Skaityti daugiau
VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO REŽISIERIAUS CHRISTIANO WEISE‘S PREMJERA „KATĖ ANT ĮKAITUSIO SKARDINIO STOGO“
Naujajį sezoną spalio 3, 4, 5 d. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras pradėjo vokiečių režisieriaus Christiano Weise‘s premjera „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pagal amerikiečių dramaturgo Tennessee‘io Williamso pjesę, už kurią autorius pelnė prestižinę Pulicerio premija.Tanya Beyeler: fikcija padeda pamatyti kitas tikroves
„Ilgą laiką kritikai mus buvo linkę laikyti eksperimentine, šokio arba judesio trupe. Tačiau visada jautėme, kad mūsų darbas peržengia šias ribas. Mes drąsiai teigiame, kad „El Conde de Torrefiel“ yra teatras, nes mūsų spektaklių pagrindas – tekstas.Spektaklis "Kiti" (rež. Darius Gumauskas) pagal garsiausią pasaulio egzistencialistą J.P. Sartrą – drama, virstanti absurdo komedija!
Įsivaizduokime: keturi žmonės, tokie skirtingi, jog gyvenime net nebandytų susipažinti, papuola į vieną kambarį, iš kurio, panašu, jau neišeis. Ši paradoksali situacija, kurioje turėtų įvykti kiekvieno iš veikėjų sąžinės revizija, yra sunkiai įmanoma, kai tuo pat metu į tave žiūri kiti trys – su savo pretenzijomis į tavo mintis ir į tai, ką tu turėtum veikti amžinybėje. Kuo ilgiau jie negali išeiti iš kambario, tuo labiau atsiskleidžia tai, koks žmogus vis dėlto menkas ir absurdiškai juokingas.SKAMBANČIOS MIŠKO ISTORIJOS. MIŠKO GYVŪNAI
Ar norite kartu pakeliauti po stebuklingo miško platybes? Tikriausiai sakysite, kad esate keliavę tikrai ne kartą. Tačiau ar buvote sutikę ten gyvenančius gyvūnus? Nebijokite, jie tikrai nėra baisūs. Kai kurie dideli ir pūkuoti, o kiti maži ir labai juokingi! Musmirytė ir Niurzga sugalvojo, kad smagiau bus susipažinti klausantis pačių gyvūnų atliekamos muzikos. Ar pasiruošę?Šokio spektaklis ''DUETAS''
Šiuolaikinėje vakarų visuomenėje vis daugiau žmonių radikaliai keičia savo santykį su tradicijomis: arba bando aklai jų laikytis, arba reikalauja jas sunaikinti. Tarpinis sprendimas atrodo nebeįmanomas. Ar galime remtis tradicijomis ir kartu išlikti kritiški jų atžvilgiu?85-ame LNDT sezone – raginimas nebijoti nežinoti
Rugsėjo 9 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pristatė 85 sezono premjeras. Į atvirą spaudos konferenciją susirinkę lankytojai pirmiausiai buvo pakviesti į pirmos sezono premjeros „Quanta“ repeticiją, o vėliau teatro fojė meno vadovai Kamilė Gudmonaitė, Antanas Obcarskas ir Eglė Švedkauskaitė bendram pokalbiui subūrė režisierius Łukaszą Twarkowskį, rugsėjo 13 d. pristatysiantį „Quantos“ premjerą Didžiojoje salėje, Jernej Lorenci, statantį „Svetimą“ pagal Albert‘o Camus romaną, ir Uršulę Bartoševičiūtę, kuriančią spektaklį „Savižudybės anatomija“. Toks renginys buvo surengtas, nes pasitaikė išskirtinė proga, kai beveik visi 85 sezoną kuriantys režisieriai buvo LNDT. Režisieriai vienas kitam uždavinėjo klausimus apie būsimus spektaklius.„Sirenų“ meno vadovė Kristina Savickienė: teatro paskirtis – tyrinėti vidines erdves
Jau daugiau nei dvidešimt metų kiekvieną rudenį Vilniuje sugaudžia sirenos – tos mitinės būtybės, kviečiančios pamatyti įsimintinus šiuolaikinio teatro spektaklius iš užsienio ir ryškiausius šalies kūrėjų darbus. Rugsėjo 25-ąją prasidėsiantis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vis keičia veidą, plečia programą, renkasi naujas vietas, gvildena vis naujas aktualias temas. Šeštus metus „Sirenų“ programą kurianti meno vadovė Kristina Savickienė pasakoja, kad dvidešimt pirmasis festivalis telkia dėmesį į erdvę, o po pandemijos pasirinktas trimetis programos planavimo principas pasiteisino, tad natūralu, kad po pamatinių teatro elementų kūno ir žodžio atėjo erdvės eilė. Ar būtų teatras be šių dėmenų ir ką be scenos menų jie reprezentuoja?VMT PREMJEROS „KATĖ ANT ĮKAITUSIO SKARDINIO STOGO“ REŽISIERIUS C. WEISE: „PASAULIS KEIČIASI IR MANO DARBAS YRA PABANDYTI JĮ SUPRASTI“
Naująjį sezoną spalio 3, 4, 5 d. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras pradės neįprasta režisūrine kalba išsiskiriančio šiuolaikinio vokiečių režisieriaus Christiano Weise’ės premjeriniu spektakliu „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pagal amerikiečių dramaturgo T. Williamso pjesę. Kartu su režisieriumi Ch. Weise spektaklį kuria plačiai pripažinta Vokietijos scenografė Julia Oschatz. Apie kūrybinius iššūkius, artėjančią premjerą ir darbą su kūrėjais Mažajame teatre kalbėjosi VMT komunikacijos skyriaus vadovė Augustė Gittins.VIENA KOJA HOLLYWOODE
