠDT aktorė Nijolė Mirončikaitė. „Auksinis scenos kryžius“ jai skirtas už įtaigų ir jaudinantį penkiametės Majos vaidmenį spektaklyje „Migla“ (rež. A. Špilevoj). Tai pirmas „Auksinis scenos kryžius“, kurį pelno daugiau nei šešis dešimtmečius Valstybiniame Šiaulių dramos teatre kurianti aktorė.„Auksiniais scenos kryžiais“ pagerbti geriausi 2024 metų scenos menininkai
Kovo 28-ąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įteiktos Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno premijos ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“, „Boriso Dauguviečio auskaras“ ir Padėkos premija.Teatro lankytojų portretas 2024-aisiais: kas, kada ir kaip domisi teatru?
Minint Tarptautinę teatro dieną, tradiciškai pristatomas teatro lankytojo portretas, atskleidžiantis, kaip keičiasi žiūrovų įpročiai ir kokie spektakliai sulaukia didžiausio populiarumo. 2024 metais, remiantis „Bilietai.lt“ ir „Teatrai.lt“ duomenimis, šias platformas, ieškodami informacijos apie teatro renginius ir įsigydami bilietus į spektaklius, aplankė daugiau nei 1,1 mln. žmonių. Tai rodo, kad teatras Lietuvoje išlieka itin paklausia kultūros sritimi.PLG tęsia strateginę plėtrą ir įsitvirtina kaip lyderė Centrinėje Europoje
Tarptautinė bilietų platinimo įmonių grupė PLG, valdanti „Bilietai.lt“ ir veikianti septyniose Europos šalyse, toliau plečiasi Centrinėje Europoje. Kartu su Čekijos partneriu „GoOut“ ji įsigijo „Ticketstream“ – antrą pagal dydį bilietų platinimo įmonę Čekijos rinkoje. PLG grupei priklauso tokie prekių ženklai kaip „Bilietai.lt“, „Bilešu Serviss“, „Piletilevi“, „Bilete.ro“, „Entertix.ro“, „Myticket.ro“, „GoOut.net“, „Kicket“ ir „Biletomat“. Šiuo metu PLG yra didžiausia bilietų platinimo bendrovė Vidurio Europoje.Šokio spektaklį apie Žemaitę įvertinusi proproproanūkė: „Šiandien ji vėl aktualiai persitransformuoja“
„Vienas iš tų retesnių atvejų, kai scenoje galima išvysti ne Žemaitės kūrybos, o jos asmeninio gyvenimo interpretaciją“, – sako Žemaitės proproproanūkė Vaida Račiūnaitė-Čepkienė. Įpusėjus šokio spektaklio „Žemaitė N.18(0)“ turui po Lietuvą, ji džiaugiasi, kaip įtaigiai ir šiandieniniam žmogui aktualia kalba gali atgimti garsios rašytojos istorija. Naujas ansamblio „Lietuva“ projektas jau spėjo sulaukti teigiamo žiūrovų įvertinimo, o drąsiu žvilgsniu ir meniniais sprendimais nustebino tiek ištikimiausius Žemaitės gerbėjus, tiek tuos, kurie ją buvo įpratę matyti visai kitokią.Baletas vaikams ''Karlas ir gėlės''
"Karlas ir gėlės", tai Baltijos baleto teatro (BBT) spektaklis mažiesiems žiūrovams . Balete skamba nepakartojama Patrick Doyle muzika, iš "Hario Poterio" filmų garso takelių. Pagrindinis herojus Karlas, atlieka magiškus burtų triukus, stebindamas visus žiūrovus ne tik efektinga baleto technika, bet ir smagiais pokštais. Pasaka iliustruojama vaizdo instaliacijomis, kurios padeda vaikams aiškiai suprasti baleto libretą.Nesuvaržytos aistros: naujas šokio spektaklis prikels garsiosios Žemaitės fenomeną Naujas šokio spektaklis – apie visas po Žemaitės skara kunkuliavusias aistras
Meilei ir kūrybai amžiaus cenzo nėra: ansamblis „Lietuva“ pristato premjerą – šokio spektaklį „Žemaitė N.18(0)“ apie moterį, akivaizdžiai pralenkusią laiką. Nauja programa bus pristatoma vasario 21 d. Vilniaus Šokio teatre, vėliau turas tęsis kituose Lietuvos miestuose. Pasak kūrėjų, rašytojos Žemaitės fenomenas su visais intriguojančiais jos gyvenimo faktais verti atskiro dėmesio, todėl specialiai Žemaitės metams skirtas projektas į garsiąją lietuvių klasikę kvies pažvelgti visai kitaip.Judesio ir dramos spektaklis ''Mėlyni pelenai''
