Artėjančios NKDT premjeros aktoriai stebina panašumu į Lietuvos teatro pirmeivius
2020-07-12

Nacionalinis Kauno dramos teatras gruodį minės savo šimtmetį. Šio laikmečio dvasia ir tarpukario Lietuvos teatro legendos atgis režisieriaus Gyčio Padegimo šiuo metu statomoje pjesėje „Pirmeiviai“. „Teatrą kūrė jauni žmonės, tad vaidmenis paskyriau kūrybinį kelią pradedantiems aktoriams. O dieviškas atsitiktinumas taip sudėliojo, kad jie pasirodė besą kaip iš akies traukti jų kuriami herojai“, – sakė režisierius.

 

Spektaklio sumanytojo ir režisieriaus G. Padegimo pjesė nukelia į tarpukario Kauną, režisieriaus Juozo Vaičkaus butą Kęstučio gatvėje, kur pirmieji aktoriai, režisieriai, dramaturgai, scenografai nepritekliuje ir varge, tačiau su begaliniu atsidavimu ir užsidegimu repetavo pirmąjį spektaklį – H. Sudermanno „Jonines“ (1920 12 19). Kūrinyje daug autentikos, detalių ir intrigų, kurios yra būdingos kūrybiniam procesui ir bohemiškam veikėjų būdui.

Režisierius Gytis Padegimas teatro pirmeivių vaidmenis paskirstė jauniesiems Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriams, režisierių Vido Bareikio ir Algirdo Latėno auklėtiniams, – net 12 jų repetuoja „Pirmeiviuose“. Jiems patikėta įkūnyti tarpukario teatro legendas: režisierių Juozą Vaičkų, poetą ir dramaturgą Petrą Vaičiūną, solistą Kiprą Petrauską, aktores Mortą Grikšaitę–Vaičkienę, Polę Tendžiulytę, Oną Kurmytę ir kitus. „Mums dabar atrodo, kad žmonės prieš šimtą metų kūrę lietuvišką teatrą buvo sukriošę diedukai. Nieko panašaus – juk jie buvo dvidešimtmečiai. Tad ir vaidinti turi jauni, savo teatrinę kelionę pradedantys aktoriai“, – tikino spektaklio autorius.

Dėsninga, kad kaip prieš šimtą metų režisierius Juozas Vaičkus lipdė komandą iš skirtingas teatrines mokyklas baigusių aktorių, taip ir Gytis Padegimas dirba su jaunąja teatro karta perduodamas savo patirtį – M. Čechovo metodą. „Juozas Vaičkus su aktoriais iš Peterburgo mėnesį laiko važiavo traukiniu ir repetavo. O mes su jaunimu buvome susitikę mano sodyboje Dzūkijoje, kuri tapo tarsi to traukinio analogija – dirbome uždaroje aplinkoje, atsiskyrę nuo visuomenės, žmonių. Šita vieta turi savo aurą, ypač, kai pjesė kalba apie istorinę atmintį. Čia ji yra akivaizdi: namas, autentiški seni arba dovanoti daiktai. Sakyčiau, gamtos, natūros ir kultūros oazė, kurioje renkasi mano kūrybinė šeima“, – sakė G. Padegimas.

Stulbinantis panašumas

Žvelgiant į archyvines tarpukario teatro kūrėjų nuotraukas ir į jų vaidmenis atliekančius aktorius, stulbina jų išorinis panašumas. Ar tai sąmoningas režisieriaus pasirinkimas? „Dievo režisūra, dievulis pasiuntė visą kartą aktorių. Buvau juos matęs keliuose spektakliuose, tad vaidmenis paskirsčiau neįsigilindamas, o jie į savo herojus pasirodė panašūs ir vidumi, ir išore. Lyg kas specialiai paruošė tuos žmones. Dėsningas atsitiktinumas“, – paaiškino režisierius.

