​Šiandien garsiajam O. Koršunovo spektakliui „Ten būti čia“ – 30 metų!
2020-03-22

80-ąjį sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras skyrė laisvės trisdešimtmečiui. Prisimenami spektakliai, rodyti prieš 30 metų, teatro asmenybės tinklalaidėse dalijasi pasakojimais apie to meto spektaklius, žiūrovus, laisvės temas. Ypatinga diena šiame kontekste yra kovo 22-oji, kai 1990 m. tuometiniame Akademiniame dramos teatre įvyko pirmoji Oskaro Koršunovo premjera „Ten būti čia“. LNDT teatrologė Daiva Šabasevičienė kviečia prisiminti šio spektaklio kūrimo aplinkybes ir aktualumą.

 

***

Daniilas Charmsas. „Ten būti čia“ (Paūmėjimai). Premjera – 1990 m. kovo 22 d. Dviejų dalių spektaklis, trukmė – 1 val. 40 min. Režisierius – Oskaras Koršunovas, dailininkai – Aidas Bareikis, Julius Ludavičius, kompozitorius – Gintaras Sodeika. Vaidina: Rimantė Valiukaitė, Remigijus Bilinskas, Andrius Žebrauskas, Algirdas Dainavičius, Saulius Mykolaitis, Šarūnas Puidokas.

 

Oskaras Koršunovas: Atrodo, lyg Charmsas būtų numatęs dabartinę jaunų menininkų situaciją Lietuvoje. Su ašaromis akyse jis juokiasi iš savęs ir pasaulio. Charmsas yra siaubingai tikroviškas. Jo kūryba – tai doro ir drąsaus žmogaus išpažintis. Tai mano kartos, įstumtos į šią istorinę situaciją, svarbi pozicija – atgaila ir kartu įsitikinimas savo teisumu. Aš priklausau tai kartai, kurios akyse buvo sugriautos santvarkos. Jis mums kaip brolis šiuo metu, kai jau nebėra jokių tiesų.

 

Tai ne okultizmas, tai ne sutapimai, tai tiesiog faktai. Garsiausias Oskaro Koršunovo spektaklis „Ten būti čia“ (Paūmėjimai) baigiasi mizanscena, kurioje į mus įsminga aktoriaus Audriaus Nako žvilgsnis. Jo akys plečiasi, nuostabą išreikšti padeda iš už nugaros išnyranti ranka su uždegta cigarete ir visas iš išgąsčio pastėręs kūnas. Šešių aktorių „nesusikalbėjimą“ nutraukia netikėtai pasirodžiusi pelė (Benas). Šiandien, lygiai po trisdešimt metų, mūsų jau ne tariamame, o realiame pasaulyje vykstantį nesusikalbėjimą nutraukė ta pati pelė, tik didesnė ir skraidanti – šikšnosparnis. Ir nieks nežino, kiek ilgai mes, kaip kažkada Audrius Nakas, į pasaulį žiūrėsime sustingę ir išplėstomis akimis.

Peržvelgus Lietuvos teatrų repertuarus galima sakyti, kad tai buvo pirmas spektaklis po atkurtos Nepriklausomybės. Bet svarbiau yra tai, kad „Ten būti čia“ tapo lūžiniu spektakliu visoje teatro istorijoje. Šis kūrinys ne tik į Lietuvos teatrinę padangę integravo naują dramaturgiją, bet tuomet dar tik dvidešimt vienerius metus atšventęs režisierius sukūrė naujos kalbos meno kūrinį, kuris tapo to laikmečio ryškiausiu ženklu. Spektaklis iškėlė meninę kartelę iškėlė taip aukštai, kad po jos kaip kulkos šovė ir kitos trilogijos dalys, kurios ir vėliau režisierių įpareigojo neatslūgti. Visuomenėje net sklandė mintis: „Viskas, Oskaras gali daugiau nieko ir nekurti, nes geriau sukurti neįmanoma“. Vienas iš ištikimiausių šio režisieriaus aktorių Arūnas Sakalauskas vėliau pasakys: „Koršunovas savo laiku, kai sukūrė „Ten būti čia“, iššovė taip, kaip dabar Elono Musko raketa. Ypač palyginus su tuo, kas vyko kituose teatruose. Jis dar jaunystėje surado savo kalbą, savo energiją, savo literatūros supratimą. Jau vien ko verta oberiutų epopėja! Dar niekur nemačiau, kad būtų taip atrakintas Charmsas.“