Judesio ir dramos spektaklio „Mėlyni pelenai“ siužetas grįstas Holokaustą patyrusios olandų laikrodininkės, rašytojos Corrie ten Bom autobiografija.Broliai Sakalauskai pristato pirmą Lietuvoje „Mažojo princo“ miuziklą
Lietuvos teatro ir muzikos pasaulyje puikiai pažįstami broliai Jonas ir Rimas Sakalauskai balandžio 27 dieną Vilniuje pristatys Antoine de Saint-Exupéry pasakos įkvėptą miuziklą „Mažasis princas“, kuriame žinomi atlikėjai pasirodys su savo atžalomis, o tarp jų išvysime ir Jono vaikus Vakarę bei Dobilą.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Du belgų spektakliai „Sirenose“ pristatys sukrečiančius faktus apie planetos ateitį
Tikri faktai žiūrovą dažnai veikia kur kas stipriau nei išgalvotos, sukurtos istorijos. Dokumentinio teatro jėgą išnaudoja ir du jauni kūrėjai iš Briuselio Silke Huysmans ir Hannesas Dereere’as. Jų surinktos istorijos kviečia susimąstyti apie mūsų planetą – kūrėjai žiūrovus nukelia į mažytę salą Ramiajame vandenyje, kurią žmonių godumas nustekeno mažiau nei per šimtmetį. Iš pradžių kolonizatoriai nualino mažą salą savo kasinėjimais, o vėliau jų pėdomis pasakė ir vietiniai. Greit pralobę jie mėgavosi turtais, o po dešimtmečio jau nežinojo, iš kur gauti maisto, nes užsiauginti daržovių iškasinėtoje žemėje tapo praktiškai neįmanoma (spektaklis „Pleasant Island”, prodiuseris – Campo, Belgija).
Kitame kūrinyje kūrėjai supažindina su kone slaptu verslininkų siekiu kasinėti vandenynų gelmes ir traukti iš jų vertingąsias iškasenas. Nors kol kas tai įstatymiškai dar nelegalu, bet žvalgymai jau vyksta, ir labai greitai povandeninis pasaulis gali susidurti su didžiuliais gelmes rausiančiais robotais (spektaklis „Out of the Blue“, prodiuseris – Campo, Belgija).
Šios temos nuoširdžiai rūpi tiek Silkei, tiek Hannes, ir tarptautinis festivalis „Sirenos“, kurio šiųmetė tema yra „Erdvė“, atrodo tiesiog negalėjo neįtraukti šio kūrybinio dueto į programą – juk planeta yra bendra žmonijos erdvė, už kurią atsakome visi, nepriklausomai, kuriame pasaulio krašte gyventume. Hannesas Dereere’as Aušrai Pociūtei pasakoja apie į Vilnių atvežamus spektaklius ir jų kūrimo aplinkybes.
Jūs abu baigėte menų studijas: Silke dramaturgiją, Jūs – teatro mokslus, bet panašu, kad abu jus sieja ne vien tai. Tvarumas, gamtos apsauga, rūpestis mūsų planetos ateitimi yra aktualūs jums abiem. Taigi kas jus sujungė pirmiau: panašūs mokslai, menas ar tvarumo temos?
Abu dalykai buvo kartu. Menas buvo terpė, kurioje atradome save ir vienas kitą. Pradėjome drauge dirbti ir veikti viešame diskurse. Temos kyla iš tų pačių interesų ir susirūpinimo. Per bendrą darbą, kurdami menines praktikas, vystėme rūpimas temas.
Kaip susipažinote?
Silke studijavo dramaturgiją Gente, aš ten pat gilinausi į teatro mokslus, turėjome bendrų draugų, kurie pasiūlė susitikti, nes manė, kad galime sutarti. Taip ir buvo – iškart pradėjome dirbti kartu. Pirmiausiai prie Silkes baigiamojo darbo, po to buvo dar keletas projektų, daugiausiai susijusių su konkrečia vieta (angl. site specific). Taip mūsų kūryboje atsidaro dokumentika, ji persismelkė į visą mūsų kūrybą. Manome, kad tai atspindi, kas mes esame. Mums abiems patinka klausyti kitų žmonių istorijų, išgirsti skirtingus požiūrius, bandyti juos suprasti.
Dabar labiausiai žinomi esate dėl savo trilogijos, kurios dvi dalis parodysite ir Lietuvoje. Kaip ji atsirado? Ar iš pradžių turėjote sumanymą daryti tris dalis?