Debiutinėje aktoriaus Manto Vaitiekūno pjesėje „VIENA KOJA HOLIVUDE“ vaizduojama specifinė, bet kartu ir universali situacija – aktorių atranka į siaubo filmą. Į peržiūrų kambarį, vienas po kito ateina vis nauji aktoriai su tikslu tapti kino žvaigždėmis.MANO NAMAI
Kino filmų „Vyras už pinigus“, „Draugų lažybos“, „Vyrų svajonės“ ir spektaklio „DIDELI PINIGAI“ prodiuseriai pristato naują teatro komediją „MANO NAMAI“!Artėja spektaklis apie karžygę E. Pliaterytę: prie Monikos Liu jungiasi žinomi aktoriai
Artėjant muzikinės dramos „Emilija“ premjerai, skelbiama pagrindinė aktorių ir atlikėjų trijulė. Ambicingame ansamblio „Lietuva“ projekte kartu su Monika Liu dalyvaus ir istorinius herojus įkūnys Mantas Zemleckas ir Jovita Jankelaitytė. Prie jų netrukus prisijungs garsūs operos solistai ir bardas. Šį rudenį didžiausiose šalies arenose atgims muzikinis epas apie Lietuvos ir Lenkijos karžygę Emiliją Pliaterytę, iškeliantis lyderystę bei laužantis stereotipus, kai net trapiausia asmenybė kovai už laisvę gali suburti ištisas kariaunas, įkvėpti ne tik moteris, bet ir vyrus.Vaidmuo – kas vakarą iš naujo kuriama mandala. Aktoriui Mariui Repšiui – 40
Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Marius Repšys kažkada iššovė kaip strėlė. Buvo ryškus režisieriaus Gintaro Varno mokinys, pastebimas dar studentiškuose spektakliuose, bet kai 2011 metais sukūrė Vandalą garsiajame Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme“, kurį režisavo Oskaras Koršunovas, tapo aišku, kad tai yra aktorius – fantomas. Toks jis išliko iki šiandien, tokio jo trokšta publika. Marius gali vaidinti teatre, gali „Siemens“ arenoje, visur žiūrovai plūsta, nes jo vaidmenyse atpažįsta save. Ne kartą teko girdėti, kaip įsiūčio ar švelnių jausmų sklidini replikuoja Mariui, kartais neatpažindami vaidmens, o jo žodžius priskirdami pačiam aktoriui.Teatro „Kitas kampas“ 16-tas sezonas: dvi premjeros, naujos erdvės ir gastrolės užsienyje
Vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas“ rugsėjo 18 d. žengia į nuotaikingą ir premjerų kupiną 16-tą teatro sezoną. Improvizatoriai naują etapą pasitinka šūkiu FRESH & FUNKY, kuris atspindi teatro aktorių nuolatinį virsmą, tobulėjimą, atsinaujinimą bei autentišką stilių.VILNIAUS MAŽASIS TEATRAS PRADEDA 36-ĄJĮ SEZONĄ SU ŠŪKIU: „PAMIRŠTI SIUŽETAI. NEPAMIRŠTAMOS ISTORIJOS“
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras skelbia naujojo – 36-ojo – sezono pradžią, kurį pristato šūkiu: „Pamiršti siužetai. Nepamirštamos istorijos“. Žiūrovai bus kviečiami iš naujo atrasti gal kiek primirštus, bet šiandien vėl aktualius siužetus, kurie virs nepamirštamomis istorijomis, pamatyti ir pajusti scenos magiją, atpažinti tai, kas jau patirta, ir atrasti kai ką nauja, susipažinti su naujomis sceninės raiškos formomis. Per šį sezoną žiūrovai išvys premjerinį vokiečių režisieriaus Christian’o Weise`ės spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pagal Tennessee`io Williamso pjesę, režisieriaus Oskaro Koršunovo premjerą „Kantas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę ir jaunosios kartos režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus premjerą pagal Gerharto Hauptmanno pjesę „Žiurkės“.Edo Sheerano ir didžiųjų renginių įtaka Lietuvos ekonomikai
Pasaulinio lygio muzikos žvaigždžių koncertai ir išskirtiniai sporto renginiai į Lietuvą pritraukia tūkstančius užsienio turistų bei skatina judėjimą šalies viduje. Artimiausias toks renginys – Edo Sheerano koncertas Kaune šią savaitę. Panagrinėkime, kokią įtaką renginių turizmas turi mūsų šalies ekonomikai?20 metų Lietuvos renginių rinkoje: nuo eilių kasose iki skaitmeninio perversmo
Didžiausias šalies bilietų pardavimo tinklas „Bilietai.lt“ šiemet mini 20-ąjį jubiliejų. Įmonės vadovo Ramūno Šaučikovo teigimu, šiandieninė renginių pasiūla Lietuvoje, lyginant su gyventojų skaičiumi, yra labai plati ir kokybiška, o rinkos pokyčius diktuoja kintantys vartotojų įpročiai.Sutikite didžiausias metų žiemos šventes ir Naujus metus „pasakiškai“
Jauni, žavūs ir talentingi atlikėjai – Vakarė Jarmalavičiūtė ir Orestas Vyšniauskas, įkūnys gražiausią pasakų porą - Pelenę ir Princą, kompozitoriaus Mariaus Matulevičiaus ir tekstų autorės Viktorijos M Anangen muzikinėje pasakoje „Riešutėliai Pelenei “Festivalis „Sirenos“ skelbia tarptautinę programą