Trumpa „Ten būti čia istorija“ tokia: iš pradžių spektaklis vadinosi „Paūmėjimai“. Jis gimė ir ten, ir čia. Jis vaidintas Kino studijoje, Jaunimo teatre, Akademiniame dramos teatre. Spektaklio šaknys apnarpliojo ne vieno žiūrovo sąmonę. Spektaklis skriejo kaip meteoras.

Spektaklis atitiko laiko pulsą ir tuo pačiu pranoko jį. Tos intuicijos, tas abstrakčios kalbos realumas tapo gyva poezija, kurią perskaitė aktorių kūnai. „Ten būti čia“ dar 1990 metais susilaukė neįtikėtino pripažinimo, kartu su juo jaunam režisieriui buvo išpranašauta sėkmė. Daugiau nei penkiasdešimt kartų „Ten būti čia“ vaidintas užsienyje. Dalyvauta dvidešimtyje tarptautinių festivalių (Edinburge „Fringe Feast“ prizas), Londone, Vienoje, Torunėje (specialus prizas), Tampereje, Modenoje, Maskvoje, Sankt Peterburge (prizas už režisūrą), Piarnu, Krokuvoje, Chersone (specialus prizas). Teatro kritikės Rūtos Vanagaitės mintys jau po pirmosios premjeros tapo spektaklio ir visos Koršunovo kūrybos motto: „Kaip teatre atpažinti talentą? Pasidaro labai lengva kvėpuoti. Lyg deguonies prisodrintas oras.“ Suvaidintas virš dviejų šimtų kartų, Oskaro Koršunovo spektaklio eskizas tapo lietuvių teatro klasika.

„Pasitikėjimo aritmetiką“ Koršunovas išsprendė sau pačiam netikėtai. Suvokęs, kad tik išmonės dėka išsilaisvins nuo bet kokių teatro kanonų ir nežvelgdamas į Daniilą Charmsą kaip į neįkandamą galvosūkį, režisierius visus rašytojo klaustukus ir šauktukus pateikė žiūrovui atidžiai, pikantiškai ir todėl – skaniai. Spektaklis „Ten būti čia“ vadintas įvairiai: absurdišku, siurrealistiniu, ekspresionistiniu, nihilistiniu, anarchistiniu. Bet jis buvo vientisas ir galingas – visų pirma dėlto, kad Koršunovas jau tuomet išsiskyrė tvirtu ritmo pojūčiu. Jo kūrinys buvo dinamiškas ir įtaigus. Režisierius suvokė, kad tik gyvybe įmanoma „pramušti“ grėsmingą juodą spalvą, tik aktorinių mizanscenų tempo kaita priverčia spektaklį kvėpuoti intensyviai.

Koršunovas sėkmingai suformavo pirmojo spektaklio ansamblį – gabius žmones, ir visi – nuo dailininko iki kompozitoriaus – teatro himną sugiedojo išvien. „Ten būti čia“ tapo Oskaro Koršunovo teatro užuomazga, – lygiai po dešimties metų ir buvo įsteigtas OKT. Jau tada galima buvo prognozuoti, kad šis teatras turės ateitį vien dėl to, kad bene vienintelis tuo metu turėjo tokį energetiniu požiūriu stiprų kiekvieno spektaklio susitelkimą. Aktoriai kiekvieną kartą su didžiausiu atsidavimu, giliausia koncentracija pradėdavo spektaklį, o žiūrovai, smalsumo vedami, įtemptai laukdavo pradžios. Šis spektaklis, kaip ir visa trilogija, turėjo „etatinius“ žiūrovus: tai buvo netipinė, gyva, pulsuojanti publika. Nuo pat „Ten būti čia“ Koršunovo teatre nekvepia žiūrovų badu.  