Iš pradžių neplanavome daryti trilogijos, net ir neplanavome kurti spektaklio apie kasinėjimus, bet Silke užaugo netoli kasyklų Brazilijoje, o 2015 m. ten nutiko didelė nelaimė, tai patraukė mūsų dėmesį. Kai sukūrėme spektaklį „Mining Stories“, supratome, kad pasaulinės ekologijos, ekonomikos, kolonizacijos ir socialinės lygybės problemos buvo susijusios su kasyba ir išteklių gavyba, todėl nusprendėme kurti antrą dalį, o tada trečiąją.
Antroji dalis – spektaklis „Pleasant Island“ parodo mažą Nauru salą ir atskleidžia daug labai įdomių faktų. Tai tarsi sumažintas ir pagreitintas vartojimo nualinto pasaulio paveikslas, drastiška iliustracija, rodanti, kas gali nutikti ir didiesiems žemynams. Kaip atradote tą salą? Ar buvo sunku ten patekti?
Nauru istoriją buvome girdėję. Tai, kaip ir sakote, yra tarsi mikrokosmosas, kur daug dalykų, vykstančių globaliai, susitinka labai mažu masteliu, todėl tampa daug akivaizdesni. Pabandėme gauti vizą, neturėdami daug vilčių, nes tada buvo itin griežta žiniasklaidos cenzūra. Supratome, kad prašydami žurnalistinės vizos, jos tikrai negausime.
Kodėl buvote taip įsitikinę?
Na, papasakosiu šiek tiek plačiau. Nauru yra maža Ramiojo vandenyno salelė (4 km pločio ir 5 km ilgio). Kaip ir daugelis Ramiojo vandenyno salų ji buvo kolonizuota. Pirmiausiai Vokietijos, po to Didžiosios Britanijos, tautų sandraugos. Kai ją valdė britai ir australai, saloje prasidėjo kasinėjimai. Salos centras gausus fosfatų, kolonizatoriai sugalvojo jį pardavinėti kaip trąšą Australijos ir Didžiosios Britanijos laukams.
Iki Nauru nepriklausomybės, kuri buvo 1968 m., kolonizatoriai iškasė beveik 80 procentų fosfato. Nauru čiabuviai nebeturėjo žemės užsiauginti daržovėms, vaisiams. Neturėjo ir pinigų, kad nusipirktų maisto iš kitų šalių. Tačiau po nepriklausomybės, jie nusprendė toliau tęsti kasinėjimus ir užsidirbti iš likusių 20 procentų fosfatų. Staiga pradėję kasti tas žaliavas jie tapo turtingiausia šalimi skaičiuojant BVP žmogui (nes buvo nedaug gyventojų, gal kokie 4-5 tūkst., dabar jų yra apie 10 tūkst.). Turtingasis periodas irgi greitai baigėsi, nes buvo korupcijos, užsienio investuotojai pasinaudojo vietiniais, tad vėl viskas nuskurdo, jie neturėjo pinigų maistui, gyveno iš kitų šalių paramos.
Tada Nauru gyventojai sulaukė australų pasiūlymo – priimti pabėgėlius ir prieglobsčio ieškotojus už tai gaunant pinigų, todėl ir žiniasklaidos nenorėjo įsileisti.
Taigi, grįžtant prie temos, mes kreipėmės dėl turistinės vizos ir atvirai papasakojome apie savo tikslus. Pasakėme, kad esame iš teatro, kad domimės kasybos istorija, kad norime kalbėtis su vietos žmonėmis ir būsime ten visą mėnesį. Manau, tai mus išskyrė ir dėl to buvome įleisti. Kiti atvykdavo vienai dienai ir darydavo pasalūniškus reportažus apie sulaikymo centrus, pabėgėlius ir pan.
Procesas užtruko, bet mums pavyko. Kažkas sakė, kad net visa nedidelės salos valdžia sprendė, ar mus įsileisti. Ta viešnagė buvo keista, įdomi, mus pakeitusi patirtis. Ir tai nėra istorija apie vieną salą, tai atspindi viso pasaulio tendencijas, kurios vyksta visur pasaulyje ir su kuriomis galima susitapatinti. Manome, kad žmonės žiūrėdami spektaklį pajus geopolitinį kontekstą.
Gal galite papasakoti, kaip ta sala atrodo? Man teko pamatyti vieno keliautojo iš Lietuvos vaizdo įrašus, vaizdai tikrai neeiliniai: apleistos vietos, nenaudojami automobiliai, dar skaičiau, kad salos gyventojai kenčia dėl viršsvorio, nes turtingojo periodo laikais žmonės tiesiog neturėjo kur dėti pinigų, užsisakinėjo labai daug maisto.
