Tema, nepadiktuota karantino: šalies teatrologai, menininkai, kultūros prodiuseriai ir rašytojai žvelgia į nacionalumą
2020-07-15

Šiuo metu vienintelis spaudos leidinys Lietuvoje, skirtas ne momentinei, bet apgalvotai ir kritiškai scenos menų refleksijai „Teatro žurnalas“ pristato devynioliktąjį leidimą. Numerio tema – nacionalumas.  Pradėjus ruošti leidinį, sienas uždarė karantinas – tačiau tai veikiau sutapimas, nei noras atsigręžti į „mane-tėvyne-savyje“ ir susitapatinti su saviizoliacija, kuri nori nenori iš vietos patraukia horizontą ir imasi ardyti ryšių tarpkultūriškumą. 

 

Numerio redaktorė Dovilė Zavedskaitė tikina, kad išgirdus sąvoką „nacionalumas“ norėjosi prieiti prie jos visais įmanomais atsarginiais priėjimais, praleidžiant pagrindinį, kuriame iškabintos vėliavos, giedami himnai, vaidinamos „Amerikos pirty“. Kartu su žurnalo bendraautoriais ir leidinio pašnekovais leistasi į pokalbius, apmąstymus ir diskusijas apie nacionalumą, kuris prasideda asmeniškiau, paprasčiau, savoje gatvėje, kasdienybėje, repeticijų salėje.

Plačiau apie garsius atodūsius keliančią vasaros „Teatro žurnalo“ temą, ir turinį, kuriuo stengtasi priversti dažno sekliai tepažintoje temoje įsikurti giliau ir ilgesniam laikui, klausiame šio numerio redaktorės, dramaturgės D. Zavedskaitės.

 

Kaip sureagavote į žurnalo redakcijos pasiūlytą temą?

D. Zavedskaitė: Turbūt ne man vienai išgirdus sąvoką „nacionalumas“ nukrinta spaudimas: su ta tema mes, kaip tauta, turime problemų. Dėl to buvo labai įdomu jos imtis – norėjosi prieiti prie nacionalumo visais įmanomais atsarginiais priėjimais, praleidžiant pagrindinį, kuriame iškabintos vėliavos, giedami himnai, vaidinamos „Amerikos pirty“. Kurį laiką praleidau braižydama minčių žemėlapius, bandydama suvokti, kas man yra nacionalumas. Kai paskui sužiūrėjau visą nusipaišytą geografiją, labai palengvėjo: vėliavų joje nebuvo, bet buvo vieta, laikas, bendruomenė ir bendros patirtys, kurios mus padaro mumis. Pavyzdžiui, mano nacionalumas yra betoninio kraštovaizdžio, rugsėjo laiko, ilgų tete-a-tete susitikimų; jame daug teatro apleistuose fabrikuose, daug šalia sėdinčių žiūrovų kvepalų. Ir visada – kažkodėl – mano tapatybėje yra kalėdinių bumbulų, atleiskite už nukrypimą. Paskui ilgai užtrukau, kol su autoriais aiškinomės, apie kokį nacionalumą kalbame, apie kokį – ne. Ir net šį bei tą išsiaiškinus, kai kurie nesąmoningai ėjo prie mano minėto pagrindinio įėjimo: sąvoka išties labai komplikuota. Manau, visi turėtume su ja praleisti daugiau laiko, kad nustotume plūduriuoti paviršiuje ir nusileistume giliau, kur gerokai įdomiau.

 

Leidinys buvo ruošiamas karantino metu, o skaitysime jį jau atlaisvėjusioje kasdienybėje. Kaip manote, kokių netikėtų akcentų gali atsirasti pasiūlytose temose?