Erdvė, kurioje gimsta teatras – žiūrovo vaizduotė. Fizinė scena – tai tik pradžia, atspirties taškas, vedantis į neapčiuopiamą ir begalinę atminties, patirčių ir įpročių teritoriją. Šių metų Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ siūlo atsigręžti į tai, ką šiuolaikiniame teatre reiškia erdvė, kokią ją kuria gyvai spektaklyje dalyvaujantys žmonės, kiekvienas atsinešdamas savo mintis ir kontekstus. VšĮ „Teatro informacijos centras” ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“ rengiamas didžiausias šalyje teatro festivalis vyks jau dvidešimt pirmą kartą – nuo rugsėjo 25 iki spalio 13 dienos.Vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos sukurti personažai Domas ir Tomas debiutuos miuziklo scenoje
Vieno populiariausių mūsų šalies vaikų rašytojų Tomo Dirgėlos sukurti personažai – Domas ir Tomas – išlipa iš knygų puslapių ir kviečia vaikus bei jų tėvelius susitikti miuzikle „Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“. Susitikimai su vaikų mylimais herojais įvyks net devyniuose Lietuvos miestuose.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Atskleisti teatro lankytojų įpročiai ir populiariausi 2023 m. spektakliai
2023 metais Lietuvos teatro rinka išlaikė stabilią paklausą. Tarptautinės teatro dienos proga, didžiausias Lietuvos bilietų platinimo tinklas „Bilietai.lt“ ir jų teatro bilietų platinimo platforma „Teatrai.lt“ atskleidė, kad praėjusiais metais šiuos portalus aplankė virš 1 mln. lankytojų, o populiariausiu metų spektakliu tapo „Nuostabūs dalykai“.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Du belgų spektakliai „Sirenose“ pristatys sukrečiančius faktus apie planetos ateitį
Tikri faktai žiūrovą dažnai veikia kur kas stipriau nei išgalvotos, sukurtos istorijos. Dokumentinio teatro jėgą išnaudoja ir du jauni kūrėjai iš Briuselio Silke Huysmans ir Hannesas Dereere’as. Jų surinktos istorijos kviečia susimąstyti apie mūsų planetą – kūrėjai žiūrovus nukelia į mažytę salą Ramiajame vandenyje, kurią žmonių godumas nustekeno mažiau nei per šimtmetį. Iš pradžių kolonizatoriai nualino mažą salą savo kasinėjimais, o vėliau jų pėdomis pasakė ir vietiniai. Greit pralobę jie mėgavosi turtais, o po dešimtmečio jau nežinojo, iš kur gauti maisto, nes užsiauginti daržovių iškasinėtoje žemėje tapo praktiškai neįmanoma (spektaklis „Pleasant Island”, prodiuseris – Campo, Belgija).
Kitame kūrinyje kūrėjai supažindina su kone slaptu verslininkų siekiu kasinėti vandenynų gelmes ir traukti iš jų vertingąsias iškasenas. Nors kol kas tai įstatymiškai dar nelegalu, bet žvalgymai jau vyksta, ir labai greitai povandeninis pasaulis gali susidurti su didžiuliais gelmes rausiančiais robotais (spektaklis „Out of the Blue“, prodiuseris – Campo, Belgija).
Šios temos nuoširdžiai rūpi tiek Silkei, tiek Hannes, ir tarptautinis festivalis „Sirenos“, kurio šiųmetė tema yra „Erdvė“, atrodo tiesiog negalėjo neįtraukti šio kūrybinio dueto į programą – juk planeta yra bendra žmonijos erdvė, už kurią atsakome visi, nepriklausomai, kuriame pasaulio krašte gyventume. Hannesas Dereere’as Aušrai Pociūtei pasakoja apie į Vilnių atvežamus spektaklius ir jų kūrimo aplinkybes.
Jūs abu baigėte menų studijas: Silke dramaturgiją, Jūs – teatro mokslus, bet panašu, kad abu jus sieja ne vien tai. Tvarumas, gamtos apsauga, rūpestis mūsų planetos ateitimi yra aktualūs jums abiem. Taigi kas jus sujungė pirmiau: panašūs mokslai, menas ar tvarumo temos?
Abu dalykai buvo kartu. Menas buvo terpė, kurioje atradome save ir vienas kitą. Pradėjome drauge dirbti ir veikti viešame diskurse. Temos kyla iš tų pačių interesų ir susirūpinimo. Per bendrą darbą, kurdami menines praktikas, vystėme rūpimas temas.
Kaip susipažinote?
Silke studijavo dramaturgiją Gente, aš ten pat gilinausi į teatro mokslus, turėjome bendrų draugų, kurie pasiūlė susitikti, nes manė, kad galime sutarti. Taip ir buvo – iškart pradėjome dirbti kartu. Pirmiausiai prie Silkes baigiamojo darbo, po to buvo dar keletas projektų, daugiausiai susijusių su konkrečia vieta (angl. site specific). Taip mūsų kūryboje atsidaro dokumentika, ji persismelkė į visą mūsų kūrybą. Manome, kad tai atspindi, kas mes esame. Mums abiems patinka klausyti kitų žmonių istorijų, išgirsti skirtingus požiūrius, bandyti juos suprasti.
Dabar labiausiai žinomi esate dėl savo trilogijos, kurios dvi dalis parodysite ir Lietuvoje. Kaip ji atsirado? Ar iš pradžių turėjote sumanymą daryti tris dalis?