Na, tos interneto istorijos dažnai perdėtos. Dabar viršsvorio problemų nebėra. Priešingai – ten labai populiarus svorių kilnojimas. Bet kalbant apie tai, kaip atrodo sala, tai visi gyvena jos pakraščiuose, pajūryje. Jos vidurys, tarsi išdarinėtas, ten senovinės kasyklos, tiksliau jų liekanos, matosi tik uolos ir dulkės. Ten niekas negyvena, neina užsiimti žemdirbyste, nieko auginti. Na būtų galima, bet reikia labai daug pastangų. O pabėgėlių centrai taip pat yra salos viduryje, tarp tų griuvėsių. Vieniems, kurie įkalinti saloje, ten yra pragaras, kitiems – gimtinė ir miela vieta gyventi. Tiesa kaip visada kažkur per vidurį.
Ką šiuo spektakliu norite pasakyti žiūrovams?
Norime kelti susirūpinimą senkančiais ištekliais ir parodyti, kaip daug šalių pasaulyje yra susijusios per bendrą istoriją, parodyti, kaip resursai keliauja per Žemės rutulį. Daug dalykų, kurie vyksta pasaulyje globaliai, yra sudėtingi ir tiršti, per mažos Nauru salos pavyzdį tampa lengviau užčiuopiami ir suprasti juos kur kas lengviau. Bet visais savo kūriniais nesiekiame būti labai švietėjiški ar pamokantys, piršti savo nuomonės, sakyti, kaip derėtų elgtis. Tiesiog parodome, kas vyksta, pateikiame pokalbius, informaciją ir paliekame žiūrovą mąstyti ir jausti. Naudojama nemažai medžiagos, filmuotos mūsų telefonais, tai suteikia asmenišką aspektą, intymesnį priėjimą prie temos.
Ar galima sakyti, kad šį pasirodymą kuria tik du žmonės: Jūs vykote į salą, kūrėte dramaturgiją, patys filmavote, patys pasirodote scenoje. Gal kūrėte ir scenografiją bei muziką?
Dirbome su vienu dramaturgu, o be jo, taip, kūrėjai esame tik aš ir Silke. Tai buvo labai intymus kūrybinis procesas, muzika, scenografija – taip pat mūsų. Na, turime techninę pagalbą, kuri padeda realizuoti sumanymus, bet kūryba, meniniai pasirinkimai – mūsų.
Kitas spektaklis, kuris bus rodomas Vilniuje festivalyje „Sirenos“, yra „Out of the Blue“. Ar galite papasakoti apie šį kūrinį?
Kaip minėjau visos trilogijos dalys susijusios. Pirmoji buvo apie kasinėjimus, antroji apie kasinėjimų pasekmes, o ši nuvedė prie trečiosios, nes Nauru buvo pirmoji sala pasaulyje paprašiusi leidimo tyrinėti giliavandenę kasybą. Susidomėjome ta tema ir sužinojome, kad šiuo metu vandenyno dugno kasinėti negalima, bet leidžiama daryti bandymus. Bet kuri šalis gali kreiptis dėl tam tikros zonos okeane tarp Meksikos ir Havajų. Paaiškėjo, kad mūsų šalis, Belgija, šiuo metu yra giliavandenės kasybos priekyje, jie gavo leidimą tyrinėti teritoriją dvigubai didesnę už pačią šalį. Yra tokia kompanija DEME-GRS, jie turi pažangiausias technologijas. 2021 pavasarį ruošėsi pirmajam apskritai bandymui Ramiajame vandenyne su didžiausiu iki šiol pagamintu robotu, skirtu tyrinėti vandenynų dugne esantiems ištekliams, naudingosioms iškasenoms. Jo dydis prilygsta namui.
Sužinojome, kad vykdant bandymus keturių kilometrų gylyje prie tos kompanijos laivo bus ir mokslininkų (biologų, marinistų ir kitų specialistų) laivas, kurie tirs to roboto poveikį vandenyno gelmių ekosistemai. O vėliau sužinojome, kad bus ir trečiasis laivas – „Green peace“ aktyvistų, protestuojančių prieš giliavandenę kasybą ir skleidžiančių žinią apie tai, kas vyksta, nes nedaug kas tai žino.
Į tuos tyrimus investuojama labai daug pinigų ir viskas labai arti to, kad taptų tikra. Testai gali privesti prie tikrų kasinėjimų, bet apie tai beveik niekas nežino, nes tai vyksta labai atokiose vietose vandenyno vidury ir labai giliai po vandeniu.
Ką jie nori rasti?
Paradoksalu, bet jie tikina, jog tai susiję su žaliuoju kursu. Keturis kilometrus žemiau vandenyno dugno yra tokios uolienos gausios metalų: nikelio, kobalto, vario ir mangano, kurie naudojami baterijų gamyboje. Bandymus vandenyno dugne atliekančios įmonės sako, kad šių medžiagų reikia elektriniams automobiliams, vėjo malūnams ir pan. ir kad tai galėtų paspartinti žaliąjį perėjimą. Tai jiems naudingas naratyvas.
