Alkoholizmą galima išgydyti teatru, o smurtą – komplimentais. Netikite? Tarybiniais laikais žmonės tuo tikėjo ar bent norėjo tikėti.
Ar jaučiate nostalgiją tiems laikams, kai visi kalbėjo apie moralę ir vertybes, kai per televiziją nebuvo rodoma nei smurto, nei erotikos? Tuomet visi viens kitą vadino draugais. Tuomet visas pasaulis atrodė daug mielesnis... Na tai kas, kad šiek tiek apgaudinėjome patys save...
Keistuolių teatro scenoje – naujas spektaklis „Gerbiami piliečiai“ (o gal turėtų vadintis „draugai“ (rus. „uvazajemyje tovarišči“)?. Spektaklis pastatytas pagal Michailo Zoščenkos (1913 – 1958) kūrybą. Šis dramaturgas mėgo rašyti trumpas satyrines istorijas. Iš tokių istorijų sudarytas ir naujasis spektaklis, kuriame vaidina jaunoji Keistuolių teatro karta, o prie režisūros dirbo net keturi teatro aktoriai-režisieriai: Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Vaidotas Žičkus ir Ieva Stunžytė.
Scenoje vyksta diskusija, kuri iliustruojama vaidinamomis situacijomis. Tokio stiliaus spektaklis Lietuvoje nėra naujiena. Bene pirmasis tokį spektaklį-agitaciją pristatė Cezaris Graužinis – „Drąsi šalis“. Tame spektaklyje aktoriai analizavo ir pavyzdžiais iliustravo tautinio identiteto sąvoką. Šįkart spektaklyje mėginama išsiaiškinti, kaip nugalėti visuomenės ydas. Tarybų Sąjungos laikais visuomenė buvo ypač agituojama atsikratyti ydų. Žmonės tikėjo, kad visi kartu gali vienas kitam padėti išrauti įsigalėjusį alkoholizmą, smurtą. Netikite? Pavyzdžiui, alkoholizmą galima išgydyti menu. Vienas vyriškis, pradėjęs lankytis teatre, nustojo gerti. Tiesa, tik sekmadieniais, t.y., tomis dienomis, kai eidavo į teatrą. Tiesa, kartais sekmadieniais ir neidavo į teatrą, nes užgerdavo. Tokiu satyriniu vaizdeliu pajuokiamos naivios pastangos. Beje, teatras ne tik kad neišgydo alkoholizmo, teatre netgi girtaujama. Kartą vaidindami spektaklyje aktoriai nusprendžia gerti tikrą vyną, kad būtų lengviau įtikinti žiūrovą (o gal tai tik pasiteisinimas?). Beje, gal tuo norima pašiepti ir OKT spektaklį „Dugne“, kurio metu aktoriai geria degtinę ir jos siūlo žiūrovams.
Na, o kaip galima išgydyti smurtavimą? Gal komplimentais? Juokinga stebėti, kaip nuolat apgirtusi pora pradeda sakyti vienas kitam komplimentus apie gražias akis ir šypseną. Nieko keisto, kad komplimentai baigiasi, ir prasideda keiksmai...
Kodėl žmonės apskritai linkę smurtauti? Kodėl važiuojantį netinkamoje vietoje dviratininką visi iškart aprėkia ir net primuša? Nejau negalima jo gražiai užkalbinti, paklausti – gal nepastebėjai, kad važiuoji ten, kur draudžiama, gal užsisvajojai?
Daugybė komiškų satyrinių situacijų žiūrovą prajuokina ir skatina susimąstyti. Įdomu stebėti, kaip tie patys aktoriai įsigyvena į skirtingus personažus. Visus ypač prajuokina jauna aktorė Judita Urnikytė. Publika leipsta juokais vien nuo jos grimasų. Ji sugeba įtikinamai suvaidinti ir mušeiką berniūkštį, ir lengvabūdę švepluojančią damą.
Tylos minutes tarp istorijų užpildo muzika iš rusiškų kino filmų: „Kaukazo belaisvė“, „Brilijantinė ranka“, „Aš žygiuoju po Maskvą“, „Raktas be teisės perduoti“ ir kt. Vyresnioji karta šiuos filmus prisimins su šypsena veide.
Rekomenduoju:
- Tiems, kurie svajoja apie tobulą dorą visuomenę.
- Tiems, mėgsta satyrą ir parodijas.
- Tiems, jaučia nostalgiją tarybiniams laikams ir seniems geriems rusiškiems filmams.
Tiems, kuriems patiko spektaklis, rekomenduoju
perskaityti:
Michailo Zoščenkos istorijas iš serijos „Baisus pasaulis“:
http://www.tekstai.lt/buvo/versti/baisus.htm
pasiklausyti:
Spektaklyje skambančią Bulato Okudžavos dainą:
http://www.youtube.com/watch?v=85G6MNWHh9o&feature=related
Viktorija Valackaitė