Iš pradžių neplanavome daryti trilogijos, net ir neplanavome kurti spektaklio apie kasinėjimus, bet Silke užaugo netoli kasyklų Brazilijoje, o 2015 m. ten nutiko didelė nelaimė, tai patraukė mūsų dėmesį. Kai sukūrėme spektaklį „Mining Stories“, supratome, kad pasaulinės ekologijos, ekonomikos, kolonizacijos ir socialinės lygybės problemos buvo susijusios su kasyba ir išteklių gavyba, todėl nusprendėme kurti antrą dalį, o tada trečiąją.
Antroji dalis – spektaklis „Pleasant Island“ parodo mažą Nauru salą ir atskleidžia daug labai įdomių faktų. Tai tarsi sumažintas ir pagreitintas vartojimo nualinto pasaulio paveikslas, drastiška iliustracija, rodanti, kas gali nutikti ir didiesiems žemynams. Kaip atradote tą salą? Ar buvo sunku ten patekti?
Nauru istoriją buvome girdėję. Tai, kaip ir sakote, yra tarsi mikrokosmosas, kur daug dalykų, vykstančių globaliai, susitinka labai mažu masteliu, todėl tampa daug akivaizdesni. Pabandėme gauti vizą, neturėdami daug vilčių, nes tada buvo itin griežta žiniasklaidos cenzūra. Supratome, kad prašydami žurnalistinės vizos, jos tikrai negausime.
Kodėl buvote taip įsitikinę?
Na, papasakosiu šiek tiek plačiau. Nauru yra maža Ramiojo vandenyno salelė (4 km pločio ir 5 km ilgio). Kaip ir daugelis Ramiojo vandenyno salų ji buvo kolonizuota. Pirmiausiai Vokietijos, po to Didžiosios Britanijos, tautų sandraugos. Kai ją valdė britai ir australai, saloje prasidėjo kasinėjimai. Salos centras gausus fosfatų, kolonizatoriai sugalvojo jį pardavinėti kaip trąšą Australijos ir Didžiosios Britanijos laukams.
Iki Nauru nepriklausomybės, kuri buvo 1968 m., kolonizatoriai iškasė beveik 80 procentų fosfato. Nauru čiabuviai nebeturėjo žemės užsiauginti daržovėms, vaisiams. Neturėjo ir pinigų, kad nusipirktų maisto iš kitų šalių. Tačiau po nepriklausomybės, jie nusprendė toliau tęsti kasinėjimus ir užsidirbti iš likusių 20 procentų fosfatų. Staiga pradėję kasti tas žaliavas jie tapo turtingiausia šalimi skaičiuojant BVP žmogui (nes buvo nedaug gyventojų, gal kokie 4-5 tūkst., dabar jų yra apie 10 tūkst.). Turtingasis periodas irgi greitai baigėsi, nes buvo korupcijos, užsienio investuotojai pasinaudojo vietiniais, tad vėl viskas nuskurdo, jie neturėjo pinigų maistui, gyveno iš kitų šalių paramos.
Tada Nauru gyventojai sulaukė australų pasiūlymo – priimti pabėgėlius ir prieglobsčio ieškotojus už tai gaunant pinigų, todėl ir žiniasklaidos nenorėjo įsileisti.
Taigi, grįžtant prie temos, mes kreipėmės dėl turistinės vizos ir atvirai papasakojome apie savo tikslus. Pasakėme, kad esame iš teatro, kad domimės kasybos istorija, kad norime kalbėtis su vietos žmonėmis ir būsime ten visą mėnesį. Manau, tai mus išskyrė ir dėl to buvome įleisti. Kiti atvykdavo vienai dienai ir darydavo pasalūniškus reportažus apie sulaikymo centrus, pabėgėlius ir pan.
Procesas užtruko, bet mums pavyko. Kažkas sakė, kad net visa nedidelės salos valdžia sprendė, ar mus įsileisti. Ta viešnagė buvo keista, įdomi, mus pakeitusi patirtis. Ir tai nėra istorija apie vieną salą, tai atspindi viso pasaulio tendencijas, kurios vyksta visur pasaulyje ir su kuriomis galima susitapatinti. Manome, kad žmonės žiūrėdami spektaklį pajus geopolitinį kontekstą.
Gal galite papasakoti, kaip ta sala atrodo? Man teko pamatyti vieno keliautojo iš Lietuvos vaizdo įrašus, vaizdai tikrai neeiliniai: apleistos vietos, nenaudojami automobiliai, dar skaičiau, kad salos gyventojai kenčia dėl viršsvorio, nes turtingojo periodo laikais žmonės tiesiog neturėjo kur dėti pinigų, užsisakinėjo labai daug maisto.
Na, tos interneto istorijos dažnai perdėtos. Dabar viršsvorio problemų nebėra. Priešingai – ten labai populiarus svorių kilnojimas. Bet kalbant apie tai, kaip atrodo sala, tai visi gyvena jos pakraščiuose, pajūryje. Jos vidurys, tarsi išdarinėtas, ten senovinės kasyklos, tiksliau jų liekanos, matosi tik uolos ir dulkės. Ten niekas negyvena, neina užsiimti žemdirbyste, nieko auginti. Na būtų galima, bet reikia labai daug pastangų. O pabėgėlių centrai taip pat yra salos viduryje, tarp tų griuvėsių. Vieniems, kurie įkalinti saloje, ten yra pragaras, kitiems – gimtinė ir miela vieta gyventi. Tiesa kaip visada kažkur per vidurį.
Ką šiuo spektakliu norite pasakyti žiūrovams?