Yra ir daugiau paradoksų. Spektaklis rodo, kaip mes su Silke sėdime namuose ir kalbamės su tais trimis veikėjais pasitelkę nuotolinio bendravimo priemones. Tris mėnesius būdami Belgijoje bendravome su jais, esančiais Ramiojo vandenyno bangose, ten nelengva pagauti internetą, reikia jungtis per satelitą. Pokalbiai buvo individualūs, bet jie klausinėdavo vieni apie kitus. Ir per tuos pokalbius man įdomiausia buvo mokslininkų situacija. Pajutome, kad dėl šių bandymų mokslininkai turi galimybę tyrinėti vandenyno gelmes, ekosistemas, bakterijas ir pan. Kitu atveju tai būtų per brangu. Tačiau tyrinėdami giliavandenę jūrą, jie atveria kelią teisės aktams, kuriais būtų įteisinta giliavandenė kasyba, sunaikinsianti būtent tai, ką jie tyrinėja. Vėlgi susiduriame su paradoksu.
Jūsų spektakliai labai daug gastroliuoja, dažnai rodomi užsienyje. Ar skiriasi publika skirtingose šalyse, ar yra tokių, kurie jūsų pateikiamą informaciją vertina skeptiškai?
Manau, žmonės, manantys, kad ekologinė katastrofa yra pramanai, nelabai vaikšto į tokius spektaklius, todėl atsakyti sunku. Tai taip pat didelis klausimas kultūros sektoriui, bet jau visai kita diskusija. O atsakant į klausimą – tiems, kurie ateina, gvildenamos temos rūpi, jiems kyla įvairios emocijos: pyktis, pasimetimas, noras kažką daryti, bet nežinojimas ką ar kaip daryti. Aišku, tokius jausmus išgyvename ir mes su Silke. Tai atskleidžiama spektaklyje „Out of the Blue“. Tą rodo ir pavadinimas, kuris suponuoja, kad mes stengiamės ištrūkti iš liūdesio, iš depresijos (nes angliškai blue reiškia ne tik spalvą, bet ir liūdesį), siekdami pakeisti ją aktyvesne emocija.
Kokią pasaulio ateitį matote Jūs pats?
Bijau, kad beveik nekyla abejonių, kad žmonija – jei ji ir toliau elgiasi taip, kaip dabar, tik išeikvoja planetą ir stumia ją link pražūties. Visgi manau, kad globaliomis pastangomis galime tai pakeisti. Tai turi būti bendra pasaulinė diskusija, aprėpianti ir istoriją. Kas atsakingas už didžiausią teršimą? Dažnai tai yra kolonizatoriai, kurie išnaudojo kitas šalis. Tai labai sudėtinga, bet labai svarbi diskusija. Reikia prie jos prieiti neišsisukinėjant, nebandant pabėgti. Klimatui taip pat labai svarbus dekolonijinis požiūris, nes kitaip pokyčių nebus. Trumpai tariant, kadangi tai tokia didelė problema lengvo sprendimo nebus. Tai pareikalaus daug pastangų iš visų ir nereikia to bijoti. Tai padaroma, bet daryti reikia greitai.
Kitame kūrinyje kūrėjai supažindina su kone slaptu verslininkų siekiu kasinėti vandenynų gelmes ir traukti iš jų vertingąsias iškasenas. Nors kol kas tai įstatymiškai dar nelegalu, bet žvalgymai jau vyksta, ir labai greitai povandeninis pasaulis gali susidurti su didžiuliais gelmes rausiančiais robotais (spektaklis „Out of the Blue“, prodiuseris – Campo, Belgija).
Šios temos nuoširdžiai rūpi tiek Silkei, tiek Hannes, ir tarptautinis festivalis „Sirenos“, kurio šiųmetė tema yra „Erdvė“, atrodo tiesiog negalėjo neįtraukti šio kūrybinio dueto į programą – juk planeta yra bendra žmonijos erdvė, už kurią atsakome visi, nepriklausomai, kuriame pasaulio krašte gyventume. Hannesas Dereere’as Aušrai Pociūtei pasakoja apie į Vilnių atvežamus spektaklius ir jų kūrimo aplinkybes.
Jūs abu baigėte menų studijas: Silke dramaturgiją, Jūs – teatro mokslus, bet panašu, kad abu jus sieja ne vien tai. Tvarumas, gamtos apsauga, rūpestis mūsų planetos ateitimi yra aktualūs jums abiem. Taigi kas jus sujungė pirmiau: panašūs mokslai, menas ar tvarumo temos?