Spektaklio aktoriai – žvaigždžių paradas. Beno (Remigijaus Bilinsko) karjera tiesiog čia ir prasidėjo. Daugelyje recenzijų aktorius buvo gretinamas su Marceliu Marceau, išskiriamas kaip ryški ir talentinga asmenybė. Arūnas Sakalauskas, nieko bendro neturintis su šiuo spektakliu, iki šiol kai kuriuose tekstuose tapatinamas su pagrindiniu šio spektaklio personažu. Nors ir sunku priprasti prie naujų prieskonių, bet teko: dėl įvairių aplinkybių kai kurie aktoriai turėjo keisti vienas kitą. Rimantė Valiukaitė, Audrius Nakas, Algis Dainavičius, Šarūnas Puidokas, Saulius Mykolaitis, Andrius Žebrauskas, Edita Šakalytė, Lina Budzeikaitė, Vygandas Telksnys, Audrius Žukas – visi jie kilę iš ten, iš „Ten būti čia“. Spektaklio personažai mistiški ir rafinuoti, nes jie tiesiogiai „ištraukti“ iš kasdienybės. Jie judėjo kampuotai, trūkčiojančiai, nes režisierius kinematografo principu pasitelkė situacijas iš kasdienybės ir pateikė jas kaip normalaus judėjimo absurdą. Koršunovo nekankino filosofija, jam rūpėjo priversti žiūrovą mąstyti veiksmu. „Ten būti čia“ – judesio, bet ne šokio teatras. Jono Vaitkaus paruošti aktoriai išsiskyrė muzikalumu ir paslankumu. Koršunovo teatre jie be didesnių pastangų rodė netikėčiausius savo personažų atradimus. Plastika ir mimika čia tapo svarbesni už tekstą. „Ten būti čia“ aktoriai tik scenoje gėrė actą, išvažiavę į šiltus kraštus, ypač Australiją, saulutėje gydėsi savo sulaužytus šonkaulius.

 

***  

Iš režisieriaus prisiminimų

 

Oskaras Koršunovas: Mums kiekvienas festivalis – tai nauja premjera. Kiekvienam festivaliui atidžiai ruošiamės – juk laukia nauji žiūrovai, naujos recenzijos. Spektakliai labai keičiasi, nes kiekvieną kartą reikia prisitaikyti prie naujos patalpos, naujos salės. Australijoje vaidinom didelėj salėj, nors nusivežėm mažą „poloviką“ – Vazarelio ornamentą. Aplink buvo juoda erdvė, ir naujai surepetuotas spektaklis vyko ant mažo kilimo – tartum ant delno. Tas miniatiūriškumas išryškėjo ir plastikoje, ir kituose dalykuose. Tai, kad viskas vyko tarytum ant bedugnės krašto, spektakliui suteikė visai kitokį atspalvį.

 

Pamenu Vienoje rodytą spektaklį. Ten turėjom galimybę teatro sienas ir lubas iškloti tam tikra veidrodine folija. Visas spektaklis atsispindėjo tose sienose, ir žiūrovas galėjo stebėti veiksmą ne tik scenoje.

 

Pertho festivalis – dvidešimtasis mūsų tarptautinis festivalis. Ilgą laiką niekur nevažiavom. Paskutinis festivalis buvo Berlyne – „Teatras po totalitarizmo“. Jis buvo visai kitoks, turėjo kitą koncepciją – tai vienkartinis projektas, į kurį buvo pakviestos jaunos trupės iš buvusio Rytų bloko.

 

Kelios recenzijų, pasirodžiusių Australijoje, ištraukos

 

Tai teatras, nepasiduodantis klasifikacijoms. Čapliniška pantomima, absurdo drama, juodoji komedija – visa kartu turi stiprias siurrealias, sapno kokybes.

Ir vaidinimas, kaip ir kai kurie sapnai, išlieka nepasiekiamas, egzistuoja ant galimos interpretacijos ribos, netgi nebandydamas perteikti racionalią prasmę, kuri kartais grasina pasirodyti.

Čia nėra aiškaus pasakojimo – bent jau aš nepastebėjau – bet atsitinka įvykiai, kurie turi tam tikrą prasmę (nors įtariu, kad įvykio ir prasmės dermę sunku būtų rasti).

