Juozo Miltinio dramos teatras
  • Pavadinimas: Juozo Miltinio dramos teatras
  • Adresas: Laisvės a. 5, Panevėžys
  • Vadovas: -
  • Aktoriai: -

Apie mus

Šiek tiek daugiau nei šešiasdešimt metų praėjo nuo to laiko, kai Juozas Miltinis pradėjo savo didįjį kūrybos žygį Panevėžyje. Tuomet iš Kauno jis drauge su būriu jaunų vaikinų ir merginų, 1940-ųjų gruodžio 1 dieną Valstybės teatre sėkmingai perėjusių konkursą, atvyko į tylų provincijos miestą visam likusiam gyvenimui. Pirmąją premjerą N.Pogodino pjesę "Sidabrinis slėnis" (1941 03 15) su ypatingu entuziazmu sutiko to meto spauda, pažymėdama jaunųjų aktorių nepaprastą užsidegimą, nuoširdumą, ansambliškumą. Artistai ne vaidina, kaip kituose teatruose, o gyvena! Susipažinęs su M.Reinharto teatrinės studijos eksperimentais: spektaklių muzikiniu ir dekoratyviniu apipavidalinimu, subtilia ir poetiška artistų kūryba, jų ypatinga plastika, klasikos kūrinių įvairiausių žanrų interpretacija, sprendžiant amžininkų problemas, susižavėjęs teatro eksperimento dvasia bei reikšme, po nesėkmingos praktikos Šiaulių dramos teatre (1931 - 1932) J.Miltinis ieškoti didžiųjų teatro vertybių savo iniciatyva išvyko į Paryžių. Paryžiuje J.Miltinis per visus tuos ketverius metus (1933 - 1936) tarytum brangų raudoną vyną (jį gėrė iki pat gyvenimo pabaigos) siurbė į save pasaulinės kultūros aromatą. J.Miltinis būsimo teatro kredo iš dalies suformulavo 1937 - 1939 m. straipsniuose "Naujojoje Romuvoje" ("Mūsų dramos teatro problema", "Teatro įstatymų kai kurie netobulumai", "Makbetas" Valstybės teatre" ir kt.): lietuvių teatras, sudarydamas repertuarą, privalo žinoti jo "subtilų ryšį su tautos dvasinėmis aspiracijomis", akcentuodamas poetinio, filosofinio, intelektualaus teatro kryptį. Pirmuoju Panevėžio dramos teatro kūrybos laikotarpiu (1940 - 1954) galėtume išskirti du svarbiausius momentus: teatro kolektyvo formavimo problemos (kūrybinių darbuotojų ieškojimas, konkursai, gyvenamojo ir kūrybinio būsto tvarkymas) ir teatro studijos organizavimas. Šiandien dar vis kalbama ir rašoma, kad būtent šiuo laikotarpiu J.Miltiniui ne visuomet pavykdavo įgyvendinti savo siekius. Iki to garsiojo repertuaro, kuris septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečius sulaukė didelio pripažinimo ("Heda Gabler", "Komivojažerio mirtis", "Mirties šokis", "Lauke, už durų", "Makbetas", J.Grušo dramų pastatymai), teatrui teko pereiti didelių nesėkmių rifus. Tai jis ne tokį repertuarą rinkosi ("Nauja vaga", "Šakalai", "Žuvėdra"), tai nesuprato A.Čechovo tikėjimo žmogumi, o ką jau bekalbėti apie K.Stanislavskio mokymą! Antrasis Juozo Miltinio dramos teatro kūrybos laikotarpis tai J.Miltinio principų laužymo ir teatro artistų nebylaus pasipriešinimo kolonijiniam režimui metas (1954 - 1959). Konflikto pradžią bene ryškiausiai pademonstravo to meto kultūros ministras A.Guzevičius, 1954 m. vasario 15 d. atleisdamas J.Miltinį iš teatro direktoriaus ir vyriausiojo režisieriaus pareigų ir paskirdamas jį LTSR kino studijos dubliažo režisieriumi.1959 m. J.Miltinis buvo sugrąžintas į teatrą vyriausiuoju režisieriumi. Atrodė, ne tik J.Miltinis sugrįžo į Panevėžį, bet ir prasidėjo šio teatro triumfas. Afišose ir teatro programose, kurios neseniai skelbė spektaklių "Heda Gabler" ir "Komivojažerio mirtis" režisieriaus V.Blėdžio pavardę, tuoj pat šalia atsirado ir J.Miltinio pavardė. Tai rodo, jog J.Miltinis niekada nebuvo palikęs šio teatro. Bet ar tai reiškė, kad nuo šiol J.Miltinis ir jo teatras pasidarė laisvi nuo bet kokių suvaržymų ir trukdymų?