Abu dalykai buvo kartu. Menas buvo terpė, kurioje atradome save ir vienas kitą. Pradėjome drauge dirbti ir veikti viešame diskurse. Temos kyla iš tų pačių interesų ir susirūpinimo. Per bendrą darbą, kurdami menines praktikas, vystėme rūpimas temas.
Kaip susipažinote?
Silke studijavo dramaturgiją Gente, aš ten pat gilinausi į teatro mokslus, turėjome bendrų draugų, kurie pasiūlė susitikti, nes manė, kad galime sutarti. Taip ir buvo – iškart pradėjome dirbti kartu. Pirmiausiai prie Silkes baigiamojo darbo, po to buvo dar keletas projektų, daugiausiai susijusių su konkrečia vieta (angl. site specific). Taip mūsų kūryboje atsidaro dokumentika, ji persismelkė į visą mūsų kūrybą. Manome, kad tai atspindi, kas mes esame. Mums abiems patinka klausyti kitų žmonių istorijų, išgirsti skirtingus požiūrius, bandyti juos suprasti.
Dabar labiausiai žinomi esate dėl savo trilogijos, kurios dvi dalis parodysite ir Lietuvoje. Kaip ji atsirado? Ar iš pradžių turėjote sumanymą daryti tris dalis?
Iš pradžių neplanavome daryti trilogijos, net ir neplanavome kurti spektaklio apie kasinėjimus, bet Silke užaugo netoli kasyklų Brazilijoje, o 2015 m. ten nutiko didelė nelaimė, tai patraukė mūsų dėmesį. Kai sukūrėme spektaklį „Mining Stories“, supratome, kad pasaulinės ekologijos, ekonomikos, kolonizacijos ir socialinės lygybės problemos buvo susijusios su kasyba ir išteklių gavyba, todėl nusprendėme kurti antrą dalį, o tada trečiąją.
Antroji dalis – spektaklis „Pleasant Island“ parodo mažą Nauru salą ir atskleidžia daug labai įdomių faktų. Tai tarsi sumažintas ir pagreitintas vartojimo nualinto pasaulio paveikslas, drastiška iliustracija, rodanti, kas gali nutikti ir didiesiems žemynams. Kaip atradote tą salą? Ar buvo sunku ten patekti?
Nauru istoriją buvome girdėję. Tai, kaip ir sakote, yra tarsi mikrokosmosas, kur daug dalykų, vykstančių globaliai, susitinka labai mažu masteliu, todėl tampa daug akivaizdesni. Pabandėme gauti vizą, neturėdami daug vilčių, nes tada buvo itin griežta žiniasklaidos cenzūra. Supratome, kad prašydami žurnalistinės vizos, jos tikrai negausime.
Kodėl buvote taip įsitikinę?
Na, papasakosiu šiek tiek plačiau. Nauru yra maža Ramiojo vandenyno salelė (4 km pločio ir 5 km ilgio). Kaip ir daugelis Ramiojo vandenyno salų ji buvo kolonizuota. Pirmiausiai Vokietijos, po to Didžiosios Britanijos, tautų sandraugos. Kai ją valdė britai ir australai, saloje prasidėjo kasinėjimai. Salos centras gausus fosfatų, kolonizatoriai sugalvojo jį pardavinėti kaip trąšą Australijos ir Didžiosios Britanijos laukams.
Iki Nauru nepriklausomybės, kuri buvo 1968 m., kolonizatoriai iškasė beveik 80 procentų fosfato. Nauru čiabuviai nebeturėjo žemės užsiauginti daržovėms, vaisiams. Neturėjo ir pinigų, kad nusipirktų maisto iš kitų šalių. Tačiau po nepriklausomybės, jie nusprendė toliau tęsti kasinėjimus ir užsidirbti iš likusių 20 procentų fosfatų. Staiga pradėję kasti tas žaliavas jie tapo turtingiausia šalimi skaičiuojant BVP žmogui (nes buvo nedaug gyventojų, gal kokie 4-5 tūkst., dabar jų yra apie 10 tūkst.). Turtingasis periodas irgi greitai baigėsi, nes buvo korupcijos, užsienio investuotojai pasinaudojo vietiniais, tad vėl viskas nuskurdo, jie neturėjo pinigų maistui, gyveno iš kitų šalių paramos.
Tada Nauru gyventojai sulaukė australų pasiūlymo – priimti pabėgėlius ir prieglobsčio ieškotojus už tai gaunant pinigų, todėl ir žiniasklaidos nenorėjo įsileisti.
Taigi, grįžtant prie temos, mes kreipėmės dėl turistinės vizos ir atvirai papasakojome apie savo tikslus. Pasakėme, kad esame iš teatro, kad domimės kasybos istorija, kad norime kalbėtis su vietos žmonėmis ir būsime ten visą mėnesį. Manau, tai mus išskyrė ir dėl to buvome įleisti. Kiti atvykdavo vienai dienai ir darydavo pasalūniškus reportažus apie sulaikymo centrus, pabėgėlius ir pan.