Norime kelti susirūpinimą senkančiais ištekliais ir parodyti, kaip daug šalių pasaulyje yra susijusios per bendrą istoriją, parodyti, kaip resursai keliauja per Žemės rutulį. Daug dalykų, kurie vyksta pasaulyje globaliai, yra sudėtingi ir tiršti, per mažos Nauru salos pavyzdį tampa lengviau užčiuopiami ir suprasti juos kur kas lengviau. Bet visais savo kūriniais nesiekiame būti labai švietėjiški ar pamokantys, piršti savo nuomonės, sakyti, kaip derėtų elgtis. Tiesiog parodome, kas vyksta, pateikiame pokalbius, informaciją ir paliekame žiūrovą mąstyti ir jausti. Naudojama nemažai medžiagos, filmuotos mūsų telefonais, tai suteikia asmenišką aspektą, intymesnį priėjimą prie temos.
Ar galima sakyti, kad šį pasirodymą kuria tik du žmonės: Jūs vykote į salą, kūrėte dramaturgiją, patys filmavote, patys pasirodote scenoje. Gal kūrėte ir scenografiją bei muziką?
Dirbome su vienu dramaturgu, o be jo, taip, kūrėjai esame tik aš ir Silke. Tai buvo labai intymus kūrybinis procesas, muzika, scenografija – taip pat mūsų. Na, turime techninę pagalbą, kuri padeda realizuoti sumanymus, bet kūryba, meniniai pasirinkimai – mūsų.
Kitas spektaklis, kuris bus rodomas Vilniuje festivalyje „Sirenos“, yra „Out of the Blue“. Ar galite papasakoti apie šį kūrinį?
Kaip minėjau visos trilogijos dalys susijusios. Pirmoji buvo apie kasinėjimus, antroji apie kasinėjimų pasekmes, o ši nuvedė prie trečiosios, nes Nauru buvo pirmoji sala pasaulyje paprašiusi leidimo tyrinėti giliavandenę kasybą. Susidomėjome ta tema ir sužinojome, kad šiuo metu vandenyno dugno kasinėti negalima, bet leidžiama daryti bandymus. Bet kuri šalis gali kreiptis dėl tam tikros zonos okeane tarp Meksikos ir Havajų. Paaiškėjo, kad mūsų šalis, Belgija, šiuo metu yra giliavandenės kasybos priekyje, jie gavo leidimą tyrinėti teritoriją dvigubai didesnę už pačią šalį. Yra tokia kompanija DEME-GRS, jie turi pažangiausias technologijas. 2021 pavasarį ruošėsi pirmajam apskritai bandymui Ramiajame vandenyne su didžiausiu iki šiol pagamintu robotu, skirtu tyrinėti vandenynų dugne esantiems ištekliams, naudingosioms iškasenoms. Jo dydis prilygsta namui.
Sužinojome, kad vykdant bandymus keturių kilometrų gylyje prie tos kompanijos laivo bus ir mokslininkų (biologų, marinistų ir kitų specialistų) laivas, kurie tirs to roboto poveikį vandenyno gelmių ekosistemai. O vėliau sužinojome, kad bus ir trečiasis laivas – „Green peace“ aktyvistų, protestuojančių prieš giliavandenę kasybą ir skleidžiančių žinią apie tai, kas vyksta, nes nedaug kas tai žino.
Į tuos tyrimus investuojama labai daug pinigų ir viskas labai arti to, kad taptų tikra. Testai gali privesti prie tikrų kasinėjimų, bet apie tai beveik niekas nežino, nes tai vyksta labai atokiose vietose vandenyno vidury ir labai giliai po vandeniu.
Ką jie nori rasti?
Paradoksalu, bet jie tikina, jog tai susiję su žaliuoju kursu. Keturis kilometrus žemiau vandenyno dugno yra tokios uolienos gausios metalų: nikelio, kobalto, vario ir mangano, kurie naudojami baterijų gamyboje. Bandymus vandenyno dugne atliekančios įmonės sako, kad šių medžiagų reikia elektriniams automobiliams, vėjo malūnams ir pan. ir kad tai galėtų paspartinti žaliąjį perėjimą. Tai jiems naudingas naratyvas.
Yra ir daugiau paradoksų. Spektaklis rodo, kaip mes su Silke sėdime namuose ir kalbamės su tais trimis veikėjais pasitelkę nuotolinio bendravimo priemones. Tris mėnesius būdami Belgijoje bendravome su jais, esančiais Ramiojo vandenyno bangose, ten nelengva pagauti internetą, reikia jungtis per satelitą. Pokalbiai buvo individualūs, bet jie klausinėdavo vieni apie kitus. Ir per tuos pokalbius man įdomiausia buvo mokslininkų situacija. Pajutome, kad dėl šių bandymų mokslininkai turi galimybę tyrinėti vandenyno gelmes, ekosistemas, bakterijas ir pan. Kitu atveju tai būtų per brangu. Tačiau tyrinėdami giliavandenę jūrą, jie atveria kelią teisės aktams, kuriais būtų įteisinta giliavandenė kasyba, sunaikinsianti būtent tai, ką jie tyrinėja. Vėlgi susiduriame su paradoksu.
Jūsų spektakliai labai daug gastroliuoja, dažnai rodomi užsienyje. Ar skiriasi publika skirtingose šalyse, ar yra tokių, kurie jūsų pateikiamą informaciją vertina skeptiškai?
Manau, žmonės, manantys, kad ekologinė katastrofa yra pramanai, nelabai vaikšto į tokius spektaklius, todėl atsakyti sunku. Tai taip pat didelis klausimas kultūros sektoriui, bet jau visai kita diskusija. O atsakant į klausimą – tiems, kurie ateina, gvildenamos temos rūpi, jiems kyla įvairios emocijos: pyktis, pasimetimas, noras kažką daryti, bet nežinojimas ką ar kaip daryti. Aišku, tokius jausmus išgyvename ir mes su Silke. Tai atskleidžiama spektaklyje „Out of the Blue“. Tą rodo ir pavadinimas, kuris suponuoja, kad mes stengiamės ištrūkti iš liūdesio, iš depresijos (nes angliškai blue reiškia ne tik spalvą, bet ir liūdesį), siekdami pakeisti ją aktyvesne emocija.