Aktoriui Deividui Breivei teko sudėtingas režisieriaus Juozo Vaičkaus vaidmuo. Jo žmoną Mortą Grikšaitę–Vaičkienę įkūnys aktorė Greta Šepliakovaitė. Rašytojo ir visuomenės veikėjo Petro Vaičiūno vaidmenį grynina Povilas Jatkevičius, jo sužadėtinės Teofilijos Dragūnaitės vaidmenį kuria aktorė Saulė Sakalauskaitė. Polės Tendžiulytės vaidmenyje pamatysime Robertą Sirgedaitę. Aistė Zabotkaitė įkūnys įdomaus likimo artistę Oną Kurmytę, o Kamilė Lebedytė šios giminaitę Nelę. Marius Karolis Gotbergas atliks Brolyčio vaidmenį, Mantas Bendžius – solisto Kipro Petrausko. Garsųjį aktorių Petrą Kubertavičių atskleis Motiejus Ivanauskas, o Vaičkaus mokinį J. Stanulį – Andrius Alešiūnas. Švietimo ministro Kazio Bizausko vaidmuo patikėtas aktoriui Pijui Narijauskui. Dailininką Vladą Didžioką įkūnys Dovydas Pabarčius, jo žmoną Barborą Didžiokienę – Jurgita Maskoliūnaitė. Spektaklyje Maironio vaidmenyje pasirodys aktorius Artūras Sužiedėlis.

Aktorių mintys apie sąlyčio taškus su kuriamais personažais

Deividas Breivė apie Juozą Vaičkų

Juozo Vaičkaus asmenybė bei istorija man dar kartą priminė, kokią svarbą žmogaus dvasiai turi noras siekti savo tikslų, svajonių, erudicijos, pastovaus tobulėjimo ir noro sukurti kažką naujo, nematyto bei leido dar tvirčiau įsitikinti, jog toji dvasia niekada nepasieks pilnatvės be meilės, įsiklausymo į kitą, pasidalinimo savo atradimais ir idėjomis. Aš kaip ir Vaičkus esu užsispyręs ir linkęs siekti idėjos, tačiau esu nusiteikęs išklausyti ir kitus, pripažinti savo klaidas, kartais suabejoti savo veiksmais ir juos atidžiau įvertinti.

Kurti Vaičkaus vaidmenį padėjo pokalbiai su režisieriumi, dokumentika, V. Maknio ir A. Vengrio literatūra, o kūrybinę fantaziją užvedė Juozo Vaičkaus nuotraukų stebėjimai ir bandymai jose atrasti įvairių interpretacijų, kūno kalbos detalių ir panašiai.

Aistė Zabotkaitė apie Oną Kurmytę

Mes su Ona labai panašios, todėl iškart ją pajaučiau. Ji primena mane vaikystėje ir paauglystėje, kai sakydavau visiems, o ypač artimiems, viską, ką galvoju, nesvarstydama, ar kažkas jausis įžeistas, ar nenorės išgirsti tiesos. Vidumi su Ona esame labai panašios: abi atviros, nuoširdžios ir tiesios. Mėgstame kompaniją, švęsti gyvenimą, o į savo specialybę žiūrime sveikai, – visiškai pritariu Onos žodžiams: „Man artistės laimė nė kiek ne mažesnė už motinos laimę, o gal da ir didesnė.“

Onos personažą suradau pjesės tekste. Papildoma literatūra, atsiminimai apie ją, įvairūs faktai internete tik patvirtino pirmąjį įspūdį. Taip pat labai padėjo ir pokalbiai su režisieriumi.

Povilas Jatkevičius apie Petrą Vaičiūną

Režisieriui pirmąkart skaitant pjesę, labiausiai jaučiau Petro personažą. Man patiko, ką jis ir kaip kalba. Netgi visiškai sutikau su jo tam tikromis išsakomomis mintimis. Kai kur jis pasirodė šiek tiek perdėtai naivus, bet kaip ir aš jis yra tikras idealistas. Tai yra viena iš pagrindinių mus siejančių būdo savybių. Labai įdomu, kad būdamas toks šviesus ir dažnai filosofuojantis buvo gan aplinkinių mėgiamas, nors atrodo, kad šiais laikais yra populiaru vengti filosofavimo ar kokio nors gilesnio problemos apčiuopimo, jos kvestionavimo ir viešo iškėlimo. O Vaičiūnas to daryti tikrai nevengė. Tikriausiai buvo mėgiamas ir mylimas dėl to, kad pats labai stipriai mylėjo ir nesidrovėjo to reikšti, kas taip pat šiais laikais ne taip įprasta. Jo rašyti laiškai mylimajai Teofilijai – vieni gražiausių skaitytų laiškų.