Procesas užtruko, bet mums pavyko. Kažkas sakė, kad net visa nedidelės salos valdžia sprendė, ar mus įsileisti. Ta viešnagė buvo keista, įdomi, mus pakeitusi patirtis. Ir tai nėra istorija apie vieną salą, tai atspindi viso pasaulio tendencijas, kurios vyksta visur pasaulyje ir su kuriomis galima susitapatinti. Manome, kad žmonės žiūrėdami spektaklį pajus geopolitinį kontekstą.
Gal galite papasakoti, kaip ta sala atrodo? Man teko pamatyti vieno keliautojo iš Lietuvos vaizdo įrašus, vaizdai tikrai neeiliniai: apleistos vietos, nenaudojami automobiliai, dar skaičiau, kad salos gyventojai kenčia dėl viršsvorio, nes turtingojo periodo laikais žmonės tiesiog neturėjo kur dėti pinigų, užsisakinėjo labai daug maisto.
Na, tos interneto istorijos dažnai perdėtos. Dabar viršsvorio problemų nebėra. Priešingai – ten labai populiarus svorių kilnojimas. Bet kalbant apie tai, kaip atrodo sala, tai visi gyvena jos pakraščiuose, pajūryje. Jos vidurys, tarsi išdarinėtas, ten senovinės kasyklos, tiksliau jų liekanos, matosi tik uolos ir dulkės. Ten niekas negyvena, neina užsiimti žemdirbyste, nieko auginti. Na būtų galima, bet reikia labai daug pastangų. O pabėgėlių centrai taip pat yra salos viduryje, tarp tų griuvėsių. Vieniems, kurie įkalinti saloje, ten yra pragaras, kitiems – gimtinė ir miela vieta gyventi. Tiesa kaip visada kažkur per vidurį.
Ką šiuo spektakliu norite pasakyti žiūrovams?
Norime kelti susirūpinimą senkančiais ištekliais ir parodyti, kaip daug šalių pasaulyje yra susijusios per bendrą istoriją, parodyti, kaip resursai keliauja per Žemės rutulį. Daug dalykų, kurie vyksta pasaulyje globaliai, yra sudėtingi ir tiršti, per mažos Nauru salos pavyzdį tampa lengviau užčiuopiami ir suprasti juos kur kas lengviau. Bet visais savo kūriniais nesiekiame būti labai švietėjiški ar pamokantys, piršti savo nuomonės, sakyti, kaip derėtų elgtis. Tiesiog parodome, kas vyksta, pateikiame pokalbius, informaciją ir paliekame žiūrovą mąstyti ir jausti. Naudojama nemažai medžiagos, filmuotos mūsų telefonais, tai suteikia asmenišką aspektą, intymesnį priėjimą prie temos.
Ar galima sakyti, kad šį pasirodymą kuria tik du žmonės: Jūs vykote į salą, kūrėte dramaturgiją, patys filmavote, patys pasirodote scenoje. Gal kūrėte ir scenografiją bei muziką?
Dirbome su vienu dramaturgu, o be jo, taip, kūrėjai esame tik aš ir Silke. Tai buvo labai intymus kūrybinis procesas, muzika, scenografija – taip pat mūsų. Na, turime techninę pagalbą, kuri padeda realizuoti sumanymus, bet kūryba, meniniai pasirinkimai – mūsų.
Kitas spektaklis, kuris bus rodomas Vilniuje festivalyje „Sirenos“, yra „Out of the Blue“. Ar galite papasakoti apie šį kūrinį?
Kaip minėjau visos trilogijos dalys susijusios. Pirmoji buvo apie kasinėjimus, antroji apie kasinėjimų pasekmes, o ši nuvedė prie trečiosios, nes Nauru buvo pirmoji sala pasaulyje paprašiusi leidimo tyrinėti giliavandenę kasybą. Susidomėjome ta tema ir sužinojome, kad šiuo metu vandenyno dugno kasinėti negalima, bet leidžiama daryti bandymus. Bet kuri šalis gali kreiptis dėl tam tikros zonos okeane tarp Meksikos ir Havajų. Paaiškėjo, kad mūsų šalis, Belgija, šiuo metu yra giliavandenės kasybos priekyje, jie gavo leidimą tyrinėti teritoriją dvigubai didesnę už pačią šalį. Yra tokia kompanija DEME-GRS, jie turi pažangiausias technologijas. 2021 pavasarį ruošėsi pirmajam apskritai bandymui Ramiajame vandenyne su didžiausiu iki šiol pagamintu robotu, skirtu tyrinėti vandenynų dugne esantiems ištekliams, naudingosioms iškasenoms. Jo dydis prilygsta namui.