D. Zavedskaitė: Iš tiesų, netikėtai sutapo, kad apie tai, kas vyksta viduje, turėjome kalbėti būdami tame viduje pačia giliausia prasme. Esu įsitikinusi, kad vien dėl to žurnale atsirado keletas labai išsamių ir jautrių pokalbių, gimusių iš to karantininio susitikimo su savimi, kai visi teatrai, repeticijų erdvės uždarytos. Galbūt laisvesnėje kasdienybėje mūsų herojai nebūtų radę laiko tokioms kelionėms, o dabar mes juos – gilius, autentiškus – skaitome jau vasarodami, ir galime pasidžiaugti už šiuos susitikimus, kurie galėjo ir neįvykti.

 

Ką galėtumėte palinkėti atsiversiantiems šį numerį?

D. Zavedskaitė: Linkiu pajusti faktą, kad nesame beviečiai, belaikiai ir bekalbiai, bet pajusti švariai, be priemaišų ir be noro savo nacionalumą nubraukti. Neseniai girdėjau, kad visi kūdikiai gimsta vienodais veidais, ir paskui savo veido „ieško“ – jis formuojasi priklausomai nuo artimųjų, nuo vietų, nuo būsenų, veiklų ir taip toliau. Linkiu prisileisti aplinką, leisti lokacijoms, laikams, visuomenėms ir kultūroms formuoti mūsų veidus ir kūnus.

 

„Teatro žurnalui“ įvairiems kultūros lauko žmonėms pasiūlius prisiminti teatre išgyventą nacionalumo jausmą, šie dalijasi atvirais monologais, kuriuose ryškėja kardinaliai skirtingos patirtys.

Leidinyje Lauros Šimkutės paruošta publikacija, kurioje operos performanso „Saulė ir jūra“ kūrėjos Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė bei Rugilė Barzdžiukaitė pasakoja globalias ir lokalias istorijas, kylančias galvoje suplevėsavus trispalvei ir Ugnės Kačkauskaitės pokalbis su mūsų scenose kuriančiais užsienio režisieriais Kirsten Dehlholm, Jo Str.mgrenu, Anna Smolar ir Łukaszu Twarkowskiu.

Scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė numeryje keliauja tarp svarstymų apie šiuolaikinio cirko tautybę, ir čia pat, kartu su teatrologe Šarūne Trinkūnaite ir režisieriumi Kirilu Glušajevu aptaria, kur glūdi visalaikis Žemaitės aktualumas.

Apie sąmoningą tapatybės atskleidimą menininkų kasdienybėje – pokalbiai su choreografais Agnija Šeiko (aut. Goda Dapšytė), Agniete Lisičkinaite ir Vyčiu Jankausku (aut. Monika Jašinskaitė).

Mintimis apie nacionalumą, kuris patirtas teatre, jo šiandienoje ar istorijoje, dalinasi dramaturgas, LNDT projektų vadybininkas Rimantas Ribačiauskas, dramaturgas Mindaugas Nastaravičius, politologas Donatas Puslys, teatrologės Alma Braškytė, Ina Pukelytė, Ramunė Balevičiūtė, Vlada Kalpokaitė, vertėja Akvilė Melkūnaitė, kino ir vizualumo tyrėja Natalija Arlauskaitė.

Kaip atpažinti, kam skirtas spektaklis – pasauliui ar rajonui – apie tai skirtingomis – į Lietuvą atvykstančių ir iš jos išvykstančių spektaklių kryptimis svarsto prodiuserės Ana Ablamonova ir Rusnė Kregždaitė bei festivalių meno vadovės Gintarė Masteikaitė ir Kristina Savickienė.

Nacionalinio protagonisto temperatūrą kartu su Ingrida Ragelskiene matuoja dramos teorijos, lietuvių ir visuotinės dramaturgijos tyrėja Aušra Martišiūte-Linartiene ir dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, o vizualiose diagramose menininkai Goda Palekaitė, Paulė Bocullaitė ir Marius Nekrošius pristato savo minčių žemėlapius.

 

Vasaros „Teatro žurnalo“ priedas – Sigito Parulskio pjesė „Julija“.

Žurnalo leidybą remia Lietuvos kultūros taryba ir Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.