Kokią pasaulio ateitį matote Jūs pats?
Bijau, kad beveik nekyla abejonių, kad žmonija – jei ji ir toliau elgiasi taip, kaip dabar, tik išeikvoja planetą ir stumia ją link pražūties. Visgi manau, kad globaliomis pastangomis galime tai pakeisti. Tai turi būti bendra pasaulinė diskusija, aprėpianti ir istoriją. Kas atsakingas už didžiausią teršimą? Dažnai tai yra kolonizatoriai, kurie išnaudojo kitas šalis. Tai labai sudėtinga, bet labai svarbi diskusija. Reikia prie jos prieiti neišsisukinėjant, nebandant pabėgti. Klimatui taip pat labai svarbus dekolonijinis požiūris, nes kitaip pokyčių nebus. Trumpai tariant, kadangi tai tokia didelė problema lengvo sprendimo nebus. Tai pareikalaus daug pastangų iš visų ir nereikia to bijoti. Tai padaroma, bet daryti reikia greitai.
Kitame kūrinyje kūrėjai supažindina su kone slaptu verslininkų siekiu kasinėti vandenynų gelmes ir traukti iš jų vertingąsias iškasenas. Nors kol kas tai įstatymiškai dar nelegalu, bet žvalgymai jau vyksta, ir labai greitai povandeninis pasaulis gali susidurti su didžiuliais gelmes rausiančiais robotais (spektaklis „Out of the Blue“, prodiuseris – Campo, Belgija).
Šios temos nuoširdžiai rūpi tiek Silkei, tiek Hannes, ir tarptautinis festivalis „Sirenos“, kurio šiųmetė tema yra „Erdvė“, atrodo tiesiog negalėjo neįtraukti šio kūrybinio dueto į programą – juk planeta yra bendra žmonijos erdvė, už kurią atsakome visi, nepriklausomai, kuriame pasaulio krašte gyventume. Hannesas Dereere’as Aušrai Pociūtei pasakoja apie į Vilnių atvežamus spektaklius ir jų kūrimo aplinkybes.
Jūs abu baigėte menų studijas: Silke dramaturgiją, Jūs – teatro mokslus, bet panašu, kad abu jus sieja ne vien tai. Tvarumas, gamtos apsauga, rūpestis mūsų planetos ateitimi yra aktualūs jums abiem. Taigi kas jus sujungė pirmiau: panašūs mokslai, menas ar tvarumo temos?
Abu dalykai buvo kartu. Menas buvo terpė, kurioje atradome save ir vienas kitą. Pradėjome drauge dirbti ir veikti viešame diskurse. Temos kyla iš tų pačių interesų ir susirūpinimo. Per bendrą darbą, kurdami menines praktikas, vystėme rūpimas temas.
Kaip susipažinote?
Silke studijavo dramaturgiją Gente, aš ten pat gilinausi į teatro mokslus, turėjome bendrų draugų, kurie pasiūlė susitikti, nes manė, kad galime sutarti. Taip ir buvo – iškart pradėjome dirbti kartu. Pirmiausiai prie Silkes baigiamojo darbo, po to buvo dar keletas projektų, daugiausiai susijusių su konkrečia vieta (angl. site specific). Taip mūsų kūryboje atsidaro dokumentika, ji persismelkė į visą mūsų kūrybą. Manome, kad tai atspindi, kas mes esame. Mums abiems patinka klausyti kitų žmonių istorijų, išgirsti skirtingus požiūrius, bandyti juos suprasti.
Dabar labiausiai žinomi esate dėl savo trilogijos, kurios dvi dalis parodysite ir Lietuvoje. Kaip ji atsirado? Ar iš pradžių turėjote sumanymą daryti tris dalis?
Iš pradžių neplanavome daryti trilogijos, net ir neplanavome kurti spektaklio apie kasinėjimus, bet Silke užaugo netoli kasyklų Brazilijoje, o 2015 m. ten nutiko didelė nelaimė, tai patraukė mūsų dėmesį. Kai sukūrėme spektaklį „Mining Stories“, supratome, kad pasaulinės ekologijos, ekonomikos, kolonizacijos ir socialinės lygybės problemos buvo susijusios su kasyba ir išteklių gavyba, todėl nusprendėme kurti antrą dalį, o tada trečiąją.
Antroji dalis – spektaklis „Pleasant Island“ parodo mažą Nauru salą ir atskleidžia daug labai įdomių faktų. Tai tarsi sumažintas ir pagreitintas vartojimo nualinto pasaulio paveikslas, drastiška iliustracija, rodanti, kas gali nutikti ir didiesiems žemynams. Kaip atradote tą salą? Ar buvo sunku ten patekti?
Nauru istoriją buvome girdėję. Tai, kaip ir sakote, yra tarsi mikrokosmosas, kur daug dalykų, vykstančių globaliai, susitinka labai mažu masteliu, todėl tampa daug akivaizdesni. Pabandėme gauti vizą, neturėdami daug vilčių, nes tada buvo itin griežta žiniasklaidos cenzūra. Supratome, kad prašydami žurnalistinės vizos, jos tikrai negausime.
Kodėl buvote taip įsitikinę?