Šlovės metai Panevėžio teatrą pasiekė tuomet, kai jo vadovas jau buvo perkopęs gerokai per pusšimtį. Tuomet teatro repertuare ėmė rikiuotis spektakliai, kurie vėliau daugiau nei tris dešimtmečius šlovino pasauliui Panevėžio teatrą: V.Šekspyro "Makbetas", A.Čechovo "Ivanovas", V.Borcherto "Lauke, už durų", Sofoklio "Edipas karalius", A.Strindbergo "Mirties šokis" ir kiti. Vienas pačių įdomiausių kūrybinės sėkmės bruožų - J.Miltinio pagrindinis kūrybos metodas - darbas improvizaciniu pagrindu, pagrįstas griežta disciplina. Bet vieną dieną atėjo nesusikalbėjimo metas. Ir J.Miltinis išėjo. Iš pradžių iš teatro, o kiek vėliau ir iš gyvenimo. Šioje vietoje galima pacituoti S.Petronaitį: "Miltinis demonas, apsėstasis, superautoritariniu stiliumi valdęs kolektyvą. Bet tas subjektyvizmas ilgainiui virto bėda ir tragedija pačiam mokytojui. Ir teatrui". Mokiniai įamžino savo mokytojo vardą Panevėžyje ir pasaulyje, suteikdami miesto centre J.Miltinio laikais pastatytam teatrui Juozo Miltinio vardą. Lietuvoje tai pirmas toks atvejis, kai oficialiai taip įamžinta teatralo asmenybė! Juozui Miltiniui pasitraukus iš teatro, iškilo problema: kas toliau ir kur toliau? Susirinkę jo mokiniai (D.Banionis, V.Blėdis, G.Karka, S.Kosmauskas, E.Šulgaitė, K.Vitkus, R.Zdanavičiūtė) nutarė kol kas iš šalies naujų vadovų nekviesti, o eiti J.Miltinio mokymo vienmintiškumo kryptimi konkrečiame teatro darbe ir toliau laikytis aktoriaus pasaulėžiūros, režisūros formų ir manierų, vaidybos stiliaus, repertuaro formavimo tradicijų. Paskirtas teatro vadovu D.Banionis tuomet tvirtino, kad šiame kolektyve sukurti J.Miltinio teatro pagrindai remiasi amžinais kūrybos dėsniais, todėl jie yra neišsemiami. Tačiau kita vertus nėra galutinių atradimų. Yra nuolatinis judėjimas. Senais laimėjimais negalima gyventi, nes kūryba procesas. Ir pats J.Miltinis ne kartą tvirtino, kad įpėdinių teatre negali būti, nes pakartojimai mene nėra vertingi. Reikia visuomet kurti savitą teatrą... D.Banionis su kolegomis daugiausia dėmesio skyrė naujo repertuaro formavimui, jaunų aktorių ir naujų režisierių ieškojimui. Juozo Miltinio dramos teatras, kaip visa Lietuva ir pasaulis, jau gyvena trečiojo tūkstantmečio idėjomis ir viltimis. Teatras kuria naują repertuarą, pasitelkdamas K.Goldonio, A.Diuma, F.Diurenmato, Moljero, H.Ibseno kūrybą, mąsto apie lietuvišką klasiką: K.Borutą, G.Petkevičaitę-Bitę ir kitus autorius. Buvęs teatro vadovas R.Teresas apie teatro perspektyvą samprotavo taip: "Menininkai visuomet renkasi tokias kūrybos formas, kurios labiausiai atitinka jų poreikius ir interesus, įpročius ir sugebėjimus. Kultūros rinka negali skleistis ne žmonėse ir ne visuomenėje. Žmogaus įžvalga yra tikriausias ir nekvestionuojamas kriterijus rinkos gyvybingumui. Teatro kalba sakytume taip: dramaturgas, režisierius, aktorių grupė, kuri sugeba įkūnyti naujo sceninio vyksmo idėjas, ir būtina tam sąlyga subsidijos. Tai ideali rinkodara, kurios nepaliečia konjunktūriniai reiškiniai, nors jų ir apstu mūsų gyvenime: išankstinis nusistatymas, naujų formų ir reiškinių neįmatymas, sostinės sindromika, klaustrofobija, kompleksai ir t.t." Šiandien, kartu su naujuoju teatro vadovu Romualdu Vikšraičiu, Juozo Miltinio dramos teatras pradeda naują kūrybos etapą.