Sužinojome, kad vykdant bandymus keturių kilometrų gylyje prie tos kompanijos laivo bus ir mokslininkų (biologų, marinistų ir kitų specialistų) laivas, kurie tirs to roboto poveikį vandenyno gelmių ekosistemai. O vėliau sužinojome, kad bus ir trečiasis laivas – „Green peace“ aktyvistų, protestuojančių prieš giliavandenę kasybą ir skleidžiančių žinią apie tai, kas vyksta, nes nedaug kas tai žino.
Į tuos tyrimus investuojama labai daug pinigų ir viskas labai arti to, kad taptų tikra. Testai gali privesti prie tikrų kasinėjimų, bet apie tai beveik niekas nežino, nes tai vyksta labai atokiose vietose vandenyno vidury ir labai giliai po vandeniu.
Ką jie nori rasti?
Paradoksalu, bet jie tikina, jog tai susiję su žaliuoju kursu. Keturis kilometrus žemiau vandenyno dugno yra tokios uolienos gausios metalų: nikelio, kobalto, vario ir mangano, kurie naudojami baterijų gamyboje. Bandymus vandenyno dugne atliekančios įmonės sako, kad šių medžiagų reikia elektriniams automobiliams, vėjo malūnams ir pan. ir kad tai galėtų paspartinti žaliąjį perėjimą. Tai jiems naudingas naratyvas.
Yra ir daugiau paradoksų. Spektaklis rodo, kaip mes su Silke sėdime namuose ir kalbamės su tais trimis veikėjais pasitelkę nuotolinio bendravimo priemones. Tris mėnesius būdami Belgijoje bendravome su jais, esančiais Ramiojo vandenyno bangose, ten nelengva pagauti internetą, reikia jungtis per satelitą. Pokalbiai buvo individualūs, bet jie klausinėdavo vieni apie kitus. Ir per tuos pokalbius man įdomiausia buvo mokslininkų situacija. Pajutome, kad dėl šių bandymų mokslininkai turi galimybę tyrinėti vandenyno gelmes, ekosistemas, bakterijas ir pan. Kitu atveju tai būtų per brangu. Tačiau tyrinėdami giliavandenę jūrą, jie atveria kelią teisės aktams, kuriais būtų įteisinta giliavandenė kasyba, sunaikinsianti būtent tai, ką jie tyrinėja. Vėlgi susiduriame su paradoksu.
Jūsų spektakliai labai daug gastroliuoja, dažnai rodomi užsienyje. Ar skiriasi publika skirtingose šalyse, ar yra tokių, kurie jūsų pateikiamą informaciją vertina skeptiškai?
Manau, žmonės, manantys, kad ekologinė katastrofa yra pramanai, nelabai vaikšto į tokius spektaklius, todėl atsakyti sunku. Tai taip pat didelis klausimas kultūros sektoriui, bet jau visai kita diskusija. O atsakant į klausimą – tiems, kurie ateina, gvildenamos temos rūpi, jiems kyla įvairios emocijos: pyktis, pasimetimas, noras kažką daryti, bet nežinojimas ką ar kaip daryti. Aišku, tokius jausmus išgyvename ir mes su Silke. Tai atskleidžiama spektaklyje „Out of the Blue“. Tą rodo ir pavadinimas, kuris suponuoja, kad mes stengiamės ištrūkti iš liūdesio, iš depresijos (nes angliškai blue reiškia ne tik spalvą, bet ir liūdesį), siekdami pakeisti ją aktyvesne emocija.
Kokią pasaulio ateitį matote Jūs pats?
Bijau, kad beveik nekyla abejonių, kad žmonija – jei ji ir toliau elgiasi taip, kaip dabar, tik išeikvoja planetą ir stumia ją link pražūties. Visgi manau, kad globaliomis pastangomis galime tai pakeisti. Tai turi būti bendra pasaulinė diskusija, aprėpianti ir istoriją. Kas atsakingas už didžiausią teršimą? Dažnai tai yra kolonizatoriai, kurie išnaudojo kitas šalis. Tai labai sudėtinga, bet labai svarbi diskusija. Reikia prie jos prieiti neišsisukinėjant, nebandant pabėgti. Klimatui taip pat labai svarbus dekolonijinis požiūris, nes kitaip pokyčių nebus. Trumpai tariant, kadangi tai tokia didelė problema lengvo sprendimo nebus. Tai pareikalaus daug pastangų iš visų ir nereikia to bijoti. Tai padaroma, bet daryti reikia greitai.
Paieška nedavė rezultatų