Na, papasakosiu šiek tiek plačiau. Nauru yra maža Ramiojo vandenyno salelė (4 km pločio ir 5 km ilgio). Kaip ir daugelis Ramiojo vandenyno salų ji buvo kolonizuota. Pirmiausiai Vokietijos, po to Didžiosios Britanijos, tautų sandraugos. Kai ją valdė britai ir australai, saloje prasidėjo kasinėjimai. Salos centras gausus fosfatų, kolonizatoriai sugalvojo jį pardavinėti kaip trąšą Australijos ir Didžiosios Britanijos laukams.
Iki Nauru nepriklausomybės, kuri buvo 1968 m., kolonizatoriai iškasė beveik 80 procentų fosfato. Nauru čiabuviai nebeturėjo žemės užsiauginti daržovėms, vaisiams. Neturėjo ir pinigų, kad nusipirktų maisto iš kitų šalių. Tačiau po nepriklausomybės, jie nusprendė toliau tęsti kasinėjimus ir užsidirbti iš likusių 20 procentų fosfatų. Staiga pradėję kasti tas žaliavas jie tapo turtingiausia šalimi skaičiuojant BVP žmogui (nes buvo nedaug gyventojų, gal kokie 4-5 tūkst., dabar jų yra apie 10 tūkst.). Turtingasis periodas irgi greitai baigėsi, nes buvo korupcijos, užsienio investuotojai pasinaudojo vietiniais, tad vėl viskas nuskurdo, jie neturėjo pinigų maistui, gyveno iš kitų šalių paramos.
Tada Nauru gyventojai sulaukė australų pasiūlymo – priimti pabėgėlius ir prieglobsčio ieškotojus už tai gaunant pinigų, todėl ir žiniasklaidos nenorėjo įsileisti.
Taigi, grįžtant prie temos, mes kreipėmės dėl turistinės vizos ir atvirai papasakojome apie savo tikslus. Pasakėme, kad esame iš teatro, kad domimės kasybos istorija, kad norime kalbėtis su vietos žmonėmis ir būsime ten visą mėnesį. Manau, tai mus išskyrė ir dėl to buvome įleisti. Kiti atvykdavo vienai dienai ir darydavo pasalūniškus reportažus apie sulaikymo centrus, pabėgėlius ir pan.
Procesas užtruko, bet mums pavyko. Kažkas sakė, kad net visa nedidelės salos valdžia sprendė, ar mus įsileisti. Ta viešnagė buvo keista, įdomi, mus pakeitusi patirtis. Ir tai nėra istorija apie vieną salą, tai atspindi viso pasaulio tendencijas, kurios vyksta visur pasaulyje ir su kuriomis galima susitapatinti. Manome, kad žmonės žiūrėdami spektaklį pajus geopolitinį kontekstą.
Gal galite papasakoti, kaip ta sala atrodo? Man teko pamatyti vieno keliautojo iš Lietuvos vaizdo įrašus, vaizdai tikrai neeiliniai: apleistos vietos, nenaudojami automobiliai, dar skaičiau, kad salos gyventojai kenčia dėl viršsvorio, nes turtingojo periodo laikais žmonės tiesiog neturėjo kur dėti pinigų, užsisakinėjo labai daug maisto.
Na, tos interneto istorijos dažnai perdėtos. Dabar viršsvorio problemų nebėra. Priešingai – ten labai populiarus svorių kilnojimas. Bet kalbant apie tai, kaip atrodo sala, tai visi gyvena jos pakraščiuose, pajūryje. Jos vidurys, tarsi išdarinėtas, ten senovinės kasyklos, tiksliau jų liekanos, matosi tik uolos ir dulkės. Ten niekas negyvena, neina užsiimti žemdirbyste, nieko auginti. Na būtų galima, bet reikia labai daug pastangų. O pabėgėlių centrai taip pat yra salos viduryje, tarp tų griuvėsių. Vieniems, kurie įkalinti saloje, ten yra pragaras, kitiems – gimtinė ir miela vieta gyventi. Tiesa kaip visada kažkur per vidurį.
Ką šiuo spektakliu norite pasakyti žiūrovams?
Norime kelti susirūpinimą senkančiais ištekliais ir parodyti, kaip daug šalių pasaulyje yra susijusios per bendrą istoriją, parodyti, kaip resursai keliauja per Žemės rutulį. Daug dalykų, kurie vyksta pasaulyje globaliai, yra sudėtingi ir tiršti, per mažos Nauru salos pavyzdį tampa lengviau užčiuopiami ir suprasti juos kur kas lengviau. Bet visais savo kūriniais nesiekiame būti labai švietėjiški ar pamokantys, piršti savo nuomonės, sakyti, kaip derėtų elgtis. Tiesiog parodome, kas vyksta, pateikiame pokalbius, informaciją ir paliekame žiūrovą mąstyti ir jausti. Naudojama nemažai medžiagos, filmuotos mūsų telefonais, tai suteikia asmenišką aspektą, intymesnį priėjimą prie temos.
Ar galima sakyti, kad šį pasirodymą kuria tik du žmonės: Jūs vykote į salą, kūrėte dramaturgiją, patys filmavote, patys pasirodote scenoje. Gal kūrėte ir scenografiją bei muziką?
Dirbome su vienu dramaturgu, o be jo, taip, kūrėjai esame tik aš ir Silke. Tai buvo labai intymus kūrybinis procesas, muzika, scenografija – taip pat mūsų. Na, turime techninę pagalbą, kuri padeda realizuoti sumanymus, bet kūryba, meniniai pasirinkimai – mūsų.
Kitas spektaklis, kuris bus rodomas Vilniuje festivalyje „Sirenos“, yra „Out of the Blue“. Ar galite papasakoti apie šį kūrinį?