Kurti Petro Vaičiūno vaidmenį pirmiausiai labai stipriai padėjo jo paties kūryba – eilėraščiai, dramos, laiškai, publicistika. Manau, kad žmogų iš jo kūrybos galima pažinti giliau ir stipriau nei iš jo biografinių faktų.

Greta Šepliakovaitė apie Mortą Grikšaitę–Vaičkienę

Bene ryškiausi Mortos charakterio atgarsiai manyje yra šeimyniškumas ir meilė muzikai. Mortos kasdienybė pripildyta buities namų darbų – sutuoktinis Juozas Vaičkus buvo pavalgydintas, apskalbtas, nors tai trukdė moters svajonei užkariauti operos sceną. Mortos noras dainuoti (ji baigė konservatoriją Peterburge) ir būti išgirstai buvo labai didelis. Man tai taip pat yra labai artima ir suprantama.

Ieškodama informacijos apie Mortą, pastebėjau, kad gyvenusi tokį įdomų gyvenimą, ji vis dar lieka pamiršta, mažai aprašoma bei sunkiai pasiekiama. Dėl to man labiausiai padeda Gyčio Padegimo dėstomas M. Čechovo metodas, kuris leidžia Mortą susikurti iš kelių nuotraukų bei biografijos faktų.

Motiejus Ivanauskas apie Petrą Kubertavičių

Suprasti Kubertavičių labiausiai padėjo perskaityti jo kolegų bei draugų atsiliepimai ir režisieriaus G. Padegimo patarimai. Nors išoriškai aktorius Petras Kubertavičius į mane panašus, tačiau mes ir skiriamės. Dėl to džiaugiuosi, kad tenka vaidinti ir susitapatinti su ganėtinai kitokio charakterio žmogumi. Kubertavičius – visada užsidegęs ir labai darbštus aktorius, nenustygstantis tiek gyvenime, tiek repeticijose. Aš labiau linkęs kūrybinį procesą vykdyti viduje ramiai viską apmąstydamas. Tikiuosi, kad manoji interpretacija bus artima tikrajam Kubertavičiui.

Jis buvo dzūkas (visą vaikystę ir paauglystę praleido Dzūkijos kaime), tuo tarpu aš visas vasaras praleisdavau pas močiutę Žemaitijoje. Suaugęs daugiausiai laiko leidau Vilniuje, bet man gana artimas ir suprantamas jo prisirišimas prie gamtos ir kaimo gyvenimo. Nepaisant charakterio skirtingumo, jaučiu, kad P. Kubertavičius man gana artimas.

Kas tikra, o kas pramanyta?

G. Padegimo pjesėje „Pirmeiviai“ veikia ir pramatyti personažai, pavyzdžiui, Brolytis. „Jis –Vaičkaus penkių kambarių bute gyvenusio pradedančio poeto prototipas. Žiūrovams turėtų būti įdomu spėlioti, kas tikra, o kas pramanyta. Praėjus 100 metų nieko gyvų neliko, o man dar teko susitikti su Vaičkaus mokiniais Petru Stanuliu ir Kaziu Tumkevičiumi. Džiaugiuosi, kad dar spėjau į tą atminties traukinį. Jaučiu pareigą perduoti ateities kartoms, padėti įsisąmoninti, kas buvo iki šiol. Tikiuosi, kad ir šis spektaklis turės edukacinę prasmę, parodys, kaip šie žmonės turėdami tik idėją, kūrė teatrą, buvo pirmeiviai. Šios dvasios labai trūksta vartotojiškoje visuomenėje.“

Scenografiją ir kostiumus spektakliui kuria dailininkė Birutė Ukrinaitė, muziką – Raimundas Martinkėnas. Spektaklio vaizdo projekcijų autorius Linartas Urniežius.

Premjeriniai rodymai vyks 2020 m. rugpjūčio 21, rugsėjo 24 ir spalio 30 dienomis Didžiojoje scenoje. Premjera ir pjesė yra dovana Lietuvos profesionalaus teatro jubiliejui – 2020 m. gruodžio 19 dieną jam sukanka šimtas metų.

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.