Atrodo, čia ir pakastas šuo, jei jis iš viso pakastas: prasmė beprasmiška, galvok kaip nori.

Spektaklyje pastebima konflikto tarp konformizmo ir individualybės tema – rengiamas maištas prieš tris katiliukus dėvinčius autoritarus – ir begalybė akimirkų, kai žmonėms nepavyksta sukontaktuoti.

Baimės ir nuotolio barjerai, skiriantys žmones, taip pat akivaizdūs.

Ši disharmonija ir ryšio nebuvimas atsispindi preciziškoje atlikėjų choreografijoje, stilizuotuose judesiuose – nepaisant jų darbo fizinės prigimties, šeši aktoriai iš tiesų jaudina.

Vaidinimo visatoje nieko negalima numatyti – akmuo nukrenta vienur, o aktorius skausmingai susiima už kojos kitur; danguje matosi šaukštas; skelbiama teorija, kad visa yra dūmai. <...>

Tai teatras, kuris siūlo unikalią viziją ir palieka trikdančio sapno atgarsį. <...> Tai teatras, kuris juokina, trikdo, jaudina, griauna, tolina, traukia ir intriguoja tuo pat metu.

Iš tiesų keistas patiekalas, kurį pirmojo vadinimo publika sutiko su didžiuliu entuziazmu.

 

Chris McLeod. Playing fast and loose with logic// The West Australian, 1995-03-09

 

Žiūrėti šį spektaklį – tas pat, kas dalyvauti baisiame sapne. Su pokalbiais, kurie veikiau trikdo nei linksmina, su veiksmu  –  keistu, bauginančiu ir alogišku, netgi beprotišku – šis spektaklis, be abejonės, ne tiems, kurie mėgsta aiškiai sukirptus, siužetinius spektaklius.<...>

Vaidinimas toks stulbinančiai nelauktas ir neįtikimas kaip Eugeno Ionesco absurdo pjesės, įvykiai jungiami nenuosekliai, gluminančiai ir retkarčiais bauginančiai kaip, sakykim, Augusto Strindbergio „Šmėklų sonatoje“ ar Samuelio Becketto „Belaukiant Godot“.

Žiūrėti „Ten būti čia“ – reiškia patirti atgyjantį košmarą. Tai įdomiausiais vaidinimas, kokį teko matyti. Jis ne tiek kreipia dėmesį, kiek sugriebia jį tarytum spąstais.

Iš tiesų šis veikalas turi tvirtą ekscentrišką matmenį; tai daugiau negu triukšminga komedija, kuri keistu ir neapibrėžiamu būdu reljefiškai išryškina spektakliui būdingą siaubą.

Tai Marxo Broso stiliaus kvailystė su baimės, isterijos, kančios ir skausmo pustoniais, tik ji visu pasauliu nutolusi nuo nekaltų Amerikos filmų komediantų išdykavimų.

Daugiausia veiksmas vyksta tyloje. Ir atsitiktinės trumpos frazės primena Becketto paslaptingumą. <...>

Aktorių sekstetas atskirai ir drauge nusipelno aukščiausio laipsnio pagyrų. Aš ypač žavėjausi Remigijaus Bilinsko sugebėjimais. Jo veidas stulbinančiai paslankus – kaip Danny Kay, o mimika – iškalbinga kaip Marcel Marsaeu.

Visapusiški ir talentingi kiti aktoriai, aprengti juodomis uniformomis, taip pat pademonstravo pirmos klasės harmoningą dainavimą ir ilgesingą skambinimą pianinu.

Daugiau muzikos pateikė smuikininkė Rimantė Valiukaitė, kuri prisidėjo prie siurrealios vaidinimo prigimties, spektaklio pradžioje plasnodama po sceną afektuotu baleto stiliumi, o vėliau – užsilipusi ant kėdės ir paniškai klykdama.

 

Neville Cohn. There to be Here// Aust, 1995-03-10  

Daiva Šabasevičienė

 

Portale Teatrai.lt esančią informaciją kopijuoti, dauginti, platinti bei publikuoti be raštiško Teatrai.lt redakcijos leidimo draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Teatrai.lt kaip šaltinį.