Kaip minėjau visos trilogijos dalys susijusios. Pirmoji buvo apie kasinėjimus, antroji apie kasinėjimų pasekmes, o ši nuvedė prie trečiosios, nes Nauru buvo pirmoji sala pasaulyje paprašiusi leidimo tyrinėti giliavandenę kasybą. Susidomėjome ta tema ir sužinojome, kad šiuo metu vandenyno dugno kasinėti negalima, bet leidžiama daryti bandymus. Bet kuri šalis gali kreiptis dėl tam tikros zonos okeane tarp Meksikos ir Havajų. Paaiškėjo, kad mūsų šalis, Belgija, šiuo metu yra giliavandenės kasybos priekyje, jie gavo leidimą tyrinėti teritoriją dvigubai didesnę už pačią šalį. Yra tokia kompanija DEME-GRS, jie turi pažangiausias technologijas. 2021 pavasarį ruošėsi pirmajam apskritai bandymui Ramiajame vandenyne su didžiausiu iki šiol pagamintu robotu, skirtu tyrinėti vandenynų dugne esantiems ištekliams, naudingosioms iškasenoms. Jo dydis prilygsta namui.
Sužinojome, kad vykdant bandymus keturių kilometrų gylyje prie tos kompanijos laivo bus ir mokslininkų (biologų, marinistų ir kitų specialistų) laivas, kurie tirs to roboto poveikį vandenyno gelmių ekosistemai. O vėliau sužinojome, kad bus ir trečiasis laivas – „Green peace“ aktyvistų, protestuojančių prieš giliavandenę kasybą ir skleidžiančių žinią apie tai, kas vyksta, nes nedaug kas tai žino.
Į tuos tyrimus investuojama labai daug pinigų ir viskas labai arti to, kad taptų tikra. Testai gali privesti prie tikrų kasinėjimų, bet apie tai beveik niekas nežino, nes tai vyksta labai atokiose vietose vandenyno vidury ir labai giliai po vandeniu.
Ką jie nori rasti?
Paradoksalu, bet jie tikina, jog tai susiję su žaliuoju kursu. Keturis kilometrus žemiau vandenyno dugno yra tokios uolienos gausios metalų: nikelio, kobalto, vario ir mangano, kurie naudojami baterijų gamyboje. Bandymus vandenyno dugne atliekančios įmonės sako, kad šių medžiagų reikia elektriniams automobiliams, vėjo malūnams ir pan. ir kad tai galėtų paspartinti žaliąjį perėjimą. Tai jiems naudingas naratyvas.
Yra ir daugiau paradoksų. Spektaklis rodo, kaip mes su Silke sėdime namuose ir kalbamės su tais trimis veikėjais pasitelkę nuotolinio bendravimo priemones. Tris mėnesius būdami Belgijoje bendravome su jais, esančiais Ramiojo vandenyno bangose, ten nelengva pagauti internetą, reikia jungtis per satelitą. Pokalbiai buvo individualūs, bet jie klausinėdavo vieni apie kitus. Ir per tuos pokalbius man įdomiausia buvo mokslininkų situacija. Pajutome, kad dėl šių bandymų mokslininkai turi galimybę tyrinėti vandenyno gelmes, ekosistemas, bakterijas ir pan. Kitu atveju tai būtų per brangu. Tačiau tyrinėdami giliavandenę jūrą, jie atveria kelią teisės aktams, kuriais būtų įteisinta giliavandenė kasyba, sunaikinsianti būtent tai, ką jie tyrinėja. Vėlgi susiduriame su paradoksu.
Jūsų spektakliai labai daug gastroliuoja, dažnai rodomi užsienyje. Ar skiriasi publika skirtingose šalyse, ar yra tokių, kurie jūsų pateikiamą informaciją vertina skeptiškai?
Manau, žmonės, manantys, kad ekologinė katastrofa yra pramanai, nelabai vaikšto į tokius spektaklius, todėl atsakyti sunku. Tai taip pat didelis klausimas kultūros sektoriui, bet jau visai kita diskusija. O atsakant į klausimą – tiems, kurie ateina, gvildenamos temos rūpi, jiems kyla įvairios emocijos: pyktis, pasimetimas, noras kažką daryti, bet nežinojimas ką ar kaip daryti. Aišku, tokius jausmus išgyvename ir mes su Silke. Tai atskleidžiama spektaklyje „Out of the Blue“. Tą rodo ir pavadinimas, kuris suponuoja, kad mes stengiamės ištrūkti iš liūdesio, iš depresijos (nes angliškai blue reiškia ne tik spalvą, bet ir liūdesį), siekdami pakeisti ją aktyvesne emocija.
Kokią pasaulio ateitį matote Jūs pats?
Bijau, kad beveik nekyla abejonių, kad žmonija – jei ji ir toliau elgiasi taip, kaip dabar, tik išeikvoja planetą ir stumia ją link pražūties. Visgi manau, kad globaliomis pastangomis galime tai pakeisti. Tai turi būti bendra pasaulinė diskusija, aprėpianti ir istoriją. Kas atsakingas už didžiausią teršimą? Dažnai tai yra kolonizatoriai, kurie išnaudojo kitas šalis. Tai labai sudėtinga, bet labai svarbi diskusija. Reikia prie jos prieiti neišsisukinėjant, nebandant pabėgti. Klimatui taip pat labai svarbus dekolonijinis požiūris, nes kitaip pokyčių nebus. Trumpai tariant, kadangi tai tokia didelė problema lengvo sprendimo nebus. Tai pareikalaus daug pastangų iš visų ir nereikia to bijoti. Tai padaroma, bet daryti reikia greitai.
Paieška nedavė rezultatų